« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 29

- Tai šuns niekai. – Ramiai paprieštaravo Arčė.

- Galbūt pasakysime tai tiems, kas sėdi dabar prie mirusio Nortono ir nežino, ką jiems toliau daryti? – Ne be sarkazmo, kaip pasirodė Torai, paklausė žmogus-paukštis. – Arba, galbūt, tu siūlai MAN remiantis tuo, kad viskas yra šuns niekai, tęsti eksperimentą?

- Galbūt ir pasakysime. – Arčė atrodė neįprastai kieta ir pasitikinti savimi. Ten, Himalajuose, ji buvo daug minkštesnė, netgi nuolaidi, o dabar, žiūrint į ją, atrodė, kad ji nenusileis jokiems spaudimams. – Tau kol kas nieko nesiūlau, galvok savo galva, tai tavo darbas, o pas mane – mano gyvenimas.

Tora vėl nustebo tuo pasitikėjimo, nepriklausomybės laipsniu, kuris jautėsi jos žodžiuose ir elgesy.

- Tu – vilkšunis, tu PRIVALAI ieškoti klastas ir pavojus, - tęsė Arčė. – Suprantu tai ir esu įsitikinusi tavo darbo būtinumu, ir taip pat suprantu, kad tavo tyčinis įžūlumas, ir tariamas agresyvumas būtinas tam, kad neužmigtum geranoriškume, ir nepraleistum kokio nors pavojaus. Daryk savo darbą, o aš darysiu savo ir aš sakau, kad visa tai – šuns niekai. Nori nutraukti eksperimentą – nutrauk, jeigu turi tokią galią... Pasangai, ar jis turi tokią galią? – Paklausė Arčė tvirto sudėjimo vyrą, sėdintį ant kėdės atlošo prie akvariumo. Tas linktelėjo. Atrodė, jis visas buvo sudėtas vien iš raumenų ir keista, kaip po juo nesugriuvo kėdė.

- Pardas – „vilkšunių“ vadovas, - paaiškino Charvis, stovintis Arčei už nugaros. Tora gerai prisiminė jį – savo mokytoją komandos mokykloje. Jeigu Pasangas iš pirmo žvilgsnio nusipelnydavo epitetą „žmogus-raumenys“, tai Charvis, be abejo, buvo „žmogus-valia“. Jis pačią pirmą dieną nustebino Torą, kai ji stebėjo vieną iš komandos treniruočių – nejudėjimo treniruotę. Kadangi vizualiai labai sunkiai buvo įvertinti ir palyginti tokių savo darbo meistrų nejudėjimo laipsnį, teisėjų vaidmenį vaidino.... starai!:) Užduoties esmė buvo atsisėsti prie pat įėjimo į staro urvo ir tokiu būdu užmigdyti jo dėmesį savo absoliučiu nejudėjimu, kad jis išlįstų iš urvo, ir lakstytų aplinkui, užsiėminėdamas savo reikalais. Kai galų gale starai pradėjo dulkintis, o kaip atramą panaudojo Charvio koją, Tora neiškentėjo ir sužvengė, tuo pačiu pertraukusi, ir varžybas, ir starų linksmybes.

- Jis atsako už saugumą ir turi įgaliojimus bet kokiu momentu pertrauki eksperimentą. – Užbaigė Charvis.

- Aš turiu ir kai kuriuos kitus įgaliojimus, - paslaptingai patikslino Pardas.

Charvis linktelėjo.

- Puiku, - Arčei, atrodė, visai jokio įspūdžio nepadarė tai, ką išgirdo. – Bet vis dėlto tai šuns niekai. Delfinai negalėjo užmušti Nortono. Pažįstu Nortoną ir pažįstu delfinus.

- Mes čia visi gerai pažįstame Nortoną ir pažįstame delfinus, - teigė Pardas, - bet šiuo momentu Heldstremas, Tardenas ir Čiokas jau eilinę valandą žiūri į prieš save gulintį Nortono lavoną, o jie juk, ir buvo liudininkais to, kad delfinai jį nužudė. Tu, aišku, žinai, kad būtent Čiokas buvo pirmu, kas suėjo į glaudų kontaktą su delfinais, kas žiūri į juos, kaip suprantu, ne su mažesne simpatija, negu tu. Jeigu JIS patvirtina tai, kad matė nužudymą, jeigu jis sėdi dabar visiškai pasimetęs ir šokiruotas, laukdamas mano sprendimo, tai reiškia, jog tai kažką reikia, ar ne tiesa?

- Tiesa. – Arčė nei minutei neprarado savo įsitikinimo. - Tai be abejo KAŽKĄ reiškia. Galbūt mes suprasime – kas, galbūt ne, bet žinau, kad delfinai niekada neužmuštų Nortono šiaip sau, dėl noro užmušti, tai...

- Ne. – Pardas pamojavo galva. – Atsitiktinė mirtis, nužudymas nuo neatsargumo – viskas galėjo atsitikti, mes visi rizikavome ir rizikuojame šioje patirtyje – ir žmonės, ir delfinai, ir tigrai, ir kai kurios mums dar nepažįstamos būtybės, kurios sumezgė ryšį su mumis, visai netikėtai mums, bet, atrodo, ne gyvūnams... ne, viskas blogiau nei atrodo. Kartoju – viskas blogiau nei atrodo. Delfinai tikslingai, paeiliui ir metodiškai žudė Nortoną, ir žudė tol, kol jis nemirė. Niekas negalėjo jiems sutrukdyti – nei Čiokas, nei Tardenas... esu įsitikinęs, kad ką bedarytume, net jeigu rizikuotume Trikso ir Manguso gyvybėmis, iškvietę juos į pagalbą, jie irgi nieko nepakeistų. Mes susidūrėme su nusveriančia persvara, nusveriančia! – Pardas trenkė delno šonu į atlošą. – Aš tik negaliu suprasti kokia prasmė...

Ta minute Tora atšaukė savo įtarimus dėl Pardo nelojalumo. Dabar prieš ją stovėjo ne tiesiog plėšrioji mašina, skirta bet kokia kaina nutolinti pavojų mūsų pasauliui – netgi progreso, tam tikros srities tyrimo sustabdymo, o gal ir kokia nors rimtesne kaina.

- Pakviesti mus į šį susitikimą ir nužudyti, ir ką - Nortoną! Piktavališkumą kol kas atmetu, kaip, manau, ir jūs visi – jis apžvelgė visą kambarį. – Nužudyti dėl kažkokio tikslo – gerai, mes galėtume tai suprasti, nors vargu ar galėtume tai akceptuoti, tarkime labai svarbus, jų požiūriu, tikslas, kurio esmė – nužudyti jį. Na ir koks tai gali būti tikslas? Juk niekas neįvyko – Nortonas tiesiog miręs, eksperimento dalyviai randasi savo virtualiose projekto pozicijose... nors, dabar jau visai aišku, kad projektoriaus idėja žlugo – mūsų ekranai nieko neverti.

- Mes dar nežinome – kokiu mastu. Arba pati idėja nieko neverta, arba tiesiog yra spraga, kurios mes nematome, bet kurios pastebėjimo atveju galėtume...

- Taip, Marti, mes nežinome, - numojo ranka Pardas. – Ir ką mes padarysime kita bandymu kiaulyte? Tu, asmeniškai, ką pasiruošęs išsiųsti prie barjero? Atrodė, mes apgalvojome viską: dėl labai skirtingų, nors ir tam tikroje vietoje persikertančių suvokimų rinkinių, vadinamų „žmogus“, „delfinas“, „tigras“, tiesioginis kontaktas masinio, o dėlto nevaldomo, tarpusavio suvokimų integravimo sąlygose galėjo sukelti pavojingas pasekmes. Mes sukūrėme kažką panašaus į „derybų kambarį“, kuriame „buvo“ ne susitikimo, o jos projekcijos dalyviai. Barjeras, skiriantis mus, buvo sukurtas pagal tų išorinių apvalkalų pavyzdį, kurių rezonansinis prasiskverbimas mums labai gerai pažįstamas dar nuo Merko bandymo laikų. Dėl nieko nebuvome tokie tikri, kaip dėl to, kad ekranas nepralaidus – nei iš jų, nei netgi iš mūsų pusės – už tai buvo atsakingi ne kažkokie vaikai, o Ajrin grupė, velniai griebtų, visi grupės dalyviai! Juk jie pliką velnią perprastų, jie kiekvieną dieną vaikšto pro apvalkalus taip, kaip mes vaikštome į tualetą, ir viskas veltui! Barjeras – proto tvarkoje, jis vientisas ir nepažeistas, nors tu su padidinamųjų stiklu jį laižyk. O delfinai žudo Nortoną, tarytum barjero visai nebūtų – tarytum jiems skirtumas erdvės-laiko kreivume neturėtų jokios reikšmės!

- Trumpai sakant, - staigiai pertraukė jį Arčė, - delfinai negalėjo jo nužudyti ir tegul aš busiu buka kvailė, jie negalėjo jo nužudyti ir taškas. Nežinau – ką ten matė Čiokas ir kokius ten barjerus sukūrė Ajrin grupė. Nematau prieš save Nortono lavono, o net jeigu ir matyčiau. Delfinai, - jos balsas pasidarė metaliniu, ji atsikėlė ir pabrėždama kiekvieną žodį tęsė – ne-galėjo-nužudyti-Nortono. Kaip suprantu, niekam niekas neaišku ir niekas negali priimti sprendimo.

- Na kodėl gi, - Pardas prisimerkė, - aš galiu priimti sprendimą. Aš, iš esmės, jau priėmiau jį.

- Na aišku! – tolimame kambario gale kėdė tiesiog nuskrido į šalį, kai nuo jos tiesiog nušoko žmogus.

- A..., - pamojavo ranka Padras, - nėra čia ko šokinėti, Ajengeri...

„Ajengeris“ – Tora prisiminė, juk ji vieną kartą matė jį konferencijoje apie kolonizaciją... tarytum prieš daugybę metų – nuo to laiko tiek daug visko atsitiko. Mintys nuvedė Torą į praeitį, nes dabartyje, atrodo, nei ji, nei niekas kitas negalėjo nieko pakeisti, niekame išsiaiškinti. Pažiūrėjo į Arčę – ta irgi sėdėjo pasinėrusi į savo mintis. Kambaryje dar buvo maždaug aštuoni žmonės, kurių Tora anksčiau nematė, nei jų vardų, nei vaidmenų eksperimente ji nežinojo. Ji pastebėjo, kad iki šiol kažkodėl laiko rankoje savo džoistiką ir mechaniškai įjungė jį – pašte buvo laiškas nuo Purnos, ir Tora, neturėdama jokio kito prasmingo užsiėmimo, pradėjo skaityti.

 

„Šiandien pirmą kartą gyvenime baigiau užpakaliuku. Pats orgazmas visiškai kitokios kokybės – labai skiriasi nuo orgazmo putėje – daug minkštesnis ir ilgesnis. Galvojau, kad jau baigiau, bet pasirodė, tai buvo tik pirma banga, po jos dulkinausi dar truputį ir visą tą laiką užpakalyje buvo orgazmas. Jis labai minkštas, ne toks staigus ir aštrus. Galėjau nustatyti, kad orgazmas įvyko srityje aplink skylutę, t.y. tai ne tiesiog banga, o sritis, turinti formą. Nuo to, jog orgazmas buvo kitoje vietoje, ne ten, kur įprastai, atsiradinėjo papildomas stiprus malonumas. Dabar atsiranda nuostaba – velnias, orgazmas persistūmė į užpakalį, kaip tai įmanoma, kaip išvis įmanomi tokie pojūčiai užpakalyje!

Po orgazmo užpakaliukas visiškai atsipalaidavo – dulkinimosi metu, pasirodė, vis dėlto yra nedidelė įtampa. Ji labai maloni, bet būsena be jos taip pat labai maloni – dvi šios būsenos išgyvenamos skirtingai. Po orgazmo atsirado simpatija savo užpakaliui, tarsi kažkokiai būtybei, kuri sugeba kažką tokio.“

 

„Štai jis – terminų deficitas“, nusišypsojo Tora, „vieta aplink skylutę“... Vaiu labai greitai... Vaiu... mergina... laiškas nuo Nortono! Velnias!

Šį kartą jau jos kėdė vos nenuskrido į šalį.

- Labai atsiprašau, - nežinia kodėl ji netikėtai tarė šią senovinę, nerangią žodžių konstrukciją ir, neabejotinai, tuo sudarydama Pardui slogų įspūdį apie save, nes jo veide pirmą kartą atsirado kažkas panašaus į mimiką – kairysis antakis nuslydo net kelis milimetrus į viršų.

- Iš kur atsirado laiškas nuo Nortono? – iškišusi ranką su savo džoistiku tarė Tora? – jeigu jis žuvo, kas parašė šį laišką?

- Kokį laišką? – nedviprasmiškai patikslino Padras?

- Kokia prasme...? – grasinančiai priartėjo prie jo Tora.

- Na... – taikinančiai įsikišo Charvis. – Situacija ganėtinai keista ir iš vienos pusės...

- Čia nėra jokių pusių! – Tora buvo ryžtingai nusiteikusi. – Buvo laiškas ir aš jį skaičiau.

- Tai neįmanoma kaip ir...

Kol Pardas parinkinėjo labiausiai įtikinamą analogiją, kažkas kambaryje paaiškino: Nortonas visą šį laiką – Čioko ir kitų akyse. Gyvas ir miręs. Jis nebuvo išėjęs iš ten nei akimirkai. Išsiųsti IŠ TEN pranešimą į tavo džoistiką – taip pat neįmanoma, kaip ir... „ – netikėtai ir jis, taip pat, pasinėrė į bevaisę tinkamos analogijos paiešką. Išsigandęs, matyt, tapti trečia netikėtos epidemijos auka, Charvis grėbė vėliavą iš pasitraukusio kario rankų ir buvo trumpas:

- Nortonas negyvas – tai faktas. Kaip tavo džoistike atsirado pranešimas – klausimas programuotojams iš remontų brigados – likime realybės dirvoje ir priimkime, pagaliau, sprendimą. Nėra ko laukti ilgiau.

- Noriu, kad eksperimentas būtų pratęstas. – Aukštas vyras su tuputį rytietiškos formos akimis pakėlė ranką. – Pernelyg daug keisto viskam, bet noriu tęsti. Galėčiau pakeisti tą, kas nori pasitraukti iš eksperimento.

- Na tai suprantama, - linktelėjo Pardas. – Bet keisti nieko nereikia – visi dalyviai veržiasi į kovą, nors ir yra sumišę ir, netgi pasakyčiau, prislėgti atsitikusio. Sprendimą viską nutraukti kol kas siūlau tik aš ir aš jo neatsisakau.

- Kreipkimės į Tarybą, - pasiūlė moteris su sausoku kūnu, didelėmis akimis, apvaliais keliukais ir truputį neproporcingai didelėmis bet gražiomis pėdomis, bet kažkas jos intonacijoje sakė Torai, kad vargu ar ji tikisi, kad jos pasiūlymas bus priimtas, ir tikrai – atsakymu buvo tik galvų mojavimas. Ir bendrai aišku kodėl – Taryba toli, o jie čia. Priskirti atsakomybę kitiems – ne tam jie čia, ne to iš jų tikimasi.

- Na, bendrai sakant, aš suprantu, kad galima praleisti mandagumo formules, - su atodūsiu tarė Ajengeris. – Žinoma, galima dar pakalbėti apie šį, bei tą, bet mes protingi žmonės ir suprantame, kad sprendimo atidėjimas faktiškas reiškia, kad jis priimtas.

Tarsi pajutę netikėtą palengvėjimą, visi sujudėjo ir sukuždėjo, ir pasidarė aišku, jog Ajengeris teisus – iš tikrųjų visiems jau seniai buvo aišku, kad „laikinas eksperimento sustojimas“ – tik procedūros laikymasis, ne daugiau. Buvo labai akivaizdu, kad susiklosčiusiose aplinkybėse niekas neras pakankamai įtikinančios priežasties tęsti bandymus ir esmė netgi ne atsitiktinėje arba tyčinėje mirtyje – problema visų pirmą tame, kad tai atsitiko aplinkybėse, kurių išvengti ateityje kol kas neįmanoma. Neva „iš principo nepralaidus“ ekranas, kurio funkcionavimas remiasi „tvirtų fizinių dėsnių“, išplaukiančių iš stygų teorijos, pasirodė esąs fikcija. Būtina pasitraukti.

- O kas, jeigu.. – beveik pradėjo ta pati moteris, bet Charvis ją pertraukė.

- Paskui, Nora, viskas paskui. Kiek aš suprantu grupė jau traukiasi? – jis klausiamai pažiūrėjo į Padrą. Tas linktelėjo.

- Aš ne apie tai, - prilaikė jį už peties Nora. – O kas, jeigu mes...

- Aleksai, paruošk oficialų pranešimą, - Pardas pažiūrėjo į laikrodį ir atsisuko į monitorių, stebintį daiverių išėjimą.

- ... kreipsimės ne į Tarybą...

- Arčė, aš noriu pakalbėti su tavimi, tu ne prieš? – Marti paėmė ją už rankos, - eime pasivaikščioti, nekenčiu kondicionuoto oro – noriu gyvo vandenyno oro ir noriu paklausti kai ko detaliau...

Ką jis norėjo paklausti Arčę liko Torai nežinomu, nes durys į laboratoriją atsidarė ir įeinančių bei išeinančių žmonių triukšmas, garsūs klyksmai ir pokalbiai užpildė patalpą.

Bet keistas garsas palaipsniui pritraukė dėmesį – kažkas atkakliai, vis garsiau ir garsiau barškino. Tora atsigręžė: Nora su ramia veido išraiška daužė puoduku į medinį kėdės atlošą ir, patenkinta rezultatu, pagaliau užbaigė savo frazę:

- ... o kreipkimės..., - čia ji padarė pauzę, leisdama suprasti, kad pasakys kažką reikšmingo, - į snukius. Ką?

Tora suraukė nusivylusį veiduką, kadangi pasakytame nebuvo nei mažiausiai prasmės, bet Padro veidas visiškai netikėtai pasikeitė! Ir tai pastebėjo ne tik Tora. Iš karto pasidarė tylu, tik pypčiojo davikliai, kontroliuojantys išeinančių iš pasinėrimo daiverių parametrus. Dabar Padras jau visai nebuvo panašus į plėšrųjį paukštį – baigęs savo darbą, jis pastebimai pasikeitė, bet Tora niekaip negalėjo parinkti tinkamo epiteto. Pasisukęs į monitorių, jis paspaudė kelis mygtukus, sužibo holografiniai ekranai ir Tora su nuostaba suprato, kad Padras užklausė konferenciją su Taryba. Toks jo veiksmų netikėtumas ir kardinalumas labai kontrastavo su kažkokiu nuovargiu, apėmusiu visus dalyvaujančius.

Padras atsisuko, kelis kartus parodė pirštu į šalis ir energingai pakvietė nurodytus žmones likti. Likusius jis paprašė pasitraukti kuo greičiau iš laboratorijos ir Torą iš pradžių tiesiog išnešė iš laboratorijos išeinančiųjų srautas, o paskui taip pat ryžtingai su kažkieno stiprios rankos, įsikabinusios į jos petį tarsi žnybtuvais, pagalba įnešė atgal. Lengvai apsvaigusi nuo šių chaotiškų persistūmimų Tora tik spėjo pastebėti užsitrenkusias duris ir konstatavo faktą, kad liko viduje, o ne išorėje. Dabar jį turėjo laiko pastebėti, kad dalyvaujančių sudėtis pasikeitė – dingo tie nepažįstami žmonės, kurie buvo kambaryje anksčiau, už tai atsirado keli gerai pažįstami – Mengesas (tai jo žnybtuvai įtraukė Torą į kambarį), Čiokas, Tardenas..., Arčė taip pat kažkokiu būdu liko čia, nors Tora gerai prisiminė, kad Padras į ją nenurodė. Triukšmingai atsisėsdami kur tik galima buvo įtaisyti savo užpakalius, daiveriai gyvai kalbėjosi, pertraukinėdami vieni kitus, - iš karto matėsi – žmonės ką tik iš „priekinio krašto“..., čia vėl atsidarė duris ir įsiveržė dar viena žmonių grupė. Tarp jų pastebėjus Ajrin, Tora suprato, kad visi kiti vaikinai ir merginos – iš jos grupės. Įsižiūrėjusi,Tora net suspigo nuo džiaugsmo ir griebė už rankų mergytę – Keit! Vėl atsidarė durys ir dabar įsiveržė Cheldsremo pilvūzas.

- Tyliai, tyliai! – Pardas bandė greitai nuraminti dalyvius, bet, matyt, reikėjo tam tikro laiko, kad erzelis praeitų, kad pirmi pasinėrimo įspūdžiai įsigulėtų, todėl Pardas liovėsi savo veiksmų padaryti tvarką ir pusiau garsiai pradėjo apie kažką kalbėti su Tarybos nariais, kuriems, skirtingai nuo kitų, fizinės vietos kambaryje nereikėjo. Holovizoriuje prisijunginėjo vis nauji ir nauji Torai nepažįstami žmonės.

- Siūlau kreiptis į snukius! – Atsikėlusi, garsiai tarė Nora. Ir akimirksniu įsiviešpatavo tyluma.

- Kiek aš suprantu, - tarė kažkas (dabar buvo pakankamai sunku suprasti, kas kalba, nes kambaryje buvo labai daug žmonių), - snukiai galutinai dingo tolimais 2370 metais. Arba aš kažko nežinau?

Sprendžiant pagal viską ne vien tik užduodantis klausimą kažko negalėjo suprasti, o ir dauguma kitų.

- Na..., - pradėjo kažkas iš Tarybos (Tora beveik nieko iš jų nežinojo, nes jų gyvenimai labai retai persikirsdavo), - tai ir tiesa, ir ne visai tiesa.

Triukšmas banga prariedėjo kambariu.

- Snukiai ir drakonėliai dingo ir, kaip jūs žinote, tai jau įvyko 2215 metais, todėl šį kartą niekam neatėjo į galvą pagalvoti apie tam tikrą kataklizmą, kuris nunešė jų gyvybes. Aišku, kad jie būtent persikėlė į kitus pasaulius ir esmingas progresas, prasidėjęs nuo to laiko stygų teorijoje, o taip pat didžiulė praktinė mūsų kelionių kituose pasauliuose patirtis, o taip pat progresinė veikla – visa tai įtikinančiai įrodo, kad snukiai persikėlė į kažkokius kol kas mums nepasiekiamus pasaulius, nors ne be išimties, kad jie gyvena ir ten, kur, ir mes būname, meniškai išlaikydami savo nepastebimumą.

- Ir Bodhis?

- Na... matyt ir Bodhis – jokios informacijos apie tai neturiu, galima tik spėlioti.

- Tai kaip dėl snukių?

- Vis dėlto yra to įrodymai, reikia pripažinti, kad labai neaiškūs, bet yra įrodymai, – tęsė Tarybos patarėjas, - kad keli drakonėliai liko čia, Žemėje, mūsų pasaulyje, bet, pasilikę, jie ėmėsi tam tikrų priemonių, kad liktų visiškai nepasiekiamais, nepastebimais ir nestebimais. Iš dalies tai yra pasiekiama paprasta mimikrija, o iš dalies –neprieinamomis mums ir dabar technologijomis, o tiksliau – gebėjimais, kurie tariamai pasireiškia pas žmones, turinčius žymią patirtį ekstaziškuose NšS. Jeigu netgi apsiribosime tuo, kas parašyta pačio Badhio knygoje, turiu omenyje pažįstamą jums paragrafą iš skyriaus „Skiriamoji sąmonė“, kuriame išvardintos tam tikros nuostabios Bodhio savybės, tai vis tiek išeina įspūdingas vaizdas.

- Kas turima omenyje sakant mimikrija? Kažkas iš mūsų gali pasirodyti esąs drakonėliu?

- Visai įmanoma. – Patarėjas pažiūrėjo kažkur į kompiuterio ekraną ir tęsė. – Tarp mūsų..., o gal visai ir ne tarp mūsų. Mes visi žinome, kad naujausioje istorijoje yra visa eilė įrodymų apie susitikimus su drakonėliais ir netgi Bodhiu. Pavyzdžiui, Nortonas..., - patarėjas suspaudė lūpas, padarė pauzę, nurijo seiles ir pratęsė, - pasakojo, kad mokėsi pas Bodhį ir yra tam tikri spėliojimai, kad tai nebuvo vienkartiniu reiškiniu. Čia esantis Heldstremas, kaip visiems žinoma, tris metus betarpiškai mokinosi pas Bodhį... ar ne taip, Tomai? – Klausimas, tikriausia, buvo retorinis, nes niekas nesiruošė laukti atsakymo ir visi pradėjo kalbėti pertraukinėdami vienas kietą.

- o kaip mes juos rasime?

- problema ne tame, kaip mes juos rasime...

- ar yra tokie, kas dabar kontaktuoja su jais?

- ko mes juos paklausime?

- ką mes jiems pasakysime?

- jeigu jie norėtų, tikriausiai jie jau seniai...

- tai mums netrukdo norėti...

Replikų ir klausimų sūkurys palaipsniui geso ir šiame išgesime atsirado centras. Atsikėlusi, Tora pamatė, jog Tomas atsikėlė ir laukia, kol neįsiviešpataus visiška tyluma.

- Gerai, matyt atėjo laikas..., - jis nutilo ir atsigręžė į Čioką. – Kaip manai?

Tokioje mirtinoje tylumoje Torai netgi pasirodė, kad ji išgirdo, kaip Čiokas linktelėjo. Ji suprato, kad anksčiau, kai ji girdėjo kalbas apie Tomo ir Čioko mokymąsi pas Bodhį, kai skaitė šiuolaikinių komandos istorijas, kad praktika buvo neseniai atkurta dėka betarpiško drakonėlių ir pačių pirmų komandos dalyvavimo, - visą tai ji laikė kažkuo tokiu, kuo norėjosi tikėti, bet įsitikinimas dėl to realumo, vis dėlto, likdavo labai silpnas. Galbūt nerealumo įspūdis susikurdavo dėl rūko, kuris supdavo visus šiuos įvykius. Tomas buvo nepalenkiamas ir kategoriškai atmesdavo bet kokius pokalbius šia tema. O dabar, netikėtai, visiškai nelauktai, išplauta istorija, pusiau-pasaka, galėjo įgyti visiškai konkrečią reikšmę. Ir tas paprastumas, netgi galima pasakyti kasdieniškumas, su kuriuo Tomas paklausė, o Čiokas atsakė, sudarinėjo visiškai neperteikiamą atmosferą, užpildytą paslapties, kuri tuoj, tuoj atsiskleis, jausmo. Tikriausiai ir kiti jautėsi taip pat, nes visų akys blizgėjo ir truko žodžių.

- Manau, daugeliui žinoma mano ne pernelyg pritariama pozicija krypties, kuria nukrypo mūsų tyrimai, atžvilgiu. Tiksliau – toms kryptims. Mano požiūriu, prioritetų sistemą reikia rimtai koreguoti. Mes žinome – kuo buvo mūsų pasaulis iki tol, kol Bodhis parašė savo knygą, kol atsirado pirmieji snukiai – tai buvo nuodingas nuotėkių griovys. Žinome, ką sukėlė tai, jog žmonės, po daugelio metų, pradėjo masiškai pavargti nuo knibždėjimo bukume, NE ir kitam. Mes gerai prisimename Karą, o kai kurie iš mūsų prisimena jį netgi labai gerai... Praėjo tie laikai, kai žmonės vadovavosi žodžiu „reikia“. Dabar mes vadovaujamės, arba bent jau stengiamės vadovautis, tik džiaugsmingais norais, tai yra tokiais, kurie lydimi nuojautos. Bet neturime garantijų, kad į džiaugsmingus norus įsimaišinės ir mechaniški. Mes neturime garantijų, kad sužavėti naujomis atrastomis erdvėmis, lengvai apsvaigę nuo neįtikėtinų galimybių, neįsitrauksime į atradimų darymą dėl atradimų, įspūdžių gavimą dėl įspūdžių. Gaudami „smūgį į jausmus“, naujų įspūdžių gavimo keliu, žmonės patiria ryškius NšS netgi todėl, kad ta pilkumo ir rutinos dalelė, kuri yra juose, išplaunama šių įspūdžių, ir netikėtai įvykusio apsivalymo fone, NšS pradeda reikštis daug ryškiau. Šis mechanizmas akivaizdus ir paprastas, ir nėra nieko nuostabaus tame, kad norisi patirti šį atsilaisvinimo efektą dar, ir dar, ir aš pats taip elgiuosi, bet vienas reikalas – bandyti užkimšti naujais įspūdžiais atsiradinėjantį negatyvų foną bei kasdienybę, o kitas – kryptingai suprasti, kad tokiu būdu nuvarai save į aklavietę, ir eiliuoti įspūdžių gavimą, naujų pasaulių tyrimo eksperimentų atlikimą, ir tiesioginių įšokimų į NšS atlikimą.

Tomas įsižiūrėjo į holovizorių, bandydamas ten kažką rasti.

- Kertas čia? Aha, čiaJ. Štai Kertas, kiek kopijų sulaužė, kol pastatė daiverius į teisingą kelią – matyt jame slypi progresoriusJ. Aš nepalaikydavau jo pastangų – tuščias tai reikalas. Žmogus turi gauti patirtį, kurią jam norisi gauti. Paaiškinti vieną kartą, kitą ir užteks, toliau žmogus pats. Tarsi siūbuodamas iš šono į šoną, kartais iš vieno kraštutinumo į kitą, žmogus gauna patirtį, daro išvadas – kaip jam įdomiau, kaip norisi daugiau. Bodhis vadino tai „ryklio keliu“

- To nėra jo knygose! – kažkas sušaukė.

- Taip..., - sutiko Tomas, - knygose to nėra.. bet vis dėlto jis tai taip vadina.

- Bodhis TIKRAI egzistuoja?!

- Taip, Bodhis tikrai egzistuoja, - patvirtino Tomas. – Ir, atrodo, tai beveik viskas, ką jūs norėjote žinoti šia tema, o aš užsikrėčiau nuo Kerto ir pradėjau skaityti pamoksląJ

- Dar kas nuo ko užsikrėtė..., - kažkas metė bendram juokui.

- Bodhis egzistuoja, tai natūralu, o jūs ką galvojote, kad mes su Čioku vedžiojame jus už nosies? Ir snukiai egzistuoja, ir drakonėliai. Perteikimo linija niekur nedingo. Bet ne, reikalai visai ne pamoksle, o štai ką aš norėjau pasakyti – visi jie egzistuoja ir kai kurie netgi daug arčiau negu tai galėtų atrodyti, bet pagrindinė priežastis to, kad jie laikosi izoliuotai, yra tame, kad jų atžvilgiu, mūsų civilizacija išgyvena apsvaigimo nuo perspektyvų gauti neįtikėtinus įspūdžius periodą – beje, NšS sumažėjimo kaina. Jie laiko tai natūraliu, neišvengiamu procesu, įtakoti kurį nėra jokios galimybės. Po audringo įspūdžių nuo naujų pasaulių, tame tarpe ir gyvenamų, atradimų vartojimo neišvengiamai prasidės išsiblaivymas, nuosmukis, kai mes pradėsime vienas po kito, kartas po karto pastebėti, jog NšS dalelė tampa vis mažesnė, o įspūdžiai – ryšium su tuo – vis primityvesni, dėlto mums norėsis jų daugiau ir dažniau... na bendrai – paprasta, žemyn einanti, spiralė. Pasiekę šios spiralės apačią, mes patirsime šoką, krizę, bet neilgam ir nelabai stipriai – dėka to, kad tiesiojo kelio praktika jau labai giliai integravosi į mūsų kultūrą, mes jau tiesiog nesugebame pamiršti NšS, todėl krizė bus trumpa... na... santykinai trumpa, žinoma. O kai priartėsime prie dugno – na ne mes asmeniškai, juk mes, būdami priekiniame tyrimų fronte, išgyvename visą tai greičiau, intensyviau, o štai kai kiti žmonės, iš pradžių įsitraukę į galimybę keliauti skirtinguose pasauliuose, paskui paskendę šiuose įspūdžiuose iki galvos, paskui priartėję prie kraštutinio krizės taško, tada ir ateis laikas, kai snukių įtaka taps pageidautina bei efektyvi.

- Kodėl gi tada „laikas“? Reiškia dabar dar ne „laikas“ – pastebėjo kažkas ir Patarėjų. – Štai aš, pavyzdžiui, nė karto nebuvau pasinėrimuose, pas mane dar viskas priekyje – ir apsvaigimas, ir išsiblaivymas...

- Laikas. Kalbu dabar ne apie masinio bendradarbiavimo pradžią, o apie tai, kad laikas mums AIŠKIAI sužinoti apie tai, kad perteikimo linija, pradėta nuo Bodhio, nenutraukta, ji egzistuoja ir vystosi. O padaryti tai įmanoma tik susitikus veidas į veidą su juo. O čia dar šita istorija su Nortonu... ši paslaptinga, nesuprantama nužudymo istorija..., - Tomas užsikirto sakydamas žodį „nužudymas“. – Noriu kažką padaryti, mes visi norime kažką padaryti. Tai nesusidėlioja mano galvoje, bet vis dėlto Nortono tarp mūsų jau nėra, todėl, kad jis negyvas. Tai ne juokai, ne laiko-erdvės paradoksai – jis negyvas ir žinau tai taip pat tiksliai, kaip tai, kad pats aš – esu gyvas. Ir vis dėlto jeigu nesikreipsime pagalbos į snukius, žinosiu, kad padariau ne viską, kas nuo manęs priklauso. Nelaukiu stebuklų, neva jis prisikels iš mirusiųjų – esu pakankamai blaiviai mastantis – daivingas išmokina blaivumo... bet laukiu aiškumo, noriu SUPRASTI – kas įvyko, kodėl, kaip to išvengti ateityje, todėl, kad atgal kelio, tikriausiai, nėra – juk mes iš tikrųjų negalime padėti kryžiaus ant mūsų siekimo – atkaklaus ir džiaugsmingo siekimo prasimušti link nežinomų suvokimų, rezonuojančių su NšS, prasimušti link artimų mums būtybių, turiu omenyje visus Žemės snukius... mes negalime, nenorime būti kastruotais „gamtos valdovais“, būti atskirtais nuo TIEK jaučiančių, sąmoningų, o kartais velniškai simpatiškų mums būtybių – tame tarpe ir kituose pasauliuose – tai, ir yra kastracija. Reikia kažką daryti, kad nebūtų daugiau aukų, todėl, kad mes nesustosime, būtent todėl ir atėjo „laikas“.

Tomas atsisėdo ir kilusioje maišatyje, kur kiekvienas kažką sakė ar tai pačiam sau, ar tai kaimynui, likdavo tik arba pasiduoti ažiotažui ir pačiam pradėti kalbėti nesąmones, arba, ką, ir darė Tora, tiesiog išsidrėbti, ir spoksoti į lubas, kur dirbtinos saulės spinduliuose abejingai vagojo akvariumo vandens erdvės, ir viskam indiferentiškos žuvys bei jų snukiai. Tora buvo priversta pripažinti, jog nelabai lengva buvo tikėti, kad greitu laiku jie susibroliuos su jomis po koralų ir dumblių pastoge.

 

<< Back

Forward >>