« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 28


68/3132 archyvas.

Fragmentas iš „Bodhio dienoraščio“.

 

*) Atsirado stipri nuojauta, kai netikėtai pasidarė labai lengva įsivaizduoti, kad atsiras dar vienas drakonėlis. Šio drakonėlio charakterio bruožai įsivaizduojami taip pat labai aiškiai: tai jauna mergina, beveik paauglė, bet skiriasi nuo kitų snukių ir drakonėlių tuo, kad tarp žmonių ji elgiasi taip, tarsi išvis neturėtų SNJ ir SVJ. Ji – „banditė“, riaušininkė. Tikra kančia tėvams, kurie su džiaugsmu jos atsikratytų ir laukia nesulaukia – kol ji pagaliau paliks juos. Ji - bendraamžių, kurie jos bijo ir siekia jos draugiškumo, užtarimo, siaubas. Ji be vargo gali susimušti, jeigu kažkas bandys parodyti kumščius. Ji neieško žodžių kišenėje. Jos, kaip ir kitų drakonėlių, skiriamoji savybė – nuoširdumo siekimas. Jai nėra autoritetų – ji visus bando „ant danties“ ir perkando be mažiausio pieteto bei gailesčio, nesvarbu, ar tai tėvų draugai, mokytojai arba kitos svarbios asmenybės. Ji nebijos sukelti juose agresijos ir pasitinka ją atvirai. Visuomeninis išjuokinimas nesužadina joje nei baimės, nei SNJ. Ji pasiruošusi susirungti su visais iš karto, jos intelektas veikia labai aiškiai, ji žino – ir kaip argumentuotai paprieštarauti, ir kaip skaudžiai įžeisti, ir po to, kai ją išvarys iš eilinio svarbaus svarbių žmonių susitikimo, visi jausis apšiktais jos kandžiomis, tiksliai į skausmingą vietą pataikančiomis replikomis. Ji norėtų būti draugiška, jaučia vienatvę ir poreikį rasti artimą būtybę, ir artimus idealus, todėl dažnai įsitraukia į tam tikrus mokymus, judėjimus, bet neišvengiamai viskas baigiasi absoliučiu nusivylimu, ir naujais fatalizmo bei nusiminimo priepuoliais.

Susipažinusi su TKP ji jaučia pažinimą ir įkvėpimą, sako, kad nori viską mesti, užsiimti praktika, visiškai jai atsiduoti. Sako, kad nori atvažiuoti ir pažiūrėti Bodhiui, drakonėliui, snukiams į veidus. Į atsaką į įprastus tokiose situacijose atsakymus, ji pradeda siuntinėti detalias ataskaitas, kuriose aiškiai matosi jos nuoširdumas. Kaip atsakas į pasiūlymą atvažiuoti, ji atvažiuoja taip greitai, kaip tik gali. Su manimi, nors ir iš karto jaučia man stiprų draugiškumą, pasitikėjimą, potraukį, bet vis dėlto nesielgia draugiškai. Ji atsargi, bijo naujo nusivylimo. Bando mane „ant danties“ ir ne tik klausimais, bet, ir konkrečiais veiksmais, konkrečių aplinkybių nagrinėjimais. Užduoda daugybę provokuojančių klausimų, mano atsakymuose kruopščiai ieško nenuoširdumą, melagingumą, apsimestinumą. Antrą-trečią dieną pripažįsta manyje ypatingai artimą būtybę, po to aktyviai įsilieja į bendrą praktiką, nuolatos trykšdama naujomis idėjomis. Jos skiriamasis gebėjimas nuo kitų drakonėlių – idėjų fontanas, daugybė iš kurių visiškai tikslingos ir įdomios. Ji gali būti labai atkakli. Negailestingai sudėlioja ant lentynų snukių niūrumus, išreiškia juose silpną (jos požiūriu) nenuoširdumą, silpną norą užsiėminėti praktika. Drakonėlius pripažįsta taip pat, kaip ir jie ją – iš pirmo žvilgsnio. Jos ištikimybė drakonėliams yra begalinė. 

*) „Violetinio regėjimo“ efektas: kaktos centro lygyje atsiranda šviesi violetinės spalvos dėmė beveik taisyklingos arba visiškai taisyklingos apskritimo formos. Tuo metu akys užmerktos. 100% būdravimo būsena. Ta dėmė – tarsi skylė aplinkinėje tamsumoje, kokia įprastai atsiranda tik užsimerkus. Visiška iliuzija to, kad žiūriu atmerktomis akimis į tą violetinę angą. Galiu „vedžioti akimis“, t.y. fokusuoti dėmesį ant įvairių šios dėmės sričių – tiksliai taip, kaip ir įprastu regėjimu. Šiame „lange“ matau, kaip kažkas vyksta – juda, kalba , bendrauja žmonės. Nėra nei mažiausio fantazavimo, vaizdų sukūrimo elemento – aš tiesiog pasyviai žiūriu į tai, kas tame „lange“ vyksta.

*) Ištikimybė pagaliau pasiekia nepakenčiamumo „priepuolių“ pradžią, kai rieda ašaros ir, kai trūksta žodžių. Šiandieninis vakaras stulbinančiai skiriasi nuo viso praeito mėnesio – beveik grįžo tos rugsėjo dienos, kai ekstaziškumo uraganas palietė mane savo kraštu. Bangos, nors ir retai, atrieda. 

*) Padariau savo įprastus reikalus – ištyriau ekstaziškus NšS. Paskutinėmis dienomis be perstojo jutau aukšto ir ypatingo (man šiuo momentu) intensyvumo eNšS, dariau atradimus, skaičiau ir rašiau laiškus, ir netikėtai įvyko kažkas: gimė toks skvarbus dangaus mėlynumo aiškumas, kad truko žodžių tai aprašyti – tarytum kažkas be galo didelis, artimas ir išmintingas meiliai prašnibždėjo į ausį, ir tai pateko į pačią gilumą, ir tapo be galo aiškiu, viską apimančiu jausmu: „čia viskas užbaigta, padariau savo darbą, padariau jį gerai – man patinka tai, kas išėjo. Šiuo momentu mano senas gyvenimas baigtas, jis daugiau nereikalingas, dabar tai tiesiog uodega, kuri sudegs iki galo ir pavirs pelenais, kurie išsisklaidys vėjuje. To, kas padaryta, nesulaikysi ir nesunaikinsi. Rezultatai atsiras po penkiasdešimties metų, galbūt po šimto, o gal po tūkstančio arba penkių tūkstančių metų – palaipsniui, bet neišvengiamai. Daugiau neturiu senų išgyvenimų ir (kol kas) nėra naujų, man jau tiesiog nėra ką čia veikti – dabar galima su galva leistis į savo kelionę. Ši mintis buvo lydima tokio išgyvenimo, kurio nesiimsiu aprašinėti – jis sutalpindavo į save viską, nėra daugiau gyvenime nieko, kas nebūtų pačiu manimi, o tiksliau – niekam nėra manęs – nėra ribų, yra didžiulė, bėrinė palaima, aiškumas, ištikimybė, žavesys... galėčiau vardinti pažįstamus ir nepažįstamus sau NšS – jie visi yra tiesiog čia, tiesiog dabar. Man reikalingos pastangos, kad „prisiminčiau“, jog stalas, žvirblis, sulčių stiklinė – tai ne „aš“, bet ir nėra noro „prisiminti“. Tiesiog dabar – sėdėdamas ant savo trobelės stogo, prisiminiau viską – kaip nuostabiai tai įvyko, visiškai ne taip, kaip galėčiau įsivaizduoti. Visiškoje tylumoje, be spindinčių žiežirbų sprogimo, be žemės drebėjimų ir minios riksmų – viskas įvyko akimirksniu. Mano mintis, mano laiką, mano turtus, norus, patirtis – viską, kas yra šioje vietoje, aš tiesiog atiduodu visiems, kas siekia NšS. Mintys atsiradinėja kaip ugnies suliepsnojimai kalnuose – po jų viskas suliepsnoja ir pasikeičia: „aš atiduodu savo kūną, atiduodu savo norus, atiduodu savo NšS, atiduodu savo mintis visoms siekiančioms būtybėms.“

*) Dabar kovosiu už tai, kad jausčiau eNšS nepertraukiamai, kad TA būsena ateitų dar ir dar. Noriu tarti norą garsiai „atiduodu savo kūną, savo mintis, savo norus, savo NšS siekiančioms būtybėms“, TA būsena reiškiasi dabar suliepsnojimais, kartais ji yra silpnu fonu, kartais vėl ryškiu. Kovosiu už ją: žinau – už ką ir žinau – kaip. Apsireiškia kietumas kaip tuštumos sferos dalis – rankose, prieš krūtinę. Ekstaziška palaima apsireiškia lengvai, ryškiais dažnais suliepsnojimais krūtinėje, gerklėje ir širdyje. Bet aš ir ją noriu atiduoti – noriu atiduoti viską. Kartais atsiradinėja nuostaba – nejaugi aš tai patyriu? Nejaugi aš vis dėlto prasimušiau, radau kelią, aš jį radau, radau, jis egzistuoja, aš jį radau, aš papasakojau apie jį, dabar yra viskas, dabar viskas priklauso tik nuo kiekvieno žmogaus, nuo jo norų. Aš jį radau! Kelias atrastas! Žavesys–10, pergalė–10, norisi daužytis galva į sieną ir šaukti, kad radau jį, tai ne fantazijos, tai ne aklavietė, ir ne iliuzija – kelias atrastas, kelias atrastas! Sunku iškęsti, tegul kūnas išmoksta priimti tai. Neįmanoma tuo patikėti – kelias atrastas. Ekstaziška palaima dažnai išauga iki 10, to neįmanoma iškęsti, krūtinė dega, tegul kūnas persitvarkinėja, aš nepasitrauksiu. Nuolatos atsiradinėja mintys: „to neįmanoma iškęsti, aš to neiškęsiu“ – šalinu jas, nenoriu jų daugiau, jos mechaniškos. Noriu dar, aš nesustosiu.

*) Labai stipriai rezonuoja Ežatinos įsimylėjimo Žemę, vandenį, delfinus aprašymas – aš taip pat suvokiu Žemę kaip merginą ir jaučiu jai švelnumą, simpatiją, kaip mažai siekiančiai lėlytei.

 



<< Back Forward >>