« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 02

- Šiandien išgyvenau dvi atkarpas iš savo šeštosios linijos. Kertas paprašė susikaupti būtent šeštai, kadangi įmanomi persikirtimai su jo darbu ir, žinoma, būtų labai svarbu gauti lygiagrečius liudijimus, nors ir iš dalies.

- Bet tai ne visai tai... gerai, tik aš siūlau trumpesnį kelią. – Mengesas pažvelgė pro langą.

- Neįdomu?

- Įdomu... įdomu, iš tikrųjų įdomu, tiesiog per daug šiandien visko... įdomaus..., - buvo panašu, jog Mengesas nekantravo kuo greičiau pradėti kažkokią aktualią temą.

- Taip, yra neaiški prielaida, kad mano antroji linija gali išeiti į mazginius taškus, artimus, o gal netgi nukreiptus link šeštosios Majko linijos, - Kertas su pasitikėjimu pažiūrėjo į Arčę. Ji persikėlė ant rąstinių grindų prie tolimesnės sienos, prisiglaudė prie pagalvės ir, plačiai išžergusi kojas, tai palengva lietė pirštuku klitorių, tai visu delnu suspausdavo putę ir spaudinėjo ją, o jos kojos pirštukai tuo metu aistringai išsitiesdavo. Skirtingai nuo apetitiškai patinusios Tissos, Arčės kūną dengė aiškiai apibrėžti raumenys. Paėmusi vibratorių ir įjungusi jį lėčiausiu režimu, galvutės galiuku ji lietė savo skylutę ir vis stipriau norėjo įkišti ją giliau, pajausti, kaip galvutę praskečia jos lūpas, bet dar labiau jai norėjosi norėti, todėl ji tik erzino savo putę.

- Šios atkarpos nesusijusios tarpusavyje ir, matyt, priklauso skirtingam amžiui. – Majkas pasimuistė užpakaliuku, atsisėdo patogiau. – Į pirmą įėjau pakankamai minkštai: sėdžiu laukimo salėje oro uoste. Kėdės kietos ir nepatogios, užpakalis užtirpsta, turiu keisti pozą, bet sėdžiu jau, matyt, ne vieną valandą, nes jokia poza nesukelia palengvėjimo pavargusiam kūnui. Sėdynės siauros, iš dviejų pusių sėdi kaimynai, beje, ne visi turi vietas, dauguma turi stovėti. Kai kurie, matyt, sėdi jau labai ilgai, jų veiduose – nuovargis, susierzinimas visiems ir viskam. Miegoti sėdint tokiose nepatogiose kėdėse neįmanoma, vyras priešais esančioje kėdžių eilėje visiškai išvargęs – gerai prisimenu, kaip jis bando įtraukti save į knygos skaitymą, bet akys nenumaldomai užsimerkia, galva griūna ant krūtinės, jis vos nepargriūna į dešinę, ir kartas po karto griūna pečiu ant kaimynės, krūpteli, aiškiai jausdamas nesmagumą, ir vėl atsisėda vertikaliai, deda siaubingas pastangas, kad tik neužmigtų, bet viskas veltui.

- Palauk, - Tora pažvelgė į Mengesą. – Galiu aš jį pertraukinėti ir uždavinėti klausimus, aš taip nesutrukdysiu?

- Taip, žinoma. Bet kokioje vietoje. Klausimai leidžia prasukti situaciją dar kartą, atkreipti dėmesį į detales, ko dėka įmanomas protrūkis į naujas atkarpas.

- Gerai. Ir dar vienas bendras klausimas – kiek aš suprantu, tu pasakoji apie specifinį sąmoningą sapną, kurį jūs interpretuojate kaip galimą praeitį? Bet kieno tai praeitis? Ir koks įsisąmoninimo laipsnis? Tu nieko apie tai nesakai, kodėl? Juk tai esminga.

- Ne visai taip. – Brajsas ruošėsi tęsti, bet pažiūrėjęs į Tissą, nutilo. – Net nežinau nuo ko pradėti, tiek daug visko... Tai ne sapnas, todėl aš nekalbu apie jo įsisąmoninimo laipsnį. Kalbėti apie įsisąmoninimo laipsnį tokia prasme, kokia mes kalbame apie įsisąmonintus sapnus, čia neįmanoma, nes iš vienos pusės šis laipsnis maksimaliai aukštas – tai pilnavertiškas gyvenimas ta prasme, kad kažkas jame gyveno taip, kaip aš gyvenu dabar. Iš kitos pusės, šis laipsnis artimas nuliui, nes patį šį gyvenimą negalima nors kažkiek pavadinti laisvu nuo bukumo, negatyvių emocijų. Šiame gyvenime nušvitusių suvokimų suliepsnojimas galėjo įvykti tik vieną kartą per mėnesį, arba per metus, o pas daugumą išvis niekada. Tai būtent prisiminimai. Prisiminimai, kurių, kaip mes manome, pas mus nėra, bet jie, pasirodo, yra. Atitinkamu būdu fiksuojant skiriamąją sąmonę perėjimo į sąmoningą sapną metu, dar keitimo stadijoje, galima pasiduoti srauto, įtraukiančio į suvokimų, besiruošiančių į specifinius pasaulius, visumą, įtakai. Detales apie fiksavimo būdus galėsi perskaityti. Tissa, parodysi jai vėliau... Iš pradžių galvojome, kad tai paprasti fessonnio tipo arba Mejsono tipo pasauliai, arba netgi vertikaliai-orientuoti pasauliai, bet greitai išsiaiškino, kad tai susirenka pasauliai, kurių niekaip kitaip nepavadinsi, tik „praeities pasauliai“. Tiesa, mes nežinome, kieno tai praeitis, ir netgi mes nežinome kaip tiksliai apibrėžti žodį „kieno“, juk jeigu tu integravai į save tam tiktą suvokimą-prisiminimą, tai iš vienos pusės, kadangi šis suvokimas dabar įeina į tavo visumą, tai pagal apibrėžimą jis yra „tavo“. Iš kitos pusės, egzistuoja nesusimaišymo reiškinys, tai yra, ne visada integruoti suvokimai sudaro ryšius su pakankamai sudėtinga topologija, kad galėtume pilnu mastu pavadinti juos „savęs dalimi“. Šį klausimą studijuoja Tardenas iš antros grupės, susisiek su juo, jeigu įdomu, manau, kad jis su malonumu pateiks išsamią informaciją... nors vargu ar čia yra kokia nors išsami informacija, juk mes tik pačioje pradžioje, - Brajsas nusišypsojo, Tissa kriuktelėjo ir kažką tyliai murmtelėjo, nuo ko Kerats ir Arčė prajuko.

- Apie pusdienį norėčiau su tavimi pasivaikščioti, nueisime prie ežero, - Tissa padėjo delną ant Toros alkūnės. – Į vieną pusę pusantros valandos einant greitu žingsniu, po kojomis puri žemė, apiberta pušų spyglių, šalia vasarai apdumblėjusios upės vaga su nuostabiais akmenimis – paimi akmenį, meti jį, jis skambiai įsikasa į smulkų smėlį arba atsitrenkia į kitus akmenis su garsu, nuo kurio mėgavimosi bangos išsilaksto po visą kūną. Kartu papasakosiu apie mūsų darbą.

- Todėl pasakysime taip, - vis tuo pačiu, šiek tiek profesorišku balsu tęsė Brajsas, - tokiu būdu surinkti pasauliai užpildyti detalių su bet kokiu detalizacijos laipsniu, ir tokie pat ryškūs, aiškūs, realūs, kaip ir mūsų esamas gyvenimas. Pamatyto suderinimas su tuo, kas mums žinoma iš istorijos, leidžia daryti prielaidas, jog jau tikrai žinoma, kad šitie pasauliai ir yra visiškai arba iš dalies tuo, ką mes vadiname „praeitimi“. Kol kas užteks, tegul Majkas pratęsia.

Riana pakėlė delną norėdama sustabdyti jau beveik pradėjusį pasakojimą Majką.

- Nesuprantu, jeigu jie visi buvo tokie mirtinai pavargę, o taip pat ir tu, kodėl gi niekas nenorėjo atsigulti pamiegoti?

- Neįmanoma! Visos vietos užimtos, bet net jeigu kokia nors šeima užėminėjo tris vietas ir kažkas iš jų galėjo atsigulti, vis tiek buvo velniškai nepatogu, kėdžių briaunos įsismeigdavo į šonus ir...

- Palauk, palauk, o kodėl negalima atsigulti ant lovų... ten juk buvo lovos?

- Lovos? – Majkas iškišo liežuvį, susikaupė ties prisiminimu. – Nebuvo ten jokių lovų... dabar... nepadoru tai – tiesiog bet kur atsigulti... ko tu guli kaip girtuoklis... sėdėk ramiai! ... Saša, baik kvailioti, mes visi išvargę, o dar tu čia...

- Tai pokalbių fragmentai? – Kertas darė kažkokius užrašus.

- Taip. Bet kol kas aš pats nesuprantu – kai primaitinu to „aš“ fiksaciją, tai visa tai atrodo labai įprastu, mes ten pripratę taip gyventi, kad gulėti oro uosto viduryje galima tik kraštutiniu atveju, bet ir tai nonsensas, žmonės gali pagalvoti, kad tu valkata arba girtas, arba nenormalus, ateis policija ir privers atsistoti... gali iškviesti gydytoją... kaip galima tiesiog taip atsigulti ir gulėti... taip negalima. Kodėl? Nepadoru. Kodėl? Velnias juos supranta – kodėl ten nebuvo lovų? Vietų pakankamai, atėjai, atsigulei, kodėl tik kėdės, kodėl tokios nepatogios?

- O kas tai per fragmentas „sėdėk ramiai“? Kodėl kažkam reikia, kad kažkas sėdėtų ramiai?

- Tai... tai motina, motina sako savo vaikui, jam keturi metukai, aktyvus vaikėzas, nesisėdi vienoje vietoje, o kam norėsis sėdėti tokioje siaubingoje kėdėje? Bėgioti po sale ir žaisti su kitais vaikais ji jam neleidžia... kodėl... ji kažko bijo, jos veide – nerimas, kiekvieną kartą, kai ji praranda berniuką iš akių, atsikelia, ieško, nemaloniu balsu jį šaukia, bara jį už tai... jis kažką padarė ne taip... aha, jis atsistojo ant kelių ir įlindo po kėde, kažkodėl ir to negalima daryti, kol kas nesuprantu kodėl... ji kažką jam aiškina... keliukai... pažiūrėk į ką tu panašus... juk neprisiskalbsiu tau.. aha, suprantu – jo keliukai purvini ir jis kažkur atsisėdo užpakaliuku ir ištepė šortus.

- Reiškia negalima išsitepti.

- Taip.

- Epidemija?

- Kas?

- Kodėl negalima išsitepti, ten buvo kokia nors epidemija? – Skaičiau apie siaubingas epidemijas, nuo kurių mirdavo tūkstančiai, milijonai žmonių! – Tissa nuo liūdesio sugniaužė kumščius. – Mirdavo visi iš eilės – suaugusieji, vaikai, agresyvūs, taikūs – nieko niekas negalėjo padaryti...

- Ne, jokių epidemijų ten nebuvo, tiesiog motina nenorėjo skalbti jo šortų.

- ??

- Štai tiesiog taip, neturiu ko pridurti. Taip mes gyvenome. Ir dar, motina jautė nesmagumą nuo to, kad kažkas pamatys, jog jo šortai purvini.

- Dieve, o kokie dar gali būti normalaus keturių metų vaikėzo šortai!? – ištruko Arčės žodžiai. – Ir tai dėl to, kad kažkas, ką galbūt jie pamatys pirmą ir paskutinį kartą, nepagalvotų ką nors blogo apie juos, jie vertė vaiką valandų valandas sėdėti ramiai? Juk tai... na iš tikrųjų, tai kankinimas, tikras kankinimas. Gal tu ką nors neteisingai supratai, Majkai?

- Galbūt, galbūt ir taip. Suprantu, jog tai atrodo keista, tikriausiai mano prisiminimai labai fragmentiški, todėl ir nepagaunu kokios nors svarbios priežasties, dėl kurios jis turi sėdėti ramiai ir neištepti šortų. Kitą kartą pasistengsiu išsiaiškinti, dabar prisiminimai nelabai aiškūs.

- Gerai, - Mengesas padarė delnu kertantį judesį, - laikas brangus, eime toliau. Antras epizodas.

- Yra kažkas įdomaus, Mengesai? – meilikaujančiai paklausė Arčė. – Juk aš matau, tu atrodai dėl kažko susijaudinęs. Gal geriau pakeiskim temą? Nes tu kaip dvimetis berniukas, kuriam pirmą kartą į nagus pakliuvo nuoga mergytė.

- Baik jau, - atkakliai paprieštaravo Brajsas. – Kas šiais laikais pradeda čiupinėtis būdamas dviejų metų? Juk ne viduramžiuose gyvename.

- Brajsai, nebūk tokiu profesoriumi, nes...

- Taip, yra įdomaus. – Pertraukė juos Mengesas. – Airin grupėje, prie Toronto – šiandien naktį jie padarė ataskaitą, aš ją peržiūrėjau. Tai kažkas visiškai naujo, visiškai. Nenustebsiu jeigu tam sukurs naują grupę. Volfas. Aš manau jis imsis to. Labai įdomu, labai. Kiek įdomaus! – Mengesas pasikėlė, jo veidas ir visa poza spindėjo jėga ir nuojauta. Po kelių sekundžių, įveikęs noro judėti, nieko nelaukiant imtis tyrimų, suliepsnojimą, jis vėl atsisėdo.

- Noriu kuo greičiau baigti ir paklausyti Mengesą, - Majkas pakėlė ranką, atkreipdamas į save dėmesį. – Aš savo kambaryje, studentų šeimyninis bendrabutis, man dvidešimt du ar trys metai, mano žmonai apie dvidešimt. Vėlus vakaras, mūsų kūdikis pagaliau užmigo, pas mus svečiuojasi žmonos draugė – drovi, mandagi mergina. Man nepatinka, kad ji atėjus, man tokios nepatinka – kuo labiau žmogus mandagus, tuo labiau jis agresyvus, šis dėsningumas man jau gerai pažįstamas. Iš pradžių tai atrodė paradoksalu, bet vėliau supratau – kuo mandagesnis žmogus, tuo stipresnis jo nepasitenkinimas, jeigu kažkas ignoruoja mandagumą. Kuo mandagesnis, tuo nenuoširdesnis – irgi taisyklė be išimčių. Su tokiais žmonėmis neįdomu, įtempta atmosfera, vedami skurdūs pokalbiai ir dažnai tik tam, kad būtų išstumtas faktas, jog nėra apie ką kalbėti. Draugė su žmona tyliai kalbasi apie vaiką – kaip vystyti, kaip...

- Vystyti? Kas tai?

- Vaiką stipriai įsuka į paklodę, kurią vadina „vystyklu“, ten įkiša rankas, kad jis jomis nemojuotų...

- ?? Kad nemojuotų rankomis? Kaip gi taip? Kam to reikia? – atrodė jo Rianos nuostabai nebuvo ribų. – Ne, aš tirai nesuprantu...

- Taip daroma. Ir viskas! – Majko balse akivaizdžiai apsireiškė susierzinimas, o pas Torą nuo nuostabos atkaro žandikaulis. Arčė laiku suvaldė savo, jau pasiruošusią išsprukti, nuostabą, pritraukė jos galvą prie savęs ir sušnibždėjo: „mes, aišku, pagal galimybę apsivalome nuo negatyvių šiukšlių, kurios apima prisiminimus, bet jeigu tu nori visiškai tiksliai viską prisiminti, tai geriausiai nemaišyti suvokimų paketo, o paimti jį tokį, koks jis yra. Žinoma, tame yra rizika ir kartais tu gauni per ausis gera negatyvių emocijų porcija – čia kiekvienas sprendžia pats – kam jis pasiruošęs dėl eksperimentų grynumo. Majkas, panašu, nori labai tiksliai viską prisiminti. Žinoma, kad apsinuodys. Bet tai nieko baisaus – valanda sustiprinto emocinio poliravimo ir viskas bus OK.“

- Pas mane dažnai atsiranda noras eksperimentuoti, - tęsė Majkas, - bet žmona, kuri visada buvo minkšta ir nuolanki, tokiose situacijose pavirsdavo megera, gelžbetonine siena, ir bandymai suminkštinti ją susidurdavo su greitai augančia agresija. Kol žmogus neliečiamas, kol neužgaunamos jo griežtos koncepcijos, jis gali sąveikauti tam tikruose eksperimentuose, arba kaip minimumas nelabai aktyviai jiems trukdyti, laikyti save novatoriumi bei pakankamai lanksčiu žmogumi. Bet užtenka tik užgauti jo skausmingą vietą, paliesti tvirtai įsišaknijusią koncepciją ir prieš tave atsiranda visiškai kažkas kitas – beprotis, su pūta burnoje, tironas, iš visų jėgų bandantis numalšinti, išnuodyti bet kokį kitamintį. Jos argumentas visada buvo tas pats – „ne, pagalvokime apie tai ir aptarkime viską kada nors vėliau, negalima tiesiog viską iš karto, o kol kas padarykime taip, kaip reikia“. Net nereikia sakyti, kad jokio „vėliau“ niekada ir nebuvo. Vaikai vystomi. Sakoma, tam, „kad savęs netraumotų“, „kad geriau miegotų“. Man visada atrodė, kad vaikas patirdavo siaubą nuo to, kad buvo pagautas į geležinius gniaužtus, kad jame vyko kažkokia vidinė kova, jis pradėdavo verkti, bandė išsivynioti, o jį tik dar stipriau suvystydavo. Padedamas žmonai, aš dažnai sužvėrėdavau, kai vaikas įsigudrindavo iškišti rankytes, iš visų jėgų mosikavo kojomis, vystyklas susipainiodavo, ir aš su įniršiu įkišdavau jo rankas, vystydavau taip, kad jis negalėtų net pajudėti. Vėliau man darėsi gėda, bet žmona buvo patenkinta – kūdikis gerai suvystytas, reiškia viskas gerai. Kai aš sakiau, jog abejoju tuo, kad jam gerai, ji tik numodavo ranka – taip reikia, taip darė jos mama, taip daro visos mamas nuo senų laikų, apie ką daugiau kalbėti? Nuo kažkokio momento mūsų sūnus pasidavė – nustojo kovoti ir paklusniai leisdavosi suvystydamas. Nežinau, ar tai buvo savęs įtikinimas ar ne, bet man tikrai atrodė, jog jo akyse užgeso kažkokia ugnelė, tarytum kažkas jame nepataisomai sulūžo. O man pasidarė ramiau. Dabar buvo mažiau darbo – suvystei, metei kaip rastą į lovytę ir gali užsėminėti savo reikalais. O jis pabliauna, nutyla, dar pabliauna ir užmiega. Štai ir puiku. Bet kartais jaučiau liūdesio priepuolius – tarytum išdavinėju kažką savyje.

Majkas patylėjo pusę minutės ir pratęsė.

- Dabar, sugrįžtamas prie esančio momento, suprantu, žinoma, kas būtent mane kankino. Numalšindamas laisvės norą kažkame, pasirinkdamas pasitenkinimą vietoj susierzinimo ir klaidingų koncepcijų, diktuojančių tuos ar kitus absurdiškus veiksmus, šalinimo pastangas, siekdamas šį pasitenkinimą bejėgio žmogaus kankinimo keliu, juk vystymas – be abejo rafinuotas kankinimas, tuo pačiu aš įstoju į nušvitusių suvokimų opoziciją. Jeigu aš atlieku veiksmus, kurių tikslas nušvitusių suvokimų numalšinimas kažkame, aš numalšinu jas ir pačiame savyje. Bet „tas aš“ buvo labai tolimas nuo šio aiškumo. Aš anas – paprastas tos epochos produktas. Ir dar. – Majkas užsikirto, prikando lūpas, pakramtė jas su tyčine juokinga veido išraiška, rodančia, jog jam dabar visiškai ne juokai galvoj. – Dar aš jį mušiau.

- Ką?

- Vaiką.

- Kokia prasme? Kai jis išaugo?

- Tame ir visa problema. Ne kai išaugo, o kai tik gimė. Kai jam buvo dvi savaitės, mėnuo ir taip toliau.

Atrodė, tylėjimas kambaryje tapo materialus.

- Na..., - Tissa lėtai parinkinėjo žodžius, - visų pirmą siūlau tau sakyti ne „aš“, o „jis“ – taip bus lengviau. Bet palauk, juk tai netgi fiziškai neįmanoma – mušti tokį mažą vaiką.

- Taip? – Majko balse suskambėjo nusivylimas. – Tu esi tikra? Tu tiesiog MŪSŲ epochos žmogus. O aš turiu patirtį – kas yra būti TOS epochos žmogumi. Taigi žinok, kad tai įmanoma. Ir aš, ir mano žmona mušėme jį. Ir mano žmonos motina. Tai vadinama „pliaukštelėjimu“. Toks meilus žodelis, kurio suaugusieji uždengia savo neapykantą vaikams. Visi suaugusieji „pliaukšteli“ savo vaikams. Tai dar vadinama „auklėjimo“ dalimi. Ir manoma, kad jeigu vaikų nemuši, jie „išleps“... – neklausys begalinių reikalavimų, draudimų, nurodymų, ir norės daryti tik tai, ko jie su džiaugsmu norės daryti! Sakau visą tai, prisimenu – kaip viskas buvo, matau savo akimis ir negaliu patikėti, kad tai buvo įmanoma... planingai daryti iš vaikų vergus, paklusnius mechanizmus, malšinti visus jų džiaugsmingus norus... kankinimai, mušimai, agresyvūs koncepcijų įkalimas... bet šis pavyzdys ypatingai parodomasis – juk mes mušėme mėnesinį vaiką už tai, kad priešinosi vystymui, be to, jeigu žmona laikė savo susierzinimą priimtino tada elgesio ribose, tai aš dažniausiai neiškęsdavau ir mušiau jį iš tikrųjų, atviru delnu per užpakaliuką... ir per galvą!

Majkas tarytum paspringo savo žodžiais. – Taip elgiausi ne tik aš. Kai su vežimuku vaikščiojau tarp kitų jaunų tėvų, mačiau dar ne tokį... Aiškiai prisimenu vieną situaciją parke. Vaikas, mergytė penkerių, labai linksma, mažas, aktyvus žvėriukas, kažką pasakė ir moteris, kuri stovėjo šalia, trenkė jai per užpakalį. Paskui dar kartą. Paskui, akyse sužvėrėjo, dar – kol mergytė nepradėjo verkti. IR NIEKAS VISIŠKAI NIEKAIP nesureagavo. Nes ši moteris buvo jos mama. Jeigu tą patį padarytų bet koks kitas praeivis, pas nieką neatsirastų abejonių, jog tai prievartavimas, tikriausiai jį netgi teistų, o jau bendruomenės neapykanta ir pasmerkimas būtų garantuotas.

Štai dar vienas epizodas iškilo – aš knygyne, vartau knygą apie vaikų psichines ligas. Mane sudomino joje tai, kad ji parašyta psichiatrų, mokslininkų, gydytojų, o aš norėjau būtent tokios informacijos – mokslinės, maksimaliai išvalytos nuo kasdienių kvailysčių. Bet nuo to, ką aš perskaičiau... aš tiesiog sustingau parduotuvėje. Prisimenu, jog man pasidarė baisu. Dabar prisimenu tik du epizodus – mergaitė parašė savo dienoraštyje, jog ji nemyli savo mamos, ir išvis, nemyli savo draugų bei giminaičių, jog jai su jais neįdomu, ji nenori su jais bendrauti. Motina, perskaičiusi tai (kas, beje, buvo labai normalus reiškinys tais laikas – vaikų šnipinėjimas), kreipėsi į psichiatrus. Psichiatrai sutiko su tuo, kad toks mergaitės elgesys reiškia psichinę ligą! Ją pradėjo gydyti... tuoj, minutėlė... – Majkas patylėjo ir pratęsė – ją pradėjo gydyti – iš pradžių buvo vedami pokalbiai su ja, paskui jai paskyrė vaistus. Knygoje buvo detaliai aprašyta – kokie vaistai, kiek, kiek ilgai turėjo juos vartoti. Tada, parduotuvėje... norėjau juos užmušti... velniai griebtų – aš norėjau juos užmušti, tėvus-žudikus, psichiatrus-žudikus, įsivaizdavau... taip, aš įsivaizdavau, kad jeigu tą patį padarytų su mano mylimiausia mergyte... aš juos užmuščiau. O paskui pagalvojau – juk ta mergytė ir galėjo būti mano mylimiausia, ir ją nužudytų... dabar aiškiai jaučiu – kas reiškia „norėti užmušti“ – baisus nuodas... štai taip – po dviejų mėnesių intensyvaus gydymo kurso mergaitė pradėjo rašyti savo dienoraštyje „aš labai myliu savo mamą“, pradėjo bendrauti su tėvais ir „draugais“ – visi džiaugiasi, išgydė! Ką? – Majkas apžvelgė visus klausančius.

Tora sėdėjo kaip suparalyžiuota. Jos veide sustingo nuostaba, nusivylimas, netikėtai ji tarsi prabudo, kūnu nubėgo šiurpai, Tora pasipurtė, kaip didelis šuo ir vėl jos veide atspindėjo atkaklumas, ryžtingumas, rimtumas.

- Anksčiau man atrodė, kad Didysis Vaikų Karas savo žiaurumu pertiško visas proto ribas. Atrodo, jog palengva pradedu suprasti, kodėl tai įvyko. Jeigu labai ilgai, labai ištobulintai, bet kokiame žingsnyje buvo naudojami psichiniai ir fiziniai kankinimai, tai ko galima tikėtis, kai truks kantrybė?

- Taip. – Tissa linktelėjo, - aš apie tai skaičiau. Psichiatrija. Baisus dalykas. Skaičiau. Milijonai pavyzdžių. Amerikietiškos psichiatrijos įkūrėjas Bendžaminas Rašas manė, kad jeigu negras-vergas nori pabėgti nuo vergvaldžio, reiškia jis psichiškai nesveikas. Nežudyti bėgantį vergą, o gydyti jį - buvo laikoma žmonišku. Beje, tais metais gydė labai savotiškai – dominavo teorija, jos psichinių susirgimų priežastis – neteisingas kraujo cirkuliavimas ir tam, kad pataisyti šį cirkuliavimą, ligonį surišdavo, ir palikdavo gulėti be judesio kelias dienas, o netgi savaites... o juk tai ir yra suvystymas! Beje, su tomis pačiomis pasekmėmis – realus pacientų pamišimas. Na o kas vyko Sovietų Sąjungoje 20-am, 21-am amžiuje, Kinijoje, - visiems tai žinoma. Psichiatrija tapo baisiu kitaminčių numalšinimo ginklu. Be teismo, be tyrimų, visam gyvenimui.

- Antras epizodas, - tęsė Majkas, - devynerių metų berniukas. „Ligos“ apsireiškimas – valandų valandas žaidžia su daiktais, neskirtais žaidimui!

Kertas išleido keistą garsą, išsitiesė, pakasė ausį.

- Mes čia ne nekaltų mergelių institute, nepamirškime to. – Mengeso balsas buvo tvirtas. – Laikas priprasti prie to, kad žmonijos praeitis, kurioje mes kasamės, tai ne visai tai, ką galima perskaityti senose istorijos knygose, kur viskas atrodo sulyginta ir prilaižyta, nes netgi šiandien paprasti istorikai neišgyvendavo viso to, jie žiūri į vakarykštę dieną šiandienos akimis. O mes – mes nauja tyrinėtojų karta, mes visą tai išgyvename, todėl matome daugiau, jaučiame stipriau ir būtent todėl visa tai, ir yra įdomu.

- Taigi, įdomu... – murmtelėjo Tora.

- Jis galėjo po tris valandas žaisti su buteliais arba monetomis, virvutėmis. Aiškus dalykas – berniukas nesveikas. Toliau viskas kaip pagal natas – intensyvaus gydymo kursas ir berniukas išgelbėtas – dabar jis žaidžia tik su teisingais žaisliukais, kuriuos pasiūlė švietimo ministerija. Ir išvis, berniukas pasidarė lengviau valdomas – gydytojų dėka! Gal užteks jau, nenoriu daugiau nieko prisiminti. Juk tai tik nekalčiausi dalykai, prisimenu kai ką rimtesnio... juk, beje, „pliaukštelti“ – platus supratimas, galima „pliaukštelti“ taip, kad vaikas patirs skausmą ir psichinį šoką, ir nustos verkti, sustings. O suaugusieji ir patenkinti – kaip gerai, vaikas „nurimo“.

Eisiu, papildysiu savo ataskaitą. Siūlau padaryti pertrauką, o po penkiolikos minučių vėl susirinkti ir paklausyti Mengesą .

- Aš ant stogo! – griebusi užrašų knygelę Tora pašoko nuo kėdės, pribėgo prie Arčės, pritūpė, lūpomis paėmė jos spenelį ir, padėjusi savo pirštukus ant Arčės pirštukų, kurie vis dar neskubėdami glamonėjo putę, pradėjo čiulpti jį, laižyti, kandžioti, paskui abejomis rankomis apkabino kaklą, ir švelniais liežuvio, ir lūpų prisilietimais prabraukė per visą jos snukutį, pašoko, pliaukštelėjo per užpakalį Brajsui, brukštelėjo Majkui per nugarą, ir įsibėgėjus įlėkė pro, nuo jos standaus kūno smūgio, atsivėrusias duris. Ją užgriuvo rytinis šviežumas, jos pusiau apnuogintą kūną apsupo vėsus oras. Saulė artėjo prie prieangio, o stogas jau buvo užlietas ryškaus, išlydyto Labai Didelės Merginos švelnumo.

- Kas nori transliuoti žinias, - iš apačios ataidėjo Brajso balsas.

- Duok man, čia į viršų, - žinių buvo daug, pasaulis buvo statomas faktiškai iš naujo visais atžvilgiais, nepaisant to, kad šis procesas jau mažiau ar daugiau buvo aktyviai vedamas šeštą dešimtmetį. Tora norėjo aprėpti kiek įmanoma daugiau visko. Paėmus hologramą, ji atidarė žinių pavadinimus. Aha, vis dėlto įvedė privalomą kalėjimą...

- Brajsai, matei? Dabar visi mūsų vaikučiai turės sėdėti kalėjime!:) – pasilenkusi pro turėklus jis suriko į kambarį, esantį po ja. – Kaliniai!:)

- Aš balsavau „už“, - tai Arčės balsas. – Pagal mane, argumentai yra labai įtikinantys. Būtų keista tikėtis, kad žmogus rimtai priėminės grasinimą, kurį įsivaizduos tik abstrakčiai. Dar prieš tūkstantį metų teisininkai suprasdavo, kad ne tiek griežtumas, kiek bausmės neišvengiamumas įtikinančiai įtakoja potencialų nusikaltėlį. O jau toliau jų mintis nesiekė. Arba siekė, bet jos neleido. Juk tai visiškai natūralu – jeigu nori apsaugoti žmogų nuo kažko – duok jam kuo labiau jaučiamą pavyzdį, kad jis savo kailiu tai pajaustų. Nori tapti piliečiu? Gauti teises? Puiku – imk. Be tai ne labdaros išdalijimas, tai atsakingas žingsnis. Nori paimti su savimi naujoką į Džaulagiri kopimą? Puiku, tegul iš pradžių nubėgs iki Ama-Dablam, tegul per dvi paras apibėgs Annapurną, tegul pernakvoja Tiličo viršūnėje – tegul pajaučia – kas yra kalnai, kas yra kalnų vėjas, sniegas, šaltis, išsekimas. Tada tavo surišime eis jau ne beprotis lagaminas, o žmogus, kuris bent jau maždaug įsivaizduoja galimas savo buitinių marazmų, jėgų pervertinimų ir kitų klaidų pasekmes. Kiek dabar reikia atsėdėti, norint gauti pasą?

- Keturias paras griežto režimo kolonijoje.

- Puiku! Kartu ir su „komandos“ artimiau susipažins – turės gyvą pavyzdį prieš akis.

Išsidrėbus ant pagalvių bambukinių stiebų lovoje, Tora įjungė bloknotą, išvyniojo holografinį ekraną, įjungė failą su dienoraščiu ir pradėjo diktuoti: „išėjau iš guolio, džiaugsmas intensyvumo 3-4, švelnumas -5 Arčei ir neobjektinis. Žydras, skvarbus žydras dangus, su dideliais, baltais debesų snukiais. Grožio jausmas 7, kai žiūriu į debesų kraštus, paskui grožio jausmas pasidarė skvarbesnis, sustiprėjo iki 8, perėjo į ekstazišką stadiją.

Paskui vienu metu įvyko: aiškumas tame, kad dabar gyvensiu čia ir su šitais žmonėmis keliausiu. 3-4 sekundėms įvyko įprastinės skiriamosios sąmonės sutrikimas, paskui aiškumas, rezonuojantis su fraze „laisva būtybė. Daro tai, ką nori.“ Atsirado neobjektinė ištikimybė, švelnumas, grožio jausmas 2 ekstaziškumo skalėje. Įvyko vidinės tuštumos sferos fizinis išgyvenimas, deginimas ir mėgavimasis gerklėje bei krūtinėje, skaidrumas, lengvumas, šviežumas, auksinės spalvos, apelsino dydžio šviesos rutulio suvokimas krūtinėje, nuo kurio spinduliai išsiliedavo toli už matomų kūno kraštų ribas. Paskui atsirado erdvės užsipildymas dangumi: žydras, šviežias ir skaidrus dangus aplink šią vietą, tarp kalnų, aplink medžių. Tarytum visą tūrį iki pat viršaus užliejo kažkokia medžiaga. Nuo visko, į ką žiūriu, atsiranda nepakenčiamas grožio jausmas, lydimas mėgavimosi krūtinėje ir gerklėje suliepsnojimų. Tai tęsiasi jau apie 6 minutes. Ekstaziški nušvitę suvokimai atsirado dar apačioje, to momentu, kai klausiau Majko pasakojimą apie aną siaubingą laiką ir tada įnirtingai apsireiškė aiškumas, kad aš su laisva būtybė, galiu daryti viską, ką noriu.

Vakar ėjau takeliu iki upės, bandžiau sužadinti nuojautą, pasiryžimą, siekimą. Atsirado noras dar ir dar stiprinti aiškumą tame, kad „Žemė – gyva būtybė“, pradėjau tarti šią frazę, susikaupti ties švelnumo Žemei. Po kelių minučių atsirado mėgavimasis krūtinėje ir gerklėje, neobjektinis švelnumas -6, neobjektinis seksualinis noras ir erotinis potraukis. Kai žiūrėjau į žolę ir medžius, atsiradinėjo grožio jausmo suliepsnojimai. Pradėjau žadinti atvirumą Žemei, norą perduoti jai savo suvokimus, ypač švelnumą ir seksualinį potraukį jai. Švelnumas sustiprėjo iki 8. Atsirado lengvumo, žavesio pojūtis, atsirado noras bėgti ir šokinėti. Džiaugsmas 7-8, kad Žemė – gyva būtybė. Noras atiduoti jai viską, kas šioje vietoje yra. Kai žiūrėjau į žolę – atsirado suvokimas, tarytum aš glamonėju ją žvilgsniu, įvyko mėgavimasis nematomose kūno ribose – žolės vietoj ir tik nuo to, kad aš į ją žiūriu. Paskui – šilumos jausmas pėdose, kuris stiprėjo ir lėtai kilo kojomis į viršų. Šiluma sustiprėdavo, kai pasiekė galvos viršūnę, kūne įvyko tokio intensyvumo mėgavimasis, koks būna tik orgazmo metu, apimties platuma 8. Atsirado mintis, kad ši vieta mirė. Įvyko nuostaba ir ištikimybė Žemei. Norėjosi žiūrėti tik į kalnus, medžius, žolę ir dangų. Tarytum pasistūmė fokusas – žiūrėjau tik į Žemės snukius, ant visko kito dėmesys nesusilaikydavo, tarytum neprilipdavo. Savaime dingo vidinis dialogas.

Dabar noriu išspręsti nepertraukiamos švelnumo integracijos į savo suvokimus užduotį. Tam iškelsiu sau maksimaliai konkrečias užduotis – padalinsiu laiką į trumpas atkarpas, pririšiu jas prie apibrėžtos veiklos ir žadinsiu švelnumą: pavyzdžiui, jausti švelnumą prausiantis, einant prie ežero ir t.t., tuo metu tiksliai fiksuosiu rezultatus.

Šiandien naktį, kai dulkinausi su Majku, penkiolikos minučių bėgyje jutau ekstazišką neobjektinį švelnumą ir ištikimybę 2-3: mintyse dariau 5-sekundinę suvokimų fiksaciją su švelnumo sužadinimu. Atsirado pasiryžimas ir storos, švininės plytos pralaužimo pojūtis, noras tęsti nušvitusių suvokimų sužadinimą ir siekti nušvitusio fono sustiprinimo.

Yra aiškumas, kad švelnumas, atvirumas ir ištikimybė – labiausiai norimi suvokimai šiuo momentu. Toliau besidulkindama su Majku, draskiau jam nugarytę, užpakaliuką, švelnumas sustiprėdavo iki 8, paskui iki 1 ekstaziškumo skalėje. Įvyko mėgavimasis krūtinėje, gerklėje, visose letenose. Užfiksavau, kad seksualinis susijaudinimas labai rezonuoja su švelnumu, jie persipina vienas su kitu. Pradėjau žadinti norą, kad Majke dabar atsirastų tai, kas yra manyje. Sustiprėjo ašaros ir ekstaziškas švelnumas iki 3. Atsirado aiškumas, kad dabar, kai pas mane dar mažai ekstaziškų suvokimų patirties, jų atsiradimo metu juos būtina primaitinti pastangomis, žadinti juos ir „įšokinėti“ į juos nuolatos. Anksčiau aš galvojau, kad po to, kaip atsiras ekstaziški nušvitę suvokimai, toliau jie tęsis savaime, bet paskui užfiksavau, kad jeigu nedėsiu pastangų, jų intensyvumas staigiai kris. Pavyzdžiui, nuo 3 ekstaziškoje skalėje iki 8 paprastoje. Tai turi elementarų paaiškinimą – kadangi man kol kas labiau įprasta būti ne ekstaziškuose nušvitusiuose suvokimuose, tai todėl ir atsiranda dreifas į labiau įprastų būsenų pusę.

Kartais atsiranda neįprasta būsena, tarsi šioje vietoje yra ekstaziški nušvitę suvokimai ir nėra asmenybės, nėra savęs, kaip uždaros, arba izoliuotos būtybės, suvokimo, nėra ribų. Suvokiu save kaip vietą, kur yra tik nušvitę suvokimai. Pastebėjau, kad tokioje būsenoje, ypatingai lengvai atsiranda mechaniškos skiriamosios sąmonės sutrikimai ir kelionės į naujus pasaulius tampa labai paprastomis, patvariomis.

Šiandien naktį pasijutau tarsi vienu momentu aš esu įvairiose vietose.“

 

<< Back

Forward >>