« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 09


64/5642 archyvas.

Fragmentas iš „Bodhio dienoraščio“.

 

 *) Paprasčiausias dalykas, bet aiškus pasidarė būtent dabar – yra aiškumas, o yra mintys ir vaizdai, kuriais aš aprašinėju savo aiškumą, kurie šiuo metu rezonuoja su aiškumu. Galiu žiūrėti į žmones ir tuo metu gali būti aišku – jie lavonai. Tuo pačiu yra mintis „jie lavonai“, bet jau kitą momentą aiškumas gali dingti ir kiek beskleisčiau mintį „jie lavonai“, aiškumas nuo to neatsirastų.

*) Suformuluotas norų super pozicijos principas – aš galiu sakyti „padaryk kažkaip“, nes noriu, kad tu taip padarytum ir suprantu, kad tokia frazė gali sukelti tai, kad pas tave atsiras noras padaryti taip, kaip aš noriu. O tavo užduotis – stebėti, kad laikytumeis būtent savo džiaugsmingų norų – tuo pačiu ir tokių, kurie atsiranda mano norų dėka, kurie buvo išreikšti liepiamąja forma (frazė „noriu, kad tu...“ skambėtų labai griozdiškai). Tokiu atveju pas mus atsiras galimybė reikšti daugiau savo norų, kadangi turėsim daugiau laisvės nuo automatizmų, tokių, kaip 1) jausti NE kai kažkas kreipiasi liepiamąja nuosaka, 2) justi nepasitenkinimą nuo to, kad nepadarei to, ką aš noriu, 3) jausti susirūpinimą – ar padarysi tai, ką aš noriu, 4) jausti susirūpinimą – ar nepajausi NE ir nedarysi visko mechaniškai ir t.t.

*) Pirmos nekūniškų suvokimų (NKS) patirtys, kurias prisimenu, įvyko 8-10 mėnesių amžiuje. Pavyzdžiui, aš pradėjau keltis horizontaliai į viršų savo lovytėje, būdamas įsitikinęs, kad pasikeliu visu kūnu ir netikėtai pastebėdavau, kad mano kūnas ramiai guli apačioje... Kituose NKS aš išeidavau iš kambario ir susūrdavau su keistomis esmėmis, primenančiomis meškas ir t.t. Nieko gąsdinančio tame nebuvo, bet vis dėlto aš jutau labai stiprios, spazmiškos baimės priepuolius, dėl ko aš pradėjau bijoti šių patirčių ir palaipsniui jos dingo.

Kitas keistų suvokimų suliepsnojimas įvyko periode nuo septynių iki dešimties metų: kai atsiguldavau miegoti ir užsimerkdavau, prieš mane, regėjimo lauke, iš karto juodame fone atsiradinėjo 5 ryškūs taškai – 4 kvadrato kampe ir viena centre. Ši patirtis neturi nieko bendro su NKS ir sąmoningais sapnais, nes stebėjau tai visiško būdravimo būsenoje. Šitų taškų ryškumas buvo toks, kad mačiau juos netgi atsimerkęs ir netgi dieną, esant ryškiai šviesai, kai užsimerkdavau, iš karto juos mačiau, o jeigu susikaupdavau ir įsižiūrėdavau dėmesingiau, mačiau juos netgi atsimerkęs esant dienos šviesai. Dabar, tarp kitko, tame nieko nepasikeitė – aš taip pat ryškiai ir aiškiai galiu pamatyti juos netgi šviesią dieną. Aš jų „nepastebiu“, kaip nepastebi to, prie ko seniai pripratai – pavyzdžiui, prie gatvės triukšmo už lango.

Kai aš susikaupiu ties šiais taškais, jie padidėja taip, tarsi artėdamos. Jų ryškumas irgi padidėja. Po to, kai jų ryškumas pasiekia tam tikrą laipsnį, visa „regėjimo“ sritis tarsi susprogsta, tamsuma prieš akis įgyja gilumą ir turingumą, po ko dingsta ir prieš save matau (užsimerkęs) labai ryškius, persiliejančius ypatingai ryškiomis ir gyvomis spalvomis raštus. Tame nėra nieko, išskyrus raštų, kaip kaleidoskope. Kai pirminis šių raštų impulsas išsenka, jie išsiplauna ir dingsta, o visą regėjimo lauką užima tamsiai–pilka erdvė, padengta mažais žiedeliais – panašu į mėnulio, išmarginto krateriais, paviršiaus nuotrauką.

Šis vaizdas tam tikrą laiką išlieka, po ko užgesta ir aš užmiegu. Laikui bėgant prasidėjo atsiradinėti pasikeitimai, kurie man nepatiko – penki ryškūs taškai ir po jų ateinantis raštų sprogimas įvykdavo praktiškai akimirksniu, kai tik užsimerkdavau ir nesvarbu, dieną ar naktį. Bet naktį, tamsumoje, kai atsiguldavau miegoti, jie buvo ypač ryškiais ir jų ryškumas stipriai didėjo, beje atsiradimo trukmė irgi ilgėjo, ko pasekmėje turėjau gulėti, ir kankintis po dvi-tris valandas, nes nuo to negalėjau užmigti. Ryte prabusdavau sunkiai, tai tęsėsi kelis mėnesius ir buvau labai pavargęs. Galų gale paskelbiau šiems raštams karą ir atsigulęs miegoti, įsivaizdavau, kad paimu dažymo teptuką, ir didelėmis, baltomis juostomis užtepu juos. Po mėnesio atkaklaus darbo aš pasiekiau rezultatą ir „dažų juostos“ pasidarė pastoviomis, pro jas raštai neprasiskverbdavo, ir pradėjau normaliai miegoti. Po kažkiek laiko jie dingo iš vis. Po kelių metų man pasidarė gaila, kad atėmiau iš savęs tokius įspūdžius, užsinorėjau vėl juos pamatyti, bet nepavyko. Paauglystėje jie vėl atsirado, bet aš jų jau netyrinėjau ir neleisdavau pasiekti labai didelį ryškumą, prisimindamas, kokias problemas tai gali sukelti. Gal visai apie tai neprisiminčiau, bet kartais šių raštų ir lauko su krateriais fone įvykdavo įdomūs suvokimai – vieną kartą aš netikėtai pamačiau prieš save (užsimerkęs) didžiulę akį – per visą regėjimo lauką. Tai nebuvo įsivaizdavimu – aš visai nesiruošiau kažką įsivaizduoti – akis tiesiog atsirado ir mes žiūrėjome vienas į kitą. Ji buvo visiškai reali, aš galėjau ją apžiūrinėti ir ji buvo neabejotinai „gyva“, tokiu pat laipsniu, kaip aš laikau žmogaus, į kurį žiūriu, akį gyva. Mane vėl apėmė baimė ir aš išbraukiau šį suvokimą, labai užsinorėjau nieko daugiu nematyti. Kitą kartą mano regėjimo lauke (buvau užsimerkęs) netikėtai susidarė maždaug dešimties centimetrų skersmens sritis. Tai vėlgi nebuvo įsivaizdavimu – aš netgi pagalvojau, kad nevalingai atsimerkiau bei patikrinau akių raumenimis ar jos buvo užmerktos. Buvo toks pojūtis, tarsi vokuose kažkas prakrapštė skylę ir aš žiūriu būtent pro ją, ir labai aiškiai matau. Ši skylė buvo violetinės spalvos, ir joje vyko kažkokie veiksmai – visiška iliuzija to, tarytum žiūrėčiau į kažką pro žiūronus – kažkokie žmonės kažką daro, galėjau apžiūrinėti detales, sukti „žiūronus“ į šalis.

Dar – kartais prieš mano akimis atsiradinėjo ritiniai, ant kurių buvo tekstas. Šitie ritiniai sukinėjosi prieš mane su tokiu greičiu, su kokiu aš norėjau – kartais aš visiškai juos sustabdydavau ir tiesiog skaičiau žodį po žodžio, kaip paprastą tekstą. Aš labai aiškiai mačiau raides ir žodžius, aš skaičiau juos „garsiai“ (sau, tylėdamas), bet tuo pačiu aš nežinojau, kokia tai kalba ir nesuprasdavau nieko, ką perskaičiau, nors ir turėjau aiškumą, kad man labai aišku viskas, ką skaitau. Taip ir nesugebėjau tada išsiaiškinti šiame dvigubame suvokime. Dėjau pastangas, kad suprasčiau – ką gi aš skaitau ir kodėl tuo metu esu įsitikinęs, kad labai aiškiai suprantu perkaitytą, jeigu negaliu pakartoti nei vieno perskaityto žodžio. Galų gale man nusibodo spręsti šią problemą ir aš sugrįždavau prie labiausiai komfortiško „tekstų“ skaitymo būdų – rituliai persisukinėjo labai greitai, o aš tiesiog žiūrėjau į šį mirguliavimą, ir buvau įsitikinęs, kad suprantu, ir įgeriu parašytą.

Dar keistas suvokimas – kažkas panašaus į mažas verpstes – jos tarsi „įskrisdavo“ į mane kaip bičių spiečius, atsiradinėjo įsitikinimas, kad tai „žinios koncentruotoje formoje“, kurios su laiku turi šioje vietoje atsiverti. Beveik pamiršau apie tai, kai vieną kartą netikėtai, pasivaikščiojimo metu, įvyko labai neįprastas sprogimo pojūtis viduje – tarsi atsirado intensyvaus pilnumo sritis, įvyko atsiveriančios verpstės vaizdas ir mintis „gavau žinias, kurios buvo sukauptos šioje verpstėje“ – ir vėlgi aš negalėjau suformuluoti nei vieno žodžio, kuris galėtų apibrėžti šias žinias.

Tokioje būsenoje aš išmokau klausytis muzikos. Galėjau pasirinkti mėgstamus instrumentus ir truputį valdyti „temperamentą“ ir melodijos tembrą. Ši muzika nebuvo į nieką panaši – ji buvo tobula. Jos grožis buvo neperteikiamas, ji visiškai mane užgrobdavo. Klausydamas šios muzikos, jutau palaimą ir verkiau, tarp kitko, aš ją ne tiesiog klausiau, o tarsi pat ją kūriau nesuvokiama man lengva pastanga. Aš tarytum ištraukdavau šią muziką iš tylumos, kaip iš vatos ištrauki siūlą – galėjau valdyti jos srautą, bet vis dėlto aš jos pats nekūriau. Galėjau susikaupti ir sužadinti šią muziką beveik bet kokioje situacijoje, be to, kai ji skambėjo, jau po kelių sekundžių aš prarasdavau sieną tarp įsivaizdavimo ir realiu garsu – tai yra, aš įsivaizdavau garsus tik pirmąsias sekundes, o paskui aš pradėdavau juos būtent girėti – buvo visiška, šimtą procentinė iliuzija, kad ši muzika liejasi aplinkui, kad visi žmonės ją girdi.

Dabar tai man irgi pasiekimas dalykas.

Tikriausiai buvo dar kažkas, bet aš jau neprisimenu – yra tik migloti prisiminimai. Aš daug ką specialiai išstūmiau, kad netrukdytų man mano buitiniame gyvenime.

Kitas NKS suliepsnojimas buvo kai turėjau 18-22 metus. Gauta patirtis buvo labai įvairi, bet tokiu pat liko vienas dalykas – iki intensyvumo ribų artėjanti baimė. NKS tada įvykdavo užplūdimais – kartais jų nebuvo išvis, o kartais, kelių mėnesių bėgyje, jie įvykdavo beveik kiekvieną naktį. Laukinė baimė, kurią aš tuo metu jutau, galų gale sukėlė tai, kad manyje susiformavo intensyvus noras nutraukti visus šiuos pojūčius.

Tai įvykdavo pagal vienodą scenarijų: aš atsiguldavau miegoti, ant ribos tarp būdravimo ir užmigimo aš prarasdavau savo kūno kontrolę, pastebėdavau, kad esu visiškai suparalyžiuotas, atsiradinėjo įvairūs suvokimai, kurie vėlgi buvo lydimi laukinės baimės, nes aš buvau visiškai suparalyžiuotas ir tai mane labiausiais gąsdino – kad esu visiškai bejėgis, ir visos atsiradinėjančios būtybės gali kažką su manimi padaryti. Aš daug kartų dariau virš-pastangas ir „atsikeldavau“ iš savo kūno arba išriedėdavau iš jo, bet tai buvo trumpalaikės patirtys, neužtekdavo jėgų ilgai palaikyti save šioje būsenoje, todėl įkrisdavau atgal į savo kūną.

Tai, kas paliko manyje ypač stiprius įspūdžius:

1) Gulėdamas „suparalyžiuotoje“ būsenoje, aš netikėtai labai aiškiai išgirdau, kaip pas mane iš nugros arėja maža mergaitė – girdėjau jos džiaugsmingą balsą, jos žingsnius, ji prieina ir jau tuoj prisilies prie manęs... ir tuo momentu mane apima laukinė baimė – o jeigu tai kokia nors pykta būtybė, juk aš čia suparalyžiuotas... iš visų jėgų aš įsitempdavau norėdamas nutraukti NKS, sugražinti kūno kontrolę. Dabar suprantu, kad tai buvo tikras kretinizmas....

2) Gulėdamas „suparalyžiuotoje“ būsenoje, aš netikėtai labai aiškiai „pajutau“, „neabejotinai visu kailiu žinojau“, kad virš manęs, dviejų metrų aukštyje, pakibo kažkas – kažkokia nematoma sąmonė. Turėjau nesugriaunamą įsitikinimą, kad „tai kažkas“ – būtent sąmonė, be to, fantastiškai labiau galinga ir išmintinga, nei netgi galėčiau įsivaizduoti. Jaučiausi prieš ją kaip skruzdelė prieš Everestą. Jutau didelę baimę, kaip visada, ir stiprų siekimą, meilę šiai būtybei, buvau išgąsdintas, ir tuo pačiu sužavėtas jos beribiu išmintingumu.

3) Gulėdamas „suparalyžiuotoje“ būsenoje, aš pirmą kartą pajutau tuštumos sferą. Šis suvokimas formavosi palaipsniui – iš pradžių jutau tik priekinę sienelę, tarp kitko, tai nebuvo sfera, o kažkoks netaisyklingos formos tūris. Paskui šis suvokimas sustiprėdavo ir pavirsdavo būtent sfera. Pradėjau ją jausti netgi kasdienėje veikloje – kelių sekundžių suliepsnojimais, kuriuos lydėjo neįprasta anestezuojanti ramybė.

4) Vieną kartą mes su mano draugu nuėjome miegoti į mišką – norėjau, kad jis dalyvautų man skaitant ritinius ir užrašytų tai, ką aš sakysiu (galėjau skaityti balsu). Atsiguliau ir pradėjau susikaupti, bet nieko neišeidavo. Po pusvalandžio draugas pavargo ir mes nusprendėme atsigulti miegoti. Užmigimo riboje aš netikėtai įkritau į šią būseną ir bandžiau jį pajudinti, kad jis suprastų, jog jau pasiruošęs, ir, kad klausytų. Ištiesiau į jo pusę ranką ir tuo momentu įvyko kažkas neįtikėtino – jis tarsi nuvažiavo nuo manęs 10-20 metrų į šalį, ir aš likau vienas po atviru dangumi. Jutau grožio, nuojautos jausmą, kurie, kaip visą laiką, persipindavo su baime. Jau buvo naktis, bet mačiau viską aplink save labai aiškiai, tarsi kiaurai tamsumą. Aš gulėjau ant nugaros, žiūrėjau į dangų, tačiau mačiau viską aplink save. Danguje virš savęs aš pastebėjau auksinį tašką. Jis greitai didėjo, tarsi krito žemyn ir pasidarė panašus į auksinį rutulį, ypatingai ryškiai švytintį. Jis nukrito tiesiai ant manęs ir toliau aš nieko neprisimenu.

Sąmoningų sapnų patirtis prasidėjo nuo...

*) Pastebėjau, kad jeigu padaręs atradimą, aš iš karto jį užrašau, atradimas užsimiršta daug greičiau, nei kai jo neužrašau. Mechanizmas paprastas – kai tik aš jį užrašau, aš iš karto „nusiraminu“, esą atradimas padarytas, užrašytas, dabar jis niekur nedings, ateisiu namo, įrašysiu jį į atradimus, išgyvensiu dar... Galų gale, aišku, lieka tik žodžiai, o pats atradimas išsisklaido – namuose aš buku žvilgsniu spoksau į užrašus, o ten tik žodžiai, kadangi tuo momentu, kai dariau užrašus, aš buvau užmigęs pasitenkinime, nedėjau jokių pastangų tam, kad galėčiau jį daug kartų išgyventi padaryti atradimą dar kelis kartus. Padariau eksperimentą – neužrašinėjau atradimų iš karto juos padaręs – to dėka, jaučiuosi kaip tigras, letena prispaudęs prie žemės pelę, o ne kaip žvejys, pas kurį žuvytė jau ant kabliuko ir galima atsipalaiduoti. Truputį patrauksi leteną – ir pelytė pabėgs. Įsimenu atradimą, ištariu rezonuojančius žodžius „persisunkau“ jais, išgyvenu viską iš naujo kelis kartus ir jau tik po pusės valandos arba valandos įtraukiu jį į atradimų sąrašą, ir fiksuoju. Jeigu yra keli atradimai – dedu pastangas, kad jokiu būdu neužmirščiau jų, ko dėka išeina taip, kad aš tarsi akies krašteliu nuolatos seku pagautas mintis, neatsitraukiu, o jeigu atsitraukiu, tai neilgam, nuolatos sugrįžtu – visa tai įtvirtina atradimų prisiminimus mano atmintyje.

 



<< Back Forward >>