« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 13

Archyvas 64/5722.

Fragmentas iš „Bodhio archyvo“

 

*) Šiandien kūnas atsiliepė į vakarykštį NšS – kojos „dega“ – odos jautrumas toks, tarsi ją apipylė verdančiu vandeniu. Vaikščiojant, nuo kelnių trynimo į kojas ir išvis nuo bet kokio judesio, atsiradinėja tiesiog neperteikiami pojūčiai. Anksčiau plotas buvo labiau ribotas, sakykime tik blauzdos, o dabar visos kojos kartu su kiaušais, klubais, pilvo apačia. Prieš kelis mėnesius dešinė koja ypatingai „perdegdavo“ – dabar ji jaučiasi lengviau, o štai kairioji dabar „pasiveja praleistą“J. Netgi kai visai nejudi, vis tiek jaučiamas pulsuojamas karštis, deginimas. Susidaro iliuzija, kad viskas labai stipriai apdeginta, beje, apdeginta ne tik iš viršaus, bet ir viduje, visame tūryje. Skirtumas tik tame, kad pojūčiai neskausmingi, ir... tikriausiai jie būtų netgi malonūs, jeigu nebūtų tokiais intensyviais – esant tokiam intensyvumui, juos sunku pavadinti maloniais, reikia nuolatos tarytum „susivaldyti“, nes pojūčių intensyvumas labai didelis, ir tai panašu į rakštį subinėje.

„Apdeginimo“ srovelės prasimuša viršun iki krūtinės, iki širdies, iki gerklės, bet ten jos tampa aiškiu mėgavimusi ir nesudaro diskomforto.

*) Nuo pat ryto – svarbus aiškumas, kad pasitenkinimas – siaubingas nuodas. Jo migdanti, marinanti jėga – grandiozinė. Dabar, kai NE seniai nustojo būti problema, kai kalbama tik apie sandarinimo praktiką, kad būtų apimta ir pašalinta vis daugiau smulkių NE suliepsnojimų, marinanti pasitenkinimo jėga pasidarė visiškai akivaizdi. Nuo prisiminimo apie tai, kokiame stipriame pasitenkinime aš gyvenau tiek metų, mane apima siaubas, ir dar didesnis siaubas apima, kai suprantu, jog tampu visiškai bejėgis prieš pasitenkinimą. Aš niekada iš tikrųjų, rimtai nesuvokdavau pasitenkinimo, kaip mirties. Niekada nejutau jam tokio aistringo atstūmimo, kokį jaučiu dabar. Pasitenkinimas – smaugianti, apsvaiginanti mirtis. Savaime aišku, toks požiūris į pasitenkinimą gali atsirasti tik ilgos ir patvarios laisvės nuo NE bei negatyvaus fono (NF) dėka.

Nuo pusdienio iki antros valandos nakties be perstojo jaučiu ekstazišką pasiryžimą 8-10 ir kai tik sugrįžtu prie minties, jog suprantu, kad pasitenkinimas – siaubinga mirtis, baisesnė nei pati mirtis, jis dar labiau sustiprėja. Tam tikrais momentais ekstaziškas pasiryžimas užsikerta ir kelių minučių bėgyje aš patyriu nepakeliamą jo intensyvumą, neįmanoma nieko daryti, galvoti – viskas apimta jo ugnies, iš akių rieda ašaros, fiziniai išgyvenimai urmu bėgioja per kūną, bet nėra noro juos fiksuoti ir netgi skirti – tokioje perpildytoje būsenoje tai nėra įmanoma be sąmonės praradimo, o aš nenoriu prarasti intensyvumo, aš noriu užfiksuoti šią būseną, noriu išgyventi ją, kiekvieną ekstaziško pasiryžimo sekundė – didžiulė vertybė, kiekviena sekundė – tai mano šansas, kad neprarasiu, nepamiršiu, galėsiu vėl ir vėl sugižti.

 

<< Back

Forward >>