« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 26

„Dar kai buvo tamsu susirinkome ir nuvažiavome į Mabulą. Pradėjome pasinėrimą švintant. Aš tiesiog einu iš proto nuo jūros žvaigždžių – jos tokios putlios ir gražios, norisi apkabinti, apčiupinėti jas, aplaižyti – tokios nuostabios būtybės! Nusileidome ant dugno, o ten nuskendusios valtys, laiveliai, kažkokie mediniai daiktai, apaugę koralais, dumbliais, aplipę įvairiais kitais jūros snukeliais. Visą laiką šio panėrimo metu buvo paslapties jausmo fonas 4 + nuostabos ir pasitikėjimo suliepsnojimai 500 – įsivaizdavau, kad maždaug po dviejų šimtų metų taip pat plaukiosiu po paskendusį „senovinį miestą“, kuriuo prieš du šimtus metų dar vaikščiojau. Užplaukdavau, panerdavau po lentomis, konstrukcijomis, dairiausi visur. Paskui išplaukiau į vietovę, kur nieko nebuvo – smėlis ir skaidrus vanduo. Atsirado suvokimas, kurio negalėjau atskirti – rezonuoja su žodžiais „sustingti“, „daugiau nieko nereikia, noriu tik jausti tai“. Rezonuoja su skvarbiu paslapties ir begalinės kelionės jausmu, bet tai ne tie NšS. Panašu į ramumą. Pamačiau pažįstama vėžlį – didelį labai, pakasiau jo odelę – vos nepadariau į kelnes nuo susižavėjimo juo. Kai stebėjau žuvytes, išvis neatsiradinėjo jausmas, kad šias būtybes galima pavadinti „žuvys, kurios nieko nejaučia, nesupranta ir elgiasi intuityviai“. Jos taip pat spoksojo į mus, kartais tik viena akimi, žiūrėjo panašiai į tai, kaip aš spoksau į kažką, kas man įdomu, bet sudarinėju vaizdą, kad man visai nesmalsu, kad visai nežiūriu, nors viena akimi stebiu. Taip ir šitie lėliukai.“

 

Netikėtai Tora pajuto stiprų alkį ir, šokinėdama per akmenis, ir besimėtančius sausus palmių stiebus, nulėkė nuo kotedžo iki salos centro, kur jau rinkosi liaudis – šiandien bus pradėtas Eksperimentas. Ji nedalyvaus, bet būtų įdomu paspoksoti į pasiruošimus. Nubėgusi šimtą metrų ji sustojo, papurtė užpakaliuku ir nulėkė atgal – pamiršo sąsiuvinį. Kanopos gaudžiai skambėjo pramintu takeliu, iš šonų tarsi plojo ausys.

Centre buvo dar nedaug žmonių ir Tora, nusileidusi į aukštą, kur stovėjo didelis akvariumas, atsigulė ant jo briaunos, vieną peleką nuleido į vandenį, kur su juo iš karto pradėjo žaisti maži vėžliukai ir smėlinių riklių vaikai.

 

„Šiandien, NšS valymo nuo priemaišų procese, atkreipiau dėmesį į patį norą juos pajausti. Pavyzdžiui, po eilinio „niekas nevyksta“ ir aiškumo, kad įlipau chaotiškame vidiniame dialoge, ir įspūdžiuose, užfiksavimo, pašalinau spazmišką norą grįžti prie NšS. Vietoj to pradėjau tarti „noriu kažką padaryti, kad atsirastų džiaugsmingas NšS noras“. Ir jutau norą, kad atsirastų NšS nuojauta. Ji atsirado. Užfiksavau, kad kitų norų nėra ir aš nežinau, ar dabar noriu skaityti, ar sūpuotis, ar dar ką nors kito. Tęsiau susikaupimą ties nuojauta, kad atsirastų NšS noras. Netikėtai pradėjo atsiradinėti palaimos suliepsnojimai!

Reiškia, savaičių savaites galima kurti NšS suliepsnojimus, o palaimos taip ir nepatirti. O galima kurti tik norą, kad atsirastų NšS ir palaima atsiras.

Galbūt, rezultato kokybė priklauso nuo NšS noro nuoširdumo. O tai reiškia, kad būtina ypatingą dėmesį skirti būtent šiam nuoširdumui, džiaugsmingam NšS norui.

Po to supratau, kad iš tikrųjų dažnai patiriu ir sužadinu ne džiaugsmingą NšS norą, o mintį „noriu NšS“.

Supratau, kad NšS nujautą lengva patirti tik tuo atveju, kai neišstumi iš savęs nieko, nejauti pasitenkinimo. Pakanka pagalvoti apie prarastą vandenyno šviežumą arba apie lapės snukį ir NšS nuojauta atsiranda. Be to, nuoširdus NšS noras turi tokią kokybę, kad lengvai gali sustiprėti nuo 3 iki 7-8.“

 

Pasigirdo kažkieno žingsniai, tolimi balsai, Tora atsitraukė, įsiklausė, paskui – tarsi kažką prisiminusi – vėl pradėjo užrašinėti.

 

„Kai mes pripučiama valtimi nuplaukėme pas delfinus, kai kurie iš jų atsiskyrė nuo bandos ir plaukė šalia mūsų valties. Dažniausiai jie išnerdavo iš vandens pieš pat valties nosį. Kai pamačiau, jog delfinai žaidžia su paukščiais, atsirado džiaugsmas ir atvirumas bei nuostaba. Ant vandens paviršiaus sėdėjo žuvėdros ir kažkokie kiti snukiai. Delfinai atplaukdavo iš gilumos ir nosimi durdavo paukščiams į užpakalius. Labai švelniai. Įprastai delfinas priplaukia prie paviršiaus ir iššoka iš vandens. Arba bent jau parodo peleką. Jeigu pas delfiną būtų PE ir beprotystė, jis galėtų durti paukščiui visai negalvodamas apie tai, kaip jis nuo to jausis. Bet delfinai durdavo jiems labai švelniai, prieš pat paviršių sustodavo, kad nedurtų per stipriai. Tai labai rezonavo su žaismingumu, džiaugsmu ir simpatija, PE bei beprotystės nebuvimu. Paukščiai kriaukšėdavo, mosikuodavo letenomis ir nenoriai pakildavo į orą. Atrodė, kad visai nebijojo tokių dūrimų, matyt jau pripratoJ“.

 

Tora suprasdavo, kad dabar – paskutinis momentas, kai dar galima pakeisti sprendimą – kol nenutilo paskutinių žmonių, besirenkančių į eksperimentą, žingsniai. Dar galima pašokti, nubėgti iki neutralizatoriaus sekcijos, pereiti jo standžiu, tamsiai-vyšninės spalvos takeliu... o juk ten dabar visi... dingtelėjo minčių ir emocijų eilė, tarp jų - vienatvės, apleistinumo, ir netgi savęs gailėjimo suliepsnojimai, panašiai, kaip buvo vaikystėje, kai dėl įsižeidimo arba susvetimėjimo praleidinėjo kažką įdomaus, dėl ko iš karto pradėdavo gailėtis. Bet dabar – ne tai. Tora negalėjo aiškiai suformuoti savo atsisakymo dalyvauti TOKIAME eksperimente priežasties. Mengesas tikriausiai būtų nemaloniai nustebintas... Fossa nuspręstų, kad išsigandau... taip... o juk tokios mintys – ir yra susvetimėjimo liudijimas – reiškia pagal inerciją atsiranda kažkas panašaus į „įsižeidimas atsarginiam atvejui“. Kaip daug šiukšlių... štai tų pačių šiukšlių – daug. Ir būtent todėl aš ir nenoriu... nenoriu su visu šiuo mėšlu lįsti pas delfinus, ir tigrus. O štai Nortonas – tegul. Ir visi maži berniukai, ir mergaitės, kurie nuo pat ankstyvos vaikystės priprato jausti simpatiją bei atsidavimą, visi tie smulkūs „ežiai“... tegul ten bus tie, kas metų metais aistringai išgrauždavo iš savęs šiuos nuodus, tie, kam žiūrėti į akis – tikras mėgavimasis. Tegul ten bus Ajengeris, tiek laiko paaukojęs Žemės snukių suvokimų integracijos meno išdirbimui, juk tam, kad integruotum save į kažkieno suvokimus, būtina tapti ištikimybės meistru. O ką aš atneščiau su savimi? Aš išvis pakibau kažkur tarp laikų – iš dalies praeityje, iš dalies dabartyje, ir visai maža dalele ateityje. Na kodėl gi aš nepatekau pas komandos, kai turėjau 2-3 metus? Gimiau, atvirai sakant, atsilikusių, praeitimi gyvenančių suaugusiųjų šeimoje – „tuoj jau busi senmergė“ – iš kurios perėmiau daugybę šiukšlių... bet juk jeigu jie nusprendė mane paimti, reiškia tame buvo kažkoks tikslas, kurį bent jau jie matė? Na tikriausiai buvo tikslas.... bet kas iš to??? Aš turiu savo galvą ir ši galva galvoja, ir vertina, ir sprendžia apie viską savaip. Ir būtent taip aš galvoju apie save – man nėra ten vietos. Mano vieta – čia. Užraityti rankoves ir dirbti. Tu gavai avansą – nebuk kvaile, nesugadink šanso. Bet šansas – ne tame, kad paslapčia, priešingai savo nuoširdumui, prašokti pro kažkodėl pravertas duris. Šansas tame, kad iš visų jėgų atsiremčiau į nušvitusių suvokimų pasiekimą, tuo labiau, kad pas mane yra tokia galimybė – bendrauti ir mokytis su tokiais neįprastais žmonėmis.

Tora prasiblaškė, atsikėlė ir nuėjo laiptais į viršų, link išėjimo. Sprendimas priimtas ir jis jai patinka. Durų membrana išleido ją į lauką – po kojomis vėl saulės įkaitusi žemė, varanų uodegų žymės, didžiuliai gelstantys lapai, tolumoje bangų pliaukšėjimas. Pasiryžimas surengti šturmą užtemdė visus kitus norus ir Tora nužingsniavo link kotedžo. Reikia pagyventi vienatvėje, bent jau kelias dienas, reikia susikaupti, kad kiekviena minutė užsipildytų praktika, kiek galima jau vaikščioti aplinkkeliais! Nusprendė pranešti Purnai, kad artimiausiomis keliomis dienomis negalės jai niekuo padėti.

Kotedže nieko nebuvo. Tora dūrė pirštu į didelę panelę, įmontuotą į verandos sienelę – taip, kur toliau... tikriausiai čia - skyrius „urvai ir lizdai“ – tiksliai. Geltona šviesa buvo pažymėti neužimti kotedžai. Tora pasirinko patį tolimiausią – stovintį ant aukštų polių, ant akmeninės lysvės krašto, kuri lanku bėgo nuo pat kranto – antplūdžio metu namas iš visų pusių bus apsuptas jūros vandens. Padėjo ženkliuką „netrukdyti, be jokių išimčių“, patikrino maisto ir gėrimų balansą – tvarkoj. Surinkti savo daiktus – dviejų minučių darbas ir jau po dešimties minučių Tora kilo į savo naują urvą. Erdvi veranda su neaukštu bortu, durys iš tikros medienos! Tai tau ne kokia nors membrana. Tokias duris galima atidarinėti ir uždarinėti - nuostabu! Juk jos dar ir girgždėti turėtų! Durys iš tikrųjų sugirgždėjo truputį, bet atsidarė tik trečdalį. Štai tau ir tikras medis, nusišypsojo Tora – užsikerta taip pat tikroviškai. Vis dėlto membranos turi savo privalumus... o gal tiesiog kažkas ant grindų trukdo joms atsidaryti? Jeigu pastumtų stipriau... taip, durys pasiduoda... dar truputį... jau dabar galima ir prasistumti. Išsiveržęs šūktelėjimas buvo toks netikėtai garsus, kad nuo stogo pakilo varnos ir vos ne kūliavirsčia pabėgo, bruzgiai mosikuodamos sparnais ir ore besikeisdamos savo įspūdžiais. Ant grindų už durų niekas nestovėjo – nei durys, nei spinta, nei stalas. Durys neatsidarė dėl kitos priežasties – už jų gulėjo žmogus.

Tikriausiai, visą minutę Tora tiesiog stovėjo apstulbusi. Prieštaringos mintys ir norai, tarsi visas šuniukų kamuolys, įsikabino ir vieni kitus spardė. Ir virš viso to, kaip debesis kabėjo keistas įvykių nerealumo jausmas. Pagaliau ji sustabdė šį chaotiška klydinėjimą, negarsiai tarė „hau-šviesa“, kad galėtų gėriau apžiūrėti žmogų ir tik po kelių sekundžių suprato, kad šviesa neįsijungs – ji dar neužprogramavo kotedžą savo kodiniam, komandiniam žodžiui „hau“. Su tam tikru būgštavimu Tora išslydo atgal už durų, žiūrėdama į be judesio gulintį žmogų taip, tarsi bijojo, kad jis gali dingti. Išorinėje panelėje įvesti kodinį valdymo žodį – sekundės reikalas. Galbūt iš karto kviesti pagalbą? Bet kažkas ją sulaikė – kelios sekundės nieko nepakeis. Įjungusi šviesą, Tora dar kelias sekundes žiūrėjo į prieš ją gulintį vyrą su keistu nepasiryžimu ir netikėtai suprato, kodėl visa ši situacija kvepia fantasmagorija – vyras buvo apsirengęs ne taip, kaip rengiasi visi. Jeigu tai būtų kaukių balius... bet maskaradu čia net ir nekvepėjo – kvepėjo kažkuo rimtesniu. Prisėdusi arčiau, Tora su pastanga apvertė jį ant nugaros. Visa sritys žemiau bambos ir aukščiau klubų buvo visiškai apnuoginta. Kojos, maždaug nuo šlaunų vidurių iki blauzdų buvo įvyniotos į baltą audinį. Viršutinė pilvo dalis, krūtinė ir pečiai buvo uždengti kažkuo panašiu į lengvą striukę. O štai veidas... Tora atsisėdo arčiau. Apatinė veido pusė buvo uždengta plonu, ažūriniu metaliniu tinkleliu, po kuriuo, atrodo, taip pat buvo audinys. Respiratorius? Gal jis serga, todėl ir guli čia be sąmonės? Kvėpavimas tolygus – tarsi jis labai giliai miega. Pasilenkė – veidas pakankamai simpatiškas, tiek, kiek tai galima įvertinti šiose sąlygose. Keistas, bet simpatiškas. Nepagaunama ir neįprasta veido bruožų disproporcija... velnias, įdomu – kokia tai tautybė? Pagaliau Torą apleido neryžtingumo būsena ir, ištiesusi ranką link jo peties, nestipriai papurtė jį. Jokios reakcijos. Tora papurtė stipriau. Nieko. Na... galų gale tai iš tikrųjų gali būti pavojingu! Jeigu jis sunkiai serga – galbūt jam skubiai reikalingi vaistai ir laiko gaišimas yra tiesiog neleistinas?

Sunkus karkesys pertraukė jos samprotavimus. Vienu laiku pradėjo chaotiškai judėti žmogaus rankos ir kojos, truputį prasimerkė akys, bet garsai buvo neaiškūs. Tora instinktyviai palaikė jį ir jis atsimerkė. Miglotas, pasimetęs žvilgsnis. Matosi, kad jis dabar nieko nesupranta.

- Palik mane...

Frazė nuskambėjo labai aiškiai, bet palikti jo Tora nesiruošė – tokioje būsenoje jis gali bet ką sakyti.

- Aš dar galiu...

Intonacija pasidarė maldaujančia.

- Aš noriu kovoti, aš tau reikalingas...

Kliedesiai. Jis tikrai nesavas ir aišku, kad kliedi. Galbūt stiprus apsinuodijimas? Šiaip ar taip – negaliu daugiau gaišti laiko. Tora ryžtingai atsistojo ir tuo momentu vyro ranka blyksniu griebė ją už blauzdos. Nuo netikėtumo Tora net pašoko – visai nesitikėjo tokio miklumo nuo žmogaus, esančio tokioje sunkioje būsenoje. Su jėga laikydamas Torą, vyras karštligišku balsu tardavo vis labiau nesuprantamas frazes: „palik mane“ – sunkus kvėpavimas – „smaugliai atsiliko, jie neras“ - nurijimas – „kodėl jiems tai nerūpi, argi jie taip pat mirę?“ – vyras pasikėlė ant alkūnių, nepaleisdamas Toros kojos, jo žvilgsnis pasidarė truputį blaivesnis ir beprasmiški judesiai susistabdė, delnas, laikantis Toros koją, atsileido, ji prisėdo, glostydama jo skruostą, jausdama jaudinantį bejėgiškumą, žvilgtelėdama į jo akis.

- Ei, ei, viskas gerai, kas tu? – pakeldama jo smakrą, ji bandė pagauti jo žvilgsnį, bet kol kas nesėkmingai.

- Kam ji čia? Ji pavojuje, kam tu ją atvedei, tai paukštis?

- Ei, labas, kas tu? Koks pavojus? Tu sergi? Kas su tavimi? – tęsė Tora. – Čia nėra jokių paukščių, tu kliedi? Haliucinacijos? Kaip jautiesi?

Netikėtai vyras pašoko ant kelių ir su laukiniu žvilgsniu pradėjo dairytis. Kitą sekundę jo žvilgsnis susitiko su Toros, ir Tora suprato, kad dabar pieš ją – visiškai „išsiblaivinęs“, energingas ir stiprus žmogus. Kažkur viduje nuo jo žvilgsnio prabėgo nemaloni vėsuma, atsirado Torai nepažįstamas pavojaus jausmas ir ji truputį pasitraukė.

Atsistojęs, bet tuputį svyruodamas, vyras pastovėjo kelias sekundes, o paskui, nustūmęs atsikėlusią Torą, staigiai atidarė duris ir išėjo į verandą. Visuose jo judesiuose buvo jaučiama nepaprasta fizinė jėga, bet tuo momentu, matyt, jėgos vėl vos neapleido jo – apsidairęs aplinkui, jis susiūbavo ir griebėsi už galvos su tokia veido išraiška, tarsi aplink jį būtų ne šiltas vandenynas, o velniai su keptuvėmis. Taip ir laikydamas savo galvą rankose, jis su dejonėmis palingavo ją, jis atrodė kaip žmogus, niekaip negalintis susitaikyti su tuo, ką mato.

- Reiškia taip... štai kaip reiškia.... – nusivylimo išraiška jo veide buvo tokia stipri, jog atrodė, kai jis tuoj pravirks ir sustaugs. – Reiškia viskas, viskas...

Tora tiesiog stovėjo šalia, nesiryžo įsikišinėti. Medicinos pagalba vargu ar buvo reikalinga – toks sveikuolis pats jeigu norėtų, bet kam galėtų padėti... bet vis dėlto jis labai keistai atrodė! Tora nevalingai nusišypsojo, apžiūrinėdama jo penį, kurį jis laikas nuo laiko griebdavo ir betarpiškai pešiodavo. Vis dėlto kas su jo burna?

Pagaliau vyras nustojo lakstyti po verandą, atrodė, kad nuleido orą, priėjo prie borto ir sustingo, spoksodamas į vandenyną. Nedidelės bangos atsimušinėjo nuo polių – prasidėdavo antplūdis ir kotedžas jau pakibo virš vandens, atkirptas nuo viso pasaulio. Nuo kiekvieno vandens smūgio namą tiesiog nukratydavo smulkus drebulys. Didelis vėžlys neskubėdamas pakilo iš gilumos, prunkštelėjo, apsisuko ir vėl patraukė gilumon. Iššoko smulkaus tuno būrys, blizgantis ryškiomis nugarėlėmis ir žaisdamas kaitalynes. O paskui taip pat akimirksniu dingo, kaip ir atsirado. Vėjo gūsis sekundei atnešė nuo kranto vos girdimus vaikiškus šūksnius. Vyras stovėjo ir Tora stovėjo – be judesių, be žodžių. Įdomu, ar jis išvis prisimena, kad ji čia – už jo nugaros?? Ir kiek laikos jie čia taip stovės?

Tora įveikė nepasiryžimą ir padarė žingsnį, kitą. Vyras nejudėjo. Ji priėjo labai arti jo. Prisiminusi apie keistą pavojaus jausmą, ji truputį palaukė, prieš prisiliesdama prie jo, paskui padėjo ranką jam ant peties. Vyras pastebimai krūptelėjo, bet ne atsisuko. Tada Tora ryžtingai nustūmė jį nuo borto, atkabino jo ranką nuo turėklo ir įlindo tiesiai prieš jį. Vyras pakėlė veidą, tarsi apžiūrinėdamas debesis, bet Tora irgi buvo atkakli mergaitė – pasistiebusi ir abejomis rankomis paėmusi jo galvą, su jėga pritraukė ją prie savęs, vos nepakibusi ant jo. Jėgos jis turėjo tiek, kad tikriausiai galėtų taip ir stovėti su pakelta galva, ant kurios kabėjo Tora – galima būtų pasakyti, pakankamai raumeninga bei putli mergaitė. Bet jis pasidavė, minkštai padėjo savo delnus jai ant klubų ir pirmą kartą jų žvilgsniai susitiko be jokio bruzdesio ir panikos. Keistas žvilgsnis... jame tarsi ir pirmykštis laukiškumas, ir tuo pačiu protas bei švelnumas. Bet Tora neanalizavo savo įspūdžių – nebuvo tam laiko – ji su nuostaba žiūrėjo į jo šlapią veidą, ir ne iš karto suprato, kad jis šlapias – nuo ašarų.

 

Geriausia, ką Tora sugalvojo šioje situacijoje – buvo palikti nepažįstamąjį ramybėje ir išvis kol kas išmesti jį iš savo galvos. Sukti laiptukai vedė nuo prieangio ant stogo, kur ji ir įsitaisė ant pagalvių. Aktyvavo holografinį monitorių, sumažino ekraną, įjungė Eksperimento biuletenį – tegul sau būna įjungtas, mirksi – kol kas, ko ir reikėjo tikėtis, nėra jokios informacijos, išskyrus skelbimo, kad Eksperimentas prasidėjo. Apačioje, iš kairės – skaičius tų, kurie, kaip ir ji, prisijungė prie biuletenio – šimtai tūkstančių! Ją dūrė pavydas – juk ji galėjo būti faktiškai pačiame šio didžiulio žmonių skaičiaus dėmesio centre, juk čia tikrai susirinko visi daiveriai, ir ežiai, ir komandos, ir taryba – išvis visi, kas yra priekiniame krašte... o jeigu jai nusišypsotų laimė, ir ji padarytų ką nors ypatingai svarbaus... atsirado Toros, šlovės šviesoje pasakojančios apie savo darbą sužavėjusiems klausytojams, vaizdas... toje pačioje vietoje fantazija gavo spyrį, ir dingo – juk skatinti savisvarbos jausmą, o dar ir pavydą – tikras atavizmas. Ant kiek didelė inercijos dalis pajausti pasitenkinimą nuo šio savo svarbumo ir ant kiek didelė dalis būtent noro jausti tokius suvokimus? Beje, tai ir yra dalis tų šiukšlių, su kuriomis Tora ir nenorėjo kištis tenai... pirmų atradėjų šlovė atiteks kietiems – visada prisimenamas tik pirmasis – štai šita mintis-pūlinis, kurią ji paveldėjo kartu su kitu „turtingu palikimu“ iš savo giminaičių, su kuriais ji gyveno vaikystėje... na kodėl gi jai nepasisekė gimti pas įdomius, gyvus žmones... savęs gailėjimas, velniai griebtų! Štai taip viskas ir vyksta – vienas niūrumas užkabina kitą. Tora žvaliai pašalino ir šį mėšlą, įšoko į simpatiją daiveriams, Nortonui, Fossai, Žemės snukiams – ir iš karto sužibo aiškumas – koks gi tai siaubingas apsinuodijimas – jausti savisvarbos jausmą, pavydą, savęs gailėjimą! Jeigu pašalinus negatyvias emocijas neatsiranda žavesys nuo jausmo, kad esi laisvas nuo jų – reiškia pašalinimas ne nepriekaištingas, tai faktas.

Tora pažymėjo dienoraštyje šią mintį ir žvilgtelėjo į laiptų angą – vyras užėjo į vidų ir vaikščiojo prieškambariu ten, ir atgal. Vis dėlto jis labai juokingai atrodė J – plikas užpakalis ir penis, beje, gražus užpakaliukas...

Po kelių minučių laiptai po jo kojomis sugirgždėjo. Tora sudarinėjo įvaizdį, kad užimta savo reikalais ir nekreipia į jį dėmesio, bet jos atsargus žvilgtelėjimas į jo pusę neliko nepastebėtas.

- Aš – Vaiu, o tu? – balsas buvo su prikimimu, o kalbėjimo tempas truputį sulėtintas, bet pakankamas tam, kad sudarytų žmogaus, kalbančio nelabai gerai jam žinoma kalba, įspūdį.

- Tora...

Vaiu atrodė kažkaip nelabai natūraliai, galbūt netgi susigėdęs. Galbūt jis nesmagiai jaučiasi su nuogu peniu? Jeigu jis iš Žemutinių Teritorijų, tai visai normalu, kad galėtų gėdytis savo kūno – Tora girdėjo, kad žmonės, ten gyvenantys, nepriėminėja naujų įstatymų ir paklusta jiems tik iš baimės. Ten išplitę ir pavydas, ir neapykanta, ir liūdesys, ir visos kitos šiukšlės. Istorikai – dažni svečiai tose vietose, nors vietiniai jų ir nemėgsta... o ką jie mėgsta?... Pagal įstatymą, bet koks vaikas, gimęs Žemutinėse teritorijose, yra atimamas iš tėvų ir atiduodamas auklėjimui į vieną iš bendrijų, priklausomai nuo vaiko polinkių, gebėjimų bei norų. Natūralu, kad priklausomai nuo to, kaip jis auga, jis – kaip ir visi kiti šiuolaikiniai vaikai – turi teisę keisti gyvenimo vietą. Kelis kartus kilo šturmai dėl to, kad tėvai atsisakinėjo atiduoti savo vaikus – tai, neva, jų nuosavybė... Na su panašiais požiūriais į gyvenimą jie patys gali kiek nori gyventi savo teritorijoje, bet palikti vaikus, kad juos suėstų, išprievartautų ir subjaurotų? To jau nebus. Kelis kartus reikėjo taikyti ginklus, paskutinį kartą visai neilgai prieš Toros gimimą – tai buvo paskutinis lokalus karas – beje, vargu, ar galima tai pavadinti karu – ypač tų baisių kovų fone, kurios nusiaubė Žemę.

Žinoma, pirmai galimybei pasitaikius, tie barbarai iš karto pažeidžia bet kokius įstatymus ir paslepia daugybę vaikų, ir, žinoma, juos laukia apgailėtinas likimas – per pirmus du metus gavę stiprų apsinuodijimą koncepcijomis, negatyviomis emocijomis, jie su dideliais sunkumais įeina į laisvų žmonių gyvenimą, o kartais netgi pasirenka grįžti į Žemutines teritorijas ir ten gyventi. Na, kiekvienam savo. Iš tikrųjų, barbarų skaičius auga taip pat ir dėka tų, kas gimė tarp laisvųjų, ir tai visai neretas atsitikimas.

Tai gal jis iš ten? Tada visai suprantamas jo sumišimas, juk gėdos jausmas – vienas iš tų, kuris aname pasaulyje, nuo pat ankstyvos vaikystės, labai tvirtai įpresuojamas.

- Nori, surasime tau kelnes, aš galiu valtimi nuplaukti iki salos ir...

- Kelnes? – Vaiu aiškiai buvo nustebintas. – Ne, man nereikia, kam?

- Na... aš pagalvojau, tu gėdijiesi.

- Bendrai..., - Vaiu kelioms sekundėms susimąstė, - taip, susigėdijimas yra , bet tu nesirūpink.

Vaiu atsakymas neatrodė Torai labai apgalvotas, bet ji nenorėjo tikslinti, galų gale dabar pas jį, matyt, ne ta būsena, kad galėtų aiškiai reikšti savo mintis.

- Jeigu nori valgyti, gerti...

- Taip!

- ... šaldytuve, spintelėje, ieškok pats, imk ką nori. Pas jus ten tikriausiai nepriimta imti ką nori? – metė meškerę Tora.

- Pas mus! – Garsiai atkirto Vaiu. – Pas mus... ne, pas mus žmonės laukiniai...

Na tikrai, jis iš ten. Kaip jis čia atsirado? Pakankamai keista jam vieta.

- O kas tave čia atvežė? Kam? Kodėl išvis pasirinkai gyvenimą tarp barbarų? Kodėl atvažiavai iš ten čia? – Tora pradėjo juoktis. – Jau uždaviau per daug klausimų. Tu valgyk ir pasakok.

- Valgyk??

Tora nustebusi sustingo – šis klausimas buvo užduotas su tokia intonacija...

- Na taip... valgyk, gerk, aš irgi sukramtysiu sumuštinį su arbata.

Vaiu elgesys pasidarė visai nenormalus. Jis visas tarsi susigūžė, pradėjo įtemptai lyginti pečius, kasyti sprandą.

- Tu irgi čia VALGYSI?

- Taip, velniai griebtų, aš irgi čia valgysiu ir gersiu, ir rysiu skanius sumuštinius su sūriu, ir gersiu saldžią arbatą, o paskui suėsiu saldų torčiuką su plakta grietinėle, ir žemuogėmis... tu ką sergi užkrečiamąja liga?

- ??

- Na šita tavo kaukė, kam ji, tu ką, kažkuo užsikrėtęs?

- Ne, aš nesergu...

- Tada nuimk ją ir vakarieniaukime, ar tau tai bus pusryčiai?

Tora priėjo prie šaldytuvo, atidarė jį, ištraukė sūrio gabalą ir iš karto nukando gabalą.

- Ožkos. Su pelėsiais. Skanumėlis! – tarė apetitiškai kramtydama ir pažiūrėjo į Vaiu. Ir vos neužspringo. Raudonas kaip vėžys, jis vos negavo priepuolio, burna gaudydavo orą, jis tai atsisukinėjo, tai vėl vertė save pažiūrėti į Torą.

- Velniai griebtų, kas gi su tavimi?

Bet Vaiu net neklausydamas atsigręžė ir, atsirėmęs į laiptus, vedančius ant stogo, greitai nulėkė ten, ir nutilo. Tora įpylė sau žemuoginę arbatą ir, padarydama kelis sumuštinius, taip pat patraukė ant stogo. Pamatęs ją, Vaiu pamojavo galva, tarsi sakydamas „na viskas, nėra kur bėgti“.

- Na ką, - čiaukšėdama sumuštiniu paklausė Tora, - šoksi nuo stogo?

- Ne, nešoksiu. – Vaiu tarsi įsidrąsino ir pažiūrėjo Torai į veidą. – Suprantu, kad tai prietarai, kad tai idiotiški įpročiai, aš viską suprantu ir mes netgi treniravomės, bet kai tu štai taip atvirai... supranti – aš galvojau, kad aš pakankamai laisvas šiuo požiūriu žmogus, mes su draugais kartais valgėme vieni prie kitų, bet taip, kaip atvirai tu tai darai.... tai toks laisvės laipsnis, kokio aš ne ir nesapnavau – aš tik dabar, žiūrėdamas į tave suprantu – koks nenuoširdus aš buvau.

Kol Vaiu visą tai sakė, Tora stovėjo išsižiojusi ir sustingusi. Žiūrėdamas į jos burną Vaiu vos neišsinėrė iš kailio, dedamas, matyt, kažkokias virš-žmoniškas pastangas.

- Apie ką tu kalbi??

Tora uždarė burną, skambiai sriūbtelėjo arbatą ir prarijo ją.

Vaiu sudejavo.

- Visa tai buvo saviapgaulė, savęs nuraminimas, - tęsė jis, - tiesiog ima pyktis, kai prisimenu savo patenkintą veidą, su kuriuo aš sudarinėjau įvaizdį, kad visiškai nesigėdau valgyti prie kitų.

- Valgyti prie kitų? – Tora tiesiog netikėjo tuo, ką jos ausys girdėjo, - tu pasakei „valgyti prie kitų“? Klausyk Vaiu, tu esi tikras, kad tau nereikia gydytojo?

- Ne... tikrai nereikia, - atsiduso jis. – Man reikia kai ko kito – nuoširdumo man reikia, atkaklumo ir nuoširdumo. Tu tiesiog nesupranti, galvoji – aš toks pat, kaip ir tu, bet tu nesupranti, man reikia tau paaiškinti... aš pasistengsiu paaiškinti, o tu paklausyk, gerai? Tik... prašau... gal tu vėliau pavalgyk, nes aš tiesiog negaliu susikaupti.

- Na gerai.... aš tuoj. – Tora atsikėlė ir nuėjo link laiptų. Apačioje ji išpylė arbatą, padėjo sumuštinį ant stalo ir, truputį susimasčiusi, vis dar apstulbusi nuo neįtikėtino Vaiu elgesio, kilo laiptais į viršų. Kai jos galva susilygino su stogo lygiu ir žvilgsnis krito ant Vaiu, vienu psichu pasidarė daugiau ir vos nepasidarė vienu invalidu daugiau – Toros žandikaulis nukaro, koja nepataikė ant laiptuko ir mėšlungiškai įsikabinusi rankomis į turėklus, ji pakankamai skaudžiai atsitrenkė smakru į stogo grindis. Vaiu padarė judesį link jos, bet, pamatęs, kad jau viskas tvarkoj, nepuolė padėti, o tęsė savo užsiėmimą ir kviečiančiai linktelėjo galva. Taip ir neuždariusi žandikaulio Tora priėjo ir atsisėdo šalia. Vaiu gulėjo ant nugaros, vieną koją ištiesęs, o kitą pakėlęs. Po užpakaliu jis pakišo pagalvę, o į patį užpakalį – vibruojantį, dirbtinį penį.

- Truputį padulkinsiu save, gerai? Seniai nesidulkinau.

- Taip, žinoma, - Tora vis dar buvo apakusi. Tas neįtikėtinas betarpiškumas, su kuriuo jis čia atsigulė, dulkindamas save į užpakalį vibratoriumi, buvo tiesiog šokiruojantis.

- O iš kur tu vibratorių paėmei? – nutruko klausimas.

- Turiu su savimi, mes visada jį nešiojame, niekada nežinai, kada užsinorės, aš paėmiau trijų galvučių, man toks patinka labiausiai – trys galvutės juda viena nuo kitos nepriklausomai – dvi glamonėja ir masažuoja pelytę iš dviejų pusių, o trečia glosto tinką iš vidaus, štai...- Jis ištraukė iš užpakalio vibratorių, numovė nuo jo kažką, kas primindavo preziką, ir pademonstravo jį. - Žiūrėk – kai ši galvutė slidinėja pelyte, kita daro tą patį iš kitos pusės – tarytum švelniais pirštukais. Matei tokį?

- Ne... – Tora suprato, kad visa išraudo, bet nieko negalėjo su savimi padaryti.

- Nori? – Vaiu ištęsė Torai vibratorių. – Gali truputį save padulkinti, paskui aš.

- Ne... aš ne... paskui... o kas yra pelytė ir tinka?

- Pelytė – tai sustorėjimas užpakaliuke pas vaikinus, prostata. „Tinka“ – raumenų žiedas išangės viduje. O kaip tu vadini šias vietas?

- Aš... niekaip. Nu jeigu mes kalbam apie tai, tai taip ir sakom – prostata, išangė... o kitų žodžių mes ir neturime.

- Na nieko sau! – Vaiu atrodė nustebęs. – Kaip galima dvejais žodžiais pavadinti VISĄ TAI, iš ko susideda užpakalis viduje??

- Ką tu turi omenyje sakydamas „visą tai“, - dabar buvo Toros eilė nustebti. – Ten juk nieko daugiau ir nėraJ

- Na aišku, kad ne... „pelytė“ – tai pats prostatos kauburėlis. Sritis aplink šį kauburėlį – formaliai tas pats, kas ir prostata, bet pojūčiai ten kitokie, kai lieti jį, arba kai penis į jį trinasi - pojūčiai minkštesni ir gilesni, todėl šią sritį mes vadiname „pažastimi“. Skitingai nuo tinkos, „ronka“ – tai pats išangės vidurys – labiausiai stamantri vieta. O išorinė skylutės dalis „ščerka“. Pas mergaites nėra prostatos, bet nervinių šaknelių yra tiek daug, kad ji, netgi daug jautresnė, negu putė... įdomu – kaipgi jūs užsiėminėjate seksu, kaip masturbuojatės, jeigu net neturite kalbos pavadinti skirtingo jautrumo sritis?? Duok aš tau parodysiu – kokias sritis ir kaip merginos užpakaly mes vadiname – atsistok ant kelukų arba gulkis ant nugaros.

- Ne, ne dabar, - Tora jautėsi sumišusi.

Iš vienos pusės užpakalis ir yra užpakalis, neko gėdingo tame nėra, bet vis dėlto tas betarpiškumo laipsnis, su kuriuos Vaiu kalbėjo apie jį, nesiliaudamas dulkinti save, buvo jai labai neįprastas, ir kaip rezultatas, atsiradinėjo gėdos jausmas.

- Aš noriu pavalgyti, tu nori? – Nelaukdama atsakymo, Tora beveik nušoko į apačią, vėl įpylė arbatos ir paėmė sumuštinį.

- Einu pasivaikščioti, - tarė laiptais besileidžiantis Vaiu.

- Kur tu esi, - sukikeno Tora, - juk aplinkui vandenynas, antplūdis.

Vaiu elgesyje matėsi nenatūralus skubėjimas ir Tora atsistojo, pertverdama jam kelią. – Kažkas ne taip?

- Ne visai..., - Vaiu parinkinėjo žodžius. – Supranti, pas mus valgymo procesas – na kaip gi taip pasakyti... labai intymus. Valgyti pašalinių akyse – tikriausiai kaip tau dulkintis į užpakalį. Tik labai artimi žmonės gali valgyti vienas prie kito ir tik tada, jeigu jie labai atsipalaidavę.

- Išprotėti galima! – Tora niekada neko panašaus negirdėjo – nei apie žmones iš Žemutinių Teritorijų, nei tuo labiau iš civilizuoto pasaulio. – O kas tame tokio??? Na aš valgau, kramtau maistą, - jos argumentus lydėjo garsus čiaukšėjimas, nuo kurio Vaiu, matyt, darėsi bloga.

- O kas tokio tame, kad aš dulkinu save į užpakalį? – su iššūkiu paprieštaravo Vaiu? – Tu visą laiką žiūri į mane taip, tarsi aš Gimtinę pardaviau.

- Kas reiškia „Gimtinę pardaviau“?

- Nesvarbu. – Vaiu, pagaliau, ištraukė iš užpakalio vibratorių. – Tu žiūri į mane taip, tarsi daryčiau kažką siaubingo, nepadoraus! O aš tiesiog gaunu malonumą! Normalus, pats paprasčiausiais seksualinis malonumas. O pati, tarp kitko, atidarinėji burną, kiši ten maistą man matant, kramtai jį ir dar čiaukši! Jeigu tu kažką tokio padarytum pas mus, tave tikriausiai nukryžiuotų, įkištų į psichiatrinę ligoninę arba iš vis užmuštų.

- Už ką??

- Už ką??? Už tai! Pas mus tai laikoma bjauriu, nepadoriu, iškrypėlišku.

Torai į galvą atėjo juokinga mintis.

- Įdomu, o jeigu aš, pavyzdžiui, kramtyčiau sumuštinį kartu su, sakykime, devynerių metų berniuku, vaikščiodama gatve, mane ką, apkaltintų mažamečio iškreipimu?

Vaiu veidas netgi pasikeitė. Jis kaltu žvilgsniu nevalingai apsidairė, tarsi norėdamas įsitikinti – ar niekas jo negirdi, tada susiėmė į rankas ir labai niūriai tarė: - Tau juokinga, taip? Aš iri norėčiau pasijuokti, bet pas mus iš to nepasijuoksi. Juokinga tau... Pasakysiu tau štai ką – kas būtų jeigu tu padarytum panašų...

- Beje, negalėtum išmesti savo burkos?

- Ko išmesti?

- Na štai tą skudurėlį, kuris taip švelniai dengia tavo ištvirkusią ir, spendžiant pagal viską, be galo nepadorią burną.

Vaiu truputį sumišo, bet po kelių sekundžių ramiai nuėmė raištį, bet vis dėlto išraudo nuo savo poelgio.

- Dar pasakysiu tau, nors tikriausiai, nepatikėsi – tęsė jis, - jeigu tu padarytum kažką panašaus pas mus, tave ne tiesiog užmuštų. Geriausiu atveju – jeigu tau pasisektų – tave iš karto areštuotų ir iki teismo su tavimi elgtųsi taip, kad vargu ar tu išgyventum iki teismo. O jeigu pasisektų išgyventi iki teismo – na jeigu, pavyzdžiui, valdžia sugalvotų surengti parodomąjį procesą prieš pedofilus, tada gal gautum dvidešimt metų kalėjimo, bet tokiu atveju vargu ar išgyventum ten net metus – kalėjimuose pas mus su pedofilais tvarkomasi labai negailestingai, juk pedofilai tai ne žmonės, tai atmatos.

Kol jis kalbėjo, Toros juokavimo nuotaika kažkur išsisklaidė. Ji pradėjo suprasti viską, ką ji kalbėjo – tai ne fantastika, ne kvailas juokas, o baisi tiesa, kurioje šis žmogus gyveno.

- Tiesiog negaliu įsivaizduoti, nesuprantu, - sulemeno Tora.

- Nieko, aš, atrodo, jau žinau, kaip tai papasakoti, kad pasidarytų aiškiau, - su patenkintu veidu tarė Vaiu. – Reiškia, kai pamatei, kad aš dulkinu save į užpakalį, tu sumišai?

- Na... taip. Pas mus nėra sekso draudimų, mes galime dulkintis, glamonėtis, laižytis, daryti viską ką norime, kur norime ir kada norime, tarp žmonių minios, gatvėje, transporte – bet kur. Aš galiu prieiti prie man nepažįstamo vaikino vidury gatvės ir pasiūlyti jam pačiulpti. Arba prie manęs bet kurioje vietoje gali prieiti bet koks žmogus ir paklausti – ar aš nieko prieš, jeigu jis man palaižytų kojas arba padulkintų į užpakalį... – Tora pažiūrėjo Vaiu į akis, bet supratusi, kad jam ši frazė skamba maždaug taip, kaip jai skambėtų „aš mėgstu sumuštinį su lašiša“, ir truputį nusivylusi tuo, kad negalėjo jo nustebinti, tęsė. – Aš galiu sutikti arba atsisakyti, arba pasiūlyti kokį nors kitą variantą... žinoma, taip nebuvo visada, ir...

- O jeigu aš kelio viduryje duosiu pačiulpti mažai mergaitei?! – kas bus, - meilikaujančiai paklausė Vaiu.

Tora ne iš karto atsakė.

- Taip... aš suprantu. Dabar – nieko iš to ką tu turi omenyje nebūtų. Vaikų seksas mums toks pat natūralus, kaip ir seksas tarp suaugusių. Jeigu vaikas nori čiulpti arba duoti savo užpakaliuką arba putytę, arba išvis bet ką iš sekso formų – jis, kaip ir suaugęs, gali laisvai tuo užsiėminėti, kur nori ir kada nori. Bet, iki revoliucijos, senais laikais – dar prieš kelis šimtus metų – su tavimi padarytų tą patį, ką pas jūs padarytų su manimi už sumuštinio valgymą su vaiku.

- Reiškia – išeina absoliuti analogija, - padarė išvadą Vaiu, - reiškia mes galėsime suprasti vienas kitą, atsižvelgdami į turimą patirtį.

- Bet štai kas mane nustebino..., - pertraukė jį Tora – tai mano nenuoširdumas. Laikau save seksualiai laisva, bet pasirodė tai ne tiesa! Pasirodė manyje dar gyvena senovinių koncepcijų likučiai! Aš negalėčiau štai taip pradėti rodyti savo užpakalio skylutės prie visų, ir taip veikliai masturbuotis... kol kas man sunku išreikšti, sunku išskirti... štai pavyzdžiui epitetą, kuris labai aktyviai maitino santykį tau – „veikliai“. Tu dulkinai save į užpakalį taip, kaip aš pavadinau tai žodžiu „veikliai“ – tai yra, tu nebandei su manimi flirtuoti, nelaukei mano dėmesio ir nebėgai nuo jo – nedarei nieko tyčinio, tu tiesiog užsiėminėjai savimi, gaudavai mėgavimąsi, o kai pražergei savo skylutę, norėdamas pademonstruoti – ką jūs vadinate pelyte, o ką katyteJ, pas mane atsirado pasišlykštėjimo jausmas.

- O, galiu tai suprasti! – prajuko Vaiu. Kai tu kramtei savo sumuštinį ir atidarinėjai savo burną, nieko jos nepridengdama, o dar ir su tokiais garsais...

- Tau tai buvo tas pats, kaip man žiūrėti į svetimo vaikino užpakalį!

- TikriausiaiJ

Abu pradėjo juoktis.

- Bet tiesą sakant, aš taip pat laikiau save daug laisvesniu nuo priešiškų nusiteikimų, susijusių su valgymo procesu, su nuogos burnos, dantų, liežuvio vaizdu, negu pasirodė yra iš tikrųjų. Mes – mūsų kompanijoje, neretai valgome vieni prie kitų, bet tu su tokiu....

- Veikliu

- ...ahaJ vaizdu kramtei, demonstruodama pačias...

- šlykščiausias ir nepadorias!

- ....taipJ savo kūno dalis...

- Galima išprotėti. – Tora pamojavo galva. – Niekaip iki šiol negaliu patalpinti savo galvoje, kad toks natūralus procesas, kaip valgymas.

- O seksas – nenatūralus procesas? – pertraukė Vaiu.

- Natūralus, bet...

- Bet maisto rijimas vis dėlto labiau natūralus, jo?

- ... išeina, kad taip... – Tora susimastė. – Taip, netgi tokioje mano frazėje matosi išankstinis nusistatymas prieš seksą. Reiškia mano požiūriu seksą laikyti nepadoriu – barbariškumas ir kretinizmas, bet valgymo procesą laikyti nepadoriu – tiesiog netelpa į jokias ribas. Ir iš čia galima padaryti išvadą, kad vis dėlto aš išskiriu seksą iš visų kitų natūralių savo procesų, jeigu manau, kad sekso nepadorumas – mažiau pasipiktinimo keliantis marazmas, negu valgymo nepadorumas. Reiškia – manyje vis dar gyvena sekso nepadorumo koncepcija? Neįtikėtina. Na mano atveju tai dar galima pateisinti – gimiau atsilikusioje šeimoje, kurioje dar gyvavo daugybė liekanų, bet juk aš nemačiau NIEKO, kas su tokiu pat šimtaprocentiniu betarpiškumu užsiėminėtų seksu ir demonstruotų savo penį ir užpakalį, kaip, ir valgytų sumuštinį... reiškia – šis užkratas dar gyvena visuose mumyse.

- Tai nenuostabu, - Vaiu pirmyn-atgal vaikščiojo stogu, su pasišlykštėjimu spyrė koja besivoliojantį skudurėlį, kuris kažkada dengė jo burną, tas nuskrido kažkur į apačią. Paskui su pasibjaurėjimu nuplėšė nuo kojų antkelius ir pasiuntė juos kažkur ten pat.

- Geriau į šiukšliadėžę... na gerai, - tyliai prakomentavo Tora. – O kas, keliai – taip pat nepadoru?

- Ne taip, kaip burna, bet irgi. Pas jūs tik penio ir pūtės ankščiau negalima buvo rodyti, ar buvo dar ir...

- Tiksliai! Buvo, - Tora trenkė kumščiu per stalą, - krūtinė, ypač speneliai.

Vaiu tik su nuostaba palingavo galva.

- Skaičiau, kad jeigu moteris pliaže uždengdavo nors pačiu mažiausiu skudurėliu spenelius – tai buvo priimtinu. Provokuojančiu, žinoma, bet priimtinu. Bet jeigu visa krūtinė buvo atidengta ir speneliai stūksojo visų akyse, ją taip išbartų, kad mažai nepasirodytų, ypač sėkminga buvo frazė „čia juk vaikai!“

- Nieko sau!:) Vaiu lingavo galva ir šypsojosi. – Nesąmonė! Argi tie patys vaikai nemato motinos spenelių, kai yra žindomi. Kodėl speneliai yra nepadoru? Na tėvo penio jie tikriausiai nečiulpia, aš taip suprantu, jo?

- Dabar čiulpia ką nori ir kiek nori, bet anksčiau... jeigu buvo pastebėta, kad tėvas duoda pačiulpti savo dukrai arba sūnui, tai net nežinau – su kuo tai galima lyginti – tokį žmogų nepavadintų nei nežmogumi, nei išsigimėliu – tai anų laikų žmonėms atrodė pernelyg minkštu...

- Speneliai! – niekaip negalėjo nusiraminti Vaiu.

- Dantys! –besijuokdama sušaukė Tora.

- Bet už tai žudo tikroviškai. – Surimtėjo Vaiu. Dabar tai atrodo juokingu, bet mus ten – tiesiog dabar – žudo.

Jo išvaizda dabar jau pasidarė ne rimta, o griežta ir, netikėtai, Toros nugara nubėgo šiurpai – tai, kuo ji operuoja – tik istorija – siaubinga, kruvina, kankinanti, bet vis dėlto istorija. Profesionaliems daiveriams ši istorija – taip pat realybė, bet vis dėlto tolima, ne visai reali. Galima perskaityti apie „raganų“ kankinimus knygoje ir tai sukelia siaubą. Galima tą patį žiūrėti kine – ir įspūdžiai taps realesniu siaubu, o galima tapti daiveriu ir išgyventi visą tai tiksliai taip, kaip tai būtų iš tikrųjų išgyvenama, jeigu vyktų tiesiog dabar, bet čia, ir yra esminga distancija nuo tikros realybės – tas „jeigu“, aišku, suminkština patį faktą, kaip ir supratimą, kad mes galime stebėti, bet nieko negalime pakeisti, kad viskas jau praėjo, atsitiko. O čia – čia viskas kitaip. Kažkur ten (o Tora jau suprato, kad kalbama apie Žemutines Teritorijas), visą tai vyksta tiesiog šią sekundę – tiesiog dabar ten baudžiamas kažkoks pedofilas už tai, kad papusryčiavo kartu su savo dukra, neuždengęs burnos. Kažkas kankinamas ir prievartaujamas kitų kalinių už tai, kad aiškino kaimynystės berniukui, jog burna – tai ne nepadoru, kad juk maistas skanus ir galima mėgautis maisto skoniu ne tik užsidarius specialiai tam įrengtoje kameroje, bet, ir atvirai, nesigėdyti vienas kito, jog valgymo malonumas – pats paprasčiausiais, visiškai teisėtas, ir natūralus malonumas. Už mažamečių tvirkinimą tiesiog dabar sėdi daugybė žmonių.

- Bendras maisto valgymas kartu su vaikais iki tam tikro amžiaus kvalifikuojamas kaip išprievartavimas? – patikslino Tora.

- Taip, taip yra. Sprendžiant pagal tavo klausimą, pas jus buvo tas pats – nepriklausomai nuo nieko, seksas su nepilnamečiu – išprievartavimas?

- Taip.

Toros džoistikas pradėjo skleisti signalus – kažkas bandė ją pasiekti pagal skubų protokolą. Ji jį ištraukė, suspaudė rankoje, paskui padėjo šalia savęs.

- Tau patinka spermos skonis?

- Taip, beveik visada patinka. Pas mus visada yra galimybė paragauti spermą, pasmaukyti arba pasidulkinti. Mėgstu dulkintis, kai merginos ar vaikino kūnelis suteptas sperma.

- Tai yra, iš pradžių tu baiginėji ar ne – ar vaikinas šalia tavęs baiginėja... iš kur jūs imate tą spermą? Juk tam, kad jautrumas seksui nesumažėtų, jūs tikriausiai nebaiginėjate dažniau nei kartas per dvi-tris savaites? Klausyk, o pas jus tikriausiai išvis nėra supratimo „homoseksualizmas“?

- Kodėl? Žinoma, yra.

- A! Tai kai vienas vaikinas valgo kartu su kitu vaikinu!

- Taip...

- Tuoj į kelnes padarysiu! – Tora įsivaizduodama, kaip raudonuojantys berniukai gėdingai nuėminėja savo raiščius nuo burnų ir pradeda kartu mėgautis pienišku kokteiliu, vėl neištvėrė iš juoko.

- Baiginėjame mes, žinoma, retai, nedažniau negu kartas per dvi savaites. Aš, pavyzdžiui, baiginėju maždaug karta per du-tris mėnesius. Bet juk yra daug žmonių, visada yra tas, kas nori šiandien baigti.

- Na baigė kažkas šiandien, o kaip tu gausi jo spermą, jis ką – su savimi nešioja ją prezervatyve?:)

- Na kodėl? Jeigu, pavyzdžiui, aš einu gatve ir užsinorėjo užsiimti seksu, galiu pasidulkinti arba pasmaukyti, arba užeiti į sekso parduotuvę, kur mane padulkins, arba duos ką padulkint, arba pačiulps – priklauso nuo meniu, visur kitaip, dažniausiai paprastose gatvės parduotuvėlėse būna apie dvidešimt-trisdešimt pasiūlymų, brangiuose sekso restoranuose pasiūlymų gali būti iki šimto, o yra skirtingi restoranai, kurie specializuojasi skirtingose paslaugose... Na štai jeigu aš užsinorėjau baigti, aš tiesiog kišu savo prezervatyvą su sperma į pirmą pasitaikiusį spermos automatą – jis ant kiekvieno kampo – ir einu toliau. Jeigu kas norės pažaisti su juo, tiesiog paima iš ten. Tora tiesiog be žodžių klausė. Jos akys buvo plačiai atmerktos, burna atidaryta.

- Man net negalėtų ateiti į galvą tokia idėja! Ir tikriausiai ne tik man, sprendžiant pagal viską... pasirodė mes visi esame baisios davatkos! Kalbame apie sekso laisvę, bet savo kasdieniame gyvenime net nesusimastome apie TOKIĄ laisvę... o juk man patinka idėja! Pažiūrėsime, kaip sureaguos liaudis, kai pasiūlysiu įrengti kažką tokio.

- Jaučiuosi dabar tarsi bučiau nešantis tiesos šviesą atsilikusiai tautai.

- O pasakyk man, tiesos šviesa, prezervatyvai su sperma... juk sperma negali ilgai išlikti.... na... kaip čia pasakyti, šviežia. Ar spermos automatai dirba kaip šaldytuvai?

- Greičiau kaip termostatas, kuris laiko ją atšaldyta, o kai nori paimti prezervatyvą, tai tiesiog pasirenki norimą temperatūrą, ir po kelių sekundžių gali naudotis, juk kartais norisi šiltos – tarsi ką tik nuleistos, o kartais – vėsios.. pavyzdžiui, ant liežuvio man patinka šilta, o patepti galvutę geriau su vėsia. O ką, tu iš tikrųjų laikai tai technologine problema jūsų civilizacijoje? – Vaiu su įtarimu pažiūrėjo į Torą. - Nors... tau vis tiek tai tas pats, kaip man aptarinėti... eee... maisto šviežumą.

- Maisto šviežumo tema nepadori? Tikras cirkas! Mes galime aptarinėti – ar nesugedo žuvies gabaliukas, galime uostyti jį, paeiliui ragauti skonį, nejaugi jūs su tokiu pat laisvumu galite tai daryti su sperma? Padarysiu į kelnes tuoj!:) Juk tai davatkiškumas, kad mes galime aptarinėti žuvies šviežumą, bet apdairiai nenorime to daryti su sperma, o jau nekalbant apie tai, kad paragauti jos skonį, palyginti... aš kai įsivaizduoju, kad ragauju nešviežią spermą... jau net pats žodžių derinys man atrodo laukiniu – „ne pirmo šviežumo sperma!“ – Tora tiesiog nesitvėrė juokais.

- O mane pradeda pykinti, kai įsivaizduoju, kad mano maistas prastovėjo šaldytuve kelias dienas ir nesu įsitikinęs – sugedo jis ar ne, ir turiu jį paragauti, ir jis, pasirodė, jau pusiau sugedęs... net kai sakau dabar tai – pradeda pykinti, nors yra protinis aiškumas, kad nieko baisaus tame nėra.

- Man irgi nelabai malonu įsivaizduoti tą patį, bet su sperma.

- O techniškai... techniškai tai nesudėtingiau, negu gazuoto vandens automatas, - tęsė Vaiu – ir jau netgi tai, kad tau pasirodė, jog čia gali būti problema, man atrodo yra nenuoširdumo apsireiškimas, juk kai jauti pasišlykštėjimą kažkokiai idėjai, visada ieškai kliūtis jos realizavimui – net pačias kvailiausias.

- Sutinku.

- Spermos aparatas veikia taip, kad kai vienas iš jo skyrelių užsipildo, automatiškai įsijungia taimeris. Po 12 valandų – jeigu prezervatyvo niekas nepaėmė – jis išmetamas į šiukšles.

- Nuostabu!

- Nuostabu... – Vaiu vėl nuliūdo, atsikėlė, lėtai nukratė keliukus, išsitiesė ir nuėjo link stogo krašto.

- Ir ką man čia dabar – dykaduoniauti? – žiūrėdamas kažkur už horizonto jis paklausė. – Aiškinti autochtonams spermos automatų įrengimą ir mokytis bendrai valgyti?

- Beje, nori? – Tora ištiesė pusiau apkramtytą sumuštinį.

Vaiu kažkaip nerangiai apsisuko, matėsi, kad stengiasi atrodyti normaliai, bet būtent todėl viskas ir išeidavo atvirkščiai.

- Taip, noriu. – Jis priėjo ir medinėmis rankomis paėmė iš Toros rankų sumuštinį. – Netgi pačiose ištvirkusiose fantazijose negalėjau sau įsivaizduoti tokio – aromatingas pilno grūdo duonos gabaliukas, plonas sviesto sluoksnis, gabaliukas raudonos žuvies, keptos kiaulienos, visiškai begėdiškai stūkso krapas, lydytas sūrelis... ir tu taip jį valgai – iš karto matosi, kad tu niekada, niekada nelaikei to gėdingu ir ištvirkusiu – valgyti maistą, aš tikriausiai niekada to neišmoksiu... rinkti trupinius nuo delno liežuviu!!... dantimis traukti sūrį, atkąsti jį ir įtraukti, iškišus liežuvį.... tai tiesiog nesuvokiama – tai, ką tu darai, tai tikra katastrofa!

Pagaliau truputį atsigavęs po tokių emocijų, Vaiu pradėjo valgyti.

- Aš mokinsiuos.

- MokinkisJ - Tora buvo tiesiog juokinga.

- Um... – sumurmėjo Vaiu, - kokia bjaurybė..., - jis nurijo gabalą, padėjo sumuštinį į šalį ir pradėjo deklamuoti, dabar jau natūraliau mojuodamas ranka, - na kokia gi bjaurybė sugalvojo, kad maisto valgymo procesas – intymus? Kokia kiaulė įvarė mus į tokią skylę?? Ir žinoma visa tai buvo daroma iš gerų ketinimų, esą jeigu valgymas nebūtų gėdingu procesu, jeigu mūsų proto moralė neribotų mus valgyme, ateitų pasaulio pabaiga, mes visi tiesiog persivalgytume iki mirties, siekdami nuolatos jausti šį malonumą – kaip ta viena arčitė, kuri be perstojo spaudinėjo pedalą, kuris dirgino joje valgymo malonumo centrus – reiškia ji spaudinėjo tą pedalą, spaudinėjo, kol galių gale nenudvėsė. Kokia nesąmonė!

- Kaip! – Tora netikėjo savo ausimis, jus taip pat užpyso šiuo pedalu?! Na ir cirkas!!:)) Pasirodė, mus visus išprievartavo šiuo pedalu – panašu, jog skirtinguose pasauliuose smegenys dirba viena kryptimi.

- Jo, tikriausiai, - Vaiu vėl pradėjo mėgautis sumuštiniu. – Pas mus skonio receptoriai išvis atrofavosi tokiame gyvenime... reikės pasivyti prarastą, tikiuosi galutinai jų nepraradau.

- Tai ar skanus sumuštinis?

- Nerealus!! – nenustodamas su mėgavimuisi kramtyti, Vaiu tęsė pasakojimą – toks skonio įspūdžių aštrumas buvo vaikystėje... prisimenu, mes su vaikais Pirmos Bitutės šventėje vaikų stovykloje organizavome varžybas – valandos bėgyje rinkome išmestus prezervatyvus na visur, kur tik galima buvo rasti – randi prezervatyvą, užkabini jį ant pagaliuko, o paskui susirinkdavome prie laužo ir žiūrėjome, pas ką daugiau – tas ir laimėdavo, o paskui mesdavome juos į laužą, ir jie suliepsnodavo įvairiomis spalvomis – buvo labai gražu... ten aš turėjau geriausią draugą – dabar jau neprisimenu, koks buvo jo vardas... jis mane ištvirkino, vieną naktį pažadino, pakvietė prie savo lovos ir ištraukė iš po pagalvės albumą, o tame albume... man tada netgi galva apsvaigo – saldainių popieriukai!! Net neįsivaizduoju, iš kur jis galėjo tai gauti, galbūt pavogė iš kokio nors auklėtojo-„iškrypėlio“ – išvis, jeigu tokį auklėtoją kas pagautų, užmuštų tikriausiai tuo albumu... na į kalėjimą gal ir nepasodintų, žinoma, bet ištvirkėlio antspaudas – visam gyvenimui, o su tokiu antspaudu... – Vaiu vėl nuliūdo. – Klausyk, o štai pas jus, pavyzdžiui, vaikai nešioja pliaže maistą?

- Na dabar nenešioja, kam jiems tai, o anksčiau taip, vaikų darbas buvo plačiai išplitęs, vaikai uždirbinėjo tuo pačiu ir pardavinėdami maistą, o kas?

- Na aš pravedžiau analogiją, juk jeigu pas mus vaikai pardavinėja savo užpakaliukus, kojytes ir kitas kūno dalis, norėdami uždirbti, ir tai visiškai legalu, ir natūralu, reiškia pas jus, jie turėtų pardavinėti maistą.

- Taip, taip ir buvo. O vaikiška prostitucija taip pat buvo, žinoma, bet griežtai draudžiama, tai buvo vienas iš labiausiai kriminalinių užsiėmimų, o kas bukiausia ir baisiausia – nuvarydami vaikišką prostituciją į kriminalo sritį, tuo pačiu žmonės ir darę ją pavojinga vaikų prievartavimo forma.

- Pas mus viskas paprasta, bet koks vaikas, bet kokiame amžiuje gali parduoti viską, ką nori – turiu omenyje savo kūną, - paaiškino Vaiu. – Pavyzdžiui, jis gali pasiūlyti palaižyti savo kojas arba užpakaliuką, arba parduoti savo kojines, arba pėdkelnes, arba kelnaites – su kvapu arba be, arba gali leisti paliesti save... na visko ir neišvardinsi – ir jam malonu, ir uždirbami pinigai – tai patogu, juk kai vaikas užauga, ir jau nustoja būti tuo, kas gali pasiūlyti delikatesinius seksualinius pojūčius, iki to laiko jis gali uždirbti tiek pinigų, kad galėtų apmokėti savo mokslus, nupirkti būtą, ir išvis statyti savo ateitį – juk tai taip natūralu, o kaip gi dar gali mažamečiai uždirbti pragyvenimui?? Pas mus yra specialūs vaikų darželiai, ten vaikai linksminasi, pardavinėja savo kūnus – kiekviename rajone po du, trys darželiai, kur vaikai su žmonėmis žaidžia, kartu valgo, gauna įspūdžius. Pas jus yra tokios vietos?

- Taip, kavinukės, zoologijos sodai, tiesiog žaidimų aikštelės, irgi labai daug...

- Tai pas jus tikriausiai ir atskiras meniu yra – toks kitoks maistas vaikams?

- ŽinomaJ. Pavyzdžiui, mes dabar virtuvėje galėtume pagaminti sau nors tūkstantį skirtingų patiekalų. Daugybė rūšių – sumuštiniai, mišrainės, sriubos, mėsos patiekalai, žuvies... čia jų dešimtys, šimtai, kad tik būtų noras.

- Pas mus tas pats su seksu... tuose pačiuose darželiuose – kažkam norisi vos kvepiančių berniuko kojyčių, kažkam patinka mergytės, kažkam patinka mylėtis liežuviu, kažkam, kad jam čiulptų ir tuo pačiu dulkintų į užpakalį storu peniu, yra skirtingos kombinacijos iš dviejų, trijų, keturių dalyvių, grupinis seksas, anonimas...

- O kaip tai?

- Na kai labiau jaudina užsiėminėti seksu nematant partnerio veido, nekalbant su juo ir iš nesusipažinus – pas mus gatvėse daugybė tokių kabinų – vadinamos „momentinis seksas“ – įeini ten, tavęs nesimato, atsistoji ant keliukų taip, kad iš kabinos pro specialų tarpą išsikištų tik užpakalis – kas praeina šalia, gali tiesiog prieiti ir padulkinti tave – yra nemokamos, o yra mokamos. Arba iškiši penį – kas norės, tas pačiulps. Ant specialios lentelės gali nurodyti savo amžių ir lytį (juk pavyzdžiui, kai matosi tik kojos palaižymui – ne visada aišku kieno tai, merginos ar vaikino), o gali ir nenurodyti – kartais jaudina tiesiog dulkinti užpakalį arba laižyti kojas nežinant kieno tai – vaikino ar merginos. Štai... kur aš sustojau? Prie kombinacijų. Be to, galima čiulpti plikas kojytes, galima su kojinėmis, galima žiūrėti į kitų seksą arba dalyvauti jame... na visko neišvardinsi, kaip ir tu, negalėtum išvardinti viso savo valgymo meniuJ - šimtai, tūkstančiai variantų. Na ir natūralu, kad nuo mažens vaikai visiškai nepriklausomi nuo tėvų, kadangi uždirbinėja patys kiek nori, o jūsų vaikai gyveno taip praeityje?

- Visiškai ne taip... dirbdami to pačio maisto išnešiotojais, arba bet kokiame kitame darbe, jie uždirbinėjo mažai, tiksliau sakant, išvis nieko neuždirbinėjo, nes iš tikrųjų kuo daugiau gali užsiėminėti mažametis, jeigu nepardavinėti savo kūną, o tai pas mus buvo griežtai draudžiama, ir savaime aišku, jie nebuvo nepriklausomi nuo tėvų, kurie taip pat buvo skurdžiais, su kuriais jie išaugdavo irgi skurdžiais.

- Koks kvailumas! – išsižiojęs sustingo Vaiu.

- Gerai, jeigu tai būtų vienintelis...

- O jeigu man – jeigu aš gyvenčiau toje jūsų praeityje – ir norėčiau baigti mažamečiui į burną, arba užpakalį, ką turėčiau daryti?

- Na... ką daryti... o ką darai pas save? Ką darai kai nori pavalgyti keptų grybų su bulvėmis kartu su mažamečiu?

- A, na taip.... bet juk jeigu malšinsi seksualinį ir erotinį potraukį kažkame viename, jis bus malšinamas ir viskame kitame, negalima numalšinti tik sekso dalelės, nes jis miršta visas. Juk jie visi turėjo būti impotentais!

- O jie ir buvo – na ir dabar yra – gali nuvažiuoti į ekskursiją į Žemutines Teritorijas – pamatysi, kaip jie gyvena, kokie jie ten. Malšindami savo seksualumą, jie malšina išvis viską – ir įsimylėjimą, ir simpatiją, juk neįmanoma paimti ir perkirpti per pusę įsimylėjimą ir simpatiją – kas neliečia sekso – OK, o kas liečia – atkerpam. Iš tikrųjų, miršta viskas. O ką tu darei... ten, pas save?

Vaiu patylėjo minutę, paskui staigiai atsigręžė ir jo veidas jau visiškai neatrodė geraširdžiu.

- Ten, pas save, aš kovojau. Aš žudžiau ir mus žudė – štai ką aš dariau. Iš mes pralaimėjome šį karą! – jis mostelėjo ranka ore. – Pralaimėjo todėl, kad įlipome į pasitenkinimą, todėl, kad iki galo niekas niekada netikėjo, kad mus tiesiog pradės kirsti, o kai mus perspėdavo dėl to, kai kišo nosimi ir prašė, įtikinėjo, reikalavo ruoštis karui, ruoštis savigynai, mes sukinėdavome nosimi, arba melaginai, tik iš mandagumo sutikdavome, o buvo ir tokių, kurie visą tai vadino tuščiu panikavimu, juk neva gyvename ne tamsiame amžiuje, neva žmonės jau yra kultūringi, neva jų kantrumas jau yra kraujyje! – Vaiu jau beveik šaukė ant Toros, tarytum tai ji sukinėjo nosimi nuo šaukimų savigynai. – Neapykanta pas juos kraujyje, o ne kantrumas. Jeigu žmogus užrišęs kaklaraištį ir sako „sveiki“ ir „ar negalėtumėte prašau paduoti štai tą prezervatyvą“, jeigu jis vadina save civilizuotu, jeigu visą gyvenimą trina savo alkūnes ir antkelius atbukinančiame darbe, tai dar nereiškia.. ne, va būtent visa tai ir reiškia, kad prieš mus yra – žudikas, neapkenčiantis vampyras. Argi žmogus, jaučiantis nušvitusius suvokimus, bus taip šlykščiai mandagūs? Argi jis visą dieną nuo ryto iki nakties leis savo laiką darbą, o laisvalaikiu bėgs nuo nuobodulio, užkimšdamas jį bukais įspūdžiais? Ne, taip gali gyventi tik tas, kas malšina neapykantą ir anksčiau ar vėliau jis pratruks, ir tada žmonės, iš nuostabos išsproginę akis, klaus vieni kitus – dieve, kaip galėjo tai įvykti? Tai kažkoks masinis pamišimas, kai dešimtys milijonų visiškai civilizuotų piliečių tampa budeliais, ne kitaip – prakeikimas kažkoks... o dar mėgsta paleisti šunis ant vadovų – esą, štai kas kaltas – štai jis, piktadarys apsvaigino mus savo kalbomis, apgavo geriausius lūkesčius... o ko čia dėti vadovai? Ne tarkime, ateis dabar pas mane Sak-Kju ir pradės kloti savo jaudinančias kalbas apie rasės švarumą, aš ką – iš karto bėgsiu deginti ir griauti? Arba jeigu Merva, spygaudama ir gestikuliuodama pradės kviesti mane į šventą karą prieš netikinčius Kulachu – aš ką, kartu su minia bėgsiu ir pjausiu gerkles netikintiems? Ne velnio! – Vaiu su jėga trenkė dešinės rankos kumščiu į kairįjį kumštį. – Aš neeisiu. Aš nebėgsiu kartu su visais. Todėl nėra reikalo viskuo kaltinti vadovus – kiekvienas, kas nubėgo vogti, prievartauti ir pjauti gerkles – KIEVIENAS ir yra tas, kas svajojo apie tai kiekvieną savo dieną, rytą, vakarą, malšindamas savo neapykantą geromis manieromis ir iki pasišlykštėjimo mandagiais pasisveikinimais. Visi jie – „civilizuoti žmonės“ – visi jie žudikai. Kiekvienas po šimtą kartų per dieną linki visiems aplinkui blogiausią, kiekvienas pūna savo neapykantoje, bet išoriškai visi atrodo labai oriai... o paskui... o paskui pūlinys praplyšta.

Vaiu vėl nutilo ir, panašu, jautėsi nesmagiai dėl to, kad pratruko.

- Gėris turi būti su kumščiais! – Jis vėl grėsmingu žvilgsniu pažiūrėjo į Torą. Saldžiu balseliu kalbėti apie nušvitusius suvokimus – tai, žinoma, nuostabu, tai geriau negu klijuoti skelbimus su kvietimu naikinti šlykščius pamišėlius, bet argi tai apsaugos tuo momentu, kai praplyš pūlinys? Žmonės visada ieško – su kuo jiems pradėti „draugauti“ – ką pasirinkti kaip priešą. Kol tu smulkus mašalas – tavęs nepastebi, bet būtent tada, kai mūsų pasidarė daugiau, kai, atrodė, mes jau tapome pastebima jėga, būtent tada mes ir tapome potencialia auka, o įvairūs kvailiai, apsvaigę nuo to, kad mūsų jau tūkstančiai, o tai, neva jau labai daug, kad galima būtų tyliai mus pasmaugti, to ir nesupranta, kad tyliai mūsų niekas ir nesiruošia smaugti – atvirkščiai – jie mėgsta su užsimojimu, su traškesiu, kad galima būtų miniomis skanduoti „mirtis iškrypėliams“, kad galėtų šeimomis vaikščioti į parodomaisiais bausmes, kad žiniose išdidžiai būtų skelbiama apie eilinio gyvačių lizdo sunaikinimą. Žinoma, paskui – po „dvidešimt“ metų, fliugeris apsisuks į kitą pusę, prasidės kalbos apie tai, kad kaip keista, jog milijonai, atrodo, normalių piliečių netikėtai pradėjo lakstyti su kruvinais nagais taikiems ir geranoriškiems žmonėms iš paskos... ir vėl ras atpirkimo ožį ir viskuo, kas buvo padaryta, apkaltins jį – dieve, tarytum pats Merrva, savo rankomis žudė visus tuos netikinčius! Tarytum pas tūkstantį žudikų nebuvo žmonų, vaikų, kurie su pasididžiavimu gyrėsi „o mano tėvas – herojus“. Mėšlas.

Vaiu nusispjovė, nusisuko ir nutilo. Sugniaužti kumščiai rodė visas emocijas, kurias jis taip kruopščiai stengėsi paslėpti savo veide, kuris buvo išdavikiškai atidengtas.

- Tu va pasakoji apie vaikus, kuriuos slepia tie – Žemutinėse Teritorijose, - Pratęsė jis ir atsigręžė į Torą. – Tai nuostabu – „mes vaikus atėminėjame, bet jie, žinoma, neretai juos slepia, ir paskui jau vargu ar pavyksta juos...“ – tai nuostabu! Jūs tikrai žinote, kad dažnai ten vaikus slepia. Jūs žinote, KĄ ten su jais daro – jiems ten įskiepija visą tą mėšlą, su kuriuo mes jau, atrodo, atsisveikinome prieš daugybę metų. Ir kas? Kodėl jūs leidžiate žudyti vaikus? Juk tai ne tiesiog žudymas, tai žiauri žudymo forma – taip subjauroti vaiką, kad jis visą likusį gyvenimą būtų invalidu, išsigimėliu, nesugebančiu jausti nušvitusius suvokimus. Kodėl jūs susitaikote su tuo? Gėris turi būti su kumščiais! Ten būtina nueiti, surašyti visus išsigimėlius pavieniui, visus sterilizuoti ir taškas. O jeigu reikės – sunaikinti juos velniop! Kodėl jūs negalite to padaryti?

Nepaisant to, kad Tora žinojo, kodėl jie to nedaro, nuo skvarbaus, deginančio Vaiu žvilgsnio jai pasidarė nepatogu.

- Mes nedarome to, taip.

- Taip, nedarote. Kodėl?!

- Nedarome to ne dėl politinio korektiškumo ir ne dėl karo baimės, ir ne todėl, kad mums nerūpi, jog vaikai bjaurojami. Priežastis kitame.

- Kliedesiai! Aš, žinoma, tikiu, kad jūs sugalvojote sau pakankamai sklandų paaiškinimą, bet, bet tokiu atveju – tai išdavystė. Išdavystė tų, kurie dabar ten gimsta, kas dabar ten kankinamas negatyviomis emocijomis, bukomis koncepcijomis, į ką įštampuojami kompleksai, bukumai ir baimės.

Tora tik pamojavo galva, bet nenorėjo nieko sakyti. Sulaukusi, kol sustos apkaltinimų srautas, ji atsisėdo ant pailgos, putlios, ryklio formos pagalvės.

- Kaip tu sau tai įsivaizduoji, Vaiu – kas būtent eis „naikinti juos velniop“? Juk supranti, kad kažkas turėtų tuo užsiimti?

- Tas, kas nėra abejingas tam, kad vaikai prievartaujami ir bjaurojami.

- Na, aš nesu abejinga tam – reiškia aš turiu eiti ir naikinti juos? Tu eisi ir naikinsi? Žmonių Žemutinėse Teritorijose nemažai – reiškia dar daugybė turi eiti juos naikinti. Ir štai mes juos naikinsime, sugalvosime dujines kameras proceso pagreitinimui, kulkosvaidžiais juos gildysime, vaikščiosime ir šaudysime. Taip? Puiku. Reiškia, išgelbėsime vaikus. O dabar įsivaizduok, ką turi jausti žmogus, kuris šaudo į kitą žmogų? Nuodija jį nuodingomis dujomis, pagauna ir nušaudo, aplinkui kraujas, riksmai, mirštantys, o taip pat kažkodėl ilgai nemirštantys žmonės, kuriuos reikia primušti, perpjauti gerkles ir nušauti.

- Bet vis dėlto barbariškumui bus padėtas galas. – Vaiu buvo nepalenkiamas. – Aukšta kaina bet tikslas svertas to.

- Ne... jeigu iš tikrųjų būtų padėtas galas... bet ką sakyti apie visokius „jeigu“... tame ir visa esmė, kad galo nebus, o bus viskas atvirkščiai – prasidės dar didesnis sužvėrėjimas, mes vėl padarysime žingsnį atgal, jeigu ne dešimt žingsnių. Įdomu, kaip tu visą tai įsivaizduoji? Šiandien aš perpjaunu pilvus žmonėms, išdaužau jų smegenis ir išsitepu iki alkūnių krauju, o rytoj grįžtu čia – pas šiuos žmones, pas šiuos vaikus, žiūrėsiu į juos, bendrausiu su jais, jausiu džiaugsmą, žaismingumą, simpatiją, švelnumą, grožio jausmą, nujautą... ar taip? Ne, Vaiu. Pjauti žmonėms pilvus, šauti jiems į akis arba pakaušį ir žiūrėti, kaip jie miršta, apnuodyti kokias nors nuodais – tai, žinok, neužsimiršta be pėdsako. Aš – štai tokia, kokia esu dabar, negalėsiu to padaryti. Žinoma, jeigu mano akyse kankintų vaiką, galėčiau trenkti į snukį, gal net sulaužyčiau ranką, o pasikarščiavus gal net kaklą sulaužyčiau, bet nežinau, kas turėtų įvykti, kad pamesčiau galvą... O tiesiog eiti ir žudyti – aš negaliu. Ir tu negali, ir nesiginčyk – tu dabar visą tai tiesiog abstrakčiai supranti, o kai pridėsi šautuvą prie moters galvos, kuri taip pat yra nusikaltimo, kurį ji padarė prieš savo vaiką, auka, kai aplinkui verks ir šauks tie patys vaikai, kuriuos tu atėjai gelbėti, kai pažiūrėsi jai į akis, o ypač kai pamatysi iš jos galvos nuo šūvio išsitaškiusiuos smegenis, kai pamatysi vaiką, kurį gelbėjai, stovintį, ir žiūrintį į visą tai... tu arba mesi savo šautuvėlį, ir pabėgsi kuo toliausiai, ir paskui dvidešimt metų gėdysies pasirodyti tarp žmonių, arba turėsi kažką padaryti su savimi, kad galėtum ramiai į tai žiūrėti, o kai tai padarysi, tu jau busi ne tu, busi visai kitokiu, ir kai tokie, kaip tu, baigs savo darbą, jie norės dar, jie ras naujus priešus, jie pradės lieti naują kraują, todėl, kad viskas, kas susiję su nušvitusiais suvokimais, bus juose išdeginta pastanga abejingai arba su pasitenkinimu, arba netgi su pasididžiavimu, žiūrėti į sudaužytas galvas. Tu ką, Vaiu, juk tai netgi vaikui suprantama... pas mus... nejaugi pas jus, ten, mažai pralieta kraujo? Nejaugi sunku pačiam padaryti išvadą apie tai – prie ko visa tai gali privesti? Argi galima naikinti žmones be neapykantos? Be žiaurumo? O neapykanta ir žiaurumas - žudo, išdegina iš vidaus.

Tora padarė pauzę, pažiūrėjo į tylintį, kumščius sugniaužusį Vaiu ir pratęsė.

- Aš, kai treniravausi „daivinge“ turiu omenyje pas konkrečius istorikus... supranti apie ką aš?

Vaiu linktelėjo.

- Aš labai dėmesingai ištyrinėjau devynioliktą, dvidešimtą ir dvidešimt pirmą amžių – skaičiau dokumentus, žiūrėjau filmus, kelis kartus buvau pasinėrusi į tuos laikus. Neįtikėtinai dinamiškas, įvykiais užpildytas laikas – epocha, kai kilo ir krito europietiška civilizacija, kai tūkstantmečiais kultivuojamos vertybės pagaliau išseko, pradėjo labai prieštarauti tolesniam žmogaus pasistūmėjimui, ir būtent ten aš susidūriau su labai matomais, ryškiais pavyzdžiais, kad žiaurumas sukelia tik dar didesnį žiaurumą. Tau šitie pavyzdžiai nedaug pasakys, nes tu išaugau visiškai kitame pasaulyje..., - Tora sumikčiojo.

Pirmą kartą per tą laiką ji visiškai aiškiai suprato tą neįprastą distanciją, kuri skyrė ją nuo jo – išaugusius skirtinguose pasauliuose, turinčiuose skirtingą istoriją, ir kas žino, galbūt netgi turinčius skirtingą anatomiją ir fiziologiją! Bet vis dėlto... šitie skirtumai, nors ir buvo neįtikėtinai grandioziniais, neatrodė dabar neįveikiama kliūtimi suprasti vienas kitą.

- Štai buvo tokia nacija – žydai. Dvidešimto amžiaus viduryje jie sukūrė savo valstybę – Izraelį. Ji buvo apsupta priešingo jiems arabiško pasaulio. Bet niekas nekūrė iliuzijų – visiems buvo aišku, kad dešimt metų į priekį bus daugybė įvairiausių konfliktų, kol, pagaliau, žydai ir arabai neišmoks gyventi vieni šalia kitų taikai, ir galbūt netgi bendradarbiaudami – galų gale karas tai visada, ir visiems griaunantis bei košmariškas dalykas. Bet bėgo dešimtmečiai, konfliktų nemažėjo, o greičiau, daugėjo. Kerštą lydėjo kitas kerštas, provokaciją – provokacija, o kas labiau kaltas, kas mažiau – klausimas, kaip visada, sunkiai išsprendžiamas. Bet štai kas įdomu – dvidešimto amžiaus pradžioje ir viduryje – dar prieš jiems susūrus savo valstybę ir tam tikru laiku po to – žydai Europoje buvo suvokiami kaip visiškai adekvatūs žmonės, na, žinoma, su savo ypatybėmis, bet kaip kiekviena kita nacija. O dvidešimto amžiaus pabaigoje... jau ne. Dvidešimto amžiaus pabaigoje vidutinis europietis pasakytų, kad yra trys nacijos, kurias jis laiko pavojingomis, agresyviomis – rusai, izraelitai ir tam tikri arabai. Kažkokio pasinėrimo metu buvau kurortiniame miestelyje Labuanbadžo, Flores saloje, buvusios Indonezijos teritorijoje – tyli, rojaus vietelė, atrodo toli nuo karų, konfliktų – kurortas – delfinai, nardymas su vamzdeliu, ramūs pasivaikščiojimas krantine, gigantiški varanai ir bugštūs ruoniai Komodo, ir Rinča salose. Ir pamačiau vienos firmos, teikiančios paslaugas turistams, direktorių, kuris pokalbyje su kažkuo pasakė taip: „rusai ir izraelitai visiškai normalūs žmonės kai yra pavieniai arba poroje. Bet kai gaunu užklausą nuo rusų arba izraelitų grupės – atsakau jiems bet kokia dingstimi, už nieką juos nepriimsiu, ir taip pat padarys bet koks kitas turistinės agentūros vadovas mūsų miestelyje. Kai jie visa grupe – jie baisūs, laukiniai, nuo jų galima tikėtis bet kokių problemų.“ Štai taip. Aš susidomėjau šiuo reiškiniu ir pagal SRK... tai „simpatinių ryšių kanalas“... na tai ilga istorija... bendrai sakant, tokiame pasinėrime aš galiu skenuoti vienos tvarkos reiškinius, jeigu norėsiu – mechanizmo aš gerai nepažįstu, bet naudotis juo nesunku... taigi, persikėliau aš į indišką Goa, tylią gyvenvietę Arambolis – taip pat taika ir ramybė, pensininkai vaikšto pliažu, porelės deginasi ir maudosi, baruose žmonės valgo vištienos bei žuvies šašlykus, geria sultis.. aš netgi nesupratau, prie ko čia šis spotas.

- Spotas?

- Taip „spotas“ – konkretus istorinio erdvės-laiko taškas, tai yra praeities įvykių visuma, apribota teritorinių įvykių – supranti, pasinėrimai įvyksta ne nepertraukiamame įvykių kontinuume, o tu tarsi įšoki iš vienos susijusios istorijos į kitą, tarytum yra kažkoks „kontūras“, ribojantis vieną LTT.. tai yra „laiko-teritorinį-turinio-įvykio“ skyrelį nuo kito... tuoj liežuvį sulaužysiuJ - dievas su juo, bendrai sakant, suvokiu tam tikrą kavinę ir pasaulinio sulčių bei maisto rijimo procesus, ir nesuprantu – ko čia dėtas šis spotas, ir netikėtai tarp įvairių nuobodžių pokalbių pasigirdo žodis „arabai“ – ir staiga pašoka mergina, ir pradeda laukiniu balsu šaukti, ir aš suprantu, kad tai izraelietė, ir kompanija aplink ją – taip pat izraelitai, ir ji klykauja kažką apie tai, kad jie laimės, laiko, ir mojuoja įsivaizduojamą šautuvą ir spaudžia įsivaizduojamą kabliuką, iš burnos pūta, ir visi jos draugai pritaria, o žmonės aplinkui – atsikelia, ir išeina. Buvo normali mergina, paskui, netikėtai bac – ir nėra merginos, yra žudikas.

Tora prarijo seiles ir, tarsi bijodama, kad Vaiu ją pertrauks, skubiai pratęsė.

- Ir netgi ne karai padarė juos agresyviais, o santykis šiam karui, kuris, beje, neišvengiamai seka paskui patį karą. Kai žmonės auklėjami neapykantoje priešui – ši neapykanta žudo viską gyvą juose pačiuose. O karas todėl ir baisus, kad žudo visus iki vieno: jeigu pagailėjo kulka, nepagailės neapykanta. O kai neapykanta priešui tampa valstybine politika, bendrai priimta dorybe, kai neapykantos mokoma mokykloje, šventyklose, nacijai ateina galas ir jos saulėlydis arti. Nežinau kaip pas jus, pas mus buvo tokie „pacifistai“. Iki pat naujos eros tai buvo vos ne bailumo, kolaboracijos, išdavystės sinonimu. Galbūt tarp jų ir buvo bailiai ir išdavikai, buvo, žinoma, bet buvo ir tie, kas aiškiai suprasdavo – neapykanta gimdo tik neapykantą. Agresija gimdo tik agresiją. Karuose nėra laimėtojų – iš principo ir negali būti. Laimėjusi pusė virškina savo skrandžių sultyse savo pačios neapykantą ir viską gauną kažkas trečias. Grobuonis „TSRS“ pergraužė gerklę tam pačiam grobuoniui „Hitlerio Vokietijai“ – du dešimtmečius jie ruošiesi tam, kad surytų viską aplink save, susidurtų kaktomis ir TSRS tarytum, ir laimėjo... o kur dėti milijardus tonų neapykantos? Štai ir išėjo taip, kad tarsi pralaimėjusi Europa, po savimi nušliojusi Hitlerį bei TSRS, ateinantiems šimtui metų aplenkė gyvenimo, ir technologijų lygyje tą patį TSRS, atrodė, jau nebūtų įmanoma pasivyti. Bet, tiesą sakant, vėliau prie to prisidėjo kiti mechanizmai – įklimpę į pūvantį pasitenkinimą, ateities baimę ir visapusišką apatiją europiečiai jau dvidešimt pirmo amžiaus viduryje pavirto išsivysčiusio pasaulio užkampiu... bet šimtas metų – ilgas laikotarpis! Ir jeigu mes dabar pradėsim bėgti su besitaškančiomis seilėmis, mojuodami automatais, šaudydami į paskutinius Žemutinių Teritorijų gyventojus, tai artimiausius šimtą metų mes tiesiog šaudysime vieni į kitus, o gal netgi ne šimtą, o tūkstančius metų! Ne, tai visiškai neįmanoma, tai atmesta, to nebus.

Vienu kvėpavimu išlietas monologas tarsi nutrūko. Torai daugiau nei nesinorėjo nieko sakyti, nei, atrodo, nebuvo reikalo nieko sakyti – Vaiu net negalvojo prieštarauti. Gulėdamas ant pilvo ir atrėmęs smakrą į kumščius, jis tylėdamas spoksojo į bangas, šokinėjančias prie kotedžo sienų, spardančias polius. Po kelių minučių Tora pajuto mieguistumą ir nusprendė dvidešimt minučių pamiegoti. Apie skubaus iškvietimo signalą ji tiesiog pamiršo – džoistikas buvo numestas ant kėdės. Jau nusileidusi laiptais žemyn ji suriko:

- Tai kaip tu čia patekai? Pats ar ...

- Ar! – sušaukė Vaiu. – Miegok, paskui papasakosiu.

 

<< Back

Forward >>