« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 31

Grįžęs, Trajlangas pastebėjo, kad šventa vieta nebūna tuščia. Dėmesio centre dabar buvo moteris, iš išvaizdos maždaug trisdešimt penkių metų, tamsios, šilkinės odos, atletiško, raumeningo kūno, bet tuo pačiu labai daili. Apžiūrėti jos kūną nebuvo sunku, nes ji sėdėjo visiškai nuoga. Jos veidą apžiūrėti buvo daug sudėtingiau, nes tam reikėtų prasistumti arčiau, bet sprendžiant pagal viską, Trajlangas jau turėjo galimybę kitose aplinkybėse apžiūrėti joje viską, ką tik norėtų, todėl jis tiesiog nusišypsojo ir palingavo galva. Kai prieš jį visi prasiskyrė, jis atsisėdo laisvoje vietoje, tuo pačiu sukėlęs aplink save žmonių, kurie norėjo iš arčiau apžiūrėti tokį neregėtą dalyką, kaip vieną iš pirmų drakonėlių, susibūrimą.

- Tai Urmila, - tarė jis, tyčiniai kirčiuodamas „U“ ir linktelėdamas į moters, kuri tuo momentu kalbėjo iš karto su penkiais arba šešias žmonėmis, pusę. – Antros bangos drakonėlis. Tegul tęsia.

- Iš pradžių noriu nustatyti, - pradėjo be jokios įžangos, - tuos faktus, dėl kurių mes visai neabejojame ir atskirti juos nuo prielaidų, o tas, savo ruožtų, nuo hipotezių. Hipotezės nuo prielaidų skiriasi tuo, kad prielaidos – tai posakiai, turintys pagrindus, daugiau ar mažiau įtikinantys, o hipotezės – tam tikros teorijos, išplaukiančios greičiau iš bendrų įsivaizdavimų apie pasaulio harmoniškumą, spėliojimai, pranašavimai.

Tora atkreipė dėmesį, kad visiškai apsinuoginusios moters, su absoliučiu rimtumu skaičiusios lekciją, vaizdas atrodė labai neįprastai, netgi juokingai. Vis tas pats mėšlas – vis tas pats davatkiškumas, neva seksas - nuostabu, nuogas kūnas - visai ne gėdinga, bet pamokslus skaitysiu apsirengęs... na laikykis Kremeri, aš prispausiu tave prie sienos, ji pagalvojo su gašlumu. Aš paleisiu ant tavęs Vaiu, štai ką aš padarysiu...

- Į faktus žiūrėsime taip: reliatyvistiškame pasaulyje laikas sulėtėja (mūsų požiūriu). NšS sukelia senėjimo proceso sulėtėjimą. Kuo greitis artimesnis šviesos greičiui, tuo labiau sulėtėja laikas. Kuo NšS intensyvumas artimesnis ekstaziškiems dydžiams, tuo labiau sulėtėja senėjimas. Beje, senėjimas sulėtėja ne tik pačio žmogaus, patiriančio NšS, požiūriu, bet ir stebėtoju požiūriu. Dar prie faktų priskirsiu tai, kad pačios artimiausios, pačios, mums atrodo, nuoširdžiausios būtybės tarp savo apsireiškimų turėjo tokius fantastiškus, kurių, net esant didžiausiam norui, neįmanoma patikrinti.

- Dabar išreiškime prielaidą, - tęsė ji. – Galbūt visi, Trajlango paminėti žmonės – Don Chuanas, Dalaj-Lama, Ramakrišna, Bodhis, Aurobindo, Ghoš ir kiti – dėka to, kad turėjo ilgalaikę intensyvių NšS, tame tarpe ir ekstaziškų, išgyvenimo patirtį, praėjo materijos, sudarančios jų fizinį kūną, transformaciją, ir šios transformacijos esmė tokia, kad ta materija įgyja tam tikras savybes, kurios būdingos materijai reliatyvistiškam pasaulyje, tai yra, apskaitos sistemoje, judančioje pro mus su sub-šviesos greičiu. O galbūt – ir ne tik reliatyvistinio pasaulio savybes, o dar ir kvantinio pasaulio – mikropasaulio – to mes kol kas negalime tvirtinti.

Salėjo kilo triukšmas, bet Urmila pakėlė leteną, ragindama tylėti.

- Jeigu jau dabar pradėsite aptarinėti viską, ką išgirdote, prasėdėsime čia labai ilgai, o aš turiu reikalų. Noriu suteikti jums kuo daugiau informacijos, atsakyti į kai kuriuos klausimus, ir jau paskui paliksiu jus apkrautais iki pat ausų. Taigi, panaši prielaida, pagaliau, atmeta tą patį skausmingiausią prieštaravimą, apie kurį kalbėjo Trajlangas. Viskas tampa paaiškinamu. Snukiai liudija, kad Biodhis „transportavosi“? Štai dabar jis čia, o dabar jau ten, beje, akimirksniu, tarsi tiesiog „atsidurdavo“ tai čia, tai ten? Ar mes žinome kažką panašaus iš fizikos? Žinome. Visų pirmą, mes žinome iš stygų teorijos apie erdvės sluoksnius. Antrą, iš kvantinės fizikos mums žinoma, kad dalelė vienu kvantiniu šuoliu įveikia potencialų barjerą, kurio anksčiau ji negalėjo įveikti dėl nepakankamos energijos. Ištirpimas vaivorykštės kūne? Ir tam, dabar atsiras paralelė – kietosios materijos pavirtimas spinduliavimu, kuris labai dažnai naudojamas termobranduolinėje sintezėje. Jeigu iš tikrųjų materija, sudaranti žmogų, transformuojasi nuo NšS įtakos taip, kad žmogus tampa dėsnių paveiktas, kažkuo panašiu į kvantinės ir reliatyvios fizikos dėsnius, tai prieš tą patį žmogų atsiveria tokios perspektyvos, jog net užgniaužia kvapą. Vietoj to, kad tartume tokias ilgas frazes, mes taip pat jas sutrumpiname ir sakome, kad „NšS perkelia žmogų į pseudo-kvanto-reliativystinį pasaulį“ – na ir kadangi terminas „pseudo-kvano-reliatyvistinis“ taip pat neblizga lengvu suvirškinamumu, mes sakome „pseudokvarelpasaulis“, arba, kad išvengtume tokių žodžių-išsigimėlių, dar paprasčiau „akvariumas“. Toliau aš apžvelgsiu kelias hipotezes. Kas, jeigu skirtingi NšS akordai perkelia žmogų į skirtingus akvariumo lygius, o gal ir visai, į skirtingus akvariumus? Pavyzdžiui – ar negali snukių-viki, skirtoje kelionėms, atsirasti instrukcija „Erdvės sluoksnių pradūrimas tokiu laipsniu, kad pasiektume Venerą, pasiekiamas akordu „švelnumas-6 + abejingumas aplinkai-5 + prasiskverbimas-5 + kalno „kietumo“ integravimas-7 + vėjo „siekimo“ integracija 8. Tuo atveju, jeigu esi pasiryžęs pasiekti Saturną, reikia kietumo intensyvumą padidinti iki 7,5.“ O gali būti ir kitaip – tą tolumą, išreikštą parsekais arba šviesos metais, arba kilometrais, kuria gali persmeigti erdvę, galbūt galima naudoti tiksliam apibrėžto NšS intensyvumo gradavimui. Galima ilgai tęsti. Prieš mus – „keistas naujas pasaulis“. Ir studijuosime mes jį be greitintuvų bei kosminių laivų konstravimo. Prietaisų epocha gali tiesiog tuo pasibaigti, suprantate? Kam konstruoti kosminį laivą, jeigu žmogus turės gebėjimą SAVO ASMENINIU KŪNU vaikščioti Marsu arba Kentauro Alfa? Beje, prisimenate „pasakas“, kurias atkakliai piršo mums „neprotingas tibetietiškas mistikas“ – pasakas apie tertonus? Neva yra tokie žmonės – tertonai – kurie gali atidaryti gigantiškas uolas, tarytum mažas dėžutes, įeiti ten, paimti iš ten tekstus, kuriuos paslėpė senovėje kiti tertonai, ir vėl uždaryti uolą. Na, iš tikrųjų, juokinga, kai įvairios nemokšos bando taip atvirai kabinti mums makaronus... O dabar galima ir susimąstyti – makaronai tai ar ne? Ypač atsižvelgiant į tai, kad panašias pasakas patvirtina nuoširdūs, NšS patiriantys žmonės. O visos šios pasakos apie senovinius „riši“, neva gyvenančius iki šiol ir tūkstančius metų laukiančius savo slėptuvėse laiko, kol mes išlįsime iš savo vystyklų...

- Nesuprantu, - pasigirdo kažkieno balsas ir Urmila linktelėjo. – Nesuprantu, jeigu žmogus, patiriantis NšS, sulėtina savyje senėjimą, tai reiškia, kad atitinkamai prielaidą, atsiduria pasaulyje, kur fizinių procesų greitis sulėtėja, tai reiškia, jis turėtų ir daug kartų lėčiau judėti – mes turėtume matytį jį sulėtintą...

- ...o mes jo tokio nematome, - jo sakinį užbaigė Urmilą, - visiškai tiksliai! Prieštaravimas. Jeigu yra prieštaravimas, paieškokime paaiškinimą, patobulinkime mūsų įsivaizdavimų sistemą. Būtent taip ir įvyksta judėjimas teorinės minties link, po kurios eina tiksliai

pozicionuotas eksperimentas. Tavo pastebėtą prieštaravimą galima atmesti, jeigu prisimintumėm, kad žmogus – be galo sudėtingesnė būtybė, negu protonas, ir reikia manyti, kad materija, sudaranti žmogų, labai ir labai nevienalytė. Ir tai netgi ne prielaida, o visų žinomas faktas. Mes galime galvoti materijos terminais ir galima pasakyti, kad „minties materija“ kategoriškai skiriasi nuo fizinės materijos, ir nuo „emocijos materijos“, ir nuo „NšS materijos“. Nenuostabu, kad skirtingos materijos būsenos (arba skirtingos rūšys – laikysime tai nežinomu) skirtingai reaguoja į tam tikrus poveikius. Fizikas, samprotaujantis apie tai – ką išgyvens žmogus, įleistas į juodąją skylę, praeityje būtų apjuokintas arba netgi niekinamas. Todėl viskas, ką stebi, tyrinėja, eksploatuoja fizika – viskas liečia tik vieną materijos rūšį – tą, iš kurios susideda mūsų fizinis netransformuotas kūnas. Ir tik dabar mes, pagaliau, galime sukurti naują fiziką – universalų mokslą, suvienijusį ir fizinį pasaulį, ir psichinį pasaulį, beje, šis suvienijimas turės labai konkretų pobūdį – kaip jau sakiau, mes patys galime tapti ir laborantu, ir laboratorija, ir kosminiu laivu, ir kosmonautu, ir stebimu objektu, ir stebėtoju – mes galėsime ne tik „žinoti“ ir „skaičiuoti“ – bet ir „išgyventi“!. Pati mūsų kalba blogai pritaikyta tokio pobūdžio dalykams – bet mes turime laiko sukurti šią kalbą arba priimti ją iš tų, kas ją sukuria... bendrai..., - Urmila sutriko, susimastė, atsikėlė ir greitai nuėjo link išėjimo.

Tik po kelių minučių po jos išėjimo liaudis pagaliau suprato, kad ji visai išėjo – kaip ir žadėjo - „apkrovusi“ iki pat ausų. Už tai panašu, jog Trajlango jie nepaleis taip lengvai! Jau beveik pasiruošusią nutrukti klausimų laviną užtemdė paprastas, tylus klausimas:

- Trajlangai, kodėl delfinai nužudė Nortoną? – tai buvo Arčė ir nepaisant to, kad ji bandė atrodyti rami ir abejinga, pavykdavo jai tai nelabai gerai.

Bet Trajlangas visai neatrodė liūdnas arba nusivylęs.

- Su delfinų civilizacija mes pažįstami labai seniai. Žmonėms, tokiems, kaip mes dabar – pradėjusiems savo kelią link nušvitusių suvokimų, sunku atsitraukti nuo tikėjimo ypatingu jų išskirtinumu. Tūkstantmečius kultivuojamą tikėjimą besąlyginiu žmogaus pranašumu kitų dievo sukurtų sutvėrimų atžvilgiu dar teks išėsdinti iš galvų – ir pradžia tam, iš esmės, jau padėta, kadangi daiveriai, aktyviai integruojantys kalnų, debesų, augalų, Žemės, gyvūnų... seniai jau, matyt, pradėjo suprasti, kad žmogus – tai, be abejo, gamtos valdovas, bet ne visos gamtos, o tik mažo jos kampelio. Delfinai – ryškus netechnologinės civilizacijos pavyzdys. Tuo metu, kai žmonės ėmė į rankas pagalį ir bandė atsistoti ant dviejų letenų balansuodami uodega, bandė tuo pagaliu numušti nuo medžio vaisių, delfinai pasirinko visiškai kitą kelią – na aš perlenkiu lazdą, žinoma, ir kelių išsiskirstymas įvyko daug anksčiau, ir delfinai buvo išsivysčiusia civilizacija jau tada, kai dar jokių pra-žmonių, jokių pitekantropų, neandertaliečių ir kromanjoniečių net planuose nebuvo... delfinai, tokiu būdu, gali išmokinti mus LABAI daug, bet ne anksčiau, negu mes patys išaugsime iki tokio laipsnio, kai pradėsime mokytis to, ką jie gali – ir, pabrėšiu, nori!mus išmokyti... Įvykis su Nortonu... žinoma labai liūdnas, - Trajlangas pamojavo galva, - bet, visi žinote, mokslas reikalauja...

- Aukų, - kažkas pasakė.

- Taip reikalauja jis... kartais reikalauja kardinalių priemonių, o ne aukų, jeigu tik nepavadinsi auka tų pačių priemonių taikymo objektą.

- Tai reiškia, kad Nortonas buvo nužudytas dėl tam tikro „priemonių efektyvumo“?? – Tora pati nepastebėjo, kaip atsikėlė ir piktai tarė tą frazę.

Trajlangas gestu ją nuramino.

- Visi jūs skaitėte Kastanedą, taigi grįžkime prie šiandieninio pokalbio ir prisiminkime, kad tarp kitų „stebuklų“ Don Chuanas pranešdavo apie tai, kad kiekvienas karys turi „dublikatą“ – kad kiekvieno kario praktiškai yra po du, beje, kiekvienas gali funkcionuoti kaip savarankiška būtybė. Tai sunku įsivaizduoti, bet...tarytum iš pradžių pažiūrėtum viena akimi, o paskui – abejomis. Pasaulio vaizdas tapo turingas, o konflikto tarp akių nėra – jie nepradeda suvokti savęs kaip „skirtingas būtybes“ – taip pat ir čia – dublikatas-1 ir dublikatas-2 nesuvokia savęs kaip skirtingas būtybes nepaisant to, kad kiekvienas yra savarankiška asmenybe. Delfinai nusprendė padaryti Nortonui dovaną – jie su jėgą „perplėšė“ jį į dvi „dalis“, tuo metu pirma dalis faktiškai buvo „nužudyta“, mūsų požiūriu. Ir Nortonas suprato taip, kaip artėjančią mintį, todėl kovojo už savo gyvenimą su visišku atsidavimu bei desperatiškumu. Jis pralaimėjo šią kovą – bet nuo to tik laimėjo. Jis tapo pirmas tarp mūsų, kuris dabar egzistuoja ir egzistuos tokioje būsenoje, jis papasakos mums apie savo suvokimus ir apie galimybes, kurias jie suteikia. Taigi, - linktelėjo jis Torai, stovinčiai su praverta burna, - Eksperimentas nežlugo – tiesiog išmintingesni ir stipresni perėmė visą procesą į savo eee..., pelekusJ

 

Skirtingai nuo Urmilos, Trajlangas, atrodė, nesiruošė palikti susitikimo, bet kokiu atveju ne taip greitai. Pokalbis jau nebuvo panašus į paskaitą, Trajlangas uždavinėjo klausimus ir daugiau klausė nei kalbėjo. Kai uždavė klausimą – ar kas nors iš dalyvaujančių turi patirtį, kurią galima būtų interpretuoti kaip suvokimo „dvejomis esmėmis“ vienu laiku patirtį, pasirodė, jog kai kas turi tokio pobūdžio patirtį.

Kejt, nekantriai šokinėdama, pirma priminė kažką panašaus.

- Tai ne buvo būdravime, o sąmoningame sapne, viename iš pasaulių, kurį atrado Volfas ir kelis kartus buvo paėmęs mane ten – žydrų pasaulių juostoje. Volfas atlikinėjo ten eksperimentus iš progresavimo ir mes susitikome su kelias jo globotiniais, ir nusprendėme kartu... nusifotografuoti – šis žodis geriausiai atspindi viso proceso esmę. Kai pradėjo mane fotografuoti, supratau, jog noriu, kad jie pamatytų mane tikrą, tokią, kokia aš esu iš tikrųjų, o ne tokią, kokia būnu jų draugijoje, kai pasirenku būti minkšta, adaptuoju save prie jų būsenų, kad jiems būtų lengviau mane suprasti, kad neatsirastų pasišlykštėjimas nuo „pernelyg didelio“ nuoširdumo. Ir nusprendžiau pažiūrėti į tą, kas stovėjo šalia fotografuojančio taip, tarsi žiūrėčiau pati į save – su maksimaliausiu nuoširdumu, rimtumu. Padariau pastangą ir pažiūrėjau į tą žmogų, kaip pati į save. Ir tą momentą mane išnešė iš to pasaulio į kažkokį kitą, ir „toje vietoje“, kur žiūrėjau, atsirado.... aš pati! Žiūrėjau į „ją“ ir jutau susižavėjimą ta nuostabia būtybe. Ji 100% turėjo mano išvaizdą išskyrus akis – akių išraiška buvo nuostabi – ten buvo tokia gyvenimo giluma, kokios dar niekada nemačiau nei savyje, kai žiūrėjau į veidrodį, nei kituose žmonėse – tai buvo visikai kitas „lygis“, tai sukeldavo žavesį ir netgi pagarbumą. Žiūrėjau „sau“ į akis ir tarsi kažkas tarp mūsų tirpo – tarsi tirpo siena, kuri mus skiria, ir tai buvo neįprastai džiugu, tas džiaugsmas buvo ne audringas, o ramus, pergalingas, kaip didingas didžiulės upės tekėjimas. Tarytum kažkas tuo momentu prasivėrė, prasibrovė, atsirado netikėtas pojūtis visame kūne – tarsi aš pasidariau tekanti, stoviu vietoje bet kartu ir judu, išsilieju, tuoj ir rankos, ir kojos taip pat pasidarys tekančiais ir pradės kažkur judėti. Nesuprantu, į kokią pusę – tarytum į visas kryptis iš karto ir tai ne silpnumas, atvirkščiai, jaučiausi tuo momentu labai stipri, bet tekančia. Paskui dar atsirado pojūtis, tarsi dešinė kūno dalis iš viršaus tapo maždaug tokia pat, kaip suvokiamas vanduo – vėsi, šviežia, skysta, tekanti, bet nebuvo judėjimo, buvo panašu į lengvą vandens siūbavimą ežere. Tiesiog dabar, kai prisimenu tai, iš karto atsiranda ryškūs NšS ir fiziniai išgyvenimai, užplūsta neįprasto šviežumo jausmas, skvarbus jausmas 8, kad kelias į priekį atidarytas, niekas manęs nesulaikys nuo savo kelionės tęsimo, pilve maudymas-10, nuojauta-9, „amžinasis pavasaris“-9.

Keit susimastė, ar tai prisimindama savo patirtį, ar tai susikaupus išgyvendama tai, ką ji kažkada patyrė. Paskui pratęsė.

- Kai „kita aš“ dingo, likau dar tam tikrą laiką tame pasaulyje, stovėjau ir spoksojau į saulėlydžio dangų. Tą būseną galima būtų pavadinti „atsisveikinimu“. Suprasdavau, kad ką tik su manimi atsitiko kažkas neįprastai patrauklaus, kažkas, kas yra su niekuo nepalyginamu, ir, kad tai baigėsi, ir galbūt niekada daugiau nepasikartos. Nuo to supratimo viskas netikėtai pasidarė labai gražiu. Tarsi aš matyčiau tai paskutinį kartą. Suliepsnodavo rezonuojančios mintys: „tai gali niekada nepasikartoti“, „daugiau nieko neliko“, „daugiau nieko nebus“. Ir iš karto viskas pradėjo teikti ryškų malonumą – kvapai, žemės spalva, skaidrus oras, medžio stiebo paviršiaus faktūra – norėjosi sustingti ir nepraleisti nei sekundės šio mėgavimosi.

- Aš irgi norėčiau užduoti klausimą, - praskambėjo balsas iš holovizoriaus.

- Taip Džerfis, - atsakė Tomas ir holografinė patarėjo figūra akimirksniu susiformavo šalia jo. – Gžerfis Brenigen, - paaiškino Tomas Trajlangui, - Tarybos narys.

- Jeigu esi iš pirmos drakonėlių bangos, turėtum gerai prisiminti ikikarinį gyvenimą, su visomis jo specifinėmis ypatybėmis. Mes negalime išspręsti Žemutinių Teritorijų problemos ir tai sudaro tam tikrus sunkumus.

Tie, kurių ši tema nedomino, susibūrė grupelėmis ir pusiau garsiai pradėjo aptarinėti kažką kito.

- Šitie sunkumai iš pradžių mums atrodė laikinais, laukėme, kad jie išsisklaidys savaime, bet to neįvyko. Žmonės iš Žemutinių Teritorijų, kitaip sakant, „orangai“, pavirto gana tvirtu konglomeratu. Jie turi savo ekonomiką, savo politiką, gamybą, mokyklas, socialinius institutus – bendrai, jie gyvena gyvenimą, kuris, sprendžiant pagal viską, labai primena ikikarinę bendruomenę. Ir tai suprantama, nes jie neturi kitų pavyzdžių, o prisijungti prie mūsų negali, nes nenori atsisakyti jausti negatyvias emocijas, jie nelaiko NE neteisėtomis, nuodais, na ir atitinkamai gyvena tame mėšle, kuris tau turėtų būti labai gerai žinomas.

- Taip, - linktelėjo Trajlangas, - man tai labai gerai pažįstama.

- Mes, iš tikrųjų, paliekame juos ramybėje, nes nieko nepriversti jausti laimę ir gyventi įdomų gyvenimą, tai suprantama. Ir žinoma, kad mes niekada nesutiktume suteikti jiems visiškos veiksmų laisvės. Mes dažnai atiminėjame iš jų vaikus, blokuojame pavojingų gamybos krypčių vystymąsi ir t.t. Bet taikaus gyvenimo su orangais niekada, jokiomis aplinkybėmis negali būti – jie jaučia permanentinę agresiją – patiems sau, vieni kitiems, mums ir faktiškai mes esame „šaltojo karo“ padėtyje. Mes išbandėme įvairius būdus juos įtakoti – mes bandėme išskirti iš jų aplinkos tuos, kurie, pagal mūsų nuomine, būtų protingesni ir linkę patirti NšS, bet viskas veltui. Mes netgi atsisakėme idėjos suteikti galimybę orangams išmaitinti savo vaikus, kuriuos jie pagimdė – o jeigu vaikas gyvena bent jau pusę metų tarp orangų – jis taip stipriai apsinuodija bukumu, gėda, baime, agresija, pavydu ir kitomis emocijomis, kad tolimesnis jo gyvenimas tampa problema ir neretai tokie vaikai grįžta atgal į Žemutines Teritorijas. Naujagimių atėmimas yra nuolatinių įtampų šaltiniu – neretai orangai slepia juos, puola mūsų žmones. Status-quo palaikymas yra nepaprasta problema, nekalbant jau apie jų kontrolės sustiprinimą, kadangi opozicija su laukiniais, agresyviais ir bukais žmonėmis – rimtas išbandymas. Jeigu tu ne visiškai švarus nuo NE – o kas iš mūsų gali tuo pasigirti? – tai esant nuolatiniams susidūrimams su orangais, kurie yra nuolatiniu neapykantos ir agresijos objektu, NE pradeda dar labiau stiprėti. Mes atsiduriame tarp Scillos ir Charibdos. Jeigu mes nusilpninsime kontrolę, jie, žinoma, priims tai kaip mūsų silpnybę ir situacija pablogės – padaugės provokacijų ir agresyvių veiksmų. Be to, tai sukels tai, kad naujagimiai bus slepiami dar dažniau ir vis daugiau, ir daugiau vaikų bus kankinama, orangų gyventojų tik daugės. Jeigu mes sustiprinsime kontrolę, orangų agresija išsipils su dar didesne jėga, kas sukels tai, kad mūsų žmonės, dirbantys ten, apsinuodys savo NE. Šiuo momentu padėtis, atrodo, yra be išeities. Mes, žinoma, galime tiesiog sunaikinti juos, tai ne problema. Problema kitame – orangai nėra vienalytė nekenčiančių žmonių masė. Tarp jų netgi kartas nuo karto atsiradinėja pabėgėliai, tai yra tie, kas nenori gyventi Žemutinėse Teritorijose ir jausti tas ar kitas NE – pavyzdžiui, liūdesį, gailestį, pavydą, kultivuoti tam tikras koncepcijas – pavyzdžiui, apie šeimyninius ryšius, sekso nepadorumą, jie nori gyventi šeimomis ir turėti „savo“ žmonas, vyrus, vaikus, ir vis dėlto jie gali sutikti su agresijos nepriimtinumu, jie gali jausti silpną norą nustoti jausti tam tikras NE ir atsilaisvinti nuo tam tikros konceptualinių apribojimų rūšies, tarp jų pasitaiko ir tokie, kurie kartais patyria NšS... bendrai sakant, tai labai neįvairialypė masė. Na ir dar – orangai ne iš karto tampa kraštutinio laipsnio išsigimėliais: dešimties metų lėlytė – visiškai nepanaši į tą, kuo ji pavirs po 20 arba 40 metų. Bendrai – problema tokia, kad esanti padėtis yra nestabili ir nuolatos pasigirdo socialinio sprogimo grasinimai, o kontrolės nusilpimas arba sustiprinimas gali sukelti šį sprogimą, pagal mūsų įvertinimus, dar greičiau. O mes nenorėtume sukelti karo, nes tada jau vis dėlto mes turėsime juos naikinti, tuo pačiu maitindami agresijos grūdus patys savyje.

- Manau, kad problemą galima išspręsti labai paprastai, - labai pasitikinčiai tarė Trajlangas, - galėčiau patarti jums du būdus: politika + separatizmas.

Pagal veidų išraiškas galima buvo suprasti, jog Trajlango pasiūlymas kol kas nebuvo suprastas.

- Pamiršote, kas yra „politika“, nes jums jos nereikia. Pamiršote, kas yra „separatizmas“, nes taip pat jums to nereikia. Bet praeities žmonėms šitie supratimai reiškė labai daug ir orangams jie turėtų daug reikšti, ir tuo galima pasinaudoti.

- Papasakok!

Trajlangas susimastė, matyt, planuodamas – kokia eilės tvarka išdėstyti savo idėjas.

- Šiuo momentu orangai yra vieninga bendruomenė, katilas, kuriame jie verda. Žemutinės Teritorijos tarnauja kaip prieglobstis, kurį jūs jiems sukūrėte pokario metu, kur subėgo visų tautybių, visų įsitikinimų žmonės, kurie nenorėjo atsisakyti bukumo ir NE. Žemutinės Teritorijos – didžiulis didmiestis, tiršta košė. Pakeisti ką nors tokioje nevienalypėje struktūroje – beveik neįmanoma, bet kokia iniciatyva bus užgesinta supančios inercijos masės. Prisiminkite – kokiu pasaulinės istorijos periodu kilo procesai, kurie ir sukėlė naują laiką? Šitie procesai kilo masinio separatizmo laiku ir tai nenuostabu. Prisiminkime tą laiką, kai buvo sukurta tiesiojo kelio praktika. Dvidešimt pirmo amžiaus pradžia. Baigėsi pasauliniai karai, žmonės pavargo nuo abipusiško naikinimo. Išvystytos komunikacijos, išsilavinimo išplitimas kaip efektyvus būdas pakelti savo statusą ir materialinę gerovė, karinių technologijų raida, kuri pakirto galimybę spręsti socialinius ginčus karų pagalba – šitie ir daugybė kitų veiksnių sukėlė tai, kad palaipsniui pradėjo dingti idiotiška mintis, jog karai gali sukelti norimus rezultatus. Karuose visada pralaimi visi – anksčiau ar vėliau. Devynioliktas ir dvidešimtas amžiai tokie turtingų nesuskaitomų smulkių karinių konfliktų ir stambių karų jog suteikė būtiną patirties kiekį šiuo klausimu. Tokia aukšta negatyvios karinės patirties koncentracija padarė šią patirtį neužmirštama. Yra daugybė pavyzdžių, net nenoriu jų vardinti. Galų gale žmonės pradėjo skirti dėmesį paprastam, neskausmingam ir netgi įdomiam būdui siekti malonumą – savo socialinio statuso pakėlimą biznio, išsilavinimo, politikos, religijos ir kitų socialinių reiškinių pagalba, keliu. Palaipsniui kelią pramušinėjo pilnavertiškos asmenybės ir jos vertingumo idėja. Žinoma, bendruomenė buvo išvystyta nelygiai – tuo metu, kai Europoje negalima buvo užmušti šunį, nes už tai galėjo pasodinti ant teisiamųjų suolo, Sudane milijonams mergaičių išpjaustinėjo klitorius – ir jų pačių mylinčios mamytės ir tėveliai, o Saudo Arabijoje orios išvaizdos vyrai-arabai laikė savo žmonas lygiateisėmis su kiaulėmis, o Indijoje už homoseksualizmą buvo baudžiama mirties bausme, Rusijoje merginos, apsivilkusios vien maudymosi kostiumėlį, atsiradimas metro sukeltų bendrą neapykantos sprogimą ir areštavimą su labai tikėtinu išprievartavimu,o prostitucija buvo laikoma nusikaltimu beveik visame pasaulyje. Ir vis dėlto – malonumo siekimas neišvengiamai sukėlė socialinių mechanizmų, švietimo, šalių integravimąsi į pasaulinę ekonomiką bei pasaulinę informacinę sistemą vystymąsi. Kiekvienos atskiros asmenybės vertinimo kultas neišvengiamai sukėlė ir savisvarbos jausmo kultūrą – SavS. Pavyzdžiui, „civilizuotoje“ anų laikų Europoje, jeigu tu neatsakei į kito žmogaus pasisveikinimą, tave laikė visuomenės pašalintu ir numalšinta neapykanta išsiliedavo tokiu laipsniu, kiek tai leisdavo sulaikomieji faktoriai. O SavS kultas, savo ruožtu, sukeldavo paaštrintą savęs identifikavimo poreikį, skirtingą nuo kitų. Atitinkamai vystėsi ir industrija suteikianti žmonėms galimybę skirtis – pas mane šaldytuvas tokios firmos, aš keliavau ten ir ten, aš turiu tokį diplomą, kategoriją, pareigas... Ir, žinoma, į šį poreikio skirtis sūkurį negalėjo neįsikišti tautiško apsisprendimo idėja. Aš – rusas? Cha. Be tavęs yra dar penkiasdešimt milijonų rusų. Aš – anglas? Ridikų krienai ne saldesni. O tautybė – tai ne tiesiog žodis „anglas“ arba „škotas“ – tai dar ir visas pasaulis! Himnas, vėliava, istorija, kalba, papročiai, perimti iš senovės arba kuriami tuščioje vietoje, sportas, politika – „mūsų laimėjo prieš jus!“ – mažai to, kad tautinis apsisprendimas turėjo didžiulį skirtumų kompleksą, jis dar ir suteikdavo šiuos skirtumus nemokamai, automatiškai! Tapti sėkmingu sportininku – na bandyk, tam reikia paaukoti visą savo gyvenimą nuo pat ankstyvos vaikystės. Tapti mokslininku – bandyk, bet konkurencija didžiulė. Visur konkurencija ir nepaisant audringo skirtumo industrijos raidoje, bet kokiu atveju tam, kad išsiskirtum, būtina dėti daugybę pastangų ilgo laiko bėgyje. O separatizmas suteikia visiškai naujas galimybes – „mūsų laimėjo prieš jus“ – ir tu jau, jeigu tu mūsiškis, šventi pergalę, tu geresnis nei „jie“! Rytoj viskas pasikeis, ne problema – mūsiškiai pralaimėjo futbolą, už tai mūsų akcinė rinka išaugo! Akcinė rinka sumažėjo – ne bėda – mūsų mergina laimėjo grožio konkursą – mūsų, iš Mančesterio, Riazanės, Pnom-pensko. Visada galima rasti priežastį pajausti pasitenkinimą.

Trajlangas padarė pauzę, ištiesė ranką link sulčių.

- Apelsinų?

- Mango.

Bet, mango sultys taip pat jam tiko, sprendžiant pagal gobšumą, su kokiu jas gėrė.

- Žinoma, tai tik vienas iš faktorių, bet galingas faktorius – faktorius, kurio dėka balansas tarp „valstybių teisės išsaugoti savo vientisumą“ ir „tautų teisės apsisprendimui“ staigiai nukrypo pastarosios link. Jeigu jums reikia detalesnės analizės – perskaitykite Bodhio straipsnį „tautų apsisprendimo teisė“. Na, o toliau viskas įvyko labai greitai – pagal istorinius supratimus, žinoma. Tiksliai neprisimenu įvykių eigos, bet gerai prisimenu – nuo ko viskas prasidėjo. Iš pradžių su didžiuliu skandalu atsiskyrė Kosovo šalis. Paskui Pietų Osetija ir Abchazija – dar su didesniu skandalu, krauju ir mėsa. Bet kiek bebūtų pralieta kraujo, atgal pasukti jau nebuvo galima, ir kuo daugiau to kraujo buvo, tuo labiau nepakeičiamas buvo mažo etnoso sprendimas atsiskirti nuo didelio. Paskui – kaip grybai po lietaus, pradėjo atsiradinėti naujos valstybės – atsiskyrė baskai, genujiečiai, mantujiečiai. Bavarija tapo atskira valstybe – taip pat buvo daug triukšmo, prasidėjo netgi atsiradinėti miestai-valstybės. Pasaulio žemėlapis tarsi pasidengė patina. Pradėjo tobulėti atitinkamas įstatymų leidimas, o pas žmones, atkreipkite dėmesį, atsirado papildoma gyvenimo prasmė, papildomas stimulas kurti, saugoti, kaupti. Na ir visa tai turėjo dar vieną pasekmę – kuo mažesnė bendruomenė, tuo lengviau ji keičiasi. Atitinkamai poreikį keistis staigiai išaugo skirtingų kultūrų tipų skaičius. O juk skirtingos kultūros – tai dar ir skirtingos ekonomikos maitinimo aplinkos. Pabandyk įvesti kokią nors naujovę į tokią šalį, kaip JAV!! Netgi į tokį griozdą, kaip, sakykime Kanados valstija arba Rusijos respublika. Beviltiškai, darbo įdėjimas ir laiko sugaišimas liks be jokio rezultato. O miestuose-valstybėse viską galima buvo padaryti labai greitai – magistrato lygyje priėminėjamas sprendimas, savaitė apsvarstymams, paskui miesto balsavimas – ir padaryta! Kaip pasekmė – miestai-valstybės turėjo galimybę eksperimentuoti su savo santvarka, rinktis labiausiai efektyvius politinės, ekonominės santvarkos, švietimo sistemos ir kitų dalykų būdus. Kai tavo pastangos sukelia greitą ir matomą rezultatą, tai ir tavo aktyvumas auga. Galų gale būtent smulkiausi sukūrimai tapo, kaip bebūtų keista, žmonijos raidos įvairiausiuose jo apsireiškimuose forpostu, būtent ten greitai augo ir materialinė gerovė, ir pasitenkinimas, kas dar labiau skatino likusias imperijas sugriūti. Na ir visai natūralu, kad tiesiojo kelio praktika pradėjo aktyviai skinti sau kelią į ateitį ne dėl tolygiai paskirstyto intereso sau augimo, o dėka sprogstamųjų procesų, kai viena mikro-valstybė po kitos pradėjo ginkluotis visais TKP gabalais – įtraukinėjo į privalomojo švietimo sistemą, kurdavo tyrimų laboratorijas, netgi įtraukinėjo į oficialų nacionalinių idėjų rinkinį. Taigi vėl padarykite tą patį! Tegul šis beformis, drebučių formos pūlinis susiskirsto – tegul pas juos atsiranda tikslas – skirtis nuo kaimyno. Dabar viskas remiasi į prieštaravimus „naujas pasaulis“-„senas pasaulis“ ir tai gesina jų iniciatyva. Liaukitės atėminėti iš jų vaikus...

- !! – tai neįmanoma!

- taip kankinti žmones...

- jie nuspręs, kad mes pasidavėme...

Trajlangas pakėlė ranką ir vėl grįžo tyluma.

- Palikite jiems jų vaikus, bet aprūpinkite galimybe bet kokiam vaikui bet kokiu laiku išvažiuoti už jų rezervacijos ribų – jie priims tai kaip didelį palengvėjimą, o sąlygose, kai pas juos bus vaikai, atsikurs visų mechanizmų veikla, kuri valdė žmones anksčiau. „Vaikai mūsų ateitis“ - girdėjote tai? Suteikite jiems ateities iliuziją ir jie pradės dirbti dėl ateities – kurs šeimų bei miestų istoriją, kovos už materialinę gerovę, konkuruos... jiems nerūpės kovos su jumis, jie kraujyje turi baimę prieš karus, ir aistrą SavS. Tiesiog palikite šį mechanizmą dirbti – vieną katrą jis jau gerai suveikė – bet apėmė nė visą žmoniją – tegul jis padirba dar kartą – tai bus visiems patogu.

- Bet vaikai...

- Pamirškite, - numojo ranka Trajlangas. – Beveik visi čia dalyvaujantys gimėte jau naujaisiais laikais ir jums atrodo, kad vaiko lemtis visiškai priklauso nuo jo aplinkos. Šiame požiūryje susimaišė ir aklas rūpestingumas, ir neišprusimas. Rūpestingumas, todėl, kad jeigu NšS linkęs žmogus patenka į įprastos, šeimyninės tironijos atmosferą, su visais jos apsireiškimais, jis, žinoma, pradės periminėti NE ir bukumą, bet jame taip pat augs aštrus poreikis jausti NšS. Žinoma, kūno sužalojimams arba priverstiniams apribojimams siekiant išsilavinimą bei kitas elementarias teises būtina užkirsti kelią. Suteikite tiems vaikas pasirinkimo laisvę, o tėvams – iliuziją turėti savo vaikus.

- O kodėl neišprusimas? – nuaidėjo iš salės galo.

- Neišprusimas, nes esate įsitikinę, jog bet koks vaikas gali gimti pas bet kokį tėvą. Jūs įsivaizduojate patys save ir galvojate – o jeigu aš bučiau gimęs pas orangą...Jūs atėminėjate iš orangų jų naujagimius, o paskui konstatuojate – aha, per vėlu, vaikas jau spėjo apsinuodyti... Ar pastebėjote – kokiais skirtingais vaikai gimsta? Mano laikais, kai nekenčiantys vaikai buvo sumaišyti su užguitais, buki su intelektualiai išsivysčiusiais, tai labai gerai matėsi. Ką jūs apie tai žinote? Kaip prasideda nėštumas? Kaip įvyksta tai, kad apvaisinta kiaušialąstė tampa asmenybės užuomazga – iš kur atsiranda ši asmenybė ir pagal kokius dėsniu? Šiais klausimais jūs esate neišprusę, bet neišprusimas savaime nėra toks pavojingas, kaip nesupratimas, jog esate neišprusę. Juk jūs ne šiaip sau sakote: „nežinau, kaip tai įvyksta“, jūs įsitikinę, jog nežinote, kad bet kokia asmenybė gali gimti pa bet kokį tėvą, jūs įsitikinę, kad tai kažkoks chaotiškas, be jokios tvarkos procesas, panašus į ruletę. Ir apsiginklavę šiuo įsitikinimu imatės rimtų priemonių, ir statote į pavojų save bei neišsivysčiusias bendruomenes.

Čiokas priėjo prie Tomo ir kažką sušnibždėjo jam į ausį. Trumpai pasitarę, jie kartu kažką pasakė Trajlangui.

- Dabar kol kas viskas, - atsikėlęs pranešė Trajlangas. – Man reikia dar kai ką aptarti su Taryba, o su visais kitais dar bus laiko pakalbėti apie ką tik norėsite. Norėčiau, kad liktų...

Kol Trajlangas vardijo tuos, kuriems jis siūlė pasilikti, Tora judėjo link išėjimo ir jau prie pat durų išgirdo savo vardą.

 

<< Back

Forward >>