« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 07


64/5635 archyvas.

Fragmentas iš „Bodhio dienoraščio“.

*) Peržiūrinėdamas knygą apie Ramakrišką susidūriau su meilės formos, kurią jis vadino „madhura bhava“, aprašymu ir netikėtai atsirado mintis – o kodėl aš nejaučiu meiles savo mergytei – taip, Tai Pačiai? Aš netgi negaliu pavadinti jos „mergaitė“, vadinu „moteris ant sosto“, nes prisimenu ją „grėsmingą ir rimtą“... kokia gi čia gali būti meilė? Ir štai aš prisiminiau apie draudimą, kurį pats sau uždėjau. Tomis dienomis – iš karto po jos apsireiškimo, mane aplankė miglotų minčių klajonės, kad ši moteris gali duoti man viską, ką ieškau – ir gyvenimo prasmę, ir turinį. Bet tuo pačiu aš suprasdavau, kad kol mane į dalis plėšia mechaniniai norai ir žudančios jėgos negatyvios emocijos, nepaisant netgi to, kad daugumą šių norų aš numalšinu... tokioje beprošvaistėje tamsumoje net negaliu svajoti apie bendravimą su ja. Iš kitos pusės, į galvą atėjo mintis, kad jeigu nepasinaudosiu tokia proga – kaip kitaip rasiu paprastiems žmonėms kelią link laisvės – tiems, kurie neturi tokios galimybės – kad juos užranką paimtų panaši būtybė ir atvestų į laisvę, į NšS? Ir tada aš patyriau atstūmimą nuo šios idėjos, faktiškai uždraudžiau sau jausti meilę šiai „moteriai“.

Bet dabar šis draudimas prarado bet kokią prasmę. Pirmiausią, rastas kelias – dėl to nėra jokių abejonių. Kelias rastas ir netgi aprašytas, ir netgi išdirbtas – šia kryptimi padaryta labai daug, galvodamas apie atliktą darbą jaučiu susižavėjimą, tokį, kad su galvą galėčiau pasinerti į NšS... bet juk būtent to aš dabar noriu, būtent tai yra šiuo metu „priekiniu kraštu“. Dabar jau vis tiek nesikapstysiu savo niūrumuose, nes manau, kad mano aprašyta metodika ir taip pakankamai detalizuota – kitą pasakys patys praktikuojantys savo straipsniuose. Antrą, šiuo metu nėra būgštavimų, kad „patyriu kažką tokio ir paliksiu juos – o kas tada parodys jiems kelią?“ - o jeigu netgi ir patyriu kažką „tokio“ – kaip aš galėsiu mesti, pavyzdžiui, Ežatiną? Bet ir visus kitus – visus tuos, kurie nuoširdžiai ir džiaugsmingai užsiėminės praktika? Aš skirsiu jiems tiek dėmesio, kiek tik norėsiu, o kiek norėsiu – priklausys nuo to – kokia bus jų praktika, o ne nuo to – koks tarp mūsų atstumas patiriamų NšS tūryje. Be to, esu įsitikinęs, kad mano bendravime su jais iki šiol yra labai didelio rūpestingumo dalis, t.y. parazitinė, neefektinga sudedamoji.

Kaip bebūtų – aš daugiau nenoriu atsisakyti tokios galimybės, juk tai tikrai unikali galimybė – aš galiu patirti meilę tokiai neįtikėtinai, švytinčiai būtybei, kuri vienu savo noru gali apdovanoti žmogų ekstaziškais NšS, tik tada, žinoma, kai tas žmogus bus pats tam pasiruošęs. Juk mano meilei yra kur nukrypti – yra netgi objektas – mano prisiminimas apie ją. Kaip gi galima nepasinaudoti tokia galimybe? Aš negaliu jausti meilės neegzistuojančiam, fantomui, sugalvotiems dievams, kadangi jų nesuvokiu, reiškia negaliu jausti simpatijos neegzistuojantiems suvokimams, galiu tik sukurti kažkokį vaizdą, kuris bus tik manęs paties lipdiniu – tegul netgi šviesiausios manęs dalelės ir tai bus ta „meile-niekam-konkrečiam“, kurią aš patyriau, bet nieko daugiau. Bet juk čia nėra sugalvojimo, aš žinau visiškai tiksliai – ši būtybė yra! Tai mano patirtis, tai ne fantazijos.

Noriu pakeisti savo santykį jai. Taip, aš prisimenu ją kaip griežtą moterį, bet ar ji iš tikrųjų yra griežta? Mano interpretacija pagrįsta jos balso prisiminimu – būtent jos balsą aš interpretavau kaip griežtą ir šaltą. Bet ar jis iš tikrųjų buvo toks? Tuo metu aš buvau praktiškai užmuštas, 99% buvau žmogumi susirgusiu negatyviomis emocijomis, beveik visiškai negyvu. Nuostabu ir keista, kad tokiame mėšle dar išliko aistra aiškumui, nuoširdumui, atsidavimui, kitiems NšS. Tuo metu buvau be galo įsimylėjęs save, priklausomas nu draugiškumo, pozityvių emocijų, sentimentalumo ir kt. O jos balsas neturėjo jokių pašvitų – būtent todėl jis pasirodė man šiurkščiu, svetimu. Dabar daug kartų prisimindamas jos klausimą man: „Tai tu ruošiesi kažką pakeisti savo gyvenime ar ne?“, suprantu, kad intonacija jos balse nebuvo nei šalta, nei svetima – ji tiesiog buvo negailestinga, ji paklausė tiesiai šviesiai ir iš karto norėjo išgirsti tokį pat atsakymą. Prisimenu ypatingą ryžtingumą, kuris apėmė mane tuo momentu. Būtent dėka to, kad jos balse nebuvo jokios užuominos į pseudo-žmogiškumą, į galimybę pagailėti arba į kitą mėšlą, aš tuo pačiu momentu supratau – tai ypatingai rimtas momentas, rimčiausias momentas visame mano gyvenime. Tai leido man susimąstyti dėl atsakymo ne ilgiau negu sekundei, po ko aš patyriau ryškų (man tuo laiku) nuoširdumo, abejingumo aplinkai, pasiryžimo antplūdį ir aš suriekiau „taip!!“, ir pajutau krentančią siaubingos jėgos palaimingų-ekstaziškų nušvitusių suvokimų vibraciją, kuri tiesiog griovė mano kūną. Kūno griovimo pojūtis sukėlė manyje abejones, aš suvirpėjau ir vibracija iš karto dingo, o ji vėl paklausė mane – tuo pačiu balsu, kuris, atrodė, buvo pasiruošęs taip pat abejingai priimti ir „taip“, ir „ne“ – „taip tu ruošiesi ar ne?“ – ir vėl aš uždelsiau tik sekundę, kol „įkvėpiau orą“, kad vėl galėčiau sušaukti „taip, taip!!“, ir vėl mane griebė vibracija bei pramirkė visą, kol sąmonė lėtai nenutilo, ir neišplaukė.

Labai neaiškiai prisimenu jos išvaizdą. Neprisimenu detalių – arba tiesiog jų neapžiūrėjau, arba tiesiog dabar neprisimenu. Neprisimenu jos vardo. Prisimenu tik tai, kad ji buvo man už nugaros iš dešinės pusės (bet gulėdamas užsimerkęs, kažkokiu būdu mačiau ją labai gerai), mačiau, kad ji buvo labai didelė – jeigu atsistotų, gal būtų keturių metrų aukščio. Ji sėdėjo ant sosto, ir nuo visko – nuo jos, nuo sosto – sklido akinantis švytimas.

Tam tikrą laiką po to pas mane netgi atsirado abejonės – ar mačiau visą tai iš tikrųjų, ar išgyvenau tai? Iš vienos pusės protas atsisakinėjo priimti šią patirtį, iš kitos pusės aš visada žinojau, kad, žinoma, ši patirtis neabejotinai buvo, ir aš netgi dabar galiu prisiminti jos visas detales, tokias, kokias prisiminiau prabudęs kitą rytą.

Dabar jau daugiau nenoriu laikyti savęs už kamanų – noriu perlaužti įsitempimo ir netgi lengvo susvetimėjimo mechanizmą šiai būtybei (kiek gi kainuoja šis bjaurus žodis „moteris“!). Skaitydamas Ramakrišną – apie tai, kaip jis paprastai ir pasiaukodamas mylėjo Kali, nesuprantu – kas man trukdo mylėti mano mergaitę? (Žodis „mergaitė“ tariamas su įtampa, tarytum kažką svarbų aš vadinu ne taip, kaip priimta). Jeigu dedu pastangas ir bandau žiūrėti į ją kaip į mylimą mergaitę, iš karto atsiranda gyli simpatija ir atsidavimas. Yra dar vienas aspektas – noriu žiūrėti į ją, kaip į mylimą mergaitę visomis prasmėmis, nenoriu reikšti davatkiškumo – noriu jausti jai erotišką potraukį, noriu ją glamonėti, bučiuoti, laižyti, liesti, įkvėpti jos kvapą, jausti jos kojų, užpakaliuko, pilvuko, krūtinės skonį... Aš noriu dulkintis su savo mergaite, noriu švelniai dulkinti ją į putę, užpakaliuką, noriu, kad mano penis atsistotų vien nuo minties apie ją. Yra priešnuodžiai tokiam santykiui – atsiliepia pagarbaus santykio „prašvitusiems“ mechanizmas – priimta labai veidmainiškai elgtis su tais, ką laikome „prašvitusiais“ tarp paprastų žmonių. Bet pagarbiai – reiškia susvetimėjimą, melagingumą - tai man nepatinka. Noriu, kad ji dulkintųsi ir glamonėtųsi su manimi, kad glamonėtų ir čiulptų mano penį, kiaušus, kad laižytų mano letenas – noriu su ja visko, juk jeigu tai mano mylima mergaitė, ir jeigu tai TOKIA būtybė – be galo nuoširdi, ir akinančiai švytinti nuo ją perpildančių NšS – tai iš kur gali būti susvetimėjimas, kaip galima svetimai elgtis su TOKIA būtybe?? Noriu mylėti ją kaip tik galiu, noriu atiduoti jai viską, ką galiu, noriu tiesiogiai reikšti jau savo norus, nenoriu būti dviveide davatka.

Dar vakar, kai visą tai supratau, viskas pasidarė aišku – pasiryžimas jau yra, aš įveiksiu susvetimėjimą, žadinsiu ir jausiu įsimylėjimą savo mergytę, norėsiu ją būtent kaip mergytę – siekiančią, jaučiančią kol kas man nepasiekiamus Išgyvenimus, švelnią, negailestingą, nuoširdžią. Įsivaizduosiu, kaip mes su ja dulkinamės – įveikinėsiu tas sienas, kurias aš kol kas apeidavau ratu ir netgi sutvirtindavau. Aprašymai to, kaip Ramakrišna reiškė savo meilę savo mergytei, yra galingu šio sprendimo palaikymu, galiu mokytis iš jo nuoširdumo, davatkiškumo ir susvetimėjimo nebuvimo. Ir nors jis žiūrėjo į ją kaip į motiną (ta prasme, kuria jis suteikdavo šiam žodžiui), o aš – kaip į mylimą mergaitę, tai nieko nepakeis. Mokinsiuos iš jo mylėti savo dievišką mergaitę. Žinau, kaip tai padaryti – žingsnis po žingsnio, pastanga po pastangos, atkaklumas, pasiryžimas, siekimas.

 



<< Back Forward >>