« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 05


Archyvas 64/5634.

Fragmentas iš „Bodhio archyvo“

 

*) Pasiektas aiškumas tame, kad atradimų paieška, t.y. susilietimas su nežinomu, visada lydimas nuojautos. Tyrimas sustiprina nuojautą, o tai reiškia, kad aš artėju prie nežinomo ir galiu tikėtis naujų atradimų, tuo pačiu ir naujų nušvitusių suvokimų (NšS). Iš čia aišku, kad yra didžiulis skirtumas – tiesiog išgyventi NšS ir išgyventi bei ištirti jį. Antras sukelia staigų sąmonės kelionės tempo sustiprėjimą. Reiškia – tikslinga kuo aiškiau užfiksuoti pačią „tyrimo“ procedūrą.

*) Ši diena – nuostabi. Protrūkis išgyvenimuose, beje, ilgalaikis. Beveik pusantros valandos be pertraukos išgyvenau palaimą 8-10, po to visą vakarą ir periodiškai visos nakties bėgyje – ryškų nušvitusį foną su periodiškomis palaimos prošvaistėmis. Gal tai turi ryšio su tuo, kad užsiėminėju standinimo fiksacija po kelias valandas?

*) Pasiektas aiškumas tame, kad man išeina užsiėminėti praktika tik tada, kai aš nenoriu ja užsiėminėti. Frazę „neišeina“ – į šiukšlyną.

*) Užduotas klausimas: ar džiaugsmingi norai įtakoja aplinkybes taip pat, kaip jie įtakoja mano būsenos pasikeitimą. Juk mano būsena – suvokimų visuma ir tai irgi žinomoje dalyje „aplinkybės“, bet kokiu atveju visi žmonės savo suvokimus laiko būtent „aplinkybėmis“, t.y. kažką tokio, ko negalima įtakoti. „Aš šiandien nuo pat ryto toks susierzinęs, jog turėjau atšaukti susitikimą“ – šis pavyzdys demonstruoja panašų požiūrį. Galbūt ir mano santykis „aplinkybėms“ – panašios impotencijos pavyzdys, kai aš tiesiog kažkuo tikiu, net nepabandęs to ištirti, eksperimentuoti, dėti pastangų. Nušvitę suvokimai sukelia fantastinius pasikeitimus manyje pačiame ir nežinoma...

*) Aš kategoriškai nepatenkintas savo praktikos intensyvumu. Yra prielaida, jog jeigu sugebėčiau kiekvieną dieną fiksuoti džiaugsmingus norus, laikytis jų ir valandos pabaigoje daryčiau ataskaitą apie praleistą laiką, kažkas būtinai pasikeistų. Jeigu neklystu, man niekada arba beveik niekada nepavyko to padaryti! Keista impotencija – noriu ją sugriauti.

*) Šiandien naktį įvyko įvykis, kurį aš vertinu kaip labai reikšmingą – pirmą kartą gyvenime sapnavau tokį aiškų ir suprantamą sąmoningą sapną (SS). Jo trukmė buvo neilga – galbūt tik pusė minutės, tačiau tai labai džiaugsmingas faktas, kuris dabar tapo nušvitusiu faktoriumi.

Netikėtai sapne aš pamačiau, kad kažkokie žvėrys juda kažkaip labai ne taip, kaip realybėje. Uždaviau sau klausimą – argi tai nereiškia, kad aš miegu? Tuo momentu netgi nusišypsojau sau, nes šios prielaidos akivaizdumas atrodė labai absurdišku. Bet vis dėlto aš nusprendžiau – dėmesingai stebėsiu, kaip šitie gyvūnai elgiasi ir jeigu tai iš tikrųjų sapnas, tai išsiaiškins labai greitai. Taip ir buvo. Jau po 10 sekundžių nuo stebėjimo pradžios pamačiau, kaip vienas gyvūnas (kažkas panašaus į katiną) pradėjo tirpti ir pusiau ištirpusioje būsenoje pasistūmė į priekį, kur vėl tapo vientisas. Šiuo momentu atsirado sąmoningas aiškumas, kad aš sapne. Iš karto po to – tikriausiai po sekundės arba po pusės, šis aiškumas nustojo būti tiesiog sąmoningu, atsirado ypatinga visiško aiškumo kokybė – taip, tai sapnas. Po to aš užfiksavau, kad randuosi kažkokioje vietovėje. Aš apsisukau ir ėjau – truputį sukaustytas, tarsi eidamas vandenyje. Netikėtai atsirado...

Iš karto po to aš neprabudau, tiksliau beveik prabudau ir buvau kažkokioje tarpinėje būsenoje – užsimerkęs žiūrėjau į priekį ir labai aiškiai, su bet kokiu savavališku padidinimu apžiūrinėjau spiralinę galaktiką, „plaukiojančią“ kosmose. Tai buvo nuostabu!

*) Atrastas pojūčių, panašių į apsinuodijimą deguonimi, efektas, kurie atsiradinėja po to, kai nušvitusių suvokimų (NšS) tankumas staigiai auga. Tam tikras apsvaigimas, švelnus kūno nuovargis, karštligiškas susijaudinimas. Ši būsena man patinka, tai yra, aš labiau norėčiau, kad jos nebūtų, nors ji ir patrauklesnė, negu įprasta kūno būsena. Manau, jog tai kūno, nepripratusio prie tokio NšS tankumo, reakcija ir esu įsitikinęs, kad šis efektas palaipsniui praeis.

*) Aiškiausiai apsireiškė ir įsiformino kaip atskiras NšS suvokimas – „kovos džiaugsmas“.

*) Atrastas rezonuojantis susižavėjimo aprašymas – „tarytum ilgai laukiau, o dabar – tik į priekį!“, „praktika tik prasideda, aš darau pirmus žingsnius“

*) Užfiksuota požiūrio į aplinkybes pozicija, kaip pas lapausį sarginį šunį – su nuoširdžiu smalsumu ir pasitikėjimu žiūriu į jas, palenkęs galvą, pastatęs ausis, nujausdamas įdomų, neįprastą. Ši pozicija neįmanoma, jeigu nėra ryškaus abiejų medžiotojų apsireiškimo, pasiruošimo esant bet kokioms aplinkybėms kovoti su NE dėl NšS, apžiūrinėti bet kokias aplinkybes, kaip idealias praktikos egzistavimui.

Toliau eina neįskaitomai sugadinta didelė šio fragmento dalis.

... visa nosis, lūpos, erdvė aplink nosį kartais prasismelkia smulkia vibracija, kuri staigiai sustiprėja, jeigu sukauptum jai dėmesį – tai malonus pojūtis. Su juo rezonuoja spaudimas iš kaktos vidaus, kuris rezonuoja su kietumu gerklėje ir krūtinėje, kuris, savo ruožtu, rezonuoja su NšS. Dar neįprastas – labai aiškus viesulo pojūtis pirštų galiukuose – tiesiog viduje pagalvėlių – tarytum ryžtingas ir aštrus srautelis „išsisuka“ iš piršto į išorę.

*) Netikėtai pastebėjau, kad jaučiu mėgavimąsi nuo daugybės įvairių suvokimų – apžiūrinėdamas medžio žievę, nuo besitrinančių vienas į kitą medžių šakų garso – pakėliau nuo žemės sausą pušies šakelę, sulaužiau ją į kelias dalis, ir perrinkinėjau rankoje, garsas, su kuriuo jos trynėsi, irgi sužadindavo mėgavimąsi. Paukščių šūksniai, vandens čiurlenimas, upelio paviršiaus vaizdas, eglės šakos vaizdas – daug visko, ir visa tai sužadindavo skirtingus mėgavimosi suvokimus.

*) Suformulavau pirmas penkias džiaugsmingų norų realizacijos taisykles.

*) Atėjęs į mišką, aš dažnai, o paskutinę savaitę beveik visą laiką, patyriu kažkokius stiprius NšS, bet kai stengiuosi juos aprašyti, užfiksuoti, man nieko neišeina. Kai pradedu aprašinėti – išeina kažkokia nesąmonė, nieko apibrėžto, įvairiarūšis mišinys, neįmanoma pagauti nieko esmingo. Pagaliau šiandien supratau – ką aš patyriu miške, supratau, kodėl negaliu to aprašyti. Tinkamas terminas „mėgavimosi simfonija“. Atsiranda daugybė įvairių gamtos suvokimų, nuo kurių atsiranda tas pats mėgavimasis, kuris taip ryškiai reiškėsi paskutines dvi dienas. To pasekmėje apsireiškia visas mėgavimosi spektras, prie kurio prisimaišo grožio jausmas, kuris, savo ruožtu, sudarinėja atspalvių spektrą, o taip pat kitus NšS, rezonuojančius šiuo momentu su šiuo NšS. Būtent todėl man ir nepavykdavo aprašyti, juk aš ieškojau kažką konkretaus tame, kas nuo pat pradžių buvo sudėtiniu, beje, visa laiką besikeičiančiu, priklausomai nuo to – kokie būtent dabar mėgavimosi ir grožio suvokimai yra. „Mėgavimosi simfonija“ išgyvenama kaip smūgis per jausmus, kaip pasinėrimas į tai, kuo tu paspringsti, kaip perteklius. Labai panašu į tai, kad tu ilgai svajoji prisiliesti prie švelnių mergaitės krūtų ir netikėtai atsirandi pievelėje tarp daugybės visiškai nuogų mergaičių, kurias gali čiupinėti, laižyti, bučiuoti bei dulkinti – įvyksta pojūčių perteklius.

*) Dabar aš įsitikinęs, kad Ežatina terminu „nepakenčiamai gerai“ vadina būtent tą suvokimą, kurį aš vadinu pirma palaimos stadija – „ekstaze“. Tai pasidarė galutinai aišku po to, kai ji parašė: „vos tik įsivaizduoju mišką arba jame randuosi, kiekviena smulkmena sukelia šio suvokimo, kurį aš laikiau įsimylėjimu, suliepsnojimą, bet jeigu aš vadinu tai mėgavimusi - tai irgi rezonuoja. Man darosi nepakenčiamai gerai nuo kiekvienos tokios smulkmenos. Pasidarė aišku – kur būtent gludi riba tarp mėgavimosi ir ekstazės – tai būtent ta savybė, su kuria rezonuoja žodis „nepakenčiamai“ - mėgavimasis gali būti intensyvus 10, bet vis dėlto jis liks mėgavimusi, bet kažkokiu momentu įvyksta šuolis, ir darosi būtent „nepakenčiamai gerai“, ką aš, ir vadinu „ekstaze“ – pirma palaimos stadija, einantis prieš būseną „tąsi palaima“ arba „tąsi ekstazė“, po ko atsiranda tai, ką aš vadinu „atamanas“.

*) Ežatina parašė, jog perskaitė pas Dalai-Lama-V, kad žodžiu „meditacija“ į kitas kalbas verčiamas tibetietiškas žodis „gom“, kas reiškia „pripratimas“, tai yra, kaip jis aiškina, naujo įpročio kūrimas – įpročio kurti „gerą“, kas pagal budizmą yra geras mintis, gerus norus, geras emocijas. Rašo, kad eilinį kartą nustebo dėl tokio praktikos supratimo sutapimo.

*) Prisiminiau aiškumą apie mirtį, kuris buvo anksčiau, o dabar išsiplovė: kodėl mintis apie mirtį, noras mirti yra galingu nušvitusiu faktoriumi (NšF): nežinau, ką reiškia „numirti“ – šiuo metu pas mane nėra tokių suvokimų, kaip „mirti“ ir nėra tokios patirties. Patirtis „mirti“ pas mane buvo kelis kartus, bet „numirti“ (iki galo) – ne, tiesiog todėl, kad dar esu gyvas. Todėl šis žodis man reiškia tiesiog pabaigą visko, atmetimą visko – visiška pabaiga, be likučių, be gailėjimo. Kai išmeti visą „save“, be likučių, pasirodo, kad išmesti tik niūrumai – nušvitę suvokimai (NšS) sustiprėja, tarytum „nebeišmetinėtum“ jų. Tuo ir pagrįsta emocinio poliravimo praktika - tiesiog išvalai viską iš eilės, be jokio atrinkinėjimo, šiukšlės renkamos grebliais, o oras, žolė lieka, jų neužkabinsi niekuo. NšS pradeda ryškiau spindėti nuo minties apie mirtį. Tuo metu mirties noro nėra.

*) Valandos bėgyje jutau aistringumą, kartais atsiradinėjo išmetimai į ekstazišką pasiryžimą. To pasekmėje gimė patvarūs ir apibrėžti rezonuojantys su aistringumu vaizdai:

=) Rezonuojantis žodžių derinys – „perteklinis pasiryžimas“, „desperatiškas pasiryžimas“. „Perteklinis“ nereiškia „nereikalingas“, o tekantis per kraštus.

=) Rezonuojantis vaizdas – iki ribos įtempta lanko timpa, nuo kurios sklinda vos girdimas garsas.

=) Esant pirmiems aistringumo patyrimo patirtims atsiranda nesulaikomas noras pulti į kovą su NE, tučtuojau pradėti realizuoti džiaugsmingus norus, prasibrauti pro „nieko nevyksta“ tankumyną prie NšS. Tuo metu džiaugsmingo noro realizuoti šiuos džiaugsmingus norus gali ir nebūti, o jeigu jis yra, tai džiaugsmingo noro realizacija nesumažina aistringumo, visą laiką atrodo „mažai“, norisi išsiverti išvirkščiai, ir padaryti dar, ir dar daugiau. Tai trumpalaikėje perspektyvoje gali netgi sukelti mechaniško noro pradėti kažką veikti atsiradimą, bet pašalinus šį mechanišką norą atsiranda pusiausvyrinė būsena visiškai naujame lygmenyje – pasirodo, galima nuolatos būti „perpildytu“ pasiryžimu ir pasiruošimu bet kokia akimirka išsiveržti nesulaikoma strėle ir tai labai patraukli būsena, kuo ilgiau joje esi, to ilgiau joje norisi būti. Atsiranda aiškumas, kad iki šio laiko tu buvai medūza, pūvančiu kelmu ir netgi nesuprasdavai, kad galima gyventi kitaip, tokiame persipildymo, ekstaziško pasiryžimo mestis į džiaugsmingų norų realizaciją, lygyje.

=) Pasiryžimas lydimas specifinio, fizinio išgyvenimo – „valios išėjimo“ (pilvo viduje, bambos srityje laužymas, tarsi kažkas veržiasi lauk), kurį pradeda lydėti vibracija, maždaug 7-8 vibracijos per sekundę, kuri plečiasi iš laužymo centro į visą kūną. Tai labai malonus pojūtis.

 



<< Back Forward >>