« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 04

Mengesas atrodė truputį susijaudinęs, kai, po pusės valandos, visi susirinko pievelėje prie namo. Saulė ką tik užliejo savo šviesa slėnį ir rytinė vėsuma akimirksniu pasikeitė į greitai stiprėjantį karštį.

- Trumpa įžanga. – Mengesas atsikosėjo ir jo veidas truputuką įgavo tarsi nuostabos kažkuo išraišką.

- Mes pačioje pradžioje. Visą tai jūs gerai žinote. Žinoma, aplink mūsų tyrimus sukasi daug triukšmo, todėl ir pametamas faktas, jog esame tik pačioje pradžioje. Konkreti istorija, kaip mažiau ar daugiau apiforminta mokslinė disciplina, egzistuoja apie penkiolika metų, be to, pirmus du metus mes stovėjome vietoje, atsargiai patekdami į anksčiau nežinomas sąmonės erdves, formuodami patikimumo kriterijus, saugumo techniką, apsidraudimo metodus, stebėjimų fiksavimo ir tvarkymo būdus. Buvo kuriama duomenų bazė, ekspertų taryba, buvo formuojamos pirmosios tyrinėtojų grupės. Atvirai sakant, mes iki šiol nevisiškai aiškiai įsivaizduojame – ką būtent mes tyrinėjame ir visiškai neįsivaizduojame – kokios perspektyvos gali atsiverti prieš mus jau rytoj, o gal ir šiandien! Esu tikras, jog šis aiškumas augs priklausomai nuo to, kaip mes kaupsime vis naujus ir naujus duomenis, o kol kas mums belieka tiesiog dirbti su mėgavimuisi ir nuojauta, atlikinėti vieną pasinėrimą po kito, kadangi nepaisant to, jog mūsų tikslai, metodai, ir netgi pati tyrinėjimo sritis nėra labai apibrėžtai suformuluoti, nenuginčijamu faktu lieka tai, kad mes gavome prieigą prie visiškai neįprastų suvokimų, kurių realybė bei apibrėžtas svarbumas mūsų gyvenimiškiems prioritetams yra neabejotina.

Mengeso kalba darėsi vis labiau energinga, sulaikytas gestikuliavimas pabrėždavo jo vidinę įtampą. Kartais jo žvilgsnis pabėgdavo virš klausančiųjų galvų ir tada ypač aiškiai atrodė, jog jis kreipiasi į platesnę auditoriją, kuri yra kažkur už jo kolegų nugarų.

- Iš pradžių du ypatingai įdomūs pranešimai. – Mengeso balsas prarado iškilmingą įtampą, veidas įgavo susikaupimo išraišką. – Taip, iš pradžių du, beveik vienu laiku. Be to... labai keista, bet jie susiję tarpusavyje... tuojau patys suprasite. Pirmas – nuo Džejaus Čioko grupės iš Sipadano, Borneo.

- Džejus – juk jis iš komandos! – Džiaugsmingas spiegiantis Toros balsas nutraukė Mengeso kalbą.

- Taip. Jiems pavyko prasibrauti prie revoliucijos pradžios. – Tęsė Mengesas. – Taip, žinoma, savaime įdomu, juk tiek daug pastangų buvo padėta tam, kad prasibrautum prie tų fiksacijų, bet asmenybės, nustatinėjančios revoliucijos eigą, stovinčios prie jos šaltinių, išdirbo savyje tokį vientisumą, tokią sucementuotą norų vienybę, jog, sprendžiant pagal viską, tai ir sukūrė barjerą. Tais metais buvo kalbama apie gyvenimą ir mirtį, beje, apie daug šlykštesnę mirtį negu tiesiog fizinė mirtis. Jie turėjo padaryti pasirinkimą, kurio mes jau neturime – arba iškovoti savo teisę gyventi nušvitusiuose suvokimuose, arba susitaikyti, suirti, pavirsti slegiančia-bjauria-nekenčiančia mėsos krūva, kuriuo buvo paprastas suaugęs to laiko žmogus, mirštantis nuo savo pūlių dar ilgai prieš pasiekdamas šimtamečio amžių. Mes dabar esame daug minkštesni, nes išgyvenimo užduotis, stovinti prieš mus, nėra tokia aštri. Juk dabar bet kokiam moksleiviui žinoma, jog nušvitę suvokimai plius įsitikinimas-500 prailgins gyvenimą už ribas to, apie ką net negalėjo svajoti mūsų tolimi protėviai ir mūsų pagrindinis priešas – pasitenkinimas, todėl, matyt, mes ir negalime kol kas integruoti tų kovotojų suvokimų. Taigi nieko nuostabaus, jog būtent grupė, susidedanti iš komandos, pasiekė sėkmę – jie nuo pat pradžių kovojo su pasitenkinimu. Dar vienas sėkmės kriterijus buvo tai, jog jie nebandė patekti į laikus, kai kova vyko aktyviai, o akcentas buvo padėtas ant labiau ankstesnių laikų, faktiškai į pačią pradžią, kai jų individualybės dar nebuvo tokios užsigrudusios.

Mengesas apsuko holografinio ekrano voratinklį ir ieškodamas reikiamą infokristalą, tęsė kalbą.

- Galų gale jie pateko į tylos periodą, kai atrodė, jog karas laimėtas – šį periodą mes dabar vadiname „paskutinė pauzė“. Jie dar nežinojo, kad artėja labiausiai kruvinas periodas žmonijos istorijoje, palyginus su kuriuo trečio pasaulinio karo siaubai atrodys vaikiškais žaidimais. Jie dar nežinojo, kad ši tyluma – tik tarpinė fazė, kai visi nekenčiantys nusprendė surinkti jėgas paskutiniam, sprendžiančiam smūgiui. Jiems buvo sunku įsivaizduoti – taip, nepaisant visko, ką jie jau žinojo apie nekenčiančiųjų pasaulį – jie negalėjo įsivaizduoti, kad įmanomas toks neapykantos laipsnis. Aš tikriausiai irgi vargu ar galėčiau įsivaizduoti... Ir tai jų vos nepražudė. Per antrą pasaulinį, atrodo, žuvo apie 40 milijonų? Kažkas panašaus. Bet ten susidūrė du grobuonys, kurie suėdė vienas kitą – fašistai ir komunistai, lygiu laipsniu geidžiantys užgrobti pasaulį. Paskui nevaisingumo epidemija, kuri sprogo Europoje 21 amžiaus viduryje. Tais metais medikų dėmesys buvo prikaustytas prie visiškai kitų problemų – AIDS, Zartzo karštligė ir kitos, ir netikėtai paaiškėjo, jog vaikai, gimę po 2010 metų, beveik visi nevaisingi. Dabar mes galvojame, jog to priežastimi buvo tokių faktorių visuma – malšinamas (o ne šalinamas) nerimas, susierzinimas, o taip pat visomis jėgomis kultivuojamas pasitenkinimas. Tai, kad dabar gyvenantys ir NšS kultivuojantys žmonės pamiršo apie nevaisingumą, patvirtina šią hipotezę. Faktiškai, Vakarų žmonės nustojo būti rūšimi, vedančia į ateitį – apriebėję, be jokių kūrybingumo prošvaisčių. Netgi jų kūnai ir veidai darėsi vis labiau bjaurūs – sukumpę, su neproporcingomis galūnėmis, trumpais kaklais, t.y. kūnas transformavosi atitinkamai dominuojančių neigiamų fonų. Jie nenužudė nerimo – ne, jie tiesiog adaptavosi prie to, kad juos supa išsigimėliai ir netgi išvis nustojo skirti grožį nuo bjaurumo. Jie tiesiog prarado gebėjimą skirti – ar žmogus gražus, ar ne. Naujos kartos, gimusios nuo šių išsigimėlių, dar labiau kaupė šiuos bjaurumus. Europa beveik išmirė per maždaug penkiasdešimt metų ir tai, savo ruožtu, paaštrino konfliktus su musulmoniška ekspansija. Trečiojo pasaulinio žiaurumas... – Mengesas prisimerkė, įsižiūrėjo į failą, apie kažką susimąstė, jo pirštai pradėjo greitai bėgioti virtualiu ekranu. – Taip... taigi tai, atrodo, jau pranoko bet kokį įsivaizdavimą, aukų skaičius artėjo prie milijardo, bet ir suskaičiuoti juos buvo sudėtinga – nieko nuostabaus, juk religinis karas, prasidėjęs Europoje, beveik akimirksniu apėmė visą pasaulį. Kiekviena šalis, kiekvienas miestelis, gyvenvietė – viskas suliepsnojo, kaip degtukas, kai pasaulis pavargo nuo religinio terorizmo. Viskas prasidėjo, kaip kova už taiką, o baigėsi tuo, kad neliko akmens ant akmens. O paskui žmonės suprato, jog tai dar ne didžiausias košmaras – didžiausias košmaras prasidėjo vėliau – Didžiojo Vaikiško Karo (DVK) metu – žuvo aštuoni milijardai! Beveik visa žmonija. Istorija prasidėjo, praktiškai, nuo nulio. Iki šio laiko nėra tikslių duomenų – kiek Žemėje liko žmonių, galbūt 200-220 milijonų.

- Iš kitos pusės tai palengvino naujos tvarkos įvedimą, kai negatyvios emocijos ir dogmatinis bukumas buvo paskelbti neteisėtais, - įterpė Brajsas.

- Tai natūralu, - atkirto Arčė. – Kiekvieną kartą, kai užgesta eilinis karo gaisras, mes galime užfiksuoti tam tikrus pasikeitimus, kurie įvykdavo pasaulyje, pradedant nuo technologinių progresų baigiant socialine pasaulio pertvarka. Žinoma, kuo stambesnis karas, tuo žymesnės pasekmės. Banaliausias pavyzdys – jeigu ne sovietinės valdžios siaubiai, mirties šluota išvaliusios milijonus sovietų žmones, visiškai išnaikinusios praėjusio šimtmečio visos tautos kultūrą – labai įdomu – ar atsirastų tai, kas šiuo metu yra mūsų pasaulio pagrindu – tiesiojo kelio praktika, pirmieji praktikuojantys. Jie gimė dirvoje, visiškai išvalytoje nuo bet kokios kultūros, juk mes negalime rimtai pavadinti „kultūra“ despotinius, žmogžudiškus komunistinius ir panašius režimus. Ir paskui, kai 21-am amžiuje vėl gimė SSSR, su visais jo žavumais, kitaminčių persekiojimais, kalėjimais ir koncentracijos stovyklomis, argi tai nenulėmė esmingą progresą praktikuojančių bendruomenėje? „Komandos“ nustojo būti praktikos „sparnu“, „šaka“ – jie tapo vienintele forma, kurioje praktikuojantys išvis sugebėjo išgyventi. Na ir nemažiau svarbiau yra tai, kad galų gale praktikuojantys buvo išstumti į kitas šalis. Šis procesas vyko ir anksčiau, bet atkūrus SSSR jis įgavo masinį pobūdį, o galų gale Europa gavo ne tik knygą, išverstą į europietiškas kalbas – ji gavo gyvus praktikos nešiotojus, o jeigu ne tai – ar galėtų Europa išsilaikyti kituose religiniuose karuose?

- Visa tai labai nuginčijama, Arčė, labai nuginčijama, - neiškentėjo Brajsas. – Juk negalima rimtai vadinti tokius įvykius vieninteliu TKP atsiradimo faktoriumi. Be to – taip, karai sukeldavo esmingus pasikeitimus, taip pat tokius, kurie buvo vadinami „progresu“. Bet vis dėlto – jeigu tu turėtum dabar galimybę užkirsti kelią šiems karams, argi tu to nepadarytum?

- Tokie „jeigu“ neturi istorinės prasmės. O kas liečia klausimo esmę... žinoma, kad viskas nuginčijama. Bet ne neįtikėtina. Nepamirš, jog ne tik TKP, ne tik pirmos praktikuojančių grupės, bet ir visas kitas praktikos vystymasis pirmą šimtmetį vyko beveik nepastebėtas vakarų kultūros – nepaisant to, kad knygos ir straipsnių vertimai buvo atlikti į daugybę kalbų.

Mengesas pagaliau rado tai, ką ieškojo.

- Grįžkime prie temos. Štai. Šitie dokumentai gauti naudojant rezonansinio panėrimo metodą – pastebėti suvokimai iš karto buvo izoliuoti nuo kitų, ciklinio prasėjimo ir išplovimo atsidavimu būdu. Džejus iš karto suprato atradimo svarbumą ir metė visą komandą apsidraudimui, tuo metu kai pagrindinė grupė bijodama netgi pajudėti, labai silpnu rezonansu valė atradimą nuo mentalinių-emocinių dulkių. Bet kas nuostabiausia...

- Mengesai, siūlau, kad grupė susipažintų su materialu. – Kertas minkštai pasikėlė, palenkė nugarą, pramankštino raumenis. – Gal mes perskaitysime viską, nes kol kas aš blogai suprantu – apie ką kalbama, o tu, atrodo, jau pasiruošęs daryti kažkokias išvadas. Daug ten?

- Gaila nėra Trappo ir Bertos! Gal įjungti VHS? Jie galėtų prisijungti. – Riana klausiamai pažiūrėjo į Mengesą.

- Ne, neatitraukinėsime jų, neskubus reikalas, sužinos viską, kai grįš. Sprendžiant pagal jų žinutes, Kali-Gandaki padarė staigmenas, ir nors niekas rimtai nesužeistas, manau jiems dabar kiti dalykai galvoje.

- Leiskite dar pasakyti. – Mengesas pakėlė delnus prašydamas dėmesio. – Tuoj jūs perskaitysite materialą, palaukite dar minutę, įdomiausia tai – nagi leiskite pasakyti, įdomiausia tai, kad prieigą prie jų Čioko grupė gavo tik atsitiktinumo dėka, o žinote koks tai atsitiktinumas? – Mengesas apmetė akimis visus.

- Mengesai, netempk gumos! – Arčė nekantriai pagramdė nagais šiurkštų masyvaus stalo, skaniai kvepiančio derva, paviršių.

- Jie nesugebėjo prasimušti ir jau beveik norėjo nutraukti pasinėrimą. Faktiškai, jie netgi nesugebėjo iki galo išskaidyti vidinio apvalkalo struktūros, nekalbant jau apie patvarią skyrimo fiksaciją ir stebėjo iš tolumos...

- Kas yra „vidinis apvalkalas“? – sušnibždėjo Tora, prisislinkusi prie Majko ir tapšnodama jį per kelį. – Paaiškink keliais žodžiais apie ką kalbama.

- Tuoj, palauk... palauk Mengesai, sekundę. – Majkas pasisuko į Torą. – Keliais žodžiais tai taip: kai tu nusilpnini paprasto būdravimo skiriamosios sąmonės fiksaciją, paprasčiau kalbant, numeti „pirminį tinklą“, patenki arba į vieną iš aklųjų sričių, jeigu tu niūrus žmogus, arba į įtraukiančių srautų sritį. Koks būtent srautų sluoksnis tau pasiekiamas – priklauso ir nuo to – kokie nušvitę suvokimai dominuoja šiuo metu, ir nuo to – ant kiek tavo kūnas aklimatizavosi prie konkrečių aukšto intensyvumo NšS, ir nuo pradinio fiksacijos ketinimo... na... nors bendrai visa tai ir nesudėtinga, bet kol kas pralesim, detales sužinosi vėliau, kai pradėsi pasinėrimus – trumpai sakant, kai tu pasieki betarpiškai tyrinėjamą objektą, tau būtina, visų pirmą, išeiti iš srautų, ir sustoti, beje, Arčė prisidėjusi prie taip vadinamų „pusiau statiškų būsenų“ atradimo – tam tikras sustojimas trasoje, sustojimo poilsiui vieta. Paskui būtina atlikti kontrolinį saviidentifikacijos aktą, užfiksuoti svetimų suvokimų buvimą, jeigu tokie yra, patikrinti motyvacijos grįžti intensyvumą, patikrinti ryšio su draudžiančia grupe kokybę, ir jau po to fiksuoti skyrimą dominčiame objekte. Paskui – betarpiškas skyrimo fokusavimas. Ir štai čia yra visa eilė ypatybių, ypač jeigu kalbama apie tam tikros asmenybės suvokimų integravimą – tame tarpe būtina įveikti specifinį ekraną, kurio skvarbumas atvirkščiai proporcingas jo asmeninei jėgai, ir proporcingas daiverio rezonansui bei tiriamajai asmenybei – būtinai paskaityk Merko apžvalginį darbą šia tema - „Išorinių apvalkalų rezonansinio skvarbumo ypatybės“. – Majkas nekantriai pasisuko į Mengesą ir parodė jam ženklą tęsti.

- Aš irgi jau baigiu. Nuostabu tai, kad jie sugebėjo prasimušti tik po to, kai pagrindinė grupė patyrė nežinomos jėgos įtaką. Tuo metu suvokimų, kurie buvo neįprastai organizuoti, eilė netikėtai tapo tam tikru fermentu, bet ir savaime tapo pasiekiamu integracijai. – Mengesas apibėgo akimis ekraną, peržvelgdamas tekstą. – Na ten detalės... galų gale Džejus stengėsi padaryti gerą (na o iš esmės, ko mes turėjome tikėtis iš grupės, susidedančios vien iš „komandos“), pašalinė suvokimų grupė buvo integruota, po ko įvyko rezonansas ir ekranas, iki šiol visiškai neįveikiamas, vos ne ištirpo savaime. Pilotuojantys daiveriai nenorėjo piktnaudžiauti atsiradusia galimybe dėl momentinio rezultato – pas „komandos“ šiuo atžvilgiu viskas tvarkoj – jie turi gebėjimą sveiku protu vertinti situaciją sąlygose, kai kiekvienas kitas vargu ar prisimintų, koks jo vardas... Jie kruopščiai išdirbo tunelį, bet ir neišėjo tuščiomis rankomis – jie gavo dokumentą, datuojamą paskutinės DVK pauzės periodu. Bet ne tai esminga. Svarbiausia – kai kas kito. Svarbiausia tai, kad jiems pavyko įeiti į „kietumą“ ir įsitvirtinti jame. Prisimenate „tunelio kietumo“ teoriją? Žinoma, kad prisimenate... Jie rado jį.

Visi, išskyrus Torą, išsižioję, tiesiogine to žodžio prasme, sustingo. Torai liko tik nuo nekantrumo patapšnoti Brajso kelį, bet jis tik numojo ranka. – Tuoj, Tora, palauk...

- Dar esmė tame, kad tai buvo delfinai, – pridūrė Mengesas.

- Buvo kur? – Brajsas bandė pasikelti, norėdamas pažiūrėti į tekstą, bet Mengesas jau uždarė failą.

- Suvokimų grupė, kuri sukūrė rezonansą – buvo delfinai, tiksliau jų rankų darbas, tai yra, ne rankų, o pelekųJ Kiek aš prisimenu, tai jau trečias oficialiai užregistruotas faktas per paskutinius du mėnesius, kai gyvų Žemės snukių suvokimai elgėsi taip, jog norėtųsi pasakyti - „rodo iniciatyvą“. Priminsiu, jog lygiai prieš pusę metų, septintoji Aijengerio grupė pradėjo masinius bandymus su Žemės snukių suvokimų integravimu. Naudodami Tardeno patirtį, jie pasistumia į priekį pakankamai pasitikinčiai. Dabar dauguma domisi šia kryptimi, na jūs žinote, kad ir aš tuo truputį užsiėminėju. Kas, jeigu šitie trys atvejai – tendencijos apsireiškimas? Kas, jeigu tai... atsakymas? Atsakomoji iniciatyva? Mes turime tvirtą įsitikinimą tame, jog Žemės snukiai turi sąmonę, bet įsitikinimu nepatepsi duonos, o turimi faktiniai liudijimai neišeina už tyrimų, atliekamų dar prieš penkis šimtus metų - augalų reakcija į muziką, Kirliano švytėjimas, gyvūnų dresavimas ir kiti panašūs primityvūs dalykai - ribas. Per penkis šimtus metų mes faktiškai nepasistūmėjome ne vienu žingsniu į priekį ir štai dabar mes pirmą kartą atsistojome ant labiau dalykinės dirvos... tiesiog užgniaužia kvapą, jeigu įsivaizduotume, jog tai ir yra!

- Mes nepasistūmėjome, - įterpė Majkas, - bet yra rimti pagrindai manyti, jog daug triukšmo keliantys „snukiai“ pasiekė galutinį progresą toje srityje, todėl aš, beje, su malonumu nuskrisčiau padėti Čiokui.

- Majkai..., - susiraukė Mengesas, - nepilk druskos ant žaizdos. Folkloras apie snukius netinkamas tarp rimtų tyrinėtojų... Majkai! – maldaujančiai sudėjęs rankas jis prariaumojo, - baik, dėl dievo meilės. Snukių pėdsakai prarasti maždaug 2370, Didžiojo Vaikiško Karo įkarštyje, kai klausimas „kas ką“ pasisuko tokiu šonu, jog neliko daugiau nei gailesčio, nei netgi saiko iš abiejų pusių. „Karibų ataskaitos“ įtikinančiai liudija tai, kad po to, kai snukiai tapo fiziškai neprieinami 2370 metais, kitų dešimties metų bėgyje jie parodė esmingą įtaką karo eigai, nors, turėtume pripažinti, šios įtakos charakteris labai jau antimoksliškas... ir nuo to laiko jau praėjo šimtas keturiasdešimt metų!

- Na apie mokslą tu čia veltui perlenkei lazdą, Mengesai, - nusijuokė Majkas. – Dar šimto metų senumo mokslo atžvilgiu, visa tai, kuo mes čia užsiėminėjame, neegzistuoja ir negali egzistuoti. O kas liečia snukių dingimą – na jeigu tai įvyktų vieną kartą, vargais negalais dar galėčiau priimti hipotezę, jog jų iš tikrųjų daugiau nėra. Šimtas keturiasdešimt metų – ne juokai. Bet juk jie dingdavo 2215 metais ir atsirado beveik per tuos pačius šimtą keturias dešimt metų tam, kad persvertų svarstyklių lėkštę DVK. Be to, Mengesai, atkreipk dėmesį – atsirado ne kažkokie „kiti“ snukiai, tiksliau – ne tik kiti. Tarp jų buvo TIE PATYS, kurie platino praktiką pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje. Tai mes žinome be jokių abejonių, - Majkas pakėlė balsą, pertraukinėdamas protestuojantį Mengesą. – Ir Bodhis irgi atsiradinėjo 2350 metais, tai mes žinome taip pat neabejotinai. Todėl jeigu dabar išėjo taip, kad ant mūsų iš dangaus krenta delfinai – tokiu reikalingu momentu, kai mums pagaliau labai būtina tvarka mūsų žiniose, kai šitie delfinai, tarytum pagal užsakymą, pramušinėja mums kelią link to, apie ką galiu galvoti tik kvėptelėdamas – link mūsų Planetos suvokimų integracijos... – Majkas nutilo, bet niekas nenorėjo pasinaudoti pauze. – Kai viskas štai taip pasisuka, aš noriu tik vieno – atiduoti visas savo jėgas rezultato pasiekimui, koks vaiduokliškas jis bebūtų.

- Aš irgi noriu! – suskambėjo sujaudintas Toros balsas. – Mengesai, prisiek savo peniu, kad padėsi man išsiaiškinti šioje temoje. Aš neatsisakau, žinoma, nuo tos užduoties, dėl kurios čia atvykau, apie tai net nėra kalbos, bet juk aš turėsiu laisvą laiką, aš galėsiu panaudoti jį pagal savo nuožiūras, ir aš noriu užsiėminėti būtent tuo, supranti?

- Matai, - Mengesas susimąstęs pešiojo didelį pušies kankorėžį, - tu esi čia todėl, kad man reikalingas asistentas ypatingai svarbios užduoties išsprendimui. – Jis pabrėžė žodį „ypatingai“. – Ši užduotis nesusijusi su pagrindine mūsų grupės tema, kurios esmė išaiškinti tam tikrus žmonijos istorijos mazginius momentus. Dar daugiau – ji tokia neįprasta, kad man teko pateikti ypač svarius pagrindus, kad gaučiau palaikymą Moksliniame Kongrese, ir ... ir aš radau, ir pateikiau jiems šiuos pagrindus, ir matau, kad vaikinai nesuklydo, pasiūlė man būtent tave šiam darbui. – Mengesas priėjo prie lango, padėjo delnus ant plono vandenilinio nano stiklo sluoksnio. – Ši tema tau patiks ir tu neturėsi skirti savo laisvo laiko tam, kad padirbtum su savo senais draugais iš Čioko grupės, nes kaip tik kalbama apie tai, kad reikia integruoti Žemės snukių suvokimus. Bet negaliu nepripažinti, kad nauji duomenys atsirado laiku ir vietoj, nors jeigu jie atsirastų dviem mėnesiais anksčiau, neprarasčiau tiek daug laiko jų argumentacijai.

- Nuostabu! – Tora vos nepašoko ant užpakalio. – Aš integruosiu Žemės snukių suvokimus! Mengesai, kokius būtent? Pušys, pievos, kalnai, debesys, akmenys – aš čia mačiau tokius nuostabius akmenis! Aš noriu viską! Tu negalvok, aš kai ką jau žinau, tiesa, labai paviršutiniškai – skaičiau Moraną ir Kartje, ten tiek daug nuostabaus!

- Viskas kur kas sudėtingiau, Tora, daug sudėtingiau negu tavo fantazijose. Bet, žinoma, sudėtingiau ir įdomiau... Neskubėk, viskam savo laikas. Grįš Trappas ir mes viską apsvarstysime.

- Aš niekur ir neskubu! Majkai, tu irgi su mumis?

- Vargu... ne dabar. – Majkas skėstelėjo rankomis. – Noriu gauti nors kiek rimtą rezultatą ir savo darbe. Niekada nežinai iš anksto – kur kas atsiras, taigi gal dar mes su tavimi persikirsime labiausiai betarpišku būdu – juk taip dažnai atsitinka. O tu iš tikrųjų įveikei Moraną?:)

- Aha..., - Tora prajuko, - bijau, kad ne iki galo. Mokytis plaukioti be vandens, pats supranti... Bet kai kurie fragmentiški dalykai man jau pažįstami. Beje, „kietumo tunelis“ – buvau sutikusi ten šį supratimą.

- Nebent tik supratimą, - Mengesas vėl grįžo prie stalo ir atsisėdo. – Nuo tada, kai mes pirmą kartą apie jį sužinojome, šis „supratimas“ audrino protus daugeliui daiverių, bet iš esmės taip ir liko teorija. Mes aklai perrašėme tai iš Jarkos Antrojo Bodhio Knygoje komentarų, kai kurias žinias apie šį supratimą gavome ir iš „Vidinio komandos vadovo“, tiksliau iš tų vadovo gabaliukų, kurie pateko į mūsų nagus. Esmė tame, kad atliekant „ne-upės, ne-kalnai“ praktiką, kai tuo metu žiūri į „ne-kalnai“, jauti atsidavimą Žemei ir „patekimą“ į kalną, atsiranda fizinis ypatingo kietumo pojūtis – pilvo ir krūtinės rajone, be to, didelė šio pojūčio dalis atsiranda prieš matomas kūno ribas. Dabar tai žinoma net moksleiviui ir kietumo pojūčio sužadinimo įpročio formavimas įeina į privalomą mokymosi programą, bet tik dėka savo nuostabaus sveikatingumo efekto. Mažiau žinoma tai, kad jeigu „kietumo“ pojūtis pasiekia intensyvumą-10, tai po tam tikro laiko gali atsirasti specifinis NšS, kurį, tarp kitko, mes irgi vadiname „kietumu“. Šis NšS labai silpnai išnagrinėtas dėl tam tikrų savo savybių... bet iš žinomos mums teorijos yra aišku, kad šio NšS kultivavimas sukelia tam tikras nuostabias galimybes, tiesiogiai susijusias su Didelės Mergaitės, mūsų Žemės suvokimų integracija. Čia daugiau žodžių, negu faktų, bet aš tikiuosi, - Mengesas išsitiesė, tarytum baigdamas savo pasakojimą, - kad greitai situacija labai pasikeis.

- O tarp kitko – ką konkrečiai pavyko vaikinams ištraukti? Tu sakei – kažkokius dokumentus? – priminė Brajsas.

- Taip. – Mengesas susikaupė. Galime pažiūrėti. Tai irgi įdomu.

Įsijungė pilnaekranio vaizdo režimas ir prasidėjo tyluma.

- Tai fragmentai iš knygos pratarmės. Beveik visa knyga prarasta, mus pasiekė tik menki fragmentai. Dabar mes turime viltį atkurti ją, Čiokas dirbs su tuo toliau, nors, kaip jūs suprantate, ne tai dabar jo galvoje. Fragmentai sunumeruoti iš eilės.

 

*** 001: „Dabar – po to, kai prasidėjo ir, deja, taip ir nepasibaigė visa šita maišatis, jau nesuprasi – kaip tiksliai viskas vyko, dažnai tiesiog neįmanoma atkurti įvykių chronologijos, bet tam, ir nėra būtinybės. Svarbiausia užduotis, kurią mes – knygos autoriai - užsibrėžiame, prisiminti, atkurti pagrindines mūsų kovos gaires, kad galėtume aiškiau matyti visą praėjusių įvykių paveikslą, kad galėtume aiškiau įsivaizduoti ateitį. Nors ne, - pagrindinė užduotis – pagaliau užbaigti šį velnišką karą. Dar ir dar kartą parodyti tiems, kas laiko save mūsų priešais – mes ne priešai, mes pasiruošę užbaigti karą tuo pačiu momentu, kai tik jie sutiks su tuo, kad mes, ne tiesiog daiktai, ne tiesiog televizoriaus reikmenys, ne šuniukai pasivaikščiojimams – mes – žmonės, turintys pilną, natūralią teisę gyventi laisvai, taip pat, kaip ir „baltos kastos“ – suaugusiųjų atstovai.

Mes taip pat norime parodyti, kad mūsų neįmanoma sulaužyti. Mes organizuoti ir vieningi daug geriau, negu mūsų priešas. Mes apimti laisvės siekimo – to paties, kuris kažkada sužlugdė senovinę vergovinę bendruomenę. Mes mąstome aiškiau, nepaisant mūsų žinių stokos, esame ryžtingiau nusiteikę, nepaisant mūsų fizinio silpnumo, mes neturime ko prarasti, nes pralaimėjimo atveju mus laukia kažkas blogesnio negu mirtis – mus laukia pavirtimas monstru, kurio pavadinimas „sėkmingas suaugęs žmogus“. Daugelis iš mūsų pasiruošę mirti bet nesuirti tokiu siaubingu būdu.“

 

002: „Ši knyga nėra parašyta gera literatūrine kalba – jaučiamas amžius – daugelis iš mūsų tiesiog dar neturėjo pakankamai laiko. Taip, laiko nėra, laiko labai mažai, todėl mes nelaižysime teksto – mes jį ruošiame ne literatūrinei premijai, mes norime sukurti kažką panašaus į kronikos ir manifesto mišinį. Įsivaizduokite sau, mūsų suaugę skaitytojai, mes žinome tokiu žodžius, kaip „kronikos“ ir „manifestas“. Mes kaitome knygas, daug knygų, labai daug. Mažai koks suaugęs yra taip apsiskaitęs, kaip mes – juk jūs visi labai užimti žmonės – nuo ryto iki nakties pas jus krūva darbų, rūpesčių, kančių, ir tik keli detektyvai per metus – štai jūsų poreikiai, tuo labiau dabar karas, o mes – mes tik vaikai, ką iš mūsų paimsi. Užtai mes žinome – ką mes norime paimti. Ir mes tai paimsime – mūsų laisvę.

Knygos tekste mes dažnai pateikinėsime citatas. Kad būtų greičiau, mes nedarysime nuorodų sąrašo – galite tikėti, kad visos citatos teisingos, o jeigu kažkas norėtų patikrinti jų tikrumą, tame nebus problemų – visos citatos paimtos iš atviro šaltinio, kuris nors ir tapo oficialiai uždaru nuo tam tikro laiko, bet nuo to pačio laiko plačiai išplito, atsirado dešimtys, šimtai tūkstančių kopijų, juk dabar ne viduramžiai, nukopijuoti failą galima per sekundę.

Temos keitimas, išdėstymo nenuoseklumas (chronologinis) – visa tai sutinkama knygoje. Po karo pabaigos mes sutvarkysime visus užrašus – dabar nėra tam laiko.“

 

003: „Kur ir kada kilo pirmas organizuotas konfliktas – dabar neįmanoma pasakyti. Gali būti, kad iš karto keliose vietose, maždaug tuo pačiu laiku. Bet kokiu atveju, iki laiko, kai priešinimosi ląstelės pradėjo ieškoti ir atradinėti viena kitą, kad galėtų aptarti savo veiksmus, jų kiekis padidėjo iki kelių dešimčių. Pats anksčiausias išlikęs dokumentas apie bendros kovos metodų ir tikslų išdirbimą liudija apie tris ląsteles. Beveik iš karto kaip teorinė bazė buvo priimta tiesiojo kelio praktika (TKP). Kruopščiai paruošta metodika, labai aiškūs tikslai ir metodai, neįtikimas paprastumas ir patikimumas, labai plati liūdinčių medžiagų bazė ir – galų gale – žmonės, praktikos dvasios nešėjai, kurie nors ir ne iš karto, bet atsiliepė į mūsų kreipimąsi, ir parodė bei toliau rodo neįvertinamą sąveiką, įkvepia mus savo pavyzdžiais, kurių vieno iš svarbiausių esmė yra tai, kad galima pasiekti velnias žino kokį amžių, bet nepavirsti „suaugusiu“, likti šviežia, nuoširdžia, laisvę siekiančia būtybe – kaip iš vidaus, taip ir iš išorės.

Nors TKP knyga buvo parašyta jos autoriumi prieš tris šimtus penkiasdešimt metų, jos tyrinys pasirodė mums labai aktualus. Pragulėjusi beveik visiškai užmiršta, dievų pamirštame elektroniniame puslapyje ir keliuose jo lygmenyse, kelis šimtus metų, knyga visiškai neapdulkėjo. Susidaro įspūdis, kad ji ir buvo parašyta ateičiai ir mes dabar kovojame už tai, kad ši ateitis prasidėtų. Nors – jeigu mes dabar už tai kovojame, reiškia ši ateitis jau prasidėjo. Atrodė neįmanomu, kad praktika – vos tik gimusi ir beveik iš karto dingusi prieš tris šimtus metų, liko gyva iki šios dienos, ir beveik niekas iš mūsų rimtai netikėjo, jog galima rasti gyvus snukius ir drakonėlius. Bet juk kaip ieškoti? Mums žinoma, kad pirmas TKP istorijos etapas baigėsi jau po 10 metų po jos pradžios – pirma praktikuojančių banga greitai atslūgo. Beveik visi tie, kurie buvo laikomi praktikuojančiais, grįžo prie savo pradinių būsenų, tapo pabėgėliais, t.y. žmonėmis, kurių svajonėmis tapo santykinė laisvė nuo negatyvių emocijų. Kiti išvis supuvo, paseno, susitaikė su niūrumais ir buvo užmiršti. Bet po pirmos bangos prasidėjo antra, po antros – trečia. Vienas po kito pradėjo atsiradinėti snukiai. Snukių-projektai stiprėjo, buvo statomos snukių-gyvenvietes, kuriamos snukių-bibliotekos, praktikuojantys pradėjo burtis į asociacijas, atitinkamai savo praktikos vertybes. Koks buvo Bodhio likimas? Koks buvo likimas tų, iš pirmų bangų, kurie prasimušė ir tapo drakonėliais – Ežatina, Sonora, Trajlangas, Ripli, Lobsangas, Ajtas, Jarka? Kiek jų iš vis buvo? Praėjo tris šimtai penkiasdešimt metų!!! Tas pats kaip tūkstantis. Ypač tiems, kas dar nepasiekė savo pirmo dešimtmečio. Mums žinoma, kad snukiai ir drakonėliai nesėdėjo sudėję rankas, jie aktyviai ruošė naujus snukius. Kiek jų dar atsirado? Ar galima rimtai tikėti legenda, kad trijų šimtų metų snukiai atrodė taip pat, kaip trisdešimties metų? Appel aprašo savo susitikimą su snukiais. Kažkas laiko tai talentingu prasimanymu, kažkas besąlygiškai tuo tiki, bet negalima nepripažinti, kad Appel – paskutinis žmogus, kurį galima būtų įtarinėti dėl mistifikacijos, nors iš kitos pusės, jis galėjo vadovautis labai kilniais norais palaikyti moraliai kovojančius vaikus, įteigti jiems tikėjimą tuo, kad snukiai yra jų pusėje – netgi tokio melo keliu.

Tokiose abejonėse mes gyvenome iki momento, kol snukių egzistavimas neapsireiškė mums labiausiai įtikinamu būdu. Iš jų mes pradėjome mokytis, gauti įgūdžius, kurie, mes tuo tikime, padės mums laimėti.“

 

004: „Mus pasiekė pirmų stichinių pasipriešinimo suliepsnojimų liudijimai. Iš tikrųjų, tai dar nebuvo pasipriešinimas – tik pirmi šūksniai suprasti. Štai, pavyzdžiui, ši dokumentas ŔĚ-203, datuojamas 2014 metų.

(Pastaba: į tų laikų dokumentus mes įtraukiame būtinus gramatinius ir ortografinius pataisymus, nes to amžiaus vaikai buvo labai neraštingi – tik Pasipriešinimas padėjo vaikų sistematinės savišvietos pagrindus. Dabar labai normalu sutikti vaiką – Pasipriešinimo dalyvį - 9-10 metų, kuris perskaitė šimtus knygų, ko dėka yra visiškai raštingas, bet anais, laukiniais laikais, tai buvo nesuvokiama).

„Užkniso! Velniop tokį gyvenimą! Jie galvoja, kad gali viską – viską, ką tik nori! Jie galvoja, kad esu jų daiktas, kad turiu daryti tik tai, ką jie nori, ir tik tada, kai jie to nori. Ir vis tiek jie visada bus kažkuo nepatenkinti! Jeigu aš sakau „nenoriu“, jų atžvilgiu tai reiškia, kad aš „išlepusi“, „amžinai turiu savo norus ir kaprizus“, „egoistė“, „visiškai negailiu motinos“. Aš amžinai visiems viską skolinga – lankyti mokyklą aš, žinoma, turiu, daryti pamokas - taip pat turiu, į parduotuvę privalau nueiti, turiu išplauti grindis ir indus, valgyti aš turiu su visais prie stalo ir tik tai, ką „reikia valgyti“ – jeigu noriu suvalgyti ką nors kito, ir, neduok dieve, nenustatytu laiku, girdžiu komentarus „sugadinsi apetitą“, „neužkandžiauk, o pavalgyk normaliai“, „sugadinsi skrandį“, „ką, mes dabar turėsime vakarieniauti be tavęs?!“. Šantažas, grasinimai, pabandyk tik nusispjauti ant šios kvailos mokyklos! Išsuks rankas, bet privers ją lankyti. Ir tas bukaprotis visą laiką tvirtina – visa tai dėl tavo gerovės, vėliau dėkosi mums, aš irgi nenorėjau mokytis – ačiū tėvui – kelis kartus išlupo diržu, dabar turiu aukštą išsilavinimą ir prestižinį darbą. Bukaprotis! Kada paskutinį kartą žiūrėjai į save veidrodyje? O į motiną? Nuo jūsų terlių pykina!! Kreivos, bjaurios marmūzės, o ne veidai. Apdribę, visada kažkuo nepatenkinti, drebina savo pilvu, jeigu užliptum į penktą aukštą laiptais iš karto infarktą gautum. Darbas pas jį prestižinis... grįžta iš darbo, geria alų, per vakarienę pliurpia apie darbą visokias nesąmones, o aš turiu sėdėti ir visą tai klausyti. Kokiam velniui toks gyvenimas?“

 

Kartais protestai buvo išreiškiami labai naivia forma, nuo to ko darėsi dar labiau skvarbiais, kaip, pavyzdžiui, 2013 metų ŔŃ-35 dokumente:

„Anksčiau aš mylėjau savo brolius. Buvau pasiruošusi padaryti dėl jų bet ką. Galvojau, kad nieko baisaus neatsitiks, jeigu išpildysiu jų prašymą, norėjau viską dėl jų daryti. Bėgiojau, dariau arbatą, atnešdavau, išnešdavau.

Vėliau supratau, kad jie mane išnaudoja. Iki 11-13 metų savanoriškai dariau viską. Paskui pradėjau atsakinėti, mane vertė, todėl vis tiek dariau.

Paskui, kai jų kambaryje stovėjo televizorius, ateidavau pas juos žiūrėti filmus. Jie nuolatos žiūrėjo siaubo filmus. Aš galėjau sėdėti tik ant grindų, o jie gulėjo ant lovų. Mano norai nebuvo paisomi, pavyzdžiui, aš norėjau žiūrėti filmą, o jei mane siuntė padaryti arbatą. Jeigu vieno iš brolio nebuvo kambaryje, galėjau sėdėti arba gulėti ant jo lovos, bet kai jis grįždavo, jis mane išvarydavo ant grindų. Aš neprieštaravau. Man sakė nulipti nuo lovos, aš taip ir dariau.

Kai broliai grįžo iš kariuomenės, nebenorėjau daugiau nešioti jiems arbatos, bėgioti į parduotuvę cigarečių arba alaus.

Kai atsisakinėjau kažką padaryti, jie, norėdami priversti tai padaryti, sukinėjo man rankas, teikė fizinį skausmą. Man sakė, kad aš išlepau, suįžūlėjau, aptingau – tu ką tingi, negali nueiti į parduotuvę, varyk. Visą tai buvo sakoma su pykčiu, su pasiryžimu mane mušti, neapykanta, prisimenu, jog brolio veidas išsikraipydavo, burnoje pasirodydavo pūta, šaukė.

Aš neėjau, nedariau, kentėjau, nesakiau tėvams (nes jie auklėjo manyje vergę, todėl tai nieko nepakeistų). Po kažkiek laiko jau niekas neprašė padaryti arbatos.

Kai televizorius stovėjo ne jų, o bendram kambaryje, kur stovėjo kėdės ir sofa, jeigu aš gulėjau ant sofos arba sėdėjau ant kėdės, kuri buvo arčiau televizoriaus ir ateidavo brolis žiūrėti televizorių, man įsakinėjo, kad atsikelčiau, nes, pavyzdžiui, jis nori atsigulti ant sofos. Jeigu aš atsakinėjau, mane griebdavo ir išmesdavo, akimirksniu atsidūrinėjau ant grindų. Jeigu, pavyzdžiui, vėliau atsisėsdavau ant kėdės, ateidavo kitas brolis ir sakydavo, kad jis nori atsisėsti ant tos kėdės, ir jeigu aš geruoju atsisakinėjau, atsitikdavo tas pats, mane akimirksniu išmesdavo ant grindų.

Paskui jie pradėjo siuntinėti į parduotuvę arba daryti arbatą mūsų jaunesnę sesę. O jeigu ateidavo kokie nors svečiau arba giminaičiai, jie sakė, kad aš nieko nedarau. Aš palūžau, man buvo gėda. Aš lyginau jiems drabužius. Tiksliau neprisimenu, bet manau, kad kartais vaikščiojau į parduotuvę ir dariau arbatą.

Jeigu ateidavau lyginti rūbus į didelį kambarį, kur brolis žiūrėjo televizorių, neprisimenu tiksliai, bet dėl kažko jam trukdžiau, ir jis mane išvarydavo. Neprisimenu, ką jis sakydavo.

Kai jam reikėjo išlyginti rūbus, jis ateidavo pas mane ir padlaižiaudavo, sakydavo, sesute, na prašau.

Aš buvau verge, kuri privalo namuose viską daryti, dabar irgi esu ir viską darau.

Kai tvarkiausi, man irgi išreikšdavo pretenzijas, kad trukdau žiūrėti televizorių, kad ne laiku tvarkausi, išvarydavo.

Po 11-12 metų, jeigu atsisakinėjau ką nors padaryti, nusileisti dėl ko nors, mane vadindavo egoiste.

Jau nebeturėjau noro padėti žmonėms, kažką dėl jų daryti.

Kartais savanoriškai dariau kažką žmonėms, bet kai jie manęs to neprašė. Bet tai buvo tada, kai norėjau draugiškumo, patogumo. Visada, kai tik sakiau, kad nenoriu kažko daryti, man išreikšdavo neapykantą (iki to laiko galėjo vaidinti draugiškumą), klausė, ar aš tingiu? Visi prašymai man sukeldavo skausmą, aš laikiau save verge, niekšybe, paklusnia“.***

 

Ekranas užgeso, bet niekas nejudėjo, visi buvo pasinėrę į savo mintis, jausmus.

- Niekada prie to neprirasiu. Kiekvieną kartą, kai skaitau tokiu dalykus, turiu iš visų jėgų susikaupti ties emociniu poliravimu. – Riana sunkiai atsiduso, susikaupusi žiūrėdama prieš save. – Tu sakei, kad yra dvi naujienos – kokia dar?

- Šį kartą kažkas iš kitos srities. Tegul Kertas pats papasakoja – tai jo atradimas.

- Štai kodėl tu šiandien nuo pat ryto toks paslaptingas! – atgijo daiveriai, iš dalies tyčiomis, tokiu būdu tikėdamiesi nuvyti niūrios praeities fantomus.

- Pasakok.

- Jau paskelbė „Resursuose“? Puiku, o kuris tavo skelbinys?

- Neprisimenu, lygtai šešioliktas? – Kertas atrodė truputuką suglumęs, nors jau priprato gauti tokios rūšies sveikinimus. – Nieko labai ypatingo, nedidelis fragmentas, bet turinys vertingas tuo, kad priklauso drakonėliui ir jame kalbama apie ekstaziškus NšS ir apie Bodhi. – Kertas atsikosėjo. – Ankščiau galima buvo abejoti tuo, kad jie ne tiesiog „buvo“, bet dar ir „yra“. Po to, kai jie netikėtai visiems padėjo kovojantiems vaikams DVK metu ir nemažai prisidėjo prie laimėjimo, abejonės dingo. Nežinome, kodėl jie iš karto po laimėjimo vėl dingo, nežinome – kur jie dabar ir kuo užimti, bet remdamiesi prielaida, kad jų sukaupta kelionių NšS patirtis, gali pastumti mūsų tyrimus į priekį. Mes juos ieškome ir žinote, tikriausiai, kad daiveriai iš Nortono grupės užsiėminėja tuo pačiu. Jų grupė – laisvos paieškos ir pilotinio naujų perspektyvinių sričių tyrimo grupė, 100% susideda iš komandos ir kai kurie iš jų bendradarbiauja su mumis jau pakankamai seniai, bet kol kas menki rezultatai. Tie du fragmentai, kuriuos aš gavau šiandien, atrodo reikšmingu įgijimu tik bendro rezultatų skurdumo fone, taigi neapgaudinėsime savęs, kad tai tik smulkmenos. – Kertas išskleidė ekraną ir atidarė failą.

 

„Kai švelnumas Bodhiui pasiekė 9, praradau regėjimą ir paskui – patvarus regimasis erdvės, užpildytos auksinio švytėjimo, vaizdas, o tiesiai prieš mane iki horizonto – tiršta, gintarinė jūra su sunkiu, klampiu vandeniu. Vanduo neatrodė įprastai, buvo labiau panašus į magmą. Jūros paviršius buvo nelygus – bangos, minkšti ir apvalūs užraitai, be to, bangos judėjo į įvairias puses, kiekviena į savo. Šis judėjimas kažkuo primindavo amebos arba medūzos kūno judėjimą. Tuo pačiu buvo aiškumas, kad tai – būtent jūra. Kūne jutau bangų judėjimą jūros paviršiuje – o savo kūnu (?) jutau, kaip bangos išsilaksto į įvairias puses. Buvo vienybės su jūra suvokimas – vieno kūno abiem suvokimas, ir tuo pačiu aiškumas, kad mes – dvi skirtingos būtybės.

Atsirado įsisąmoninimas, kad būtybė prieš mane – gyva ir, kad ji „žiūri“ į mane visu savo paviršiumi. Atsirado noras-10 nepertraukiamai žiūrėti į ją. Permetinėjau žvilgsnį nuo vienos bangos į kitą, susikaupdavau kiekvienai atskirai detalei. Tuo metu atsiradinėjo nepakenčiamumo ribos mėgavimasis įvairiose kūno dalyse – priklausomai nuo to, į kokią bangą aš žiūrėjau, atsiradinėjo mėgavimasis krūtinėje, gerklėje, letenose, putėje, veido paviršiuje arba kitur. Atsiradinėjo nepakenčiamas sprogimas krūtinėje ir mintys, kad tuoj sprogsiu nuo mėgavimosi.

Paskui atsirado noras paglostyti jūros paviršių, kaip šuns nugarą. Ir užfiksavusi šį norą, dešiniame delne pajutau minkštą mėgavimąsi bei šilumą – tokią, kokia atsiranda putėje nuo intensyvaus erotinio susijaudinimo.

Atpažindavau tą būtybę, bet tuo pačiu jaučiau vienybę su ja. Buvo mėgavimasis nuo to, kad ši būtybė yra. Jūros vietoje švelnumo man suvokimas. Jūros vaizdas buvo maždaug trisdešimt sekundžių, bet atrodė, kad žiūriu į ją valandomis. Paskui grįžo regėjimas ir įprastas kambario suvokimas. Sugrįžus pastebėjau, kad kūnas labai stipriai dreba, o veidas šlapias nuo ašarų. Taip pat buvo ramybė, nesugriaunamumo suvokimas, aiškumas ir patvarus neobjektyvaus švelnumo fonas.

Iš karto prisiminiau, kad panaši būsena manyje atsirado jau trečią kartą. Pirmą kartą – kai pirmą kartą pajutau ektazišką švelnumą Bodhiui, po pirmo susitikimo su juo. Tada buvo erdvės suvokimas visose pusėse nuo šios vietos, nubraižytas auksinėmis, vingiuotomis linijomis. Antrą kartą – kai pašalinau pavyduliavimą dėl Bo ir patyriau ekstazišką švelnumą jam (buvo auksinės erdvės suvokimas, kurioje greitai judėjo gintarinės šviesos žydiniai – medžiotojai). Dabar buvo tos pačios erdvės suvokimas, bet tik su jūra. Šios erdvės suvokimą noriu vadinti – gintariniu pasauliu.

Šių būsenų charakteringos bendros ypatybės:

1.   Atsiranda pašalinus intensyvias negatyvias emocijas (NE) ir atsiradus ekstaziškam švelnumui (tuo metu švelnumas rezonuoja su Bo vaizdu – būtent nuo švelnumo jam atsiranda šitie suvokimai)

2.   Įprasto pasaulio suvokimo praradimas (tuo momentu aš nesuvokiu kambario, daiktų aplinkui, nesuvokiu net savo kūno).

3.   Gintarinio pasaulio vaizdų tikslumas – tokio pat intensyvumo, kaip ir kasdienio pasaulio vaizdų tikslumas.

4.   Atpažinimo visko, kas randasi gintariniame pasaulyje, fonas. Tarytum aš čia gyvenau visą savo gyvenimą, o paskui buvau priversta jį palikti.

5.   Gebėjimas vienu laiku suvokti objektus visose kryptyse. Pavyzdžiui, aš galiu suvokti tam tikrą garsą arba skonį, nors ir žinau, kad jis yra toli nuo manęs.

6.   Specifinis vienybės su gintariniu pasauliu ir viskuo, kas jame randasi, suvokimas. Aš suvokiu save jo neatskiriama dalimi ir tuo pačiu yra įsisąmoninimas, kad aš esu atskira būtybė. Taip pat yra aiškumas, kad priklausomai nuo norų aš galiu keistis – galiu visiškai ištirpti ir tapti šio pasaulio dalimi, arba atvirkščiai – tapti atskira savarankiška būtybe.

7.   Įsitikinimas tuo, kas įvyko. Kartais, kai yra intensyvūs NšS, atsiradinėja mintys-skeptikai, kad to negali būti ir, kad aš viską sugalvoju, bet dabar yra tvirtas įsitikinimas, kad tai įvyko.“

 

- Šio ir kitų fragmentų autorystę mes jau nustatėme semantinės ekspertizės pagalba. – Kertas sugniaužė ir atpalaidavo dešinės rankos kumštį, tarytum stengdamasis išreikšti tai, ko niekaip negalėjo suformuluoti. – Gerai, dabar aš noriu parodyti antrą fragmentą ir noriu eiti toliau dirbti.

 

„Prisimenu, kad norėjau savo tėvų ir giminaičių mirties. Netgi įsivaizdavau, kad man praneša tragišką žinią apie mano „artimų ir mylimų žmonių“ mirtį, aš patyriu stiprias NE, bet tuo pačiu jaučiu palengvėjimą. Palengvėjimą nuo to, kad daugiau niekas iš jų manęs neužknisinės, kad daugiau nereikės vaikščioti į jų gimtadienius, kad daugiau nereikės švęsti su jais įvairių švenčių, kad netgi nereikės su jais sveikintis ir jiems šypsotis. Bet, žinoma, beveik visada baudžiau save už tokias siaubingas mintis. Pradėdavau pasakoti sau, kad jie visi labai geri ir mane myli, o aš tiesiog pavargau nuo jų ir t.t.

Taip pat man pasidarė aišku, kodėl aš draugavau su savo „geriausia drauge“ – ji nuolatos man pavydėjo, o tai taip glostė mano savisvarbos jausmą (SavS), jog man buvo visiškai nesvarbu, kad ji mane nekenčia, kad ji pavydi, kerštinga, bjauri – visą tai aš išstumdavau, ji glostė mano SavS, to užtekdavo. O aš buvau jos įspūdžių ir NE objektu ir jai to užtekdavo, ir mes vadinome save „geriausiomis draugėmis visiems laikams“, tylomis nekęsdamos, ir niekindamos viena kitą, viena kitai nelinkėdamos gero. O kita mano „gera draugė“ buvo užguita mergaitė, beveik nuolatos jaučianti niekingumo jausmą (NJ), jai mes paeiliui pasakojome visas savo problemas, nuoskriaudas, neišsipildžiusias viltis, pažadus. Ji gaudavo nuo to stiprius įspūdžius, jautėsi svarbi ir reikalinga, ir visos mes buvome „geriausiomis draugėmis“, „trimis ištikimomis, neatskiriamomis draugėmis“. Mes taip labai stengėmės sukurti trijų geriausių draugių įvaizdį, kad visi mums pavydėtų, kad kartais viešai susipykdavome, o po to visas institutas bandė mus sutaikyti, o mes, apsisnargliavusios ir su ašaromis – susitaikydavome.

Dar prisimenu, kad niekada nieko nenorėjau keisti – nei mokyklos, kurioje mokiausi, nei vaikų darželio, kurį lankiau, nei gyvenamosios vietos, nei netgi rūbų – visa tai man atrodė beprasmišku, nieko nereikšiančiu, todėl kiekvieną kartą, kai turėjau persikraustyti, man prasidėdavo isterija.

Prisimenu, kad jau nuo 4-5 metų nekenčiau savo tėvų ir norėjau arba jų, arba savo mirties.

Bodhi, tu esi teisus – visi nekenčia vienas kitą, nori užmušti, bet pasiruošę daryti bet ką įmanomo ir neįmanomo, kad tik tai paslėptų netgi nuo savęs paties, kad niekas niekada nesužinotų apie jų neapykantą, ir mirties linkėjimą.

Kiekviename žmoguje gyvena žudikas ir norint tai įveikti, pirmiausiai reikia tai savyje pamatyti, pripažinti, nustoti malšinti akivaizdžius dalykus, o paskui užimti nekompromisinę poziciją, ir išvalyti šią mirtinai pavojingą ligą.

Dabar, kai tai prisiminiau, supratau, kaip labai pripiešiu save ir visus aplinkinius žmones, supratau, koks stiprus yra mechaniškas noras meluoti, koks stiprus yra užsimiršimo, ir lavoniškos ramybės noras. Šis aiškumas man turi didžiulę reikšmę, supratau, kaip stipriai ir ilgai aš kultivavau savyje lavoniškos ramybės, ir visiško abejingumo norus. Kokia buka, patenkinta savimi, kažkuo besitikinti kvaile aš esu dabar – o juk aš niekada visiškai nesuprantu, kokia stipri niūrumų jėga, visą laką tikiuosi, kad man „pasiseks“, nesuprantu, kad kai atidedu praktiką „vėlesniam laikui“, jie sustiprėja tą pačią sekundę, kai tik atsiranda ši mintis – atidėti jų šalinimą „vėlesniam laikui“. Kaip galima buvo galvoti, kad vienas nepašalintas NE suliepsnojimas – niekis, kitą aš jau tikrai pašalinsiu. Visų pirmą, kiekvienas kitas kartas bus vis sunkesnis, be to, kas, jeigu kitą kartą pas mane tiesiog nebus noro pašalinti NE ir viskas baigsis tuo „nieko nereiškiančiu suliepsnojimu“?

O kiek praktikuojančių jau pasidavė! Tapo tik pabėgėliais... nepavydėtinas pasirinkimas. O kai kurie kovojo iš pradžių labai įnirtingai, nuoširdžiai, bet – pasidavė. Kodėl man tai nekelia siaubo, kodėl aš nenoriu suprasti to, kad niūrumai nepasitraukia savaime, kad būtinas pastovus, stiprus, džiaugsmingas pasipriešinimas, kad pasiektum ekstaziškus NšS?

Tas aiškumas, kuris atsirado dabar, stipriai rezonuoja su pasiryžimu ir desperatiškumu. Man pasidarė aišku, kad niekas, išskyrus mano pastangų, neišgelbės manęs, kad tai, ką aš darau – yra visa tai, ką aš turiu prieš niūrumus, ir kai tik aš nustoju tai darydama, pas mane nebelieka jokių apsauginių sienų, išdirbtų tyrimų, draudžiamųjų polisų, praktikuojančių ir kitų prasimanymų, kuriais galėčiau save nuraminti.“

 

- Beveik viskas. – Kertas uždarė failą.

Daiveriai atrodė gyvesniais – kažkas įsikibo į stalo kraštą, kažkas automatiškai pakandžiodavo lūpas.

- Generalinis hermeneutinis patikrinimas parodė pakankamą patikimumo laipsnį. Semantika, ritmika, na... aš tame nelabai... bendrai sakant – tekstas priimtas kaip tos epochos dokumentas, kai pats dirbi, visai natūralu, kad bus aišku ir be patikrinimų, juk skyrimas – tai ne rašomoji mašinėlė, neparašysi tai, ką pats nori...

- Kertai, hermeneutinis patikrinimas turi būti atliktas, juk tu supranti, kad savo aiškumą tu gali parodyti, kaip obuolį ant delno, o kažkoks nešališkas įvertinimas irgi turi būti, kol Žemė nebus apgyvendinta žmonėmis, be perstojo patiriančiais NšS, o sprendžiant pagal viską, tai bus dar negreitai... – Brajsas triukšmingai muistėsi kėdėje, nuslydo nuo jos ir atsigulė pilvu ant žolės.

- Jo, gerai, tiesa sakant, tai nesvarbu, papildoma pusė valandos nieko nepakeis. – Kertas pakėlė galvą, tarsi norėdamas kažką pamatyti virš viršūnės. – Štai kas dar įdomu, tekstas, kaip jūs pastebėjote, energingas, na aišku, kad tai nuoširdumas ir pasiryžimas, ir mūsų hermeneutinė mašinytė mano, kad fragmentas priklauso Jarkai – tai pačiai, vienai iš pirmų drakonėlių, kuri įkūrė komandos auklėjimo sistemą. Taigi savaime aišku, kad Nortonas su grupe sužavėti. Čiokas ir jo grupė irgi atsiuntė džiaugsmo atsiliepimus. Iš Tarybos irgi pritarė... Juk tai įdomu, žinoma... dirbsime...

- Ką reiškia „pabėgėliai“? – paklausė Tora. – Prisimenu, kad šis terminas buvo naudojamas ir anksčiau, bet dabar mes jo nenaudojame, todėl, ir neprisimenu tiksliai, kuo, pavyzdžiui, pabėgėlis skiriasi nuo „užjaučiančiojo praktikoje“.

- Tai nesudėtinga. Savo pasinėrimuose aš stebėjau tokius žmones. Terminai labai išplauti, žinoma, todėl mes ir nenaudojame jų dabar, bet tais laikais, kai praktikuojančių skaičius siekė vos tik šimtus, nebuvo būtinybės tiksliai skirti, todėl mano sąraše bus tam tikras savas priedas, pakartojimai ir panašiai. Reiškia taip, - Kertas ištiesė delną ir pradėjo vardinti ant pirštų:

1.   Pabėgėliui būdingas požymis – stiprus pasitenkinimo noras, be to, jis sugeba patirti pasitenkinimą netgi situacijose, kuriose paprastas tų laikų žmogus jaustų stiprias negatyvias emocijas – pavyzdžiui, pabėgėliui sakoma, kad jis nenuoširdus 10, kad jo intelektas - kaip penkių metų vaiko, o jis, vietoj to, kad suprastų, jog taip ir yra, galvoja, kad tai, žinoma, tas žmogus perlenkia lazdą, jaučia pasitenkinimą nuo to, kad į jį atkreiptas dėmesys, kad visi jam neabejingi, kad jis nebeviltiškas ir kitas paguodas. Pabėgėlis formuoja įprotį jausti pasitenkinimą vietoj negatyvių emocijų ir daro tai išstūmimų bei pripiešimų pagalba.

2.   Kai pabėgėliui nurodo į jo niūrumus, jam būdingos tokios reakcijos:

· ignoruoja klausimą, nekomentuoja

· gali sutikti su tuo, kad patyrė tam tikrą niūrumą, bet daro tai ne todėl, kad įvyko aiškumas dėl savo suvokimų arba džiaugsmingas noras pasakyti apie tai, o dėl susirūpinimo, baimės, kad jį kaltins dėl nenuoširdumo, dėl SavS ir noro palaikyti praktikuojančio vaizdą.

· užima apsauginę poziciją, tuo metu gali sudarinėti įvaizdį arba sakyti, kad jam įdomu nagrinėti situaciją, kad nori, kad jam uždavinėtų klausimus, bet kai tik klausimai uždavinėjami, jis visomis jėgomis bando apginti savo niūrumus. Savo nenuoširdumo jėgos dėka gali netgi nesuprasti, kad užsiėminėja saviapgaule ir nenori nei aiškumo, nei nuoširdumo.

· bando nagrinėti niūrumus, bet paviršutiniškai – po kelių klausimų, nurodymų į niūrumus, įklimpsta į apatiją, tingumą, nenuoširdumą, susvetimėjimą.

3.   Yra mėgstamos nuoskaudos, apie kurias jis nori tylėti ir jeigu užduotum jam klausimus apie tai – kodėl jis jų nenagrinėja, tai dėl susirūpinimo ar tikrumo gali pradėti atsakinėti, bet nuoširdžiai neatsakys, nes noras nenagrinėti šiuos niūrumus stipresnis negu noras juos nagrinėti. Būdingi tokie atsakymai, kaip „nežinau, kaip atsakyti“, „nėra džiaugsmingo noro tai nagrinėti“, „neužtenka nuoširdumo“, „suprantu, jog tai mano mėgstamiausias nuospaudas, bet kol kas nagrinėti to nenoriu – pilna kitų niūrumų“ ir taip toliau. Taip pat būdingas „nepastebimas“ temos pakeitimas. Pabėgėlis nori tikėti, kad pasikeitimai įvyksta palaipsniui, esą, ne viskas iš karto. Nori raminti save iliuzijomis apie tai, kad jis palaipsniui keičiasi ir nors jo pastangos ir silpnos, deda jas, kas vadinasi, neviskas dabar blogai, o ateityje bus dar geriau.

4.   Deda silpnas pastangas kovodamas su negatyviomis emocijomis. Karo su jomis nelaiko karu ir tuo, ką būtina padaryti bet kokia kaina. NE šalinimas jam – būdas truputį palengvinti gyvenimą, pagražinti savo kalėjimo sienas, bet nesugriauti jas. Nėra stiprių NE ir puiku, o jeigu yra šviesiai-pilka būsena, kasdienybė – ką padarysi, ne viskas labai blogai. NE intensyvumas mažinamas, bet neįvyksta pašalinimas.

5.   Nėra nesusitaikymo su niūrumais. Nesupranta, jog silpno intensyvumo NE – tai ne NE nebuvimas, tai tik lėtesnis puvimas, mažiaus skausmingas, bet tai ne puvimo NEBUVIMAS.

Kadangi nėra nesusitaikymo, nėra ir šturmų noro. Net jeigu pabėgėlis vieną kartą per metus pabandys atlikti kokių nors NE šturmą, jis viską darys tingiai ir greitai mes darbą, liks tik pasitenkinimas tuo, ką „šturmas vis dėlto padarė...“, o toliau tęsiasi vangus gyvenimas su viltimis, kad ateis pasikeitimai. Tokie klausimai, kaip „o kur mano šturmo analizė“, „o kodėl nėra rezultato arba kodėl jis ne toks, kokio aš tikėjausi“, arba „o ką daryti toliau, kas pasikeitė, kodėl nėra noro toliau kovoti“ jo nedomina.

6.   Kadangi yra stiprus pasitenkinimo noras, vienas iš dominuojančių suvokimų jame yra vangumas. Vangumo ir pasitenkinimo pasekmė yra tai, kad džiaugsmingų norų kiekis ir jų intensyvumas staigiai sumažėja. To pasekme yra senėjimas, nuobodulys, nusivylimas, foninė apatija ir bukumas.

7.   Bet kokių įspūdžių noras – intensyvus ir labai intensyvus. Pozityvios emocijos tampa labai patraukliomis, jis kaip narkomanas ieško galimybės prisipumpuoti jomis. Gauna įspūdžius nuo bendravimo ir laiko praleidimo su kitais pabėgėliais, kuria šeimyninius santykius, įlimpa į stiprų draugiškumą. Tokio stipraus PE noro pasekmė – bukumo sustiprėjimas, pavojingų situacijų sau ir kitiems sukūrimas (esant stiprioms PE atsiranda beprotystė, padaroma daugybė buitinių marazmų)

8.   Sako TKP žodžius, terminus, dažnai netgi nežinodamas tikslios šių terminų reikšmės – tai sustiprina jo savigarbos jausmą, priklausomybę prie ypatingų žmonių „kastos“.

9.   Gali aktyviai dalyvauti kokio nors klausimo aprašinėjime/aptarime, bet to motyvacija – arba silpnas nuoširdumo, aiškumo ir simpatijos noras, arba susirūpinimas, noras sudarinėti įspūdžius, negatyvus santykis niūriems žmonėms, noras mėgautis tuo, kad kažkas yra labiau niūrus negu jis, dėl pripiešimų, kad tokie nagrinėjimai kažką pakeis. Daug dažniau jo „aktyvumas“ motyvuojamas niūrumais, o ne simpatija arba aiškumo noru.

10.                 Ataskaitos susideda iš aprašymų, samprotavimų, epitetų, visiškai pašalinių aprašymų, bet ne iš „sausos info“ apie tai, kas buvo padaryta ir kokie rezultatai gauti. Pabėgėlis gražiai aprašo savo gyvenimą, nesvarbu ar tai savęs gailėjimo aprašymas, ar tai ginčo su kaimynu aprašymas, ar kokio nors eksperimento aprašymas. Juk jeigu parašyta ilga ataskaita, atsiranda pasitenkinimas tuo, kad neviskas taip blogai, ne toks šūdinas mano gyvenimas – juk aš užsiėminėju praktika. Pabėgėlis nenori suprasti, kad nei gražūs žodžiai, nei ilgi koncepcijų permalimai niekaip nekeičia nei jėgos nei niūrumų kiekio.

11.                 Pabėgėlis jaučia kaltės jausmą už tai, kad neišsiuntinėja savo ataskaitų, arba jeigu jam atrodo, kad jos atrodo nepakankamai įspūdingai – tai kenkia jo pasitenkinimui, šeimyniškumui, atsiranda vienatvės, izoliacijos nuo bendro laiko praleidimo baimė.

12.                 Pabėgėliui reikalingi nuolatiniai aptarimai, pastovūs patarimai – daug patarimų, geriausiai kiekvieną dieną. Jam visada kažko trūksta – nušvitusių faktorių, sąlygų, aiškumo, informacijos – visada yra į ką suversti kaltę dėl savo impotencijos.

13.                 Intensyvus saviapgaulės noras – „įsidurti ir užsimiršti“.

14.                 Yra noras gyventi, linksmintis su kitais pabėgėliais – su ta sąlygą, kad niekas nieko neužknisa savo klausimais apie suvokimus, veiksmų motyvacijas ir t.t. Kai prasideda tokios apklausos – atmosfera iš karto darosi nepakenčiama pabėgėliui, atsiranda tarpusavio susvetimėjimas.

15.                 Pasikeitimai jame įvyksta LABAI lėtai, o nesugrįžtami pasikeitimai gali išvis neįvykti.

16.                 Saviplaka įeina į mėgstamų pabėgėlių būsenų sąrašą. Užsiėminėjant saviplaka, susidaro įspūdis, kad tu esi nuoširdus, užsiėminėji praktika.

17.                 Kartas nuo karto deda tam tikrų įpročių pakeitimo, šalinimo ir/arba NE mažinimo pastangas, atlieka kažkokius tyrimus, daro bandymus, bet visa tai daroma tingiai, neskubant, tarytum dar daug laiko priekyje. Visi tokie veiksmai kaip kosmetinis remontas - savo smirdančio, purvino kalėjimo dailinimas. Niekada nededamos virš-pastangos.

18.                 Retai patyria nušvitusius suvokimus ir, dėka to, kad bendrai NšS jis laiko patraukliais suvokimais, o NE – nepatraukliais, o taip pat, nors ir vangių pastangų dėka – labai palaipsniui, jame sustiprėja aiškumo dalelė ir NšS.

- Trumpai sakant taip, - Kertas ištiesino nugarą ir pasitempė.

- Gerai. Kas liečią fragmentus – tu pasakei „beveik visi“? – nekantriai paklausė Brajsas.

- Yra dar fragmentas, bet kol kas nenustatyta autorystė ir jis labai fragmentiškas...

- Rodyk, negobšauk.

- Gerai... štai dar 2 gabalai:

 

„Vasara, begalinė kelione. Kodėl tai labai rezonuoja su dykumos vaizdu, kur nėra nieko? Kodėl liežuvis neapsiverčia viso to pavadinti „realybe“; tuo pačiu yra labai aišku, kad nieko labiau realaus ir norimo nėra?

Vienišas jūros monstras, kuris audros metu išplaukia pažiūrėti į prie kranto švytintį švyturį, mulos šūksnis ir mėlynas Egipto padebesys, aklumas nuo saulės, trenkusios per veidą iš už balto akmenų minareto kolonos.

Keista – visa tai atrodo iki skausmo pažįstamos dėlionės dalelėmis, kurią galiu rinkti tik tada, kai man niekas nerūpi, tik šios dalelės: paskui atsiranda nežinomybės akordo nuojauta, nauja dėlionės kombinacija, paskui greitai skeptikų siūloma mintis – kas gi ten, už ribų? Tikriausiai todėl dykumos vaizdas rezonuoja su begaline kelione – dykuma – priminimas apie egzistavimą kažko viliojančio į tą nežinomybę.

Aš labai mėgstu šias būsenas – tu, velnias žino, kur esi, gal netgi Peru dykumoje – aplinkui nieko nėra, išskyrus vienodas smėlingas kopas. Štai tai – tuoj įvyks. Dar trupučiuką šios nepažįstamos pastangos ir suplyš vystyklas, oras sprogs su geltono, laikraštinio popieriaus tarškėjimu, ir aš pamatysiu tave.“

 

„Šiandien jau penkta diena kaip aš nusprendžiau pasiekti nepertraukiamą nuojautos foną. Vakar susidūriau su galinga ir nesugriaunama jėga, jėga, kuri iš pradžių padaro žmogų suaugusiu, paskui subrendusiu, senu, ir galų gale, mirusiu. Pirmas dvi dienas kurti nuojautą buvo lengva, viskas pakluso vienam tikslui, dėmesys lengvai sugrįždavo nuo chaotiškų atsitraukimų, nuojautos fonas laikėsi patvariai, intensyvumas 3-4, su foniniais suliepsnojimais iki 6. Trečią dieną pastangos buvo epizodiškos, fonas nepatvarus, bet, iš tikrųjų, aš nekovojau už kiekvieną šio fono minutę. Vakar pirmą kartą pajutau sugrįžimo į įprastą būseną, vangią inercijos jėgą. Daugelis pastangų nesukeldavo rezultato, t.y. nuojautos fonas neatsiradinėjo. Nuo pastangų 8-9 NšS galėjo išvis neatsirasti. Aiškiai skyriau būseną, kurioje buvau – pilkuma, nuobodybė, kasdienybė, beviltiškumo jausmas, apatiškumas ir savęs gailėjimas, pasitenkinimas. Nuostaba – nejaugi aš VISĄ LAIKĄ randuosi tokioje būsenoje, neskiriu jos ir manau, kad patyriu džiaugsmą, džiaugsmingus norus, o kaip jie gali pro visą tai prasimušti. Nuojautos fonas atsiradinėja su intensyvumu 1-2, foniniais suliepsnojimais iki 4. Vakare atsirado įsitikinimas, kad aš sugebėsiu įveikti šią jėgą ir pasiekti nepriekaištingos nuojautos, bet galbūt aš dar nesusidūriau su visa šios jėgos galia. Naktį sapnavau sapną, kuriame jutau tokio intensyvumo NE, kokio nejutau jau labai seniai, galbūt tik prieš 4-5 metus. Tai buvo pasipiktinimas + susierzinimas. Ryte prabudau pilkumoje 100, iš karto dėjau jos pašalinimo pastangas bei pastangas pajausti nuojautą, bet nesugebėjau pašalinti. Atsirado nusivylimas 10, jog negaliu pašalinti šios pilkumos. Ir beveik iš karto įvyko nuojautos 7 suliepsnojimas ir nuojautos 4 fonas. Po tam tikro laiko pastangos vėl nesukeldavo rezultatų. Nuojautos fono nėra, nepaisant to, kad pastangų intensyvumas 6-7. Bo pasiūlė pabandyti kurti kitą NšS, kurį šiuo metu man būtų lengvai sukurti, galbūt tada atsirastų įdomūs rezultatai. Pradėjau kurti grožio jausmą. Grožio jausmo fonas 2-3. Po valandos kūrimo vėl grįžau prie nuojautos kūrimo ir atsirado nuojautos fonas 4. Dienos metu kelis kartus kaitaliojau nuojautos fono ir grožio jausmo kūrimą. Dabar, kai tai rašau, atsiranda kovos džiaugsmas, nuojautos atkaklumas, pasiryžimas toliau siekti nepertraukiamą nuojautos foną.“

 

- Norėčiau dar paskaityti šio žmogaus užrašus...

- Dabar išsiskiriame. Tora – noriu supažindinti tave su visais reikalais, jau šiandien pradėsime pirmus pasinėrimus. – Mengesas atsikėlė, pramankštino nugarą. – Teoriją studijuosime lygiagrečiai su praktika, taip bus aiškiau ir greičiau. Tu susidorosi, tu tam ir esi čia, kad su viskuo susidorotum. Tu turi susidoroti, mes padėsime...

- Nuo ko pradėsime, Mengesai, noriu nueiti ir tiesiog apkabinti tą snukį, nuo kurio mes pradėsime, kieno suvokimus aš perėminėsiu – noriu tiesiog vaikiškai apkabinti, iščiupinėti, pasitrinti į jį delnais, krūtimis, palaižyti, pauostyti. – Tora vos nešokinėjo vietoje nuo susijaudinimo.

- Palaižyti ir pauostyti? – Mengesas pradėjo juoktis, Arčė šnipštelėjo, priėjo prie Toros ir su netikėta jėga pastūmė ją taip, kad ta kūliais virto ant žemės.

- Na čiupinėk, laižyk, uostyk, jei noriJ - Arčė pradėjo juoktis. Štai jis – tavo pagrindinis snukis – aš tiesiai prieš tave.

- Kas, žolė? – Tora įsispoksojo į menką žolelę prieš savo nosį.

- Ne, ne žolė. Ne krūmai, ne medžiai, ne debesys ir netgi ne kalnai. – Mengesas atsisėdo šalia, padėjo delnus ant žemės ir su netinkamu prie jo rūsčios išvaizdos švelnumu pasakė, - tavo objektas – Didelė Švelni Mergaitė. Planeta Žemė.

 

<< Back

Forward >>