« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 14

Konkrečių istorikų grupių vadovų susitikimai, paprasta kalba „žvėrynas“, pagal taisyklę vyko kartą per savaitę, daugiausia du kartus. Holografinės konferencijos, žinoma, buvo atidarytos visiems norintiems, - vienas stereovizoriaus sprigtelėjimas ir tu akimirksniu „persikeli“. Autorizuoti dalyviai buvo pagrindinės arenos viduje, turėjo galimybę viską apžiūrėti bei bet kokiu momentu prisijungti prie pokalbio. Visi kiti buvo tarsi nuošalyje, bet priklausomai nuo vedančiojo sprendimo, galėjo taip pat „persikelti“ į įvykių centrą. Tora ne iš karto suprato, kad būdama dabar pilnateisiu vienos iš daiverių grupės nariu, automatiškai patekdavo į centrinį apskritimą.

Pirmomis atsidarinėjančios konferencijos minutėmis aiškiai buvo leista suprasti – kažkas įvyko. Keista jau buvo netgi tai, kad dalyvavo visi vadovai. Na ir tiek daug daiveių Tora dar niekada nematė.

- Tegul šiandien veda Tomas, gerai? Manau, taip būtų geriausia, kadangi pagrindinius nesutarimus turime dėl saugumo, o jis šiai klausimais yra asas. Ruoškis, Tomai Sojeriai, laikas eina. – Nortono žodžius nutraukė balsų, užpildančių areną, gaudesys.

- Aš galiu, žinoma, bet mano pozicija tau žinoma, aš...

- Ne, gal geriau iš eilės, vaikinai. – Mengesas truputį pasikėlė. Buvo taip neįprasta jį matyti čia – tiesiai prieš nosį, sėdintį ant plataus Himalajų pušies išlinkimo, ir tuo pačiu metu centriniame konferencijos apskritime. Paveiksliukai užsidėdavo vienas ant kito ir, kad priprastum prie to, reikėjo tam tikrų įgūdžių. Galima buvo, aišku, pasitrakti truputį į šalį, bet Tora dabar norėjo būti fiziškai arti vaikinų. – Ne visi žino, smulkus partizanavimas nepagelbėja...

- Nagi suprask, - vos nemaldavo Tardenas, - tu tik įsivaizduok mane savo vietoje....

- Taip, sekundėlę. – Heldstremas pakėlė ranką ir laikė ją tylėdamas kelias sekundes, kol neįsiviešpatavo visiška tyluma. – Kadangi jau aš vedantysis, darykime viską iš eilės, kaip aš ją ir įsivaizduoju. Styvai, tavęs niekas niekuo nekaltina, tiesiog pats laikas išsiaiškinti viskame, kas vyksta. Galų gale, nors visas šios kolonizacijos reikalas ir yra pats garsiausias, bet vis dėlto patikėkite manimi – tai daug menkesnės reikšmės kausimas, negu tie, kurie mus užgriuvo tiesiog per kelias paskutines dienas.

Atrodo, šis pareiškimas tapo naujiena daugeliui dalyvaujančių, tame tarpe ir grupių vadovams.

- Menka reikšmė?! Tardenas buvo akivaizdžiai nustebintas. – Gerai, aš tiesiog galvojau, kad mes čia... gerai Tomai, klausom įdėmiai.

Heldstremas pažiūrėjo savo užrašus, pavartė juos ir tas neskubumas, su kuriuo jis visą tai darė, stebimas dešimčių dalyvių, ir dešimčių tūkstančių žiūrovų, dar labiau nei bet kokie žodžiai įtikinėjo, kad atsitiko kažkas neįprasto.

- Pradėsime vis dėlto nuo kolonizacijos. – Tomas dar pasirausė infokristaluose, rado reikiamą, pavartė jį, uždarė ir kreipėsi į auditoriją. – Iš esmės, keista ne tai, kad šis klausimas netikėtai atsirado. Keista tai, kodėl jis neatsirado anksčiau? Mes visi čia, - jis skėstelėjo rankomis, tarsi aprėpdamas visus dalyvaujančius, - turime nemažą pasinėrimų patirtį. Kadangi pas mus čia ne darbo susitikimas, o atvira konferencija, kalbėsiu suprantamesne kalba, pakentėkite truputį. – Šitie žodžiai buvo nukreipti į kelių daiverių adresą, kurie, sprendžiant iš jų veidų, tiesiog veržėsi į žodžių mūšį.

- Kai po žinomų procedūrų, tokių, kaip įsitikinimo pakeitimo ekstaziškų nušvitusių ir kitų suvokimų fone, na ten detalės... dabar nenoriu jų liesti, nes tai nesvarbu, taigi, kai paskui įvyksta skiriamosios sąmonės fiksacija, kurios dėka susirenka naujas pasaulis ir, kai daiveris suvokia save jame, tai bendrai sakant, šis pasaulis suvokiamas, kaip visiškai realus. Dar daugiau, netgi tie pasauliai, kurie susirenka sąmoningų sapnų dėka, tai... trumpai tariant, tai būtent pasauliai, o ne fantazijos, haliucinacijos ir panašiai. Plačiai žinomi pirmi tyrimai šioje srityje, kurie buvo atliekami dar pačių pirmiausių drakonėlių – mes visi skaitėme šias medžiagas, na, o jeigu kažkas iš žiūrovų ir neskaitė, rekomenduoju susipažinti su jomis kaip nors, kad problemos esmė būtų aiškesnė. Nors... štai aš čia turiu po ranka... minutėlę. – Tomas vėl pradėjo raustis savo kristale. – Mes juk niekur neskubame, bet kokiu atveju aš nenorėčiau skubėti, pats laikas sustatyti visus akcentus, kiek galima šokinėti viršūnėmis... norėčiau perskaityti fragmentą iš teksto. Autorius – Ežatina. Tai jos pirmų sąveikavimo su kariais patirčių aprašymas. Aš iš pradžių perskaitysiu, o paskui pakomentuosiu, gerai? – Tomas pažiūrėjo kažkur virš daiverių galvų, paskui išvyniojo prieš save holografinį ekraną ir pradėjo skaityti:

„Važiavau autobusu, netikėti atsirado mėgavimasis-6 ir susižavėjimas-6, akimirksniu, kaip žybsnis. Susižavėjimas, tarsi tuojau įvyks kažkas nuostabaus, t.y. kažkas rezonuojančio su nuostaba. Šį mėgavimąsi išgyvenau apie minutę, atrodė, kad visas pasaulis buvo jo užpildytas, krūtinės viduryje buvo ryškūs mėgavimosi taškas. Netikėtai prieš mane pasirodė spindintis Budos vaizdas, jo gimimo, gyvenimo prisiminimas ir jo šalia suvokimas. Prieš tai Bo buvo paklausęs – kas yra „buvimas“, todėl ir bandžiau išaiškinti tiksliau.“

- Mmm... ne, tai ne tas fragmentas... – Tomas kažkodėl klusiamai apsidairė.

- Perskaityk iki galo.

Tomas tęsė:

„Išgyvenimo buvimas, kaip įsitikinimas-10, kad Buda šalia manęs šiuo momentu, tai yra – skiriamosios sąmonės fiksacija. Šis skyrimas buvo lydimas ryškių nušvitusių suvokimų (NšS). Aš įsivaizdavau, gal tai Ramakrišna, bet atsirado įsitikinimas, kad ne, Ramakrišnos vaizdas nerezonuoja su būtybę, esančia šalia. Įsivaizdavau, kad tai Bo – vėl ne. Ištariau „Buda“ – atsirado susižavėjimo-10, įsitikinimo suliepsnojimas – taip, tai jis! Priėmimas, švelnumas.

Jaučiausi bejėge, įsitikinimas-10, kad aš žinau, jog tai vyksta, tiksliai tai žinau, taip pat, kaip, kai ką nors matau arba girdžiu. Bet negaliu įrodyti, netgi pačiai sau negaliu to įrodyti. Tai kažkoks naujas suvokimas ir visiškai neaišku, kuo jį paliesti, ir tuo pačiu dabar esu įsitikinusi, kad jis yra.

Anksčiau, kai dar buvo savęs gailėjimo jausmas (SGJ), aš abejojau.

Pažinojimas buvo labai aiškus, t.y. aš žinojau, kad tai būtent ta būtybė, kuri prieš kelis mėnesius buvo mane aplankiusi, kai gulėjau hamake, ir po ko atsirado džiaugsmingas įsitikinimas: „Buda visur“. Jo buvimas šalia buvo išgyvenamas lygiai taip pat, kaip ir praeitą kartą.

Jutau jo buvimą šalia, atsiradinėjo švelnumas jam-7, mėgavimasis-8, kelis kartus buvau pradėjusi su juo kalbėti. Paskui atsirado jausmas, kad jis įėjo į šią vietą. Iš pradžių nepatikėjau, kelis kartus bandžiau atskirti suvokimus ir kiekvieną kartą atsiradinėjo supratimas, kad Buda dabar ne šalia, o šioje vietoje. Paskui atsirado aiškumas – „aš“ – „Buda“. Atsirado atsidavimas jam 10, noras atiduoti jam viską, kad jis galėtų reikštis per šį kūną. Atsirado SGJ, mintys, kad aš – niekšybė, klausimai, kodėl jis atėjo būtent pas mane? Paskui atsirado aiškumas, kas ši vieta keičiasi tiesiog dabar, kol jis yra joje. Pasikeitimo procesas buvo ryžtingas, atsiradinėjo įsitikinimai, kad visi šitie pasikeitimai vėliau apsireikš NšS, aiškumų, atradimų pavidalu. Atsirado aiškumas, kad būtent taip galima mokinti kitas būtybes. Kai Bo pademonstravo, kad jis gali suteikti kitiems šansą patirti ekstaziškus NšS, atsirado noras sužinoti – kaip jis tai daro. Dabar yra aiškumas, kad tai ir yra atsakymas į mano klausimą, ir įsitikinimas-8, kad aš pati galiu išmokti tai daryti. Paskui atsirado aiškumas, kad tam būtina suformuoti sapnavimo kūną.“

- O štai... Tomas pavertė dar kelis failus, - štai tai, ką aš norėjau perskaityti. Tai jau buvo parašyta po to, kai jie pradėjo sistemingai patekinėti į kitus pasaulius:

„Radau kažkokį pasaulį, panašų į viduramžius. Visi žmonės, kurie ten buvo, norėjo tik gerti iki mirties, ėsti ir žudyti vienas kitą. Paslapčia apžiūrinėjau šį pasaulį ir radau kelis žmones, kurie sužadino manyje simpatiją. Nors buvo aišku, kad iš jų neišeis nei drakonėliai, nei netgi snukiai, bet vis dėlto atsirado stiprus noras juos mokyti. Tada aš pasirodžiau šios pasaulio žmonėms ir jie pagalvojo, kad aš esu Deivė – nusileidusi pas juos iš dangaus, kad juos valdytų, bei padarė mane savo karaliene. Tokiu būdu nuo jų agresijos mane saugojo jų baimė ir pietetas. Be to, buvo įsitikinimas, kad šiame pasaulyje aš negaliu mirti, net jeigu į mane įsmeigtų ietį.

Pradėjau ieškoti simpatiškų man žmonių ir netrukus aplink mane būrėsi nedidelė žmonių grupelė. Jie skyrėsi nuo daugelio gyventojų tuo, kad nenorėjo be perstojo gerti, ėsti ir nenorėjo jausti agresijos. Daugelis iš jų galėjo būti nuoširdžiais ir noriai pradėjo iš manęs mokytis. Pasakojau jiems apie įvairius mokslus, apie kitas šalis. Beveik nemokinau jų praktikos, tiktai aiškinau pačias paprasčiausias padėtis, nes aiškiai žinojau, jog buvo dar per anksti. Juk jie vis dėlto buvo labai griežtai konceptualūs ir būtent iš tokių žmonių neišeina praktikuojantys.Bet jeigu dabar pradėsiu juos mokinti, jų pasaulio vystymosi procesas pagreitės, ir galbūt po dviejų tūkstančių metų čia atsiras pirmieji snukiai ir drakonėliai.

Mano grupėje buvo penki vyrai – didžiuliai, barzduoti, plaukuoti ir penkios lėlyčių išvaizdos mergaitės. Jie visi įsimylėjo ir susikūrė porelės. Galiu įsivaizduoti šiuos vyrus ryžtingais, sąžiningais, pasiruošusiais išgelbėti draugą bet kokioje situacijoje, nemušančiais savo žmonų, skirtingai nuo visų kitų, o bendraujančiais su jomis kaip su lygiomis. Merginas – nepiktybinėmis, o greičiau, pasiaukojančiomis, tikinčiomis gėriu ir bandančiomis visomis jėgomis jį daryti. Bet nagrinėti koncepcijas apie sąžiningumą ir gerumą – tai buvo virš jų galimybių, tai labai aplenktų laiką.

Kartais aš užlipdavau ant aukšto bokšto, nuo kurio žmonės atrodė mažais taškeliais ir nušokdavau žemyn. Panašūs fokusai sustiprindavo jų tikėjimą mano dieviška kilme. Pastebėjau, kad mano išrinktųjų būreliui pradėta labai pavydėti. Vieną kartą buvo pusryčiai vidury didelio kiemo, neprisimenu jokio prašmatnumo, mes valgėme ant medinių stalų ir suolų. Pastebėjau, kad nėra vienos porelės. Išėjau, akmeninėje gatvelėje sutikau tik vyrą iš šios porelės. Jis pasakė, kad jos merginą šiandien pavogė ir vargu, ar mes galėtume ją surasti. Daviau jam antausį ir pasakiau: kaip tu gali pasiduoti, jeigu tu dar išvis NIEKO nepadarei? Ar tu gali tiesiog šiaip viską palikti ir leisti jai numirti? Jo veidas iš karto pasikeitė, dar nė karto nemačiau jo tokio susikaupusio, rimto ir pasiryžusio. Pasakiau jam, kad apsisuktų ir leistųsi laiptais žemyn. Kai baigėsi laiptai ir mes atsirėmėme į sieną, pas mane atsirado abejonės – o jeigu jam nepavyks? Pašalinau abejones, pasakiau jam šaltai: ko sustojai? Eik toliau. Ir jis praėjo pro sieną. Tuo momentu atsirado susižavėjimas juo, todėl, kas šis žmogus, turėdamas geležinę koncepciją, kad žmonės nepraeina pro sienas, tuo momentu sugebėjo taip pakeisti – ar nuo tikėjimo manimi, ar todėl, kad pasakiau jam, kad reikia veikti, sugebėjo suformuoti tokį tvirtą pasiryžimą ir įsitikinimą, kuris leido jam padaryti neįmanomą.“

 

- Ten pakankami daug... noriu perskaityti dar vieną pavyzdį, tai Ežio laiškai Bodhiui:

„Šiandien radau dar vieną pasaulį. Ten gyvena žmonės su tibetietiška ir nepalietiška išvaizda. Noriu, kad tu pažiūrėtum į jį – jis randasi toje pačioje juostoje, kurią tu man rodei užvakar, - būtina trauktis matinių burbulų pusėn, o paskui, prisijungus prie jų tinklo, ieškoti rožinį švytimą, maždaug 150 laipsnių koordinačių zonoje.“

- Tai gerai mums pažįstamas pasaulis, - paaiškino auditorijai Tomas. – Pats pavadinimas sudėtingas, mes vadiname jį „Aunt“. Medžiagas apie jį galima rasti „Fesonninių pasaulių enciklopedijoje“, sektoriuje „Penktojo laipsnio tarpiniai“. Mes nemažai ten pasirausėme, - Tomas kažkodėl linktelėjo, nors šiuo atveju „mes“ reiškė daiverius, dirbančius čia dar prieš 120-150 metų – ir nors drakonėlių darbo pėdsakus mes pastebėjome be vargo, yra ten ir TKP mokykla, beje, mūsų progressoriai dirba ir dabar su jais, bet pačių drakonėlių ten nėra. Maršruto aprašymas, žinoma, dabar atrodo naiviu, bet vieningos koordinačių sistemos nebuvimo sąlygose tokia orientacija visiškai nebloga. Lapenkoffas įvedė pirmą koordinačių sistemą prieš du šimtus metų... na aš pratęsiu:

„Šis pasaulis labiau išsivystęs negu anas (ne technine prasme, o tuo, kad žmonės čia negyvena nuolatinėmis žudynėmis, ginčais ir narkotikais). Žinojau, kad rasiu čia drakonėlį, nes atsiradinėjo stipri nuojauta, ir norėjau apsimesti kvailele. Norėjau, kad jį sudomintų būtent praktika, o ne kažkokia nematyta būtybė iš kito pasaulio. Tapau tibetietiškos išvaizdos paaugle-bukagalve, tarytum atėjusia iš kaimo ir klaidžiojančia čia. Elgetavau. Nustebino tai, kad daug vietinių moterų tyčiojosi iš manęs. Šitie žmonės man pasirodė labai gudriais, piktybiškais ir visur ieškančiais naudos. Jie negėrė visas dienas, nes suprasdavo, kad nuo to pinigų nepadaugės. Ir atvirai jie vienas kitą irgi nežudė, nes žudinės laikė neefektyviais savo klestėjimo požiūriu, todėl jie sukūrė įstatymus, kurie saugo juos ir jų turtus.

Man patinka ši vietovė. Drakonėlis vis neatsiradinėjo, bet jutau stiprią trauką šiai vietai, todėl ir likau dar, klaidžiojau kalnų takeliais. Vieną dieną pamačiau prie upelio kranto12 metų mergaitę. Jau anksčiau buvau kelis kartus ją sutikusi miestely. Ruda oda, ilgi, juodi plaukai, nepalietiškas veidas (t.y. akys ne tokios siauros, kaip tibetiečių), putlios letenėles, užpakaliukas, suknelė iki keliukų, basa, plaukai surišti. Ji žiūrėjo labai rimtai, susikaupusiai. Atšlubavau iki jos ir pradėjau kalbinti įvairiomis temomis. Paskui atsisėdau ir pradėjau pasakoti apie praktiką. Ji klausė tylėdama. Pradėjo uždavinėti klausimus, aš atsakinėjau.

Mes susitikinėjome su ja beveik kiekvieną dieną. Aš supratau, kad radau tai, ką ieškojau ir į miestą daugiau neėjau, gyvenau kalnuose. Atrodė, kad jos visiškai nestebino mano elgesio pasikėtimas, kad kvailutė tapo aistringu praktikuojančiu. Ji neklausinėjo iš kur aš ir ar kada nors iškeliausiu toliau. Ji keitėsi labai greitai, tai buvo aistringas gyvūnėlis ir aš ne kiek tuo nebejojau.

Netikėtai atsirado noras išeiti. Aš jai nieko nepasakiau, kai eilinį kartą ji mane rado ir pasiūlė nuvesti už kalnų. Einant, ji man pasakojo apie savo problemą praktikoje. Pasakojimas buvo pakankamai nenuoširdus, ji įsimylėjo berniuką, pripiešė jį, sukūrė prisirišimą, bet bandydama tai išstumti, nukrypo nuo temos ir pradėjo uždavinėti klausimus. Pas mane atsirado įtūžis, šaltai jai pasakiau, kad viskas, ką ji man sako – melas ir, kad ji pati viską puikiai supranta. Pasakiau jai, kad gal jau atėjo jos praktikos pabaiga – būtina tik rasti tokią temą, kurios nesinori liesti, ir ji galės atsisveikinti su nušvitusiais suvokimais. Pasakiau, kad ją palieku. Aš išmokinau ją daugybės dalykų ir dabar viskas priklauso tik nuo jos pačios, nenoriu daugiau sąveikauti jos praktikai, nes tai jau bus kartojimas. Jeigu ji pašalins savo melagingumą ir prasimuš iki nepertraukiamų NšS, ji mane ras. Jeigu ne, reiškia šis mūsų susitikimas yra paskutinis.

Jos veide nebuvo jokių NE apsireiškimų, atrodė, kad ji visa susikaupė, kaip įtempta styga. Pamačiau, kad joje įvyko ryškus pasiryžimas, tarytum ji pavirto uola, kažkuo nepalaužiamu. Ji suspaudė mano leteną ir kažkodėl aš supratau, kad ji labai nori eiti su manimi, ir eis, net jeigu truputį vėliau. Neprisimenu, kaip aš tai supratai. Galbūt ji tai pasakė, bet atrodo, ji nieko nesakė.

Tuo momentu mes perėjome viršukelę. Atrodo, aš surikau nuo to, ką pamačiau ten ir pradėjau lėkti kalno šlaitu žemyn, ji – man iš paskos. Už viršukalnės buvo tamsiai mėlynas, spindintis vandenynas, o virš jo didžiulė, viso horizonto dydžio, besileidžianti saulė. Niekada dar nemačiau nieko panašaus, aš netgi negalvojau, kad taip gali būti. Neapsakomo dydžio raudonai-oranžinė saulė. Ji buvo tokia didelė, jog atrodė, kad išskyrus jos nėra nieko daugiau. Kalnai, vandenynas ir jau tuo labiau mes palyginus su ja atrodėme labai mažomis, beveik neegzistuojančiomis būtybėmis. Mes lėkėme šlaitu, kaip du šunys.

Paskui aš dingau. Aš jaučiu jai ištikimybę, suvokiu ją, kaip sau lygią būtybę, bet noriu jai duoti laiką, pažiūrėti – ką ji sugebės pasiekti pati. Noriu, kad tu būtinai pažiūrėtum į ją.“

 

- Kam aš visą tai skaitau, - Tomas uždarė failą. – Noriu atkreipti auditorijos dėmesį į tai, kad taip vadinami „kiti pasauliai“ iki šiol daugumos laikomi... tarsi ne visiškai realiais. Bendrai sakant, iš istorijos mes žinome, kad tokia situacija, kai specialistai metų metais ir netgi dešimtmečiais vysto kokią nors sąmonės šaką, o bendruomenė juos laiko fantazuotojais ir netgi šarlatanais, yra ne retumas. Prisiminkite genetiką, kosmonautiką, mediciną... Bet, mano manymu, laikas suprasti, kad šitie pasauliai – tokie pat realūs, kaip ir visi mes. Bet kas, kas atliks netgi tik mokomąjį pasinėrimą, akimirksniu tuo įsitikins, bet deja, nevisiškai iki galo, nes tučtuojau savo veiklą pradės išstūmimų mechanizmai. Šiandien pas mus kiekvienoje mokykloje, kiekviename institute yra bazinis daivingo kursas, kuriuo metu kiekvienas norintis galės ne tik susipažinti su naujų pasaulių fiksacijos principais, bet ir atlikti pirmus, negilius pasinėrimus, bet kai viskas baigiasi dviem, trim patirtimis, galų gale žmogus pasiduoda įsitvirtinusiam nepasitikėjimui. Tomas padarė pauzę.

- Grįšiu prie mūsų problemos. Kosmonautams kosmosas – realybė, kokia ji bebūtų. Daiveriams realybė yra tie pasauliai, kuriuos jie lanko ir tyrinėja. Beje, tame tarpe yra ir vertikaliai-orientuoti pasauliai... ir baikime pagaliau šį beprasmišką ginčą, - Tomas aiškiai turėjo omenyje kažkokius nesusipratimus tarp daiverių, kurie plačiai auditorijai buvo nežinomi, - pasakykime atvirai – kokie nepasiekiami jie mums beatrodytų, jie – irgi realybė, ir tas, kas tuo abejoja, tegul tiesiog pabūna ten, eikite pas Nortoną, jis paims jus kartu.

- Ne, sakysime, aš nieko ten nepasiimsiu, - nusišypsojo Nortonas. – Neperlenkinėk lazdos. Tie pasauliai – neabejotina realybė, bet kol kas mes dar neturime išdirbtų metodikų, kaip pravedinėti ten parodomaisiais ekskursijas.

- Na gerai, tai nekeičia esmės, - Tomas kažkaip susikaupė ir pasidarė dar labiau rimtesniu. – Kolonizacijos problemos esmė yra tai, kad keli daiveriai priėmė sprendimą ten pasilikti.

Iš pradžių nebuvo jokios reakcijos, atrodė, kad visi ne iki galo suprato, apie ką kalbama. Paskui pasidarė aišku.

- Minutėle, minutėle... – Tomas pabandė nuraminti vidinę auditoriją, bet nelabai sėkmingai. Todėl, kai susijaudinę klausytojai dalinosi mintimis ir emocijomis, jis „prisėdo“ prie Čioko, ir pradėjo kažką su juo aptarinėti. Prie jų prisijungė Mengesas, Tardenas, Aijengeris ir visi kiti daiveriai. Po kelių minučių Tomas nusprendė pratęsti konferenciją.

- Tiesą sakant, jie ne tik priėmė sprendimą, jie jau ten liko. Tai Kveisas, Triksas ir Magnus iš Tardeno grupės. Jie negrįžo. Tai, žinoma, partizanavimas, bet... – vidinės auditorijos triukšmas, nors ir reguliuojamas konferencijos redaktoriaus, vėl leido suprasti, kad mažai kas jį dabar išgirs. Vis dėlto Tomas parodė charakterį ir, kaip dirigentas, atsikėlė bei vėl nuramino auditoriją.

- Jeigu norite viską suprasti, paklausityte. Aptarinėti visą tai galėsite iki valios vėliau, TR-kanaluose, nepriverskite manęs tiesiog paimti ir išjungti intertriukšmą. Juk mes ir be žiūrovų galime dirbti... Taigi – jie liko. Tardenas nusprendė šį faktą.... na, sakykime taip, neafišuoti.

- Tai man didelis netikėtumas, - pradėjo Čiokas. – Styvai, tavo grupė užsiėminėja saugumo klausimais. SAUGUMO. Jeigu tu faktiškai dengi tokius išsišokimus, tai ko belieka laukti iš kitų? Atidenkime kortas ir būkime visiškai nuoširdūs. Aš laikau tai neleistinu pasielgimu. – Čiokas kalbėjo šiurkščiomis frazėmis, pabrėždamas savo žodžius staigiais delno judesiais.

- O apie kokius išsišokimus tu kalbi? – Tardenas nesiruošė pasiduoti be kovos. – Džejau, atrodo, tu nesupranti. Mes kalbame apie taip vadinamos „gintarinės juostos“ pasaulius. Mes ten viską skersai ir išilgai ištyrinėjome. Mes parašėme enciklopedijas, nubraižėme žemėlapius, kai kur vedame praktikuojančių grupes, ir atlikę eilinę misiją sugrįžtame atgal. Nėra jokių nuorodų, kad yra leistinas ten buvimo laikas. Tegul mane vilkšunis... na tiksliau, tegul mane pataiso kontroleriai, jeigu aš esu neteisus. – Jis atsigręžė, kažką paieškojo žvilgsniu. – Inga, ar aš teisus?

Inga buvo mergaitė, kurios Tora iš pradžių netgi nepastebėjo. Ji visiškai nepastebimai įsitaisė pas kažką ant kelių ir dabar tik linktelėjo Styvui į atsakymą. Septynių-aštuonių metų. Tumpi šortukai beveik neuždengia apvalaus užpakaliuko, truputį putlokos šlaunys sukeldavo labai stiprų erotinį potraukį, norėtųsi išlaižyti ją nuo pirštų galiukų iki snukelio. Nuo šios vietos jos akys blogai matėsi Torai, todėl ji nusprendė vėliau būtinai apžiūrėti šią būtybę iš arčiau. Galima būtų aišku perstumti holografinį vaizdą arčiau, juk interaktyvios hologramos leidžia pilnai imituoti betarpišką fizinį buvimą šalia, bet Tora nenorėjo dabar atitraukinėti dėmesio. Pavadinti tokią lėlytę „vilkšuniu“... Tora prajuko.

- Klausiama – kas blogo tame, kad jie nusprendė pasilikti? Kiek aš prisimenu, kai pirmus žmones išsiųsdavo į kosmosą, taip pat buvo laikoma, kad...

- Kosmosas dar nieko, - pertraukė jį Riana, - kai paleido pirmą traukinį, kuris turėjo gabenti keleivius su protu nesuvokiamu greičiu net keturiasdešimt kilometrų per valandą, buvo manoma, kad žmogus neištvers tokio greičio, uždus.

- Mūsų traukinys irgi ne dievas žino koks protu nesuvokiamas, - Tomas, atrodė, apsidžiaugė palaikymą. Matyt, vis dėlto, jo pozicija neatrodė labai patikima jam pačiam. – Mes nuolatos palaikome kontaktą, stebime juos. Taip, fiziškai jie perkelti, bet, bet kokiu momentu jie gali grįžti atgal, nes mes nematome jų būsenoje nieko naujo, nieko tokio, kas galėtų slėpti pavojų!

Aiškumas, tuo metu atsiradęs pas Torą, tiesiog reikalavo įsikišti į pokalbį, bet kai tik ji susiruošė išsižioti, ant jos lavina užgriuvo nesmagumas. Ji pirmą kartą buvo lygiateisiu konferencijos dalyviu. Ji ką tik tapo jų didelės komandos nariu, daugelio iš kurių ji išvis dar nepažinojo, apie kai kuriuos tik girdėjo pasakojimus ir legendas, ir tai, ką ji girdėjo, dažnai sukeldavo joje ištikimybę, atsidavimą, žavesį, sustiprindavo jos siekimą bet kokia kaina prasimušti, tapti daiveriu, dirbti šiuolaikinio mokslo priekiniame krašte. Tam tikra prasme Tora kol kas dar gyveno savo svajonėje ir visiškai nesijautė lygiateise su savo herojais. Bet štai taip sustingti nuo nesmagumo... ji visai nesitikėjo to iš savęs. Būtina kažką daryti, taip negalima, štai taip sugadinti situaciją, susitaikyti – tai juk tikras pralaimėjimas, beje, galutinis. Nejaugi štai taip, viena akimirka, viskas pasibaigs? Bet juk ir pokalbis jau nukrypo į šalį, dabar jau būtų labai ne vietoj įsikišti... Tai galas... Tora lėtai atsikėlė, ji beveik nieko nematė prieš save – kažkokios raudonos dėmės, byrantys garsai. Niekada dar ji nebuvo priversta dėti tiek pastangų – fizinių pastangų!, kad atsistotų. Sekundės prailgo neįtikėtinai. Prisivertė. Dabar – išsižioti. Į mane visi žiūri. Visi. Kas aš esu palyginus su jais? Su komandos, kurie daug aukščiau jos, kurie atlieka tikrus kelionių sąmonėje žygdarbius, apie kuriuos ji dar net svajoti negali. Ir kaip jai – tokiam niekingam tarakonui, pasakyti apie tai, ką ji turėtų pasakyti? Reikia pagaliau išsižioti. Kaip siaubingam sapne, kaip kliedesyje. Kai vaikystėje ji sunkiai sirgdavo, temperatūra pakildavo iki keturiasdešimties vieno laipsnio, būsena buvo lygiai tokia pat – kliedesys, subyrantys vaizdai, kūno kontrolės visiškas nebuvimas. Štai kodėl ji nenuėjo toliau žalio lygio – štai jie, puvėsiai.

- Aš noriu pasakyti... aš pati savęs negirdžiu... Tomai Heldstremai... rūkas prieš akis... tu reiški nenuoširdumą... tuoj prarasiu sąmonę? Tu nutyli.... tu nenuoširdus. Tu... turi suprasti, reiškia tu supranti... visi į mane žiūri – visi daiveriai, visi vilkšuniai ir progressoriai, tūkstančiai mokslininkų..., kad jeigu mes nepastebime jokių pasikeitimų, tai nereiškia, kad jų nėra... dieve, iš mano instituto irgi dabar žiūri į mane... ir jeigu tu būtum bukas... kas per nesąmones aš nešu?!!.... ir pats tikėtum tuo, ką sakai, tu nesidžiaugtum taip palaikymu apie traukinius... o ką aš sakau... aš sakau tiesą... o tu džiaugiesi, jauti palengvėjimą... kodėl aš turiu gėdytis nuoširdumo ir aiškumo??... Štai tu didysis, žymusis specialistas, mano pakinkliai dreba, kai sakau tau tai... ką aš sakau?... o nepasakyti negaliu – vietoj to, kad džiaugtumeis, galėtum parodyti nuoširdumą ir savarankiškai visiems mums papasakoti – kokius pavojus šiame eksperimente matai, juk niekas kitas to nesupranta geriau negu tu?! – kažkaip pašviesėjo prieš akimis, dangus nenukrito ant žemės, į fokusą pateko Mengeso veidas, jis rodo didelį pirštą ir juokiasi. Iš manęs??

- Na iš tikrųjų kažkas supranta neblogiau negu jis, Tora, - Mengeso veidas buvo pasitikintis, palaikantis ir netikėtai baimė visai dingo. – Grėsmė, žinoma, yra, kitaip mes netgi nepradėtume šios temos... tu teisi – tai nenuoširdumas – bandyti sukramtyti šią temą.

- Sutinku. – Tai Tomas. Jis sutinka! – Grėsmė yra. Mes šiame reikale nežinome, nuo kurios pusės laukti klastos. Žmogus – ne skalbimo mašina ir netgi ne super kompiuteris. Žmogus – paslaptis, į kurią mes tik dabar pradėjome patekinėti. Ir tiesiog nėra būdo būti įsitikinusiu, kad ilgalaikis persikėlimas nesukels kokių nors katastrofinių pasekmių.

- Pas mus jau yra patirtis... – tai tarė nepažįstama Torai mergina. Labai pasitikinti savimi, labai stipri... nuo jos tiesiog spindi jėga. Judesiai labai trumpi. Žiūrėdama į juos elgesį, Tora suprato, kad ji labai save valdo ir galėtų, tikriausiai, be judesio sustingti savaitei. Ir dar ji suprato, kiek daug parazitinių, smulkių, visiškai beprasmiškų viso kūno judesių – ne tų judesių, kurie suteikia malonumą, o tų, kurie aptarnauja smulkias negatyvias emocijas - ji pati be perstojo padaro. Užsinorėjo tapti tokia pat – lakoniškų judesių, užsinorėjo pradėti medžioklę – sekti ir šalinti šiuos... netgi ne judesius, o greičiau grimasas.

- Pas mus jau yra praradimai, - tęsė mergina. – Ir mes taip pat buvome įsitikinę, kad kontroliuojame situaciją.

- Kas tai? – smalsumo apimta Tora prišliaužė prie Tissos.

- Fosa, trečios grupės lyderis.

- Fosa... juk yra toks žvėriukas, judrus, stiprus... reiškia, ji – komandos?

- Žinoma.

- Kol kas negirdėjau, kuo jos grupė...

- Palauk, - Tissa padėjo leteną Torai ant peties, - gal vėliau...

Tuo tarpu pokalbis perėjo į kitą plokštumą, kuri, atrodė, buvo labai tolima nuo konkrečių istorikų kompetencijos. Kalbėjo kažkoks specialistas, akivaizdžiai ne iš daiverių, gal iš instituto. Kaip ne keista, jam prieštaravo ta pati Fosa.

- Prieš tęsiant pavojingus gyvenimui eksperimentus, manau būtina viską labai kruopščiai ištyrinėti. – Specialistas neatrodė labai pasitikinančiai, bet ir nedroviu jo negalima pavadinti.

- O kaip tai galima ištirti jeigu nepatikrinsi visko savo kaliu? Pasiūlykite ką nors konkretaus ir jeigu tame bus nors maža sveiko proto dalelė, gal Trikso ir visų kitų norai pasikeis. Juk mes ne fizikai, mes – daiveriai. Mes – patys mūsų tyrimų ir subjektai, ir objektai.

- Bet juk yra kažkokie išdirbti...

- Yra. – Fosa pertraukinėjo pašnekovą iš karto, kai tik suprasdavo jo klausimo arba argumento prasmę. Tipinis komandos elgesys – Tora žinojo, kad pas juos aktyviai taikomi įvairūs būdai, kad tik kalba buvo kuo labiau kompaktiška, imli: pavyzdžiui, kai kalbantysis mano, kad klausytojai be vargo patys supranta frazės pabaigą, jis tiesiog sako „džiaru“ ir tuo užbaigia frazę. Įdomu – koks pas ją laipsnis....

- Pas mus yra išdirbti situacijos pavojaus netiesioginio įvertinimo metodai. – Tęsė Fosa. – Bet tu supranti, kaip būtent jie buvo išdirbti? Kas atsirado anksčiau – išdirbti kriterijai ar pasinėrimai savo baimei ir rizikai? Kaip mes galėtume juos išdirbti, jeigu nedarytume žingsnio į nežinomybę? Juk tai akivaizdu. – Fosa kelioms sekundėms nutilo ir tęsė toliau. – Priešingai nusistovėjusiems įsivaizdavimams, mūsų praradimai – nėra neapgalvotų, entuziastiškų šuolių be pasiruošimo pasekmės. Tiesiog kol kas mes dar nežinome, į ką dagiau, išskyrus džiaugsmingų norų, nušvitusių suvokimų vektoriaus bei blaivaus žinomų mums faktorių apgalvojimo, mes galime atsiremti. Manau tai visiems žinoma, bet pakartosiu – iš pradžių mes skiriame – koks džiaugsmingas noras yra, kam atsiradinėja ryški nuojauta. Po to, kai džiaugsmingų norų prioritetas nustatytas, mes atliekame, visų pirmą, detalę numatomų veiksmų ir numatomų rezultatų analizę. Antrą, mes įgyvendiname NšS lokaciją, tai yra, stebime - kokios NšS, kokio intensyvumo, kokio skvarbumo bei gilumos rezonuoja su numatytu eksperimentu. Atliekama NšS-lokacijos analizė, po ko vėl grįžtame prie klausimo – „ką gi aš dabar noriu?“, „kam aš jaučiu ryškią nuojautą?“. O po to – jeigu noras apibrėžtas, lydanti nuojauta nesilpnesnė negu penki, mes – pradedame veiklą. Tokia veiksmų seka pasitvirtino kaip labiausiai efektyvi iš mums žinomų. Rask labiau efektingesnę ir mes pasinaudosime ja.

- Bet juk yra, jau yra labiau efektingesnė sistema!

- ?

- Valentinis ryšis su patina. Juk tai suteikia dagiau pasitikėjimo, jeigu noras sudaro šį ryšį, jeigu tampa kristalu ar bent jau nagu.

- Na..., - pokalbio metu Fosa nė karto nenusišypsojo, netgi šypsenos šešėlis nepalietė jos veido, bet tuo pačiu ji nebuvo nė kiek niūri – būtent jėga, neįprasta šviesi jėga užpildydavo jos žodžius, gestus, veido išraišką. – To negalima pavadinti efektyvesne sistema, kadangi iš esmės ji ir nesiskiria nuo tos, kurią aš pateikiau. Savaime aišku, kad mes naudojame patiną – nėra tokio komandos, kuris neturėtų išvystyto „ciklonų“ tinklo – galingų, patvarių džiaugsmingų norų.

- Gerai, kodėl tada negali naudoti jos visi?

- Ją naudoja visi, kas gali. Ne kiekvienas gali tiesiog dėl tos priežasties, kad toli ne kiekvienas daiveris turi pakankamą nušvitusių ekstaziškų suvokimų patirtį, kad galėtų susiformuoti patiną.

- Na tada... tada, pavyzdžiui, uždrauskime...

- Laukiau to, - atrodė, kad Fosos intonacija, jos nepriekaištingas energetinis ramumas nepaliktų jos net jeigu žemė po kojomis išsižiotų. – „Uždrausti“, puikus sprendimas. Ir aišku, dėl geriausių ketinimų, kaip visada. Bet visą tai mes jau praėjome. Prieš šimtą metų. Suprantu, kad šimtas metų nepakankamas laikas, kad vandalizmas galutinai išsivėdintų. Mes visi nešiojame savyje praeities likučius, aš taip pat. Bet aš dirbu su tuo ir tau patariu. Kas liečia manęs, nenoriu grįžti į „gražią praeitį“. Aš taip pat istorikas, kaip ir tu, puikiai žinau – ką sukelia „uždrausti“. Jau prisidraudėme iki valios. Draudėme vaikams užsiėminėti seksu, nelankyti mokyklos, neklausyti suaugusiųjų ir „ožiuotis“. Rezultatas – minus keli milijardai engėjų ir tiek pat engiamųjų. Dar anksčiau buvo draudžiama galvoti. Ne, aš ne apie niūrius viduramžius, aš apie prašvitusį dvidešimt pirmą amžių. Neprisimenate? Iš pradžių, išimties tvarka, uždraudė žiūrėti vaikišką „pornografiją“. Apie tai, kad bet koks žmogus, jeigu jis ne psichiškas ligonis, ne impotentas, jeigu pas jį yra nors užuomazgos seksualumo ir erotiškumo, neišvengiamai jaučia seksualinį ir erotinį mažamečiams, dėl jų nuostabiai gražių, švelnių ir aistringų kūnelių – apie tai niekas nenorėjo galvoti, buvo paskyrimas – priversti visus ir kiekvieną nekęsti savyje, ir savo kaimyne potraukį vaikams. Apie tai, kad negalima būti truputį nėščia ir, kad seksualumo negalima numalšinti iš dalies, kad jis miršta visas, - apie tai irgi niekas nenorėjo galvoti. Prisimenate anų laikų reportažus? Išaiškinta pedofilų grandinė – kažkokiame tinklapyje surasta vaikiška pornografija ir užsidegęs sistemų administratorius planingai užrašinėja visų, kas bando įeiti į šį resursą, adresus. Per pirmą parą atskleisti keli tūkstančiai iš įvairiausių šalių, tarp jų įvairūs žmonės, nuo kiemsargio iki ministrų, mokslininkų bei policininkų. Ir visi skaito šį mėšlą, ir pas nieką neatsiranda net įtūžio žiežirbėlė – „juk tai ne nusikaltėlių tinklas, tai tiesiog žmonės, patys paprasčiausi žmonės, tiesiog yra toks dalykas, kaip seksualumas, kaip noras jausti ir dovanoti seksualų bei erotinį mėgavimąsi“. Ne, pedofilus traiškė, dešimtys ir šimtus tūkstančių. Ir reikia pasakyti, sėkmingai – ko pasekmėje liko tik tie, kas vaikams nieko, išskyrus nepasitenkinimo, nejautė. Taigi, Didžiojo Vaikiško Karo pamatai buvo padėti tais laikais, beje... Paskui – nauja mada uždraudė kalbėti ir netgi galvoti apie tai – ar tikrai buvo Holokaustas. Žinoma, tik kaip fakto atmetimas. Neva negalima abejoti dėl tokių siaubingų nusikaltimų. Užtekdavo, kad žmogus pasakytų „abejoju, kad buvo Holokaustas“ – kalėjimas. O jau jeigu dar ir pavyzdžius pateiktų – kalėjimas ilgam. Tai, beje, puikiai atmušdavo norą ieškoti argumentus, juk jeigu pateikė argumentus – reiškia tikras nusikaltėlis, reiškia ne šiaip sau pasakė, tai dar galima būtų atleisti, o galvojo, samprotavo. To jau neatleisdavo. Iš tos pačios operos – negalima buvo skaityti Hitlerio „Mein Kampf“. Tai yra, pagal įstatymą lyg ir galima, bet iš tikrųjų – negalima. Knygos net nebuvo įmanoma kur nors gauti. Netgi tarp laisvųjų knygų mėgėjų šios knygos nebuvo. Online parduotuvėse kuklios lentelės – „laikinai nėra“. Vokietijoje autorines teises kažkodėl turėjo Bavarija, kuri tiesiog draudė bet kokį kopijavimą bei knygos spausdinimą Vokietijoje, ir kovojo su jos platinimu kitose šalyse. Šios knygos vertėjai patekdavo į kalėjimą už „rasinės neapykantos kurstymą“. Argi tai ne idiotizmas? Ypač tose sąlygose, kai šimtai milijonų indų, nepaliečių, malaiziečių, indoneziečių, arabų, izraeliečių iš tikrųjų labai atvirai propagavo rasizmą, ir ne žingsniu nesiruošė atsisakyti labiausiai pasipiktinimą keliančių rasistinių koncepcijų. Jeigu ši knyga, kaip sakė propagandistai, tik išprotėjusio idioto marazmas, kam gi tada ją taip kruopščiai slėpti? O jeigu pradės galvoti? Ir pradėjo. Ir, žinoma, tie, kas norėjo, gavo ją. Juk jeigu nori kažką padaryti populiariu, reikia tai uždrausti. O prisimenate – kiek metų Rusijoje buvo uždrausta publikuoti bet kokius tikslius duomenis apie TSRS dalyvavimą antrame pasauliniame kare? Jeigu tai buvo didvyriškas, išlaisvinantis karas, tai ką čia slėpti? O dar slėpti taip labai, kaip niekas nieko prieš tai neslėpė. O laisvoji Europa nesnaudė – Prancūzija pradėjo sodinti į kalėjimus už abejojimus faktu, kad genocidą sukėlė turkai ir armėnai. Pasirodė, dar vienas atmetimas. Patiko! Ir laisvoji Amerika neatsilikdavo – demokratas Džordžas Bušas tiesiog uždraudė amerikietiškiems žurnalistams ir mokslininkams netgi sumikčioti apie pasaulinį klimato atšilimą. Ir suveikė – visi užsičiaupė. Toliau – daugiau. Jau 2012 metais atsirado pirmas žinynas, taip sakant dėl žmonių patogumo – buvo išvardintos temos, kuriomis uždrausta kalbėti ir galvoti, nenorint patekti į kalėjimą. Ir buvo ten ar tai šimtas, ar tai šimtas penkiasdešimt pozicijų. O kas toliau? O toliau pas žmonės pradėjo veikti savisaugos instinktas. Kad tik ko nors nepleptelti, reikia tiesiog nustoti apie tai galvojus – vienintelis patikimas sprendimas. Tokiu būdu tikrove pavirto dar neseniai audringa fantazija atrodanti Hakslio knyga apie nusikaltimus mintyse. Ir visiškai nereikėjo nieko bausti dėl nepadorių minčių – pati baimė pleptelti buvo patikimu budeliu, kiekvienas atsekdavo ir baudė pats save. O mastymas klauso tų pačių įstatymų, kaip ir visas kitas gyvenimas – negalima vienos mąstymo dalelės kastruoti, o kitą palikti klestėti. Jis visiškai numirdavo. O kai miršta mąstymas, lieka komandos. Štai ir prisikomandavo iki trečio pasaulinio karo... Bet visa tai nuvalkiotos tiesos, kartoju jas čia ne tam, kad kažką prašviesčiau, o priminčiau – mes visą tai jau praėjome. „Nepaleisti“ mes palikome praeityje. „Malšinti dėl jų labo“ – negrįšime prie to, bet kokiu atveju, aš asmeniškai kovosiu, jeigu reikės, kad nereikėtų grįžti prie to vėl. Todėl, kai kalbama ne apie bepročius, ne apie vandalus, griaunančius gamtą ir plėšiančius praeivius, o kai kalbama apie žmones, kurie kaip patį slapčiausią savo tikslą užsibrėžė nušvitusių suvokimų siekimą, kategorišką negatyvių emocijų šalinimą, sąveiką su džiaugsmingais norais ir tais, kam jie jaučia simpatiją, tai ar protinga skirti jiems draudimus „dėl jų pačių“? Tai jų pasirinkimas, jie klauso džiaugsmingus norus, apsireiškiančius nušvitusių suvokimų fone, norus sąveikauti su džiaugsmingais kitų žmonių norais. Ar aš sakau nuvalkiotas tiesas? Sutinku. Bet, kaip matome, nuvalkiotos tiesas būtina kartais priminti, kad nepamirštume – kas mes ir kur einame. Todėl – jeigu yra idėjos, pasiūlymai, pastabos, kurios, kaip tu manai, gali padėti tau simpatiškiems žmonėms neatsirasti nenorimose jiems patiems situacijose, nedingti be žinios – paskelbk tai jiems visiems, jie priims tai į žinias, jeigu norės ir paklaus tave eilinį kartą – „ir ko gi aš po viso to noriu?“

Fosa nutilo taip pat netikėtai ir be pabaigos, kaip ir pradėjo be įžangos.

- Gerai. – Tomas vėl paėmė konferencijos eigą į savo rankas. – Aš, asmeniškai, taip ir maniau, kad nėra dėl ko čia ginčytis. Kiek man yra žinoma, Kertas nori prisijungti prie tos komandos, taip, Kertai?

- Taip. – Kertas kelioms sekundėms susimąstė, parinkdamas žodžius. – Jums žinoma, kad mano pagrindinė tyrimų kryptis – paieškos, susijusios su drakonėliais. Vienintelė prielaida, kurią mes turime, yra tai, kad jie persikėlė į vieną iš pasaulių ir užsiėminėja savo tyrimais, bazuodamiesi būtent jame. Arba juose, jeigu yra keli tokie pasauliai. Tuo pačiu, jie gali gauti kažkokiu būdu informaciją apie tai, kas vyksta čia, pas mus ir pagal norą sąveikauti... arba priešintis, ką jie pademonstravo su apibrėžtu įtikinamumu. Aš dirbu su tuo jau antri metai. Iki manęs taip pat nebuvo sėdima sudėjus rankas. Bet rezultato – nėra. Noriu intensyvinti savo paieškas. Ir manau, kad tam turėtų reikšmės persikėlimas į bet kurį iš gintarinių pasaulių – nušvitę suvokimai ten daug ryškesni, gilesni, tai faktas. Laikas ten prabėga taip pat kitaip, tai irgi faktas. Atlikinėti pasinėrimus iš to pasaulio – lengviau, ir tai faktas. Kas lieka? Nostalgija mūsų pasauliui? Aš tokios neturiu. Baimė nesugrįžti? Ji nėra tokia stipri, kad atsisakyčiau. Be to, man teko išsikapstyti iš rimtesnių situacijų, todėl esu įsitikinęs, kad, jeigu kažkas bus ne taip, pajausiu pačiu laiku. Kiek dar galima sėdėti sudėjus rankas? Kiek galima kartas po karto kaupti neigiamus rezultatus, raminti save, kad, neva, pralaimėjimas irgi patirtis... taip, patirtis. Bet aš noriu dar ir laimėjimo, ryškių atradimų patirtį. O mes, tarp kitko, esame aklavietėje! Nieko baisaus, jeigu aš čia irgi pažeisiu nerašytus įstatymus? Nes Fosa mums čia gerai papasakojo apie nerašytus įstatymus anų amžių, o apie mūsų – nutylėjo.

Mirtina tyluma.

- Taip, mergaitės ir berniukai. Mes – aklavietėje. Bendrai sakant, visi tai žino, arba blogiausiu atveju, spėja, apie ką aš sakau. Ši aklavietė tokia beprošvaistė, kad... na ką čia kalbėsi! Kodėl mes neaptarinėjame svarbiausio? Kodėl pasiruošę rengti konferencijas dėl delfinų įsikišimo, kolonizacijos idėjos, o apie patį svarbiausią – tylime? Nejaugi todėl, kad neturime ko pasakyti. Aklavietė labai buka, štai kodėl ir tylime. Man, bet kokiu atveju, nėra ko pasakyti, aš nematau prošvaistės. Ir niekas nemato. Bet nutylėti tai – vangus sprendimas. Mažiausiai, ką galėtume padaryti, kad neprarastume dirvos po kojomis, prieš konferencijos pradžią ir pabaigoje, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, pranešti sau – aš aklavietėje. Gal tada kas nors pasikeis... Mes – keliautojai, daiveriai, komandos, viskas nuostabu. Bet sugrįžkime dar kartą prieš tris šimtus metų atgal. Prie Bodhio. Prie jo knygos. Prie drakonėlių. Prisimenate – apie ką buvo kalbama? Apie suvokimų pakeitimus, teisingai. Apie keliones, tiksliai. Bet apie kokias keliones? Apie keliones į nušvitusius suvokimus. O kur mes keliaujame? Štai... mes keliaujame įvairiose nuostabiuose pasauliuose. Bet ar tai nušvitusių suvokimų pasauliai? Taip, mes juos jaučiame, siekiame pajausti daugiau ir dažniau. Bet ar būtent jie yra mūsų tikslu, kai mes lendame į gintarinius pasaulius, į persikinius, į mėlynus? Nekalbu jau apie vertikaliai-orientuotus pasaulius ir jau visai tyliu apie tai, kur nunešė tuos, kas laikomas dabar dingusiais be žinių. Ar visa tai NšS pasauliai? Ne. Tai kas mus ten traukia? Ryškesni NšS? Nauji NšS? Ekstaziški NšS? Ne! Tai yra, žinoma, mums nušvitę suvokimai – ir variklis, ir draudimo polisas, ir leidimas, ir bet kas kito. Be jų jokios kelionės neįmanomos, tame tarpe ir pačios paprasčiausios – sąmoningi sapnai. Bet – mums NšS – priemonė, o ne tikslas. Ir tame – mūsų siaubingiausia ir giliausia aklavietė. Todėl mes ir besipliuškename paviršiuje. Anksčiau žmonės spoksojo į stereovizorius, gėrė alų ir žaidė kompiuterinius žaidimus. Taip pat dirbo. Prievartavo savo vaikus. Žudė save negatyviomis emocijomis. To daugiau nėra, žmonija pakilo vieno laiptuku aukščiau. Ir dabar mes gauname įspūdžius ne nuo alaus ir laikraščių, o nuo suvokimų integracijos. Mes keliaujame pasauliuose. Skirtumas didžiulis, bet ar mes jaučiame gyvenimo pilnatvę? Ar mes jaučiame mus užpildantį susižavėjimą, pergalę, šaukimą, siekimą, atsidavimą? Kada paskutinį kartą buvo atrastas naujas suvokimas? Jie ką – baigėsi visi? Nieko panašaus, tiesiog mes baigėmės. Mes įstrigome mūsų nuostabiuose pasauliuose. Kažkas kalba apie sąveiką su būtybėmis iš kito pasaulio, kažkas – apie grynai mokslinį interesą, kažkas – apie drakonėlių paieškas... esant norui, mes galėtume rasti dar šimtą priežasčių, kad tęstume savo bėgį vietoje. Ir nuostabūs rezultatai, taip, to neatimsi, nesumažinsi. Bet galų gale mes vis tiek liksime be nieko, nes netgi patys kilniausi tikslai, pačios nuostabiausios kelionės, pačios efektingiausios priemonės sąveikauti su praktikuojančiais iš kitų pasaulių nepakeis svarbiausio. Prisimenate, Bodhis rašė apie samadhi? Na ir kas iš mūsų gali pasidalinti savo samadhi patirtimi? Galbūt kažkur „Resursuose“ yra nors mažiausias skyrelis šia tema? Parodysite man, gal aš nepastebėjau? Gal kas nors po truputį kaupia tokią patirtį, patyria pralaimėjimus, gauna nors mažiausius rezultatus? Ne. Nieko to nėra. Nie-ko. Mes iš anksto susitaikėme. Kažkaip taip išėjo, kad mes visi pripratinome save prie pralaimėjimų, mes pasakėme sau – na, samadhi – tai tik monstrams, tik Bodhiui su drakonėliais. Mes geriau kol kas po truputį kultivuosime NšS, o kartu ir keliausime po pasaulius, atkūrinėsime Žemę ir taip toliau... Bendrai sakant... ką čia bekalbėti... aš visą tai sakau, aš pats noriu prisijungti prie kolonizatorių, nes taip bus silpnesnė pralaimėjimų baimė, tai – įdomaus gyvenimo garantija. O jeigu aš dabar atsisėsiu ir atsiremsiu į samadhi pasiekimą? Štai tu, Nortonai, tu pas mus ryžtingiausias, drąsiausias, bet kokiu atveju, aš taip manau, jeigu tu dabar įsivaizduotum, kad atsiremsi į samadhi pasiekimą, kokio intensyvumo mintys-skeptikai atsiras? Kokio intensyvumo atsiras įsitikinimas, kad pralaimėsi? Beje, žodis „jeigu“ čia visai netinkamas, neužsiėminėsiu tuo. Ir tu tuo neužsiėminėsi. Nes per skystos blauzdos. Todėl, kad mes nepasirenkame pačių džiaugsmingiausių norų, ne. Pasirenkame mes pačius džiaugsmingiausius norus, kurie lieka po to, kai mus supresuoja pralaimėjimo baimė. O tai – ne tas pats.

Kertas numojo ranka, atsigulė ant žolės. Mengesas tarytum norėjo kažką pasakyti, aplaižė lūpas, perbraukė ranka per plaukus ir apsigalvojo.

- Šiandienai užteks. Rytoj – tuo pačiu laiku. Mes dar nepalietėme svarbiausių žinių. – Tomas buvo trumpas ir, akivaizdžiai, norėjo kuo greičiau užbaigti susitikimą. – Rytoj. Mes turime šansus, tarp kitko. Man taip atrodo.

<< Back

Forward >>