« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 08

Garsiai trekštelėjo šakelė ir Slipas sustingo.

„Na nieko sau... netrukus ir aš tapsiu toks, kaip bukaprotis. Visiškai praradau atsargumo jausmą... deduosi būdamas gudruoliu, ar ne? Žiūrėk Slipai, miškas tave dar pamokys, kaip pamokė bukapročius...“

Dabar reikia palaukti, pastovėti vietoje, o dar geriau – pasėdėti. Taip, geriau pasėdėti. Tokioje būsenoje, kai užlipi ant šakų, kuri trekšteli, kad girdisi visai apylinkei, galima bet ką sukrėsti.

Aplinkui viskas šiurkštu, gauruota, drėgna, kvepia, tanki šlapia žolė, aukšti išsikeroję medžiai su raudona žieve ir nuo šakų bei stiebų nukarusiomis samanomis.

Nepatyrusiai akiai miškas pasirodytų labai tamsus ir nejaukus, mėnulis kažkur pabėgo nuo dangaus, visi šešėliai pasistūmė, draugiškai susiliejo į vieną drėgną, virpančią būtybę. Anksčiau tokiomis naktimis be mėnulio šviesos Slipas stengėsi net neiškišinėti nosies, bet dabar jis žinojo, kaip reikia orientuotis visiškoje tamsumoje. Tam nereikia mėšlungiškai dairytis aplinkui ir jau tuo labiau nereikia niekur žiūrėti, ir bandyti kažką įžiūrėti – tai visiškai be naudos. Reikia pakelti žvilgsnį truputį aukščiau žemės ir sukti galvą iš vienos pusės į kitą, neskubant, tarytum atpalaidavus akis, kurios minkštai, ir plačiai apgriebia tamsumą; nereikia stengtis pagauti kokias nors detales, reikia tik ramiai susikaupti ties tuo, ką tu nori, ir tada, tam tikru momentu, tiesiai krūtinės viduryje atsiras subtili, vos pagaunama nuojauta, kuri, ir ves į tikslą. Dabar jis jau mokėjo tai daryti, prisitreniravo tankiuose miškuose, saugiose Varnų kalvose, kurios yra pusdienis kelio nuo čia. Naktį vėjas ypač aistringai išpučia visus kvapus nuo kalvų, pagauna juos nuo pat žemės ir pakelia vertikaliai aukštyn link medžių viršūnių, o paskui atsargiai nuleidžia juos prie žemesnio miško krašto tarp kalvų, taigi galima nebijoti, kad jautri nosis nenoromis pasakinės akims. Tai buvo nepaprasta, taip, nepaprasta... Slipas pajuto pasididžiavimą dėl savo pasiekimų, bet iš karto prisiminė ilgą Karissą ir iš karto sumažino atsiradusį pasitenkinimą, ir laiku! – subtili pusiausvyra tarp netrikdomo žinojimo, gyvenančio krūtinėje, ir tuo, ką jis girdėjo, matė, uostė, čiupinėjo, nebuvo prarasta. Truputį pasiūbavęs ryšis atsistatė ir jis vėl tapo neatskiriama šio miško dalimi, o ne tiesiog medžiotoju arba auka. Taip... Iš Karissos galima daug ką išmokti. Jis dar būtinai grįš pas ją ir ne kartą.

Slipas pavedžiojo akimis aplinkui, įsiklausė į savo pojūčius. Taip... apibrėžtai... štai ta juoda dėmė tarp kitų juodų dėmių atsiliepia jo krūtinėje. Minkštai žengdamas ir išlenkdamas kūną, atkartodamas švelnius pūkuotų eglių letenų prisilietimus iš šonų, jis padarė kelis žingsnius. Tamsuma prasiskyrė. Teisingai, taip bus patogu. Dvi didelės pušys suaugo prie pagrindo, tokiu būdu sudarydamos patikimą, jaukią palapinę, o kai Slipas iškapstė lapus aplink šaknis, niša pasidarė pakankamai gili, dabar galima buvo prisiglausti prie šiurkščios žievės. Šilta... pušys visada šiltos... šiltos ir jaukios. Beržai – tie irgi jaukūs, bet labiau abejingi, jie gyvena savarankiškai ir nemėgsta draugijos. Dabar galima sustingti ir pasiduoti jausmams bei mintims.

... Karissa. Su ja buvo įdomu... Ilga, juokinga... Iš pradžių Slipas netgi nežiūrėjo į ją rimtai, na juk iš tikrųjų, ko galima tikėtis iš tokios keistos būtybės? Jų susitikimas buvo atsitiktinis. Tai įvyko kai jis pirmą kartą bandė prieiti iki sienų. Tada jis velniškai išalko, maisto neturėjo jau dvi dienas ir nors iš anksto žinojo, kad jokio maisto nebus visame kelyje nuo nendrinių pelkių iki apleisto urvo, smalsumas pasirodė esąs stipresnis negu sveikas protas, tuo labiau, kad už apleisto urvo prasidėdavo upės įlanka, kurioje turėtų būti pakankamai maisto. Dvi dienos be maisto – nieko baisaus, būdavo ir blogesnių dienų, juolab Slipas jau nebebuvo vaikas, žinojo, kaip išgyventi miške, bet apie tai, kad nebus ir vandens, jis nepagalvojo. Pačiam neatėjo į galvą paklausti, o Nara nieko nepasakė – arba pamiršo, arba specialiai norėjo pamokyti, kad kitam kartui atmuštų norą kištis kur nereikia. Žinoma, juk jai viso to nereikia, pas ją viskas gerai, aplamai, pas visus viskas gerai, tai kam ieškoti dar papildomų problemų ant galvos? Tokia jau ji... tokie jie visi – visi jo giminaičiai ir draugai, ir jo draugų giminaičiai... pasitenkinimas... iš pradžių galvoji, kad visa laime jame, o paskui jis pavirsta peršiančia žaizda, tarsi minutė po minutės miršti. Kodėl taip? Kodėl kiti tiesiog gali gyventi dieną po dienos, o jis, Slipas, negali?

O gal Nara niekada čia ir nebuvo, tik giriasi? Kas žino... Per daug kalbų, per mažai tiesos. Dabar jau bet kokiu atveju tiesos bus daugiau.

Pirmą dieną jis judėjo su maksimaliu greičiu, bet pavakariui labai pavargo laviruoti tarp begalinio skaičiaus stiebų, augančių į visas puses, įmantriai suaugusių tarpusavyje neįtikimais kampais. Galų gale, su užtinusiu nuo troškulio liežuviu, jis užvirto ant kupsto, apaugusio tankiomis, sausomis samanomis ir pirmą kartą savo gyvenime pavydėjo medžiams, kad turi šaknis, kuriais gali siekti vandenį iš po žemės. O kad dabar turėčiau tokią šaknelę, kaip pas egle – ryžtingai besileidžiančią į gilumą, link šilumos bei vandens. Medžiai gyvena savo gyvenimą, paslaptingą, tolimą... Jau užmieginėdamas, Slipas matė pro šakas, kuriomis užsidengė, kaip tarp pušų ir eglių šakų, ryžtingai, be perstojo srovena ploni, švytintys, taškiniai žali siūlai. Medžiai bendrauja tarpusavyje, jis tai žinojo, bet ar galima juos suprasti? Ne tiesiog pasinaudoti nežodiniu žinojimu, atėjusiu žiūrint į šiuos siūlus, o būtent suprasti, pajausti – kaip ir ką jie jaučia? Tai, žinoma, vėl „nereikalingas“ klausimas – vienas iš tų, už kuriuos gaudavo nuo suaugusiųjų. O jeigu įsivaizduotų, kad ir jis skleidžia tokius pat žalius siūlus, susiliejančius į mirguliuojantį šokį?... kelioms akimirkoms Slipas pagavo neįprastą jausmą, jis pervėrė jį lengvu prisilietimu, bet užplūdęs sapnas nunešė jį šalin.

Visą naktį sapnavo košmarus. Sapnavo visokias nesąmones – bepročių klyksmus ir baimę, kad jį pastebės, ir pagaus, paskui, kad kupstas, ant kurio sėdėjo, pradėjo leistis į žemę, ir iš pradžių jis apsidžiaugė, kad dabar jau tikrai pasieks vandenį, bet su kiekviena minute darėsi vis karščiau, oras įkaito, ir pasidarė skausminga kvėpuoti. Prabudęs su kurčiu šauksmu, Slipas bandė atsikvėpti ir pajuto, kad gerklė iš tikrųjų buvo įkaitusi, ir skauda ryjant – pasirodė, jis padarė siaubingą klaidą. Samanose augo smirdėliai ir kai per miegus jis užgriuvo ant jų šonu, į orą pakilo visas debesys karčių sporų, jis jais prisikvėpavo, nuo ko pasidarė labai bloga. Nakties likutis praėjo pusiau kliedėjime, Slipas tai įkrisdavo į karštus sapnus, tai ištrukdavo iš jų su dejonėmis. Užtekdavo užsimerkti, kai vėl prasidėdavo medžių, krūmų, žolės mirguliavimas, žemė po kojomis lekia, tai pasuka į kairę, tai pakyla į viršų, tai leidžiasi gilyn... Kiek gi tęsis ši kančia... Kada gi jau prašvis? Minutė lekia po minutės, Slipas atsikeldavo, vartėsi, apsisukdavo nuo vieno šono ant kito, įkrisdavo į užmarštį ir ištrūkdavo iš jos, vos neverkdamas nuo apmaudo, kad netgi miegas negali išgelbėti nuo kančių.

Kai tik truputį prašvito, jis iš karto puolė eiti į priekį, nors, žinoma, suprasdavo, kad tai pavojinga – eiti šlapia nuo rasos žole, minti ją ir palikinėti pėdsakus. Bet galvoje buvo tik viena mintis – kuo greičiau nueiti toliau, kad grįžti būtų beprasmiška, kad upės įlanka taptų magnetu, pritraukiančiu ir stiprinančiu jėgas. Bandė nulaižyti rasos lašelius, bet tai tik dar labiau įaistrino troškulį – ne, geriau išvis pamiršti apie viską, į priekį, tik į priekį. Tai svarbus atradimas – kuo daugiau galvoji apie tai, kaip tau bloga, tuo blogiau darosi, todėl reikia tiesiog nustoti apie tai galvoti.

Kai Karri mokino jį galvoti, ji sakė tarp kitko, kad bepročiai niekada neperstoja galvoti – tiesiog negali liautis. Keista! Kokios įdomios, nesuprantamos būtybės! Tada jis jiems pavydėjo, juk reikia gi taip – jis čia neriasi iš kailio, kad tik išmoktų nors truputį galvoti, o jie... bet dabar Slipui pasidarė aišku, kodėl Karri kalbėjo apie šią įstabią ypatybę be pavydo, o su gailesčiu, atrodė, kad ji užjautė juos! Bet ne, tai neįmanoma... tai tada ką ji užjautė? Štai dabar tinkamiausias laikas patikrinti, ar gerai išmokau pamokas. Vienas reikalas, kai tu esi sotus, neištroškęs ir patenkintas, ir visiškai kitas reikalas... pavargęs, bėgdamas... ar išeis?

Tankus miškas netikėtai pasikeitė į retą mišką, žemė pasidarė kieta, dulkėta, nes reta žolė nesulaikydavo dulkių. Ankstyvės būriais skraidė aplinkui, virš jų sukosi varnos, o dar aukščiau – dangus beveik be debesų, beribis, nepasiekiamas, skvarbus.

Slipas susikaupė ties klausimu ir pradėjo ieškoti savyje jausmą, kuris sužadintų atsakymą. Kiek gi laiko, kiek vargo buvo prarasta, kol jis neišmoko apčiuopti šią, beveik nepagaunamą, būseną. Karri... ji buvo tokia pasišventusi.... Ačiū tau, Karri... tu spėjai mane išmokinti. Tu tarytum jutai, kad tavo dienos suskaičiuotos ir taip skubėjai, taip mane kankinai, kad kartais netgi norėjau ant tavęs šaukti. Bet jau dabar aš nepamiršiu, neprarasiu...

Minties sužadinimo nuojautos jausmas atsirado maždaug po pusės minutės. Silpnokai, aišku, bet aplamai tai yra atleistina, juk toks stiprus nuovargis. Šis jausmas – kaip įtempta krūtinėje styga, plona, skambanti, jeigu galima būtų ją pamatyti, ji tikriausiai atrodytų kaip besvoris, drėgnas voratinklis, švytintis ant saulės spindulių. Dabar reikia „susukti lizdą“. Karri patiko šis vaizdas, jei išvis patiko vaizdai – jie iš tikrųjų labai padeda, ypač pačioje pradžioje. Jausti minties sužadinimo nujautos jausmą ir tuo pačiu susikaupti ties savo klausimu – nuo vieno persijungti į kitą, nuo vieno į kitą, vieną kartą, antrą, trečią, kol abu nesusipins tarpusavyje, kol neatsiras tvirto įsitikinimo jausmas – tai Karri ir vadino „susukti lizdą“, ir sakė, kad jeigu jau yra lizdas, jeigu jis geras, ir šiltas, ten būtinai įsikurs paukštis. Reikia tik palaukti ir jis atskris.

„Sau!“. Mintis atsirado – paukštis atskrido. Na štai, sunkiausias darbas padarytas, tai visada Slipui sekėsi sunkiausiai. Su jo impulsyvumu, nesuvaldoma berniukiška energija, trykštančia į visas puses, likti ramiu, kažkur giliai viduje, „susukti lizdą“ ir laukti – labai jau nepaprasta.... Dabar liko paprasčiausiai darbas – išsiaiškinti atsakyme. Reiškia, Karri užjautė save. Keistas atsakymas... nesuprantu... kodėl ji galėjo save užjausti, juk ji ne beprotė, juk jei sustabdyti mąstymą buvo taip pat paprasta, kaip man dabar sustabdyti savo bėgimą? Kažkas nesiderina, kažkas ne taip... gerai, paskui.

Taip, tai prisimindamas ir galvodamas apie šį bei tą, tai nustodamas išvis galvoti, ir pasiduodamas jausmams, antros dienos pabaigoje Slipas pagaliau atėjo prie senojo urvo. Orientyrai buvo teisingi. Gerai, kad nors šiuo požiūriu Nara nepavedė. Urvas buvo nedidelis žemės plotelis, gerai paslėptas po pakibusios olos. Aplinkui augo tankūs erškėčio krūmynai, iš šono nusviro beržas. Kitu laiku jis būtinai pasimėgautų šia idealia, gamtine slėptuve, bet dabar jam grožis nerūpėjo – dabar jam reikalingas vanduo, o būtent jo ir nebuvo. Šnervėmis jis bandė pagauti silpną šviežumo kvapą, bet iš kur jis atsklinda? Žinoma, jeigu rytoj ryte atsikeltų anksčiau, apibėgtų aplinką, anksčiau ar vėliau jis suprastų, kokioje pusėje yra vanduo, bet praleisti dar vieną naktį... ne, tai neįmanoma.

Po truputį atslinkdavo nusivylimas, nes iki tamsumos atėjimo liko keli šansai atspėti kryptį. Būtent čia Slipas pastebėjo, kad troškulis vis dėlto suvaidino savo išdavikišką vaidmenį ir dėlto per vėlu pastebėjo, kad yra įdėmiai stebimas. Laimei, ši klaida nebuvo fatali, o jeigu tai būtų beprotis... bet tai nebuvo beprotis. Aštrus žvilgsnis, gudrūs judesiai – jeigu norėtų, Slipas tikriausiai galėtų keliais šuoliais pasivyti ją ir sučiupti, bet ne toje būsenoje, kurioje buvo dabar.

- Mano vardas Slipas, o kas tu? (Gal ji žino kur vanduo? Tokiu atveju draugystė gali būti naudinga.)

Skvarbios akytės akimirksniu dingo tarp akmenų ir sausų šakų. Štai velnias... Ką gi daryti... Šlamesys iš šono – štai ji, tiesiai čia, ant didelio akmens! Kaip jai pavyksta taip judėti, kad netgi jis, visikai nepaskutinis sekiojimo mene, negirdi nei jos žingsnių garso, nei kvapų?

- Klausyk, nedink, aš tau nieko blogo nepadarysiu...

Nuo šypsenos susiraukė nosytė.

- NorėtumJ Pusiau išdžiuvęs, pūkuotas kirminas negali padaryti nuoskriaudos greitai Karrisai!

Tai bent... Slipo akys suliepsnojo įžeista savigarba. Niekas negali jo taip vadinti, net jeigu jis ir būtų silpnas. Bet ką daryti? Savigarba neatsigersi, reikia įveikti save, reikia susitaikyti ir neparodyti pykčio, kad neišgąsdintų bestijos.

- Klausyk, man reikia tik vandens, pasakyk – kur jį rasti? Iki nakties atėjimo liko labai mažai laiko, aš jau dvi paras nieko nevalgiau ir negeriau, labai nenorėčiau...

- „Labai nenorėčiau“? – Karissa pertraukė jį, mėgdžiodama jo intonaciją su pašaipa. – Tik ne tavo padėtyje sakyti „labai nenorėčiau“ – tinkamiausias laikas pasakyti „padėk, prašau“. Kas – neleidžia savigarba?

Slipas buvo susierzinęs ir įžeistas, labiausiai jį erzino tai, kad iš tikrųjų buvo bejėgis ką nors padaryti, savigarba trukdė priimti aplinkybes tokiomis, kokios jos susiklostė. Savigarba – šeimyninis turtas, visi jo giminaičiai didžiuojasi savo gimininiu pasididžiavimu... tfu.... kas per velniava išeina - didžiuojasi savo pasididžiavimu... o dabar išeina taip, kad tai, kas buvo pateikiama jam, kaip besąlygiška vertybė, tampa našta, ir ne tiesiog našta, o neįveikiama kliūtimi išgyventi, juk ta Karissa, atrodo, visiškai nesiruošia priimti jo pranašumo kaip reikia, ir tam, kad išgyventų, reikėtų nusileisti, o jis nežino – kaip pasielgti.

- Karissa, man labai reikia vandens, tikrai...

- Juokingas kirminas! Įžūlumas nepadėjo, reiškia dabar reikia spausti į gailestį? Neturiu laiko nesąmonėms. Arba paprašyk, kaip reikia, arba aš pasitraukiu.

Slipas ilgiau nenorėjo ir negalėjo priešintis, ir jau beveik išsižiojo, ketindamas pasakyti „prašau“..., ir nesugebėjo! Niekada negalvojo, kad tai taip sudėtinga! Prakeikta savigarba... kaip gi taip, juk aš noriu... – žandikaulius tarsi sutraukia mėšlungis, kai Slipas vis dėlto bando ištarti reikalingą frazę.

- O Dievai! Mūsų didvyris nesižemino iki prašymoJ - Karissa nepyktai prajuko. – Gerai, aš tau padėsiu, tu turi gražias akis, o aš turiu silpnybę gražuoliams...

 

Slipo krūtinės priekinėje dalyje atsirado gilaus sūkurėlio pojūtis, tarytum tirštas, sunkus skystis, neapsakomos jėgos veikiamas, pradėjo lėtai, paskui stipriau ir giliau suktis. Šis jausmas vienu metu buvo ir jame, ir išorėje, ir jis sugražino jį iš prisiminimų į dabartį. Ką tai reiškia? Juk jau ne pirmą kartą... Slipas glausčiau įsispaudė į nišą tarp dviejų pušų, įsiuostė, sustingo. Dabar negalima atsipalaiduoti, dabar reikia pabandyti suprasti – kuo pagrįstas šis „sūkurėlio“ pojūtis, reikia leisti miškui išmokinti jį, o tam, visų pirmą, reikia nustoti galvoti, juk mintys, kaip žinoma, geros tuo, kad daro aiškumą tvirtu ir neišplaukiančiu, kaip šakelė vandenyje, bet dabar reikia daugiau – tapti stichijos dalimi, miško dalimi, ir tada jis jam parodys, išmokins.

„Sūkurėlio“ pojūtis dar labiau sustirėjo, dabar jis buvo jaučiamas netgi aiškiau, negu jautė savo kūną. Tam tikrą momentą kūno nejudėjimas pradėjo būti jaučiamas nenatūraliai, stabdančiai ir tada, iš pradžių galva, paskui visu liemeniu Slipas pradėjo daryti vos pastebimus, tolygius judesius. Dabar jis visiškai susiliejo su miško tamsuma, su daugybės judančių šešėlių chaosu, susiliejo ir iš vidaus, ir iš išorės. Jo akys tapo miško akimis, jo ausimis klausė visas miškas, jo gyvenimas tapo miško gyvenimu ir negalima buvo jo atskirti nuo didingos Visumos, kaip negalima pasemti jūros, kaip negalima nusinešti miško kišenėje. Šis instinktas – senovinis, galingas susiliejimo su stichija instinktas, suteikiantis gyvenimą ir atnešantis mirtį atitinkamai nesuprantamos valios, kurią viduje turi netgi niekingiausia gėlytė, netgi pats smulkiausias vabaliukas.

Po kelių minučių Slipą vėl iškėlė į paviršių ir dabar jis jautėsi kaip vieniša banga vandenyno lygmėje – ir viena pati savaime, ir tuo pačiu bendra visko dalis. Jis vėl kūrė mintis ir jautė nuo to pirmų atradimų džiaugsmą, jautė save riedančia banga, tvirta, pasitikinčia, keista jėga surinkta vienoje vietoje ir sugebančia pagal savo norą tai pakilti virš bekraštės erdvės, tai leisti gilyn.

 ... Tą vakarą Karrisa parodė jam kelią link vandens ir Slipas buvo labai nusivylęs. Vos tik mažas upokšnis, nardantis po akmenimis ir pakibančiais krūmais, linksmai bėgantis iš niekur į niekur. Bet vis dėlto tai buvo vanduo! Jis pliumptelėjo į upokšnį visu kūnu, vartaliojosi, taškėsi, pliuškenosi, paskui sustingdavo palaimingoje pozoje, įgerdavo vandenį kiekviena pavargusio kūno ląstele, gėrė, gėrė, gėrė... ir pagaliau susitingo be judėjimo, nosimi įsikniaubęs į priekrantinę lapiją. Upokšnis atsitrenkdavo į naują kliūtį, aplenkdavo ją ir bėgo toliau, ir netikėtai Slipą užpildė neįprastas galios jausmas, kuris keistu būdu buvo perteiktas jam nuo upokšnio. Besivoliodamas ir spoksodamas į debesis, apšviestus besileidžiančia saule, Slipas visiškai aiškiai suprato, kad jokio pasaulio jėgos negali sulaikyti šio, atrodo silpno, srauto. Jeigu netgi užmestum jį kelmais, žeme, pabandytum kaip nors užtverti jam kelią, jis pavirstų galingu ežeru, kuris vis tiek pralauš užtvanką, arba ras aplinkinį kelią. Tai ta pati didžioji jėga, kuri leidžia silpnai gėlytei pralaužti sauso ir kieto kaip akmuo molio storymę... Slipas įsispoksojo į mažą ąžuolo šakelę, augančia tiesiai po jo nosimi ir ta pati galia, kuri įsiliedavo į jį iš upokšnio, atsiliepė, ir šioje švelniai-žalioje atžaloje. Ta pati jėga, kuri pavasarį išskleidžia pumpurus. Didžiulė jėga slepiasi, atrodo, švelniausiuose, silpniausiuose, mažiausiai pastebimuose reiškiniuose ir, laužoma kiekviename iš jų, ji daro juos tokiais, kokie yra iš tikrųjų, ir niekas jos nesustabdys. Ši jėga yra ir Slipe, jis visiškai aiškiai ją jaučią ir būtent ji daro jį raumeningu, greitu, atkakliu, kai tuo pačiu šį varnalėšos lapą ji padaro plačiu ir žaliu. Slipas prisiminė, kad Karri vadino šį stebuklą „amžino pavasario išgyvenimu“ ir sakė, kad bepročiai niekada jo nepatyria, todėl nuolatos kažkuo serga. Neįtikėtina – nejaugi galima gyventi ir NIEKADA nepatirti šito?! Vėl atsidavęs amžino pavasario išgyvenimui, Slipas su mėgavimusi jautė, kaip jis užpildo jo gyvenimą: užtraukia susibrėžimus, sumažina nuovargį ir vieninteliame ritme su šia jėga jame prabusdavo, tarsi šaltinis, ir pulsavo skvarbus nepriežastinės laimės virpulis.

Karissa, atsišliejusi į neaukštą kauburį, su šypsena stebėjo, kaip jis kvailiojo upokšnyje ir kai jis prisigėrė bei išlindo į krantą, jų žvilgsniai susitiko. Juokinga... Bet ji jam parodė vandenį, todėl Slipas nenorėjo jos gąsdinti – laukė, kol ji pati išeis savo keliais, bet Karissa niekur nesiruošė.

- Tu kažko iš manęs lauki?

- Ne iš tavęs, - Karissa vėl suraukė nosytę.

- O iš ko?

- Iš savęs?

- Nesuprantu.

- Noriu pajausti – išmokyti tave ar nemokyti

- Išmokyti mane? Ko?

- Išdidus, kvailas...

- Išdidus – taip. Kvailas – ne, kodėl tu manai, kad esu kvailas?

- Išdidumas visada padaro kvailu.

- Aha, reiškia ir mano tėvas kvailas, ir mano mama kvaila, ir mano senelis, kurie mokino mane medžioti, ir visi mano giminaičiai, kurie man padėdavo ir mokino mane, taip?:) – Slipas nepyktai prajuko.

- Taip, jeigu jie išdidūs, reiškia ir kvaili. Visi.

- Iš kur tu tai ištraukei?

Pokalbis pradėjo truputį varginti Slipą. Žinoma, jis buvo jai dėkingas, kad padėjo, bet dabar, jis verčiau grįžtų į savo seną guolį ir pagaliau išsimiegotų prieš rytinį kelią.

- Jeigu tu išdidus, reiškia tu esi pažeidžiamas. Ir kuo labiau tu išdidus, tuo labiau bejėgis. Štai, pavyzdžiui, dabar – galėčiau išmokinti tave labai svarbaus meno, tikriausiai galėčiau... tu neatrodai bukas, bet tu atmeti mano pagalbą tik todėl, kad sakau tau dalykus, kurie tave įžeidinėja. Atmeti dėl išdidumo, nes pripratai prie to, kad esi svarbi persona, kad tave visi turi gerbti. O koks rezultatas? To pasekmėje tu priėminėji savo pozą ir prarandi šansą, išdidumas atėminėja iš tavęs jausmingumą, o kai pas tave nėra jausmingumo, tu praeini šalia, kai reikia sustoti, ir sustoji tada, kai reikia kuo greičiau bėgti. Argi tai ne kvailystė? Įsivaizduok, kad kai tu medžioji, tu elgiesi taip pat – juk tu nepagautum netgi nušiurusios, lauko pelytės!

Kažkodėl nušiurusios lauko pelytės vaizdas nelabai patiko Slipui. Nors ji ir nesipravardžiuoja, bet vis tiek... kažkaip įtartinai skamba. Pasidarė truputį nesmagu. Labai keista, bet Slipas visiškai nesijautė padėties šeimininku, ši juokinga, ilga Karissa mokėjo elgtis taip, kad negalėjai suprasti, ar ji tyčiojasi iš tavęs, ar ne.

- Gali netikėti, bet medžioju aš visiškai neblogai.

- Tikiu. Bet dabar aš kalbu apie kitą medžioklę. Aš kalbu apie išmintingumo medžioklę. Kiškių medžiojimui reikia nepriekaištingos kantrybės, ištvermingumo ir finalinio ryžtingo šuolio, juk jeigu tu negalėsi nejudėti ir savo pasaloje šurmuliuosi, tai tik prajuokinsi visus aplinkinius kiškius. Išmintingumo medžioklė reikalauja nepriekaištingos vidinės tylumos – jokio išdidumo, jokių įsižeidimų – nieko, totali tyluma, tik tada medžioklė bus sėkminga. Taigi, mano didžiai gerbiamas drauge, tiesiog dabar tu pats padarysi pasirinkimą – arba lieki išdidžiu bei kvailu ir aš išeinu, arba tiesiog dabar tu pasidarai jausmingu, ieškančiu bei nujaučiančiu, ir tada aš tave išmokysiu.

Prisiminęs šį momentą, Slipas net nevalingai krūptelėjo, šiurpuliukų banga nubėgo per visą kūną. Kaip gi jam pasisekė, kad tada jis nepasidavė savo išdidumui! Juk kitaip viso to išvis negalėtų būti – nei jo kelionių iki sienų, nei atradimų džiaugsmo, ir jis nesusitiktų su Karri, ir išvis...

Prasidėdavo rytas. Jo artėjimą Slipas juto netgi užsimerkęs, juto kaip didėja šviežumas ore, kaip jo raumenys tvinko žvalumu. Nejaugi jau šiandien jis ateis iki sienos? Dvi dienos kelio iki apleisto urvo, dar diena sugriovusiomis olomis – vėl be vandens, bent jau dėl maisto neturėjo problemų, dar pusė dienos per drėgnus, tankius krūmynus, tokius tankius, kad kartais netgi sunku buvo rasti praėjimą tarp begalinių miškelio kamienų, ir dar pusė dienos išilgai skardžio. Nejaugi šį kartą pavyks? Juk tai jau ketvirtas bandymas!

Ir šį momentą Slipas pajuto kažką negero. Kažkas ne taip... bet kas? Nejaugi ir šį kartą nieko neišeis? Pasikėlė, sustingo. Ne, ore nieko nėra, viskas ramu. Vos prasiskverbianti rytinės aušros šviesa kol kas neleido nieko įžiūrėti, bet ir taip buvo aišku, kad reikalas kažkam kitame – ne tame, ką galima pamatyti arba išgirsti. Nejaugi tai tiesa – tai, ką Nara pasakojo apie paslaptingą jėgą, kuri saugo sienas ir kurios dar niekas nesugebėjo įveikti! Slipas netikėjo šiomis pasakomis. Kuo ji bebūtų, ji arba miško dalis ir tada jis galės ją pajausti, ir aplenkti, apgauti, tapęs miško dalimi, arba ji ne miškas, ir tada... tada jis nežinotų ką daryti. Jo patirtyje nebuvo nieko, kas nebūtų miško dalimi. Ne, tą negerą reikia ieškoti kažkur kitur, gal kažkas negerai jame pačiame... buvo... dabar jau ne. Reiškia viskas tvarkoj? Ne, jau yra karti grėsmės jausmo nepaisymo patirtis... Reikia pabandyti pakartoti viską iš naujo, riekia išsiaiškinti, nes kitaip priešas užpuls, kai jis bus visiškai nepasiruošęs.

Slipas vėl atsigulė, atsipalaidavo, išvarė visas mintis, riba tarp individualumo ir vienintelės stichijos pojūčių truputį nusiplovė, jis vėl beveik „išnėrė“ į paviršių... atslinko lengvas snaudulys, kūnas tarsi pasitraukė šalin... laikas. Slipas vėl pradėjo busti, bandydamas atkartoti viską tiksliai, kaip buvo. Ryto artėjimas... oras užsipildo šviežumu ir vėsuma, raumenys suvirpo nuo vidinės, neišreikštos jėgos. Nejaugi jis jau šiandien ateis iki sienos? Dvi dienos kelio iki... stop! Čia, būtent čia kažkaip ne taip. Vėl atsirado neramumo jausmas, kažkas vėl ne taip, bet kas?? Juk štai tai – „nejaugi jau šiandien ateisiu“. Slipas kartojo šią mintį kartas po karto ir dabar jau visiškai tiksliai matė, kad būtent ji sužadindavo kažką tamsaus, praryjančio jėgas ir dėmesio aštrumą. Kaip gi taip... Karri nieko nesakė apie tai, kad mintys gali TAIP įtakoti, nors, ji neturėjo daug laiko. Gerai, užteks zyzti. Sakė, nesakė, pats juk turi galvą ant pečių. Kaip bebūtų, dabar pasidarė aišku, kad mintys, panašios į šią, yra priešiškos, skausmingos, jos atpalaiduoja ir atėminėja jausmingumą. Na ką gi, įsiminsim....

Kokia ji, siena? Įsivaizdavimas piešė niūrias, aukštas sienas, kurių viršuje pasišiaušę, aštrūs spygliuotos vielos žiedai, virš jų nuolatos žaibuoja, griaudžia, iš visur liejasi verdantis vanduo – kaip iš mažų fontanų Aukštutinio Ežero olose. Jo, reikia būti pasiruošusiu viskam, gali atsitikti bet kas, iki pat paskutinio momento... O štai ši mintis jaučiama kitaip! Jos veikimas priešingas tai, pirmai – Slipas pajuto jėgų ir pasiryžimo antplūdį, netgi pasirodė, kad jis pradėjo lengviau kvėpuoti, ir geriau matyti. Dabar jau jis niekada neleis atsiradinėti minčiai „nejaugi viskas pavyks“, o štai mintį „reikia būti pasiruošusiu viskam iki pat galo“ jis kvies į svečius kuo dažniau, ji – jo draugas, jis džiaugiasi ją priimti. Užsinorėjo garsiai sušaukti - „aš supratau!“, bet, žinoma, Slipas nieko tokio nepadarė, o tiesiog vienu nepagaunamu judesiu surinko visą kūną į vieną lankstų gumulėlį ir minkštai metė jį į priekį, link sienos. Kūnas tarsi tiesėsi virš žolės, letenos palikdavo vos pastebimus pėdsakus ant drėgnos žemės, stora ir pūkuota uodega siūbavo į judėjimo taktą. Slipas metė skersą žvilgsnį į savo kūną ir su malonumu pagalvojo: „vis dėlto aš velniškai gražus tigras“.

 

<< Back

Forward >>