« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 06

... apleistas kaimas, neaukšti namai išilgai kelio, truputį toliau – pliažas, kitoje pusėje – džiunglės ant kalvų. Ne, pasirodė, čia yra žmonės, bet viskas kažkaip neįprastai prislopinta ir garsai, ir vaizdai – tarytum viskas išplauta, nors kontūrai aiškiai matosi. Pastatai stovi chaotiškai, bet kaip išmėtyti. Gatvėse nieko nėra. Net jeigu ir atsiranda kokie praeiviai, jie kažkaip pasimeta aplinkoje, ir tuštumos įspūdis dar labiau sustiprėja. Ryškios iškabos, keisti užrašai ant jų, niekaip nepavyksta perskaityti – kas per velniava, raidės gerai matosi, žodžiai lengvai perskaitomi, juk skaitau,... bet vis tiek nesuprantu, kas parašyta. Kažkokia nesąmonė. Tyluma. Kaip čia gali būti tokia tyluma, jeigu kaba tokios ryškios iškabos, vaikšto žmonės, kalbasi?

Toliau nuo kelio ir pliažo – kalvos su apdraskytomis palmėmis, nuolaidžiais ir skardingais šlaitais. Šios kalvos taip pat sudarinėja užgriozdinimo, chaoso, neužbaigtų formų įspūdį. Dabar sutemos? Net ir dėl to nėra aiškumo. Matyt, sutemos, juk nuo kalvų liko tik šešėliai. Mintis – „aš kažkur toli nuo įprasto pasaulio, nėra galimybės grįžti atgal“. Stiprus noras eiti šiuo paliktu keliu į priekį, be jokio tikslo. Ten neaiškūs kontūrai, jie virsta kamuoliais, kaip dūmai, iš kur čia dūmai? Degesiais nekvepia, švarus oras... o ar tikrai švarus? Pernelyg švarus, tokio negali būti, nekvepia iš vis niekuo. Kaip taip gali būti? Juk kažkokie kvapai turi būti. Turi būti vėjas – yra vėjas? Aš ką – girta? Išdirbk draudimo tašką, užfiksuos sugrįžimo formulę – kas per kvaila mintis? Apie ką čia aš?

Traukia į kelionę, šiuo keliu – paslapties jausmas toks intensyvus, jog norisi apie nieką daugiau negalvoti, tik išgyventi tai. Niekada nebuvau patyrusi jo taip skvarbiai. Šaukimas. Kažkas mane laukia priekyje. Kas laukia? Kas tai? Koks keistas vėjas. Čia nėra pastovaus vėjo. Jis atsiranda netikėtai, stipriai, sudaro neįtikimas beveik gyvas būtybės iš kelio dulkių, pučia šuniui į snukį, šuo prunkščia, atsispardo, ir viskas vėl sustingsta. Po kojomis aplinkui – daugybė driežų, dar prieš akimirką jų nebuvo, noriu įsižiūrėti po kojomis – darosi šviesiau, aš stoviu ant dirvos, reiškia žengiau nuo kelio, jis liko ten, kairiau. Driežai nepabėga, kai bandau juos paliesti, tik trupučiuką pasitraukia. Iš karto matosi, kad niekas jų čia negaudo, neliečia, neapžiūrinėja, nekasa pilvukų. Krioklys... visiškai šalia, labai mažas, bet krenta nuo aukštos uolos. Netikėtai apsipyliau karščiu, noriu pasislėpti toje tamsioje, drėgnoje vietoje prieš aukštą uolą. Nerimas. Nenoriu į tą vietą. Kur kelias? Kur gyvenvietė? Kada aš žengiau nuo kelio, kodėl esu čia? Neprisimenu. Aš ką, miegu? Aš tikriausiai miegu! Velnias, aš miegu – štai kelias, štai ir gyvenvietė, pašokinėjau, apsidairiau, pačiupinėjau save – ne, tai ne sapnas, bet kodėl suvokimai tokie suplėšyti? Gal aš turiu aukštą temperatūrą? Nesuprantu. Kam man fiksuoti sugrįžimo formulę? Iš kur vėl atsirado ši mintis? Nemalonus, tempiantis pojūtis už mentikaulių. Gal nudegiau saulėje?

Grįžau prie kelio, galų gale – būtina tiesiog normaliai viskame išsiaiškinti – kur aš randuosi. Knygyno vitrina. Vitrinoje – trys nuostabūs žvėriukai, dviejų paprastų katinų dydžio, net nemaniau, kad tokie būna. Kaip maži tigriukai, lankstūs, gražūs. Visi trys – įvairių spalvų, didelių snukių ir akių. Visi katinai kaime paprasti katinai, ne vienas net trupučiuko nepanašus į šiuos.

Bangos atsimuša į mango medžių krūmynus, jų triukšmas įsipina į gatvės tylumą. Tokiu būdu tu nieko nepasieksi, tau būtina geležinė disciplina. Būtina padvigubinti sugrįžimo formulės fiksavimo laiką, kad neatsiradinėčiau tokiuose sūkuriuose. Negaliu sustabdyti vidinio dialogo – jis jaudinančiai beprasmiškas ir sustiprėja kiekvieną kartą, kai atsiranda tempiantis pojūtis už mentikaulių. Malonūs, erzinantys pojūčiai. Reikia kažką prisiminti. Kam? Ką prisiminti? Planas – turi būti planas ir turi būti jo laikymosi automatizmas, kitaip tu negalėsi užfiksuoti skirtumą, nesufokusuosi sugrįžimo taško, ir, arba slydinėsi paviršiuje, arba, dar blogiau, visiškai negrįši – juk prisimeni istoriją, atsitikusią su Nortono grupės nariais? Koks po velnių Nortonas? Kas vyksta?

Susikaupiau, atmėčiau visus kliedesius, išeina, aš iki šiol nesugebėjau susidoroti su akluoju vidiniu dialogu?

Minkšto spaudimo iš viršaus suvokimas, tarytum iš viršaus lietųsi juodos šviesos srautas. Jaučiu save kaip kokoną, kuris plaukią išilgai didžiulio, juodo kalno. Pritraukė prie olos krašto, tarytum dviejose vietose prilipau – galūnių ir nugaros srityje, šonu prie šios olos krašto. Atsirado suvokimas, kad truputį aukščiau ant šio kalno matosi kažkokios būtybės veidas, tarytum aš girdžiu jos balsą, tarytum ji turi kažkokį ryšį su tuo, kad aš prilipau prie šio kalno. Kažkas papurtė visą kūną ir – keistas, skausminga pojūtis, tarytum iš manęs iškrenta ilgas, juodas rastas – iš siauro plyšio, susidariusio nuo gerklės iki kirkšnies – ne, visai neskauda, tik stiprus diskomfortas. Dalis manęs krenta žemyn į tamsumą, ir kažkas garsiai suriekė. Džiaugsmas, kad šios dalies daugiau nėra manyje. Šis „rastas“ nebuvo kietas – gal tai buvo kokia nors būtybė? Man tai visiškai nesuprantama. Pažįstama, bet nesuprantama. Aš – mergaitė. Aš tuščia viduje, drovi, ši tuštuma viduje tuoj kažkuo užsipildys, kažkas įeis į mane vietoj šio rasto. Nuojauta, ryški, skvarbi. Netikėtai – aš guliu juodoje erdvėje, ir kažkas uždeda baltus, apskritus, monetos dydžio daiktus man ant raktikaulių – labai malonūs prisilietimai, atrodo, kad tai susiję su tuo, kas įvyko su juodu kalnu. Kiekvienas uždėtas baltas apskritimas kažką atspindi, kai kuriose vietose tai suvokiama kaip malonus spaudimas.

Taip negalima. Reikia kažką daryti, kas vyksta? Aišku tik tai, kad kažkas netvarkoj. Sugrįžimo formulė. Ką reiškia šitie žodžiai? Kodėl jie taip įkyriai sukasi mano galvoje? Reikia susikaupti. Reikia prisiminti – visų pirmą, kur aš dabar randuosi? Kaip aš čia patekau? Kur ruošiuosi judėti toliau? Kokie mano tikslai? Ko, iš esmės, aš noriu? Aš nemiegu, aš esu sąmoninga, tai akivaizdu. Dėl viso ko pašokau dar vieną kartą – ne, niekur aš neskrendu, žemės trauka yra. Pasilenkiau, delnu paliečiau žemę – šilta dirva, padengta sausa žole, žemės grudelės, kažkas sujudėjo žolėje. Taigi – tai ne sapnas. Suvokimai – keisti, tiksliai prisimenu, jog neseniai buvau kaime, paskui kažkokia uola. Kliedesys. Kaip gali būti vienu laiku kliedesys ir būdravimas? Kūno temperatūra normali. Nieko neskauda. Galbūt man restorane pakišo narkotiką? Kam? Kad galėtų apiplėšti arba išprievartauti? Ką galėjo pas mane pavogti? O ką, iš tikrųjų, aš turiu?

Tuščios kišenės. To negali būti. Jeigu aš keliauju – o aš, labai akivaizdžiai, keliauju, nors nieko ir neprisimenu, reiškia turiu turėti dokumentus, pinigus. Jeigu mane prigirdė narkotikais ir pavogė pinigus, tai dokumentai jiems tikrai nebuvo reikalingi, juk pavojinga – imti dokumentus.

Be to – tempiantis pojūtis už mentikaulių tęsiasi, kokio velnio ten vyksta?! Reikia prisiminti, reikia sustoti ir viską prisiminti. Sugrįžimo formulė. Draudimo taškas. Tai ne tiesiog chaotiškas vidinis dialogas. Tai kažką reiškia. Turiu prisiminti. Stiprus smūgis per galvą! Velnias! Tikriausiai plustu kraujais! Čiupinėju galvą – jokio kraujo, niekas neskauda. Velnias!! Prisiminiau!!!

Puiku. Sugrįžimo formulė – yra. Draudimo taškas – užfiksuotas. Dar kartą. Turi būti atsiliepimas. Yra atsiliepimas, Mengesas yra draudime. Truputį apsvaigusi būsena, kartais nevientisas fokusavimas. Pasaulis. Tai – naujas pasaulis. Dabar reikia susitikti su Kate – ji iš Cheldstremo grupės.

- Kate!

Ne, ne taip – ar yra prasmė taip draskyti gerklę? Atsidavimas siekiančioms būtybėms. Yra. Kelionės nuojauta. Yra. Pasiryžimas. Yra. Atkaklumas. Yra. Surinkti viską į kumščius ir sustiprinti, atsitraukti nuo viso kito, kad mėgavimasis įvyktų krūtinėje ir gerklėje. Yra. Dabar – minkštai:

- Kate..

- Pirmi pasinėrimai į vertikaliai-orientuotus pasaulius visada nelengvai pavyksta, nesijaudink. Būna ir sudėtingiau. Tu čia pirmą kartą?

Balsas iš kairės pusės. Apsisukau – truputį putloka mergaitė, 10 metų, trumpi šortukai, basa, atviri marškinėliai – apvalūs pečiukai, tvirtas pilvukas. Akytės – ežerėliai. Velnias – juk visai pamiršau, kad Kate – dar mergaitė.

- Taip, šiuose pasauliuose pirmą kartą.

- Smūgis buvo stiprus?

- Na visai nesilpnas... Galvojau, bus daug kraujo...

- Nuo to kraujo nebūna – tai tik suvokiama, kaip smūgis, bet fizinio smūgio nėra. Ateityje daugiau laiko skirk sugrįžimo formulės kartojimui prieš pat pasinėrimą – mažiausiai pusę valandos, o net ir valandą. Paskui priprasi, bet kol kas tai būtina.

- OK.

- Tai sušvelnins įėjimą į pilną sąmonę. Jeigu pilna skyrimo fiksacija bus tokia pat skausminga, kaip dabar, tai nevalingai pradėsi jaudintis, o taip tik viską pablogins. Eime, - Kate parodė pirštu į kaimo pusę ir ši kryptis pasidarė labai aiški, tuo tarpu viskas aplinkui pasidengė migla. – Pas tave sutrinka periferinis nusiderinimas, nekreipk dėmesio, kaupiantis patirčiai tai praeis. Įprastai užtenka dvidešimt-trisdešimt pasinėrimų, kad kūnas pats išmoktų nusiderinti.

Jos ėjo pakankamai greitai. Po penkių minučių iš už medžių pasirodė aukštas vieno aukšto namas, kažkas panašaus į parduotuvę arba garažą. Aplenkusios jį, jos atėjo prie didelės krūvos neseniai prikastos žemės ir kol lipo per ją, Tora pastebėjo, jog žemė čia kvepia lygiai taip pat, kaip ir būdravime. Eidama pakėlė žemės gumuliuką, sutrinė delnuose, pauostė, prisilietė liežuviu – neatskirsi.

- Žemė. Kvepia žeme. Ir skonis kaip žemės. Sąmoninguose sapnuose taip pat, nors, augalai, pavyzdžiui, arba kiti daiktai gali turėti skirtingas organoleptines savybes.

Sekundei Tora suabejojo – ar tokia mažylė supras, ką ji turėjo omenyje, sakydama „organoleptines“.

- Sąmoninguose sapnuose arba vertikaliai orientuotuose pasauliuose, arba bet kur kitur – žemė lieka žeme. – Kate sakė truputį neritmingai, tarsi galvojo apie kažką kito. – Žemė yra vieninteliu pagrindu visiems šiuo momentu mums pasiekiamiems pasauliams. Tai buvo kelių įdomių hipotezių pagrindas, beje, tu turėsi jas patikrinti... – Kate metė tiriamą žvilgsnį į šonus ir netikėtai sustojo.

- Neblogai būtų palaukti, bet nėra laiko. – Atrodė, jog Kate nelabai įsitikinusi, kad elgiasi teisingai.

- Mes skubame? Iš tikrųjų, Mengesas netgi nepasakė – kam esu čia, viskas įvyko taip greitai, aš galvojau, kad tu man pasakysi? – Tora padarė pusę žingsnio į priekį, apsisuko ir pažvelgė Kate į akis, bet ta vengė tiesioginio kontakto, be perstojo skenuodama aplinką, ir tik neilgai fiksuodama žvilgsnį vienoje vietoje.

- Reiškia nepasakė?:) – Kate prajuko.

Tora tylėdama laukė pratęsimo, specialiai neklausė iš ko juokiasi Kate, kad leistų jai suprasti, kad nenori atsitraukti į pašalines temas.

- Tu pas mus iš kur atvykai? – Kate metė trumpą žvilgsnį į ją ir Tora nustebo, kad šalia jos pati jaučiasi kaip maža mergaite, o ne atvirkščiai. Tai ypač jautėsi, kai jų akys susitikdavo – Tora tiesiog skendo jose, atsiradinėjo malonus, įtraukiantis jausmas, o pilvo centre prasidėdavo aiškus valios išsilaisvinimas – matyt, čia dar turi reikšmės šio pasaulio specifika, juk SS pasauliuose akys taip pat atrodo kitaip, negu būdravime.

- Kokia prasme? Aš dirbau su keliomis problemomis, pavyzdžiui...

- Aš turiu omenyje – tu ne iš komandos? Atėjai iš kitur?

- „Iš kitur“, - perklausė Tora, imituodama niūrią Mengeso intonaciją, - O kas, yra dar kažkoks „kitur“?

Kate ramiai atsisuko į ją.

- Žinai, kas skausmingai reaguoja į tokį skirstymą?

- Spėju. – Tora iš karto pasidavė.

- Tie kurie pabuvo pas komandos ir suprato, kad tai ne jiems. Aš nejaučiu pranašumo jausmo suskirstydama į „komandos“ ir visus kitus. Nesuprantu, kaip reikšminga yra tai, kad vieni susitvarko su šiuo iššūkiu, o kiti ne. Man pasakė, kad tu buvai pas mus ir sėkmingai pasiekei žalią lygį, todėl turi žinoti – savisvarbos jausmo, o visų pirmą tokių nuodingų jausmų kaip pranašumo jausmo, arogancijos sunaikinimas – užduotis numeris vienas, ir kuo aukštesnis lygis, tuo nepriekaištingesnis valymas, nes toliau su tokia nešta nepaeisi, uždusi.

Kol Kate kalbėjo, Tora apžiūrėjo ją nuo kojų iki galvos. Ji juto stiprų erotinį potraukį jos kūneliui, norėjo ją visą aplaižyti, kiekviena kūno dalis buvo nuostabiai išbaigta ir netgi tiesiog apžiūrinėdama jos keliukus, priekines, ir apatines letenėles, pečiukus, Tora jautė, kad erotinis susijaudinimas pasiekė septynis balus ir buvo pasiruošęs įšokti į ekstaziškumo sritį.

- Kiek turėjai metų, kai pradėjai dulkintis?

- Pasėdėkime čia, kol sulauksim signalą. Trys.

- Tris metus?? – Tora atėjo į mokyklą kai turėjo 16 metų, jau buvo suaugusi mergina, nes augo šeimoje su labai konservatyviais požiūriais. Anksčiau ji dažnai gailėjosi dėl prarasto laiko, bet pas komandos visiems laikams atsisveikino su tokiomis šiurkščiomis savęs gailėjimo formomis, bet kokiu atveju paskutiniais metais ji jau nefiksavo jo dažniau, negu kartą per mėnesį, ir tai su intensyvumu ne daugiau nei 1-2. Bet pašalinti tokį savęs gailėjimą nebuvo sudėtinga. Bet pradėti dulkintis trijų metų amžiuje – netgi jai tai atrodė nuostabu.

- Taip, o kas tave stebina? Tu pati kada pradėjai masturbuotis?

- Kažkur penkių metų, tikriausiai...

- Tik todėl, kad gyvenai su tėvais. Dabar aišku ne dvidešimt trečias amžius, bet vis dėlto – tie, kurie ateina iš šeimų, ir tie, kurie gimsta pas komandos, labai skiriasi. Vaikai iš šeimų vis tiek užgniaužti. Girdėjau, kad iki Karo išvis galima buvo dulkintis tik nuo šešiolikos metų, o netgi septyniolikos. – Kate kruptelėjo visu kūnu. – Fašizmas. Pradėjau dulkintis būdama trijų metų, kitaip turėčiau laukti penkiolikos! Nėra ko stebėtis, kad jie visi išmirdavo kaip musės šimto penkiasdešimties–dviejų šimtų metų amžiuje, o būdami šimto dvidešimties atrodė kaip seniai! Taip save nugalabindavo, kas išgyventų...

- Na mirdavo jie ne visi turėdami du šimtus metų, o šešiasdešimt-aštuoniasdešimt...

- Na taip... – Kate nepasitikinčiai išpūtė lūpytes. – Košmaras....

- Tu turėdama tris metus įsimylėjai?

- Taip, įsimylėjau berniuką, bet jis buvo daug vyresnis, jis turėjo septynis metus, mes glamonėjomės, bučiavomės, o paskui man užsinorėjo pasidulkinti, bet jis dar negalėjo, jo pimpeliukas buvo labai mažasJ - mane dulkino kitas vaikinas, jis jau buvo beveik suaugęs, jam buvo dvylika, o mes tuo metu su mano berniuku bučiavomės, ir buvo labai malonu... nesuprantu – kaip galima buvo atėminėti iš savęs tokį malonumą!

- Iš karto po Karo buvo atmesti amžiaus sekso apribojimai. – Tora prisiminė, kaip skaitydama tų laikų dokumentus stebėjosi, kad žmonija ištisus tūkstantmečius pūdė savo vaikus, savo seksualiniais draudimais darė juos numirėliais. – Buvo nuspręsta, kad jeigu žmogus bet kokiame amžiuje nori užsiėminėti bet kokia sekso forma, tai pagal apibrėžimą tai reiškia, kad jis psichologiškai tam pasiruošęs. Fiziologinis pasiruošimas buvo nustatomas dar paprasčiau – jeigu malonu, reiškia viskas tvarkoj. Buvo tik vienas apribojimas – jeigu vaikas jaunesnis nei trys metai ir nori ne tik glamonėtis ir bučiuotis, o dar ir dulkintis, tai pirmus kelis kartus jis turi užsiėminėti seksu dalyvaujant liudininkams, kuriuos pats išrinko iš pasiūlytų kandidatų... Kate, ko mes laukiame? Kodėl man netgi nepasakė – koks eksperimento tikslas?

- Tu atėjai pas konkrečius istorikus, - Kate pakramtė žolytę ir išspjovė. – Čia viskas labai greitai. Mes – pirmi praėjėjai. Jeigu nori, kad viskas būtų pagal tvarką, eik atgal į NšS institutus. Pas mus bet kokiu momentu gali atsitikti kažkas ekstraordinaraus... – su šiuo žodžiu Kate gudriai nusišypsojo, matyt, kalytė pastebėjo, kad Tora užsikirto sakydama žodį „organoleptinis“, bet nieko nepasakė. – Ar spėjai gauti duomenis apie Džejaus Čioko paskutinius bandymus?

- Su delfinais?

- Taip.

- Šiandien ryte Mengesas papasakojo visiems apie tai rytiniame susirinkime, paskui visi išsiskyrė, aš pradėjau raustis jo grupės paskutinių darbų medžiagose, norėdama suprasti visus reikalus, taip pat norėjau rasti Klauso „Dvigubus tinklus“ – kažkada vien nuo žvilgsnio į šį Talmudą man darėsi baisu, bet Arčė viską labai nuostabiai aiškina....

- Tai va, kol tu ten vartei Klausą, Džeffris su Čioku padarė naują pasinėrimą, nors pagal saugumo techniką tai nėra labai sveika, bet prarasti tokios progos nesinorėjo, juk kas žino – dabar delfinai kažkodėl palaiko ryšį su mumis, reikia tuo naudotis. Juk tai pirmą kartą. Pas mus daug kas pirmą kartą. Mes kasame, einame toliau, o už mūsų jau dirba institutai. – Kate pasikėlė, įsižiūrėjo ir atgal atsisėdo. – Aš nenoriu į institutus. Man patinka štai taip – kai nuojauta užsikerta, kai nežinai, ar susidorosi su tuo, kas tave lauks šiandien. Taigi pratinkis. Vaikinai užprašė palaikymą, metė iš karto kelias grupes, tave irgi įtraukė, kad įsitrauktum. – Kate kalbėjo truputį painiai, matėsi, kad jos dėmesys kaupiasi kažkokioje kitoje vietoje. – Mus seka, konkrečios užduoties nėra – mes čia tiesiog tam, kad jeigu kas, būtume šalia. O kol kas – pasėdėkime, pailsėkime. – Kate elgėsi kaip vyresnė ir Torai malonu buvo jausti šalia tokį bebaimį žmogų, įsitikinusį tuo, kad bet kokiu momentu gali visiškai pasiaukoti tam, kad tik padėtų išspręsti bet kokią užduotį, žinomą arba nežinomą.

- Pasinėrimo metu aš pajutau keistus pojūčius, - Tora trumpai aprašė savo susidūrimus su „juodu rastu“ ir „baltais apskritimais“. – Tau tai pažįstama?

- Mes – vertikaliai orientuotuose pasauliuose. – Kate iškišo liežuvio galiuką, lėtai aplaižė lūpas ir Tora neištvėrė, minkštai paėmė ją už galvos, pasuko į save, ir vos-vos prisilietė lūpomis prie jos švelnių lūpyčių. Kate užsimerkė, atsakė į jos bučinį, padarė kelis greitus įkvėpimus-iškvėpimus, kaip daro šuniukai, kai įsiuosto, paskui palaižė Toros žandą.

- Skanus. O aš dulkinausi su delfinais.

- ?? Kaip suprasti?

- Na tu kaip maža! Dulkinausi – reiškia dulkinausi. Bet, žinoma, ne į putę, žinai kokie pas juos peniai! Netgi į tavo putę netilptų, nebent jeigu labai atsargiai laikytum jį abiem rankom prie pat pagrindo.

- Tokie dideli? Pas delfinus? Niekada nemačiau...

- O žiūrėti nereikia – reikia čiupinėtiJ Jie turi ant pilvo raukšlę, ten paslėptas penis, o kai delfinas susijaudina, jis iš karto iššoka, jiems patinka glamonėtis visu kūneliu, o peniu jiems patinka irgi trinti ir kišti. O dar aš laižiau galvutę – didžiulė ir nuostabi! Kai užaugsiu dulkinsiuos su delfinais tikroviškai, dabar tik pasmaukiau jiems ir pačiulpiau. O dar labai jaudina kaip jie baiginėja – spermos čiurkšlė tokia galinga! Jie švelnūs, labai atsargiai viską daro. O pateles aš dulkinau ranka – įkišdavau visą leteną iki alkūnių ir dulkinau, jų putė viduje tokia nuostabi! Tarytum griebia tavo ranką ir visaip ją spaudinėja, įsivaizduoju kokį kajfą jaučia delfinai...

- O kas dėl vertikaliai-orientuotų pasaulių, - priminė Tora.

- Šitie pasauliai taip pavadinti ne šiaip sau, - Kate persijungė į kitą temą. – Čia įvyksta suvokimų, kurie niekada negali būti integruoti fessonine prasme, susijungimas.

- Tai reiškia... ne, nesuprantu.

- Reiškia, kad kai tu patenki į fessoninio tipo pasaulius, tu – namuose. Žinoma, tas namas truputį keistas, jis turi nuostabias savybes ir mes ten atrasime dar daugybę įdomių dalykų, bet vis dėlto – tai tavo namas, ten tu jautiesi jaukiai, tu lengvai gali prie visko prisitaikyti. Šitie pasauliai idealūs tam, kad susitiktum su ten gyvenančiais praktikuojančiais ir tais, kas čia gyvena. Ten kitaip teka laikas, ten kitaip suspausta erdvė, bet vis dėlto ten irgi tavo namas. Suvokimai, kuriuos ten integruoji į savo suvokimų visumą, sudaro su žmogaus ir viso to, ką mes sutinkame mūsų pasaulyje, suvokimais taip vadinamą „draugišką ryšį“. Tu netgi gali išnešti iš to pasaulio į savo visą suvokimų spektrą, vieno pasaulio dalį uždėti ant kito pasaulio dalies, beje, institutuose daugiausiai tuo ir užsiėminėjama, taigi tu tikriausiai tai žinai geriau negu aš. Bet to tipo pasaulio, kuriame mes esame dabar, suvokimai, niekada nesudaro draugiško ryšio. Bet tai nereiškia priešiškumo – štai mes sėdime, ir viskas netgi labai puiku, mes galime nueiti išsimaudyti arba pasidulkinti su vietiniais vaikinais ir pajausti malonumą, bet vis dėlto, priklausomai nuo to, kaip mes leisime laiką, stiprės vienas ypatingas pojūtis - kad tu čia esi svetimas. Tai ne tiesiog psichologinis diskomfortas, tai kažkas daugiau. Tai kaip kalnuose – kai vaikštai aukštyje iki šešių tūkstančių metų, gali jausti neįprastus pojūčius, bet galų gale tu aklimatizuosies ir galėsi ten gyventi. Bet aukščiau šešių penki šimtai aklimatizacija neįvyks, kuo ilgiau ten busi, tuo blogiau jausies.

- Kol kas nepastebiu, kad man darosi blogiau. – Tora iš tikrųjų jautėsi puikiai, netgi energingiau negu būdravime.

- Tai tik analogija, - Kate ištiesino pečius, pasitempė ir jos krūtys, vos pradėjusios patvinkti, aiškiai pasirodė pro lengvą palaidinukės audinį. – Šio pasaulio suvokimai, įjungti į tavo suvokiamų visumą, veikia kurtinančiai, būtent todėl pačioje pradžioje tu čia vos neužsikasei, Mengesas jau buvo pasiruošęs numoti ant visko ranka ir gelbėti tave. Kai pavyksta užfiksuoti abu tinklus ir tokiu būdu suvokti save šiame pasaulyje, tu nuolatos jauti keistą jausmą, tarytum sugriūni. Galbūt dabar tu to ir nejauti, nes esi šalia manęs, o aš turiu patirtį, ir tu automatiškai ją perėminėji. Bet aš tai jaučiu ir laikui bėgant tu būtinai tai pajausi, ypač kai pradėsi savarankiškus pasinėrimus, arba jeigu turėsime nueiti toliau šiame pasaulyje. Šis sugriovimas nėra nekenksmingas. Jeigu jis įvyksta, tai ne tik tavo įprasta suvokimų visuma atsiskiria nuo naujų audinių ir grįžta į tą pasaulį. Ne. Suplyšimas įvyksta bet kokioje vietoje. Mes kol kas netgi apytiksliai nežinome, kas tuo metu įvyksta, bet daiveris laikomas dingusiu be žinių, nes faktiškai jis dingsta iš visur, kur tik mes galime užsukti.

- Mengesas neperspėjo manęs...

- Nėra reikalo. Mes giliai neeisime, o čia – o dar kartu su manimi – tu esi saugi.

- Reiškia kažkas jau buvo žuvęs?

- Mes nežinome – ar tokiais atvejais žūnama ar ne.

- Turiu omenyje - dingo be žinios?

- Taip, tas žinomas atvejis Nortono grupėje – kylantis srautai buvo stipresni negu galima buvo numanyti. Nuo to laiko instrukcija buvo papildyta ir kol kas nieko panašaus nepasikartojo, nors judėjimo tempas sulėtėjo.

- Kas yra „kylantys srautai“?

- Vertikaliai-orientuoti pasauliai, matyt būtent dėl šios jų savybės - nesudarinėti draugiškų ryšių su audiniais iš fassoninų pasaulių, turi greitų perkėlimų savybes – susidarinėjantys ryšiai nestabilūs, ir... bendrai sakant tai jaučiama taip, tarsi tu pati pavirti bure, kurią išpučia vėjas. Šis vėjas tave nuneša. Šiuose pasauliuose įmanomos tokios kelionės, kokias netgi įsivaizduoti sudėtinga. Šis jausmas... tai labai, labai keistas jausmas, nepasakyčiau, kad man norisi patirti jį dar katrą, bet... bet vis dėlto tai įdomu, tai suteikia tau galimybę pavirsti kažkuo... juk tai ne tas pats kas burė nešama vėjo – burė lieka bure, o čia – ne, čia tu pats patyri pavirtimą... turiu mažai patirties, kad galėčiau apie tai pasakoti. Aš...

Kate netikėtai atsikėlė, parodė pirštu į jūros pusę, paskui apsisuko ir padarė tą patį gestą kelio, bėgančio link kalnų, kryptimi.

- Mus kviečia.

- Kas, kur? Tai yra tai, apie ką tu pasakojai? – Tora pašoko, baimė netikėtai išsiliejo po visą kūną, ji jautėsi labai aiškiai, tarytum kūną įvyniojo į karštą audeklą. – Ką man daryti?

- Ne, mus kviečia atgal, išeiname iš pasinėrimo, mūsų nereikėjo.

- Aš...

Kate pasisuko į Torą ir, tikriausiai, pirmą kartą pažiūrėjo į ją – akys į akis. Skystos ugnies ežerėliai, neįprasto grožio viliojanti giluma. Netikėtai Kate dūrė pirštu tiesiai į Toros veidą, ta atšoko atgal, viskas susiliejo, vėl girtuoklio būsena, stiprus pykinimo priepuolis, balsai, ryškios dėmės, dingo regėjimas, paskui juodame fone sumirksėjo dar juodesnės dėmės. Spazmiškos pastangos, tarytum valančios erdvę, vaizdų, jausmų, pojūčių srautas – saulės užlieta pieva, jūros ošimas, audringas, glaudžiantis, lietingas vasaros dangus, vaikiškas, skambus juokas, nuaidintis visur, netikėtai – paukštis skraidantis danguje. Beribis džiaugsmas, visur šviesa, šviežumas, kaip nuo šalto šaltinio vandens, jis užpildo, gali prisigerti jo iki valios ir netikėtai fiksacija staigiai atsistatė, lengvas pykinimas dar jautėsi, bet Tora jau buvo bazėje, ji stovėjo ant žolės, kūnas įtemptas, šalia voliojasi Brajsas ir Arčė.

- Truputį dar viskas siūbuoja ? – Brajsas pamojavo ranka, - priprasi. Pasinėrimas baigtas. Džeffris su Čioku kai ką ten pagavo, grįžo su laimikiu. Maždaug po valandos, kai baigsis patikrinimas, visą informaciją išklos į Tinklą, o kol kas – ilsėkis.

 

Vakaras pateikė siurprizą – gumuliuku po gumuliuko užgriūvančią rutiną. Ištumi ją, o ji vėl užgriūva, seniai tokio nebuvo. Gal tai reakcija į pasinėrimą? Galbūt.... Moranas kažką tokio minėjo – kai pasinėrimas įvyksta užtikrintos kontrolės nebuvimo sąlygose, tai tarytum visi nustatymai sutrinka. Nesenoje praeityje suformuoti įpročiai silpsta.

Ne, dabar jau taip lengvai su ja nesusidorosiu.... Suspausti į kumščius pasiryžimą jau buvo sudėtingiau negu paprastai. Tokioje situacijoje efektingai naudojami nušvitę faktoriai... ką pasirinkti? Tora atidarė savo dienoraščio failą, rado 2507 metus, tada ji rimtai ėmėsi rutinos, pilkumos, pasitenkinimo ir du, o netgi tris mėnesius po aštuonias valandas per parą užsiėminėjo formaliomis praktikomis, NšS kūrimu – nuo to laiko jau vien šitie prisiminimai tapo nušvitusiais faktoriais atkaklumo ir pasiryžimo sužadinimui, bet dabar norėjosi pavartyti, perkaityti kai kuriuos užrašus, pasinerti į praeitį ir padaryti smūgį ateinančiam užpuolimui.

„2507 metų, kovo 15.

Padariau tokius veiksmus užpuolimo pašalinimui:

1) įsivaizduoju, kad gyvenu šiandien paskutinę dieną ir, kad jeigu šią dieną įklimpsiu savęs niekinimo jausme (SNJ) ir kitame šūde, tai bus tik mano asmeniškas pasirinkimas, ir aš pati atsisakysiu NšS paskutinę savo gyvenimo dieną.

Efektas: atsiranda rimtumas, noras kovoti dėl NšS.

2) pradedu kultivuoti prasiveržimo norą. Yra noras išgyventi prasiveržimą kaip nušvitusį faktorių (NF), nes dabar negaliu tiksliai nustatyti – prasiveržimą kam noriu padaryti, todėl noriu jausti šį norą tiesiog kaip neobjektyvinio prasiveržimo norą.

Efektas: atsirado nuojauta 4 + noras dėti pastangas3 + džiaugsmo suliepsnojimas 2.

3) darau dėmesio sugrįžimą į mintį, kad dabar jaučiu savęs gailėjimo jausmą (SGJ), apatiją, SNJ – tik todėl, kad pati tai renkuosi, ir užpuolimas baigsis tuo pačiu momentu, kai norėsiu jį užbaigti. Ne tiesiog tingiai „užsinorėsiu“, o būtent UŽSINORĖSIU. Anksčiau dažnai laikiau mintį „noriu padaryti tai ir tai“ pačiu noru – kvaila klaida. Mintis – tai ne noras.

Efektas: pasiryžimas + noras dėti pastangas 2.

4) prisimenu visus NšF įvairiems NšS ir stebiu, kokius NšS dabar lengviau patirti.

Efektai:

a) tokiu būdu aš galiu išmesti su NšS nerezonuojančius NšF, arba išmesti kokią nors tariamo NšF dalį (pavyzdžiui: NšF „medis“ – ne visi medžiai vienodai rezonuoja su NšS, todėl vietoj to, kad, kaip aš dariau anksčiau, į NšF sąrašą parašyčiau „medžiai“, aš rašysiu – kokie būtent medžiai labiausiai rezonuoja su NšS – šiuo metu tai pušis, kedras ir eglė).

b) atsiradinėja įvairūs NšS, kurių intensyvumas 2-4 + atsirado užpuolimo tyrinėjimo džiaugsmas. Tiksliai - prisiminiau! Bodhio knygoje buvo parašyta taip – jeigu nieko negali padaryti su savo užpuolimu – padaryk nors tai, ką gali daryti bet kokiu atveju – ištirk jį.

c) dingsta rutina.

5) išvedu į pievą kurmius ir čiurlius.

Efektas: žavesys + nuojauta 5 + ryžtingas noras dėti pastangas 5.

6) sužadinau atsidavimą atlikdama sustiprintą emocinį poliravimą – atsidavimo kiekvienam iškvėpimui sužadinimas.

Efektas: atsidavimas neatsiradinėja. Sustiprinto emocinio poliravimo praktika rezonuoja su džiaugsmu 3 + noru dėti pastangas 2

7) tiesioginė negatyvaus fono šalinimo pastanga

Efektas: pasiryžimas + rimtumas, bet dažnai atsiradinėja chaotiški atsitraukimai. Kai darau dėmesio sugražinimą į pastangas, vietoj pastangų galiu pradėti apie ką nors galvoti, apčiulpinėti savo niūrumus.

8) jeigu nemažinčiau tempo ir toliau dėčiau pastangas netgi tada, kai patyriau NšS ir netgi atsirado nušvitęs fonas 1-2, įvyktų tai: iš pradžių atsirastų mintis „na tiek to jau – atrodo dabar visai normaliai, ne taip stipriai spaudžia“ => atsiranda pasitenkinimas savimi ir tuo, kad nors kažką pavyko pakeisti => užimu poziciją „šiuo metu esu nenuoširdi“ => dedu pasitenkinimo šalinimo pastangas => užimu poziciją „man to neužtenka“ => dedu NšS sustiprinimo pastangas => atsiranda nuojauta, kovos džiaugsmas => staigiai sustiprėja NšS => sustiprėja nušvitęs fonas => džiaugsmas dėl atsilaisvinimo nuo užpuolimo ir noras tyrinėti 6-8.

Kai praplėšiu pasitenkinimo pasiektu rezultatu uždangalą, atsiranda aiškumas – kaip stipriai šis pasitenkinimas nuodija. Iš pradžių atrodo, kad viskas ne taip ir blogai, paskui pilkuma, ir rutina vėl, ir vėl sugrįžta, kol pasitenkinimo fonas nebus visiškai suplėšytas. Aišku: kol vėl ir vėl nešalinsiu pasitenkinimo pasiektu rezultatu – neįvyks pasikeitimai. Jausti pasitenkinimą rezultatu –panašu į alpinistą, kuris kelias dienas arba mėnesius kopia į viršūnę, o likus keliems metrams, jis apsisuka ir grįžta galvodamas „tiek to, kada nors kitą kartą tai padarysiu“. Niekada nepatikėsiu, kad toks alpinistas iš tikrųjų labai stipriai norėjo pasiekti viršūnę.“

 

Tora pašoko – užsinorėjo daryti pritupimus ir atsispaudimus, bėgti su kuo nors lenktynių į kalną ir atgal. Ryškus treniruočių noras – simptomas, kad užpuolimas atslūgsta. Skaitant parašytą prieš tris metus, įsijaučiant į tuos išgyvenimus, tokiais momentais daug lengviau daryti pastangas. Jokios pastangos nedingsta be pėdsakų – ypač tos, kurios užfiksuotos, aprašytos, išgyventos iš naujo. Užsinorėjo perskaityti dar kokį nors fragmentą šia tema – tai nesudėtinga – tada kiekvieną dieną įvykdavo keli šturmai...

 

<< Back

Forward >>