« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 03

64/5633 archyvas.

Fragmentas iš „Bodhio dienoraščio“.

 

 

*) Išnagrinėtas žodis „noriu“ – dabar yra aiškumas

*) Jeigu dabar nėra NšS – reiškia tuo momentu yra NF. Iš naujo padarytas atradimas su ypatingu aiškumu, o ankščiau tai buvo tik logiška išvada.

*) Analizuojant aplinkybių atsitiktinumo ir prisirišimų prie jų koncepciją, padarytas paprastas ir, atrodo, visiškai akivaizdus atradimas (akivaizdus, atsižvelgiant į tai, jog yra daugybė įvairių nušvitusių faktorių): juk bet kas gali tapti nušvitusiu faktoriumi! Tai sugriauna stipriausią susirūpinimą dėl ateities.

*) Sąrašų sudarinėjimas – būtina sąlyga atliekant bet kokius tyrimus, t.y. aiškumo pasiekimui.

*) Nuo susižavėjimo gimsta daug džiaugsmingų norų.

*) Mano bendravimas su besidominčiais (ir tarytum besidominčiais) praktika pagrįstas jų gailėjimu. Gailėjimas padaro buku, dingsta skirtumas tarp nuoširdaus ir tik demonstruojamo intereso praktikai, įtakos efektyvumas lygus nuliui – nekalbant jau apie tą nuodijantį veiksmą, kurį man pačiam sukelia gailėjimas. Žmonių suvokimai priklauso nuo žmonių pasirinkimo, o ne nuo mano gailėjimo. Padariau labai daug tam, kad suteikčiau jiems galimybę padaryti savo pasirinkimą. O gailėjimas turi uodegą – negatyvų santykį jų bukumui ir impotencijai – uždaras ratas. To pasekmėje yra dar viena uodega – bendras prisirišimas prie žmonių, kadangi besidominčių būsenų spektras labai platus ir dažnai identiškas paprastų žmonių suvokimams, t.y. aš dažnai gailiu žmogaus, kuris tuo momentu yra paprastu bukagalviu. Noriu šalinti gailėjimą ir negatyvų santykį, noriu visada prisiminti apie tai, kad tik pats žmogus gali padaryti savo pasirinkimą, ir, kad savo praktikoje aš visada būsiu vienišas, kol, žinoma, išvis yra „aš“ iliuzija, nepriklausomai nuo to – bus šalia tokie pat, kaip aš, ar ne. Joks, netgi pats artimiausias žmogus, negali vietoj manęs jausti nušvitusius suvokimus, vietoj manęs šalinti negatyvias emocijas, vietoj manęs ieškoti ir atradinėti. Tai džiugi vienatvė, ryškiai rezonuojanti su noru sąveikauti ir bendradarbiauti.

Nepriklausomai nuo kitų snukių praktikos

Nepriklausomai nuo baimių ir lūkesčių

Nepriklausomai nuo aplinkybių

Aš užsiėminėsiu savo praktika

Aš tęsiu savo kelionę.

 

*) 11 min. 22 sek. – ryški palaima su intensyviu ekstazišku pojūčiu gerklėje.

 

*) Šioje vietoje yra polinkis suvokimui, kuris rezonuoja su fraze „pasiaukojimas, visiškas atsidavimas dėl mylimų būtybių“. Jis reiškėsi nuo pat ankstyvos vaikystės ir buvo lydimas nepakenčiamos palaimos suliepsnojimų, kurie vaikystėje savaime apsireikšdavo, retai bet spontaniškai. Keitėsi tik turinys, supratimo „mylima būtybė“ užsipildymas – iš pradžių nekantrus noras rasti tokią būtybę sukeldavo prisirišimą, įsimylėjimą pirmą pasitaikiusią, į mane atkreipusią dėmesį, simpatišką merginą, vos ne iki ausų, vos ne iki užmaršties, be jokių realių jos apsireiškimų analizės, o kai pripiešimas sugriūdavo, atrodė, jog gyvenimas prarado bet kokią prasmę. Paskui – po daugybės etapų – tai sukėlė poreikį ne tik rasti ir praeiti savo kelią nuo kančių prie išsivadavimo, o labai detaliai aprašyti, unifikuoti, sistematizuoti. Norėjosi padėti visas turimas pastangas ir gebėjimus, kad parodyčiau sąveiką siekiančiai būtybei, kuriai jutau ryškią simpatiją.

Dar tai rezonuoja su NšS nesugriaunamumu. Manęs niekada labai negąsdino mirtis (bet kūniška, gyvuliška baimė atsiranda, žinoma, kai gyvenimui gresia pavojus) – dar daugiau, aš dažnai galvojau apie ją, kaip apie kažką džiaugsmingo, apie kažką, kas leis man vienu gestu numesti svetimą niūrumų kailį ir grįžti prie savo pirminės spindinčios gamtos. Bet vis dėlto persverdavo noras ne tiesiog mesti savo niūrumus mirties pagalba, o padėti rasti kelią tiems, kas man simpatiškas. Neretai aš apžvelgiu savo gyvenimą kaip procesą, išreiškiantį absoliutų abejingumą pasauliui ir atsidavimą artimiems man būtybėms. Viskas, kuo aš čia užsiėminėju – absoliučiai viskas – nėra man labai ypatingai svarbiu. Mano buitiniai poreikiai, pavyzdžiui, labai paprasti – man reikia keturių kvadratinių metrų, kur galėčiau miegoti, skaityti ir rašyti, kad aplinkui būtų gamta, kur galėčiau vaikščioti ir spoksoti į Žemės snukius, kad būtų paprastas maistas, kuris palaikytų mano kūno gyvenimą, ir, iš tikrųjų, nieko daugiau labai nenoriu turėti, o jeigu nepaisant mano pastangų nebus, ir to, ką gi, aš mirsiu nuo alkio – ir būtent džiaugsmingai, nes kai norėjau badauti, turėjau pertraukti badavimą tik todėl, kad atsiradusi palaima darėsi tokia intensyvi, jog jutau baimę prarasti kūną bei nerealizuoti džiaugsmingos paieškos kelio siekiančioms būtybėms užduoties. Taigi nėra nieko keisto tame, kad šioje vietoje yra pasiruošimas visiškam pasiaukojimui artimoms būtybėms.

Įdomu tai, kad snukių „atpažinimas“ įvykdavo akimirksniu, iš karto, pirmą akimirką. Prisimenu, kaip įvyko „Ežienos“ atpažinimas – jis buvo šimtą procentinis, be jokių abejonių. Taip pat įvyko Jarkos atpažinimas – nepaisant to, kad išoriniai jos apsireiškimai iš pradžių dideliu laipsniu buvo nepanašūs į potencialaus snukio.

 

Fragmento pabaiga.

 

<< Back

Forward >>