« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 12

Komentatoriaus balsas visada išlaikydavo reikiamą ramumą – kai kuriose vietose jis aiškiai jaudinosi, o kartais netgi užsikirsdavo ir buvo priverstas padaryti pauzę. Bet tai tik sustiprindavo įspūdžius nuo išgirsto ir pamatyto. Tora niekada anksčiau nestudijavo Didžiojo Vaikiško Karo istorijos ir kai dabar įsigilino į detales, apžiūrinėjo archyvines vaizdo medžiagas, tai pasiryžimo ir atsidavimo antplūdžiai pasikeisdavo spaudžiančių ir agresyvių negatyvių emocijų atošliauža, todėl Tora buvo priversta padaryti pertrauką, ir atlikti vieno emocinio poliravimo bangą po kitos. Bet vis dėlto jos pastangos nebuvo nepriekaištingos ir po kiekvienos valandos, dviejų, ji išjungdavo infokristalą, ir persijungdavo į kirus savo darbus, arba įsisavindavo ekspres-pasinėrimų įgūdžius. Mengesas labai to reikalavo, nes užduočiai, kurią jis norėjo jai iškelti, reikėjo ypatingo lankstumo ir reakcijos greitumo. Tissa buvo jos pagrindinis treneris, bet kol kas reikalai klostėsi nelabai sėkmingai ir nors Mengesas, ir įtikinėjo ją, kad realioje situacijoje, įtakodama emocinio įsitraukimo, ji būtinai prisimins įgūdžius, Tora nebuvo tuo labai įsitikinusi. Ekspres-pasinėrimai reikalavo iš daiverio gebėjimo beveik akimirksniu keisti įsitikinimą, be to, įsitikinimo aiškumas turi būti nemažesnis nei penki, dešimties balų skalėje. Tai visiškai nepaprasta. Paimti į ranką akmenį ir treniruotis jausti įsitikinimą, kad akmens rankoje nėra – iki tokio laipsnio, kad dingtų akmens pojūčiai. Tai buvo sudėtingiausia. Ciklinis įsitikinimas tuo, kas neliečia betarpiškų pojūčių, jai pavykdavo lengviau, todėl Tissa taip suorganizavo mokymą, kad reikėtų nuo lengvo pereiti prie sudėtingesnio.

Po ciklinio įsitikinimo pakeitimo pastangų valandos, dviejų, kai palaidinė ir kelnaitės pramirkdavo prakaitu, Tora įjungdavo infokristalą ir vėl, ir vėl įsižiūrėdavo, įsiklausydavo, kovojo su negatyviomis emocijomis.

Ypač sunku jai buvo susivaldyti kai buvo pasakojama apie masinius vaikų gyvenviečių sunaikinimus, apie barbarišką jų naikinimą, dešimtis, šimtus uždarinėjo psichiatrinėse ligonėse, kurios pavirto savotiškomis „dujinėmis kameromis“, kur nepaklusnius vaikus surišdavo ir pripumpuodavo tokiomis didelėmis psichotropinių medžiagų dozėmis, kad jau po kelių savaičių dauguma pavirsdavo daržovėmis. Nuo neapykantos ir baimės išprotėję tėvai nesusimąstydami žudė savo vaikus, žinoma, „iš meilės“. Jų lozungai buvo „jau geriau tegul jis miršta negu tampa monstru“. Vaikus vadindami „monstru“, jie turėjo omenyje žmogų, kuris kovoja už savo laisvę, tame tarpe ir už laisvę nuo negatyvių emocijų. Priklausomai nuo to, kaip karas tapdavo vis labiau žiauresniu, poliarizacija sustiprėdavo. Vis daugiau atsiradinėjo tokių, kurie bandė sudarinėti įvaizdį, jog jų tai neliečia. Vis labiau žiauresnės buvo abiejų pusių akcijos. Gaisras plėtėsi ryžtingai ir nepraėjo net du metai, kai karas atėjo į kiekvieną šeimą, kur tik buvo vaikai. O po dar kažkiek laiko į karą įsitraukė kiekvienas – niekas nesugebėjo likti nuošalyje.

Marga vaikų įvairovė kažkame sustiprindavo jų pozicijas, kažkame susilpnindavo. Ir, žinoma, prieš susikūrus tvirtai, kovingai struktūrai, buvo pralieta nemažai kraujo. Be tų suaugusiųjų pagalbos, kurie simpatizavo vaikų tikslams - pasiekti laisvę, vargu ar išeitų kas nors, išskyrus beprasmiško savisusinaikinimo. Būtent jie padėjo vaikams išdirbti konspiracijos taisykles, vienintelius tikslus, jie parodė ištvermingumo ir pasiaukojimo pavyzdžius, nes suaugusiųjų neapykanta, nukreipta prieš „suvedžiotojus“, kaip jie vadino tuos, kurie sąveikaudavo su vaikų pastangomis, buvo ypač žiauri, negailestinga. Pagrindinė suaugusiųjų silpnybė, kurią vaikai naudojo savo kare, buvo tai, kad tėvai labai gailėjo savo vaikus ir užtekdavo padaryti kaltą, graudų veidelį, pravirkti, su ašaromis paprašyti atleidimo, ir prasidėdavo „taika“. „Taiką“ suaugusieji suprasdavo besąlygišką, savanorišką vaikų vergystę. Bet vargas tiems, kas patikėjo vaikų „atgaila“ – antrais karo metais, kai tarpusavio negailestingumas pasiekė apogėjų, nebuvo laiko abejonėms ir dvejonėms, ir milijonai tėvų buvo nužudyti savo vaikų naktį, lovose, kai tie, patenkinti miegojo po parodomojo nubaudimo ir paskui einančio nepaklusnių vergų atsiprašymo. Beje, žudymo epidemijos pradžią padėjo patys suaugę, kurie išplatino masinės informacijos priemonėse kraupias istorijas apie naktinius tėvų nužudymus vaikais. Vaikai, sustingę prieš ekranus, pradėjo suprasti – štai jis, kelias link laisvės! Ir kai kitą dieną vėl prasidėdavo skandalai, kai vėl ant jų galvų krito smūgiai, įžeidinėjimai, arba mandagiai-inteligentiški draudimai „tik per mano lavoną“, kai juos vėl griebdavo už rankų ir per jėga vedė į mokyklą, statė į kampą, šaukė isteriniuose priepuoliuose, daužė per rankas, kai užklupdavo masturbuojantis, daužė per veidą, kai užklupdavo glamonėjantis su kitais vaikais, mintys apie „naktinį kelią link laisvės“ užsidegdavo jų sąmonėse vis ryškiau, ir ryškiau. Bet rubikoną peržengė ne vaikai. Žudyti pradėjo būtent tėvai. Iš pradžių – psichiatrinėse ligoninėse. Vaikų žudymo psichotropinių medžiagų pagalba epidemija apėmė pasaulį su miško gaisro greičiu. Visiems staiga pasirodė – kaip paprasta! Išvirkšti dozę – ir tvarka, vaikiukas pasidarė ramus, nesipriešina. O argi vaikai to nepastebi? Tai vienas dingo, tai kitas, o paskui grįžta – labai ramūs, su numirusiom akim, tušti... net jeigu tėvai karstytų savo vaikus arba juos iššaudytų, tai nesudarinėtų tokio siaubingo įspūdžio – lavonas yra lavonas, tai siaubinga, bet dienos bėgyje siaubas vis labiau užsimiršta. O čia – „tai“ vaikšto tavo kieme, „tai“ mokosi su tavimi klasėje, tu gali prieiti prie to, tampyti už rankovės, šaukti į ausį, netgi mušti, bandydamas pažadinti tame vaiką, kurį pažinojai dar prieš savaitę. O ten – nieko. Rūgštimis suėsta siela. Visatos pilkuma. Giluminis klaikumas užšaldydavo siaubu ir, žinoma, kas nepabandė įsivaizduoti savęs „to“ vietoje? Ateina vakaras, tėvai grįžta iš darbo, vėl skandalai, vėl riksmai ir draudimai, vėl bandymai po bandymų padaryti iš tavęs paklusnų mechanizmą, kuris turi viskam paklusti, teisintis, atlikinėti nurodymus, daryti tai it nedaryto to. O jeigu rytoj pas juos truks kantrybė? Ir tave – kaip mergaitę kaimynystėje – nuveš „pasigydyti“? Nuo tokių minčių plaukai pasistoja piestu, dingsta miegas, tu jau neužmiegi, o guli ir kaleni dantimis nuo baimės, o mintis po minties kasa duobę: „problema išsprendžiama labai paprastai – kol jie miega“, „tai reikia padaryti tik vieną kartą – paskui prasidės laisvė“. Ir laisvė pradėjo rinkti savo kruviną derlių. Žinių eilutės pasipildė naujais, siaubingais vaizdeliais apie naktines žudynes. O juk vaikai irgi žiūri televizorių ir naršo internete. Štai mergaitė – jai septyni metukai. Tėvai, versdami ją lankyti mokyklą, kelia savo sąlygas – arba rytoj į mokyklą, arba į psichiatrinę. Ryte mergaitė rasta parke – ji pasislėpė po medžių ir be ašarų verkia. Namuose – du lavonai – mama ir tėtis su perpjautomis gerklėmis. Kas dabar rūpinsis mergaite? O ar jei reikalingas tas rūpestis? Maisto visiems užtenka, gyventi turi kur, visi gali gauti knygų, dabar ji vaikšo visas dienas kur nori, užsiėminėja seksu su kuo nori – bet kokiu atveju taip tai atrodo tiems, kas pririštas grandinėmis. Kitą rytą - nauja kraupių, žinių porcija. Į atsaką – nauji žiaurumai. O naktį vėl liejasi kraujas. Metodai tobulinami – žmonija sugalvojo daugybę nužudymo būdų. Infarktai, neuronai, psichiniai priepuoliai pjauna suaugusius švariau negu ilgi peiliai. Spontaniniai bausmės aktai tik labiau sustiprina baimę ir tarpusavio neapykantą.

Žinoma, kol vaikai, su pagalba tų, kurie jiems bandė padėti, sukūrė lanksčią struktūrą, išleidusią iš po smūgio tuos, kas įsidrąsino karui, jie turėjo išgyventi daugybę nusivylimų, išdavysčių. „Kovo žudynės“ – su tokiu pavadinimu į istoriją įėjo tai, ką galima būtų pavadinti „pilietiniu karu“ tarp vaikų. Dalis vaikų pareiškė apie suaugusiojo pasaulio ir jo sukeliamos prievartos palaikymą. Jie tvirtino, kad ši prievarta, trunkanti amžius, tūkstantmečius, yra įgyvendinama pačių vaikų „labui“ ir labai greitai jie pavirto gudriais išdavikais, kurie išuostydavo svarbią informaciją ir perduodavo ją paslapčia policijai. Bet ir suaugusiųjų pasaulį ėdė tarpusavio vaidai. Ne visi sutikdavo su beprecedenčiu žiaurumu, su kurio suaugę malšindavo sukilimus. Daugelis atvirai stojosi į vaikų puses, nors kiekvienas pripažindavo vaikų laisvės teises tik apibrėžtose ribose – jeigu kažkas iš „progresyvių“ suaugusiųjų sutikdavo su tuo, kad vaikas gali valgyti ne pagal tvarkaraštį kartu su šeima, o tada, kai norės (beje, revoliucinė mintis daugeliui tėvų), tai nereiškia, kad jis nebuvo apimtas atbukinančios neapykantos užklupęs savo penkiametę dukrą užsiėminėjant seksu su septynerių metų berniuku-kaimynu.

Kaip žinoma, nei techninis progresas, nes socialiniai sukrėtimai neišvaduoja nuo koncepcijų ir prietarų – jie tik pasikeičia išoriškai. Įdomius tokio pobūdžio pavyzdžius galima dažnai sutikti dvidešimtam ir dvidešimt pirmam amžiuje – pirmaisiais audringo technologijų vystymosi amžiais. TSRS, kelių dešimčių metų bėgyje, du šimtai milijonų žmonių buvo įsitikinę komunistai, tikėjo labiausiai laukinėmis koncepcijomis apie partijos ir liaudies vienybę, vakarų demokratijas įsivaizdavo kaip pragarą. Kai komunizmas susprogo, visi komunistai pasidarė krikščioniais. Ir žinoma, ir tarp „komunistų“, ir tarp „krikščionių“ buvo plačiai išplitę įvairūs prietarai, tame tarpe, ir labai urvinio pobūdžio, kaip pavyzdžiui, juodosios katės, kertančios kelią, baimė; būtina pabarškinti į medį arba trys kartus spjauti per kairįjį petį; įvairūs nemalonumai laukia kai kas nors tave nužiūri, arba kai grįžti namo ką nors pamiršęs. Buitinį žmogaus gyvenimą dengė įvairių ritualų tinklas. Liežuviu gal ir buvo tokių, kurie dėjosi netikintys prietarais, ir dėl pasirodymo netgi vertė save eiti toliau keliu, kurį perkirto juodas katinas, bet iš tikrųjų jautė nuo to neišvengiamą nerimą. Taip pat ir karo metais – nauji prietarai įsiliejo į draugišką senų šeimą. Pradėta kalbėti apie paslaptingą hipnozę, kurios įtakai pasiduoda vaikai, apie priešiškus sektantus, grįžo kalbos apie derybas su velniu (taip, atrodo, 24 amžiuje jau turėtų būti neįmanoma tikėti velniu!), apie aukojimus ir kitus panašius dalykus. Civilizuoto žmogaus kaukė buvo galutinai numesta ir su nenumaldomu akivaizdumu pasitvirtino tai, kad tame, kas liečia psichologinį vystymąsi, šiuolaikinė žmonija netoli nuėjo nuo viduramžių.

Prasidėjo chaosas. Ir, atrodė, toliau jau nėra kur eiti, o karas vis labiau darėsi žiaurus, ir plėtėsi. Žmonijos savisunaikinimas greitėjo neapsakomais tempais, kol, pagaliau, nekilo technogeninė katastrofa – masiniai žmonių naikinimai negalėjo neatsiliepti gyventojų gebėjime palaikyti tuos technologinius ciklus, kurie sudarinėjo neatskiriamą mechanizmų dalį, aprūpinančių žmonių egzistavimą. Apokalipsė atėjo taip greitai ir natūraliai, kad dar ilgai niekas negalėjo tuo patikėti. Stereochronikų kadruose išliko nuostabūs vaizdai – štai eilė uoste, žmonės laukia ekranoplaną. Jau antrą valandą laukia, trečią ir štai jie netikėtai supranta – ekranoplano šiandien nebus, šiandien ryte pilotai neprabudo – juos nužudė lovose, arba arbatos puodelyje buvo nuodai, arba pakeliui į darbą vyko priešiškų kovinių grupių susišaudymas. Ekranoplanas neskris. Gravilenta negražins jų į jų namus – dispečerio nėra ir nebus. Veiduose – sumišimas. Sugriuvo pasaulis? Nesitiki? Teks patikėti.

Tora atsitraukė nuo stereovizoriaus, sustabdė jį, užsimerkusi atsigulė nugara ant karštos žemės. Kodėl Mengesas nori, kad ji visą tai žiūrėtų? Ko jis nori? Kam jai reikia matyti visą šią neapykantą, kraujo upes, išprotėjusius žmones, žudančius savo vaikus, pamišusius vaikus, žudančius savo tėvus? Kaip gi visa tai keista, protu nesuvokiama – visa ši neapykanta, noras bet kokia kaina pasmaugti, priversti paklusti, priversti būti daiktu, paklusniu, be jokių džiaugsmingų norų manekenu. Taip „piktadarių“ iliuzija valdė žmones tūkstantmečius ir tik po trečiojo pasaulinio pasidarė aišku, kad ši teorija nepagrįsta, kad ji tiesiog klaidinga. Prasidėjo humanizmo krizė. Tada pasidarė labai aišku, kad humanizmas – iškreipta žmogaus neapykantos forma, nes humanizmas – nušvitusių suvokimų pripiešimas ten, kur jų visiškai nėra, t.y. tai ne nuoširdumas, o nenuoširdumas bei agresija, net jeigu ir numalšinta, visada eina kartu. O kai subrenda tinkamos aplinkybės, numalšinta agresija būtinai apsireiškia, griebia žmogų į savo sūkurį taip ryžtingai, kad sustoti jau nelieka jokios galimybės.

Po trečio pasaulinio karo nebuvo ką teisti, arba reikėtų teisti kiekvieną, pas žmones nebuvo pasirinkimo, bet ir galvoti apie pasirinkimą nebuvo kada – viskas vystėsi labai ryžtingai. Sąlygose, kai kaltųjų paieška buvo absurdiška, o negirdėto žiaurumo apsireiškimų koncentracija, beje, nežinojo precedentų pasaulinėje istorijoje, koncepcija apie „piktadarius“ pasidarė akivaizdžiai klaidinga, ir teko ne tik jos atsisakyti, bet ir padaryti atitinkamas išvadas. O, pavyzdžiui, kai po antrojo pasaulinio teisė nacistinius nusikaltėlius, tada dar buvo tikima, kad jie – tam tikri „piktadariai“. Tuo tarpu netgi paviršutiniškas pagrindinių nacistinių nusikaltėlių memuarų išstudijavimas visiškai akivaizdžiai parodo – kad jie ne kažkokie nusikaltėliai, o patys paprasčiausi žmonės. Bet koks žmogus, patekęs į tas sąlygas, pradėtų reikšti tas pačias žiaurumo savybes. O argi Sovietų Sąjungos patirtis – nėra to įrodymu? Kiekvienas antras skundė kiekvieną pirmą, iš kažkur atsirado šimtai tūkstančių, milijonai tokių skundikų, kalinių, KGB tarnautojų, budelių. Tai kas, visi jie buvo piktadariai? O paskui, kai komunizmas patyrė krachą – visi piktadariai staiga kažkur dingo ir iš kažkur atsirado mandagūs žmonės, kuriantys išvystyto kapitalizmo bendruomenę. Juk tai akivaizdūs kliedesiai. Vokietijos nacistai okupuotose teritorijose kartais darė tokius siaubus, kad plaukai pasistoja piestu. Kas tai – gal kita žmonija? Ne ta pati, kuri buvo disciplinos, civilizuotumo, kultūros pavyzdžiu? Žinoma, kad ta pati. Argi yra kokia nors tauta nesuteršusi savęs genocidu? Argi sovietiška kariuomenė, įėjus į Vokietijos teritoriją, nedarė ten tokių pat siaubingų nusikaltimų? O ką ji darė savo teritorijoje trisdešimtais-penkiasdešimtais dvidešimto amžiaus metais? O ką darė prancūzai savo žygyje prieš Rusiją? O kinai Tibete? O britai Indijoje? O indai su britais? Amerikiečiai su vietnamiečiais? Turkai su armėnais? O kai prasidėjo trečias pasaulinis ir krikščionys sukėlė siaubingą karą su musulmonais, į kurį buvo įtraukti visi iki vieno, žuvo milijardai, argi tada nebuvo viskas aišku? Sąrašas begalinis, neapykantos ir genocido istorija tokia plati, ir įtikinama, kad tiesiog nelieka jokių galimybių išstumti akivaizdų faktą: nėra piktadarių ir išsigimėlių, yra patys paprasčiausi žmonės, kurie viena akimirka – civilizuoti, užjaučiantys, gailintys, padedantys, o kitą momentą gali tapti nusikaltėlių tauta. Žmonės-fliugeriai. Fliugeris nebūna pietiečiu arba šiauriečiu – jo kryptys priklauso nuo vėjo. Dar daugiau – kiekviena tauta būtinai taps nusikaltėliu, jeigu tik tam susiklostys tinkamos sąlygos – istorija tai įrodė, nors humanistai iki paskutiniųjų bandė užmerkti akis į šį faktą. Po to, kai aiškumo tame jau negalima buvo išstumti, t.y. po trečio pasaulinio, teko pripažinti ir tai, kad kultūra, civilizacija – tai numalšintos neapykantos kultivavimas, ir nėra būdo nutraukti jos apsireiškimus. Būtent tada ir prisiminta apie tiesiojo kelio praktiką, ji buvo ištraukta iš po dulkių ir užmiršimo, atsirado, ir įsitvirtino supratimas, kad numalšinimas – tai tik savisunakinimo atidėliojimas. Jeigu žmonija nori išgyventi, būtina bet kokia kaina būtent šalinti negatyvias emocijas, tuo labiau, kad į jų vietą automatiškai ateina nušvitę suvokimai. Tuo labiau, kad techniškai tai labai paprasta. Sunku pasakyti – koks likimas lauktų šį mokymą, kaip greitai jis sulauktų savo vietą po saule. Didysis Vaikų Karas nepaliko pasirinkimo – jį išgyvenę žmonės buvo tiesiog priversti priimti visiškai apibrėžtą doktriną – arba naikins negatyvias emocijas, arba bus sunaikinti patys.

Bet nuo viso to atsiranda nuovargis, apsinuodijimas, negatyvus fonas. Kaip Tora nebandė valytis nuo negatyvių emocijų, atsiradinėjančių nuo pasinėrimo į kruviną žmonijos istoriją, rezultatas nebuvo nepriekaištingas. Velniškai nesinori kapstytis laukinėje, kruvinoje praeityje.

Tora pašoko ant kojų ir ryžtingai patraukė į pievelę, kur Mengesas, Kertas, ir Brajsas jau antrą valandą kažką aptarinėjo, tai garsiai besiginčydami, tai nutilę bei susimąstę.

Nuo patyrusios akies beveik neįmanoma kažką paslėpti. Žmogus, paaukojęs daugybę metų savo pačių suvokimų skyrimui, nenorimų suvokimų pakeitimui į norimus, nevalingai įgyja gebėjimą stebėti jų apsireiškimus ir kituose žmonėse pagal, atrodo, menkiausius požymius. Kažkada anksčiau rašytojai-fantastai svarstė apie tai – kaip susikomplikuotų gyvenimas, jeigu žmonės išmoktų skaityti mintis. Jiems nebuvo atėjus į galvą, kad net ir nereikia skaityti minčių – užtenka nuoširdumo savo suvokimų skirstyme ir tyrinėjime, kad viskas savaime matytųsi, kaip ant delno. Pagrįstų prielaidų formavimo patirtis, jų patikrinimo atsakymų į klausimus bei kitų žmonių elgesio analizės pagalba, suteikė galimybę nutaikyti savo skirstymą iki bet kokio tobulumo laipsnio. Kai drakonėliai išėjo į šimtamečio senumo mūšio areną, kad galėtų padėti vaikams, kovojantiems dėl laisvės nuo tūkstantmetės vergystės, jų pagrindinė pastangų dėjimo kryptis buvo išmokinti vaikus būti nuoširdžiais, skirti savo suvokimus, užimti kategoriško, besąlygiško negatyvių emocijų nepriimtinumo poziciją. Būtent jų sėkmė šiame fronte ir sąlygojo tai, kad vaikai gavo galimybę faktiškai be kliūčių „skaityti suaugusiųjų mintis“, sužinoti jų ketinimus, atpažinti melavimą, ir klastingumą, kaip gudriai jie tai bemaskuotų. O negailestingas karas prieš negatyvias emocijas, paskelbtas vaikų, atvedė prie anksčiau nematomos istorijoje vienybės, labai efektingo bendradarbiavimo, nuostabaus gebėjimo suprasti vienas kitą, beje, dažniausiai be žodžių, tiesiogine prasme. Taigi nėra nieko nuostabaus tame, kad Mengesas, vos tik pamatęs artėjančią Torą, nusišypsojo ir pasisuko į ją, suprasdamas, kad atėjo pasiaiškinimo laikas.

- Pas mus daug naujo. – Mengesas pirmas pradėjo, gestu pasodinęs Torą šalia savęs. – Kažkas vystosi, bet reikia laiko nors tam, kad sistematizuotume gautą informaciją. Tavo buvę kolegos iš instituto irgi dirba su gautos informacijos sistematizavimu ir mes, tokiu būdu, gausime dar ir jų suvestinius duomenis papildomai prie bendro publikacijos srauto. O šis srautas didėja kiekvieną dieną. Žvėrynas priėmė sprendimą dėl kiekvienos dienos pasitarimų ir siūlau tau jų nepraleidinėti. Pasitarimai dabar vyksta 16:00 vidurio europietišku laiku, taigi planuok viską atitinkamai šio laiko. „Resursus“, aišku, irgi gerai būtų pažiūrėti kiekvieną dieną.

- Aš vis dėlto surizikuosiu. – Kertas su matomu nekantrumu laukė, kol Mengesas užbaigs kalbėti ir pasinaudojo pirma pauze, kad galėtų pratęsti pokalbį, pertrauką Toros atsiradimu.

- Surizikuoti galima, nėra problemos. – Sprendžiant pagal Mengeso intonaciją, jis suprato, kad tiesioginio pasipriešinimo Kerto norams bandymai, buvo nesėkmingi ir pradėjo eiti užuolankomis – sutikti, paskui, aptarinėjant detales, bendrai prieiti arba rimtas korektyvas, arba atsaką nuo sugalvoto tikslo. – Gerai, mes suteiksime Tardeno grupei palaikymą.

- Tai reiškia tu sutinki? – Kertas akivaizdžiai nesuprato manevro.

Tiesioginis klausimas, bet vis dėlto, užklupo Mengesa nelauktai ir vos pastebimas stabtelėjimas jį demaskavo.

- Aha, velnio politikas, - Kertas prajuko ir paleido į Mengesą kankorėžį. – Žiūriu tu iš savo pasinėrimų ne tik informaciją ataskaitoms pasiimi. Žiūrėk, nepagauk tik ko nors rimtesnio, nei ginčų tvarkymo gudrybės.

- Kaip gi... Vilkšuniai iš karto uodegą privers... bet iš tikrųjų... taip, sutinku, klaidos kaina didžiulė – pradėsi nuo nekaltų gudrybių, baigsi nenuoširdumu. Riba labai plona ir man visiškai nesinori artėti prie jos. Sutinku. Atsisakau tokių triukų – jie to neverti.

- Vilkšuniai – kas tai? – Tora pastūmė pečiu Brajsą.

- Tu dar susipažinsi su jais. Tai mūsų draudimas, mūsų dezinfekcija. Žmonijos praeitis – panaši į maro apimtą miestą. Kai integruoji suvokimus iš ten, yra rizika pagauti rimtą užkratą. Nepaisant to, kad mums visiškai svetimi tie galingi ir viską ryjantys niūrumai, kuriuos anais laikais jautė žmonės, ir atvirkštinis išsisluoksniavimas niekada nesukelia problemų, bet vis dėlto egzistuoja indukcijos efektas – juk mes ne nuolatos jaučiame ryškius NšS, ir pas mane, pavyzdžiui, būna kartais kelios valandos per dieną, kai nušvitusio fono intensyvumas sumažėja žemiau penkių.

-Iš tikrųjų, nušvitusio fono kritinio nusilpimo metu pasinėrimai uždrausti – iš už Toros nugaros nuaidėjo gudrus-išdykėliškas nepastebimai atslinkusios Arčės balsas. Keli metrai už jos nugaros ant žolelės atsisėdo Purna, putloka nepalietiška mergina su gražiomis akimis ir lūpomis, trumpais šortukais, kurie pabrėždavo jos šlaunų putlumą.

- Na taip..., - nelabai noriai sutiko Brajsas, - ... uždrausti..., taigi vilkšuniai – kažkas panašaus į aktyvų veidrodį – „žiūri į juos“ ir gauni atsakymui „atvaizdą“.... kas liečia mane, - Brajsas neiškentėjo ir vėl ėmėsi pokalbio, padėjęs leteną ant Toros keliuko taip, tarsi tuo norėjo sulaikyti ją nuo tolimesnės apklausos, - taip, kas liečia mane, tai ši idėja man patinka. Patinka! Aš nesu naujokas, aš viską suprantu, tai rizika, tai šis bei tas – bet juk mes ne institute. Mes priekiniame krašte. Mes būtent todėl čia, kad kitaip negalime ir nenorime.

- Būti priekiniame krašte – nereiškia kiaurai sienų veržtis...

- Ne, Mengesai, sienos čia nieko dėtos. Tu ką tik atsisakei niekingo politikavimo, atsisakyk ir argumentavimo analogijų pagalba, ypač tų, labiausiai tendencinių. Mes kalbame ne apie sienas, mes kalbame apie konkretų dalyką. Kalbėkime apie tai, ką turime, o pas mus yra štai kas... palauk, Kertai, aš noriu pasakyti. Kas pas mus yra? Pas mus yra – pirmiausią – Nortonas su savo grupe, kuris dažnokai mums trukdo kaip varnalėša po uodega. Manau... na ne, esu įsitikinęs, kad jie visi jau seniai žinojo, galbūt netgi nuo pačios pradžios. Atmosfera pas komandos esmingai skiriasi nuo tos, kurią galima pastebėti bet kokioje kitoje grupėje, tai suprantama. Jam galima, žinoma, priekaištauti dėlto... kad žinojo, bet tylėjo, bet tai nieko nepakeis dabar. Bet ir suprasti jį galima – labai dažni jį bando prilaikyti už užpakalio, o perspektyvos iš tikrųjų... neįprastos, tai juk ne tas pats, kas paprasti žvalgybininkai, aš pats neeičiau. Taigi – pirmą – tai vaikinai, kurie neatsisakys savo sumanymo. Mes vadovaujamės džiaugsmingais norais, labiausiai intensyviu nuojautos vektoriumi ir praėjęs šimtmetis įtikinančiai įrodė, nepaisant visų baimių ir nuvertėjusių vertybių, kad tai – tikra atrama. Antrą - jų įgyta patirtis. Padaryta nemažai...

- Taip, - Tora ryžtingai griebė Brajsą tarp kojų, - tuoj kažkas liks be kiaušų. Aš, aišku, ne dievas žino kokia svarbi persona, bet kiaušus aš sugniaušiu, jeigu nesuprasiu, apie ką tu kalbi.

- Kolonizacija.

- Ko? Kuo? Kalbėk aiškiau.

- Gerai, - Mengesas atsistojo, nukratė nuo užpakalio pušų spyglius. – Aptarsime vėliau. Jūs čia pasišnekėkite, o aš noriu nueiti prie upelio, pasipliuškenti jame, paliesti jo sroves, pačiupinėti akmenų snukius. Susitiksime žvėryne.

Po minutės Purna su Tora liko vienos pievelėje.

- Nori nueiti prie krioklio? – pasiūlė Purna. – Nuo čia jo nesimato, bet jis netoli – vos penkiolika minučių. Ten yra nedidelis urvelis. Prieš kelis metus nuo kalno krito akmenys ir atidengė įėjimą į jį – jeigu tai įvyktų prieš kelis šimtus metų anksčiau, nuo urvo neliktų nieko tik apdraskytos sienos, taigi, - Purna nusišypsojo, - mums pasisekė, kad jis liko nepaliestas.

- Stalaktitai ir stalagmitai?

- Ne tik. Eime, pamatysi, tau patinka žiūrėti į akmenų snukius?

Tora ėjo jai iš paskos ir spoksojo į Purnos užpakaliuką, nugarytę, šlaunis, blauzdas. Raumeninga ir tuo pačiu putloka. Nepaisant to, kad Tora kiekvieną dieną valandą, o kartais net pusantros gaudavo mėgavimąsi nuo fizinių pratimų, ji tikrai nebuvo labai judri ir ištverminga. Labiau lygiuose kelio atkarpose ji laikėsi „kilvateriu“, bet ten, kur takas labai stačiai bėgo į viršų, Purna kilo tiesiog su nežmonišku lengvumu ir greitumu.

- Tu tikriausiai galėtum netgi bėgti į viršų visą kelią? – Eilinį kartą pasivijusi Purną, Tora sustojo, norėdama atsikvėpti.

- Žinoma. Aš čia gyvenu ir man patinka greitai judėti, o čia nėra lygių kelių – arba į viršų, arba į apačią, taigi čia nieko nuostabaus. – Purna nusileido ant vieno keliuko prieš Torą, perbraukė delnais per jos šlaunis, keliukus – Tavo raumenys nelabai tamprūs, jie atrodo pernelyg švelnūs nors ir tūringi. Tiesiog per mažai jėgos, reikalingas tamprumas. Neretai tas, pas ką raumenys reljefiniai ir gabūs atlikti reikšmingą darbą ant treniruoklio, realiose sąlygose greitai išsikvepia, ar tai bėgimas kalnais, ar akmenų nešiojimas. Kai tu treniruojies, tu nuolatos fiksuoji savo dėmesį į mėgavimąsi nuo pratimų?

- Žinoma. – Tora mostelėjo ranka, rodydama, kad ji jau tvarokoje ir merginos toliau patraukė siauru, akmeningu takeliu, protarpiais lygesnėmis atkarpomis. Išilgai tako tai čia, tai ten augo spygliuoti kalnų raugerškio krūmai ir blizgėjo savo tirštai-raudonomis tamsaus granato spalvos uogomis. – Skaičiau, kaip anksčiau – ištisų niūrumų amžiais – žmonės bandė vystyti savo kūną. Tai neįtikėtina! Iš pradžių žmonės tiesiog per „negaliu“ vertė savo raumenis įsitempti, galvodami, kad jie „mankštinasi“. Žinoma, esant pakankamai intensyviam tokio pobūdžio savęs išprievartavimui raumenys darėsi stipriais. Bet kokia kaina! Nuolatinės traumos, nuolatiniai neįveikiamos tinginystės priepuoliai, negatyvus fonas. Penkis, dešimt metų toks sportininkas užsiėminėja sportu, o paskui faktiškai tampa invalidu – raumenys greitai pavirsta riebalais, traumos tampa chroniškomis, jokių interesų ir įpročių nelieka, nes tokio nuolatinio, negatyvaus fono sąlygose visi interesai, viskas, kas gyva, sudega. Dar žmonės tikėjo, kad sveiko gyvenimo būdo esmė – ryte daryti mankštą (vėlgi per prievartą), o paskui visą dieną sėdėti užpakaliu ant kėdės, o po darbo gulėti ant sofos prieš televizorių. Nesuprantu – nejaugi reikalingas kažkoks ypatingas protas, kažkoks ypatingas įžvalgus pastabumas, kad suprastum, jog kažkas čia ne taip!?Bet kol Bodhis neparašė savo knygoje apie tai, kad tik tie fiziniai pratimai sukelia kūno vystymąsi, kurie lydimi mėgavimosi nuo šių pratimų, panašu jog niekam neatėjo tai į galvą.

- O kietumas? Tu kuri kietumą mankštinimosi metu?

- Kietumą... ne. – Tora susimąstė minutei, paskui pratęsė. – Kietumas kartais atsiranda savaime, bet niekada neužsibrėždavau sau tikslo specialiai žadinti jį mankštinimosi metu.

- Žadink jį. Įgyk įprotį, kad jis atsiradinėtų ir reikštųsi nepertraukiamai tuo metu, kai treniruojies.

- O kas bus?

- Tu pabandyk ir jeigu tau patiks, pati pamatysi, - Purna padarė neapibrėžtą gestą ranka, kurį galima būtų interpretuoti kaip „ką čia galvoti – reikia pabandyti“. – Tam, kad lengviau būtų kurti kietumą, aš naudojau akmenis.

- Kaip suprasti? Žiūrėjai į juos?

- Ir žiūrėjau, ir laikiau rankoje. Kokie akmenys tau labiau patinka? Kokie labiau sukelia rezonansą su simpatija, grožio jausmu, švelnumu?

- Daug įvairių... – Tora dažnai spoksojo į gyvus, neapdirbtus akmenis, kurių daugybė mėtėsi visoje bazės teritorijoje. – Kokie labiausiai.... opalas labai patiko iš prisilietimo ir jo spalvos minkštos, švelnios, kaip debesys, ir forma laukinio, savotiško akmens. Dūminis topazas – tarsi nuslopintas gelsvas kvarcas su giliu atspalviu viduje, nors jis irgi patinka, bet ne taip labai. Smaragdas – jeigu spalva ne pernelyg nuodingai žalia, tai gali būti labai gražiu... Ne visada patinka, kartais norisi žiūrėti kaip persilieja jo spalvos, kartais ne. Granatas – taip, granatas labai patinka! Ypač kai jie netaisyklingos rutuliuko formos, stalo teniso kamuoliuko dydžio. Atrodo visiškai kaip paprastas akmuo, o šviesoje netikėtai pradeda spindėti ryškia tamsiai raudona liepsna. Aš netgi dažnai tampau tokius iš vietos į vietą, patinka jausti tokius akmenis sugniaužtus kumštyje. Patinka įvairių spalvų, matiniai agato akmenukai... turmalinas kartais turi savyje kitų rūšių intarpus ir tada ryškioje šviesoje jis atrodo labai gražiai, toks tirštai gintarinis putliukas. Bet tikriausiai, granatas, vis dėlto, patinka labiausiai – ta prasme, kad dažnai norisi jį nešioti su savimi, liesti jį, čiupinėti.

- Man labiausiai patinka nefritas – panašus į ledo luistus, pragulėjusias Antarktidoje tūkstančius metų, patinka jo struktūra. – Purna eidama apsisuko – matei nefritą?

- Žinoma.

- Ir dar kainitas – beveik visada patinka. Aš tiesiog laikau akmenį sugniaužtą kumštyje užsiėmimų metu, jaučiu jo kietumą, jaučiu jam simpatiją, prasiskverbimą ir tada lengviau sužadinti kietumą. Pabandyk. Kietumas išsilieja po visą kūną, daro jį lanksčiu, ištvermingu ir elastingu. Labai ištvermingu ir elastiniu. Ir dulkintis labai norisi. Mėgsti dulkintis?

- Dar kaip J - prajuko Tora. – Aš būtinai pabandysiu. Man jau dabar malonu įsivaizduoti, kad mano rankoje sugniaužtas granatas. Vaikinai pasakojo, kad tu labai karšta ir aistringa nepalietė – netgi keista įsivaizduoti, kad kažkada nepalietiška tauta, būdama tokia taiki ir draugiška, buvo visiškai svetima seksui, kaip ir visos kitos tautos. Bendrai paėmus man tai suprantama – čia yra prieštaravimas – jeigu žmonės labai mėgsta draugiškumą, praleidžia laiką teigiamose emocijose, kodėl tada jie nemėgsta užsiėminėti seksu? Kodėl, visiškai kaip musulmonai, jų moterys nuo galvos iki kojų suvyniotos į rūbus, ir netgi su savo vyru užsiėminėja seksu tik naktį, ir pusiau apsirengusios? Skaičiau, kad dažnai vyrai nė karto per gyvenimą nematė savo žmonos nuogos! Ir netgi tarp prostitučių retai kuri leisdavo sau apsinuoginti iki pusės. O apie seksą iki vestuvių net kalbos negalėjo būti.

- Tai kaip tu išsprendei šį prieštaravimą? – Purna peršoko per upokšnį ir sustojo.

- Nežinau. Kol kas niekaip.

Tora irgi norėjo peršokti, bet pačiu paskutiniu momentu koja nuslydo nuo akmens ir iki kelio pliumptelėjo į upokšnį, prado pusiausvyrą ir vos ne atsisėdo užpakaliu tiesiai į vandenį , bet Purna spėjo žengti į upokšnį ir griebti ją už rankovės. Karšta saulė akimirksniu išdžiovins kojinytes ir sportbačius, todėl merginos nusiavė ir atsigulė ant pilvukų, užpakaliukais į viršų ir snukiais viena į kitą. Kelias sekundes jos žiūrėjo viena į kitą, paskui beveik sinchroniškai prisiartino, taip arti, kad lūpytės beveik lietėsi. Toros nugara nubėgo saldūs šiurpuliukai. Purnos odos kvapas pasirodė labiau jaudinančiu, negu ji įsivaizdavo... tamsiaodis veidelis, putlios lūpytės, mėlynos ir žvilgančios akytės. Tora truputį prisitraukė artyn ir lūpomis prisilietė prie Purnos lūpų. Labai lengvai, vos juntamai. Dar, dar – lengvais lūpų prisilietimais ji glamonėjo visą jos snukelį – bučiuodama žandukus, akytes, ausytes, vėl lūpytes. Akies krašteliu Tora matė, kad oda ant Purnos priešpiečių pasidengė stambiais pagaugais ir nesunku buvo atspėti, kad, ir jos putė tikriausiai jau pasidarė drėgna, ir paburkusi. Purna paėmė į savo delnus Toros galvą, pritraukė prie savęs ir liežuvio galiuku pradėjo dulkinti ją į ausį. Po pusės minutės Tora turėjo išskiesti kojas ir tuputį pakelti užpakaliuką, kad netyčia nebaigtų. Pažaidusios, merginos atsigulė ant nugarų ir atkišo savo krūtis ir pilvukus saulei.

- Aš tau pasakysiu, kaip šį prieštaravimą galima išspręsti, - Purnos balse skambėjo natos, priverčiančios putę susitraukti nuo malonumo. – Aš, būdama nepaliete, labai dėmesingai studijavau šios tautos istoriją, juk kiekviena tauta turi savo koncepcijas, savo įprastus niūrumus. Ir nors jau praėjo šimtai metų nuo to laiko, kai negatyvios emocijos buvo paskelbtos neteisėtomis, kaip tiesiojo kelio praktika tapo naujos civilizacijos fundamentu, bet vis dėlto visas per tūkstantmečius susikaupusias koncepcijas išvėdinti nėra labai paprasta – ir jeigu aš gimiau tarp nepaliečių, aš tikriausiai esu daugybės šių koncepcijų nešėja, kurios dar neišsivėdino galutiniai iš žmonių sąmonės, kad tam tikra forma nebūtų visiškai neperduodamos vaikams. Taigi nepalietiška liaudis buvo draugiška ir gebanti jausti pozityvias emocijas tik pasirodymui, tik tiems, kas atvažiuodavo į Nepalą mėnesiui, antram, gauti įsūdžius nuo egzotikos, ir iš tikrųjų mažai besidomintiems – kaip viskas yra iš tikrųjų. O iš tikrųjų viskas buvo labai, labai prastai. Apie seksą tu jau pasakei – situacija su seksu iš tikrųjų buvo tiesiog katastrofiška. Tu minėjai prostitutes, o juk jų Nepale beveik visai ir nebuvo – dieną su ugnimi nerasi – nebent tik naktį, jeigu tik labai pasistengsi. Nepalietiški vaikinai, neturėdami jokios galimybės ne tik dulkintis, bet netgi bučiuotis ir glamonėtis su merginomis, išaugo tikrais kelmais, tikrais tiesiogine ta žodžio prasme! Skaičiau anų laikų turistų kelionių užrašus, jie rašo neįtikėtinus dalykus. Nepalietiškam vaikinui palaižyti merginos putę – net jeigu jis ją įsimylėjęs – sarmata, nusižeminimas, pasišlykštėjimas. Jie negalėjo, nemokėjo glamonėti merginos. Šiurkščiai įkišti pirštą į putę, šiurkščiai – kaip kelmas – griebti už papo, įkišti ir iš karto baigti – tai viskas, ką galima buvo gauti nuo bet kokio amžiaus,nuo 14 iki 30, nepalietiškų vaikinų. Tuo pačiu metu viešpatavo pavyduliavimas ir begalinė agresija. Jeigu turistė pasidulkino su dviem, trim nepalietiškais vaikinais, tuojau apie tai sužinodavo visi aplinkui ir visi kiti įkyriai ir įžūliai siūlydavo jai užsiimti seksu. O jeigu mergina atsisakytų – ją pradėdavo atvirai nekęsti, šaukdavo jai iš paskos, kad ji šliundra, kekšė, bandydavo ją pastumti, trenkti. O kastos – tu žinai ką nors apie tai, kad Nepale žmonės buvo suskirstyti į kastas?

- Taip, aš žinau apie tai – ir Indijoje, ir Nepale. Bet tai tik induistams ir dar skaičiau, kad Indijoje induistai, šiuo atveju parijai, masiškai perimdavo budizmą arba krikščionybę – t.y. neliečiamųjų kastų atstovai tapdavo paprastais, jokiai kastai nepriklausančiais, žmonėmis, persikraustydavo į kitą miestą ir pradėdavo ten naują, paprasto žmogaus, gyvenimą, kaip ir...

- Indijoje galbūt, tiksliai nežinau. – Pertraukė ją Purna. – Bet Nepale tai nebuvo įmanoma. Štai aš, pavyzdžiui, kilusi iš šeimos, kurių protėviais buvo parijai. Ir aš tiksliai žinau, koks gyvenimas mane lauktų, jeigu grįžčiau, sakykime, į dvidešimt pirmą amžių. Nepale bet koks žmogus gali pakeisti savo vardą be jokių problemų, bet tu niekada nepakeisti savo kastos. „Drovūs“ nepaliečiai nesakė kastos, jie vadino tai... „pavarde“. Sakykime Purna Parijas. Arba Purna Gurung, jeigu aš bučiau iš Gurungų kastos. Ir nesvarbu ar tu budistė, ar ateistė, tavo pase bus pažymėta – parijas. O tai reiškia galą.

- Niekas neims į žmonas tokios merginos išskyrus tokio pat parijaus?

- Į žmonas> Tai būtų dar ne taip baisu. Vaikinai yra vaikinai, visi vienodi, ar tai parijas, ar gurung, ar baunas, ar adhikari, ar karki, ar magar, ar šrestra, ar iš bet kokios kitos kastos. Bet jeigu tu parijas, tu gali dirbti tik už maistą ir gyvenamąjį plotą - pinigų tau niekas nemokės. Ir bet kada gali išmesti iš darbo. Žinoma, dideliame mieste parijai turi šansų rasti darbą už pinigus, bet atlyginimas bus kiek tik įmanoma minimalus.

Purna atsistojo ant keturių, prašliaužė per Torą ir griuvo tiesiai ant jos, tarsi šuniukas – pilvu ant pilvo. Tora suspiegė nuo netikėtumo, padėjo delną jai ant užpakaliuko. Jautė stangrų, karštą pilvuką ant savo pilvuko, gulėti po mergaitišku kūnu buvo velniškai malonu.

- Taigi visi tų laikų nepaliečiai – įsitikinę rasistai-veidmainiai.

- Košmaras... juk tai beveik tas pats, kas buvo Amerikoje su vergais, netgi tada, kai juos formaliai atlaisvino – dirbti negras galėjo tik purviniausius darbus, gaudavo daug kartų mažiau, baltas žmogus neatiduodavo savo dukros į žmoną, už jo nužudymą beveik nebuvo baudžiama. Gražios, „nacionalinės ypatybės“, nėra ko sakyti... bet kaip gi pavykdavo visą tai slėpti?

- O kas čia sudėtingo?Turistai mato tik vitriną, nepalietiškos kalbos nemoko, na ir išvis nenori nieko žinoti – juos tenkina tai, ką jie mato – draugiškus pirkėjų veidus, kitus sutiktus žmones. O tai, kad jiems įpėdin lekia nepalietiški keiksmažodžiai – to jie nežino. „Valu“ kas reiškia „kekšė, šliundra“ – labiausiai neutralus epitetas, kuriuo apdovanoja nepalietiški vaikinai šalia praeinančias turistes, jeigu jos atrodo nors truputį patraukliai. Tuo tarpu jų veidai išlieka mandagūs. Be to, kai kažkokie ypatingai pedantiški turistai sužino naktinėse pasisėdėjimuose nuo savo gidų apie kastų sistemą, apie tai, kad tik du procentai žmonių susituokia pagal savarankišką sutuoktinio pasirinkimą, o kitiems jaunikius ir nuotakas pasirenka tėvai – jie tik su nuostaba sušunka „uau“ ir vadina tai „kultūros ypatybėmis“. Jie tai vadino „kultūra“! Tame galima rasti nemažai panašumų su kitų šalių „kultūromis“ – pavyzdžiui žydiška Halacha reikalauja, kad kiekvienas tvirtai tikintis judaistas, praeidamas šalia nežydiškų kapinių, turi jas prakeikti, jame palaiduotus ir jų motinas. Judaistiniai religiniai kanonai tvirtina, kad kiekviena nejudaistinė moteris yra „N.Š.G.Z.“ – sutrumpinimas nuo ivritiškų žodžių „nida“, „šifha“, „goja“, „zona“ (neapsivaliusi nuo menstruacijų, vergė, ne žydė, prostitutė). Priėmusi induizmo tikėjimą ji jau nėra „nida“, „šifha“, „goja“, bet lieka „zona“, t.y. prostitutė iki pat mirties tik todėl, kad gimė iš motinos-nežydės. Mus pasiekė Izraelio Šahako knyga „Europietiška istorija, europietiška religija: trijų tūkstančių metų našta“, kur pateikta nesuskaitoma daugybė panašių pavyzdžių. Apie musulmonus tai net nėra ko kalbėti – viskas ir taip aišku. Trumpai sakant, šeimyninis gyvenimas teikė moterims irgi mažai džiaugsmo. Nepalietiški vyrai nuolatos – beveik kiekvieną dieną – mušė savo žmonas. Tai buvo laikoma norma netgi plačiai nuskambėjusiame dvidešimt pirmame amžiuje – „žygiuojančio progreso ir prašvitimo“ amžiuje. O maoistai? Tikras nepalietiškas prakeikimas, bet kvaila daryti prielaidas, kad...

- Maoistai – kinietiško diktatoriaus-komunisto Mao pasekėjai?

- Taip, tai komunistai. Jie paženklinti Markso, Engelso + trijų kruvinų 20 amžiaus diktatorių – Lenino, Stalino, Mao. Jie vertėsi teraktais, ginkluotais turistų pagrobimais, tu pačių turistų apiplėšimais, masiniais verslininkų reketais. Kvaila būtų įsivaizduoti, kad maoistai – kažkokie banditai, nepalietiškos tautos kūno pūlinys. Ir turėčiau pasakyti, kad tie patys maoistai buvo labai agresyviais, neapkenčiančiais žmonėmis. Bet tais metais buvo labai populiarus melagingas politinis korektiškumas, atitinkamai kurį negalima buvo pavadinti visos žmonijos „teroristais“ ir „nusikaltėliais“ – tai pažeisdavo jų jausmus ir buvo kvalifikuojama, kaip „tarpnacionalinio skirtumo kurstymas“ su atitinkamomis teisinėmis pasekmėmis. Ką visa tai sukėlė – tau žinoma – Europa įsižiebė, kaip degtukas. Ir Nepalas irgi įsižiebė kartu su Tibetu. Kartu su Indija ir Kinija. Kartu su visu kitu pasauliu.

- Žiūrėjau anų metų fotoalbumus, - Tora prisiminė, kaip peržiūrinėjo kelis albumo failus. – Tokie simpatiški snukeliai, ypač vaikučių...

- Jo, su fotoalbumais pas juos buvo viskas tvarkoj – apsnigtos kalnų viršūnės, tibetietiški vienuolynai, besišypsantys vienuoliai, malonūs moterų veidai, juokingi vaikučių snukučiai – ir štai tai paruoštas etniškas produktas – gali vežti jį pas save, į senąją Europą ir parodyti mieliems kaimynams. Neabejok, netgi TSRS, Šiaurės Korėjoje, Irane ir Irake, na netgi Saudo Arabijoje buvo daugybė nuostabių fotoalbumų. O kas dėl vaikų – juk tai irgi atskira istorija. Simpatiški snukeliai – tai nuostabu, bet po nuotraukomis buvo „užmiršta“ pažymėti, kad ir Indijoje, ir Nepale visur buvo išplitusi tikra vaikų vergija. Vaikai pradedant nuo trijų metų amžiaus dirba iki išsekimo po dvylika-šešiolika valandų per parą. Ir kas įdomu – tie patys vaiki aptarnauja svečių namuose tuo pačius sentimentalius turistus, kuriems net neateina į galvą paklausti – įdomu, o kodėl šitie penkių-septynių metų vaikai, vietoj to, kad lankytų mokyklą, keliasi šeštą ryte ir eina miegoti devintą vakare, visą dieną pradirbę virtuvėje. O išprievartavimai....

- Na žinoma, jeigu seksualumas yra taip labai malšinamas, tai ir išprievartavimų skaičiaus padidėjimas turėjo būti neišvengiamas.

- Tu kalbi apie paprastus išprievartavimus? – Purna pamojavo galva. – Ne, aš ne apie tai. Vaikus prievartavo jų tėvai – ir berniukus, ir mergaites. Mergaitės, aišku, prievartavo į burnytę ir užpakaliuką, kad jos neprarastų savo „garbės“, t.y. nekaltybės.

- Bet... matyt tai vis dėlto išimtys? Negaliu įsivaizduoti, kad visa tokia draugiška tauta – jo, - Tora pakėlė ranką – suprantu, kad šis draugiškumas santykinis, bet vis dėlto...

- Ne, tu nesupranti. – Purna ją pertraukė. – Jeigu negali įsivaizduoti, pateiksiu tau konkrečius skaičius, kurie gali padėti tau tai padaryti. Dvidešimti pirmo amžiaus pradžioje Indijos vaikų ir moterų reikalų ministerija (Ministry of Women and Child Development) padarė masinę vaikų apklausą – buvo apklausta 12000 žmonių nuo aštuoniolikos ir dvidešimt penkerių metų, pusantro dešimtyje Indijos ir Nepalo valstijų. Beje, apklausa vyko tarp palyginus išsilavinusių ir sėkmingų žmonių, taigi žemesnių žmonių sluoksnių statistika būtų dar baisesnė. Pasirodė, kad daugiau negu penkiasdešimt procentų vaikų buvo nuolatos prievartaujama savo tėvų. Mergaitės ir berniukai – lygiomis proporcijomis. Pagal taisyklę, tėvai pradėdavo prievartauti savo vaikus nuo šešių-aštuonių metų, o liaudavosi tai daryti tik tada, kai sunūs arba dukra... tuokėsi! Kas reiškia, kad prievartavimai dažnai tęsėsi iki aštuoniolikos, dvidešimties metų amžiaus.

- Siaubas... – Tora buvo apstulbusi. – Aš iš tikrųjų kol kas negaliu to sau įsivaizduoti... bet juk šita statistika buvo paskelbta spaudoje.

- Žinoma, ji buvo paskelbta spaudoje, todėl aš ir sužinojau apie ją. Apie tai, nors ir retokai, buvo rašoma laikraščiuose ir žurnaluose, bet kas iš to? Bet tu, matyt, galvoji, kad Europoje viskas buvo daug geriau?

- Ne???

- Ne. Žinoma, Europoje, žmonės labiau bijojo būti persekiojamais įstatymo, ypač senoje Europoje, o štai laukinėse šalyse, pavyzdžiui, Rusijoje, vaikystėje, kas penkta mergaitė buvo tėvo prievartauta, berniukus lietė rečiau, dėl labai stiprių koncepcijų apie homoseksualizmo įtaką. Anų laikų Indijoje homoseksualizmas, nors tik oficialiai, buvo baudžiamas mirties bausme....

- Mirties bausme???

- Taip, pagal įstatymą – taip. Audringas ekonominis augimas nereiškia to, kad pati bendruomenė pradeda keistis. Indija, Kinija, Rusija, Saudo Arabija – ekonominio augimo dvidešimt pirmo amžiaus pirmos pusės lyderiai ir būtent šiose šalyse žmonės gyveno su labiausiai barbariškais, viduramžiniais požiūriais. Trumpai sakant – laukiniai.

- O dagumą vaikinų tuose fotoalbumuose atrodo kaip tikros lėlytės..., - svajingai tarė Tora. – Nejaugi iš jų paskui išaugdavo tokie....

- Jo, kaip lėlytėsJ bet tai – tik pripiešimų priežastis. Beje, beveik visi nepalietiški vaikinai ir buvo slapti homoseksualistai – galbūt dar ir dėlto, kad merginos buvo nepasiekiamos. Prie vieniško turisto, klaidžiojančio Katmandu arba Pokharos gatvėmis vakare visada prieis berniukas, keli, nuo dešimties iki šešiolikos metų ir pasiūlys „draugystę“, kas visada reiškė seksą. Ir visai nebrangiai – trijų-penkių dolerių jiems visiškai pakaks. Tiesa, yra vienas minusas: po to, kai patenkintas ir atsipalaidavęs turistas nuleis jiems į burnytę arba užpakaliuką, akimirksniu prasideda šantažas – arba tu jam duodi tūkstantį arba du tūkstančiu rupijų, arba jis pareikš policijai, kad tu jį išprievartavai.

- Bet gal tai profesionalūs berniukai-prostitutės?

- Sunku pavadinti juos prostitutėmis. Tai paprasti moksleiviai, kuriems norisi lengvų pinigų ir stiprių pojūčių. Tarpusavyje jie irgi labai aktyviai dulkinosi, nors ir labai kruopščiai tai slėpė. Bendrai sakant, – Purna ištiesė ranką prie sportbačių, pačiupinėjo juos, - anų laikų Nepalo tautą pavadinti draugiška ir taikia galima tik su daugybe pastabų, kurių dėka šis teigimas praranda savo prasmę. – Pakėlusi Toros kojinytės prie savo snukelio, ji jas pauostė, prisilietė lūpomis.

- Jaudina uostyti mano kojinytes?

- Jaudina, - Purna palaižė kojinutę, vėl pauostė. – Ir atsiranda švelnumas.

- Švelnumas man patinka... o tu skiri įvairias švelnumo rūšis? Bandei jas klasifikuoti?Aš skiriu. Dažniausiai pas mane apsireiškia trys rūšys... ne, aš geriau tau perskaitysiu, gerai? – Tora pasitraukė taip, kad jos užpakalinės letenėlės liestų Purnos snukelį – ta paėmė jas į rankas, suspaudė ir su neįtikėtu aistringumu pradėjo čiulpti pirštukus. Paskui nusiramino, įsikniaubė į „pagalvėlę“.

Tora ištraukė iš kišenės trumpą džoistiką, įjungė holografinį ekraną ir pradėjo ieškoti reikalingą failą. Ant šlaunų jautė šiurpuliukus, kai Purna pradėjo laižyti jos letenėles po pirštukais.

- Štai, klausyk:

„Pirmas tipas: „platus, susproginantis švelnumas“ – yra susproginimo kūne pojūtis, rezonuoja su žodžiais „trūksta vietos“, „ankšta“. Kūnas iki pat kraštu užpildytas švelnumo, kuriam trūksta vietos. Lydimas noro ištampyti kūną, išsisukti, išsimankštinti, o kai išskečiu pirštus, juose atsiranda įsimagnetinimo, tvirtumo, lankstumo pojūtis.

Antras tipas: „Besiliejantis, srovenantis švelnumas“ – ramios jūros arba upės vaizdas – tarsi pro šią vietą srovena ramus upelis. Upė rami, bet jos neįmanoma sulaikyti.

Trečias tipas: „pulsuojantis švelnumas“ – toks švelnumas, kai atsiranda pojūtis, kad įvairios kūno dalys pradeda pulsuoti nuo švelnumo. Kūne atsiranda pulsavimo centrai – šiose dalyse švelnumas sustiprėja + atsiranda mėgavimasis. Užfiksavau, kad kai yra toks švelnumas, visada labai lengva patirti atsidavimą.“

- Na kaip, kas nors tau pažįstama? – Tora uždarė failą.

- „Susproginantis švelnumas“ – taip atsitinka dažnai. Besiliejantis..., - Purna susimąstė, - jeigu ir atsiradinėja, tai labai retai – man labiau prieinami impulsyvūs išgyvenimai. Pulsuojantis – taip, tokį žodį taip pat panaudočiau aprašinėdama tai, ką patyriu. Taip pat dažnai būna. Bet man nebuvo atėjus į galvą skirti švelnumą į skirtingus tipus atitinkamai to – kokias savybes jis turi, duoti jam pavadinimus. Kas liečia tuos NšS, kurie atsiradinėja retai, kuriuos man būtina siekti – taip, aš tai darau, o švelnumas – labai dažnas suvokimas, todėl man atrodo, kad žinau apie jį viską – akivaizdi kvailystė, dabar aš tai suprantu... būtent tada, kai aš dažnai patiriu kokį nors NšS, reikia jį kuo detaliau ištirti ir stiprinti, ieškoti naujų atspalvių, juk kuo didesnė įvairovė kokio nors vieno NšS, tuo aiškesnis tampa rezonansas su kitais NšS.

- Ir išeina taip, kad šis NšS tampa startine aikštele kitiems.

- Taip. – Purna vėl pritraukė prie veido Toros kojinytes, giliai įkvėpė, vėl pabučiavo jas taip, kad Torai pasirodė, jog Purna bučiuoja ne jos kojinytes, o jos putę. – Eime, jau išdžiuvo.

 

<< Back

Forward >>