« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 32

- Mesk, mesk greičiau! – smulkus vaikigalis keliais šuoliais vikriai užšoko ant didelio uolos gabalo ir šaukė mergaitei, kuri stovėjo apačioje, ir laikė rankose kamuolį.

- Ne, man, man, - už mergaitės nuo nekantrybės šokinėjo dar vienas vyresnis vaikėzas.

Lengvai pasvirusi kalno aikštelė, padengta šiurkščia, trumpa žole, čia apsidengdavo debesų skutais, kad dvidešimt metrų į priekį nieko nesimatė, čia atsilaisvindavo nuo jų letenų ir tada pro balto vystyklo plyšius viršuje matėsi nedidelė gyvenvietė – apie 10-12 namų.

- Mesk, mesk, o aš mesiu jam, - vis šaukė berniukas ant uolos. Jo kaukė ant veido jau seniai nuslydo į šoną ir vos laikėsi, bet jis nekreipė dėmesio – čia nebūna svetimų, o prie savų galima bet kaip atrodyti. Nuogas, stangrus užpakaliukas buvo padengtas uždžiuvusiomis spermos srovelėmis.

Vos nepraradęs pusiausvyros jis perbėgo į šalia esantį uolos atsikišimą.

- Mesk... – vėl pradėjo, bet pamatęs, kad mergaitė jau voliojasi ant žolės ištiesusi kojas, nusivylęs nutilo ir pradėjo lipti žemyn.

Nusileidęs, jis pamatė, kad ir kitas vaikėzas taip pat guli.

- Na va!, - nusivylęs suburbėjo, - o juk atėjome žaisti kamuolį...

Priėjęs prie mergaitės, berniukas atsisėdo šalia. Nuoga putytė blizgėjo tarp pražergtų kojų.

- Kelkis, kelkis gi, - sakė kaprizingu balsu ir pradėjo pešioti ją. Pamatęs kažkokį trumpą rąstgalį styrantį iš jos kaklo, jis nieko nesuprasdamas pakėlė galvą ir tuoj pat jo kaukolė buvo suknežinta sunkios, arbaletinės strėlės.

Netrukus rūke pasirodė keli dešimtys žmonių, kurie buvo taip įsivynioję į apsiaustus, jog primindavo vaiduoklius ir ryžtingai pradėjo judėti į viršų, gyvenvietės apsukomis – pro žolės ir krūmus, akmenis, apaugusius aštriais, spygliuotais krūmais.

Po pusvalandžio rūkas aikštelės apačioje tarsi sutirštėjo, bet tai buvo ne rūkas: šimtas apsiginklavusių žmonių – pėsčiųjų ir raitų – traukė aukštyn. Virš gyvenvietės įsitaisę kariai iš pirmo būrio be jokio vargo nušovė kelias figūrėles, kurios pasitaikė jiems ant kelio. Kelias armijai buvo atidarytas ir niekas negalėjo perspėti apie įsiveržimą.

Vienintelėje, nedidelio, jaukaus kalnų namelio, salėje sėdėjo penketas žmonių. Prie vieno didelio, apvalaus stalo. Liepsna, besiveržianti iš žydinio, skleidė neaiškią, judančią šviesą, kuri kartas nuo karto apšviesdavo sėdinčiųjų veidus ir kai jų veidai buvo apšviesti, matėsi, jog trys žmonės turėjo niūrias, neramias veido išraiškas, ketvirtas – ramią, o penkto, sėdinčio nugarą į ugnį, veidas buvo visą laiką panėręs tamsumoje.

Iš dviejų pusių prie namo glaudėsi dvi, maždaug šešių metrų aukščio, uolos, kurių viršūnėse įsitvirtino plačiašakiai medžiai, iš trečios pusės buvo praraja, o iš ketvirtos atsiverdavo, beribe atrodanti, aukštikalnių tundros erdvė, besileidžianti žemyn. Namas stovėjo ant pačios kalno viršūnės ir įėjimas į jį buvo aptvertas apsiginklavusių iki pat dantų žmonių – vienas kordonas, antras, trečias...

Viduje kambarys buvo papuoštas su barbarišku prabangumu: ant sienų – tachorgų kailiai, ant grindų – arachnodonto kailis, kurio pūkai dešimties centimetrų ilgio. Ant stalo – puodukai iš brangaus, skaidriai mėlyno kronikso, ąsotis iš dar brangesnio juodo torlerito. Kambario viršuje, po lubomis, buvo įrengtos orlaidės, kai kurių gilumoje galima buvo pastebėti paruoštas iššauti mirtingas arbaletų strėles. Kėdės, ant kurių sėdėjo žmonės, buvo padarytos iš rečiausios, raudonos, uraninio medžio rūšies. Masyvaus stalo paviršių puošė puikiai išgraviruotų supintų raidžių junginys iš senovinio Velestro kodekso.

Jeigu tie žmonės ir kalbėjo tarpusavyje, tai šis pokalbis buvo labai keistas – tik du, sėdintys prie židinio persitarinėjo tarpusavyje, o kiti tuo metu tylėjo. Pas kiekvieną tarp kojų buvo įsitaisiusios merginos, nuo 5 iki 30 metų, kurios stropiai čiulpė, laižė ir smaukė jiems penius.

- Norėjau tau parodyti..., - pasigirdo pusiau šnibždėjimas, - parašiau tai, suvesdamas į vieną sistemą tai, kas man žinoma, kad, remiantis žinomu, pradėtume kelią į nežinomą. Tu suteikei man į rankas instrumentą, tu suteikei man patirtį, kurios nepamiršiu, dabar visa kita priklauso tik nuo manęs, noriu praeiti visą šį kelią nuo pat pradžios pats, noriu tęsti kovoti, aš sukursiu naujus universitetus...

- Gerai, gerai, tu sukursi naujus universitetus, bet ne čia... O šitie lapai dabar pavojingi. Tu jau nepamirši to, ką parašei ir mano mokymo nepamirši, taigi aš perskaitysiu tai, ir sunaikinsiu.

Ten buvo parašyta tai:

 

„Pradiniai duomenys, reikalingi Didžiųjų Atradimų Mokslo sukūrimui, kuris, pagal Mokytojo žodžius, ateityje susilies su nežinomu man Didžiuoju Mokslu apie Materija:

 

1) NšS taip įtakoja fizinį kūną, kad

a) senėjimas sulėtėja

b) ligos arba neatsiradinėja, arba praeina greitai ir be komplikacijų

c) padidėja ištvermingumas

d) išorinė kūno išvaizda tampa rezonuojančia su grožio jausmu, švelnumu – tai liečia ir kūno proporcijas, ir odą, kuri tampa elastinė, išvaizdingos spalvos, ir maloni iš prisilietimo.

 

2) Intensyvūs NšS sukelia įvairių fizinių išgyvenimų (FI) atsiradimą – tai yra tokių išgyvenimų, kurie prieš tai neatsiradinėjo, ir neatsiradinės, jeigu nebus NšS. FI atsiradimo sritis yra neribojama – jie gali atsiradinėti bet kokioje kūno dalyje, ir netgi – kaip keista tai beatrodytų – nematomose kūno ribose.

 

3) Kūno senėjimas - tai yra padidėjęs nuovargis, polinkis susirgimams, vangumui, „blogai savijautai“, seksualinių ir erotinių pojūčių sumažėjimas, kūno ir išorinės išvaizdos proporcijų pasikeitimas - padaro kūną nepatraukliu erotiškai, nerezonuojančiu su švelnumu ir grožio jausmu.

 

4) Sapnai neabejotinai egzistuoja.

Sapnuose psichinio gyvenimo tankumas gali būti reikšmingai padidėjęs, tai yra per tą pačią laiko vienetą sapne galima išgyventi LABAI daug – tiek daug, kiek būdravime to neišgyvensi.

Sapnuose daug dažniau galima patirti tokio intensyvumo ir skvarbumo NšS, kokius būdravime retai patirsi arba išvis nepatirsi.

 

5) Nekūniškų suvokimų (NKS) patirtis neabejotinai egzistuoja.

Patirdamas NKS aš jaučiuosi sąmoninga būtybe, galiu galvoti, jausti emocijas, matyti aplinkinį pasaulį – sutampantį su tuo, kokį matau būdravime arba nesutampantį.

Regimasis supančio pasaulio NKS suvokimas gali keistis tiksliai taip pat, kaip tai vyksta, būdravime keičiant padėtį.

„Persikėlinėjant“, kieti objektai, pavyzdžiui, sienos, nėra kliūtimi.

„Persikėlinėjant“ regimieji suvokimai gali keistis tokiu būdu, kuris būdravime atitinka persikėlimams į didelius, ir netgi labai didelius atstumus arba su dideliu greičiu, arba iš vis akimirksniu.

Pojūčių, atitinkančių kūniškiem pojūčiams būdravime, NKS nėra.

NKS proceso pradžia lydima tokių pojūčių, kurie vienareikšmiškai interpretuojami kaip „atskiri nuo kūno“.

„Atsiskyrimas nuo kūno“ gali būti lydimas tokių regimųjų suvokimų, kurie atitinka „atskirtos sąmonės centro“ padėties pasikėtimui – pavadinsime tai „išėjimu iš kūno“.

Gali būti keli „išėjimo iš kūno“ būdai – išriedėjimas į šalį, išėjimas per galvą, horizontalus pakilimas į viršų, vertikalus pakilimas.

Išėjimo iš kūno pradžiai būtina taip pat turėti stiprų tokį norą, bet nutolimo ir laisvės „persistūmimuose“ laipsnis priklauso ir nuo kitų aplinkybių – esančių NE, baimės, ažiotažo, minčių-skeptikų ir t.t. kiekio.

Galima jausti „atsiskyrimo“ pojūtį, bet tuo pačiu nejausti noro išeiti iš kūno – šiai būsenai būdingos dvi NKS savybės – valingų kūno judesių kontrolės praradimas, „antro regėjimo“ atsiradimas, kuris funkcionuoja netgi atveju, kai akys užmerktos.

Atsiskyrimą nuo kūno neretai, ypač pradiniuose etapuose, lydi stipraus, o kartais labai stipraus, paralyžiuojančio nerimo jausmas, kuris atsiranda automatiškai ir nekontroliuojamai, o taip pat ryšium su mintimis apie „kūno praradimą“ bei ryšium su valingų judesių kontrolės praradimu.

Sakydamas valingų judesių kontrolės praradimas, turiu omenyje tokią situaciją, kai noras „noriu pakelti ranką“ arba „noriu pasukti galvą“ negali realizuotis – neįmanoma padaryti nei mažiausio judesio fiziniu kūnu, nėra atitinkamų pojūčių, vietoj jų yra visiškos anestezijos pojūtis (kartais jis netgi būna nemalonus) + kūnas suvokiamas šiuo „antru regėjimu“ kaip visiškai nejudantis. Tik esant stipriai įtampai kūno kontrolę galima atstatyti, bet tuo metu NKS dingsta.

NKS metu dažnai atsiradinėja tam tikrų kitų būtybių suvokimas, turinčių formą ir neturinčių jos (tokiu atveju atsiranda įsitikinimas-10, kad šiame erdvės tūryje egzistuoja kažkokia sąmoninga būtybė, bet regimojo jo suvokimo nėra), panašių į paprastus žmones, ir visai nepanašių.

NKS atsiranda kai kūnas yra visiškai atpalaiduotas – dažniausiai užmieginėjant, bet dar prieš visai užmigus. Bet kokiu atveju yra įsitikinimas 10, kad „aš nemiegu“.

 

6) Sąmoningų sapnų (SS) patirtis neabejotinai egzistuoja.

Jis visada prasideda nuo pačio paprasčiausio sapno. Tam tikru momentu netikėtai atsiranda suabejojimas, kad aš dabar būdrauju – tai gali įvykti dėl įvykių, visiškai neįmanomų būdravimo pasaulyje pastebėjimo, po ko atsiranda nuostaba ir, žinoma, abejonė – ar tai ne sapnas? Bet netgi po to, kai įvyko visa ši įvykių grandinė, SS gali ir neatsirasti, t.y. sapne tu pasakysi sau „ne, žinoma, tai ne sapnas“, ir sapnas prasitęs.

SS galima patirti ypatingai aukšto ir netgi ekstaziško intensyvumo NšS, nepaisant to, kad būdravime tai atsitinka labai retai.

SS būna įvairaus „įsisąmoninimo“ lygio, tai yra, kai yra SS, galėčiau, būdamas jame, įvertinti savo įsisąmoninimo aiškumo lygį – nuo labai neaiškaus, iki labai aiškaus. Kuo labiau neaiškus SS, tuo greičiau jis pasibaigia ir pavirsta paprastu sapnu, ir tuo mažesnė tikimybė patirti jame NšS.

SS yra pilnavertiški fiziniai pojūčiai! Beje, dažnai daug ryškesni negu būdravime. Pavyzdžiui, galima patirti neįprastai ryškius erotinius ir seksualinius įspūdžius.

SS siužetui galima leisti vystytis savaime, o galima ir valdyti jį. Kuo ryškesnis SS, tuo lengviau jį valdyti. SS valdymas pasiekiamas paprastu noru. Bet koks siužetas gali būti suskurtas priklausomai nuo noro, tame tarpe netgi pats neįprasčiausias. Pavyzdžiui mergina gali norėti, kad pas ją būtų penis ir jis pas ją atsiras.

Jeigu mergina tokiu būdu „sukuria sau penį“ ir dulkina kažką SS, tai paskui, kai ji prabus ir detaliai aprašys savo penio pojūčius, pasirodys, kad jos aprašymai tiksliai, iki paskutinės detalės, atitinka aprašymus, kuriuos padarytų tikras penio turėtojas.

Dėka SS siužeto valdymo paprastumo, juos galima naudoti realizacijai tokių norų, kurie dėl tam tikros specifikos negali būti realizuoti būdravime.

Kuo aiškesnis SS ir kuo didesnė NšS dalis jame, tuo didesnė tikimybė, kad noras sutikti kokią nors „prašvitusią“ būtybę (t.y. nuoširdžią, patiriančią ryškius NšS, turinčią gilų aiškumą ir panašiai) bus realizuotas. Šio „susitikimo“ dėka gauta patirtis su didele tikimybe bus labai reikšminga – arba dėl neįprastų NšS išgyvenimo, arba dėl aiškumo atsiradimo ir t.t.“

 

- Viskas baigta!, - netikėtai garsiai tarė sėdintis veidu į ugnį. Rūsčios jo veido raukšlės išduodavo ypatingai išvystytą valią ir valdingumą, nevengiant žiaurumo. – Viskas baigta ir čia nėra vietos abejonėms. Aš jau nieko daugiau negaliu.

- Na ne visai nieko, Mairinkai, ne visai..., - įteikliu balsu paprieštaravo aukštos kaktos ir degančio žvilgsnio žmogus, sėdintis nuo jo iš dešinės.

Staigūs smūgis į stalą pertraukė jo frazę.

- Užteks, Traksai! – Mairinkas padarė judesį tarsi ruoštųsi atsikelti, mergina greitai atsitraukė, kad neužgautų jo penio dantimis, bet jis liko kėdėje, niūriai žiūrėdamas į stalą prieš save, supindavo ir išpindavo savo pirštus, ir mergina pratęsė savo glamones. – Viskas baigta, pasakiau. Priimkime tai, kas mus laukia, kaip vyrai, o ne kaip bobos, šliaužiančios po stalu ir besiviliančios gailestingumo. Pranešimai tikslūs – visoje šalyje minios, valdomos Ordeno vienuolių, plėšo į skutus mokyklas ir universitetus. Kas nespėja pasislėpti – tą iki pusiau mirties sumuša arba nužudo vietoje.

Šmėkštelėjo kažkoks šešėlis ir dingo, ir Mairinko rankose atsirado popieriaus lapas. Nekantriai, beveik susierzinęs, jis atvertė lapą, apibėgo jį žvilgsniu ir, su apmaudu, metė į šalį.

- Idiotai. Tarsi sunku suprasti, kad nepasikliaučiau vien tik kaimo stebėtojais... Jie jau arti. Priekinis būrys sunaikino kaimą ir po pusvalandžio jie jau bus čia, paskui ateis ir visi kiti, ir tuo viskas baigsis.

- Nesibaigs. – Žmogus, sėdintis nugara į ugnį, turėjo balsą, tokį pat pasitikintį savimi ir valdingą, bet jame visai nesijuto agresyvumas. – Visiškas sunaikinimas vis tiek neįmanomas. Žinios liks tarp žmonių – tai gali būti tik idėjų fragmentai, užrašai ant popieriaus gabaliukų, legendos, perteikiamos iš lūpų į lūpas. Mes per daug padarėme, kad dabar viena vandalizmo ataka galėtų viską sunaikinti. Netgi tie, kas dabar degina universitetus, patys to nežinodami savyje neša ateities sėklas – jų koncepcijos jau yra koreguojamos – nors ir mažai pastebimai, bet reikšmingai. Na ir be to, likai tu, ir tavo artimiausi dvariškiai, - kalbėdamas parodė ranką į Marinką ir kitus, sėdinčius iš abiejų pusių nuo jo.

- A..., - su apmaudu metė tas, nervingai nustūmęs merginą atsiklaupusią tarp jo kojų, - užteks, jau užteks! Kai vėl čia atvyks Stentoro brigados su ta kale ir ras tave, - linktelėjo sėdinčiam nugara į langą, - viskas bus baigta ir mums. Mus apkaltins liaudies interesų išdavyste ir dievo atminimo mindžiojimu, piktavališku augančios kartos ištvirkimu, ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis, po ko nukryžiuos idiotų, trokštančių seksą bei reginių, džiaugsmui, ir Pandoroje įsiviešpataus tamsuma bei kretinizmas amžiams.

- Na, - minkštai pastebėjo jo oponentas, - tarkime jie manęs čia neras ir jo taip pat neras, - galva parodė į žmogaus, sėdinčio nuo jo iš dešinės, pusę.

- Ras, ras! – Mairinkas vėl vos bandė susivaldyti. – Šie niekšai ras paskutinę pelę, sakau tau, jie visur, mes apsupti ir tai galas.

- Valdove, - pagarbiai tarė žmogus, sėdintis iš kairės nuo Mairinko, - leiskite man vadinti jūs būtent taip, nors mes ir kalbame dirbtine kalba, atnešta mums iš kito pasaulio šio gerbiamojo pono, kad supantys mus pavaldiniai nesuprastų mūsų... leisiu sau pastebėti, kad jeigu šis ponas sako, kad jo neras, taip ir bus. Prašau atleisti man mano įžūlumą, bet nepamirškite, kad mano gyvenimas stovi ant kortos. Užmuš visus, jeigu čia ras jį, o Jūs, mano valdove, žinote, jog nesu iš tų, kas gali pasigirti drąsumu žiūrėdamas mirčiai į veidą...

- Tai tikrai... jau kuo, kuo, bet drąsumu, tu, Kviksai, negali pasigirti! Ir dar nežinoma, ar gali pasigirti ištikimybe! – Piktas Mairinko žvilgsnis tikriausiai galėtų bet ką apdeginti.

- ...eee... aš Jus, Valdove, labai gerbiu ir garbinu, todėl negalėčiau leisti sau įsižeisti dėl Jūsų žodžių, tartų karčioje dvasios būsenoje, ir leisiu sau dar vieną kartą atkreipti dėmesį – man, kaip ir Jums, šiuo metu gresia siaubinga mirtis su kankinimu, o aš, pažiūrėkite į mane, visiškai ramus. Ne gerai, gal ir nevisiškai... ir tai todėl, kad tiksliai žinau, Valvove – šis gerbiamas ponas moka dingti be pėdsako, ir jis kol kas nedemonstravo Jums šio savo magiško sugebėjimo, matyt, tik todėl, kad gerbia Jūsų jausmus, nes aš, kai turėjau garbę stebėti tai, pačiu gėdingiausiu būdu pargriuvau praradęs sąmonę.

- Velnias žino kas čia vyksta..., - pramurmėjo Mairinkas, - gerai, pažiūrėsime... bet jei... jei jie tavęs čia neras... o..., - Mairinko veidas įgijo piktą išraišką, - juk, viso to liudininkais bus – žmonės iš brigados, žmonės iš mano asmeninės apsaugos, žmonės iš išorinės apsaugos, jų viršininkai ir patys smulkiausi kareiviai – visi! Visi pamatys, kad aš nebendrauju su valstybės nusikaltėliais ir šventų įstatymų pažeidėjais, nors mane dėlto kaltina. Tada... tada aš apkaltinsiu tas kiaules Tėvynės išdavyste, kadangi jie šlykščiu įtarinėjimu įžeidė savo Valdovą! Ir tada jau jų užpakaliai čirškins Didelėje Aukštutinės Šventyklos Keptuvėje! Na, Stentoras, aišku išsisuks, ta gudri beždžionė ras daugybę pasiteisinimų, bet jis bus priverstas rasti kraštutinį, kažkas juk turi būti kaltas dėl tokios šventvagystės, tokio šlykštaus Valdovo įžeidimo, kuris dieną ir naktį budrus, neužmerkia akių, vis galvoja – kaip išgelbėti tėvynę nuo šventvagių šunybių, viešai ėdančių ir darančių kitas šlykštybes... atpirkimo ožiais jis turės padaryti savo artimiausius padėjėjus – tuos, kurie, neva, siaubingai jį suklaidino savo gyvatės liežuviais ir bjauria raganyste.

- Na jis ras ir ką nors smulkesnį...

- Ne, neišeis! – pergalingai sušaukė Mairinkas. – Kas gi išeis – jį, išmintingą ir gudrų Stentorą, Ordeno viršininką, Penkių Spaudų saugotoją, Ajakomos palikuonį, turintį prie savęs Išmintingiausiųjų Tarybą ir kitas svarbias personas, ir štai jį, ir visą jo šudiną Tarybą apmulkino kažkoks ten smulkus biurokratas? Kažkoks nežymus žmogelis? Ne... tokios sarmatos jam neatleis. Ir todėl išdaviku turi būti kažkoks labai, labai aukštas pareigūnas – ne žemiau nei Išmintingiausiųjų Tarybos narys. Žinoma, jis norės išsiversti mažu krauju, išduos man vieną-kitą „sąmokslininkus“... bet aš jau tokio šanso nepaleisiu – aš jau pasistengsiu, kad sąmokslas prieš Stentorą, neva sukaltas jo artimiausių veltėdžių, būtų išaiškintas žymiu mastu! Aš tiesiog jį nurengsiu! Tegul verčiasi vienas, be savo Tarybos! Velniai griebtų, jis vienas galėtų sukelti terorą. Ir tada... na ką gi, tada bent jau išgelbėsime tuos, kad išgyvens po šio nusiaubimo, juk liaudis kvaila – greitai užsiveda bei ir greitai nurimsta... palaukite!

- Kai prie išorinio rezidencijos kordono prisiartins Stentoro būriai, o tai atsitiks jau po penkių minučių, tegul mano apsaugos viršininkas pasako, kad čia – svarbus Valdovo, pagrindinio ministro ir pagrindinio pranašo pasitarimas, kad mes TRYSE aptarinėjame – kaip apvalyti valstybę nuo šlykščios mūsų piliečių kūnų, ir protų tvirkintojų sektos, ir bet koks bandymas patekti čia, o tuo labiau bandymas apkaltinti mane – MANE - tuo, kad aš bendrauju su sektantų vadu, pasiduodu šlykščiai maisto valgymo viešai nuodėmei... – tai bus kvalifikuojama kaip valstybės išdavystė, ir neišvengiama, baisi bausmė lauks išdavikus.

Šešėlis, atrodo mostelėjo ir Mairinkas pratęsė.

- Žinoma, po tokio baisaus grasinimo niekas nesiryš pažeisti draudimą. Palauks Stentorą ir kai jis atvyks – dar po penkių minučių, manau, šis niekšas niekada nekiš galvą į kilpas pirmose eilėse... jis, žinoma, grasins mano apsaugai susidoroti su ja. Pasakysite jam, kad rizikuoti sąžiningų, ištikimų Valstybei kareivių gyvenimu, dviguba išdavystė, bet jis ir tai praleis tarp ausų, ir vis tiek reikalaus praleisti. Ir kai jau bus pasiruošęs duoti įsakymą sunaikinti apsaugą – pasitraukite, ir pakluskite jo valiai, praleiskite jį, bet pareikalaukite, kad, ir mano asmeninės apsaugos viršininkas, ir būrių viršininkai – visi kartu dalyvautų purvinos žiurkės, savo liaudės išdaviko – valdovo Mairinko demaskavime. Ir užsiminkite, kad tai yra jo interesuose, kitu atveju armija gali įtarinėti suklastojimą, o viršininkams, mačiusiems viską savo akimis, jie patikės ir paklus be jokių prieštaravimų. Jis sutiks, nes tiksliai žino, kad jis – Mairinkas linktelėjo į žmogaus sėdinčio priešais jį, pusę, - čia ir, kad jam nėra kur dėtis nuo kalno viršūnės.

Šešėlis dingo ir Mairinkas, minutę patylėjęs, pratęsė.

- Bet ar mes iš tikrųjų, netgi numetę nuo vežimo šią utelę, galime atkurti mokymą? Palaikyti tuos, kuriems dabar gresia sunaikinimas? Ar galime vėl pradėti statyti...

Žmogus, sėdintis nugara į židinį, pertraukė jį gestu.

- Aš nežinau. Tai priklauso nuo tavęs, nuo tavo padėjėjų, nuo tų, kas išgyveno ir neišsigando. Pasaulio, iš kurio atvykau, istorijoje, atsitikdavo ir pakilimai, ir nuosmukiai, ir ne vieną kartą būtent šviesumas bei asmeninis Valdovo pavyzdys turėjo didelę įtaką ateinančiai istorijai, jo liaudžiai, ir ne tik... dabar nėra laikos pasakoti apie istoriją – dabar laikas ją kurti. Užteks sėdėti tarp dviejų kėdžių – išmušęs atramą iš po Stenoro, padaryk ryžtingą žingsnį, paimk bent jau minimumą iš Mokymo, tegul tai būna pačioje abstrakcinėje formoje – kuo labiau ji bus abstrakcinė, tuo lengviau bus pritaikyti ją kiekvienam žmogui savo gyvenime priklausomai nuo jo nuoširdumo. Neliesk pačių skausmingiausių vietų, labiausiai užsisenėjusių koncepcijų – susikaupk ties Mokymo abstrakcinės esmės, motyvuodamas tai būtinumu ateityje pasipriešinti chaosui ir tarpusavio vaidams. Pandoros tautos pakankamai jau prisikariavo, dabar tinkamas momentas juose palaikyti kūrybinius planus. O kas ir toliau šauksis agresijos...

- Aš susidorosiu..., - grobuoniškai pažadėjo Mairinkas. – Aš su jais susidorosiu.

- Ką konkrečiai siūlai palikti iš Mokymo? – paklausė dvaro pranašas.

- Patį svarbiausią. Tegul lieka bent jau svarbiausia, jeigu daugiau negalime palikti: keturios tauriosios tiesos. Jūs jas žinote, bet pabaigai dar kartą pakartosiu. Pirma: žmogaus gyvenimas yra nelaimingas, kadangi yra užpildytas bukumo ir negatyvių emocijų. Antra: egzistuoja laimė, kurią žmonės patiria, kai išgyvena nušvitusius suvokimus. Trečia: yra kelias, kurio dėka galima dažniau ir stipriau jausti nušvitusius suvokimus. Ketvirta: šis kelias susideda iš aštuonių takelių, kurių esmė 1) nustoti jausti negatyvias emocijas, tai yra, prisiminėti save būsenoje, kai jų nėra 2) kurti nušvitusius suvokimus, tai yra, prisiminėti save būsenoje, kai jie yra 3) nustoti palaikinėti bukumą, tai yra, nustoti reikšti nepagrįstas nuomones, nenaudoti nežinomos reikšmės žodžius, 4) kurti sąmoningą aiškumą, tai yra, samprotauti atitinkamai logiką, remtis stebėjimais ir vartoti žodžius, kurie turi konkrečią reikšmę 5) nustoti malšinti norus, kurie neprieštarauja administraciniam Kodeksui ir baudžiamiesiems Įstatymams, 6) ieškoti ir realizuoti džiaugsmingus norus – tai yra tokius, kurie lydimi nuojautos, 7) nustoti kurti nemalonius pojūčius (kai vaikus mokykloje verčia valandų valandas sėdėti ant suolo, kai vystomi vaikai ir t.t.), 8) kurti malonius pojūčius.

- Gerai, - sumurmėjo Mairinkas.

- Nors ir tokioje trumpoje formoje, tai turi labai plačią apimtį. Tegul prie pat pagrindo, pačiame žemiausiame lygyje, gludi tai, kas paprasčiausia. Padaryk patį žodžių rinkinį – „keturios kilniosios tiesos“ – Mokymo fundamentu ir Valstybės dorovės pagrindu. Tegul tie, pas ką visai nėra noro pagal galimybę studijuoti Kelią, pas ką mažai proto ir kitų gebėjimų – tegul jie tiesiog dėl ištikimybės valdžiai jausmų kartoja, kad svarbiausia – keturios kilniosios tiesos. Tie, kas protingesni, galės sužinoti, kad keturios kilniosios tiesos tokios: 1) yra kančios, 2) yra kančių galas, yra laimė, 3) yra kelias užbaigti kančias, kelias link laimės, 4) šis kelias susideda iš aštuonių takelių. O labiausiai gabūs tegul gauna detalesnes žinias apie tai, ką norės išsiaiškinti. Tegul kiekviena mokykla, kiekvienas universitetas, vietoj to, kad dėstytų Mokymą ,kaip vieną mokslą ir vystytų kitus skirtingus mokslus, specializuojasi kažkame konkrečiame savo Mokyme. Ir neliesk skausmingų nuospaudų, neversk žmonių valgyti viešai ir daryti kitų dalykų, kuriuos jie laiko nepadoriais. Tiesiog daryk taip, kad Mokymas vystytųsi ir kiekvienas pritaikys jį savo gyvenimui pats. Na, ką čia sakyti, Mairinkai, daryk, nesėdėk, daryk!

Mairinkas pašoko, sugniaužė kumščius, tarsi bandydamas kažką pasakyti, bet nerasdamas žodžių.

- Aš irgi noriu tame dalyvauti! – pasakė penktas, vėl griebė savo lapus.

- Na, Vaiu, tai neįmanoma. Tave sunaikins. Tu turi išeiti kartu su manimi, tu turėsi...

- Noriu kovoti čia! Tarp savo tautos! Nenoriu bėgti kaip bailys!

- Tu turėsi galimybę kovoti, bet kam lįsti tiesiai į kilpą? Ar tai efektyvu? Didvyriška mirtis niekam nereikalinga, o didvyriškas gyvenimas – reikalingas. Aš juk sakau – tave čia užmuš... na ir negali čia likti – kai čia įsiverš Stenoro žmonės, nei manęs, nei tavęs čia negali būti, kitaip – Mairinkui mirties bausmė, ir kiti amžiai pasmerkti tamsumai... – netikėtai jis staigiai pakėlė galvą:

- Pažiūrėkite – kas ten?!

Padaręs nustebusį veidą, jis parodė ranka kažkur į kampą ir kai visi greitai atsisuko, padarė greitą gestą.

- Kur, kas... o velnias!

Mairinko nuostabai nebuvo ribų – Vaiu dingo.

- Kaip, velniai griebtų...

Netikėtai durys į kambarį atsivėrė ir į vidų įsiveržė juodai apsirengę žmogus.

- Valdove, aš ką tik sužinojau – jie sučiupo Mają! Jie atsitemps ją čia, nes nori nužudyti jus visus kartu! Priekinis būrys tempia ją geležiniame narve ir tos geltonos Stenoro beždžionės riekia, kad visus dievui šlykščius nusikaltėlius, nepriklausomai, kaip aukštai jie besėdėtų, pasodins į tą patį narvą, ir mes ant Keptuvės...

Mairinkas susigriebė už galvos.

- Velnias... Gerai... gerai... tegul... reiškia – kaip aukštai jie besėdėtų... gerai... štai ten ir SĖS tie, kas sėdi labai aukštai! Jie žino, kad mes žinome?

- Ne, Valdove, jie veža ją visiškoje paslaptyje, na, o aš nupirkau šią paslaptį... o apsauga ten silpna, kad nepritrauktų dėmesio...

- Aš niekada to nepamiršiu! – žiūrėdamas tam žmogui į akis tarė Mairinkas. – Aš tau atsidėkosiu. Tu žinai mano žodį.

- Tai mano darbas, Valdove – išpirkinėti paslaptis Jums, saugoti Jūsų paslaptis, - kukliai nuleidęs akis atsakė.

- Atmušti ataką. – Mairinkas buvo trumpas. - Bet kokia kaina. Jie nelaukia puolimo, mes užpulsime ir atmušime dar iki tol, ko jie visi čia atvyks. Bet kokia kaina, supratai?

Žmogus nusilenkė ir greitai išėjo.

Mairinkas tylėdamas vaikščiojo iš kampo į kampą, minutę, kitą.

- Na ką jie ten... – nekantriai metė. – A? – paklausė kažkur į tamsumą.

- Nėra informacijos, valdove, - pasigirdo iš ten.

- Velnias, velnias... – Mairinkas sustojo ir netikėtai trenkė sau į kaktą. – Ko gi aš laukiu?

Rankos mostas ir šešėlis jau prie jo kojų.

- Tarp čiulpėjų buvo 30 metų mergina, taip?

- Taip valdove. Gerbiamasis Kviksas mėgsta subrendusias čiulpėjas.

- Tuoj čia atsitemps Mają. Tikiuosi... Mes turime jas sukeisti. Paimk tą merginą, nužudyk ją greitai ir neskausmingai, paskui, kai ji mirs, prasmeik jos kūną įvairiose vietose ietimis, ištepk jį kraujyje ir purve, mesk ant grindų. Mes pasakysime, kad mūsų kareiviai-kvailiai nusprendė, kad narve kažkokia svarbi persona, grasinanti Valdovui, pagrobė ją ir nužudė, kai ji bandė pabėgti. Niekas, išskyrus Stenoro ir jo šuniukų nežino – kas iš tikrųjų yra narve, o jie greitai nebus pavojingi. Na ir nieko nebus šioje painiavoje... Greitai!

Pakėlęs akis į sėdintį prieš juos žmogų, kurio veidas ir toliau buvo paslėptas šešėlyje, Mairinkas tyliai tarė: „Tu ją išgelbėsi, tikrai? Išgelbėk ją – juk žinai, KĄ man reiškia jos gyvenimas. Na ir tau ji reikalinga.“ Tas linktelėjo. Merginos lavonas nugriuvo ant grindų, gyvsidabrio juodumo kraujas upeliu tekėjo po stalu.

- Dar viena mirtis, - suburbėjo Mairinkas. – Mes gimę, kad žudytume, žudytume ir žudytume. Niekas neapsaugotas, nei vaikas, nei senis, nei mergina.

Pasilenkęs, jis pataisė jos kaukę ant veido. Lengvai, tarsi bijodamas sutrukdyti, prabraukė pirštais per antakius.

- Aš sumušiu tas geltonas beždžiones visus iki paskutinio! Visus. Šis užkratas nėra išgydomas. O iš tikrųjų tame, kad Stentoras surinko visas tas atmatas į vieną krūvą, yra ir pliusas – kitaip jie būtų išmėtyti, ir kenktų pasalomis.

Netikėtai nutolęs triukšmas pasidarė labai garsiu, metalo gargždėjimas slopino klyksmus ir dejones, ir pro duris įlėkė keli žmonės, nuo oro protrūkio liepsną pasistūmėjo į šalį, ir pasidarė matoma, kad žmonės ištepti purvu ir krauju, kai kurie sužeisti, ir tarp jų – plona merginos figūra.

- Mes išplėšėme ją! Bet jie jau čia, apsauga jau juos įleido!

Mairinkas vos ne pašoko iki lubų.

- Lauk iš čia visi! Visi!!

Ir kai visi išbėgo, jis, atsigręžęs į žmogų prie židinio, kuris ir toliau ramiai sėdėjo, tarė:

- Viskas vyksta pagal planą, Bodhi. Aš tuoj išeisiu ir kai jie įsiverš su tikslu rasti tave, o paskui apkaltinti, ir nužudyti mane, čia nebus nei jos, nei tavęs. Jie apvers kiekvieną akmenį ant šio kalno, juk jie TIKSLIAI žino, kad tu ir ji – čia. Bet ras tik sarmatą bei mirtį. Ir tada istorija prasitęs. Kada tu grįši čia? Po šimto metų? Po tūkstančio? Dešimt tūkstančių? Mano dulkės sudūlės ir per tūkstantį metų chaosas dar ne kartą įsiviešpataus planetoje, bet žmonės prisimins, žmonės kurs sagas apie tai, kad senovėje buvo didysis valdovas Mairinkas, atnešęs žmonėms prašvitimą, Mokymą, laimingą gyvenimą, tapęs pavyzdžiu kitiems – tuo, kas vis dėlto atvedė mūsų rasę prie, velniai griebtų, laimingo gyvenimo.

 

<< Back

Forward >>