« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 24

Atėjusi į Nortono guolį – mechaniškai sekdama jį ir beveik nesigaudydama, kur jie eina, Tora tiesiog nusileido ant čiužinio, gulinčio prie sienos. Kūnas persiliedavo spinduliuojančiais pojūčiais, tyliai verdavo mintys, jos sustingdavo ir vėl pradėdavo judėti tirštu, maloniu srautu. Nortonas atsisėdo priešais, jo veidas buvo tarsi išraižytas iš minkšto akmens – šypsosi? Keista veido išraiška – vienu laiku buvo pagaunamas – būtent pagaunamas - pasiryžimas, jėga ir tai pasireikšdavo minkšta šypsena. „Budos veidas!“ – dingtelėjo mintis (iš kur man žinoti – koks galėjo būti Budos veidas). Mėlyna holografinė žvaigždutė mirksi prie dešinės rankos – reiškia – laiškas nuo Purnos (aš ką, atėjau čia skaityti laiškus?). Tora neskubėdama išsitraukė džoistiką ir įjungė ekraną. Dėmesys sustojo ties paskutinėmis pastraipomis:

 

„Surinkau užrašus to, kas man rezonuoja su abejingumu:

*) Begalinė dykuma, kuria aš einu, pučia vėjas, tiesiai virš galvos saulė, bet nejaučiu karščio, einu ir aplinkui matau tik smėlį, priekyje – horizontas, aplink daugybė smėlio kalvų. Niekas netrikdo šios tylumos, žinau, kad eisiu ir eisiu toliau, niekas negali sutrukdyti man siekti savo tikslą.

*) Aš labai aukštai kalnuose, aplinkui – tyluma, kartais girdžiu upelio garsą arba kalnų paukščių sparnų triukšmą. Man niekur nereikia bėgti, aš niekur neskubu, noriu čia sėdėti ir jausti tai vėl, ir vėl, amžinai.

*) Aš viena, nieko nėra, aš visiškai viena, ir aš noriu likti viena amžinai – viduje tarsi yra kažkas kieto, nepalaužiamo. Girdisi pusiau atvertų durų, siūbuojančių nuo vėjo, girgždesys, vėjo ūžesys, eisiu jam iš paskos, kur niekada dar nebuvau.

*) Viskas, kas atrodė ryškiu ir spalvingu aplinkui – prarado spalvas, tapo pusiau skaidriu, tarytum paslėptu rūke. Nenoriu daugiau laikytis šių nematomų kontūrų, noriu eiti ten, kur matau tikras spalvas – ryškiai žydrą, violetinę, švelniai alyvinę, ryškų smaragdinį, noriu visą tai matyti.

*) Akmeningas didžiulio vandenyno krantas, bangos daužosi į krantą ir, šniokšdamos, pasitraukia. Priekyje – begalinė tuščio akmeningo pliažo juosta, bangų mūša, žydras, išblyškęs dangus. Šalta. Girdžiu tik bangų ūžavimą ir kažkokių man nepažįstamų jūros būtybių pliuškenimą. Eisiu šiuo pliažu iki horizonto, kol nesuprasiu, kad pasiekiau kažkokį tikslą, o tada eisiu toliau.

*) Sniego lyguma, retkarčiais pasitaiko sniego kalvos. Vėjas tai nurimsta, tai pradeda pūti į veidą arba nugarą. Žinau, kad eisiu į priekį, kol nepamatysiu ženklo, bet kol kas nežinau, koks tai ženklas, ką jis man praneš, tiesiog žinau, kad jis bus.

*) Ant asfalto guli išmėtyti lapai su nušvitusių suvokimų aprašymais, kuriuos paliko snukiai ir drakonėliai. Snukiai jau išėjo, jie negalės nieko papasakoti. Noriu paimti šiuos lapus, skaityti juos, įsiminti, kas juose parašyta, griebtis šio patirties, bet vėjo gūsis juos nuneša ir man belieka tik pradėti sudarinėti savo aprašymus, nuo pat pradžios, vieną po kito.

Stipriausias rezonansas atsiranda su apleistų miestų vaizdu, girgždesiu, bangų, sparnų ūžimu, arba popieriaus šlamesiu. Su begalinio kelio vaizdu – užsnigtu, smėlėtu arba akmeningu.

Su žodžiais „dykuminis“, „negyvenamas“, „begalinis“, „išblukęs“.

Lietaus ošimas, lašai rieda stiklu. Netgi nežinau, kur randuosi – žinau, kad kai tik baigsis lietus ir pasirodys saulė, aš iš karto išeisiu.

Skaičiau Bodhio „kūrinį“, atsiradinėjo NšS – negalėjau suprasti kokie, po to pradėjau jausti pojūčius pilve, gerklėje, mentikauliuose, išorinėje nugaros dalyje.

Iš karto užsinorėjo valgyti, miegoti, užsinorėjo kurti ir šiuos NšS, ir šiuos pojūčius.

Niekada nenorėčiau būti abejinga NšS.

Pradėjau rinkti į vieną folderį tekstus, rezonuojančius su NšS, frazes, piešinius. Noriu visada turėti galimybę juos pažiūrėti, prisiminti. Tokioje būsenoje mechaniški norai dingsta.

Uždaviau sau klausimą „kodėl aš taip greitai pamirštu, kad NšS galima jausti visada??“

Jeigu aš 10 kartų perskaitysiu Bdhio pasakojimą, galėsiu įsiminti šį išgyvenimą ir įšokinėti į jį kiekvieną kartą, kai tik to norėsiu. Kodėl aš taip nedarau?

Kodėl nededu pastangų nuolatos?

Kai rašiau, mano tikslai, kuriuos užsibrėžiau, atrodė priverstiniais. Ne nušvitusiais, ne džiaugsmingais.

Ko man norisi dabar?

Eiti kažkur po šiltu lietumi ir galvoti apie tai, kad tuoj pamatysiu kalnus, jūrą, pamatysiu bangas, vėją, vasarą bei rudenį.

Daugiau nebusiu prispausta savo narkotinių norų, įpročių.

Bijau pajudėti, kad neišgąsdinčiau šios būsenos. Sustingti.

Ėjau takeliu, įsivaizdavau, kad priekyje eina Bodhis. Pajutau susirūpinimą dėl jo nuomonės apie mane 2, o paskui – tai, ko negaliu kol kas aprašyti, kas atsiranda po merginos ir vaikino susitikimo.

Išorinė šlaunų, blauzdų dalis, nugara, mentikauliai – šaltis, kažkas kieto kaktoje, ašaros, štai jau visa nugara jaučia elektriškumą, kuris tai sutraukia, tai paleidžia. Gerklėje šį kartą nieko nėra. Lengvas deginimas pilve.

Nenoriu pamiršti.

Noriu apsupti save nušvitusiais faktoriais. Kaip? Parašyti plakatus ir iškabinti juos ant visų sienų?

Baimė, kad nustosiu jausti tai, ką jaučiu – o būtent ši baimė ir trukdo tai jausti.

Iš kur atsirado beprotiška mintis, kad negalima nuolatos jausti NšS?

Deginimas mentikauliuose, ašaros.

Šaltis perėjo į vidinę šlaunų dalį ir krūtinę.

Ką aš jaučiu Bodhiui?

Noriu padaryti savo praktiką NšS sukūrimo praktika.

Noriu skaityti „kūrybą“ ir išrašinėti, kokius NšS aš jaučiu, kaip aš juos jaučiu.

Kas tokio pažįstamo šiame medyje? Kodėl aš jį suvokiu kaip pilko pasaulio dalį?

Kodėl nesuvokiu kaip dalį kažko paslaptingo?

Pradėjau kurti įsitikinimą, kad viską matau pirmą kartą, kad nemačiau dar šio pasaulio. Iš pradžių niekas neįvykdavo, paskui pasukau galvą ir pamačiau, kad takelis pasuka kažkur už moreninių pylimų, ir atsirado įsitikinimas, kad jeigu eisiu tenai, tai jau atgal, į pažįstamą pasaulį, negrįšiu.

Užsinorėjo visame guolyje iškabinti plakatus su nušvitusiais faktoriai, nuotraukomis. Pakabinti, padėti, priklijuoti juos visur, kad niekada, nei sekundei, nepamirščiau noro kurti ir jausti NšS.

Tuoj ateisiu į guolį, eisiu pasivolioti vonioje ir... ir neprisiminsiu, kaip stipriai norėjosi gyventi, daryti kažką, mokytis, skaityti, rašyti. Kad galima TAIP įdomiai gyventi.

Sustojau, pradėjau spoksoti į dangų, prieblandoje virš viršūnių matėsi debesys – truputį tirštesni nei pats dangus, vos matomi, sodriai pilki. Įsivaizdavau, kad didžiuliai kalnai prapjauna šiuos debesis ir traukiasi kažkur aukščiau, toliau. Stovėjau, žiūrėjau į šiuos kalnus. Įsivaizdavau, kad aš dabar kažkokioje nepažįstamoje vietoje, štai kotedžai, juose – būtybės, kurios užimtos savo kūryba – lipdo, stato, skaito, mokosi, žaidžia vienos su kitomis, tyrinėja, gauna nuo to nepertraukiamą malonumą, mėgavimąsi ir aš galiu su jomis pažaisti, o paskui eisiu toliau, iki kalnų. Tora dabar prie vandenyno, su ja daiveriai, komandos, šunykščiai, jie jaučia NšS, pliuškenasi bangose, čiupinėja vėžlius ir spokso į dangų, žaidžia, ir glamonėjasi su delfinais bei aštuonkojais.

Atsirado įsitikinimas, kad man liko vos tik kelis metus čia praleisti – o paskui aš išeisiu į kalnus, prie ežerų, prie šių debesų – tiesiog taip išėjo, kad dar kelis metus turėsiu praleisti čia.“

 

Nortono veidas tarsi užsidegė iš vidaus, jis atsilošė vos tik kelis centimetrus atgal, bet to užteko, kad susidarytų ryžtingumo įspūdis, ir žvilgsnis – atkaklus, kiaurai matantis, ten, kur gyvena nuoširdumas bei atvirumas.

- Eksperimentai, treniruotės, visa tai puiku, nuostabu. Tai šaunu, argi ne taip? – jo balsas buvo toks pat, kaip ir veidas – iš minkšto akmens. – Tai šaunu? – pakartojo jis.

- Tai šaunu.

- Mes visiškame užpakalyje.

- ? – Neatsirado nuostabos. Tora tarsi to ir tikėjosi.

- Visi mes. Tu, aš, visi kiti. Tik aš tai suprantu, o tu – ne.

- Mes statome naują pasaulį – tarė Tora.

- Taip, statome. Mes statome naują pasaulį, net negalime, nenorime atsitraukti nuo seno. Pažiūrėk – kuo mes užsiėminėjame? Nagi, kuo mes užsiėminėjame?

- ?

- Mes statome, renkame, geriname, sužinome ir įsimename. Mes puošiame kalėjimą aplink save. Mes nuolatos keičiamės dėl smulkmenų – norai nuslysta į tų turėjimo norų kompensaciją, kurie buvo numalšinti, ko pasekmėje kultivuojami kaip tam tikra besąlyginė vertybė. Mūsų rankos ir kojos užrištos sugalvotomis vertybėmis. Laikas bėga, o mes elgiamės kaip idiotai. Renkame ir rašome knygas bei muziką, sukuriame failų bibliotekas, statome daiverių gyvenvietes ir bazes, treniruojame ežius, šunykščius, komandos ir daiverius, mes keliaujame, atkūrinėjame gyvą gamtą, tyrinėjame naujus pasaulius, tobuliname turimus įgūdžius. Tai nuostabu. Bet tai tik prieskonis – skanus, bet tik prieskonis patiekalui – pagrindiniam patiekalui, kurio taip niekas ir nepatiekia. Aš jau persivalgiau prieskoniais ir padažais, buljonais ir garnyrais – o kur gi pagrindinis patiekalas? Kur jis – kalėdinis keptas paršelis? – Nortonas nutilo, tarsi nelabai įsitikinęs, kad Tora supranta, apie ką jis kalba.

- Man labai norisi sąveikauti – tiems patiems šunykščiams, tai pačiai Purnai...

- „Sąveikauti!“ – pertraukė ją Nortonas. – O kada tu veiksi, o ne „sąveikausi“? Kada gyvensi?

- Tai gyvenimas!

- Tai? Ir tik? Ar ne todėl tu su tokiu uolumu tiek daug savo laiko paskiri „sąveikai“, kad pati bijau veikti? Ar ne todėl taip atkakliai studijuoji ir įsimeni, kad pati nenori keistis? Šešiolika valandų skirti veiksmui ir dvi sąveikai – tai būtų visai suprantama. O mes? Komandos, kurios darbuojasi gamtos atkūrimui – jie dirba su savimi po šešiolika valandų? Štai... Purna – ji šešiolika valandų užimta savo kelionėmis, SAVO suvokimų tyrimais – ir tik kelias valandas užimta kitais reikalais?

- Tai juk mes nieko negalėsime...

- ...pastatyti, žinoma. Mes nieko nespėsime, - Nortonas išlenkė atgal nugarą, delnais atsirėmęs į grindis. – O tau neateidavo į galvą, kad galbūt visai nėra jokio būtinumo viską spėti? Štai, pavyzdžiui, delfinai – pasakyk, ar kada nors matei pas delfinus kompiuterius ir kotedžus? Pas juo IŠVIS nėra nieko iš to, ką mes vadiname kultūra, bet tame, kas liečia išgyvenimus, kas liečia nervus, gyvenimo intensyvumą ir gilumą – kas iš mūsų priekyje, o kas atsilieka? Tai svarbus klausimas, Tora... ir sprendžiant pagal visą tai, ką palaipsniui mums darosi aišku apie juos, atsakymas į šį klausimą visiškai ne mūsų naudai... ne, - jis sulaikė jau pasiruošusį nutrukti nuo Toros lūpų klausimą, - ne, aš nesiūlau visiškai sustabdyti materialinę kultūrą, mes vis dėlto ne delfinai – mes žmonės, ir mes turime kitą suvokimų rinkinį, ir noras statyti tai, ką mes statome, iš tikrųjų yra džiaugsmingas, gyvas... bet suprask – juk tu studijavai istoriją, ir žinoma - tu nesi kvaila, tu galėtum ilgai pasakoti, kas yra hiperkompensacija - kaip žmonės dešimtmečius malšino savo seksualinius norus, o paskui taip pat dešimtmečiais realizavo juos iki pamišimo, iki totalaus persivalgymo, apsinuodijimo.

- Bet aš... aš negaliu pasakyti, kad aš kažką tokio malšinau...

- Mes išaugome ne tuščioje vietoje – mes praeities įpėdiniai, nepaisant to, kaip toli mes nuo jos atitruktume, mes vis tiek nešiosime savo abstrakcinėse koncepcijose daugybę iš to, kas, atrodo, jau seniai mirė.

- Noras statyti?

- Taip, įsivaizduok sau – noras statyti, noras daryti kažką savo rankomis, noras turėti informaciją, noras turėti įvairias gyvūnų ir augalų, apgyvendinančių mūsų planetą, rūšis... nes ji be mūsų pati nesusitvarkys! Ji susitvarkys, ji tvarkėsi pati iki mūsų. Tiesiog mes norime jau dabar, kuo greičiau, iš karto, kad patys spėtume gauti naujus nušvitusius faktorius, tarytum jų mums trūksta! Noras turėti nepastebimai apipina lipniu voratinkliu mūsų džiaugsmingus norus. Žmonija labai ilgai malšino ir sugriaudavo viską gyvą, pernelyg ilgai viskas buvo uždrausta – mąstymas, seksas, įspūdžiai, džiaugsmas, nerūpestingumas ir dabar mes įgrimzdę į hiperkompensaciją. Mes esame „efektyvios veiklos“ įkaitais. Tik šį efektingumą mes suprantame ne kaip pakankamumą nušvitusių suvokimų sukūrimui, sąmonės kelionių įgyvendinimui, kuris yra vieninteliu, kas suteikia mums gyvenimo pilnatvės ir gilumos jausmą. Mes suprantame efektingumą abstrakčiai – uždarą pačiam sau. Na štai paimkime tuos žmones, kurie atkuria dirvą. Jie galėtų skirti šiam darbui valandą, dvi, per dieną, o kitą laiką galėtų užsiėminėti savo kelione. Bet jeigu jie tuo užsiėminėtų valandą, dvi – praeitų tūkstančiai metų kol mes atkurtume Žemę... ir savaime aišku, juos pradėtų kankinti mintys „tūkstančiai metų – labai ilgas laikotarpis“, „o juk dabar aš galėčiau atkurti dar vieną metrą“... tokiu būdu džiaugsmingi norai apipinami, aplipinami ir sėkmingai krenta ant dugno, o žmogus lieka su sužlugusiomis viltimis. Bet jis to nepastebi, tiksliau – nenori pastebėti, jis sėkmingai viską išstumia, lygindamas save su tuo, kaip žmonės gyveno anksčiau. Žinoma, anksčiau žmonės IŠVIS niekada nejautė džiaugsmingų norų, iš čia išplaukia išvada – mes laimingi, teisingai? Neteisingai. Mes laimingi tada, kai jaučiame gyvenimo pilnatvę 8-10. Tu gyveni su pilnatve 8? Tu išgyveni tokią gyvenimo pilnatvę, nuo kurios užsidega mėgavimasis kūne, nuo kurios žiežirbomis išsitaško nušvitę suvokimai?

- Aš? – Tora pamojavo galva, - ne, aš ne...

- O argi ne tai – svarbiausia? – klausimas pakibo ore. Tora aplaižė lūpas ir jos liežuvio galiukas sustingo tarp lūpų kampelių.

- Sustok, tiesiog sustabdyk šias lenktynes. Tu nori sąveikauti žmonėms, tu nori gaišti tam daugybę savo laiko ir pastangų – statysi bazę naujai daiverių grupei. Tu ką – neturiu kur gyventi? Na gi ne – tu turi kur gyventi. Tiesiog tave valdo perfekcionizmas. Tau būtent bazės reikia, su visais jos pavilgais, kad viskas būtų tobula, patogu, gražu, tiktų prie kraštovaizdžio ir taip toliau. Juk tai atrodo labai viliojančiai – statyti kažką žmonių pasauliui, kurie siekia laisvės, gyvenimo pilnatvės, NšS. Štai ir išeina paradoksali situacija – mes labai daug darome vieni kitiems, tuo pačiu gaišindami savo laiką, nedarydami to, kas daro mus nuoširdžius pačiam sau ir kitam! Kokio velnio mums viso to reikia? Kam tokia keista „sąveika“? Ir, beje, prieš tai einančioje civilizacijos šakoje visa tai jau buvo – žmonės skyrė savo gyvenimus fabrikų, „miestų-sodų“ statybai, kėlė pramonę ir ūkinę veiklą dėl ateities, dėl palikuonių, aukodami savo malonumus tiesiog dabar. Tikslai atrodė kilniais. O rezultatas išėjo katastrofiškas – nei sau, nei palikuoniams.

Tora pasimetusi apsidairė, tarsi ieškodama – už ko užsikabinti žvilgsniui. Tai, kas atrodė tvirtu ir nepajudinamu, pasidarė neapibrėžtu.

- Štai šis eksperimentas, - tęsė Nortonas, - tu pažiūrėk – juk kiekvieną traukia į savo miestą. Kas ko tik nenori. Po kelių valandų mes visi įlįsime į šį reikalą ir prasidės tikra betvarkė. Vieniems duok prieigą prie snukių, drakonėlių ir Bodhio. Kitiems – Žemės snukių suvokimų integraciją. Tretiems – pasaulių kolonizaciją, ketvirtiems dar kitą mėšlą... štai tu išmokai pasinėrimų, tu moki integruoti suvokimus, tu pabuvai vertikaliai-orientuotuose pasauliuose... dar ne? Na nesvarbu, fesoniniuose pasauliuose tikrai jau buvai. Ir kas? Štai tu man atsakyk – na ir kas??

- ...kokia prasme... kokia prasme – kas? Ar ta prasme, kad mano gyvenimas tapo...

- Taip, būtent – ar tapo tavo gyvenimas panašus į gyvenimą? – Nortonas įkvėpė ir pradėjo kalbėti tyliau ir lėčiau. – Anksčiau žmonės norėjo turėti seksą, pinigus, automobilius, knygas, rečiau – žinias, informacijas ir įgūdžius. Ir jų gyvenimas buvo šlykštus. Dilema „būti ar turėti“ stovėjo prieš juos su siaubingu aštrumu. Jie taip spazmiškai siekė turėti, kad pamiršdavo gyventi ir pragyvendavo visą gyvenimą bei mirdavo visiškame marazme, visiškame bukume. Na dabar, tikriausiai, mes gyvename kitaip? A?

Tora nieko neatsakė. Minčių eiga jau buvo suprantama, bet smegenys judėjo su girgždesiu.

- Nu ką, girgžda krumpliaračiai?:) – Tarė Nortonas su šypsena, tarsi atsakinėdamas į jos mintis. – Mes esame siaubingoje subinėje, Tora. Mes labai sėkmingai pakeitėme turėjimo objektą. Ir skirtumas gerai matosi. Visa praraja skiria mus nuo praeities žmonių, pūvančių negatyviose emocijose, bukume, be džiaugsmingų norų. Bet priekyje dar viena praraja.

- Aš šiandien..., - pradėjo Tora ir Nortonas nutilo, - taip, kaip tik šiandien prabudau, vaikštau ir nesuprantu nieko – atrodo viskas taip, kaip ir turėtų būti – tas pats namas, kompiuteris, langas, bangų pliaukšėjimas, vėjelis, palmės... tai kodėl aš tarytum svetima čia, tarytum visą laiką gyvenau kitoje vietoje? Paskui netikėtai prisiminiau, kad visai neseniai jutau kažką labai patrauklaus. Kažką. O liko tik šis prisiminimas, tik prisiminimas apie tai, kad „kažkas“ buvo, kad ten buvo trauka, magnetiškumas, ir kažkas man labai patiko. Tarytum aš miegojau ir sapne jutau NšS. O dabar prabudau ir pamiršau, kad gyvenau kitą gyvenimą. Netikėtai atsidūriau šiame pasaulyje, su kitu gyvenimu.

- Taip, mes praradome pulsą. Mes atsitraukėme. Mes veržėmės link laisvės ir dabar iki ausų įgrimzdome laisvės atributuose vietoj to, kad siektume ją tiesiogiai.

- Jeigu aš dabar galvoju apie tai, kad tik kelias valandas per dieną realizuosiu savo norą statyti daiverių bazę, iš karto... iš karto atsiranda... štai velnias... juk atsiranda susirūpinimas... juk tai pirmas noro mechaniškumo liudijimas, bet jeigu atsiranda aiškumas tame, kad šis noras didesne dalimi yra mechaniškas, nuo to jis savaime nedings, bet tai ir suprantama – jis žinoma nedings, bet jausti ir realizuoti mechanišką norą neturint aiškumo, ir turint jį – tai didžiulis skirtumas. Pirmu atveju – tai reiškia būti įtrauktu į pelkę – amžinas, nesiliaujantis savęs nuodijimo košmaras. Antru atveju – aiškumas savaime yra pasikeitimų katalizatoriumi, pritraukia NšS suliepsnojimus, taip, tai aišku... bet... aš nesuprantu, Nortonai! – Tora atsisėdo ant keliukų, atkišo užpakaliuką ir palengva pradėjo siūbuoti. – Aš nieko nesuprantu... na gerai, aš kvaila mergiotė, bet...

- O jie visi, aišku, protingi berniukai, - prajuko Nortonas. – Dideli protingi berniukai?

- Jie ką – nesupranta nieko to? Aš dabar suprantu greičiau protu, aiškumo kol kas mažai, bet kiti – komandos, daiveriai, Mengesas... Cheldstremas... Tardenas... kaip jie?

- Kaip jie? – perklausė Nortonas – Nusprendei paklausti suaugusį dėdę?

- Taip... tiesiog negaliu suprasti...

- Išsiaiškink, suprasi.

- Išsiaiškinsiu, - Tora prikando lūpas ir paėmė į rankas chalkopirito gabaliuką, kuris gulėjo šalia čiužinio. Žydrai mėlynos žiežirbėlės tiesiog pradėjo mirksėti jos rankoje. – Žemės Snukiai... pas mane kotedže taip pat yra ir jeigu bus galimybė atnešti dar vieną, eisiu ir atnešiu. Spoksosiu į jį, čiupinėsiu, tai nušvitęs faktorius, jausiu jam NšS... taip, neabejotinai jausiu NšS, velniai griebtų, bet...!

- Baisu ištarti balsu?:) – pradėjo juoktis Nortonas.

- Na... tiksliau neįprasta... reiškia galima iškelti klausimą taip – puiku, pas mane urve yra ametisto kristalas ir aš galiu nueiti į kalnus, ir atnešiu selestito geodą, ir jausiu susižavėjimą bei kitus NšS... bet argi... aš...negaliu.... jausti.... tuos pačius NšS... be jo?? O... – Tora atsisėdo užpakaliuku ant kulnų ir taip sėdėjo išsižiojusi.

- Kas atsiradinėja?

- Atsiradinėja... gyvenimo prasmės praradimo baimė, žinoma....

- Dar?

- Dar... aiškumas, kad nušvitusių suvokimų vaikymasis tapo savitikslu... juk visos mūsų gyvenvietės, kontaktai su delfinais, mineralai, knygos, suvokimų integracija, kursai mažamečiams... juk visa tai žymiu mastu reiškia įnirtingą nušvitusių suvokimų vaikymąsi.

- Įnirtingą? Taip, labai tinkamas epitetas. O nerimas dėl mūsų kultūros, dėl mūsų raidos – atsiradinėja?

- Taip... jeigu, pavyzdžiui, Kremeris atidės šiandieninius užsiėmimus su šunykščiais, jie... iš esmės – ką jie? Pradės nuobodžiauti? Nusivils? Kas būtent atsitiks..., a? – ar tai save, ar tai Nortoną paklausė Tora. – Reiškia – tipinis nerimas? Motiniškas susirūpinimas? Kad tik sūneliui nebūtų liūdna? Juk visa tai taip akivaizdu, bet sustoti šiame vaikymąsi ... – Tora vėl prikando lūpą ir nutilo.

- Sustoti sunku – ypač kai visi aplink tave tik tuo ir užsiėminėja.

- Įdomu – aš visada kažkur vidiniame dialoge laikiau save pasipūtėle, na arba truputį svetimu, susvetimėjusiu žmogumi, todėl, kad aš laikausi atokiai, neskaitau lekcijų, nevedu kursų, tarsi neatiduodu savęs... ir kai pamačiau tave, šiandien, pirmu momentu, kai atsimerkiau... kas mane labiausiai nustebino – artumas, atvirumas, kuris iš karto atsirado tau. Juk, tikras mėšlas... reiškia – visi mes subinėje, na ir reikaliukai – Tora atsikėlė ir priėjo prie pusės sienos dydžio lango, išeinančio į pievelę, už kurios, tarpeliuose tarp palmių, matėsi vandenynas.

- Pasirodė, aš bijau nuobodulio... bijau nepadėti, bijau... juk aš gyvenu baimėje, Nortonai... aš taip su ja suaugau, kad išvis jos nepastebiu, aš tik kartais suprantu, kad kažkodėl per mažai NšS, o ekstaziškų NšS ir išvis nesimato... aš tai paaiškinu sau taip – aš nebuvau auklėjama pas komandos, vaikystėje gyvenau paprastoje šeimoje, be to, nesu labai gabi. Reiškia visa tai buvo saviapgaulė. Štai velnias! – Tora kakta prisispaudė prie stiklo, visi žodžiai kažkur dingo. – Juk aš ir dabar nesu nuoširdi, Nortonai, - ji atsigręžė, - tiesiog dabar aš ir toliau vartoju, griebiu, riju, dar ir dar, duokit man dar Nortoną, dar pusę kilogramo, dar minutėlę, man dar mažai, duokit dar!

Netikėtai Tora suklykė kaip žvėris, sugniaužusi kumščius ir šis klyksmas pavirto staugesiu, jo jėga ir aukštuma augo, aistringai, desperatiškai, tarsi ji kažką iš kažko prašė, arba netgi reikalavo, plėšėsi kaip žvėris, besiveržiantis iš žabangų – bet kokia kaina, kad tik išgyventų.

 

<< Back

Forward >>