« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 30

Dvi dienos, kurios, pagal Tomą buvo būtinos pasiruošimui prieš susitikimą su snukiais, buvo Torai labai prasmingomis. Vaiu aktyviai užsiėmė Žemės istorijos studijavimu, retkarčiais ateidavo pas ją su klausimų sąrašu. Jis kategoriškai atsisakė su kuo nors kitu susitikti, kol geriau nesupras žmonijos istorijos ir psichologijos. Jis taip pat perdavė merginos prašymą, kuri prašė tam tikrą laiką palikti ją ramybėje, neuždavinėti jokių klausimų ir, pagal galimybę, išvis apsimesti, kad jos nėra. Tora taip ir padarė, didelį laiko dalį leido saloje, o ateidama į kotedžą, stengėsi net nežiūrėti į merginos pusę, kai ta nepastebimu šešėliu prasmukdavo nuo stogo į kambarį arba atgal.

Susitikimas buvo paskirtas didelėje tyrimų centro salėje, kad nesusidarytų spūstis ir, kadangi niekas neįsivaizdavo – kaip atrodys susitikimas, ir apie ką bus kalbama, mažai kas susilaikė nuo visokiausių įmanomų prognozių bei spėliojimų. Heldstremas į klausimus atsakinėjo trumpa sentencija, kuri, visų pirmą reiškė, kad nereikia jo užknisti klausimais, o, visų antrą, jokios prognozės nepasitvirtins – tai jis gali netgi garantuoti. Po tokio kategoriško tvirtinimo, hipotezių banga atslūgo, liko tik spėliojimai – su kuo bus šis susitikimas.

Pačiu paskutiniu momentu atsirado Čiokas ir, pasišnibždėjęs apie kažką su Tomu, matyt, nesutiko su jo nuomone. Įnirtingas, nors ir suvaldytas šnibždesys, o taip pat išraiškus gestikuliavimas prikaustė visų dėmesį, todėl beveik niekas nepastebėjo žmogų, kuris prasmuko tarp stovinčių ir sėdinčių žmonių, sustojo šalia Tomo ir Čioko, tarsi galvodamas, kur jam geriau įsitaisyti.

Tik kai jis pakėlė ranką, ragindamas nutilti, pasidarė aišku, kad šis žmogus kažkuo neįprastas, nors kol kas ir nebuvo aišku – kuo būtent, o į jį atsisukusių Tomo, ir Čioko žvilgsniai nepaliko abejonių – susitikimas prasidėjo. Ir vėl Tora nustebo – kaip viskas atsitiko greitai, ir kasdieniškai – visiškai nepanašiai į kažkokį svarbų įvykį.

- Mano vardas Trajlangas, - prisistatė žmogus. – Aš esu pirmos bangos drakonėlis. Tomas pasakė, kad atvykimas kažko iš būtent pirmos bangos būtų jums labiausiai įspūdingu.

Trajlangas atsisėdo.

- O Bodhis neateis? – kažkas pasidomėjo.

- Bodhis neateis, bet kokiu atveju ne šį kartą, bet pasistengsiu neleisti jums nuobodžiauti. Jūs visi gerai žinote amžiaus iki Didžiojo Vaikiško Karo istoriją. Jūs be abejo skaitėte, kad devyniolikto amžiaus pabaigoje fizika buvo laikoma užbaigtu ir neperspektyviu, karjeros kūrimo atžvilgiu, mokslu. Tam tikri papildymai, pataisymai ir patikrinimai jau nevaidino didelio vaidmens – fizinis pasaulio vaizdas buvo aiškus. Rentgeno pastebėti spinduliai, kurie prasiskverbdavo pro kietus kūnus, buvo, žinoma, labai keistu reiškiniu, taip pat, kaip ir Bekerelio atrastas fotojuostos ryškinimas esant radžio rūdai, bet tai nekeitė esmės...

Nuostabos šnibždesys pasidarė labai pastebimas ir Trajlangas nusišypsojo.

- Visai nesitikėjote ateiti į fizikos istorijos paskaitą? Nieko, turėkite kantrybės. Kitas fizikos perversmas, kvantinės ir reliatyvumo teorijos sukūrimas viską apvertė aukštyn kojomis. Atrodė, jau užbaigtas mokslas, vėl pasidarė jaunas. Prasidėjo technologijų amžius. Praėjo šimtas metų ir viskas pasikartojo – vėl fizika pasirodė mokslininkams užbaigtu mokslu ir nors paskutinių atradimų apimtis vis dėlto buvo labai reikšminga, nieko fundamentalaus jau nebuvo tikėtasi. Kvantinė chromodinamika, sustojusi šviesa ir kitas kvantinių kompiuterių sukūrimas - apskritimu bėgiojanti šviesa, nereikalingais padariusi griozdiškus greitintuvus, stygų teorija, kuri buvo pasiruošusi suvienyti ir galų gale suvienijo kvantinę teoriją su santykinumo teorija, tuo pačiu išsprendus šimtmečius mokslininkus kankinančią problemą – buvo dar su kuo dirbti, nekalbant jau apie laukiamą technologijų progresą, ir tas progresas iš tikrųjų atėjo, galutinai, ir vos ne nesugrįžtamai parito po savimi visą planetos gyvybę. Niekas ir nepastebėjo, kaip pačioje dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje atsirado Bodhio „Tiesiojo Kelio Praktika“, nors ir nebuvo kam pastebėti. Juk fizikai ir technologai – žmonės, užimti tiksliais mokslais, prietaisų kiūrimu ir neįmanomo sudėtingumo matematinių užduočių sprendimu. Laisvu nuo darbo laiku jie, žinoma, taip pat galėtų tapti „lyrikais“ – rašyti eilėraščius, darbuotis daržuose, skaityti prozą, arba užsiimti budizmu, skaityti Kastanedą arba TKP. Bet tarp „lyrikos“, net jeigu ir nelabai reikšmingos, ir tiksliųjų mokslų gludėjo neapsakomo dydžio praraja.

Monitoriai rodė Trajlango vaizdą stambiu mastu ir Tora atkreipė dėmesį į tai – kaip neįprastai atrodė jo akys. Jos tarsi švietė iš vidaus, nors, nuo ko būtent galėjo atsirasti toks vizualinis efektas, Tora negalėjo suprasti.

- Savo ruožtu tie, kas dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje atrado tiesiojo kelio praktiką, buvo labai nutolusiais nuo mokslo žmonėmis, - tęsė Trajlangas. – Prieš juos atsivėrusi gyvenimo be bukumo, be negatyvių emocijų, užpildyto kelionėmis į nušvitusius suvokimus perspektyva apėmė kai kuriuos su tokia jėga, kad galiausiai jie tapo snukiais ir drakonėliais. Fizika ir matematika domino juos tik tiek, kiek reikėjo – tik kaip būdas gauti intelektualinį mėgavimąsi. Bodhis taip pat pradžioje sukaupė savo dėmesį ties grynai psichiniais praktikos apsektais ir tai buvo visiškai pateisinta, kadangi kol žmogus nepasiekė nepertraukiamą arba beveik nepertraukiamą nušvitusį foną, kol jis negavo pakankamos ekstaziškų NšS patirties, visos durys prieš jį likdavo uždarytos. Netgi pirmi snukiai ir drakonėliai pačiose savo audringiausiose fantazijose negalėjo įsivaizduoti to – kokios perspektyvos prieš juos atsivers priklausomai nuo jų postūmių praktikoje, nors, norėčiau pabrėžti, jau pats savaime nušvitusių suvokimų patyrimas kaip buvo, taip ir liks, pačia reikšmingiausia, pačia nuostabiausia ir patraukliausia patirtimi – nepriklausomai nuo visų pašalinių atradimų, kuriuos jie darė tuo pačiu metu.

- Turi omenyje kelionę sąmoninguose pasauliuose, suvokimų integraciją, apgyvendintų pasaulių atradimą ir kitus? Kalbėdamas apie pašalinius atradimus tu tai turi omenyje?

- Ne tik. Užduokime sau tokį klausimą, - Trajlangas supynė rankų pirštus, o didžiuosius pirštus atkišo į viršų. – Ar iš istorijos žinome žmones, kurie darytų mums neįprastą, nepamirštamą įspūdį savo nuoširdumo lygiu, savo gebėjimu aiškiai ir revoliucingai galvoti, kurie sukeltų mumyse ryškią simpatiją ir netgi ištikimybę? Žinome. Ramakrišna, toks, koks jis pasirodo mums iš Išervuda ir Mahendra Nath Gupta knygų puslapių, o taip pat iš Vivekenados, Abhendanando ir kitų žodžių, sudaro neišdildomą įspūdį. Kaip teisingai pastebėjo Išervuda, galima paklausti – kas buvo Ramakrišna, o kuo jis nebuvo, bet neabejotinai lieka vienas dalykas – prieš mus – neįtikėtinas fenomenas, o kas labiausiai nuostabu – šio fenomeno gyvenimas, nors ir trumpas, buvo tiesiog užprotokoluotas daugybės jo mokinių, ir tiesiog mėgstančių jį klausyti žmonių – o buvo ką rašyti, nes su žmonėmis jis bendravo beveik nuolatos, ypač paskutiniais metais. Lengva suabejoti dėl kokio nors „dvasinio mokytojo“ artimiausių mokinių liudijimų – dėl tam tikrų stimulų jie galėjo pagražinti viską arba tiesiog sumeluoti. Ramakrišnos atvejis yra išskirtinis, kadangi tarp artimiausių jo liudininkų ir mokinių – dešimtys visiškai skirtingų požiūrių žmonių! Tarp jų ir išsilavinęs intelektualas Abhedananda, kurio aplink pirštą neapvyniosi - užtenka pavartyti jo dešimties tomų rašinių rinkinį, kad įsitiktume dėl jo ypatingo intelekto aštrumo ir išvis blaivaus požiūrio į gyvenimą. Tai ir Vivekenada – žmogus, kuris sudaro ypatingai nuoširdaus ir taip pat intelektualiai išsivysčiusio įspūdį. Vivekenada, skirtingai nuo kitų, pavadino Ramakrišną ne tiesiog nuoširdžiu, ne tiesiog nuostabiu žmogumi, o dievu, kam buvo būtina išgyventi kažkokį ypatingą išgyvenimą, kažkokį ypatingą suvokimą, kuris nepaliktų abejonių – o mes žinome, kad tam, kad neliktų abejonių, reikia visos tokių išgyvenimų eilės, o ne vieno, kito. Tarp tų, kas aprašo skirtingus stebuklus, išgyventus bendraujant su Ramakrišna, yra ir visiškai „žemiški“ žmonės – pavyzdžiui, Giriš – žymiausias dvidešimto šimtmečio bengalų dramaturgas – žmogus, kuris leisdavo laisvą nuo teatro laiką girtuokliaudamas ir dulkindamas prostitutes. Autoritetingi gydytojai, svarbūs politikai(!), žymūs religiniai veikėjai, kurie, bendrai sakant, turėjo matyti Ramakrišnoje savo konkurentą, ir kai kurie iš pradžių taip, ir žiūrėjo į jį... kas, visi jie galų gale išprotėjo? Visi jie kartu su Ramakrišnos mokiniais susitarė sukurti mitą apie savo mokytoją? Kitaip sakant, visi jie tiesiog melagiai, tegul netgi ir besivadovaujantys kokiais nors gerais tikslais? Tikriausiai buvo kažkoks propagandos centras, kur formavosi direktyvai, mitai ir klaidingi liudijimai? Nesąmonė. Tuo neįmanoma patikėti. Ramakrišnos fenomenas tuo ir nuostabus, kad jo gyvenimas prabėgo šimtų, jeigu ne tūkstančio, kitų – visiškai skirtingo plauko žmonių. Aprašymai to, kaip elgėsi Ramakrišna, apie ką jis kalbėjo su žmonėmis – juk tai irgi nepaprastai parodomasis dalykas! Kuo labiau žmogus sugundytas tyrinėti savo suvokimus, tuo labiau jis ištreniruotas šalinti pripiešimus, kuo didesnė jo aiškaus mąstymo ir įvairių nušvitusių suvokimų patyrimo patirtis, tuo labiau nepalenkiamas įsitikinimas tuo, kad Ramakrišna buvo ypatingai nuoširdžiu žmogumi, patiriančiu neįtikėtinos jėgos bei gilumos nušvitusius suvokimus. Kuo dažniau ir labiau tu patyri NšS, tuo labiau rezonuoja Ramakrišnos žodžiai su NšS. Tai – viena klausimo pusė.

Trajlangas padarė pauzę ir aprėpė žvilgsniu klausančius jį žmones.

- Bet yra ir kita pusė. Ar galime mes – suaugę, rimti žmonės, rimtai patikėti tais stebuklais, kurių liudininkais buvo bendraujantys su Ramakrišna? Nevardinsiu jų – Išervudo knygoje jų pakankamai daug aprašyta. Norisi tikėti tais stebuklais, bet ar pavyksta? Ar neatsiranda kritinis išsišakojimas tarp mūsų noro patikėti ir negalimumo pajausti bent jau kažkiek reikšmingą ir tvirtą įsitikinimą tame, kad visa tai – tiesa? Prisiminkime kitą istoriją, kurią aprašė Kastaneda. Don Chuano ir kitų karių figūras iš jo knygų įsivaizduojame kaip gyvas. Bet, kaip galima patikėti tuo, kas ten parašyta??

Tardamas šiuos žodžius Trajlangas žiūrėjo į auditoriją tokiu žvilgsniu, tarsi jis pats tikrai negalėtų patikėti tokia akivaizdžia nesąmone.

- Taip ir norisi visą tai pavadinti pasakomis ir padėti knygą ant nemokslinės fantastikos arba antrarūšės ezoterikos lentynos. Bet... šios pasakos sumaišytos su neįtikėtino vertingumo tūriniu! Nepriklausomai nuo to – tiesa ar išgalvojimu yra neįtikėtini Kastanedos aprašyti stebuklai, kuriuos išdarinėjo Don Chuanas, Don Chenaras ir t.t. – mintys, kurias sutinkame jo knygose, patirtis, kurią patvirtinti gali bet kas, praktikuojantis TKP, neabejotinai liudija tai, kad Don Chuanas ir kiti kariai, arba tiesiog jų prototipas arba prototipai (juk kažkas, kaip viską besuktum, buvo tų minčių ir siūlomų praktikų autoriumi!), buvo žmonėmis, turinčiais gilias žinias ir nuostabią patirtį – atsitiktinumo metodu tokios „fantastikos“, kuri su tokiu tikslumu sutaptų su mūsų asmeniniais rezultatais, neparašysi. Na o Dalai-Lamos-XIV knygose, kurį asmeniškai pažinojau ir, kuris, šio laiko žmonėms sudarinėjo tokį didžiulį įspūdį savo nuoširdumu, tikrumu bei noru bet kokia kaina nejausti negatyvių emocijų, argi jo knygose, o taip pat jo artimiausių draugų, tarp jų Tulku Ugren Rinpoče, knygose, argi nėra vaikiškai atrodančių stebuklų aprašymų, tokių, kaip vienuolių dingimas vaivorykštės kūne? Skraidymų ore? Bet koks daugiau ar mažiau rimtas žmogus, nekalbant jau apie mokslininkus, tokias knygas su atodūsiu padės ant grožinės literatūros lentynos (geriausiu atveju), bet jau tikrai ne šalia Rasselo Bertrano arba Teodoro Mommzeno. Pasakos ir yra pasakomis. Na, Bodhis taip pat „atisižymėjo“ – prisimenate įvairių „stebuklų“ aprašymus, kuriuos neva fiksavo su juo bendraujantys snukiai. Tarp jų ir akimirksniniai persistūmimai erdvėje, atsiradimai ir dingimai, levitacija, minčių skaitymas ir ateities bei praeities sužinojimas. Snukių aprašymuose nereti ir prisiminimai apie tai, kad Bodhis galėjo pakankamai laisvai valdyti, pavyzdžiui, orą.

- Apie orą neprisimenu...

- Tai ne jo knygoje, o Jarkos ataskaitose...

- Tuoj, - Tomas pasirausė ir, išrinkęs reikalingą punktą, paspaudė mygtuką savo atminties kortelėje. Ant ekrano pasirodė tekstas: „Vakar, kai grįžinėjome po daivingo, prasidėjo lietus, o kai artėjome prie uosto, lijo labai smarkiai. Nenorėjau sušlapti, nes atsarginių rūbų kambaryje neturėjau. Tada Bodhis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „paprašysiu lietų, kad liautųsi“. Aš – „kaip tai?“ Kai valtis beveik prisišvartavo, lietus baigėsi! Mažiau nei per pusę minutės labai stiprus lietus visai baigėsi. Atsigręžęs, Bodhis pasakė: „štai taip.““

- Ši citata iš ankstesnių Jarkos dienoraščių, - paaiškino Tomas. O štai dar. Jis dar truputį pasirausė failuose ir vėl ekrane pasirodė tekstas: „Mes trise – aš, Ežatina ir Bodhis, priėjome prie Bankaro. Nuo Luknos ėjome lėtai, kalbėdami ir žiūrėdami į kalnus, upelius ir krioklius – vis dėlto Nepale patys gražiausi, patys gyvybingiausi upeliai iš visų, kuriuos mačiau. Kai beveik priėjome prie Bankaro, mūsų tolesni norai nesutapo – Ežatina norėjo eiti toliau, iki Namče, Bodhis siūlė čia sustoti, nes manė, jog Ežatina neteisingai vertina savo jėgas, ir pirmą žygio dieną nesugebės be pervargimo praeiti tokį kelio gabalą, ypač atsižvelgiant į pakilimą prieš Namče. Aš siūliau paeiti dar valandą ir sustoti kitoje gyvenvietėje. Oras buvo saulėtas, truputį debesuotas. Penkiasdešimt metrų nuo svečių namų, kuriuose siūlė apsistoti Bodhis, prasidėjo lietus. Bodhis gudriu žvilgsniu pažiūrėjo į mus ir pasakė: „štai ir lietus, po lietumi tikrai nenorėsime toliau eiti“. Mes sureagavome į tai kaip į juoką ir, taip pat juokais, užpuolėme Bodhį, kad negalima naudotis tokiais triukais. Bet vis dėlto lietus sustiprėjo ir nusprendėme čia papusryčiauti, o vėliau nuspręsti, ką daryti toliau. Pusryčiaudami priėjome bendruos nuomonės, kad geriau būtų pernakvoti kitoje gyvenvietėje. Tada Bodhis pasakė: „gerai, reiškia reikia atšaukti lietų“. Kol gėrėme arbatą ir kažką valgėme, oras buvo apsiniaukęs, ir lijo. Bet kai tik paėmėme kuprines, nusileidome į pirmą aukštą ir priartėjome prie išėjimo, lietus baigėsi! Bodhis, vėl, tarsi juokaudamas, paklausė – kaip norėtumėte – kad būtų tik saulė, ar saulė su debesimis? Mes užsinorėjome saulę ir debesis, kad nebūtų per karšta. Taip ir buvo – lengvas debesuotumas, ir švelniai pro jį šildanti saulė. Tam tikru momentu saulė pradėjo stipriau deginti ir Ežatina pasakė, jos jai jau per karšta. Po dešimties sekundžių vėl pasidarė kaip ir anksčiau. Bodhis paklausė – „taip gerai?“. Mes paskui dar juokais prašėme tai padidinti šilumą, tai sumažinti ir mūsų norai išsipildydavo per 5-10 sekundžių. Ir tai jau nebuvo juokai, nes viso to nebuvo įmanoma paaiškinti sutapimu. Praeidami šalia patikrinimo posto, kur buvo apiformindami leidimai žygiui, mes įėjome į namuką ir pamatėme ten trimatį viso rajono aplink Everestą žemėlapį. Apie penkias minutes mes šokinėjome aplink jį, ieškojome pažįstamas vietoves ir maršrutus. Išėjus iš namelio vėl lijo. Pasakiau Bodhiui, o jis atsakė, kad tiesiog atsitraukė, apžiūrinėdamas kalnų maketą. Po dešimties-dvidešimties sekundžių vėl nusistovėjo geras oras – saulė ir lengvas debesuotumas. Kai priėjome prie tilto, už kurio prasidėdavo pakilimas į Namče, pasakiau, kad visai neblogai būtų, jeigu šviestų saulė ir tuo pačiu pradėtų rasenti smulkus lietutis – toks, kaip vandeninės dulkės prie krioklio, kad truputį galėtume atsigaivinti prieš pakilimą. Ir kai ėjome tiltu, būtent toks lietutis, ir prasidėjo – tuo pačiu švietė saulė, ir buvo labai malonu.“

- Viskas. – Tomas patraukė savo atminties kortelę ir Trajlangas pratęsė.

- Tokie paragrafai iš karto sukelia skeptikus pas labiausiai pragmatiškai nusiteikusius TKP besidominčius, nors atvejis su Bodhiu, žinoma, skiriasi nuo kitų – juk jo knyga – tai praktiškai vadovėlis, instrukcijų rinkinys, kuriu tikslumu nereikia tikėti – bet kokia minute gali patikrinti ir įsitikinti, kad jeigu tiksliai laikysies instrukcijos nurodymų, tai ir netrukus gausi atitinkamą rezultatą.

Trajlangas pakeitė pozą ir nusišypsojo.

- Čia, žinoma, taip pat yra savo niuansai, juk tam, kad laikytumeis Bodhio knygoje pateiktų instrukcijų, būtina turėti bent jau minimalų nuoširdumą. Pačiais pirmais TKP išplatinimo dešimtmečiais galima buvo susidurti su kvailiausiais kritikavimo bandymais. Kai kurie iš jų buvo tiesiog siaubingai kvailais, kas netrukdė labiausiai bukai skaitytojų daliai priimti tai ir palaikyti – jeigu jūs nieko prieš, aš pateiksiu kelis pavyzdžius, gerai? Nors, ne, kam, juk netgi yra Bodhio parašytas straipsnis apie tai: „Kritikos ir kritikai“ – jūs tikriausiai visi skaitėte. Tai kas išeina? Išeina – beje, kartas po karto – keista situacija – nustebę, ypatingai nuoširdūs žmonės, ir visi kaip parinkti – fantazuotojai, kabinantys makaronus ant pasitikinčios publikos ausų? Prisimenate – pas Satpremą – situacijos aprašymas, kai Aurobindo sėdėjo savo kambaryje, kai prasidėjo audra – labai stiprus vėjas, liūtis, medžiai linksta, mokiniai įeina į Aurobindo kambarį uždaryti langą ir mato – langas atidarytas, bet audra nepatenka pro jį į vidų! O pats Aurobindo – prisimenate, kaip jis aprašinėjo, kad sėdėdamas kalėjime meditacijos metu patyrė levitaciją? Štai velnias! Kas gi tai – eilinė plepių gauja. Ir vėlgi – šis spaudas nesiderina nei su paties Aurobindo asmenybe, nei su Satrpemo... Ir situacija dar labiau apsunkinama tuo, kad tikri mulkiai visokiais būdais stengiasi platinti gandus apie save ir apie savo gebėjimus daryti visokiausių rūšių stebuklus.

Paradoksas! Bet juk mes galime tiesiog praeiti šalia tokio paradokso, išoriškai, žodžiais pripažindami „tokių reiškinių galimybę“ ir tuo metu išstumdami aiškumą, kad įsitikinimas dėl tokių aprašymų yra labai, labai silpnas... Juk reikia visą tai kažkaip paaiškinti?

Trajlangas padarė gestą, leidžiantį suprasti, kad jis keičia temą.

- Grįšime prie to vėliau, o dabar vėl pakalbėkime apie fiziką. Galiu suprasti jūsų nuostabą: kvietėme drakonėlį, o ne fizikos lektorių. Na... turėkite kantrybės. Kadangi tarp jūsų, kaip manau, nedaugelis jaučia rimtą susidomėjimą fizika ir turi pakankamą aiškumą bent jau pačiuose kvantinės mechanikos ir reliatyvumo teorijos pagrinduose, pasistengsiu papasakoti kuo įmanoma paprasčiau ir trumpiau. Pirmą, ką reikia tvirtai įsavinti, yra tai, kad šviesos greitis – pastovus dydis. Tai ne teorija, tai faktas ir pastebėtas jis buvo Maikelsono ir Morli bandymuose, kurie matavo greičio šviesą pagal Žemės judėjimo aplink saulę ir prieš jį. Pirmu atveju šviesos greitis būtų pridėtas prie žemės aplink saulės judėjimo greičio, o antru – atimtas, ir paėmus aritmetinį vidurkį, jie gautų ieškomą dydį. Viskas paprasta. Išskyrus rezultatus – jie išėjo nepaprasti – abejuose eksperimentuose šviesos greitis išėjo vienodas. Ateityje buvo atlikta daugybė kitų eksperimentų, kurių tikslumas buvo daug tikslesnis negu tų pirmų bandymų, bet rezultatas liko nepakeistas: šviesos greitis – nekintamas dydis, lygus maždaug 299792458 metrų per sekundę, arba - ką lengviau įsiminti – trys tūkstančiai kilometrų per sekundę.

Žinoma, tai reiškė, kas visi įsivaizdavimai apie pasaulį apsivertė aukštyn kojom. Klasikinė fizika, žinoma, liks nepajudinama žinomuose mums greičių, masių, energijų diapazonuose, nes milijonai eksperimentų, šimtų metų bėgyje atliekamų tūkstančiuose laboratorijų, nenuneigiamai įrodė Niutono pasaulio aprašymo teisingumą, kur greičių sudėties dėsnis nekintamai pasitvirtindavo. Bet šviesos greičio nekintamumas sukėlė supratimą, kad fundamentalūs įsivaizdavimai apie pasaulį turi būti pakeisti – beje, tokiu būdu, kad niutoninė fizika liktų nepaliesta, bet ir, kad naujai atrasti faktai būtų paaiškinti.

Kaip žinoma, Einšteinas sugebėjo išspręsti šią problemą, pasiūlęs prielaidą, jog šviesos greitis yra maksimaliu, iš principo išvis įmanomu, greičiu, ir, kad esant greičiams artimiems šviesos greičiui, taip vadinamiems „reliatyvistiniams“, įvyksta nuostabūs erdvės, masės ir laiko pasikeitimai. Anksčiau erdvė ir laikas buvo suprantami kaip kažkas panašaus į areną, kurioje materialinis pasaulis kūrė savo pastatymą. Dabar erdvė ir laikas tapo lygiateisiais fizinių procesų dalyviais – susispausdami ir plėsdamiesi, lėtėdami ir greitėdami.

Išvis reliatyvumo teorija atrodo labai paprastai, o tiksliau sakant – labai paprastai atrodo jos lygtys. Ir tai gali sukelti klaidingą įsitikinimą, kad mes gerai SUPRANTAME reliatyvumo teoriją. Tiesą sakant, tam, kad pradėtume ją gerai suprasti, būtina dėmesingai, neskubant, apžiūrinėti vieną reiškinį, kurį mes stebime, po kito, o taip pat spręsti užduotis, kurios atsiradinėja detaliai tyrinėjant klausimą.

Kadangi pilnas reliatyvumo teorijos išdėstymas dabar vis dėlto neįeina į mano užduotį, - nusišypsojo Trajlangas, - aš susikaupsiu ties vienu aspektu, o būtent, ties laiko sulėtinimo aspektu. Įsivaizduokime, kad mes išsiunčiame kosminį laivą nuo Žemės. Kai jis įsibėgėja iki sub-šviesos, tai yra beveik šviesos, greičio, stabdome jį, apsukame, jis vėl įsibėgėja ir vėl stabdome, dabar jau prie Žemės. Kosmonautas išgyvena tik vieną savo gyvenimo valandą, o pas mus gali praeiti mėnuo, arba netgi metai – priklausomai nuo to, kaip arti šviesos greičio buvo įsibėgėjęs laivas.

Atsiranda toksai paradoksas – juk judėjimas yra santykinis ir kodėl pasensime būtent mes – likę Žemėje? Juk kosmonautas matė, kad būtent Žemė greitai tolo nuo jo, paskui sustojo, apsisuko ir pradėjo artintis. Bet vis dėlto pasensime būtent mes, nes nepriklausomai nuo simetrinio mūsų judėjimo aplink vienas kitą grafiko, mes patyriame SKIRTINGUS pojūčius. Materija, iš kurios mes susidedame, bus veikiama skirtingų poveikių. Kai kosminis laivas pradės įsibėgėjimą, būtent kosmonautas pajaus staigų savo masės augimą, taip vadinamą „perkrovą“. Ir atvirkščiai – stabdymo metu jis vėl ją patirs. Būtent įsibėgėjimo metu mūsų koordinačių sistemos nustoja būti simetrinėmis, lygiateisėmis, kaip tai būtų tolygaus, tiesiaeigio judėjimo vieno kito atžvilgiu atveju.

Galima sugalvoti daugybę įdomių užduotėlių, pavyzdžiui – jeigu kosmonautas, skrendantis su sub-šviesos greičiu, įjungs žibintuvėlį ir paleis šviesą prieš save, tai, remiantis tuo, kad šviesos greitis vakuume yra visada tas pats (neva šviesos „sulėtėjimo“ skirtingose aplinkose mes nepastebime, nes šis sulėtėjimas tik iliuzinis, įvykstantis dėl daugialypio šviesos lūžio ir tokiu būdų jo trajektorijos padidėjimo), išeis, kad ir kosmonautas skrenda beveik kartu su šviesos greičiu, ir jo žibintuvėlio šviesa nuskrenda nuo jo beveik su tuo pačiu greičiu! Ar tai reiškia – kosmonautas matys, kaip fotonas nuskrenda nuo jo su sraigės greičiu? Ne. Kosmonauto atžvilgiu šviesa skris nuo jo su tuo pačiu greičiu – 300 tūkstančių kilometrų per sekundę, bet MES, žiūrėdami į visą tai, matysime, kaip fotonas taikiai kaba prieš kosmonautą.

Tam, kad aprašinėtume tokius nuostabius vaizdus, patogu būtų įvesti supratimą „erdvės sutrumpėjimas“. Mes sakome, kad erdvė sutrumpėja judėjimo kryptimi. Esant mums prieinamiems greičiams nei laiko sulėtėjimo, nei erdvės sutrumpėjimo mes negalime pastebėti, bet specialiuose bandymuose, kur elementarios dalelės įsibėgėja iki sub-šviesinių greičių, abu šitie reiškiniai labai gerai matomi. Pavyzdžiui, elementarioji dalelytė, įsibėgėjusi greitintuve, gali išgyventi tūkstantį kartų ilgiau nei kita tokia pat dalelė, kuri nėra įtakojama greičio.

Įvedus supratimą „erdvės sutrumpėjimas“ mes galime pateiktus paradoksus aprašinėti labiau suprantama klaba. Mes matysime, kaip fotonas vėžlio tempu pabėga nuo kosmonauto, bet tai tik MUMS taip atrodys, o juk ir fotoną, ir kosmonautą, ir erdvę tarp jų mes matome siaubingai suspaustoje formoje, ir tas pats vienas centimetras, kuris, kaip mums atrodys, nutolo nuo kosmonauto per sekundę, to kosmonauto pasaulyje bus lygus tiems patiems trims tūkstančiams kilometrų. Na ir pats kosmonautas mums atrodys turintys mikroskopinį plotį jo judėjimo kryptimi. O mes jam, savo ruožtu, atrodysime taip pat juokingai.

Dar galima prisiminti apie masę. Masė – tai faktiškai kūno inercijos matas. Arba atvirkščiai – kūno inercija – jo masės matas. Fizikos dėsnių atžvilgiu visa tai yra lygu. Tai yra, jeigu aš noriu įbėginti apelsiną, turėčiau pradėti nuolatos naudoti tam jėgą, savo energiją – apelsinas pradės įsibėgėti, ir tuo metu jaus perkrovą. Kalbant apie masę, pageidautina pravesti ribą tarp supratimų „masė“ ir „svoris“. Masė – tai būtent kūno inertiškumo matas – apie tai dabar ir kalbėsime. Tuo tarpu „svoris“ – jėga, su kuria kūnas spaudžia atramą. Mūsų dalykinės veiklos patogumui mes naudojame šiuos terminus su viena ta pačia reikšme. Mes galime pasakyti „šio apelsino masė yra kilogramas“, ir galime pasakyti „jis sveria kilogramą“ – fizikos atžvilgiu, šitie abu tvirtinimai yra nelygiaverčiai, bet mūsų buitiniame gyvenime mes ignoruojame šiuos subtilumus ir dabar mes taip pat galime juos ignoruoti.

Taigi – įsibėgėdamas apelsinas jaus perkrovą, jo svoris tuo metu augs, tarytum jeigu jis gulėtų ant svarstyklių, tai įsibėgėjant svarstyklės rodytų svorio padidėjimą, tai yra, jėgos padidėjimą, su kuriuo apelsinas spaus svarstyklių lėkštę.

Tam, kad reliatyvumo teorija būtų neprieštaringa, Einšteinas turėjo daryti prielaidą, kad būtent todėl mes ir negalime įbėginti tam tikro kūno iki šviesios greičio, kad artėjant prie šviesos greičio kūno masė sieks begalybes, ir atitinkamai mes turėtume iki begalybės didinti tam būtiną energiją. Masės padidinimo esant reliatyvistiškiems greičiams efektą mes taip pat galime puikiai stebėti greitintuvuose – dalelė, lekianti su sub-šviesos greičiu šalia mūsų, gali sverti tūkstantį kartų daugiau, negu ta pati dalelė, kuri mūsų atžvilgiu yra ramybės būsenoje.

Kaip jau žinote, Einšteinas neįvedė masės ir energijos tapatumo, ir fizikos kalba dar labiau supaprastėjo – su didžiuliu greičiu ŠALIA MŪSŲ pralekianti dalelė mūsų požiūriu turi didžiulę kinetinę energiją, o kadangi energija yra ekvivalentiška masei, tai ir nieko nuostabaus, kad tokia dalelė turi didžiulę masę. Tos šalia mūsų pralekiančios dalelės požiūriu viskas, aišku, yra atvirkščiai – būtent mes lekiame šalia jos it turime didžiulę masę. Išeina nuostabus reiškinys – masė yra santykiniu supratimu! Ji priklauso nuo apskaitos sistemos. Na ir vėlgi, daugybė eksperimentų įrodė, kad masė ir energija iš tikrųjų gali pavirsti vienas kitu, arba, kalbant tiksliau, tam tikras objektas, besireiškiantis mums kaip „dalelė“, esant tam tikroms sąlygoms pradės reikštis kaip „energija“, „spinduliavimas“, beje, kiekinis santykis lygūs žinomai Einšteino formulei E=MC2.

Einšteinas įvedė dar ir ekvivalentiškus supratimus „gravitacija“ ir „erdvės kreivumas“, jis padarė dar daugybę nuostabių išpranašavimų, kurie puikiai vienas po kito pasitvirtindavo. Bet nekalbėsiu apie tai – mano tikslams ši informacija nereikalinga, liko dar tik priminti apie laiką. Laikas, Einšteino požiūriu, sulėtėja judančiose sistemose, ir kuo greitis yra didesnis, tuo labiau sulėtėja laikas. Iš tikrųjų, kai mes kalbame apie laiko sulėtėjimą, mums būtina aiškiai suprasti, kad ši frazė – tik patogus tam tikrų stebimų reiškinių apibūdinimas. Pavyzdžiui, įbėgėjus nestabilią dalelę greitintuve iki sub-šviesinių greičių, mes galime, netikėdami savo akimis, pastebėti, kad laikos periodas, praėjęs iki jos sugriovimo, išaugo dešimt, šimtą, tūkstantį kartų! Dalelė tapo labai ilgaamže! Tai bent nuostabu – kelias link ilgaamžiškumoJ Taip? – Trajlangas entuziastiškai pašoko. – Deja, ne. Tos dalelės gyvenimo laikas pailgės tik mūsų atžvilgiu – mūsų apskaitos sistemoje. „Savo paties“ gyvenime ta dalelė išgyveno savo įprastą gyvenimą, su nuostaba žiūrėdama į tai, kaip mes, judėdami pro ją su siaubingu greičiu, neva pavirtome ilgaamžiais. Mūsų požiūriu visi fiziniai procesai, vykstantys pro mus lekiančioje sistemoje, pradeda eiti lėčiau. Bet įvedinėti pataisymo koeficientus VISIEMS dydžiams – kvaila, neįmanoma. Todėl mes darome gudrų ėjimą – mes tiesiog sakome, kad judančioje sistemoje „laikas sulėtėja“ – ir viskas tampa palyginus paprastu ir suprantamu.

Trajlangas atsikėlė, pramankštino savo priekines ir galines letenas, pasitempė, pamojavo rankomis, pasukinėjo galvą ir vėl atsisėdo.

- Dabar, - jis pergalingai apžiūrėjo auditoriją, - mes su jumis randamės maždaug toje pačioje padėtyje, kurioje buvo dešimtys tūkstančių fizikų dvidešimto amžiaus pabaigoje. Ir milijonai ne-fizikų, kurie nors ir turėjo pakankamą tolimą įsivaizdavimą apie visas šias materijas, bet frazės „auga masė“, „laikas sulėtėja“, „erdvė sutrumpėja“ žinojo nuo mokyklos suolo. Ir Bodhis taip pat žinojo.

Išgirdę žodį „Bodhis“, žmonės pagyvėjo.

- Prašau, pakartokime dar kartą tai, kas nesukelia mumyse jokių abejonių, kas patvirtinta fizikos eksperimentuose, - Trajlangas pakėlė rankų plaštakas pasuktas delnu į apačią, tarsi kviesdamas susikaupti. Buvo pakankamai juokinga iš jo lūpų girdėti tokius beviltiškai pasenusius posakius, kaip „prašau“.

- Protono, lekiančio greitintuve, greičiui artėjant prie šviesos greičio, jo masė auga (mūsų požiūriu) – net iki begalybės. Tai reiškia, jeigu šis protonas įsirėš į kitą protoną – kuris mūsų atžvilgiu yra ramybė būsenoje – smūgis bus tokios jėgos, tarsi susidūrė ne du protonai, o protonas su traukiniu. Toliau: to protono laikas – mūsų požiūriu – sulėtėja vos ne iki begalybės. Erdvė, kurioje „gyvena“ tas protonas, sutrumpėja – vos ne iki begalybės. Išvis, kai pradedame kalbėti apie „priartėjimo iki begalybės“, būtina suprasti, kad tai jau ne stebimi dydžiai, o ekstrapoliuojami, juk mes negalime iš tikrųjų pamatuoti mažą arba be galo didelį dydį. Todėl, tokias sritis mes vadiname „singuliariškumo sritimis“. Ir būtina prisiminti, kad mūsų ekstrapoliacijos – grynai matematinė operacija, o realybėje materija gali pateikti mums dar daugybę siurprizų. Beje, visai įdomu prisiminti apie tokios rūšies „pastabas“, sutinkate? Jos palieka erdvę kūrybai.

- Reiškia, kai Niutonas kūrė savo mechaniką, jis taip pat jo įvestus kūno judėjimo mažuose greičiuose dėsnius ekstrapoliavo bet kokiems greičiams?

- Taip, ir Einšteinas sugebėjo išeiti iš šių „savaime akivaizdžių“ dalykų hipnozės. Dabar dar kartą – visiškai trumpai, vėl išvardinkime viską.

Trajlangas akivaizdžiai siekė kažkokios auditorijos reakcijos, bet niekas negalėjo suprasti kokios.

- Masė auga. Laikas išsiplečia. Erdvė sutrumpėja. Masė yra ekvivalentiška energijai. Masė ekvivalentiška erdvės iškrypimui. Čia galima būtų pateikti dar dešimtį panašių universalių pareiškimų, kad sukomplikuotume sau užduotį, bet aš supaprastinsiu užduotį ir sustosiu tik ties tuo. Dar kartą – masė auga, laikas išsiplečia, erdvė sutrumpėja. Na??

Niekas netarė nė žodžio ir nei vienas žvilgsnis neatsiplėšė nuo Trajlango.

- Ne? Kol kas niekaip? J - Trajlangas pradėjo juoktis. – Gerai. Neprisimenate – kuo aš jus nustebinau? Tuo, kad atėjau pas jus kaip drakonėlis, o pradėjau nuo fizikos. Ko čia dėta fizika? Ko čia dėta tiesiojo kelio praktika? TKP ir fizika? Koks ryšis? Kam sugaišote tiek laiko, klausydami tokius paprastus dalykus? Padariau maksimumą, ką galėčiau čia jums padaryti – darydamas kitą žingsnį aš tiesiog busiu priverstas duoti atsakymą. Velnias su ja, su ta fizika, bendrai, paimsime tik tris dėsnius iš fizikos – kokį ryšį jie turi su TKP?

Tyluma.

- Štai, matote, - vėl nusišypsojo Trajlangas, - įsiminkite šį momentą – aš pranešu jums kažką, kas turi fantastinę reikšmę ir dar daugiau, pranešu tai kontekste, kuris, atrodo, tiesiog pats savaime šaukia apie tai, ką bandau jums pasakyti. Ir – be rezultato. Jūs – kaip akli kačiukai. Įsiminkite šį momentą, todėl, kad tai leis jums patirti ypatingą žavėjimąsi žmogumi, kuris padarė šį epochinį atradimą, kuris sugebėjo pamatyti, suprasti, suderinti ir padaryti pirmą žingsnį, na ir žinoma dar daugiau visko... aš turiu omenyje Bodhį, žinoma. Visi jūs žinote, kad Bodhis sukūrė TKP. Jau tai savaime yra kažkas nesuvokiamo, manyje, pavyzdžiui, sukeliančio nuostabą. Niekada dar iki jo nebuvo sukurta kažkas, kas turėtų maždaug panašią reikšmę, tobulumą, išsamumą ir praktinį praktikos išnagrinėjimą. Tai tas pats, tarsi Senovinėje Romoje kažkas sukurtų aeroplaną. Bet jūs nežinote, - Trajlangas padarė pauzę ir apžiūrėjo salę, - nežinote, bet tuojau sužinosite, kad Bodhis sukūrė dar kažką, išskyrus Kelio į nušvitusius suvokimus. Įdomu?:)

Tyluma.

- Gerai. Duodu atsakymą. Atsakymą, kuris bus fantastinių atradimų pradžia, palyginus su kuriais jūsų kelionės sąmoninguose sapnuose atrodys vaikų žaidimais smėlio dėžėje.

Trajlangas patylėjo, dar kartą išlaikė pauzę, o paskui, meilikaujančiu balsu paklausė.

- Gal galėtume man pasakyti – ar nebuvote sutikę, studijuodami tiesiojo kelio praktiką, o taip pat stebėdami patyrusius praktikuojančius, bent jau tokius, kaip Tomas arba Čiokas, kažko tokio, kad būtų susiję su laikos eigos sulėtėjimu?

Nauja pauzė tęsėsi ne ilgiau nei dvi sekundės, po ko kažkas sušuko: „senėjimo sulėtėjimas!“.

- O! – Trajlangas pakėlė ranką. – Senėjimo sulėtėjimas. Puiku. Užduosime klausimą – ar tai nenuginčijamas faktas? Atsakysime – nenuginčijamas. Pažiūrėkite į mane – štai aš prieš jus – mano veidas, mano kūnas. Mane galima apžiūrėti ir apčiupinėti, bet tame nėra būtinumo – tarp jūsų atsirado daugybė žmonių, gyvenančių po šimtą metų ir visai nesiruošiančių senti. Jų kūnai ir veidai nors ir atrodo pagal skirtingą amžių, bet, pavyzdžiui, Tomas – kas iš dvidešimto amžiaus gyventojų duotų jam daugiau nei penkiasdešimt? Kiekvienas iš mūsų žino ne iš kalbų, o iš savo patirties – nušvitę suvokimai, ypač reikšmingo tūrinio, ypač ekstaziškų savybių, nesuderinami su ligomis, ir, be to, sustabdo, arba, blogiausiu atveju, labai reikšmingai sulėtina senėjimo procesą. Mūsų laiku tai – faktas, kurį gali neigti nebent tik žmonės iš Žemutinių Teritorijų. Nušvitę suvokimai sulėtina, beje, labai žymiai, senėjimo procesus, - jis dar kartą lėtai pakartojo. – Senėjimas sulėtėja. O ką tai reiškia? Fiziologinių, o iš esmės ir cheminių, o iš esmės ir fizinių procesų eiga su-lė-tė-ja. Kitaip sakant – sulėtėja laikas.

Salėje tyluma.

- O kai suprasite tai, tikriausiai, sustingsite, kaip statulos, o gal pradėsite šaukti, kaip bepročiai, arba žvengti visa gerkle, arba rauti sau nuo galvos plaukus – aš, pavyzdžiui, savu laiku pargriuvau ant nugaros ir spardžiau kanopomis, šaukdamas „oi dieve, negaliu!!“

Trajlangas atsistojo ir pradėjo vaikščioti.

- Laikas sulėtėja reliatyvistiškame pasaulyje. Laikas sulėtėja esant ryškiems NšS. Kuo didesnis greitis – tuo labiau sulėtėja laikas. Kuo aukštesnis nušvitusių suvokimų tankumas, intensyvumas – tuo labiau sulėtėja senėjimas, tuo labiau, kitaip sakant, sulėtėja laikas. O dabar – hipotezė, kuri pagal savo idiotizmo laipsnį gali konkuruoti nebent tik su Einšteino reliatyvumo teorija: „nušvitę suvokimai transformuoja materiją, iš kurios susideda žmogus, arba kitaip sakant – perkelia žmogų į tokią realybę, tokį pasaulį, kur veikia visi arba kai kurie dėsniai, būdingi reliatyviam pasauliui“. Dabar jūs galite šaukti, spardyti kanopomis, keiktis arba verkti, traukyti pečiais arba spausi vienas kitam delnus, o aš einu nusišlapinti, o kai grįšiu, papasakosiu, kokias išvadas galime iš to padaryti. Ir patikėkite mano žodžiais – iš čia išplaukia velnias žino kiek daug visko!

 

<< Back

Forward >>