« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 11

Šis skyrius buvo užblokuotas cenzūros dėl neva neleistino tūrinio. Fondas „Draugiškas Runėtas“ parašė skundą provaideriui ir jis, grasindamas užblokuoti šį internetinį puslapį, privertė mane kai ką pakeisti. Na ką gi, pakeitimus padariau. Padorumo prižiūrėtojams nepatiko aprašomų įvykių dalyvių amžius. Tikiuosi, dabar jiems viskas patiks.

 

Švilpaudama ir šokinėdamas Lu išbėgo į kiemą. Ji prisiminė, kaip lygiai pieš du metus, tokią pat saulėtą dieną, jai sukako trys metukai ir ji iš karto padavė paraišką į „šunykščių“ kursus. Po dviejų savaičių ją pakvietė į pokalbį – buvo įdomu pažaisti didelėje įvairaus plauko kompanijoje ir dar po vienos savaitės ji jau pradėjo lankyti užsiėmimus. Tiek visko įvyko per šiuos du metus! Visas gyvenimas!

Negalima pasakyti, kad Purna tada buvo sužavėta šia idėja – lankyti šunykščių mokyklą, bet Maksas besąlygiškai ir ryžtingai palaikė Lu. Jis atvažiavo čia, į Čukhungo slėnį, prieš septynerius metus pagal Himalajų atgaivinimo programą. Septyni metai džiaugsmingo darbo naikinti tai, ką čia pridirbo „civilizacija“. Kiekvieną kartą, kai jis nuėminėjo eilinį nanosilikato gabaliuką ir vietoj jo padėdavo derlingą žemę su daigais, jis juto ryškų atsidavimo ir susižavėjimo antplūdį. Vienas gabaliukas, dar vienas... metras po metro, pakui čia išaugs pomiškis – gyvenimas laimės. Nuostabu, kad tai daryti visai nenusibosdavo, beje, kaip gali nusibosti nušvitę suvokimai? Paskutiniu laiku prie susižavėjimo ir atsidavimo prisimaišydavo pergalingumo jausmas ir ryšium su tuo stiprėjo nuojauta dėl ateinančių pasikeitimų. Maksas atrado visą tai visiškai atsitiktinai – vieną kartą vaikščiodamas artimiausiame miške jis pastebėjo stiklo gabaliuką, pasilenkė, pakėlė jį su tikslu nunešti į šiukšlyną ir tuo pačiu momentu įvyko vėsus atsidavimo, ir susižavėjimo šaltinėlis. Paskutinėmis keliomis savaitėmis jis rytais ir vakarais vaikščiojo po mišką, ir rinko šiukšles, kokias tik galėjo rasti. Vieną kartą jis nusibastė toli į mišką ir rado ten visą laukymę skardinių kamščių, celofaninių maišelių, stiklo duženų, vinių, ir kitų šiukšlių, kurios kažkada lygiu sluoksniu dengė visą planetą. Nepaisant nuolatinių valymo pastangų, kurias dėjo žmonės, anų laikų šiukšlės buvo likusios dar netgi labai arti gyvenamųjų vietų. Ta laukymė tapo jo mėgstamiausia vieta – jis turėjo centimetrą po centimetro gelbėti žemę, valyti ją nuo neįtikėtino mėšlo ir kiekvienas pakeltas šiukšlių gabaliukas tapdavo ryškiu nušvitusiu faktoriumi – ypač tada, kai iš po eilinio purvo gabaliuko pasirodydavo gyva žemė. Šitiems mažytėms gyvos žemės gabaliukams jis jautė tokio intensyvumo švelnumą, kokio jis negalėjo tikėtis. Tada Maksas nusprendė prisijungti prie vienos iš daugybės Žemės atkūrimo programų ir išvažiavo į Himalajus. Kai jo brigada persikėlė į Čiukhung, vietinės tibetietiškos ir nepalietiškos merginos pradėjo dažnai juos lankyti – kartais atnešdavo kukurūzinių paplotėlių, kartais su spiegimu padėdavo išplauti jų apdulkėjusius kūnus po saulės sušildyto vandens srovėmis, kartais tiesiog sėdėdavo šalia. Seksas su jomis buvo neįtikėtinas. Maksą labai jaudino tas betarpiškumas ir sprogstamasis keistumas, su kuriais merginos ėmė vaikinus. Dešimtys stangrių kūnų, pakriki kaip vandenynas judesiai. Kai kurie baiginėjo po kelis kartus, o kažkas ilgai susilaikydavo orgazmo riboje. Buvo ir tokių, kurie rinkosi visai nebaiginėti. Kai Purnai pirmą kartą į nagus pakliuvo Maksas ir ji atsisėdo ant jo penio, krutėdama, ir dejuodama, jam pirmą kartą gyvenime užsinorėjo nebaiginėti – tokie nuostabūs buvo pojūčiai, toks ryškus buvo švelnumas. Padėjęs delnus ant jos liemens, pirštų galiukais jis juto jos užpakaliuko judesius. Pritraukęs prie savęs, lūpomis lietė jos kietus spenelius, pakeldavo jos ranką ir bučiavo jos pažastis – ir pačią duobutę, ir alink jos, sustingdavo, pasiduodamas judesiams. Prispausdamas delnus prie jos nuostabių, grakščių pėdų, su jėga suspausdavo jas, paskui rankomis perbraukdavo per jos kojas iki pat drėgnų nuo prakaito, karštų, putlių šlaunų. Kartais jis netgi nelietė jos – tiesiog sėdėjo, atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo jai į akis, į krūtis, pilvą, kojytes, jam atrodė, kad jo krūtinė tuoj suplyš nuo švelnumo. Ji abejomis rankomis ėmė jo galvą ir, tęsdama judėjimą užpakaliuku, bučiavo jo veidą, lengvai lūpomis lietė jo lūpas, kartais kažką šnibždėjo, kartais vos neriekė savo melodinga kalba. Kai paskui ji dulkino kitus vaikinus, jis vaikščiojo jai iš paskos ir žiūrėjo, kartais lietė savo peniu jos nugarą, kojas, ir švelnumas buvo toks pat patvarus bei ryškus, kaip, ir atsidavimas, kurį gaudavo nuo žemės valymo. Kartais, sėdėdama viršuje, ji viliojo jį pas save ir atstatydavo užpakaliuką. Tada jis iš pradžių įkišdavo į skylutę pirštą, jausdamas, kaip putėje lanksčiai juda penis, o paskui palenkdavo ją žemiau ir atsargiai įkišdavo į jos užpakaliuką galvutę, o paskui visą penį. Pro ploną pertvarą tarp putės ir užpakalio du peniai labai gėriai jautiesi, tarytum pasmaukydami vienas kitą. O kartais atvirkščiai – ji nuslysdavo žemyn – po vaikinu, išskiesdavo jam rankomis užpakalį ir pritraukdavo jį prie jo – ji žinojo jo potraukį tibetietiškiems ir nepalietiškiems vaikinams maždaug šimto keturiolikos metų – jie iš tikrųjų labai jį jaudino, ir dažnai jautė atsakomąją reakciją jam, ir tada jo penis nuslidavo į vaikino užpakaliuką, ir tas pradėdavo aktyviai dulkinti Purną, tuo pačiu atsisėsdamas užpakaliu ant Makso penio. Suspaudę tarp savęs vaikinuką, apsvaigusį nuo pojūčių, jie bučiavosi dviese, arba iš karto visi trise. O kai jos veidukas buvo visas išteptas sperma, o akytės taip saldžiai ir nekaltai blizgėjo, jam atrodė, kad tai nuostabiausia, ką jis matė gyvenime.

Idėja pagimdyti vaiką pirmą kartą atėjo į galvą Kurtui – jie susipažino dar pakeliui čia, kadangi abu buvo iš Bavarijos ir atsidūrė viename ekranoplane. Kurtą ši idėja labai įkvėpė, jis su žavesiu pasakojo, koks nuostabus snukis turėtų išeiti iš Purnos ir Makso, todėl, galų gale, jie irgi užsikrėtė šiomis fantazijomis. Nusprendęs, matyt, nelaukti, kol Maksas ir Purna pasiduos įkalbinėjimui, Kurtas nesipriešindamas pasidavė Serenos glamonėms, ir netrukus jos pilvukas suapvalėjo, ir jau dabar jis turėjo ją labai atsargiai dulkinti. Galutinis sprendimas įvyko netikėtai – tą rytą Purnai užsinorėjo padulkinti kiek galima daugiau vaikinų, ji po minutę-dvi dulkino vieną, paskui užlipdavo ant kito viršaus, arba atsiguldavo praskiesdama kojas. Kai atsisėdo užpakaliu ant kažkieno penio, jos ir Makso žvilgsniai susitiko. Švelniai įkišęs penį į jos putę ir, aiškiai jausdamas, kaip kito vaikino penis slidinėja jo užpakalyje, jis beveik be žodžių paklausė – „darysim“? Ji suprato ir linktelėjo galva. Tą patį kartą ji nuo jo pastojo.

Kol Lu augo pilvuke, Purnos aistra tik dar labiau stiprėjo – beveik kiekvieną dieną ji ateidavo pas vaikinus, praskiesdavo kojas ir jie ją atsargiai dulkino – nelabai giliai, kad nesužeistų Lu, dažniausiai tik galvute, kas kartais net labiau jaudino. Gimdymo metu ji negalėjo susilaikyti nuo orgazmo. Viena mėgavimosi banga atriedėdavo po kitos, galingiau ir galingiau, kol pagaliau Lu iššoko, o Purna netgi prarado sąmonę nuo audringo orgazmo. Nieko nuostabaus, kad jau sulaukusi šimtą pirmus gyvenimo metus Lu aktyviai kabinėjosi prie bet kokio amžiaus berniukų. Beje, tame jai rodė pavyzdį jos draugė - Majka – šimtą dviejų metų Kurto dukra, kurios mėgstamiausias žaisliukas buvo stovintis penis. Ji netgi užmiginėjo su storu Kurto peniu burnoje, todėl Serena dažniausiai neišdrįsdavo liesti saldžiai čiulpiančią dukrą ir pabėgdavo pas kitus vaikinus. Abiem rankom paėmusi Kurto penį prie pat pagrindo, su burnyte, patinusią nuo stambios galvutės čiulpimo, Majka buvo neįtikėtinai erotiška ir hologramai jos mažos čiulpiančios galvutės puošė ne vieną darbalaukį.

Kai kaimynystėje įsikūrė konkrečių istorikų bazė, Majkas tapo jos dažnu svečiu. Žinoma, jis negalėjo dalyvauti jų tyrimuose, bet jis su malonumu voliojosi ant lentų grindų arba ant žolytės ir klausė jų pokalbių. Jam teikė malonumą netgi tiesiog į juos žiūrėti, klausyti jų balsus – atrodė, kad jis užsikrėsdavo jų pasiryžimu, aistringu nekompromisingumu niūrumams, siekimu, šaukimu. Kai Lu paaugo, ji pradėjo ją imti kartu. Purna, nors ir jautė simpatiją daiveriams, bet lankydavosi čia nedažnai – mokslas atimdavo daug laiko, o prieš ir po mokslų ji labiau norėjo nueiti į netoliese pastatytą budistinę šventyklą, kur bendravo su vienuoliais ir vienuolėmis, skaitė senovinius tekstus, dalyvavo jų pudžose. Iš nušvitusių suvokimų jai labiausiai pavykdavo sužadinti abejingumą aplinkai ir rimtumą, kurie labai harmoniškai derinosi prie jos aistringumo.

Todėl, kai Lu ryžtingai pareiškė, kad nori tapti „šuniykščiu“, Purna suprato, kad tai – pirmas, ir, aišku, nepaskutinis Lu laiptukas pakeliui pas daiverius, o gal netgi komandos, ir nors pačiai Purnai šis kelias neatrodė labai įdomiu, bet, kadangi jautė ryškią simpatiją Lu, jai patiko sąveikauti su jos siekimais, tuo labiau, kad ir Maksas buvo sužavėtas jos sprendimu. Purna pasistengė kuo daugiau sužinoti apie šią pradinę mokyklą komandos sistemoje, kad pagal galimybes galėtų kalbėti su Lu viena kalba, suprastų jos potraukius, o galbūt ir padėtų kuo nors.

Lu dažnai sėdėjo ant pievelių ir spoksojo į šiurkščias medžių odeles, į debesų snukius, į jos letenomis lakstančias skruzdeles. Vakarais į tą pačią vietą laukinio barbaro krūmuose atropodavo stambus voras su geltonai-juodu pilvu ir pynė savo voratinklį. Iš pradžių jis užlipdavo ant medžio šakos, nuo ten šokinėjo į krūmą, tempdamas iš paskos pirmą voratinklio siūlą. Paskui, tokiu pat būdu atsiradinėjo antras magistralinis voratinklio siūliukas, paskui voras statė vidinį tinklą ir dirbdamas labai metodiškai ir greitai, supindavo vieną apskritimą po kito. Lu niekada neužtekdavo kantrybės pažiūrėti visą procesą iki pat galo, kažkas būtinai turėjo atitraukti jos dėmesį ir kai po pusvalandžio ji pribėgdavo atgal prie krūmo, voratinklis buvo jau užbaigtas. Sustingusi žiūrėjo, kaip voras susidorodavo su į tinklą patekusia auka. Bėgiodamas aplink drugelį, jis perkirpdavo siūlus aplink jį, pakeliui įvyniodavo jį į juos ir jis pavirsdavo maistingu kokonu. Ryte voratinklis dingdavo ir Lu įsivaizdavo, kad naktį voras suvynioja jį ir įkiša į kuprinytę, ir eina miegoti. Drugeliai buvo gražūs, bet pas Lu neatsiradinėjo priešiškumas vorui. Šunykščių mokykloje vieną kartą surengė labai paprastą, bet efektingą pamoką – pas juos atėjo „ežiai“ ir nuvedė maudytis šiltam užutekyje, kurį šildė atominės baterijos. Lu labai patiko, kai pas juos ateidavo „ežiai“ – berniukai ir mergaitės nuo šimto septynių iki šimto dvylikos metų – buvę šunykščių mokyklos abiturientas. Žiūrėdama į juos, Lu įsivaizdavo save tokia pat – stipria, protinga, su giluma akyse. Besipliuškendamia užutekyje Lu visai nepastebėjo, kaip prie jos prislinko vienas iš ežių ir prispaudė ją prie dugno. Iš pradžių Lu tiesiog gulėjo ir apžiūrinėjo akmenukus dugne. Bet po dviejų minučių pradėjo baiginėtis oras ir Lu pastebėjo, kad jos nepaleidžia. Lengva panika apėmė ją ir ji pradėjo mėtytis kaip žuvis, bet paskui susiėmė, suprasdama, kad yra ežio, o ne bet ko kito, valdžioje, ir, kad jeigu jau ją čia skandina, reiškia tai turi kažkokį tikslą.

Susikaupus pasitikėjimui ir švelnumui, ji atsipalaidavo ir stebėjo, kad tik nepadarytų spazmiško įkvėpimo – jeigu ji ir prarastų sąmonę, tai jos plaučiai neužsipildytų vandeniu – to ir daug kitų dalyku šunykščius išmokino jau seniai. Pirmos pasinėrimo su akvalangu patirtis ir lydinčius elgesio po vandeniu įgūdžius šuniukai įgyja būdami šimto trijų su pusę metų. Sąmonė jau pradėjo išplaukti, kai ją ir du kitus šuniūkščius ištraukė į paviršių. Kai visi atsigavo, nepažįstamas jai berniukas-ežys pasakė, maskatuodamas kojomis vandenyje: štai vanduo. Švelnus, ryžtingas, tirštas, paslaptingas sąmoninguose sapnuose, žaismingai glamonėjantis jūsų pilvukus po saule, toks įvairus. Bet jeigu tu pabūsi po vandeniu penkias minutes, užspringsi ir mirsi. Ar tai reiškia, kad vanduo yra agresyvus? Priešiškas? Ne. Tiesiog išgyvenkite šią patirtį dar kartą, kad neatsirastume primityvių koncepcijų valdžioje. Sustabdykite chaotiškas mintis ir tiesiog dar kartą tai išgyvenkite - atsiras aiškumas, o į kokias mintis jis paskui įsilies – paskui patys palyginsite ir apmastysite.

Ir dabar, žiūrėdama į vorą, išsiulpiantį sultys iš drugelio, Lu prisiminė šią istoriją su vandeniu. Baimė praėjo. Vietoj jos atsirado rimtumas ir pergalingumas, skvarbūs siūlai nusitiesė nuo širdies išorėn, link medžių, krūmų, voro, drugelio, tolimų aukštų kalnų keterų.

Medžiai aplinkui elgėsi tiksliai kaip žaismingi lapai – žaidė vėjuje letenomis, spiegė, trynėsi tarpusavyje, netgi nusipurtydavo, kaip šlapias šuo, numesdami pageltusius lapus. Šios keistos būtybės kalbėjo nesuprantama kalba, visą laiką susišnibždėdavo ir susišvilpaudavo. Bet kalba likdavo keista net tada, kai Lu slėpėsi už akmens ir įsiklausydavo su viltimi – o jeigu medžiai pradės kalbėti aiškia kalba. O kartais įsivaizdavo save dideliu medžiu ir kalbėjo su kitais žaliais snukiais.

Tą ankstyvą laiką, kai Lu išlėkė į kiemą, nieko iš vaikų nebuvo, bet ir nereikia – norėjosi pabūti vienai. Išėjusi į kaimo kelią, ji apsidairė aplinkui, giliai įkvėpė. Šiandien ji susapnavo sapną, kuriame jai buvo labai liūdna. Bet dabar jau jis pradėjo dengtis lengvu rūku, tarsi matiniu stiklu ir nekėlė tiek daug skausmo. Lu žinojo, kad praeis dar penkios-dešimt minučių ir liks tik lengvos, karčios nuosėdos kažkur giliai-giliai, bet iš tikrųjų, ji taip pat žinojo, kad šios nuosėdos nėra malonios – kai jos yra, viskas atrodo kitaip, viskas tampa dulsvu, o kartais netgi dar blogiau... Štai, pavyzdžiui, tada, tą siaubingą pirmadienį, praeitą savaitę... Būdama tokioje būsenoje, Lu vilkosi takeliu iki duburio. Prie nukritusio medžio, kaip įprastai, dūko du kaimyniniai šunys – mažas pūkuotas Čappi ir Reksas, Čiau-čiau šuniukas. Ateityje jis taps dideliu ir stipriu, o dabar taip juokingai ant storų letenų vartosi nuo vieno šono ant kito, lengvai pakandžioja rankas, kojas, letenas, ausis, kai žaidžia su ja arba kitais šuniukais. Pamatęs Lu, Reksas iš karto atriedėjo pas ja žaismingu kamuoliuku, pradėjo šokinėti, auksėti, juokingai urgzti, kvietė kartu pašėlti, bet šį kartą pas ja nebuvo nuotaikos ir visiškai nesinorėjo jungtis prie žaidimo. Ji pastūmė jį šalin, bet Reksas nesitraukė, bėgo iš paskos ir bandė pakandžioti jai kojas ir, netikėtai, jai užsinorėjo jam trenkti! Siaubas!... juk viskuo kaltos tos nuosėdos. Kokia laimė, kad ji susilaikė ir nepaspyrė šuniuko koja... na ne, ji negalėtų to padaryti... atrodo, jis nieko ir nepastebėjo, o juk galėjo per vieną akimirką prarasti draugą, juk maži šuniukai labai, labai jautrūs. Užtenka vieną kartą parodyti šiurkštumą ir niekada daugiau jų santykiuose nebus beribio atvirumo ir šilumos, kuri jai labai patinka.

Geriausiai dabar būtų pabūti vienai, pasėdėti po medžiais, paklausyti, kaip lapija bendrauja tarpusavyje, leisti šiltam vėjeliui patekti į save ir išvėdinti nemalonių pojūčių likučius. Ne, ne, tai visai netinka! Lu pašoko ir energingai tryptelėjo koja. Juk ji nepaprasta mergaitė, ji jau aukštesnėje „šunykščių“ klasėje! Jau visą savaitę jie detaliai mokinasi nepriekaištingo negatyvių emocijų šalinimo pagrindus, ir ko vertos šios žinios, jeigu tiesiog dabar ji negali šių žinių panaudoti? Jos pasiryžimas buvo toks didelis, noras nustoti jausti šiuos nuodus toks nuoširdus, kad nuo negatyvaus fono beveik akimirksniu neliko ir pėdsako. Neįtikėtina! Kažkur ten laksto jos mylimiausias mėlynai-metalinės spalvos vabalas, aktyvus labai, skraido nuo vieno žiedo prie kito, didelis, vos ne pusės delno dydžio – kažkodėl kiekvieną kartą pamačius šį vabalą pas Lu atsiradinėja ryškus ir maudžiantis švelnumas – ne jam, tiksliau ne tik jam, o kažkaip išvis, nesuprantama... keistas švelnumas, aprėpiantis ją visą, kartais netgi ašaros pasirodo...

Dar vieną kartą atsikvėpus, dabar jau nuo palengvėjimo, nujausdama susitikimą su mylima pievele, Lu patraukė takeliu, vedančiu prie miško pakraščio. Čia viskas kaip visada – nedidelė pievelė, apaugusi tankia žole, apsupta šiurkščių medžių kamienų. Tolimame gale išsibarstė nuostabių krūmų kekė ir kai įlendi į patį jos vidurį, ir išsidrėbi ant žolelės, visiškai dingsti visam pasauliui – tu matai viską aplinkui, bet tavęs nemato niekas, netgi priėjus labai arti. Bet čia niekas ir neateina. Maži vaikai čia neeina, o tie vyresni, daugiau vaikšto priešingoje miško pusėje, prie ežero – ten daugiau erdvės, bet Lu traukia miškas. Jis tęsiasi plačia ir drėgna juosta, iš pradžių nuolaidžiai, paskui vis stačiau ir stačiau į viršų, kol nepasikeis į nepraeinamą krūmyną, virš kurio dar toliau kyla uolos. Čia viskas labai ypatingai, viskas labai gyva ir tylu, ir kai tiesiog guli bei pasiduodi savo jausmams, po truputį pradedi gaudyti vis naujus ir naujus subtilius kvapus ir garsus, kuriuos atneša vėjelis iš miško – visokiausi įmanomi zvimbimai, šlamėjimai, paukščių čiulbėjimai, girgždėjimai ir daug, daug kito, ką aprašyti Lu tiesiog truktų žodžių. Kartais netikėtai pas Lu atsiradinėjo keistas, maudžiantis išgyvenimas ir jeigu tuo momentu ji visa atsiverdavo šitiems garsams ir kvapams, tai jie prislinkdavo kažkur į pačią gilumą, prie širdies, o netgi pilvo, ir tada atsiradinėjo nuostabus jausmas, tarsi ji pati yra miško dalis, tarsi pradeda jį pažinti iš vidaus. Va neseniai, vienu iš tokių momentu, Lu netikėtai pastebėjo, kad žino, jog jeigu eitų štai ten, tai pamatytų kreivą pušį, o po ja augantį raudonos kepurės grybą. Šis jausmas buvo toks neįprastas, kad Lu nepatingėjo ir nuėjo patikrinti. Turėjo, pasilenkus, pralįsti pro tankią pušų letenų užuolaidą, vos ne prašliaužti po ja, ir kai ji išnėrė iš po žalios, kvepiančios, pūkuotos jūros, iš karto pamatė dvidešimties metru atstumu tą pačią pušį. Netgi pasidarė truputoką baisu, bet paskui Lu pagalvojo, kad galbūt ji jau matė šią pušį, kai kažkada klaidžiojo šiuose atžalynuose ir pamiršo, o dabar tiesiog prisiminė. Baimė dingo ir daugiau negrįžo netgi tada, kai Lu su nustebimu stovėjo ir spoksojo į didelę raudoną grybo kepurę, kuris su pasididžiavimu stūksojo iš po pačių šaknų.

Nusigavus į savo mėgstamiausią vietą, Lu išsidrėbė ant žolės, išmetė į šalis rankas ir ištiesino kojas. Nuavė sportbačius, baltas kojinytes ir pritraukė kojas prie nosies. Kvepia jos kojomis... ir jau truputį žole bei žeme... bendrai visai malonus kvapas. Įkišus kojines į sportbačius, ji paėmė į rankas dešinę koją ir dėmesingai apžiūrinėjo pėdą, paglostė ją delnu, dar kartą, dar. Koks malonus pojūtis... ir koks įdomus pojūtis, kai tarsi sudvigubėji. Iš pradžių Lu susikoncentravo ant pojūčių, kurie atsiradinėjo kojoje – ją glosto šiltas, švelnus delnas, prie pirštukų prisiliečia pirštukai, lengvai nuslysta į viršų, į apačią, su švelnia jėga suspaudžią kulniuką, bėgioja juo, vos prisiliesdami.... o paskui atvirkščiai, susikaupia ties rankos pojūčiais – tokia švelni, truputį vėsi oda, labai švelni po pirštukais ir truputį šiurkštesnė ant kulno, toks gracingas pėdos išsilenkimas, į kurį telpa delnas... paskui vėl grįžo prie pojūčių kojoje, paskui vėl – rankoje, įdomu... netikėtai du aštraus malonumo suliepsnojimai prariedėjo ir ranka iki peties, ir koja, abi bangos susitiko kažkur pilve, ir subiro į smulkias žiežirbas, palikus lengvą, malonią šilumą visame kūne. Juk reikia... dar vienas atradimas... niekada nepagalvočiau.

Lu patiko tyrinėti savo kūną. Anksčiau ji netgi negalvojo apie tai, kad pas ją yra kūnas – tai atrodė tiesiog natūraliu, tai ką čia dar galvoti? Bet kažkur prieš du mėnesius, kai Purna maudėsi su ja vonioje, Lu žiūrėjo į savo pilvuką, kojytes ir netikėtai pajuto aštrų grožio jausmą, mėgavimąsi grožiu. Nuo to momento ji dažnai apžiūrinėdavo save, liesdavo, glostydavo, čiupinėdavo, o kai atsiguldavo miegoti, liesdavo save įvairiose vietose, kai prabusdavo ir voliodavosi lovoje darydavo tą patį, ir kūnas palaipsniui pradėjo reaguoti kažkaip kitaip, ne taip, kaip anksčiau, tai buvo labai neįprasta... liesti „pačią save“, o iš kitos pusės jautė kažką naujo, nepažįstamo, gyvo. Įsiklausai ir plaukioji neįprastuose pojūčiuose... ir daug maloniau pasidarė glamonėtis su draugėmis ir draugais.

Lu pritraukė prie nosies savo kojytę ir pauostė. Irgi kvepia, nors ne taip, kaip kojinės. Irgi skaniai. Įdomu – kulniukas kvepia visiškai kitaip, negu „delniukas“, o pirštukai irgi turi kitokį kvapą... įdomu, o kaip dėl skonio? Palaižė, kuteno labai ir su juoku pabėgo pati nuo savo rankų, pradėjo juoktis, ir vėl išsidrėbė ant žolės.

Tikriausiai galima taip visą dieną voliotis ant žolės, žiūrėti į dangų pro žolelių voratinklį... mintys... taip, galų gale ateina mintys... tai taip keista ir jos tokios skirtingos... pavyzdžiui tos, kurios buvo praeitą savaitgalį. Visą savaitę, kai Lu prisimindavo apie tai, gilus virpulys nukratydavo visą kūną, palikdamas nemalonias nuosėdas, tarsi visas kūnas apimtas liežuvį sutraukiančio, saldaus juodojo šermukšnio. Truputį baisu, bet labai traukia... ir nesuprantama – kas baisaus, prie ko traukia – irgi neaišku, bet tuos žodžius Lu prisiminė labai gerai, netgi keista – dauginimo lentelę įsiminti pavyko tik po savaitės kartojimo, o tokie nesuprantami žodžiai... kaip taip išėjo, kad išgirdusi tik vieną kartą, ji prisimena juos taip, tarsi žinojo visada? O kad dar suprastų – ką reiškia šitie žodžiai? Iš kur jie atsirado jos atmintyje? Galbūt ji juos girdėjo vienuolyne, kur dažnai užeidavo su Purna? Juose yra negirdimas ritmas, begarsė melodija.... Lu vėl pasidavė prisiminimams... tada, prisižaidžiusi galiniame kieme, ji nenuėjo su visais pietauti, o atsigulė ant saulės sušildyto prieangio. Pro pakibusias šermukšnio šakas matėsi skvarbaus grožio dangus, šios šakos ryškiai blizgėjo saulės spinduliuose, o šermukšnio uogų kekės... taip, tai įvyko būtent tuo momentu, kai Lu susidūrė žvilgsniu su šermukšnio uogomis skvarbaus mėlyno dangaus fone, sustingo, ir netikėtai pasidarė taip gerai, taip nepakenčiamai gerai, kaip tiesiog išvis nebūna... staiga suskambėjo šitie žodžiai, ji gali pakartoti juos žodis į žodį netgi dabar: „ir nuėmė jis visą tamsumą visur taip, kaip nudrasko odą, kad mūsų žemė nusidriektų po Jo nutvieksiančia Saule. Ugnis kitokia – tai tik tavo kamieno šakos, o Ugnie. O Agni, visatos dievybe, tu – visų pasaulių ir jų gyventojų centras; tu valdai visus gimusius žmones ir palaikai juos, kaip stulpas. Tu – dangaus galvos ir Žemės bamba. Tu – jėga, kuri juda ir veikia dvejuose pasauliuose. Tavo didybė, o Ugnie, ji – danguje ir žemėje, ir augaluose, ir vandenyse, ir jiems tu pravėrei pakraštį pasaulį, tarp žemės ir dangaus; jis gyvas šviesos okeanas, kuris mato deivišku regėjimu. Agni įėjo į žemė ir į dangų, tarytum jie būtų vienybe. O Liepsna – nesuskaičiuojami tavo lobiai!“

Lu sustingo, persmelkta neįprasto mėgavimosi širdyje. Iš pradžių jis buvo minkštas, kaip Čaplio letenų pagalvėlės ir tarytum lietėsi drėgna, žaisminga nosyte. Tai buvo nauja ir nuostabu. Netikėtai mėgavimasis sustiprėjo iki nepakenčiamumo, Lu sustingo, tarsi visą jos kūną sukaustė nematoma jėga, lūpytės prasivėrė, ji sunkiai kvėpavo ir negalėjo pajudėti. „Tokio nebūna“, „to negali būti“ – pasigirdo mintis ir greitai nutilo, prasidėjo tyluma, pramirkta pergale ir palaima. Visose keturiose letenėlėse atsirado karštis, krūtinėje ir kairiajame petyje taip pat karštis, bet intensyvesnis, negu letenėlėse, padidėjo spaudimas krūtinėje, atsirado pojūčiai, tarsi kažkas desperatiškai bando išsprukti iš krūtinės centro išorėn. Kai, praėjus kelioms minutėms, Lu išsilaisvino nuo palaimos glėbio, tik sekundę arba dvi truko pauzė, po ko ji nesusilaikė ir vėl ištarė visą frazę. Šį katrą kiekvienas žodis atsiliepdavo intensyviu palaimos suliepsnojimu, krūtinė plėšėsi dar labiau, aistringiau, nuriedėjo ašaros, pajuto atsidavimą, švelnumą, dėkingumą. Lu pabandė atsikelti, užsinorėjo basomis letenėlėmis prisiliesti prie žemės, bet jai nepavyko to padaryti – kai tik ji atsirėmė ant keliukų ir pajuto, kaip minamas žolės kilimėlis, kaip drėgna žemė prisiglaudžia prie jos odos, iš karto ir atsidavimas, ir mėgavimasis pasidarė tiesiog perplėšiančiais, tuo momentu jai nesinorėjo nieko daugiau. Net negalima buvo įsivaizduoti, kad gali norėtis ko nors dar.

Atsirado dūrimas snukelyje – taip bėgioja išdykę viščiukai. Ant letenėlių įvyko šviežumo pojūtis, letenėlės tarsi atgijo ir visu jų paviršiumi pradėjo sroventi švelnumas. Kūnas tarsi savaime išsitiesė, išsilygino, atsirado vibracija visame kūne, pirštų galiukuose – minkštas, klampus mišinys, mintys „taip jaučiamas švelnumas“. Lu pirštukai pasinėrė į švelnumą, kaip į minkštą upelio vandenį. Švelnumas ištirpdė, išbarstė jos mintis ir jausmus, viduje, ir išorėje – viskas aplinkui pradėjo tarsi sroventi, kvepėti, busti nuo ilgalaikio miegojimo. Užsinorėjo pakasyti pažastis ir karščio pojūtis išsilakstė į visas puses, kaip padūkę šuniūkščiai, bet tuo pat vėl susirinko į krūvą, į tą pačią vietą, tik jau su naujais šuniūkščiais.

Krūtinėje atsirado dūrimas, iš pradžių kaip mirksėjimas, bet netrūkus jis sustiprėjo, pavirto intensyviu, atkakliu laužymu – tarsi kažkas labai didelio bando ištrukti pro labai mažą skylutę. Tai kol kas negali prasivežti – pernelyg didelis, galingas, ryškus, kad prasibrautų pro mažą skylutę. Nugara dabar beveik visa dega – ypač kairioji pusė, karštis įlenda į kairįjį petį. Nejaugi tai įmanoma – štai TAIP jausti švelnumą? Netikėtai – vėl mintis-balsas, tas pats – „tu gali jausti tai visada“. Aš galiu jausti tai visada? Aš galiu jausti tai visada! Tarsi praplyšo kažkoks uždangalas, aš galiu jausti tai visada! „Tu kovosi“. Aš kovosiu. „Tu atiduosi visas jėgas“. Aš atiduosiu visas jėgas. „Tai verta to“. Tai verta to! Kas su kuo dabar kalba? Tai mintys ar ne mintys? Tai ne mintys – tai... tai maistas, jį norisi semti šaukštais, kramtyti, praryti, įlieti į save iki pat dugno, sukramtyti su grukšėjimu ir čiauškinimu, pramirkti kiaurai, sunktis juo ir tapti juo. „Tavo kūnas taps Budos kūnu“. Mano kūnas taps Budos kūnu! „Tavo protas taps Budos protu“. Mano protas taps Budos protu! „Tavo aistringumas taps Budos aistringumu“. O kas tas Buda??

Netikėtai Lu suprato, kad girdi šlamesį – kažkur ten iš dešinės pusės, tarp beržų, keli metrai nuo jos. Štai vėl! Lėtai pasuko akis ir sustingo. Palaima pasikeitė į nuostabą ir žavesį. Grožio jausmas sucementavo kūną lygiai taip pat, kaip prieš minutę – atsidavimas ir palaima: du žingsniai nuo jos stovėjo tiesiai į ją spoksantis pasišiaušęs, šuoliui pasiruošęs tigras.

 

<< Back

Forward >>