« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 27

Atėjusi į miegamąjį Tora vis dėlto smigtelėjo pirštu į monitorių – ekrane mirksėjo pranešimas, kad yra laiškas. Nuo Brajso? Tora labai norėjo miegoti, bet automatiškai akimis apibėgusi laišką, mieguistumas visiškai dingo.

 

„Vakar buvo paskutinė daivingo diena – turiu omenyje daivingą su akvalanguJ - Mauricijaus saloje susirinko mano ankstesnės grupės dalyviai, norėjosi viską sužinoti, išgirsti iš pirmų šaltinių. Tuo pačiu ir panardėme su akvalangu. Tu žinai mano silpnumą giliam orui – jame mane traukia kova – būtina vienu metu stebėti dešimtį parametrų – atsižvelgti į azoto apsinuodijimą, deguonies apsinuodijimo tikimybę, apskaičiuoti orą ten-atgal, kontroliuoti dingstančią sąmonę, kontroliuoti gilumą, stebėti kvėpavimą – iškvėpavimas turi būti smulkus oro taupymo sumėtimais, stebėti, kad kvėpavimas būtų pakankamai gilus, kad smegenys apsirūpintų deguonimi, ir tuo pačiu, kad jis būtų ne pernelyg gilus, nes kitu atveju galima apsvaigti nuo azoto – visa tai, kaip greiti šachmatai. Pirmas šiandieninis pasinėrimas buvo įprastas, o į antrą aš išsiruošiau vienas. Trys dienos prieš tai aš buvau pasinėręs 80 metrų gilumon – sąmonė lengvai mažėjo, iki 9, tiksliau, buvo nuostabi. Atsižvelgdamas į savijautą nusprendžiau leistis giliau. Balione kažkodėl buvo tik 190 bar, bet tingėjau grįžti, todėl nusprendžiau leistis ne kaip įprasta – įprastai aš leidžiuosi greitai galva žemyn, pirmus 40-50 metrų padedamas plaukmenimis, o paskui apsisuku galva į viršų ir ramiai toliau leidžiuosi. Šį kartą aš nusprendžiau irkluoti plaukmenimis iki pat apačios ir leistis galva žemyn. Maždaug 90 metrų gilumoje atsirado problemos su ausų prapūtimu, įprastai aš visai jų neprapūčiu, tiesiog darau „traškesį ausyse“ ir jie prasipučia, o dabar teko tiesiog sugniaužti nosį ir būtent prapūsti. Tokioje gilumoje oras labai tankus, kvėpavimas sunkus, ypač esant žemyn galva – ir kai prapūti ausis, sutrinka kvėpavimas, atsiranda įtampa – trumpai sakant tai buvo klaida – iki galo leistis žemyn galva. Per 4 minutes nusileidau iki 100 metrų! Sąmonė sumažėjo iki 5 – priimtina, pradėjau leistis giliau. Kai buvau 105 metrų gilumoje supratau, kad veltui visą tai darau – juk jei per paskutinę savaitę aktyve turi tik vieną pasinėrimą į 80 metrų gilumą, negalima lįsti taip giliai, tuo labiau su sutrikusiu kvėpavimu – tai pavojinga. Ir dar aš supratau, kad būdamas 100 metrų gilumoje jaučiausi pakankamai priimtinai, bet juk aš ne kilu, aš leidžiuosi, taigi gilumoje 100 metrų busiu ne 5 sekundes, kaip įprastai, o daug ilgiau. 105 metrų gilumoje sąmonė sumažėjo iki 2 ir pajutau, jog dar truputis, ir turėsiu kovoti iš visų jėgų. Nieko nelaukdamas pasukau į viršų ir, kaip pasirodė, plaukiau į viršų labai ilgai, o giluma, pagal kompiuterį, vis dar buvo žemiau 100 metrų. Atsirado atsiskyrimo nuo kūno jausmas – visi kūniški pojūčiai buvo kažkur periferijoje, beveik nustojau suprasti – kur randuosi ir ką darau, bet vis dėlto nei sekundės dalelei šis supratimas nebuvo prarastas – pradėjau aktyviai mojuoti rankomis – tai rija orą, bet padeda sugražinti kūno pojūčius.

Kova už sąmonės išlaikymą grįžo prie priimtino rizikos lygio kažkur 90 metrų gilumoje, sąmonė buvo 3-4 ir nusprendžiau, kad jau viskas OK, bet visiškai netikėtai atsitiko du dalykai:

1) Nustojau suprasti – esu sąmoningas ar ne. Sunku tai aprašyti. Iš vienos pusės – suprantu, kad jeigu aš to nesuprantu, tai pagal apibrėžimą reiškia, jog esu sąmonėje, o iš kitos pusės – kas, jeigu esu tokioje sąmonėje, kad tuojau viską mesiu ir plauksiu į žydrą bedugnę? Kur kriterijus – ar aš iš tikrųjų save kontroliuoju? Gal aš miegu? Arba kliedžiu? O jeigu nuspręsiu, kad dabar miegu – juk galiu viską mesti ir pradėsiu užsiėminėti nesąmonėmis – juk jeigu tai sapnas, nieko pavojingo neatsitiks – ir, savaime aišku, pražūsiu. Ilgai negalėjau suprasti – miegu ar ne ir nusprendžiau iki galo galvoti, kad nemiegu, kas galėtų garantuoti išgyvenimą.

2) Kažkas atsitiko su reguliatoriumi – tai buvo labai netikėtai. Netikėtai pradėjo neleisti orą – taip būna, kai oras balione visai baigiasi – trauki jį su jėga, o praeina tik truputis. Žiūriu į kompiuterį – giluma 90 metrų. Suprantu, kad nėra šansų, tai galas. Nuo tokios gilumos be dekompresijos neišplauksi – iškils tik išpūstas lavonas. Na ir bet kokiu atveju – nuo 10 metrų gal galima išnerti be oro, gal galima ir nuo 15, jeigu ištvertum, bet ne nuo devyniasdešimties metrų... bet kodėl baigėsi oras? Velnias žino, gal vis dėlto praradau sąmonę ir praplaukiojau daug ilgiau, negu man atrodo – o juk čia, šimto penkių metrų gilumoje – oras 11 kartų tankesnis, jis jau beveik kaip skystis, ir suvartojamas jis vienuolika kartų greičiau negu paviršiuje – taigi tikriausiai kelias minutes buvau apsvaigęs, dėlto, ir dingo oras. Žiūriu į kompiuterį – rodo 40 minučių reikalingos dekompresijos. Daug, o juk aš dar tik 90 metrų gilumoje...

Tuo metu visiškai aiškiai supratau, kad tuo, atrodo ir baigsis viskas – prisižaidžiau.

Į oro daviklį nesusiprotėjau pažiūrėti – ir sąmonė buvo velnias žino kokia, ir išvis tai man nerūpėjo – bandžiau ištraukti iš reguliatoriaus oro likučius, jau nustojau kilti – vis tiek nėra prasmės, susikaupiau ties oro traukimu, pradėjau ramiau kvėpuoti, ir netikėtai oras pradėjo laisvai eiti... Septyniasdešimties metrų gylyje oro patekimas atsistatė, pažiūrėjau – yra oras, bet tik 50 bar. Mano bandymas sutaupyti orą leidžiantis galva žemyn, suvaidino blogą pokštą – kvėpavimo sutrikimo pasekmėje pradėjau daugiau kvėpuoti plius, sugaišau laiką kol bandžiau išsiaiškinti, kodėl neeina oras, tai pat vėliau, bandant atkurti kvėpavimą, prasidėjo kosulys, nes kol traukiau orą, į reguliatorių dar ir vanduo pateko – truputį prisirijau, dėlto refleksiškai atsirado kosulys – o kai kosėji, vėlgi greitai prarandamas oras.

Taigi galų gale teko iškentėti 40 minučių su 40 bar, be to, dar ir kilti – palaipsniui pakilau iki 3-jų metrų, atitinkamai kompiuterio nurodymus, ir atsiguliau ant koralo, užsikabinau ir sustabdžiau bet kokią gyvenimo veiklą. Oras vis tiek baigėsi, kai dar 7 minutes turėjau turėti, bet svarbiausia - išgyvenau!

Štai taip vos neužbaigiau savo kūrybinės karjerosJ. Baimės beveik visai nebuvo – buvo kažkokia šalta, liūdna nuostaba – atėjo mirtis! Nusprendžiau, kad su giliu oru baigta – pasinėrimai giliau šimto metrų su suspaustu oru – labai pavojingi – bet koks techninis nesklandumas gali būti fataliu, ypač esant tokiai susiaurintai sąmonei.“

 

Tora nutraukė skaitymą ir susimąstė. Brajso pasinėrimai, o dar ir be kitų pagalbos, su suspaustu oru į tokias gilumas visada sukeldavo Toroje įvairiausius jausmus. Iš pradžių automatiškai norėjosi pasakyti „negalima taip daryti, tai labai pavojinga“ (čia atsiliepia ilgalaikė gyvenimo su mama, tėčiu ir kitas negyvais mechanizmai patirtis). Paskui prisimindavo, kad jis pats sakė apie tai – persikėlimai į sąmoningų sapnų pasaulius, suvokimų integracija, vertikaliai-orientuotų pasaulių aplankymas yra tokiais mažai išstudijuotais procesais, jog, visų pirmą, pavojaus jausmas pavojingai atbunka, ir be to – besitreniruojant nuslystančios sąmonės kontrolėje esant realioms kovinėms sąlygoms, pradedi labiau su pasitikėjimu jaustis perėjimuose tarp pasaulių, visų suvokimų ryšulėlių integracijoje. Ir dar tai daro labiau pasitikinčiu tame, kad susidūrus su anksčiau nesutiktu erdvės tipu, su didele tikimybe išlaikysi įsisąmoniną ir nepaisant nieko atliksi visas skubaus draudimo procedūras ir galėsi grįžti atgal. Ir ten pavojus – ir čia pavojus. Paskui dar išplaukdavo mintis „bet kam vienam, juk galima nerti su stebėtoju, su draudžiamąja grupe“ – tai taip pat grynai automatinis susirūpinimas, kadangi ir be paaiškinimų Torai buvo aišku – jeigu statysi naujus rekordus ir gausi įspūdžius nuo savo kietumo, tada aišku, jog kaip, ir bet kokiame sporte – vėžiniame praeities auglyje nuodijančiame džiaugsmą nuo fizinio aktyvumo tūkstantmečių bėgyje – būtinas draudimas. Bet juk Brajso tikslu yra būtent treniravimasis realiose pavojaus sąlygose, kad galėtų įsigyti dar ir įproti įveikinėti fiziologinę baimę, nesveiką ažiotažą, deguonies alkiu bei azoto apsinuodijimu paaštrintas fantomines negatyvias emocijas, tokias, kaip vienatvės baime, netikėtai užgriuvusios skausmo visumos, apatijos, ir kito šlamšto, kurie lengvai išskiriami, ir pašalinami esant aiškiai sąmonei, ir, kurie, išsikapsto iš kažkokių užkampių būtent tada, kai sąmonė yra labai miglota. Juk Brajsas taip pat, kaip ir ji, iš „pilko pasaulio“ – taip tarpusavyje jie vadino šeimas, kurios nors, ir gyveno vienoje teritorijoje su praktikuojančiais, bet laikėsi izoliuotai, palaikydami daugybę praeities koncepcijų, kultivuodami daugybę NE. Taigi – kaip ir pas ją – pas jį nemažas visokio mėšlo bagažas, kuris turi būti pašalintas kruopščiu bei ilgalaikiu emociniu poliravimu – iš čia ir paaukštintas nepatvarumas NE perėjimų metu, iš, čia ir panašių pasinėrimų giliame ore praktikų būtinumas... bet vis dėlto tai labai pavojinga. Suprasdama visus pranašumus, kuriuos galima gauti iš tokios patirties, Tora, vis dėlto, pati niekada tam nepasiryžtų. Kelis kartus, dalyvaujant kitiems, ji leidosi iki septyniasdešimties metrų, bet ne – tai labai pavojinga, ir svarbiausia – nebūtina. Ryškūs NšS suteikia netgi vertingesnį rezultatą, nors ir ne taip greitai, kadangi tam, kad pastebimai padidėtų NšS tūris, reikalingi nuoširdumo šturmai, o iš kur tiesiog dabar paimti pakankamai norų nuoširdumo šturmui – amžinas klausimas, į kurį kol kas yra vienas atsakymas – daryti visiems žinomus veiksmus iš praktikos, kurie padidina tikimybę priartinti galimybę atlikti naują šturmą. Komandos daro tai labiausiai efektyviu keliu, taikydami ypatingai efektyvius metodus – bet juk tam, kad taptum komandos, kad būtum pasiruošęs gyventi tokį gyvenimą, jausdamas kovos mėgavimąsi – reikia irgi labai daug dirbti.

Tora grįžo prie laiško.

 

„Priėmęs tokį sprendimą atsirado kietas noras toliau siekti tą patį tikslą tiesioginiu metodu – NšS sužadinimu - ir baigti statyti ant kortos savo gyvenimą dėl akimirksninio progreso. Tokiu būdu, atsiradusi mirtingai pavojinga situacija ir sprendimas atsisakyti tokių eksperimentų spontaniškai sukėlė galimybę atlikti šturmą. Atidėjau visus reikalus ir pradėjau daryti tankinimo pastangas. Su ypatingu priekabumu įsižiūriu į suvokimus, kovoju su chaotiškais atsitraukimais. Išeina tankinimas. To dėka, šiandien buvo beveik nuolatinis ir pakankamai intensyvus – 7-8 – nušvitęs fonas – į jį įsimaišęs ir mėgavimasis, ir „kamavimasis“ – krūtinės, trisdešimties centimetrų skersmens, srityje kažkas tokio vyksta. Ko aktyvesnis prisiminimo apie praktiką, apie NšS tankinimas, tuo tie NšS intensyvesni. Dažnai atsiranda mechaniškas noras nusilpninti spaudimą, pailsėti, bet iš karto atsiranda aiškumas – „pailsėti“ – reiškia grįžti prie pusmetrinės būsenos. Šioje intensyvaus „kamavimosi“, „perdegimo“ būsenoje jaučiuosi labai gyvu. Tęsiu procesą, kol kas nėra jokių šansų, kad kažkas gali mane sulaikyti. Jaučiu nesugriaunamą pasiryžimą slėgti prisiminimo apie praktiką ir NšS siekimą tankinimą, net, jeigu kūnui pasidarys labai sunku. Tarp to, kuo aš užsiėminėju atlikinėdamas tankinimą – noriu nustoti būti „savimi“ – noriu, kad šioje vietoje atsirastų Bodhio suvokimai – įsivaizduoju save jo vietoje – nėra nieko labiau džiaugsmingo, negu mintis apie tai, jog noriu, kad šioje vietoje atsirastų suvokimai, kurie buvo šioje vietoje. Nėra nepasiryžimo, nėra skeptikų – keista būsena – nėra jokių kliūčių, išskyrus inercijos kliūčių – bet aš ją numalšinu prisiminimo, pasiryžimo tankinimu, ir ji pralaužiama. Mintis „niekas manęs dabar nesulaikys“ rezonuoja su šia būsena, beje, be parazitinio įkvėpimo, tai toks ramiai-džiugus supratimas, jokių bukai-pozityvių emocijų, jokio pasitenkinimo. Nešioju su savimi Sonoro knygą apie Bodhį – skaitau kai kurias ištraukas. Išplaukia atgarsiai to, kas buvo išgyventa su šia knyga – ji seniai išleista, jau pusiau praplyšęs viršelis, nuvalkiota ir skaitant sudėvėta, bet keisti jos į naują nenoriu – taip lengviau atsiradinėja rezonansas, juk tai ta pati knyga su kuria, būdamas paaugliu, pirmą kartą tokiam ilgam laikui pasprukęs nuo tėvų, nuvažiavau į kelionę prie Baikalo, ir, palikęs grupę, pasprukau į Šventą Nosį pusiasalį, kur, bandydamas patekti į rytinį krantą, vos nepaskendau pelkėse, ir lakiuosiuose smėlynuose, o paskui susitikau su snukiais, pajutau jiems šunykštišką ištikimybę, ir įkalbėjau paimti mane į savo bazę Uškanų salose. Žodis „Bodhis“ sukeldavo tada labai keistą rezonansą – aš visiškai nieko apie jį nežinojau, visiškai nieko, bet kai pirmą kartą išgirdau šį žodį, kažkas tiesiog persmeigė mane, dūrė tarytum labai nepasiekiamai gilia. Buvau tarsi „sulaikytas“ šiuo žodžiu. Pasaulis sustojo ir paskui, žinoma, vėl pradėjo suktis. Radau kažkokią kvailą knygą apie jį – kitų mūsų gyvenvietės bibliotekoje nebuvo, bet tai, ką ten perskaičiau, nepaliko manęs abejingu – prie to dar, ant viršelio buvo kažkoks Bodhio piešinys, kur jis buvo pavaizduotas pasipūtusiu, svarbiu, beveik įžūliu. Tekstas taip pat buvo saldokas, vienu žodžiu kažkokia nesąmonė. Aš atšalau Bodhiui, bet vis dėlto nepaisant šio mano santykio jam, šis žodis atsiliepdavo kažkokiu keistu deginimu, mane tiesiog traukė, paimdavau vėl tą knygą, ir vėl pajausdavau atstūmimą. Paskui pamaniau, kad gal tiesiog knygos autorius – kokia nors pilka asmenybė, kad taip nuobodžiai parašė, ir visai atsitiktinai aš susidūriau su Sonoro knyga – nusprendžiau paskaityti ir paėmiau su savimi į Baikalą. Pradėjau skaityti, kai mes su grupe atvažiavome į Aršansko slėnį, apsigyvenome ten mažame svečių namelyje ir vaikščiojome kalnuose, prie krioklį. Ta knyga mane tiesiog užmušė. Senas gyvenimas baigėsi. Išgyvenau neįprastai stiprius palaimos antplūdžius, kokių suliepsnojimus po kelias sekundes išgyvendavau vaikystėje – dabar netikėtai kažkas užsidegė, suliepsnodavo po kelis kartus per dieną ir degė po pusę valandos, po valandą – iki skausmo kūne. Ir būtent tada nusprendžiau, kad kokį savęs tobulinimo kelią pasirinkčiau, negatyvias emocijas noriu pašalinti bet kokiu atveju, o su esančiomis NE nenoriu eiti netgi į susitikimą su Tibeto-Buriatijos lama, kur mus visa minia bandė nuvaryti kultūrinio auklėjimo tvarka.

Ir kai iš Jakutsko ekranoplanu skridau į Ciurichą, jau pagyvenęs su snukiais du mėnesius, jau būdamas kitu žmogumi, kuris skrido į „ežių“ mokyklą, jausdamas nuojautos žavesį 20, kuris jau niekada negrįš „namo“ į sudvisusį, pilką, sudvisusių, pilkų žmonių, gyvenimą, skaičiau tą knygą, ir tos dvi ar trys valandos akrenoplane buvo labiausiai reikšmingu mano gyvenimo laiku – sunku aprašyti tai, kas buvo – iš visur sklido švytimas, tarytum viskas buvo saule, ir aš taip pat tapau ja. Atsisukau į langą ir sudarinėjau įvaizdį, kad esu įsitraukęs į skaitymą, nes iš akių riedėjo ašaros, ir negalėjau jų sulaikyti – Bodhis tapo man viskuo. Paskui, žinoma, atslinko rutina ir grįžau prie įprastos būsenos. Paskui dar kelis kartus įvyko tas pats – kai skridau pamatyti Užkarpatę, senovines Guculsko gyvenvietes (užsinorėjo išskristi į visiškai nepažįstamą vietą, pagyventi ten, pavaikščioti neaukštuose kalnuose), taip pat paėmiau su savimi knygą ir netikėtai viskas pasikartojo. Paskui panašūs reiškiniai atsitiko dar du ar tris kartus, neprisimenu dabar tiksliai ir nenoriu prisiminti – tada neprisimindavau todėl, kad tuo metu labai aiškiai suprasdavau, kad esu lavonas, kad mano gyvenimas – ne gyvenimas, tai blogiau mirties, o dabar nenoriu prisiminti todėl, kad mano gyvenimas tiesiog dabar yra labai tankiai užpildytas, noriu toliau remtis į savo tankinimą ir neatsitraukinėti netgi šitiems prisiminimams.

Tada aš pirmą kartą pajutau – kas yra visiškas atsidavimas, 100 arba 200%, iki pat ribos, iki visiško neįmanomumo. Kai skaičiau kokie ištikimi Bodhui buvo jo drakonėliai, ypatingai stipriai – iki pat nepakenčiamumo – išgyvenau šį ekstazišką nepakenčiamumą, jutau jiems tą patį, ką ir jie juto Bodhiui – ir jie, ir jis tapo man vienybe.“

 

Kol Tora skaitė, atėjo dar keli laiškai su atsakymais į Brajso laišką ir ji prisiminė – juk jos džoistikas rodė skubaus iškvietimo signalą! Velnias... Atšokavusi į viršų ji griebė jį, atidarė iškvietimus, bet signalas jau anuliavosi, reiškia klausimas jau nebeaktualus. Bet kas gėlėjo ją kviesti? Kas tokio skubaus išvis galėjo atsitikti ir kodėl tas, kas atsiuntė signalą, visiškai jį anuliavo, taip, kad dabar jau Tora negalėjo nei perskaityti jo, nei sužinoti, kas atsiuntė? Keista... na ir tiek to, nieko dabar nepadarysi... Tora vėl pajuto mieguistumą ir nubėgo laiptais žemyn, pastebėjusi, kad Vaiu, dar kramtydamas savo sumuštinį, vis dėlto labai matomai buvo įsitempęs, kai jis pasirodė. Taip, tam, kad išsivalytų šitie kompleksai reikia laiko – laiko ir pastangų... Tora pastūmė miegamojo duris ir jos nugara nubėgo šiurpai – durys vėl įsirėmė į kažką minkšto!

Paskutiniai dienos įvykiai pradėjo rodytis prieš akis, su augančiu greitumu ir tankumu užšokinėjo vieni ant kitų. Susidūrusi su be sąmonės gulinčiu Vaiu, Tora, žinoma, buvo nustebusi, bet vis dėlto šis įvykis neišeidavo už labiau ar mažiau suprantamų ribas – žmogus įsibrovė į kotedžą, prarado sąmonę - nieko ekstraordinaraus. Bet kai dūris VĖL įsirėmė į kažką minkšto... juk Tora BUVO šiame kambaryje prieš kelias minutes ir ten nieko nebuvo! Paralyžiuojanti nuostaba pasikeitė į šaltą pasiryžimą ir Tora su pasaga atidarė duris, įjungė šviesą, pritūpė virš gulinčios mėginos kūno, su nuostaba fiksuodama savo abejingumą – tarytum nieko neįprasto ir nevyksta. Mergina buvo apsirengusi, tiksliau nusirengusi, tiksliai taip pat, kaip ir Vaiu – nuoga putė (visiškai be plaukų) ir užpakaliukas nuo klubų iki pilvo; keliai, uždengti, tikriausiai, madingais antkeliais, ir uždengta apatinė veido dalis. Be jokių ceremonijų Tora neplėšė nuo jos veido raištį.

- Užtenka, čia jums - ne ten, - pramurmėjo Tora su intonacija, truputį primenančia grasinimą. - Vaiu! Greitai čia! Greitai! – sušaukė ji, padėjusi pirštus ant miego arterijos ir bandydama apčiuopti pulsą. Pulsas buvo. Pasigirdo nuo viršaus į apačią lekiančio Vaiu dardesys. Žiūrėdamas laukiniu žvilgsniu ir sugniaužęs kumščius jos įsiveržė į kambarį, ir tik po kelių sekundžių suprato, kad Torai nieko negresia, o, galbūt, kažkas gresia visiškai kitam žmogui.

- Pulsas yra, - skubėdama pasakė Tora, - tikėsimės, kad ji atsigaus, kaip ir tu. Tavo draugė? Pažįsti ją?

Vaiu neatsitraukdamas žiūrėjo į atidengtas lūpas, pusiau atvertą merginos burną, paskui paglostė jos veidą, nusišypsojo ir, kažkokiu įtarinėjančiu žvilgsniu pažiūrėjęs į Torą, pamojavo galva.

- Reiškia nepažįsti... Bet, sprendžiant pagal viską, jus abu kažkas neblogai pažįsta..., - Tora pabandė lengvai papurtyti merginą už peties.

- Nereikia purtyti. Nesu įsitikinęs, bet man atrodo, jog prisimenu, kad nenorėčiau, kad mane purtytų.

Jis pakėlė merginos kojas, atsisėdo tarp jų ir savo galvute prisilietė prie jos skylutės, pradėjo vedžioti peniu tarp lūpyčių, liesti klitorių. Po kelių sekundžių jo penis atsistojo, jis atsargiai įkišo jį į vidų ir pradėjo sumaniai judėti užpakaliu.

- Taip bus geriau, - judėdamas truputį į šalis ir maigydamas jos pilvuką, suburbėjo jis. Ir iš tikrųjų po minutės mergina sudejavo, jos užpakalis pradėjo judėti pagal jo ritmą, ir Vaiu ištraukė penį.

Tuo momentu Toros džoistike vėl užsidegė skubaus iškvietimo signalas. Griebusi jį ji įsispoksojo į užsidegusį holografinį ekraną. Iškvietimas nuo Nortono?? Juk jis... jis juk dalyvauja Eksperimente, kažkas atsitiko? Nuo skubėjimo Tora smigtelėjo ne į tą skyrelį ir pranešimas, vietoj to, kad atsidarytų, užsidarė.

Keikdamasi ji vėl aktyvavo džoistiką. Pranešimas buvo labai trumpas ir aiškus: „tuoj pat ateik į centrą“.

- Taip... puiku..., - Tora jautėsi pasimetusi, besiplėšianti į dalis. Čia Vaiu, čia nauja mergina, o čia Nortono iškvietimas, kuris kažkodėl šifruodamas, kas bus toliau?? – Vaiu...

- ?

- Liksi čia, atgaivink merginą, aš turiu eiti. Velnias! Kaip ne laiku!

- Kodėl išeini? – netikėtai sunerimo Vaiu. – Kodėl tu turi išeiti?

- Nežinau, mane skubiai kviečia vienas žmogus, kuris... na, žodžiu, aš turiu eiti.

Tuo momentu mergina sudejavo ir atsimerkė. Žvilgsnis buvo miglotas, kaip ir pas Vaiu, kai tik atgavo sąmonę.

- Vaiu, vėliau uždavinėsi klausimus, užsiimk ja, aš tikrai skubu. – Tora iššoko į verandą ir išsirietusi greita gyvatę įšoko į vandenį. Delfino stiliumi nuplaukti iki kranto, nubėgti iki skaidraus centro kupolo, taip greitai, kad vėjas švilpautų ausyse, nukirsti visus takelių posūkius, peršokti visus saulėje besimėtančius stiebus; nusileisti, peršokinėjant keturis-penkis laiptelius, į reikalingą aukštą, paspirti duris, nušokuoti iki kitų durų, vedančių į laboratorinę salę – trijų minučių reikalas. Truputį atsikvėpusi prie durų, Tora su sustingimu pridėjo savo delną prie mirksinčio įėjimo apskritimo. Duris paklusniai nuvažiavo į šalį.

- ... aš įsitikinęs, kad delfinai čia nieko dėti.

- o kas dėtas?

- nežinau, kas dėtas!

- tegul Čiokas šoka, tegul suranda Triksą ir Mangusą, jis žino – kur jie, o jie gali...

- ką jie gali? Nieko jie negali!

- iš kur mes žinome – ką jie gali, o ko ne? Bet juk jie jau ilgai ten – taip ilgai dar niekas nebuvo, jie gal turi reikiamus įgūdžius, kokias nors idėjas...

- palaukite, draugai, jeigu tai ne Meisono pasauliai, ne vertikaliai-orientuoti pasauliai ir jau tikrai, kad ne juostiniai pasauliai, ir matyt tai ne...

- tai „ne“, Charvi, tai būtent „ne“ – nei šis, nei tas – tai yra tai, ko mes NEŽINOME, tai kokia prasmė teoretikuoti?

- o ką dar mes galime padaryti?

- na ir kas, kad nežinome? Mes galime surizikuoti, pabandyti tiesiog remiantis ekspertinio įvertinimo pagrindu arba, jeigu nori, jausmais... ką mes prarasime?? O štai sėdėdami čia ir perrėkinėdami vienas kitą mes tik prarandame laiką!

- anksčiau reikėjo...

- juk tai tuščias pralaimėjimas – reikėjo, nereikėjo – mes ne vaikų darželyje.

Tora stovėjo kambario viduryje. Įterpti bent jau žodį nebuvo įmanoma, visi kalbėjo pertraukinėdami vieni kitus, bet ir sakyti ji neturėjo ko.

- Aš reikalinga? – tyliai tarė ji. Netikėtai visi kartu nutilo ir šis besitęsiantis tylėjimas buvo nemažiau nerimą keliantis, negu pasibaigęs sambrūzdis.

- Aš reikalinga? – pakartojo klausimą Tora ir vėl niekas neatsakė. Ji pradėjo įsižiūrinėti į aplinkui stovinčių ir sėdinčių žmonių veidus. Pažįstamų veidų nebuvo daug.

- Kas tai?? – pasigirdo kažkieno nustebęs balsas ir Tora suprato, kad ji čia nelauktas svečias.

- Kaip jis čia pateko? – šį klausimą uždavė kimus, ypatingai rūstus balsas. Atsigręžusi į jį, Tora pamatė aukštą, liesą žmogų su veido bruožais, primenančiais kažkokį plėšrųjį paukštį.

- Ji turi leidimą, - kažkas paaiškino. – Ji buvo pakviesta vieno iš liudininkų, bet atsisakė dalyvauti eksperimente – o leidimą anuliuoti, matyt, pamiršo.

Plėšrusis paukštis priėjo prie Toros ir pradėjo ją apžiūrinėti kažkokiu visiškai neįprastu būdu – be jokių žodžių, ir be jokios veido išraiškos.

- Darykime jau ką nors, tarė kažkas pavargusiu balsu ir šį balsą Tora atpažino.

- Arčė! – Tora be galo nustebo. Priėjusi prie jos, ji paglostė jos veidą, padėjo rankas ant pečių. – O TU, kaip čia atsiradai?! Juk tu išvažiavai iš aštuntos bazės iš karto po manęs, į Šaolinį, aš išvis nieko apie tave negirdėjau nuo to laiko! Nuostabu, kad tu čia!

Tora šokinėjo aplink Arčę kaip pamišėlis iš Žemutinių Teritorijų.

- Kaip tavo užsiėmimai kung-fu? Dabar tu jau pripumpuotas monstriukas? Neišmokai skraidyti?:)

- Šaoline prasideda ruduo, - pradėjo ji su keista intonacija, tarsi neatsakinėdama į klausimą, o garsiai svarstydama. Ir jos žvilgsnis – atrodo žiūri Torai į akis, bet iš tikrųjų žiūri kažkur giliau, toliau. – Stiprėja vėjas, lyja beveik kiekviena dieną, temti pradeda kai dar popietinė treniruotė nepasibaigia. Tuoj bus žiema, o aš vis dar treniruosiuos, vis dar, dieną po dienos, atidirbinėsiu judesius. Atsiranda mėgavimasis kūne, begalinė kelionė, paieškos ir džiaugsmingų norų realizacijos pastangų nuojauta.

Arčė aplaižė lūpas, susimastė. Laikas aplink jas sustojo. Tas siaubingas skubėjimas, beveik panika, kurią Tora čia užklupo, kažkaip savaime dingo – visi tylėdami žiūrėjo į jas ir klausė.

- Kai yra džiaugsmingas noras kažką daryti, tai ir pasikeitimai ateina daug greičiau, džiaugsmingiau. Kai yra džiaugsmingas noras kažką daryti, - pakartojo Arčė, - tai darydama tai, aš jaučiu pasiryžimą, atkaklumą, norą jausti malonumą nuo proceso ir norą pasiekti rezultatą. Nesitikiu to, kad tiesiog mechaniškai ir tingiai du šimtus ar tris šimtus kartų padarius tam tikrą judesį, pasieksiu rezultatą. Nepraleidžiu treniruotės ne todėl, kad yra koncepcija „turiu treniruotis pagal grafiką“ ir ne dėl noro būti geriausia, o todėl, kad noriu treniruotis. Valandų valandas galiu daryti vieną judesį. Nuo tokių veiksmų atsiradinėja atkaklumas ir džiaugsmas, nuojauta-prielaida, jog jeigu įmanoma taip atidirbinėti fizines pastangas, reiškia įmanoma taip pat atidirbinėti nušvitusių suvokimų sužadinimo pastangas, jeigu tik yra džiaugsmingas noras. Treniruočių metų beveik neatsiradinėja savęs gailėjimo jausmas, galiu ilgai treniruotis ir atlikinėti daug pratimų, judesių. Atsiranda savęs, kaip stipraus žmogaus suvokimas, kuris, jeigu kažką nori, nesiskundžia, neatideda vėlesniam laikui, nereiškia jokių NE, o daro, daro, daro. Tokia būsena nesuderinama su infantiliškumu.

Arčė kalbėjo lėtai, apgalvodama ir parinkinėdama kiekvieną žodį, bet niekas jos nepertraukinėjo – mirtina tyluma apėmė kambarį, įšaldžius visus esančius į save.

- Dar patraukliu pasidarė jausti virš-pastangas, net jeigu tai ne NšS sužadinimo arba NE šalinimo pastangos, o fizinės pastangos. Įsimenu būseną, kurią jaučiu, atlikinėdama tokias pastangas, plius, dar atsiranda aiškumas, kad jeigu yra mintis „aš negaliu“, tai aš vis tiek galiu tęsti tai daryti, ir, tada pasirodo, galima jausti labai patrauklius suvokimui. Pasikeitė įsivaizdavimas apie savo fizines galimybes. Pavyzdžiui, treniruotės pabaigoje dariau preso pratimus – 9 aktai, po 30 kiekvieną aktą, pertrauka tarp kiekvieno akto 30-40 sekundžių. Galų gale padariau 270 atsilenkimų treniruotės pabaigoje, kai jau galvojau, kad nieko daugiau negalėsiu padaryti.

- Bet... – tarsi atsipeikėjo Tora, - ką tu darai čia?

- Kol kas nežinau, - nusišypsojo Arčė. – Bet juk ir tu nežinai – ką?

- Aš irgi nežinau, ką, tu teisiJ Aš irgi nežinau. Už tai aš žinau – kodėl ir kaip. Ir po ko. Kaip – galopu, šuoliais per stiebus ir laiptukus. Kodėl – todėl, kad Nortonas atsiuntė man pranešimą, kad skubiau ateičiau čia. Bet kažkodėl jo paties čia nėra. Po ko – po to, kai į mano kotedžą nuo dangaus nukrito iš pradžių nuogas vyras, besigėdijantis valgyti sumuštinius, kaip mano močiutė – dirbtinių penių, o paskui nukrito dar ir mergina, su kuria dar nespėjau susipažinti.

Torai tarius frazę apie Nortoną plėšrusis paukštis atsikėlė nuo kėdės ir priėjo prie jos, taigi paskutinius žodžius Tora tarė jau beveik jam į veidą. Bet priėjęs labai arti, jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į ją, nesakydamas nė žodžio.

- Vakar nusprendžiau padaryti kelių dienų pertrauką nuo treniruočių ir išskridau prie jūros, į Sulavesio pietus, - tęsė Arčė. – Šiandien anksti ryte ėjau Manado-Tua krantu ir pamačiau, kad visai arti nardo, linksminasi delfinai. Jie buvo, na, visiškai arti! Priėjau, įlipau į vandenį, jie apsupo mane. Glosčiau jų odą, bučiavau jų snukius, jie maigiojo mano šlaunis, žiūrėjo į mane savo džiugiomis akimis. Atsirado įsitikinimas 10, kad tai – sąmoningos būtybės, kaip ir aš – tuo momentu net negalvojau, kad gali būti kitaip. Nebuvo jokių abejonių tame, kad jie tokie pat gyvi bei tikri, kaip ir žmonės, kurie kultivuoja NšS. Atsirado patvarus foninis naujumo, šviežumo jausmas, tarsi aš patekau į nežinomą pasaulį, nebuvo nei baimės, nei noro slėptis, išeiti kur nors. Buvo laisvės suvokimas – rezonuoja su žodžiais „tankus“, „užpildytas“, „nesugriaunamas“. Delfinai žaidė, nardė, aš stebėjau juos ir jutau labai ryškius NšS. Paskui ir aš nėriau ir atmerkiau akis po vandeniu. Vienas delfinas priplaukė prie manęs, apkabinau jį ir pradėjau čiupinėti, glamonėti – vienybė ir atvirumas buvo maksimaliausi iš visų, kuriuos man teko kada nors patirti. Nebuvo „savęs“ ir „delfinų“ skyrimo į atskiras būtybės. „Mes“ buvome vienu vientisu. Kai mes išnėrėme, aš tiesiog įsirėmiau į jo snukį ir pradėjau verkti nuo vienybės, nuo džiaugsmo, kad tokios būtybės yra. Aplinkui plaukiojo dar daug delfinų ir visi jie buvo gyvomis, tikromis, nuoširdžiomis būtybėmis. Aš glamonėjau ir žaidžiau su jais, ir neprisimenu kokiu momentu visai netikėtai supratau, kad jau tikriausiai pusę minutės mano sąmonėje ryškiai dega mintis – aš beveik ją mačiau – kaip akimis – ji buvo tokia ryški ir aiški.

- Mintis?

- Taip, aš pavadinau tai „mintimi“, nes nežinojau – kaip dar pavadinti tokį neįprastą suvokimą.

- Ir kokia mintis tai buvo?

- Mintis buvo apie tai, kad aš nieko nelaukdama turiu važiuoti į Sipadaną ir rasti tave.

- Mane??!

- Taip. Iššokau iš vandens ir nulėkiau į artimiausią ekranoplaną. Beveik visai nenustebau, kai sužinojau, jog po penkių minučių jis išskrenda kažkur į pietus – toliau viskas buvo paprasta – mes padarėme nedidelį kablį, numetė mane čia, atėjau ir paklausiau – kur tu, man pasakė, kad tu nepasiekiama, nes dalyvauji Eksperimente, atėjau čia, ir man pasakė, kad nedalyvauji, ir kažkur išėjai, niekas nežino kur, ir tada nusprendžiau paieškoti tave saloje, bet čia kažkas pas juos atsitiko, visi pradėjo bėgioti, ir, bendrai sakant, nusprendžiau, kad niekuo negalėsiu padėti, ir geriau man nemaišyti, nusprendžiau išeiti, ir kaip tik tuo metu tu atėjai.

Pagaliau žmogus-paukštis išsižiojo.

- Ką tu pasakei apie Nortoną?

- Nortonas man atsiuntė...

- Duok. – Žmogus paukštis ištiesė ranką ir Tora įdėjo į ją savo džoistiką.

- Koks tavo vardas, paukšti?

Vyras į jos klausimą neatkreipė nei mažiausio dėmesio. Įjungęs jos džoistiką, jis įėjo į „gaunamuosius“, pažiūrėjo ten ir jo žvilgsnis vėl pasidarė plėšriuoju.

- Kur?

- Kas?

- Pranešimas nuo Nortono.

- Aha... aišku...

- Kas tau aišku? – Žmogaus-paukščio balsas buvo ramus.

- Jis, tikriausiai, vėl dingo.

- Dingo??

- Dingo. Pirmą pranešimą gavau prieš pusantros, o gal valandą atgal, bet pamiršau apie jį, nes tvirkinau sumuštiniu vieną labai gerbiamą džentelmeną, o kai prisiminiau – pranešimo jau nebuvo ir nežinojau, kas jį parašė. O kai pranešimas atėjo dar kartą, spėjau jį perkaityti, skoningai nusirengusią lėlę palikau Vaiu rūpesčiui ir atskubėjau čia. O čia – kaip jau spėjau suprasti – irgi kažkas netvarkoj.

Žmogus paukštis klausė ją lengvai palenkęs galvą, kas dar labiau sustiprindavo jo panašumo į filipinietišką erelį arba kondorą efektą. Ir tylėjo. Ir kai Tora nutilo, jis toliau tylėjo. Ir žiūrėjo.

- Reiškia – Nortonas atsiuntė pranešimą, kad tu skubiai ateitum čia, - tarė jis neutraliu balsu, bet kažkaip pernelyg neutraliu, netgi pabrėžtinai neutraliu ir Tora pajuto grėsmę.

- Taip.

- Puiku. Reiškia tu įsitikinusi, kad pranešimas buvo tikrai nuo Nortono.

- Taip. O kas?

- Ir tu gavai jį prieš dešimt minučių?

- Jo! O kas??

- Nieko ypatingo... – žmogus-paukštis pasitraukė ir sustojo, sudėjęs rankas už nugaros, - nieko ypatingo, neatsižvelgiant į tai, kad prieš valandą jis žuvo.

- Žuvo? – Tora netikėjo savo ausimis.

- Na, - jis priėjo prie kėdės, neskubėdamas atsisėdo ant jos ir pasuko galvą į Arčę, - kad bučiau tikslesnis, jį nužudė delfinai.

 

<< Back

Forward >>