« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 23

Nortonas buvo kažkur dingęs, o Purna nedelsė su atsakymu – jos įvykių tankumas augo su bauginančiu greičiu.

 

„Gyvenimas visur! Ši frazė atsiliepia manyje žavesiu, noriu pažinti daug naujo, noriu viską suspėti, norų konkurencija tampa... net negaliu parinkti epitetoJ. Bendrai sakant – daug norų, mažai laiko, bet nuo to nuojauta tik labiau sustiprėja, atmintis darosi kibi, kiekviena minutė darosi turingesnė, tarsi masyvesnė ir ilgesnė. Norų pobūdis taip pat keičiasi – prisimeni, mes kartu skaitėme knygą apie ledynus, kurie praslinko pietine Afrika ir paliko po savęs ant akmenų ilgas juostas? Norai pradėjo asocijuotis su šitais ledynais – masyvūs, nenumaldomai judantys į priekį, netgi uolos jų nesustabdys. Gyvenimas visur. Jis gali būti pastebėtas ne tik ten, kur, bendrai sakant, su tam tikru fantazijos kiekiu galima jį įsivaizduoti, bet ir ten, kur jo išvis negalima įsivaizduoti. Skaitydama tavo laišką, prisiminiau neseniai išspausdintą straipsnį apie dulkinės plazmos tyrimus – kiek aš žinau, tu fizikoje nelabai gaudaisiJ, todėl paaiškinsiu – paprasta plazma – tai jonų ir elektronų „rinkinys“. Iš jos susideda beveik visa Visata, nes ji sudaro pagrindinę galaktikų, žvaigždžių, tarpžvaigždinių dujų, bendrai, tai labai išplitęs snukis. Na, o dulkinė plazma – tokia, kurioje daugybė dulkelių – mažyčių dalelyčių, maždaug dvidešimties nanometrų dydžio. Atrodytų – labai įdomu? Dulkės... nieko neprimena?:) „Kalnai – tiesiog akmenys... žmogus – tiesiog mėsos krūva... dulkinė plazma – tiesiog izoliuoti fermionai, bozonai, jonai ir dulkės“. Bet pasirodė, kad „tiesiog dulkinė plazma“, esant stiprios gravitacijos ir kitų laukų nebuvimui – t.y. atviro kosmoso sąlygose – elgiasi fantastišku būdu! Tai tik atrodo grynai moksline, netgi nemoksline fantastika. Dulkių dalelės tokiose plazminėse debesyse grupuojasi, bet kaip? Niekada nespėsi – ne rutuliukais, ne granulėmis, ne gumuliukais – spiralėmis. Įsivaizduok – ilgos, užlenktos spiralės. Stabilios, gebančios tarpusavyje sąveikauti, gebančios, kas labai neįtikėtina, evoliucionuoti ir netgi kurti savo kopijas, beje, visa tai įmanoma, tik esant plazmai, kuri yra kažkuo panašiu į „kraują ir kūną“. DNK? Dulkinės DNK plazminiame kūne? Atrodo keista, bet... tarpžvaigždinės dujos nuo mūsų toli, bet juk ir debesys ne arti, kas mums netrukdo integruoti jų suvokimus, nors tai ir nelabai paprasta, palyginus su tuo, kaip tai įvyksta tarp mūsų bei gyvūnų. Taigi – tyrinėsime, Mengesas jau atrodo dega idėja prisiliesti prie hipotetiško, „kosminio snukio“ ir ne vien tik jis – išvis susidaro toks įspūdis, tarsi žmonijos istorija tik prasideda, baisu pagalvoti, kad viso to galėjo, ir nebūti, jeigu mes nelaimėtume karo.

O tu, bent jau laikas nuo laiko šalini visus savo norus? Išvis visus – bandei pašalinti juos ir pabūti be jų? O juk pas Bodhi yra tokia praktika ir juk jis ne šiaip sau ją pasiūlė, įdomu, kokias pasekmes tai galėtų sukelti? Aš bandau – neseniai pradėjau – būtent tada, kai norų konkurencija tapo neįprastai aukšta, netikėtai užsinorėjo sukurti visiškos tylumos periodą – iš pradžių atsirado panika, esą „prarandu laiką“, spazmiškas noras kuo greičiau užbaigti tą tylumą ir vėl pasinerti į entuziazmą, nuojautą. O paskui aš supratau, kad visai nereikia šalinti entuziazmo ir nuojautos, juk praktikos tikslas išmesti norus, o ne nuojautas. Paskui parašysiu, kas man čia išeis ir tu pabandyk – mažiausiai, kas išeina po tokių pratimų - atsiranda ypatingos rūšies kietumas, tarsi maždaug tolygiai prisotinti srautai diferencijuojasi, vieni norai tampa silpnesniais, kiti – prisotintais. Trumpai sakant, parašysiu vėliau, dabar rašau kursus mažamečiams!“

 

Įjungusi ekraną, Tora braidė krantu – plona vandens juosta, užliejančia smėlį. O truputį toliau kažkas, tarytum visai ne bangos, bėgioja po vandeniu. Iš pradžių matosi tik jų lanksčios, lygios, apvalios nugaros – apiplaunamos vandeniu, jie pasikelia po paviršiumi, kaip rieduliai. Jie lekia, lekia, o paskui staigiai iššoka iš vandens ir metasi krantan. Jie lekia išsirikiavę viena linija. Jų judesiai ryžtingi, sutartiniai ir nuo jų judesių sudėtingumo įvyksta įspūdis, kad tai yra aiškiai organizuotas būrys, atliekantis iki nepriekaištingumo atrepetuotą manevrą. Ir kai iššoka į krantą, iš karto sudužta į daugybę mažų, spindinčių gabalų, kurie su triukšmu veržiasi į naują teritoriją, ir išsilaksto po karštą, beveik įkaitusį krantą.

Vėl atsirado ištikimybė vandenynui, kaip šiandien, kai maudėsi rytiniame vandenyje – ten tokios nuostabios žuvys ir vėžliai, įspūdinga – kokie jie visi skirtingi, ryškūs. Žuvys, pusės žmogaus dydžio, o kai kurios persilieja įvairiausiomis spalvomis – galva tamsiai mėlyna, pereinanti į žalią pilvūzą, o uodega persilieja geltona, oranžine ir raudona spalvomis. Tas pats ir su akmenimis – tai visai ne spalvos, kurias turi daiktai arba kurias sukuria žmogus – neįmanoma pagauti bei aprašyti skirtumo – taip pat, kaip ir negalima neatskirti. Nuostabu – netgi pati akmens arba gyvūno, arba žuvies odelės spalva stipriai rezonuoja su grožio jausmu, žavesiu, simpatija. Vėžliai didžiuliai, žmogaus ilgio ir daug didesnės platumos. Norėjosi kartu su jais plaukioti. Tora priplaukė prie vieno – jis prileido ją ištiestos rankos atstumu ir jie žiūrėjo vienas į kitą. Vėžlys neišplaukdavo, tik kartais iškišdavo galvą į paviršių, rydavo orą ir vėl truputį panerdavo. Tora truputį bijojo, kas jeigu paliestų jį, jis įkastų, todėl ji priplaukė prie užpakalinės letenos ir lengvai prisilietė, po to vėžlys panėrė apačion. Jo TOKIOS malonios letenos. Tora jį pasivijo ir palietė kitą, tas truputį krūptelėjo, ir išplaukė dar žemiau. Jie turi dideles akis ir taip pat spokso į mus, žmones – jų akys atrodė nuostabiai didelės, ir labai nepaprastai ryškios. Paskui Tora uždėjo akvalangą ir patraukė gilyn. Nuo trisdešimties metrų koralai baigdavosi ir prasidėdavo mėlyna bedugnė – ten nieko, išskyrus tamsiai mėlyno vandens, nesimatė. Ji pradėjo plaukioti virš šios bedugnės vėžliui iš paskos – buvo džiugu, lengva, vandens srautai, kaip šilti ir vėsoki upeliai, tekėjo kūnu. Priplaukė penkios žuvys, išsirikiavo eilėje ir žiūri. Neįmanoma buvo laikyti jas bukomis būtybėmis, kurias galima tik kepti ir valgyti. Pradėjo ratais leistis žemyn, įvyko tolygaus skrydžio pojūtis. Panašus išgyvenimas atsiranda, kai skraidai sapne, lengvai ir lėtai slysdamas, kai kiekvienas judesys atliekamas be pastangų, pakanka tik noro – laisvė, erdvė, žavesys... rytinio pasinėrimo prisiminimai tapo tokiais aiškiais, jog Tora netgi pajuto vamzdelio skonį burnoje.

Kur gi dingo Nortonas? Tora apsisuko ir pradėjo bristi atgal prie tilto, semdama pėdomis drėgną smėlį, smulkiomis kopomis gulintį po plona priekrantinio vandens odele. Mintys vėl grįžo prie vandenyno snukių. Pabandė sužadinti įvairius NšS ir tuo metu susikauti ties ištikimybe Žemei, vandenynui, spindinčio vandens srautams, nuostabių akių vėžliui. Netikėtai sprande atsirado aštrus spaudimas, įtampa. Nuo mažųjų pirštų galiukų iki alkūnių – deginanti spaudimo juosta, stiprus spaudimas krūtinėje – tarsi pro krūtinę bando išsiveržti geležinis, ilgas ir aštrus smaigalys, kvėpavimas pasidarė sunkus, ir netolygus, gerklėje taip pat spaudimas, jis panašus į kaklo išpūtimą, vidinės sferos suvokimas, nėra kaklo ribų. Pojūtis, kad kūnas siūbuoja taip, kaip laivas jūroje, lengvai, į įvairias puses, bet netgi toks siūbavimas sukelia žaismingumo ir mėgavimosi suliepsnojimus. Kelis kartus kūnas tarsi „krūptelėjo“, šiurpai nubėgo per visą kūną, sukeldami džiaugsmo ir žaismingumo suliepsnojimus.

Ištikimybė. Tai kūnas reaguoja į ištikimybę. Sustingti? Toliau eiti? Mintys suliepsnojo, bet Tora jas iš karto sutramdė ir ištikimybė sužibo dar ryškiau – nuo širdies į visas puses išsitiesė auksiniai siūlai, jie užpildo ir uždegina kūną, glamonėja vandenyną, patenka į jo paslaptingiausią gilumą, glamonėja žuvis, vėžlius, delfinus, visus šiuos smulkiausius, beveik skaidrius, įvairiausių formų vėžiukus, kuruos galima pamatyti tik sustingus vandens storymėje, vos nekvėpuojant ir atkakliai žiūrint pro kaukę. „Tai ne vaizdai“ – mirktelėjo mintis. Tai iš tikrųjų ne vaizdai – tai pojūčiai! Pojūčiai toli už kūno ribų. „Mes tik pačioje kelionės pradžioje“. Nuostabu – aiškumas pasidarė ryškesnis – pasirodė, buvo koncepcija apie tai, kad ryški ištikimybė užtemdys visą kitą, - nieko panašaus. Aiškumas... nuostabu – jis egzistuoja savaime, jis neišsitaško mintyse, jis – atskiras, savarankiškas išgyvenimas – aiškumas, kristalas, skaidrus kristalas, spindintis, minkštas, nesugriaunamas. Ar galiu nukreipti aiškumą kur nors kitur? Ištikimybė – noriu nukreipti į ištikimybę. Ir vėl audros debesys be vargo pagimdo lietų – taip gimsta aiškumų, lengvai įvelkančių mintis, srautas. Aiškiai išsiskyrė ištikimybės tipai. Tora be vargo užfiksavo juos:

1.     Švelni ištikimybė – rezonuoja su žodžiais „labai gili“, „subtili“, rezonuoja su skaidraus, deginančio kalnų ežero vaizdu.

2.     Ištikimybė – palaima – intensyviausia ištikimybė, rezonuoja su žodžiais „nepakenčiama“, „neįmanoma sustoti/iškęsti“. Tai ištikimybė su dideliu kiekiu persiliejančių NšS, kur nėra aiškaus skyrimo – koks NšS ir kada atsiranda. Viskas susimaišo ir lekia be sustojimo, be abejonių, be baimės.

3.     Abejinga ištikimybė – atsiranda kažkokiai būtybei, paskui atsiranda abejingumas ir čia pat – prasiskverbimas, tarsi aš susilieju su ja, tarsi tai ji jaučia abejingumą ir aš galiu jį perimti.

4.     Nujausta ištikimybė – kai yra stipri nuojauta ir ištikimybė tam, kam jauti nuojautą. Tokia ištikimybė rezonuoja su mintimi apie naujus drakonėlius, snukius. Yra nuojauta, kad jie atsiradinės ir atsiradinės, o kartu ir ištikimybė jiems, ir tiems, kas dabar su Bodhiu.

Taip, ištikimybė keičia kitų nušvitusių suvokimų charakterį. Jie įgyja ypatingą spindesį, ryškumą, gilumą. Atsirado vaizdas, kad nušvitę suvokimai, kurie neatsiranda poroje su ištikimybe – tai vandenyno paviršius, tik jo švelni odelė yra šiurkšti, bet pas jį yra giluma, yra povandeniniai snukiai, yra visas įvairiausių būtybių pasaulis, ir šis pasaulis labai, labai skiriasi nuo to, kuris yra paviršiuje.

Tora pradėjo žadinti vieną po kito nušvitusius suvokimus, praplaudavo juos ištikimybe. Įvyko vaizdas, kad NšS – kaip akmenukai jūros krante – visi skirtingų dydžių, formų, spalvų, bet kai atrieda banga – visi jie susimaišo tarpusavyje, laksto čia-ten, linksminasi ir žaidžia. Ištikimybė apsemia savimi viską, kaip jūros banga. Paslapties jausmas – tarsi persikėlė į kitą planetą ir prieš mane – didžiulės erdvės, ir nežinoma – ar šios erdvės turi kraštus.

Tora nusileido ant keliukų, kelis kartus minkštai ir skambiai plekštelėjo delnu per vandens paviršių – taip jis atrodo kietesnis, ne toks pabėgantis-nesvariai-tekantis. Vandenynas savo drėgnu kūneliu apiplaudavo jos keliukus, šlaunis, pilvo apačią, beveik karštas vanduo pliuškeno tarp kojų, ir kiekvienas pliaukštelėjimas tarsi įpūsdavo ištikimybę bei norą jausti dar, ir dar daugiau. Iš pradžių gilumoje už putės, o paskui pilve netikėtai įvyko stiprus spazmas, tarsi kažkas su jėga veržiasi iš ten į išorę, kaip žiedas išsiskleidžia, atveria save jūrai, dangui, vėjui. Pašalinusi įkyrų norą įtempti pilvo raumenis, Tora giliai įkvėpė. Spazmai sustiprėjo ir netikėtai – tarsi po ilgo miego – prabudo keli prisiminimai iš tolimos vaikystės – štai, pavyzdžiui, toks – Tora užsimerkė ir atsidavė atsirandančių paveiksliukų , garsų, kvapų žaidimui – stipriausias buvo kvapas – nuostabu – tai ne tiesiog mintys apie kvapą, tai būtent tikras šviežios duonos kvapas, kurį atveždavo sunkvežimis į kaimą. Tas kvapas buvo toks malonus, kad norėjosi su džiaugsmu bėgti jam iš paskos. Džiaugsmas buvo toks, kad man jau buvo nesvarbu – ar aš valgysiu šią karštą, nepaprastai skanią duoną, ar ne, norėjosi bėgti sunkvežimiui iš paskos, šokinėti, juoktis ir rėkti, koks skirtumas – pavyks man suvalgyti šią duoną ar ne. Kai sunkvežimis įsibėgėdavo ir darėsi aišku, kad jo nepasivysi – buvo nesvarbu; džiaugsmas buvo toks stiprus, kad atsiradinėjo džiaugsmingas nuovargis – jis buvo toks intensyvus, jog neatsiradinėjo nei noras išvyti, net nusivylimas. Netgi mintys apie tai, kad ši duona turi skanų kampelį, kurį nulaužus galima būtų pamatyti minkštumą, o gal netgi garus, visai nesukeldavo nusivylimo, kad sunkvežimis išvažiavo. Jis tolo, matėsi dulkėto kelio tolumoje, o virš jo buvo beribis mėlynas dangus be jokio debesėlio. Buvo jausmas, kad kažkas nepastebimai įvyko, kažkas paslaptingo, dangus, duona ir sunkvežimis – jie „vienas“, jie – kažkoks didelis suvokimas, nuo kurio yra džiaugsmas. Užbaigtumo ir pilnatvės jausmas – tarytum nieko daugiau, išskyrus to, man nereikia.

Prisiminimas suliepsnojo staigiu žaibu ir dingo, bet Tora nespėjo atsimerkti, kaip netikėtai iškilo naujas vaizdas iš praeities, suplėšė įsitikinimą – kur bei kas ji. Tai buvo taip netikėtai, kad Tora tiesiog pradėjo pasakoti garsiai – niekam – vandenynui, purslams:

„Mes gyvenome su motina. Jos vardas buvo Kali, mano Lakšmi. Neprisiminiau nieko, kodėl šitie vardai man galėtų atrodyti keistais. Netrūkus man tutėjo sukakti penkeri. Mes nuolatos buvome viename kambaryje: jo sienos ir lubos buvo moliniai, grindys išklotos smulkiausių, sunkių molio miltelių, kuris buvo labai švelnus iš prisilietimo. Jokių baldų, blogas apšvietimas. Neturėjau jokių spėlionių, kur tas kambarys galėjo būti – mieste ar dykumoje. Ten buvo langai, bet neprisimenu net prošvaistės to, kas galėtų būti už lango. Motina Kali (aš taip ją vadinau) mokino mane, bet darė tai labai nepastebimai – taip, tarytum tai aš ją mokinu, sukurdavo situacijas, kuriose pas mane atsiradinėjo koks nors aiškumas ir aš pasakojau apie šį aiškumą, galvojau, kad ji nieko apie tai nežino. Tik vėliau supratau, kad viską prisimindavau tik dėka jos planinių ir aiškių veiksmų, o ne atsitiktinumo dėka. Kartais ji kažką man pasakojo, kartais paderindavo situacijas, kuriose kažkas įvykdavo ir aš prisimindavau kažkokį žinių fragmentą. Laikas, praleistas su ja, pats brangiausias mano gyvenimo laikas. Taip aš galvojau ir tada. Jutau vis daugiau ir daugiau mėgavimosi, ramumo, foninės palaimos. Paskui buvo užbaigiančioji naktis, Motina Kali kažką paruošė ir pasakė kažką „mažai reikšmingo“. Mes atsigulėme miegoti. Tas „mažai reikšmingo“ sukosi ar tai mano sapne, ar tai sapno riboje. Netikėtai supratau, prabudau, pradėjau žadinti Motiną ir pasakoti jai. Paskui pasikeitė vaizdas ir aš vėl prabudau, pradėjau kažką daryti, vėl kažką supratau, vėl pradėjau žadinti Motiną ir jai pasakoti. Kiekvieną kartą mano ištikimybė jai ir mėgavimasis-palaima stiprėdavo. O jos elgesys buvo panašus į protingo, samprotaujančio bet paprasto žmogaus elgesį. Paskui vėl pasikeitė paveikslas ir vėl aš prabundu... Mane tai negąsdino. Supratau, kad patekau į kažkokią naują būseną ir man buvo džiugu nuo tų atradimų, kuriuos padariau. Niekada nemačiau savęs iš šalies: tamsiaodė, smulki penkių metų mergytė, blyškiai geltona, trumpa suknelė, sandalai, tamsūs, trumpai kirpti plaukai. Bet veido neprisimenu visiškai, tarytum tais momentais aš jo ir nemačiau.

Netikėtai viską prisiminiau ir pribėgau prie Kali, norėdama jai viską papasakoti. Pradėjau pešioti ją už peties ir sakyti: „tu deivė, mama, tu ne paprastas žmogus. Tu labai stipri ir nemirtinga deivė. Aš taip pat, aš mažoji Lakšmi“. Tuo momentu viskas staigiai pasikeitė, mes atsidūrėme didelėje šviesioje patalpoje, sėdėjome už stalo, sienos ir grindys – kaip įprastame name. Kali man iš dešinės. Ji pasidarė visiškai kitokia, atsirado grožio jausmas jai 10 ir nuojauta-10. Nuo jos susidarinėjo toks stiprus įspūdis, kokio dar niekada niekam nemačiau, negailestingumo įspūdis, absoliutus ir nesugriaunamas pasiryžimas. Ji uždavė man kažkokį klausimą visiškai kitokiu balsu. Supratau, kad visą tą laiką ji apsimetinėjo ir buvo užsidėjusi kaukę, kad galėtų mane mokinti, kad aš viską pati prisiminčiau. Atsakiau, bet tarsi neįveikusi silpnadvasiškumo, tarsi bausdama save. Ji atsikėlė ir pradėjo trauktis. Supratau, kad ji gali išeiti visiems laikams – jai nebūdingas gailestingumas arba prisirišimas, ji tiesiog pamirš mane visiems laikams. Tada aš kažką jai sušaukiau – nuoširdžiai. Ji sustojo ir pradėjo lėtai eiti link manęs.

Tuo momentu supratau, kad visą šį laiką jutau jai nušvitusį foną 7, ryškų mėgavimąsi kūne, o kai tik ji pasidarė man abejinga, visa tai dingo. Ne nuo savęs gailėjimo, kad ji vos nepaliko manęs. Gailėjimas neatsirado, prisirišimo jai taip pat nebuvo.Tuo momentu atsirado nuostaba ir mintis: „arba kai ji prie manęs ateina, arba kai ji pradeda jausti man simpatiją, atsiranda šis nušvitę fonas, būsena keičiasi taip, kad neįmanoma šių dviejų būsenų lyginti“.

Paskui ji išėjo. Bet liko įsitikinimas, kad ji – mano motina. Nežinau, ką tai reiškia. Bet nesuvokiau mūsų kaip dviejų karių, kurie dėl kažkokio tikslo susitiko ir paskui išsiskyrė, suvokiau save kaip vaiką, nors apie jokį rūpinimąsi nebuvo kalbos. Atsiradau tame pačiame moliniame kambaryje. Žinojau: viską prisiminiau, prasidėjo naujas gyvenimas, aš – deivė (tada aš vadinau dievais tuos, kas nejaučia niūrumų), aš jaučiu nepertraukiamą nušvitusį foną 7-10. Jis užpildo mane, mėgavimosi srautai kūne tokie intensyvūs, kad kūnelis atrodo tiršta, auksine mase. Aš – Lakšmi nepertraukiamai jutau žavesį nuo visko – nuo mokymosi pas Kali, nuo vienatvės perspektyvos, nuo molinių sienų. Man buvo būdingas labai audringas emocijų apsireiškimas ir staigus apsireiškimų pasikeitimas. Jeigu pas mane žavesys -6, aš galiu spiegti, šėlti, kovoti. Ir bet kokią sekundę aš galiu sustoti ir tapti rimta 10.

Galima daryti viską, ką noriu, tiesiog dabar. Pradėjau galvoti, ko aš noriu gyvenime labiausiai. Netikėtai prisiminiau - Kastaneda! Pradėjau šokinėti po kambarį, šaukti – Kastaneda! Prisiminiau, kokį stiprų švelnumą, ištikimybę, potraukį jam jutau. Prisiminiau, kad kažkada seniai, mes labai ilgai, gal netgi dešimtmečius, kartu mokomės. Mūsų santykiai buvo tokie, kokius Kastaneda aprašo Nahualio vyrui ir moteriui. Prisišaukusi iki valio, sustojau prie durų iš kairės ir sustingau, dėmesingai apžiūrinėdama kambarį. Netikėtai atsidarė durys ir pro jas įėjo besišypsantis Kastaneda. Puoliau jam į glėbį, pargrioviau ant minkštų, molinių miltelių, pradėjome voliotis, juoktis, šūkauti. Norėjau dulkintis su juos visada, atrodė, kad niekada negalėsiu iki valios prisiglamonėti su juo, prisidulkinti. Niekada anksčiau jokiam vaikinui to nejutau. Sakiau jam apie tai, lindau glamonėtis, bučiuotis. Jis pasakė – taip labai norėjau tave rasti! Džiaugiuosi, kad radai mane. Jis paėmė mane ant rankų (penkių metų mergytę) ir aš pakibau ant jo, užmigau. Gal netgi tiksliau „panėriau į ramybę“, todėl, kad niekada gyvenime neužmiginėjau su tokiu skvarbiu malonumu, akimirksniu ir visiškai nerūpestingai.“

 

Netikėtai Tora suprato, kad ji ne viena ir jau seniai. Atsimerkusi, ji pamatė tiesiai prieš save sėdintį ir dėmesingai klausantį Nortoną. Neatsirado nuostaba, bet pralėkė mintis, kad tuoj gali atsirasti sumišimas ir Tora mintyse „išleido nagus“, pasiruošė iš karto jį pašalinti. Bet būsena staigiai pasikeitė – vietoj sumišimo netikėtai atsirado palaima. Kartu su ja – aiški būsena, tarsi ji randasi vienu metu dvejose vietose – čia, prie karšto vandenyno, ir kažkur užsnigtame miške. Ant pūkuotų bangų-pusnynų švyti saulė, priekyje – ežeras, padengtas ledu ir sniegu. Gauruoti eglių šakų snukiai pražergė savo kojas ir guli po sniegu, viskas akinančiai spindi saulės spinduliuose. Aiškus įsitikinimas, kad toje vietoje nėra žmonių, išvis nieko nėra ir negali būti. Abejingumas-10. Aiškus nesikeičiamumo suvokimas – „čia visada taip“, „čia netgi nėra metų laikų“, „čia niekada niekas nesikeičia“. Suvokimas savęs kaip nejudančios, nesugriaunamos – galima tik žiūrėti, stovėti ir nejudėti.

Suliepsnojo naujas prisiminimas, sustiprinęs jau ir be to stiprią ryškios anestezijos būseną, į kurią, atrodo, negalėjo patekti netgi niekingas nerimas. Tai buvo ramybės vandenynas – ryškios ir netrikdomos, žaismingos ir kietos ramybės. Nortono akys buvo taip arti ir jos buvo tokios artimos (aš jaudinausi, ir kam aš jaudinausi, juk tai taip kvaila...), ir Tora, užsimerkusi, pratęsė:

„... sėdėjau naktį ant prieangio. Švelnumas nuo minkšto, neobjektinio seksualinio noro, kuris neturėjo spazmiškumo, stiprėjo. Atrodė, jaučiu viską aplink save – kiekvieną žolelę, šaką, medžių šešėlius, žvaigždes, kiaurai prasmelkiančias šią naktį. Tiesiai prieš prieangį buvo nedidelis tvenkinys. Jame – daugybė varlyčių, įvairių kitų smulkių snukių, kurių pavadinimų net nežinau. Priklausomai nuo to, kaip stiprėjo švelnumas, mėgavimasis, atvirumas ir ramumas, kai kurie iš šių gyvių, o taip pat kai kurios krūmų ir medžių šakos, netikėtai pradėjo spindėti auksine šviesa, velniai griebtų – jie iš tikrųjų spindėjo, mirksėk ar nemirksėk. Varlytės, paukščiai ir kiti snukiai pradėjo murkti, traškėti, kurkti, spiegčioti. Ir kuo stipresni buvo nušvitę suvokimai, tuo garsiau jie murkėjo, dauguma iš jų prisiartino prie prieangio ir spoksojo į mane. Kai kurie vaikinai išėjo į prieangį ir stebėjo tai su stipria nuostaba. Kažkas tapšnojo mane už peties, sakydamas: žiūrėk, tu juos visus trauki, jie tokie gražūs! Buvau keistoje būsenoje – jokio spazmiškumo, ramybė-10, stiprios ištikimybės, švelnumo, atvirumo visiems Žemės snukiams išgyvenimas ir tuo pačiu išgyvenimas, tarsi „aš“ neegzistuoju.

Tora kelias sekundes tylėjo, Nortonas nejudėjo.

„Prie manęs atslinko varlytė katės dydžio, ilga labai, su skvarbiomis akimis. Ir pradėjo glamonėtis, kaip katė – tai buvo labai neįprasta, labai keista. Glosčiau ją ir netikėtai pas mane atsirado mėgavimasis-20 nuo kiekvieno jos veiksmo, ir varlytė taip pat tapo auksinė. Viskas pasidarė auksiniu, viskas tapo...“

Toros balsas nutruko, netikėtai nuriedėjo ašaros, ji bejėgiškai padėjo rankas ant kelių, bet veidas buvo nuostabus, neapsakomai nuostabus.

 

<< Back

Forward >>