« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 33

- Aš neplanuoju pasakoti kažkokių paslapčių, - pradėjo Trajlangas, tiesiog man dabar norisi kalbėti būtent su tais, ką tiesioginiu būdu liečia pokalbio tema – tai Tarybos nariai, na, ir dar keli žmonės.

Salė beveik ištuštėjo – liko apie dešimt žmonių, įskaitant Torą, todėl dvyliką holografinių Tarybos narių vaizdų galėjo laisvai „sutilpti“, neužsidedant vienas ant kito.

- Apie Žemutines Teritorijas, - tęsė Mairinkas. – Norėčiau baigti pokalbį apie jas, o mūsų šaunieji daiveriai tegul, neatsitraukdami, užsiims savo reikalais. – Jūs dabar dalyvaujate ten kaip prižiūrėtojai, neišvengiamai sukeldami tuo agresiją.

- Mes neturime pasirinkimo, - tarė moteris su ilgais, plonais rankų pirštais, putliais keliukais ir stambiais speneliais, persišviečiančiais pro pusiau permatomus marškinėlius. – Jeigu mes tiesiog išeisime iš ten, prasidės chaosas.

- Nereikia iš ten „tiesiog išeidinėti“, Marta, bet ir prižiūrėtojai ten nereikalingi. Jums reikalingi.... politikai.

- Kas?? – beveik visuotinė nuostaba.

- Politikai. Pastudijuokite ikikarinę istoriją.

- Mes žinome, kas yra „politika“ ir kokį vaidmenį ji suvaidino ikikariniame pasaulyje, - tarė maždaug dviejų šimtų-dviejų šimtų penkiasdešimties metų vyras. – Bet... iš kur mes paimsime šiuos politikus... ir ką, iš esmės, jie darys?

- Jie.... užsiėminės politika, KeltaiJ, - nusišypsojo Trajlangas. Jie užkrės žmones idėjomis, siūlys gimstančio autonominio švietimo vystymosi programas, užkariaus jų pasitikėjimą...

- Užkariaus pasitikėjimą?! – sušuko Džefris. – Tarp orangų?? Bet tam, kad užkariautume jų pasitikėjimą, reikia tapti tokiais, kaip jie, kitu atveju jie visiškai su mumis nesiskaitys!

- Ne tiesa, - paprieštaravo Trajlangas. – Kai bendruomenėje chaosas, kai iš bendruomenės atėminėjama ateitis ir tik laukiama – kada jie išmirs, valdžią užgrobia agresyviausi, ir bukiausi – tie, kas gali sukelti akimirksnines emocijas, pačias primityviausias reakcijas. Bet jeigu šiai bendruomenei suteiktum viltį dėl ateities, jie pradėtų statyti šią ateitį. Man atrodo, jūs perdaug įsitraukėte į kovą ir nepastebėjote, kad agresyvumo elementai, tokie, kaip, pavyzdžiui, ugnimi ir geležimi išdeginti naujo pasaulio gemalus, seniai jau išmirė. Jūs žiūrite į Žemutines teritorijas prižiūrėtojų akimis, o tai visada iškreiptas ir neobjektyvus žvilgsnis – net jeigu ir visai nevalingas.

- Mes turime pabėgėlius – tie, kurie nenorėjo ten gyventi ir atėjo pas mus.

- Žinoma, bet ir jų požiūris į orangų bendruomenę nelabai objektyvus, sutik, - atkakliai gynė savo Trajlangas. – Taigi, suteikite jiems viltį dėl ateities – ir jie pradės ją statyti. Ir kai jų jau nebetenkins gerkliūgai, nusibos klausyti provokatorių...

- Beje, kad tik nepamirštume apie provokatorius, - vėl įsiterpė Marta, - jeigu mes suteiksime jiems plačią laisvę, tai bent jau reikėtų griežtai drausti šaukimus į prievartą, visokiausią propagandą priešintis mums, terorizmą.

- O ne..., - atsiduso Trajlangas, - jums NEREIKIA to daryti... studijuokite ikikarinę istoriją, merginos ir vaikinai. Suprantu, kad jūs visi veržiatės į ateitį, tai puiku, bet prieš nosį turite auglį, pūlinį. Sutraiškykite jį kumščio smūgiu ir pūliai išsitaškys po visą aplinką ir užkrės kitus. Jums reikės taikiai egzistuoti šalia vienas kito, taip, senais laikais buvo tokia doktrina – taikaus egzistavimo. Ir nereikia, jokiu atveju nereikia drausti šaukimų į prievartą!

Atsaku į jo žodžius buvo visuotinė, neslepiama nuostaba.

- Trajlangai!

- ne velnio...

- tai neįmanoma!

- nieko nesuprantu...

- Palaukite..., - rankos gestu Trajlangas nuramino skaidrias, prieš jį sėdinčias figūras. – Jūs nesuprantate... jeigu dabar uždrausite šaukimus į prievartą, tai tuo pačiu užlipsite ant žodžio laisvės gerklės – visa tai jau buvo, nejaugi jūs nesuprantate? Visa tai jau buvo. Iš pradžių uždraudė šaukimus į prievartą – nuostabu, sumažėjo šaukimų, atrodo terorizmo taip pat. Paskui „šaukimas į terorizmą“ pradėjo vogčiomis plėstis, plėstis... kiekviena politinė partija, kiekviena valdžios struktūra, kiekviena galinga korporacija pradėjo matyti „ekstremizmą“ viskame, kas grėsė jos interesams – teisėtiems arba nelabai, arba netgi visai neteisėtiems. Galų gale bet kokia kritika tapo „ekstremizmu“, bet kam galima buvo lengvai užčiaupti burną – laikraščiui, žurnalistui, blogeriui – bet kam! Ir labai greitai atėjo laikai, kai TKP taip pat buvo laikoma ekstremizmu ir persekiojama pagal visą egzistuojančio įstatymo griežtumą... Ne, draugai, tai negali pasikartoti. Žodžio laisvė negali turėti išimčių, nes tai jau nebus žodžio laisvė. Eršketiena gali būti tik pirmo šviežumo. Antras šviežumas – tai jau pusiau padvisusi eršketiena. Senais laikais buvo ir tokie precedentai, kai supratimas „žodžio laisvė“ išlaikydavo savo pirmapradžią reikšmę, pavyzdžiui, Olandijoje dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje seksas su vaikais buvo uždraustas ir netgi nuotraukų, kuriose vaikai užsiėminėjo seksu, saugojimas buvo baudžiamuoju nusikaltimu, na, kaip ir visur ano laiko pasaulyje, paranojiškai bijančiam sekso, o tuo metu partija raginanti leisti seksą su vaikais, buvo visiškai legali. Taigi palikite tai – tegul gerkliūgai šaukia prievartos, revoliucijų, teraktų. Tegul kiekvienas žino – nieko nenubaus už žodžius, nieko nepasodins į kalėjimą už kalbėjimą nuo tribūnos. Jūsų užduotis – kitame. Paaiškinkite žmonėms, kad tas, kas kalba – tiesiog patarška, o tas, kas ima į rankas ginklą ir šaudo - tas nusikaltėlis ir bus už tai griežtai nubaustas – gal netgi mirties bausme. Tada tos patarškos atsidurs nelabai patrauklioje šviesoje: jis šauks „nužudyk neištikimą“ – o jam pačiam, iš tikrųjų viskas vienodai. O paauglys, prisiklausęs šio idioto, griebs ginklą ir svaidys – ir visas jo gyvenimas šuniui ant uodegos. Kaip jūs manote, ar greitai liaudis supras, kad visi tie riebūs katinai, iš sakyklos šaukiantys į šventą karą, tik niekšiški provokatoriai? Įtikinu jus – ar tai greitai įvyks, ar ne taip greitai, kaip to norėtųsi, bet tai efektyviausias kelias vakcinuoti žmoniją prieš agresiją ir prievartą. Aiškinkite, aiškinkite, aiškinkite be perstojo – štai aktyvisto, šaukiančio žudyti, vaizdas – štai jis sotus ir patenkintas, policija jo neliečia, ir sako jam „atleiskite, sere, gal Jums padėti pakilti ant tribūnos – čia statūs laipteliai“; štai tas, kas paklausė, nusispjovė ir išėjo – sotus ir patenkintas, o štai tas, kas paklausė jo kalbėjimą nuo tribūnos, bet nespjovė ir neišėjo, o paėmė ginklą ir iš tikrųjų iššovė – štai jis dabar kalėjime, štai jo nelaimingi tėvai, štai jo nuosprendis, ir štai – liūdna pabaiga. Ir šitos amžinos, tuščios kalbos – „kažkas dėlto kaltas“... Praeities medijų jau nedomino faktas „kas iššovė“ – na kažkas iššovė, kažkas susprogdino, rado, nerado, tiek to, bet kažkas dėlto kaltas? Kas įkurstė? Politiniai interesai malšina visą kitą. Svarbiausia – panauduoti teraktą ir nuversti kaltę ant konkurento, pats klausimas „kas nužudė“ tampa nesvarbus, atitinkamai ir nusikaltėliai jaučiasi beveik aukomis.

Trajlangas sustojo, giliai atsiduso.

- Štai... na, aišku? Paaiškinimai turi būti paprasti, jie ir turi būti paprastais, netgi primityviais, bet labai matomais. Susikaupkite ties nusikaltėlių paieška – bausmės neišvengiamumas labiau gąsdina nei bausmės sunkumas – tai žinoma jau šimtai metų. Susikaupkite taip pat ties nusikaltimų sumažinimu – atsakomybės už padarytus veiksmus, o ne žodžius, propaganda, nereikia per daug išsiplėsti, juk jokia valstybė, nei stipri, nei silpna, tiesiog teoriškai nesugeba įveisti kontrolę, kuri stebėtų – kas ką sako, kas į ką ragina, nes tokios kontrolės bandymai neišvengiamai kainuoja valstybei didžiules išlaidas, reikia kurti slaptąsias tarnybas, valstybė tampa policinė, kiekvienas yra stebimas, paštas peršviečiamas, pokalbiai klausomi, o gauta informacija naudojama korupcionierių bei nusikaltėlių - pačios slaptosios tarnybos apipainioja valstybę kaip vėžio auglys, iščiulpia visas sultis, prasiskverbia į valdžią, ir užgrobia visą valdžią o tuo pačiu ir tampa neteisėta valstybe valstybėje. O štai bet kokį žodžio laisvės spaudimą persekiokite kaip sunkų nusikaltimą ir tada jie ragins žudyti neištikimus, o kiti – jausti nušvitusius suvokimus, arba bent jau daryti kuriamąjį darbą, stiprinti šeimas, didinti materialinę gerovę, vystyti pramogų industriją, ir nei tų, nei kitų, neturi niekas liesti dėl sunkios bausmės baimės. Ir kaip jūs manote – į ką greičiau atsilieps žmonės – į raginimus žudyti ar į raginimus statyti, siekti materialinę gerovę, jausti tarpusavio simpatiją, linksmintis, keliauti, turtėti, mokytis? Čia, iš esmės, ir nėra ką galvoti, istorija jau parodė – kas laimėjo, beje, laimėjimas šis buvo pasiektas sunkiose sąlygose – ne tokiose, kaip dabar.

Trajlangas nutilo, patrynė ranka lūpas, pamasažavo veidą, akis.

- Kalbėjau apie politiką. Būti įtakingu politiku – nereiškia būti kaip minia ir nereiškia būtinai būti kilusiu iš minios. Galima labai skirtis nuo jos, bet vis dėlto turėti didžiulę įtaką – užtenka turėti tam tikrą asmeninių savybių visumą ir, žinoma, teisingai nauduoti istorines sąlygas. Pateiksiu kelis pavyzdžius, kad tai nebūtų vien tik tušti žodžiai. Kažkada seniai Indijoje nacionaliniu politiniu lyderiui buvo Gandi. Keistas žmogus – mažas, neišvaizdus, su akiniais, atliepusiomis ausimis ir išvis juokingas. Vaikščiojo apsiavęs sandalus basnirčia, apsivyniojęs paklode, pagal indiškas taisykles. Atrodė, jam tik ir būti vietinės reikšmės politiku, o kur jau jam, tokiam neišvaizdžiam į europinę, į pasaulinę politiką su užkietėjusiais vilkais jos priešakyje! Bet ne, Gandi turėjo žymią įtaką pasaulinėje politikoje. Ir štai pavyzdys, rodantis vieną iš jo savybių. Viename iš daugybės jo susitikimų su paprastais žmonėmis prie jo priėjo moteris su dukra ir paprašė, kad Gandi, kurį jos šeimoje visi gerbė ir dievino, pasakytų jos dukrai, kad valgyti daug šokolado yra nesveika, nes ji labai daug jo valgė...

- Atrodo – tai buvo ne visas „paprasti žmonės“J - kažkas pastebėjo.

- Na taipJ, iš tikrųjų į jo susitikimus galėjo ateiti įvairiausi žmonės. Ir Gandi pasakė joms ateiti po dviejų savaičių. Po dviejų savaičių moteris su dukra vėl atėjo ir Gandi pasakė - mergaite, valgyti daug šokolado – nesveika, nuo to blogais jausies. Nustebę žmonės klausė – kokio velnio tu nepasakei to prieš dvi savaites, kam reikėjo atidėti kitam kartui? Į tai Gandi atsakė – „dviejų savaičių bėgyje aš valgiau šokoladą kiekvieną dieną ir įsitikinau, kad mano savijauta pablogėjo, o iki tol aš neturėjau tokios patirties“. Šiame atvejyje galima būtų, žinoma, suabejoti, dėl Gandi sveiko proto, bet negalima suabejoti dėl jo sąžiningumo. Politikai – žmonės, kuriuose veikia tam tikri mechanizmai, tame tarpe ir kaltės, sąžinės jausmas ir panašiai. Gandi buvo laikomas visų kaip politikos sąžinė ir jam rodoma pagarba iš dalies buvo tikra, o iš dalies buvo būdu pakelti savo statusą, tame tarpe ir savo paties akyse.

- Kokios dar savybės tai turėtų būti? Ar ne per daug ribotas jų kiekis, juk negali padaryti įspūdžio politikams tik tuo, kad, pavyzdžiui, jauti grožio jausmą?

- Nepasakyčiau. Galiu pateikti dvidešimto amžiaus vidurio Prancūzijos prezidento – Giscard d‘Estaing – pavyzdį. Perskaitykite jo knygą „Valdžia ir gyvenimas“. Sudaro keistą įspūdį... ar tikrai prezidentas ją rašė?? Prezidentas. Beje, labai įtakingas. Niekas, atrodo, po jo Prancūzijoje negalėjo pasigirti tokiu žmonių palaikymu ir pagarba, kaip jis – iki pat senojo pasaulio pabaigos. Na ir prieš jį. Ir jeigu užduotume klausimą – kuo gi šis žmogus taip sužavėjo savo piliečius, o taip pat ir daugybę kitų pasaulio politikų, atsakyčiau taip: jis jiems atrodė giliai jausmingu žmogumi. Ir įsivaizduokite – tai surasdavo atgarsį. Žmonės tarsi atrasdavo jame tai, ko jiems truko juose pačiuose.

- Na bet nuoširdumu tai jau tikrai jų nesužavėsiJ

- Ir vėl netiesa!

- ??

- Taip, netiesa. Galima sužavėti žmones nuoširdumu ir tapti didžiuoju politiku. Na, na žinoma, vien nuoširdumo neužtenka, taip pat, kaip ir būti vien giliai jausmingu arba labai sąžiningu žmogumi neužtenka, kad taptum įtakingu politiku, bet vis dėlto nuoširdumas gali tapti jėga, kuri sutvirtina visus politiko veiksmus.

- Taip pat yra pavyzdžių?

- Žinoma. Kaip jūs manote – kodėl dvidešimtame amžiuje atsitiko toks keistas reiškinys, kai milijonai vokiečių – vieni iš labiausiai išsilavinusių tautų, gerai išmanantys filosofiją, politiką, istoriją, muziką, laikomi pasaulinės kultūros stulpu – netikėtai visi kaip vienas išprotėjo ir klausydami Hitlerį pradėjo kariauti, plėšyti, ir žudyti? Tai didžiulė mįslė, netgi daugiau – tai didžiulė tragedija! Nejaugi visa šita kultūra nieko nekainuoja? Nejaugi kultūra tik gražus įpakavimas, po kuriuo slepiasi dantis iššiepęs dinozauras? Ne, ne įpakavimas. Pirmi praktikuojantys išaugo iš tos pačios kultūros, kuri sukūrė ir tokius kūrinius, kaip muzika, knygos, mokslai ir kita, ir kita, kas rezonavo su nušvitusiais suvokimais, sužadindavo pirmus jų suliepsnojimus. Tai kodėl? Užtenka pažiūrėti Hitlerio vaizdo įrašus ir viskas pasidaro aišku. Taip, labai patogus istorinis momentas – gobši Europa nusiaubė Vokietiją, iškėlė jai barbariškas sąlygas, kurios galų gale sukėlė katastrofą, kolapsą ir žmonės daugiau negalėjo taip gyventi. Taip, buvo nurodytas bendras priešas – tai visada patogu – sutelkti žmones aplink realų arba sugalvotą priešą – mes dabar neaptarinėsime to – išgalvotas buvo tas priešas ar ne, nors Izraelio Šahako knygą „Europietiška istorija, europietiška religija: trijų tūkstantmečių našta“ ryšium su tuo vertėtų perskaityti. Na, buvo ir tai, ir tai, bet mano požiūriu svarbiausiu, sistemą sudarančiu, cementuojančiu Hitlerio personaže buvo tai, kad jis žmonėms atrodė LABAI nuoširdus, o to dėka – labai įtikinantis. Pažiūrėkite jo pasirodymų įrašus ir sudarykite savo nuomonę. Paskui buvo kalbama apie „hipnotizmą“ ir kitą mistiką. Visa tai nesąmonės. Hitleris sudarinėjo įspūdį – pabrėžiu – būtent „sudarinėjo įspūdį“ labai nuoširdaus ir rimto žmogaus – ir būtent ši savybė, kuri galbūt nepritraktų dėmesio kur nors Kambodžoje, suvaidino lemtingą vaidmenį kultūringoje, išsivysčiusioje šalyje. Ir tai neabejotinai. Ir tai iš dalies reabilituoja visą vakarų kultūrą. O ar buvo jis iš tikrųjų nuoširdus, kokiu laipsniu ir kame, ir kokiu periodu – tai jau klausimas istorikams, nors dvidešimtame amžiuje už tokį tyrimą – beveik nepriklausomai nuo jo išvadų – galima buvo patekti į kalėjimą. Tuo laiku egzistuojanti BBC korporacija dvidešimto amžiaus pabaigoje sukūrė ilgą dokumentalų filmą apie nacizmą ir jame buvo pavaizduoti interviu su vokiečiais – paprastais žmonėmis, o taip pat intelektualais, kurie girdėjo Hitlerio kalbas. Jie jau seni, bet puikiai prisimena savo įspūdžius – pažiūrėkite, paklausityte – ką jie sako.

- Jeigu reikės, mes aprūpinsime mūsų politikus visa reikalinga, tikslia informacija apie praeities politikus, - nusišypsojo Mengesas - ir tada pagaliau mūsų gerbiamoji Taryba pradės su didesniu dėmesiu žiūrėti į mūsų tyrimus.

- Na, Mengesai, ar mes kada nors atmetėme kokį nors konkrečių istorikų prašymą?

- Atmetėte, atmetėteJ

- Vis tiek pas mus nėra politikų. – Džefris buvo rimtas ir nesiruošė paversti pokalbį draugišku pašnekesiu. – O politikai besiformuoja politinėje kovoje, jie išauga pačiame liaudies gyvenimo tankume, politiką žmonės turi jausti kaip „savo“.

- Neteisingai, Džefri..., - beveik su nuovargiu paprieštaravo Trajlangas.

- Panašu, jog tu turi paruoštus argumentus kiekvienam skoniui ir spalvaiJ

- Nesiginčysiu. Prisiminkite Jekateriną Antrąją – Rusijos imperatorienę. Labiau svetimą būtų sunku įsivaizduoti – vokietė! Vokiečių princesė, rusų kalbos iš pradžių beveik nemokėjo – visavaldė Rusijos imperatorienė!! Be to, dar ir dulkino viską, kas juda, ir beveik neslėpė to. O ką paskui gerbė rusai taip pat, kaip ir ją – ir gyvą, ir šimtai metų po mirties? Na Petrą Pirmąjį (kuris, beje, taip pat turėjo tūkstantį meilužių ir, kuris taip pat to neslėpė), bendrai ir viskas. Bet aš sutinku – žinoma, daug paprasčiau tapti politiku tam, kas jau virė šioje intrigų, sąmokslų, šnipų, melagių, lobistų ir taip toliau košėje. Pradėkite nuo mažiausio – pradėkite nuo to, ką turite.

- Kol kas mes nieko neturime.

- Ne, turite. Pas jūs yra apsigimęs politikas, kuris virė rimtesnėje košėje, negu ta, Žemutinėse Teritorijose.

- ??

- Paklauskite ją, - Trajlangas parodė pirštu į Torą.

- Mane?? – Tora vos tarė išdžiuvusiu liežuviu – prasėdėti dvi valandas, o paskui dar valandą neištarus nė žodžio, galėtų išdžiūti ne tik liežuvis.

- Juk tavo svečiai...

- Svečiai? Vaiu? Iš kur tu ži.... a... na taip, dabar suprantu, kodėl jis sakė „arba“...

- koks arba?

- koks vaiu?

- kur svečiai?

Tora atsidūrė dėmesio centre ir negalima pasakyti, kad dėlto nejuto mažiausio nesmagumo jausmo.

- Pakvieskite šiuos žmones, - tęsė Trajlangas, - papasakokite apie mūsų pasaulį, pasiūlykite eiti dirbti į Žemutines Teritorijas ir įgyvendinti ten mūsų interesus atitinkančią politiką – po to, kai juos išmetė iš jų pasaulių esant pakankamai tragiškoms sąlygoms, juos greičiausiai turėtų tai sudominti. Vaiu tai tikrai norės – jis išvis įgimtas politikas, na ir turėjo iš ko pasimokyti... o Maja...

- Maja – kiek suprantu, ta mergina, aš net nespėjau jos apžiūrėti...

- Taip.

- Maja... – Tora susimastė.

- Maja... – praburbėjo Heldstremas, - nejaugi ta pati??

- Ta pati Tomai, ta pati. Jie abu – ji ir Vaiu, atsigauna dabar Toros trobelėje, ir manau, jūs visi turėsite apie ką pakalbėti ir dėl ko susitarti.

 

<< Back

Forward >>