« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 10


„Trūksta oro“ – ši mintis atsirado pirma ir dar prieš man supratus jos reikšmę, su neįtikėtinu greičiu pralėkė vaizdų virtinė: septyni rafteriai, olos, juokas, kažkieno labai susirūpinęs veidas, visi iš visų jėgų irkluoja į dešinę, plaustą nesulaikomai neša link didžiulio akmens, netikėta gyli įgriūva vandens storymėje, dvimetrinė banga, uždengusi dangų; irklas, desperatiškai atsitrenkia į vertikalią vandens sieną, bangos smūgis, sutrikdęs kvepavimą ir beveik išmušęs iš plausto, plausto atsitrenkimas į akmenį, kritimas, dar smūgis; beveik atšokęs nuo smūgio plaustas, visa pakibusia mase prispaudžia prie aštraus, kaip tarka, akmens, sutrėkšto, nudrasko odą nuo kairiosios rankos, peties, stumia į apačią. Buvo mintis „su ranka bus labai blogai“, paskui kita „velniai su ja – dabar reikia išgyventi“. Visa tai, kažkokiu fantastiniu vaizdu, pralėkė per sekundės dalelę ir pagaliau atsirado pilnavertiška mintis: „aš po akmeniu“. Tikros grėsmės pojūtis nešokiravo, o greičiau mobilizavo. Nebuvo net akimirkos panikos, netgi tada, kai dar po vienos sekundės pasidarė aišku, kad oro išvis mažai, o ištrūkti iš po akmens nepavyksta. Buvo nuostaba nuo tokio keisto bejėgiškumo, beveik suparalyžiuotumo, o paskui – dar vienas šiandienos vaizdas – antras plaustas, kuris prieš pat slenkstį nebuvo padidinęs greičio, nerangiai šonu nuslinko nuo akmenų ir galingais išsiveržiančio vandens srautais buvo beveik prikaltas prie dugno – gigantiškos srovės užliejo iš viršaus, vaikinai vos ne iki liemens vandenyje iš visų jėgų bando iširkluoti, bet beviltiškai – plaustas lieka vietoje, kaip įkastas, jau beveik perpus perlinko, srovės įkalinėja jį į vandens „duobę“ po pačiu slenksčiu, ir jau visi buvo pasiruošę iššokti, kai viena sėkminga, sinchronine pastanga pavyko išstumti plaustą iš po vandens mėsmalės. Šis suliepsnojimas-prisiminimas atnešė aiškumą – aš nesuparalyžiuotas, tiesiog po akmenį mane stumia tokia pat galinga vandens srovė. Tuoj pat atsirado kraštutinio pasiryžimo suliepsnojimas, paskui nieko nebuvo, o paskui – laisvas plevenimas ir minkštas vartaliojimasis įtraukiančiame sraute, oras išvis baigėsi, desperatiškas šuolis į viršų, ir naujas nustebimo suliepsnojimas – į viršų daugiau nėra kur, o oro ir toliau nėra, aplinkui – tiršta, besikamuoliuojanti pūta. Akimirksninis situacijos įvertinimas ir sprendimo priėmimas: „pūta – tai vanduo plius oras, nėra pasirinkimo – bandysiu kvėpuoti“, įkvėpis – atsargiai, pro dantis, virš ir po liežuviu, praleidžiant vandenį - suveikė!!

Išsigavęs į krantą, Trappas pastebėjo, kad prieš save stumia irklą. Štai bent nesitikėjo! Iš kur jis atsirado? Nejaugi visą šį laiką jis kažkokiu stebuklu laikė jį su savimi? Beje, nieko nuostabaus – juk sąmonė buvo visiškai užimta pagrindinės užduoties išsprendimu. O gal būtent irklas buvo ta svirtimi, kurią jis panaudojo finaliniai virš-pastangai? Kaip jis besistengė prisiminti šį momentą, nei dabar, kapstydamasis per slydžius Kali-Gandaki kranto akmenis, nei vėliau neprisiminė. Tai visiems laikams liko jam mįsle – ką gi tokio jis padarė, kad ištruko iš šių fatalių spąstų.

Priekyje, maždaug du šimtai metrai toliau, ant kranto guli apverstas plaustas, šalia prisiparkavęs kitas ir Trappas, slydžiais akmenimis ir drėgnu smėliu, nupėdino link jų. Skausmas kairiajame šone palaipsniui didėjo ir galų gale pasidarė labai stiprus, čia pat jis prisiminė apie ranką. Susitingęs, tikėdamasis pamatyti kažką labai nemalonaus, jis žiūrėjo į pažeistas vietas ir, nuostabu, ranka buvo visiškai tvarkoj. Kai vanduo prispaudė jį tarp plausto ir akmens, atrodė, kad oda nuo rankos nuplėšiama kartu su mėsa. Oda iš tikrųjų nukentėjo pakankamai rimtai, kai kur kabėjo skutai, bet nieko daugiau. Nuo smūgių ir spaudimo ranka, žinoma, pamėlynuos ir pageltonuos, pamaus, bet tai smulkmenos – po dviejų savaičių neliks nei pėdsako. Su akmeniu, reiškia, pasisekė – povandeninė jo dalis buvo santykinai lygi. „O jeigu mane pravilktų per štai tokį akmenį“ pagalvojo Trappas, apžiūrinėdamas kitą akmenį, žemiau pasroviui – visas aštriais, kaip peiliukai, įvairių rūšių intarpais, „štai tada jau nežinau, kas nuo manęs liktų“. Pasisekė. O štai su kairiuoju šonu kažkas rimtesnio...

„O juk nenorėjau šalmo užsidėti!“ – Trappas net pamojavo galva prisiminęs, kaip atsisėdo į plaustą be šalmo. Saulė labai maloniai šildė, pūtė lengvas vėjelis, todėl visiškai nesinorėjo dėti ant galvos sunkų, kietą šalmą. Su nepasitenkinimu ir ironija jis buvo priverstas susitaikyti su griežta varininko pozicija – visi, be išimčių, turi būti su šalmais ir gelbėjimo liemenėmis. Beje, gelbėjimo liemenė irgi padėjo. Juk jeigu apsivilkęs tokią storą ir elastingą liemenę taip labai sužeidė kairįjį šoną, kas būtų, jeigu būtų nuogu kūnu?

Dabar, lėtai besivilkdamas prie plaustų ir atmintyje perrinkinėdamas iškilusius įvykusio vaizdus, jis aiškiai prisiminė galingą smūgį į galvą, kai pateko tiesiai tarp plausto šono ir akmens. Matyt, nuo šio smūgio jis ir prarado sąmonę, kuri, laimei sugrįžo dar nespėjus užsiryti vandeniu.

Atbėgę vaikinai atrodė labai sunerimę. Pasirodė, po to, kai jį išmetė į vandenį, plaustas pasikėlė beveik vertikaliai ir vaikinai spėjo tik pamatyti, kaip Trappą metė galva į akmenį ir prispaudė plaustu, po ko plaustas galutinai apsivertė, palikęs po savimi pusę komandos, taigi aštrius pojūčius gavo visi.

Kai plaustas pasikėlė dešiniu šonu, ant kurio sėdėjo Berta, ji kaip sulėtintame filmavime po vieną kadrą pamatė, kad Trappą išmeta iš plausto. Suvokimo greitis padidėjo kelis kartus. Greitas viso kūno išmetimas į plausto vidurį – gal plaustas atgaus pusiausvyrą. Bet svorio buvo nepakankamai. Kai plaustą vienu galingu metimu apvertė, ji atsirado po juo beveik pačioje jo viduryje. Iš visų jėgų ji bandė išsigauti iš po jo, bet vandens srovės kišo ją atgal. Tuo momentu, kai baiginėjosi ir jėgos, ir oras, netikėtai įvyko naujas nušvitęs suvokimas, rezonuojantis su pasiryžimu ir abejingumu aplinkai, kurio ji niekada anksčiau nebuvo patyrusi. Tinkami šio suvokimo aprašymui žodžiai: „nėra pasirinkimo“, „galima tik išgyventi“, vienintelis, tvirtas sucementavimas. Kai, pagaliau, ji atsimušė nuo iš viršaus spaudžiančio plausto, pasirodė, kad ji vis dar audringame slenkstyje ir chaotiškai daužančios bangos neleidžia įkvėpti oro. Bertą uždengdavo viena banga po kitos ir tais momentais atsiradinėjo aiškus supratimas, kad ji gali numirti tiesiai čia, Kali-Gandaki, tarp ramių miškų, drėgnų ir matinių uolų – viskas gali baigtis čia, ir dabar. Po šio aiškumo Berta, netikėtai pačiai sau, sužadino pasitikėjimą 500 ir nujautą 500, ir iki tol laiko, kol ją uždengė eilinė banga, jai pavyko įkvėpti, ir panerti giliai po vandeniu, kur ją sutiko greitos, bet minkštesnės srovės. Išnėrusi, Berta pastebėjo visiškai šalia antrą plaustą. Dešimt yrių ir štai ji jau laikosi už virvės, įtemptos išilgai borto.

Vakare pokalbis prie laužo neišvengiamai laikas nuo laiko sugrįždavo prie bandymų detaliau prisiminti ir įprasminti įvykusį. Tarp labiausiai esmingų išvadų buvo tai, kad komandos veiksmai kritiniais momentais buvo labai neryžtingais ir vangiais. Kai plaustas pasistojo vertikaliai, tik Berta pabandė sugražinti jam pusiausvyrą – kiti nesureagavo iš karto ir buvo prarastas laikas, o tokiais momentas viskas išsisprendžia per sekundes. Ir kai visi suprato, kad Trappas neišsilaikė ir dingo, komandos veiksmai buvo nesuderintais.

- Juk aš labai greitai supratau, kad tavęs nėra, - Serenos akys rodė nesusipratimą. Plačiai išdėstytos akys, galingas kūno sudėjimas, tvirtos kojos, tiesiog norėjosi įsivaizduoti, kaip ji, plikomis rankomis išplėšia iš po uolos surūdijusias lifto vėžes. – Bet tuo momentu buvo tarsi kažkoks stabdys, aš sušaukiau vaikinams, kad tave reikia ieškoti, bet visi buvo kaip apstulbę, pasimetę. Mane išvis kas nors išgirdo?

- Aš girdėjau, bet pagalvojau, kad tikriausiai tiesiog šiame chaose mes jo nematome. Pradėjau skaičiuoti žmones, besitaškančius prie pirmo plausto, bet kaip gi juos suskaičiuosi... labai blogai matėsi, galvos tai atsiradinėjo, tai dingdavo, daugybė bangų, šokinėjantis plaustas...

- Aš irgi girdėjau, bet negalėjau iki galo suprast, ką galėtume padaryti...

- Bet kokiu atveju mes galėjome nestabdyti situacijos, nepalikti visko likimo valiai, o suprasti problemą ir pagalvoti kartu – ką galime padaryti, - tęsė Serena.

- Nieko negalima buvo padaryti, juk sakiau, kad mane įstūmė po akmeniu, - Trappas skėstelėjo rankomis. – Nieko čia negalima buvo padaryti, Mirtis buvo visiškai šalia. Keista visą tai suvokti.

Garsus svirplio čirškimas tarsi apnuogino ir sustiprino tylumą virš pievelės.

- Nežinau, kaip jautėsi žmonės, atsiradę mirties slenkstyje laikais, kai vidutiniškai buvo gyvenama po septyniasdešimt metų, - po pauzės tęsė Trappas. – Bet dabar, kai ir du šimtai metų nėra riba... tai kažkaip labai keista – jaustis arti mirties.

- Na ne, aš manau, tą patį ir jie jautė, - lėtai kažkas tarė. – Kai mirtis arti, visada, tikriausiai atrodo, kad gyvenai per trumpai, visada tikriausiai atsiranda desperatiško noro išgyventi agonija. Bet kokiu atveju, aš taip sau tai įsivaizduoju.

- Kaip gi taip atsitiko, kad neprisimeni to momento, kai tu ištrukai? Nejaugi išvis neprisimeni? – Berta, atrodė, kaip ir Trappas, nelabai buvo susirūpinusi tuo, kas kankino Sereną.

- Neprisimenu. Velnias žino kodėl. Vienintelis paaiškinimas, kuris ateina man į galvą... juk tuo momentu – tai buvo kraštutinis susikaupimas, aukščiausias pasiryžimas, kai viskas buvo sprendžiama. Prisimenu, kad dariau kažkokias virš-pastangas, bet kokias būtent – neprisimenu. Šio kraštutinio pasiryžimo ir pasiruošimo virš-pastangoms būsena labai skiriasi nuo tos, kurioje pagal taisykles randuosi visą laiką – galbūt todėl atmintis ir negali atkurti dabar to, kas tada įvyko – labai didelis būsenų skirtumas.

- Bet vis dėlto! – atėjusią tylumą perpjovė Serenos balsas. – Vis tiek man nepatinka mūsų bejėgiškumas, mūsų veiksmų neryžtingumas. Trappas ir Berta, aišku, gali žiūrėti dabar į tokias situacijas ramiai, juk jie „daiveriai“ ir, galbūt, dažnai susiduria su pavojumi, aš nežinau. Jie turi savo gyvenimo būdą ir man sunku čia kažką pasakyti. Bet aš galiu pasakyti už save – aš veikiau neryžtingai ir vangiai. Tikriausiai žinote tokį reiškinį – atsakingumo difuzija? Tai yra tai, kas su mumis atsitiko. Kiekvienas pagalvojo, kad kažkas kitas padarys kažką protingo ir rezultatas – nepadaryta nieko.

Berta su simpatija ir interesu žiūrėjo į Sereną, kol ji kalbėjo, išsižiojo, norėdama kažką pasakyti, bet persigalvojo.

Du šonkauliai buvo sulaužyti ir į tolesnę kelionę Trappas tęsė nors ir sėdėdamas toje pačioje vietoje – priekinėje, kairioje plausto dalyje, bet atlikinėdamas vadovaujančio irkluotojo vaidmenį, dabar jau tik nominaliai. Netgi skaudėjo kvėpuoti, nekalbant jau apie visą kitą. Laikas nuo laiko jis ėmėsi per jėgą irkluoti, norėdamas gauti skausmo įveikimo patirtį – tai rezonavo su atkaklumu ir pasiryžimu, ir, kas buvo jam keisčiausia, su sužvėrėjimu, beveik išdykėliškumu. Bet sugrįžusį į bazę, jį lauks fizinio nejudėjimo ir sustiprinto mėgavimosi traumuotoje srityje kūrimo periodas.

 



<< Back Forward >>