« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 25

- Rytoj Eksperimentas. – Nortono balsas buvo labai kasdieniškas, kas ir sukėlė įtampą Toroje. Ir, panašu, jog ne jai vienai. Silpnas balsų gaudesys darėsi tylesnis ir tylesnis, kol neįsiviešpatavo visiška tyluma.

- Beveik visi jau čia, - Tardenas atskris šiandien naktį ir tada busime jau visiškai pasiruošę.

Ore pakibo pauzė. Niekas nejudėjo.

- Beje, Tardenas atsiuntė laišką.

Ir vėl mirtina tyluma. Visa tai ne šiaip sau. Pernelyg kasdieniška Nortono balso intonacija vargu ar apgavo kažką.

- Norėčiau perskaityti. – Nortonas įjungė infokristalą.

- Nortonai...

Šio žmogaus Tora nepažinojo – atrodo kažkas iš Tarybos.

- Esi tikras...?

- Kad noriu perskaityti? – Žmogaus iš Tarybos klausimas tarsi atmetė bet kokias abejones, jeigu jos ir buvo. – Žinoma noriu.

 

„Ji vėl atėjo – dabar jau pažįstu ją ir ji pažįsta mane. Įvairios vietos, įvairūs žmonės aplinkui, bet pasikartoja tai, kad aš braidau arba lakstau jūros krantu ir netikėtai iš jūros pakyla didžiulė banga – apie trisdešimt metrų aukščio. Tokia graži, įspūdingų mėlynumo ir žydrumo atspalvių, didžiulė. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta. Bet dabar man jau netgi nebaisu. Kažkur giliai tarsi kažkas krenta į prarają, bet jau nebaisu. Spoksau į ją. Ji man labai patinka. Iš pradžių vos nepradėjau panikuoti ir bėgti. Na, iš esmės, patį pirmą kartą – tai buvo Himalajuose – aš buvau tiesiog suparalyžiuotas – negalėjau nei pajudėti, nei galvoti, nei kvėpuoti, aš tiesiog išsižiojęs žiūrėjau į ją, aš tarsi atsidaviau jai – visas, be likučių, to net neaprašysi – tu tikriausiai žinai tą susižavėjimą, kuris atsiranda, kai pro tave praplaukia mėlynas banginis – didžiulis, gyvas, jis tave pažįsta, jis gali vienu uodegos mostu tave sunaikinti, bet jis labai atsargus, beveik netgi švelnus, ir velniai griebtų, jam atsiranda ištikimybė. Didžiulis, gyvas snukis. Taigi, kai ši banga atrieda – susižavėjimas yra dar stipresnis, to neaprašysi. Vieną kartą tokia banga netgi užgriuvo! Užvakar ji nuplovė viską aplink save velniop – dumblius, smėlį, akmenis, sausus palmių stiebus, viskas sumirksėjo beprotiškame vandens sūkuryje, pasidarė tamsu, bet manęs – ne, manės nenuplovė, manęs ji nepalietė. Nežinau, kaip taip atsitiko, nesuprantu – kaip tai įmanoma. Ir nenoriu suprasti. To tiesiog negali būti ir nėra čia ką suprasti. Jeigu tai būtų sapnas, jeigu aš bučiau sąmoninguose sapnuose! Aš dabar rašau tai tau ir suprantu – tu nepatikėsi. Aš ir pats nepatikėčiau. Bet tu pasistenk – patikėk – bent jau dėl Eksperimento. Taip atsitinka. Mes.. o, Nortonai, mes visiški kretinai, mes idiotai! Aš tik dabar pradedu suprasti... mes buvome idiotais, mes kultivavome, patys to nesuprasdami, abstrakcinę koncepciją, kurios esmė, kad pasaulis „mūsų viduje” ir pasaulis „ne mumyse” – kažkas, atskiro... kažkas panašaus į tas nesąmones iš praeities apie „materiją” ir „sielą”. Nors dabar mes nekalbame apie šias nesąmones, bet iš tikrųjų mes ir toliau tikime jomis – kalbėdami, mes tarsi ir suprantame, kad nėra „negyvos gamtos”, bet to supratimas yra skurdesnis, o... Nortonai, galų gale tai nesvarbu – mes eisime ten kur einame ir anksčiau ar vėliau priprasime prie to, kad nėra jokios „negyvos gamtos”. Negyva gamta – pas negyvus žmones, tai tikrai. Dabar mes atgyjame ir pastebime tai, kad reikia nuolatos prikasti sau pirštą – ar aš nemiegu? Aš nemiegu, laikas ir kietiems prabusti. Ant nosies eksperimentas, jau rytoj ryte. Šiandien išsiunčiu šį laišką ir iš karto išskrendu. Rytoj eksperimentas ir noriu, kad turėtumėte bent jau dvi papildomo laiko valandas, kad suprastumėte – mes nepasiruošę. Mes ant tiek nepasiruošę jam, kad siūlau... išvis mesti pasiruošimus. Tu perskaitysi šį laišką garsiai, pažiūrėk į veidus aplink save – ką jie dabar apie mane galvoja? Bet jūs pagalvokite – kam išvis reikia „ruoštis”? Kaip mes suprantame šį žodį? Argi reikia „ruoštis”, kai esi nuoširdus? Kai eini į susitikimą su mylima mergaite – tu „ruošiesi”? Tik nevykėliai ir melagiai ruošiasi. Ruošiasi kaip į susitikimą su priešu, su kažkuo svetimu. O kas čia svetimas? Žemės Snukiai? Jie ką, svetimi? Agresyviems ir bukiems žmonėms priešai visur – jūra juos skandina, mikrobai nužudo, gyvūnai kandžioja, visas pasaulis – priešiškas ir pavojingas. Aš nenoriu ruoštis. Nenoriu žaisti šių žaidimų – ką mes norime pergudrauti? Nagi, ką?! Aš nenoriu su ja gudrauti, suprask, Nortonai... aš dabar netgi su jumis nenoriu gudrauti... kai ji pakibo virš manęs – uždengdama dangų, tu gali tai įsivaizduoti?? Ji uždengė dangų, Nortonai!! Su kuo čia gudrauti?? Kai yra pergalė ir ištikimybė, abejingumas aplinkai ir palaima – kur čia bus vieta gudrumui? Manyje vietos jam nėra. O kai ištikimybės, pergalės, abejingumo ir siekimo nėra – apie ką tada išvis galima kalbėti? Apie ką galima galvoti? Jeigu jų nėra – tu esi subinėje, tu pats sau priešas, tu savižudis. Sakau tau, Nortonai, noriu nusispjauti į visus jūsų žaidimus, planus, interesų gudrybes. O šis karas, kurį vaikinai sukėlė vertikaliai-orientuotuose pasauliuose? Tu ką, dabar tikriausiai nustebai, kad parašiau žodį „karas“? O kaip kitaip tai pavadinti? Mes tyrinėjame šiuos pasaulius, tarsi bijodami kiekvieną minutę mirti. O kam tada su savo baimėmis ten išvis lįsti? Kaip negatyvias emocijas patiriantis žmogus kovoja su mikrobais, nesuprasdamas, kad tai neabejotinai pralaimėta kova, taip ir mes, perpildyti baimių ir susvetimėjimo, bijome kelionių sąmonėse. Draugai, mes esame idiotais. Viskas daug paprasčiau.

Aš dar noriu papasakoti... apie ją. Kartais nuo bangos keteros vėjas nutraukia vandens lašus man ant veido, ant galvos – nuo to užsidega džiaugsmas, simpatija jai, žavesys. Ji taip čiupinėja mane! O šiandien ji aplankė mane saulei patekėjus! Raudonoje saulėtekio šviesoje tamsaus dangaus fone aš dar niekada jos nemačiau. Išėjo taip, kad saulėtekio saulės užteko tik tam, kad apšviestų visą bangą, o už jos dangus buvo beveik juodas. Jos snukis šioje šviesoje atrodė labai gražiai. Ekstaziškas grožio jausmas – ji man tai padovanojo.

Nortonai. Mes su tavimi surišę, mes kaip viena visuma – mes abu mokėmės pas Bodhį, mes abu žinome, kas yra pirmos kartos samadhi. O juk būtent Bodhis atvedė mane prie bangos. Aš – idiotas, galvojau, kad tai kažkas panašaus į sąmoningą sapną – pats pirmas sapnas apie Bangą buvo su Bodhiu. Bodhis man sakė, kad nori parodyti cunamį ir tempė mane už rankos prie kranto. Aš jam sakiau – Bodhi, juk ji mus nuplaus. Jis – nenuplaus. Na ką, nenuplaus, reiškia nenuplaus. Jis atitempė mane prie kranto ir po minutės prieš mus pakilo didžiulė Banga. Ir stovėjo, taip, tarsi spoksotų į mus. Man buvo džiugu. Paskui buvo dar vienas „sapnas“ su juo, kuriame aš gyvenau kažkokioje saloje su įvairiais žmonėmis. Jie nebuvo man simpatiški. Netikėtai jūra pradėjo kilti – iš visų salos pusių pakilo bangos. Žmonės krito ant žemės ir pardėjo melstis. Aš stovėjau ir spoksojau į bangas, jutau šunykštišką džiaugsmą – visa nedidelė sala iš visų pusių buvo apsupta tokio aukščio bangos, kad turėjau kelti galvą. Tokia žydra milžinė!

Užtenka, man laikas išskristi. Jūs ten kaip norte, o aš, žinote, išvis nedalyvausiu eksperimente. Štai taip. Nenoriu. Gali žaisti savo smėlio dėžėje, o aš nežaisiu. Kai nebebusiu tokia niekšybe, kokia esu dabar – tada visas mano gyvenimas taps eksperimentu, nebus jokio skirstymo į įdomų-gyvenimą-eksperimente ir kasdienį-gyvenimą. Nenoriu naudotis proga ir lįsti į tarpą, kuris atsivėrė prieš mus. Aš įlįsiu ten kaip gyva būtybė, lygi tarp lygių, aš noriu tapti GYVU, o ne griebtis vogčiomis gyvenimo prošvaisčių tam, kad paskui statyčiau koncepcijas, ieškočiau naujas landines. Mes praleidžiame svarbiausią – mes praleidžiame gyvenimą. Tu kaip nori, o aš to nedarysiu.“

Kaip gi tai arti to, apie ką jie kalbėjo su Nortonu... Mengeso veido išraišką sunku suprasti, Airin ir Čiokas aiškiai sumišę, Ajengeris pasilenkė ir kažką šnibždo Heldstremui, tas lengvai linksi į atsaką, Fossa žiūri tarsi kažkur kiaurai sieną. Ką jautė ji pati – netgi tai Torai nebuvo aišku. Iš pradžių atsirado nusivylimas ir įniršis, tigro narve vaizdas – įnirtingas ir bejėgis prieš geležinius virbus. Paskui atsirado naujas jausmas – nėra rytojaus. Aš nieko rytoj nepradėsiu, tai saviapgaulė, melas. Rytoj nieko nepradėsiu – nei su Eksperimentu, nei be jo. Aš – miręs žmogus, pas mane nėra rytojaus. Yra štai tik šis vakaras. Atsirado didžiulė erdvė, minkštas vėjas, pučiantis pro ją. Abejingumas aplinkai. Žmogaus, pas kurį nieko neliko, susikaupimas. Kūnas netikėtai pradėjo tarsi mirksėti – jis pakaitomis buvo tai tankus, tai tarsi praretėjęs, skaidrus. Susigniaužė kumščiai, vėl užsinorėjo staugti, kaip žvėris, šaukti „ne“. „Ne“ – vaivorykštės paveiksliukams, kai tarytum dedamos pastangos. „Ne“ – įtikinėjimui, kad viskas bus gerai. „Ne“ – tikslo pasiekimui, formaliam atsiskaitymui ir ramiai gyvenimo tėkmei vėliau. Atsirado garsi mintis, tarsi kažkas klaustų – „argi tai žmogaus, kuris siekia būti gyvu, veidas? Kas kovoja už ką? Neapgaudinėk savęs, Tora“.

Pas mane nėra rytojaus, yra tik šis vakaras. Jeigu aš užmigsiu, niekada neprabusiu. Aš negyvas žmogus. Pas mane nėra rytojaus. Šiandien paskutinis gyvenimo laikas – gyvenu tik iki tol, kol užmigsiu, nes po miego aš neprabusiu. „Pas mane nėra rytojaus“ – nusivylimas ir tuo pačiu metu pasiruošimas bet kokiu momentu kovoti. Nėra baimės, nes aš žinau – kad nėra rytojaus. Aš tai žinau ir todėl nėra ko bijoti.

Atsirado susižavėjimas atamano išgyvenimu. Aistringumas rezonuoja su atamanu. Atrodo, kad jau tuoj, tuoj, jau arti, jis šalia, erzina mane. Truputį į kairę nuo krūtinės vidurio – kietas akmenukas, jis vos juntamas, bet jau yra nepakenčiamumas. Negaliu nieko planuoti rytdienai, todėl, kad rytojaus nėra. Pavyzdžiui, aš galvoju, kad rytoj bus Eksperimentas. Bet juk rytojaus nėra, todėl aš galiu tai padaryti tik dabar. Negaliu planuoti – kelintai užsistatyti žadintuvą, nes rytoj neprabusiu. Labai keista, kad negaliu planuoti. Visą laiką atslenka mintys, ką padarysiu rytoj, poryt, po savaitės, mėnesio. Aš net negaliu rytoj dalyvauti šiame eksperimente, nes nėra rytojaus. Kaip aiškiai viskas matosi dabar, kad aš gyvenu pastoviai kažką planuodama. Galvodama apie tai, ką padarysiu ne dabar, o po kažkiek laiko, o dabar, tiesiog dabar, aš palaipsniui mirštu.

Noriu išeiti į šaltį, ten, kur pučia aistringas vėjas, noriu numesti nuo savęs lukštus ir visus puvėsius. Kažkas veržiasi lauk, noriu bėgti, šaukti, kūnu laksto šiurpai, gerklėje malonumas, nusivylimas?

Stoviu po vandens srove prie didelio, šviesiai smėlinės ir pilkos spalvos akmens su aštriais išsikišimais, iš viršaus ant manęs liejasi šaltas vanduo, aš prunkštu, nusikratau, juokiuosi, taškausi šiuo vandeniu, iššoku iš po jo ir vėl įšoku. Kaip gi norėčiau ten atsidurti. Noriu matyti kalnų upių snukius, upelius, noriu išgirsti jų tylumą, uostyti juos, čiupinėti, prisispausti prie akmenų pute, krūtimis, pilvu, nugara, delnais, noriu juos liesti, čiupinėti kiekvienu savo kūno gabaliuku. Noriu girdėti jų garsus. Noriu ten. Noriu pas gyvus.

Noriu būti gyva. Noriu būti gyva ir stipri, stipraus gyvūno žvėriuku, su stipriomis letenomis, šlapia nosyte ir gyvomis, juodomis akimis.

Atsirado dar vienas vaizdas: snukiai ir drakonėliai. Rudeniniai lapai. Purus sniegas. Vieta, kurią aš pažįstu, bet kurioje niekada nebuvau. Aš einu pas juos ir kai prieisiu, mes eisime toliau, mūsų kelionė tęsis. Mūsų kelionė tęsis ir nebus nieko, išskyrus aistringo ir skvarbaus „dabar“.

Paskutinių dienų karštligė dingo. Nebuvo priimtas joks spendimas ir nesinorėjo netgi galvoti apie eksperimentą. Norėjosi tiesiog vaikščioti krantu tylumoje. Iš paskos pasigirdo žingsniai, Tora atsisuko ir, pamačiusi Nortoną, tik truputį nustebo. Skausminga-egzaltuota reakcija į jo dėmesį sau taip pat kažkur dingo. Nepriklausomai nuo to, ar jis buvo toli, ar arti, Tora dabar jautė jį tarsi visada šalia, artimą – tokį, kuriam yra besąlyginė ištikimybė. Artimam žmogui niekada neatsiranda pietetas.

Atmintyje iškilo Ramakrišnos žodžiai: „Kodėl jūs tiek daug kalbate apie skirtingus Dievo sugebėjimus? Argi vaikas, sėdėdamas šalia tėvo, galvoja visą laiką apie tai, kiek pas jį yra arklių, karvių, namų arba žemės? Argi jis ne tiesiog džiaugiasi tuo, kad taip stipriai myli tėvą, o tėvas stipriai myli jį. Tėvas rengia ir maitina vaiką – kodėl to nepadarys dievas?Galų gale mes taip pat jo vaikai. Jeigu jis rūpinasi mumis, tai kas tame ypatingo? Kodėl reikia visą laiką apie tai kalbėti? Žmogus, ištikimas Dievui, meilės dėka turėtų tapti dievo dalele. Jis prašo, jis reikalauja, kad Dievas atsakytų į jo maldas ir pasirodytų jam. O jeigu jūs tiek daug samprotaujate apie Dievo sugebėjimus ir jėgą, reiškia jūs jau nesugebate galvoti apie jį, kaip apie artima ir brangia jums būtybe. Reiškia, jūs jau ir negalite nieko iš jo reikalauti. Mintys apie Dievo didybę nutolina jį nuo žmogaus, kuris jį siekia. Galvokite apie jį, kaip apie artimą ir giminingą. Tik taip ir galima jį pažinti.“

Palaukusi, kol prieis Nortonas, Tora padarė kelis žingsniui link jo.

- Jaučiu tau ištikimybę. Kartais... štai dabar, pavyzdžiui. Kai yra ištikimybė, visada yra aiškumas, kad tai svarbiausia, daugiausiai žadina, labiausiai... – Tora nutilo parinkinėdama žodžius ir Nortonas ją pertraukė.

- Buvau paauglys, mes buvome kelionėje – panašūs Žemės snukiai, kaip ir čia – jūra, smėlis, mes gyvenome dviejų aukštų kotedže. Aš gulėjau hamake, apačioje, galvojau apie visokias įvairybes ir netikėtai atsirado pasiryžimas išgyventi savo gyvenimą kažkaip ypatingai, su visišku atsidavimu sau, su atradimų žavesiu. Netikėtai atsirado nuojauta, kad kažkas yra prieš mane ir aukščiau. Atsirado įsitikinimas, kad tai Buda. Iš pradžių pats faktas, kad Buda čia, pasirodė man tokiu neįmanomu ir tuo pačiu labai skvarbiai-patraukliu, kad netgi pajutau jam ištikimybę. Nenorėjau nei galvoti apie nieką kitą, nei jausti nieko kito. Paskui netikėtai atsirado stiprus noras prašyti, pradėjau prašyti, kad jis mane išmokintų, riedėjo ašaros, atsirado nepakenčiamas dėkingumas tiesiog už tai, kad galiu jį prašyti. Prašiau jį mokinti mane, sakiau, kad noriu tapti laisvas, noriu, kad šis kūnas taptų Budos kūnu. Nebuvo jokių abejonių, kad jis čia, kad aš turiu šansą jį prašyti. Aiškiausias buvo įsitikinimas, kad jis prieš mane, pusantro metro nuo manęs ir keli metrai nuo grindų. Ir tuo pačiu metu buvo įsitikinimas, kad jis yra ir iš šonų nuo manęs, arti, beveik prie pat manęs iš dviejų pusių. Aš prašiau jį maždaug penkiolika minučių. Labai stipriai užsinorėjo pasikeisti, po to dar apie trisdešimt minučių tęsėsi išgyvenimų ekstaziškumas, kuris po to dar dažnai atsiradinėjo, kai tik prisimindavau šio įvykio smulkmenas. Sakiau, kad noriu mokyti kitas būtybes, noriu, kad šioje vietoje neliktų gobšumo ir bukumo, kad būtų tik nušvitę suvokimai. Klausiau – „ką turiu daryti, kad tu taptum manęs dalimi? Kaip man parodyti tau, kad noriu mokytis?“ Nežinojau, ką dar padaryti, kaip įrodyti jam, kad noriu mokytis. Netikėtai užsinorėjo klausyti. Nustojau kalbėti ir buvo įsitikinimas, kad aš jį klausau, nors ir negirdėjau jokių žodžių. Atsiradinėjo mintys-skeptikai, bet priešsvarai jiems atsiradinėjo įniršis: aš negaliu šiaip sau, dėl savo bukumo, praleisti tai. Aš klausysiu, nežinodamas ką. Buvo nepakeliamai gera. Buvau įsitikinęs, kad vėliau viską prisiminsiu. Neprisimenu kaip, bet kažkaip supratau, jog galima nustoti klausyti. Atsirado ryškus švelnumas jam. Aš kartojau: „Buda, berniuk, tu čia, mano berniukai“. Vėl pradėjo riedėti ašaros. Kartais negalėjau kalbėti nuo ašarų ir nepakenčiamumo, šnibždėjau. Kai užsimerkdavau, jo suvokimas priešais save sustiprėdavo. Pradėjau vėl jam sakyti, kad jis neišeitų, kad aš noriu mokytis. Vadinau jį savo berniuku, sakiau jam, kad niekada nepasitrauksiu, nesvarbu, kiek laiko reikėtų, aš niekada neapsigalvosiu.

Neprisimenu, kaip viskas baigėsi ir atsirado noras pažiūrėti pro langą. Įsivaizdavau ten žvaigždėtą dangų, paskui kosmosą, atsirado aiškumas, kad jis išėjo, ir tuo pačiu metu atrodė labai kvaila sakyti „išėjo“. Paskui netikėtai – skvarbus aiškumas: Buda visur. Nuo to vėl atsirado nepakenčiami nušvitę suvokimai. Aš tiesiog gulėjau ir kartojau: Buda visur. Tai buvo didžiausiais atradimas mano gyvenime. Ir nepaisant to, kad buvo suvokimas „išėjo“, aš ir toliau jutau jo buvimą šalia. Man atrodė, kad jis ir dabar liko man už nugaros. Bet tai kita nuojauta, ne tokia, kaip buvo tada, kai jis buvo su manimi ir aš jį prašiau. Kai žiūrėjau į tą kampą, kur jis buvo, atsiradinėjo ekstaziška ištikimybė ir nesinorėjo atsitraukti nuo to kampo, nesinorėjo nustoti kartoti „mano berniukas“ ir jausti švelnumą-ištikimybę. Aš vis atsistodavau, prieidavau prie lango, kažkodėl tampydavau sau iš paskos pagalvę, vėl įlipdavau į hamaką – viskas buvo nepakeliama. Ir pagalvė, ir kai ją ėmiau, ėjau, vėl ir vėl atsiradinėjo skvarbus aiškumas, kad Buda visur, ir šioje pagalvėje, visa tai Buda. Buvo siekimas, nuo kurio tarsi užsidegdavo ploni, auksiniai siūlai, vedantys nuo širdies į visas kryptis, buvo įvairių būtybių vaizdai, nežinojau, kas jos, bet buvo įsitikinimas, kad tai ieškančios būtybės, kad jų daug, aš labai noriu pas jas.

Tora prisiminė, kaip Tomas skaitė teksto fragmentą, kurį jis ištraukė iš savo pasinėrimo – ten taip pat buvo kalbama apie Budos suvokimą. Tai buvo labai seniai – tarsi kitame gyvenime. Atsirado labai aiškus aiškumas: „be ištikimybės – aklavietė“.

- Paskui ši būsena kelis kartus sugrįždavo, - po neilgos pauzės pratęsė Nortonas. – Kažkada mes su draugais buvome iškyloje kalnuose, palapinėje buvo labai šalta. Apsimoviau pirmas pasitaikiusias kažkieno kelnes. Tuoj pat kitas vaikinas pasakė, kad taip pat nori jas apsimauti, nes labai sušalo. Kažkas pasiūlė jam savo kelnes, esą jos dar šiltesnės, bet jis atsisakė, pradėjo sakyti, kad dydis netiks, kad jam bus nepatogu – tai buvo kvaila, nes mes visi buvome maždaug vienodo ūgio ir beveik nesirūpinome, kur, kieno daiktai, bet jis atkakliai reikalavo savo. Supratau, kodėl jis norėjo būtent šias kelnes ir kodėl aš norėjau jas irgi – jos atrodė seksualiai, aptempdavo užpakaliuką ir mums norėjosi, kad merginos matytų mus būtent su šiomis kelnėmis. Atsirado noras atiduoti jam tas kelnes, net ne todėl, kad „reikia“, o užsinorėjo pajausti būtent norą nebūti gobšiu, užsinorėjo pabandyti pajusti džiaugsmą nuo to, kad atiduodu, kad nejaučiu negatyvaus santykio šio vaikino gobšumui. Numoviau jas, atidaviau ir pavyko įšokti į džiaugsmą. Netikėtai atsirado ekstaziškas mėgavimasis krūtinėje, gerklėje ir širdyje, pradėjo riedėti ašaros, ir atsirado stiprus noras atiduoti viską, ką tik turiu, viską, kas vertingiausia, nušvitusius suvokimus bei išvis tai, ką tik galiu atiduoti. Tai tęsėsi kelias minutes ir būsena buvo labai patvari. Tada aš aiškiai supratau, kad ištikimybė visada lydima džiaugsmingo noro atidavinėti.

Švelniai aplaižančios smėlį bangos netikėtai pradėjo greitai riedėti ant kranto, peršokdamos viena per kitą, kaip oposumai. Torą užbūrė jų ošimas, ji nusišypsojo, bet iš karto sugražino dėmesį į tai, ką sakė Nortonas.

- Bandžiau prisiminti dar daiktus, kuriuos norėčiau turėti ir įsivaizdavau, kad su džiaugsmu juos atidavinėju. Kai vakare mes atsigulėme miegoti, eilinio ištikimybės suliepsnojimo metu aš netikėtai prisiminiau patį pirmą Budos buvimo šalia suvokimą, kai užmieginėjau hamake. Ir vėl aiškiai atsirado šis suvokimas, tarytum jis vėl prieš mane, po palapinės lubomis, o gal netgi truputį aukščiau. Įvyko deimantinis kietumas krūtinėje, tarsi mano kūnas buvo nesugražinamai „perkirstas“ diametro skersmens kieto rutulio. Ir ištikimybė iki ašarų. Ryškus dėkingumas už tai, kad jis vėl atėjo. Aš vėl tylėdamas pradėjau jam kažką sakyti. Šiuose žodžiuose nebuvo prasmės ir aš nenorėjau, kad jis būtų – norėjosi tiesiog kažką jam sakyti – tarsi tai padėdavo išsitaškyti ištikimybei, siekimui tapti juo. Ištikimybė staigiai sustiprėjo, aš pradėjau prisiminėti tą norą atidavinėti, pradėjau įsivaizduoti, neva kažką kažkam artimam atiduodu ir netikėtai atsirado ekstaziškas mėgavimasis krūtinėje, gerklėje bei širdyje. Širdyje jis buvo ypač nepakeliamas. Kai šis mėgavimasis ryškiai suliepsnodavo, aplink kūną tarsi susidarydavo visas mėgavimosi debesis, o pats kūnas, kaip ir erdvė aplink jį, buvo permerktas minkšto mėgavimosi.

Nortonas nutilo ir maždaug penkias minutes jie tiesiog ėjo išilgai vandens be jokio tikslo, tylėdami.

- Tu skaitei Bredberį? – klausimas buvo labai netikėtas ir Tora netgi kelioms sekundėms pasimetė. – Pas jį yra pasakojimas apie tai, kaip kažkoks keliautojas laike iškeliavo į praeitį – į dinozaurų laikus ir ten sutraiškė drugelį, o grįžęs į savo laiką pastebėjo, kad šalį valdo jau kitas prezidentas.

- Taip, kažką tokio prisimenu. – Tora aiškiai negalėjo suprasti, kodėl jis uždavė šį klausimą.

- Mikroskopinis poveikis praeičiai gali sukelti didžiulius postūmius ateityje.

- Na... – Tora niekaip negalėjo rasti atsakymo. – Ir kas? Jeigu tu apie daiverius, tai juk jie nekeliauja, jie tiesiog gauna prieigą prie informacijos, tarsi žiūri televizorių.

- Aš ne apie daiverius. – Nortonas sulietino žingsnius ir jie ėjo toliau išilgai vandens ribos. – Aš apie koncepciją. Koncepcija, išreikšta šiame pasakojime, tvirtai įsitvirtino žmonėse – koncepcija apie tai, kad mažas poveikis gali sukelti didžiules pasekmes. Bet ar iš tikrųjų viskas yra taip?

- Niekada apie tai negalvojau. – Tora patraukė pečiais. – Nežinau, kokią reikšmę tai gali turėti.

- O tu neskubėk. Pagalvokime kartu.

Kažkur priekyje suskambo mergaitiški ir berniukiški balsai, o vandenyne ryškiai sumirksėjo delfinų nugaros.

- Man atrodo jie supranta vieni kitus geriau negu mes, - Tora susimasčiusi prikando lūpas. – Pagalvokime, bet kol kas aš nieko nesuprantu, ką čia galima sugalvoti.

- Paimkime kaip pavyzdį prieškarinį žmogų. Jo poelgiai šimtą procentu buvo sąlygojami niūrumų – negatyvių emocijų, koncepcijų. Tarkime, tas žmogus buvo įsitikinęs, kad kiekvieną dieną turi plauti indus, kad jie neturi likti neplauti nakčiai. Kartais jis pamiršta juos išplauti ir tada jaučia stiprų kaltės jausmą, susierzinimą ir t.t. Dažniausiai jis juos plauna kiekvieną dieną. Ir štai atsiranda mūsų keliautojas laike – kad būtų trumpiau pavadinsime jį „demonu“ – ir meta šiam žmogui po kojomis banano žievę. Tas paslysta, pargriūna, keikiasi, ginčijasi su vyru ir t.t. – atrodytų įvykių eigos tėkmė pakeista. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Visi mechanizmai, kurie įtakavo, įtakoja ir toliau, ir anksčiau ar vėliau indai bus išplauti. Ar tai turės įtakos kitiems procesams?

Tora kol kas niekaip negalėjo suprasti – kokia linkme jis nori nukreipti kalbą.

- Tarkime, nuo indų plovimo priklauso kažkokie kiti veiksmai. Pavyzdžiui, vyras norėjo paruošti kokią nors ypatingą mišrainę prieš ateinant svečiams, o salotinė buvo neišplauta. Noras padaryti įspūdžius ir kiti mechanizmai priverčia jį nervintis, jis mes visus kitus darbus, ir pradės daryti tą mišrainę. O jeigu nepadarys? Ar kas nors ateityje pasikeis? Juk žmonės taip dažnai gyvenime nori kažką padaryti ir nepadaro – ar tai keičia kokį nors konkretų įvykį?

- Panašu, jog ne.

- Aš įsitikinęs, kad ne. Traktorius važiuos vėžiais ir net jeigu girtas suks vairu į visas puses, jo kryptis ir greitis labai nepasikeis. Įvykių eiga paprasto, niūraus žmogaus gyvenime panaši į šio traktoriaus judėjimą. O jeigu mes apžvelgsime žmogaus, kuris vadovaujasi džiaugsmingais norais, gyvenimą?

- Na.... paslydęs ant banano žievės jis tiesiog atsikels ir darys tai, ką darė.

- Teisingai. – Nortonas padarė pauzę ir, matyt, turėtų pereiti prie to, kam šis ekskursas ir buvo pradėtas. – Pažiūrėsime dabar į tai iš kitos pusės. Tarkime, aš noriu pasikeisti. Tarkime aš jaučiu stiprų džiaugsmingą norą pakeisti tą suvokimų sudėtį, kuri dabar man yra įprasta. Tu norėtum pasikeisti?

- Aš? – Tora netgi skėstelėjo rankomis. – Na žinoma!

- Ir ką tu tam darai?

- Kaip kada... nori, kad aš...

- Taip, tiesiog trumpai papasakok, bet nuo pat pradžių, išklok fundamentaliausius savo suvokimų pasikeitimo praktikos principus. Įsivaizduok, kad tau reikia perduoti ateinančioms kartoms pačią idėjų esmę, o po ranka tik kaltas ir akmuo. Išskelti žodžius akmenyje nelengvas darbas, taigi labai išsiplėsti nenorėsi.

- Gerai. – Tora susikaupė. – Norą pasikeisti aš visada suprantu, kaip suvokimų pakeitimą, kurio metu padaugės nušvitusių suvokimų. Kaltės, skolos jausmas, noras turėti niekada nesukels NšS padaugėjimo. Tai sukels tik džiaugsmingi norai, t.y., tie, kurie lydimi nuojautos. Be nuojautos taip pat galima pakeisti suvokimų visumą, bet NšS dalis joje sumažės, kas galų gale sukels visišką apatiją, beviltiškumą ir atbukimą. Žmogus pavirsta ryžtingai senstančiu robotu. Taigi nuojauta – pasikeitimų raktas.

- Pasikeisti norima kryptimi tau trukdo niūrumų mechanizmai, argi ne taip? Įprotis jausti tas būsenas, kuriose NšS dalis labai maža, argi ne taip?

- Taip.

- Taikant įvairias praktikas, tu užsibrėži tikslą įveikti, pašalinti, sugriauti šiuos mechanizmus?

- Taip. Dabar aš supratau, ko čia dėtas tas drugelis iš praeities. Supratau. Banano žievė. Viskas aišku. Ne, iš šios pusės aš dar nežiūrėjau... – Tora sukabino rankų plaštakas už galvos, pasitempė. – Iš bendrų įsivaizdavimų mums aišku, kad įpročių vėžės labai velniškai gilios. Mesk žmogui po kojomis bananą – ir nieko nepasikeis. Ir kuo platesnis įtakos mastas – tuo platesnis reiškinių mastas, kurie bus įtakojami be jokio pėdsako. Reiškia dabar galiu užduoti tau klausimą... – Tora susikaupė ir tęsė, apgalvodama kiekvieną žodį. – Netgi kelis klausimus. Pirmas – kodėl esu įsitikinusi, kad mano atliekamas veiksmas pakankamai stipriai įtakoja mano įpročius? Antras – kaip įvertinti būtiną įtakos laipsnį?

- Mes galime stebėti rezultatą – Įterpė Nortonas.

- Galime. Aš tai ir darau. Visi tai daro. Jeigu nėra rezultato, sustiprėja noras pasiekti savo, atsiranda noras atilikinėti veiksmus dar ir dar. Iš anksto niekas nežinoma, bet tai neturi didelės reikšmės, kadangi rezultato turėjimas arba neturėjimas ir nuspręs – ar atsiras noras tęsti tas ar kitas pastangas, ar ne.

- Teisingai. – Patvirtino Nortonas. – O kaip mums spręsti apie tai - yra rezultatas ar ne? Ant kiek jis patvarus? Tu gali dabar mintyse apžvelgti savo gyvenimą, pragyventą tarp praktikuojančių ir pasakysi – kokie pasikeitimai buvo nepakeičiami?

- Galiu. Bet tam reikia laiko. Toko sąrašo aš net ir nesudarinėjau...

- O tu sudaryk kada nors. Nustebsi – koks jis trumpas. Visa tai, kas liks už šio sąrašo ribų – rezultatai, kuriuos gali pavadinti „nepatvariais“, „pusiniais“ ir t.t. – yra daugybė žodžių, kuriais mes paslepiame rezultato nebuvimą.

- Nesutinku, kad būtent rezultato nebuvimas... pasakyčiau, jog kartais būna taip, kad atsigręžus atgal suprantu, kad tame ir tame įvyko nesugrįžtamas pasikeitimas. Pavyzdžiui – pavydas. Kelis metus buvau priversta dėti pastangas jo pašalinimui. Ir ne visada buvau tame nepriekaištinga. O tam tikru momentu netikėtai atkreipiau dėmesį, jog niekada daugiau nežiūriu į pavydą kaip teisingą, niekada daugiau nenoriu jo tęsti net akimirkai, ir noras jį pašalinti – kaip išgaląstas peiliukas, pavydas iš karto pasikeičia į simpatiją arba kitus NšS. Reiškia yra rezultatas.

- Yra, - sutiko Nortonas. – O tave tenkina tai, kad šio rezultato gavimo greitis nepriklauso nuo tavęs?

- ... Na... matyt tenkina... iki šiol tenkino, blogiausiu atveju, kadangi aš maniau, jog...

- Jog kitaip ir negali būti?

- Na, jeigu ne visada, taip pagal taisyklę – taip, maniau, kad pagal taisyklę nuo manęs tai nepriklauso. Jo. – Tora susimąstė ir nutilo. – Reiškia traktorius. Atrodo, galvoju apie save kaip apie laisvą žmogų, kaip apie žmogų, kuris valdo savo suvokimus. O išeina... o kas gi išeina... išeina, kad aš dedu tam tikras pastangas, po ko tarytum sakau sau: „na, o toliau – kaip jau išeis, toliau nuo manęs nepriklauso“. Čia iš vis prasideda paradoksai.... aš kažkada galvojau apie tai – pirmiausią išplaukia „prisivertimo“ atavizmas – įvairūs grafikai, taisyklės, bet ateinantis apsinuodijimas greitai išblaivina – neįmanoma pagal grafiką dėti džiaugsmingas pastangas. Džiaugsmingas pastangas galima tik dėti esant džiaugsmingiems norams, o jeigu dabar tokio noro nėra, iš kur jį paimti? Aiškumas tame, kad dabar esu subinėje, sukelia tai, kad vėl atsiradinėja rezultato nuojauta ir vėl atliekamos džiaugsmingos pastangos, bet juk kartais net nėra šio aiškumo, o tiesiog neužtenka minties „aš subinėje“. Išeina uždaras ratas. Išeiti iš jo mechaniškų norų, sužadintų įvairiais „reikia“, pagalba neįmanoma - būsena tik dar labiau apnuodijama. Išeiti iš jo džiaugsmingų pastangų pagalba irgi neįmanoma, nes jų nėra. Na ir lieka tik – laukti. Taip, - Tora pasipurtė – tai būtent tai, ką aš ir darau – laukiu. Jeigu atsiduriu tokioje situacijoje, aš tiesiog laukiu, kol vėl atsiras džiaugsmingas noras. Ir jeigu aš lyginu, sugretinu... tai galiu pasakyti, kad tokia priverstinė taktika pasirodo sėkminga... blogiausiu atveju aš ją laikau sėkminga. Štai. IšsikvėpiauJ, - Tora nusijuokė. – Bendrai, viskas man čia aišku, bet galvoju apie tai retai, todėl nelengva išskirti ir suformuluoti suvokimus.

- Viskas teisingai. – Nortonas patvirtinančiai linktelėjo galva. – Viskas teisingai, taip ir yra. – Nutilęs, jis klausiamai pažiūrėjo į Torą.

- Tu kažko iš manęs dar lauki... – atsisėdusi ant keliukų, Tora pradėjo semti smėlį ir žiūrėjo, kaip jis teka pro pirštus. – Galbūt galima ne tiesiog pasyviai laukti, o kaip nors kitaip laukti? Kažką daryti? Kad kažką darytum ir nesinuodytum, o judėtum link NšS, veiksmas turi būti motyvuojamas džiaugsmingo noro, nuojautos, o pas mus kaip tik, pagal užduoties sąlygas, nuojauta tam tikru laiko periodu neapsireiškia.

Tylėjimo minutė.

- Pastatyti save kito žmogaus įtakon – tai nieko nepakeis, nes užsinorėti jausti šią įtaką su tikslu pasikeisti – tai ir reiškia atlikinėti veiksmus, jaučiant nuojautą, kurios vėlgi, pagal užduoties sąlygas, šiuo momentu nėra.

Dar kelias minutes Tora, užsimerkusi, apgalvodavo viską pasakytą, bandydama rasti silpną vietą savo samprotavimuose.

- Pasiduodu, - pagaliau ji pasakė. – Nieko daugiau negaliu tau pasakyti, Nortonai. Kol kas nieko negaliu pasakyti – noriu... žinai ką – noriu pabandyti, aš atliksiu eksperimentą, pažiūrėsiu dėmesingai į ... ak tu!! – Tora pašoko, kaip nudegusi ir, durdama pirštu kažkur vandenyno kryptimi, kartojo „ak tu..., ak tu...“

- Supratai?:) – tyliai prajuko Nortonas.

- Supratau.... supratau, tyliai, tyliai, tuoj aš suformuluosiu, nes aiškumas pabėgs... tai juk ir yra elementas, grandinėlės dalelė... dabar... kai susikaupia... reikšminga, velnias, tiksliau kol kas negaliu – reiškia reikšminga aiškumo patirtis tame, kad nieko, išskyrus sėdėti ir laukti oro prie jūros, aš negaliu, ir kai atsiranda noras susitaikyti su tuo, tada atsiranda džiaugsmingas noras, atsiranda nuojauta tyrinėti... tyrinėti šį procesą ir tai būtent naujas, naujas elementas, kadangi anksčiau aš būtent šio gyvenimo fragmento netyrinėjau – anksčiau aš tiesiog viską palikdavau šioje vietoje, nes noro tyrinėti nebuvo, anksčiau tiesiog sėdėjau, ir laukiau, juk nebuvo džiaugsmingo noro tyrinėti, o dabar jis yra, o kadangi jis yra, tai prisideda naujas elementas, ir dabar galiu atlikinėti eksperimentus bei tyrinėti šį etapą. Juk aš skaičiau pas Bodhį: „jausti niūrumus – tai vienas reikalas. Jausti juos ir tyrinėti – visai kitas. Pavyzdžiui, galima kažką keisti ir žiūrėti – kaip keičiasi suvokimai, daryti užrašus, analizuoti juos iš karto arba vėliau. Gyventi pagal pirmą būdą– judėti link mirties. Antras būdas – kelias link gyvenimo.“ Jo, kažkodėl aš nesusipratau taikyti būtent tokį požiūrį... Noriu pradėti. Mane visada žavėjo terminas „nesugrįžtamas pasikeitimas“. Sutikdama jį, žiūrėjau kaip į kažką nereikšmingo – kažką iš tolimo griežtų komandos gyvenimo. Nesugrįžtamas pasikeitimas. Dabar toks jausmas... tarsi... tarsi laikau rankose... beje, aš nedalyvauju eksperimente, štai ką norėčiau pasakyti. Taip. Neturiu laiko. Man labai patinka delfinai, manau, kad jie tai ir taip žino, taigi aš kada nors kitą kartą, jūs tuose pasauliuose, ir be manęs galite apsieiti, kas liečia tigrus nežinau – svaigstu nuo tigrų, žodžiu, linkėjimai tigrui, ir būkite atsargūs su suvokimų integravimu – žiūrėk, kad pas tave tigriški nagai neišaugtų! – Tora pradėjo juoktis, pamojavo letena, ir nusisuko, patraukė link guolio. Jos uodega buvo išskleista ir lengvas vėjelis žaidė su jos aksominiais pūkeliais.

Nortonas dar kelias minutes pastovėjo, paskui padarė kelis žingsnius, priėjo prie vandens krašto ir atsisėdo ant drėgno smėlio. Besitaškantis vanduo užliedavo jo letenas ir įsigerdavo į smėlį, palikdamas sproginėjančius pūtų burbulus. Dienos karštis jau atslūgo ir maloni šiluma užliedavo visą pasaulį iki pat horizonto. Vaikiški balsai jau seniai kažkur tolumoje nutilo ir delfinai taip pat kažkur dingo. Nortonas vos pastebimai atsiduso ir jo veidas netikėtai įgijo nepagaunamai-auksinį atspalvį, tarytum saulės takelis, bėgantis vandeniu, išsidėstė ant jo snukio. Jau pradėjo kvepėti prieblanda ir netikėtai pasidarė neįprastai tylu. Tarytum pats oras sustingo, kai virš jo pakilo ir sustingo didžiulė banga.

 

<< Back

Forward >>