« Maja »
Tomas 1: « Fors-minoras »
Skyrius 22Rišikeše, kaip ir visoje Indijoje, pelningiausia profesija yra būti sadhu. Galvodama apie tai, pabėgau nuo karštos gatvės į europietišką kavinę su užtamsintais langais. Šiai profesijai nereikia nieko, išskyrus oranžinio chalato. Kadangi Indijoje beveik visada karšta, gyventi galima gatvėje, o atsižvelgiant į tai, kad dauguma būtent taip ir gyvena, sadhu būti labai patogu, juk yra didelis skirtumas, ar tu duodi pinigus paprastam skuduriui ar šventam žmogui. Tai pagerina tavo karmą, o karma Indijoje yra toks pat savaime suprantamas reiškinys, kaip sovietmečiu liaudies ir partijos vienybė. Šitie sadhu su savo iššveistais metaliniais bidonais kiekvieną rytą pasirodo vietose, kur susirenka daugiausiai žmonių ir prašo ten pinigų. Už pinigus jie siūlo nufotografuoti save įvairiose pozose, vaidinančius užsiėmimus joga. Savo veidams jie suteikia kažkokias paslaptingas išraiškas, - bet aš nieko, išskyrus paprasto bukumo juose nepastebėjau. Nesuprantu, kodėl sadhu iš Kulu liepė man važiuoti čia? O gal išvis nebuvo jokio sadhu?.. Tikra kvailystė atsitempti čia tik todėl, kad man pasivaideno kažkoks sadhu... gal tame urve kaupėsi kokie nors nuodingi garai, sukeliantys haliucinacijas?
- Prašyčiau omletą ir karštą šokoladą...
- Atleiskite, bet šitame mieste negalima valgyti kiaušinių.
- ?
- Rišikeš – šventa vieta, ant šventos upės kranto, todėl čia negalima valgyti kiaušinių, mėsos, vištienos, žuvies, svogūnų ir česnakų.
- Kad negalima valgyti mėsos, visiškai suprantama, bet kuo čia dėti svogūnai ir česnakai?
- Čia manoma, jog viskas, ką valgai, tu aukoji dievui, tu tuo maitini dievą. Svogūnai ir česnakai netinkamas maistas dievams, nes turi nemalonų kvapą.
- Tai tau pasakė patys dievai?
- Taip sako panditai, mem.
- O panditams pasakė dievai?
- Nežinau, mem. Aš esu paprastas žmogus.
- Tai čia visiškai niekur nėra kiaušinių?
- Niekur.
- Hm... Gerai, duok man meniu, aš pagalvosiu.
...Kodėl gi tas sadhu, atsiradęs dėl garavimų urve, patarė man važiuoti būtent čia? Negaliu patikėti, jog tai buvo paprasta haliucinacija, tiesiog neįprastas sapnas. Čia tikrai dar kažkas įsimaišė – dievai žino kokiu proporcingumu, bet tikrai įsimaišė... tokių sapnų nebūna, haliucinacijų irgi, juk aš gavau realią informaciją, kurios ankščiau neturėjau, ir ne tiesiog informaciją, o kažką tikrai svarbaus, aktualaus, kas negali atsirasti dėl atsitiktinės fantomų kombinacijos. Vis dėlto kol kas galvosiu, jog šioje istorijoje kažkokiu neįtikėtinu būdu dalyvavo kažkieno sąmonė ir kažkas realiai egzistuojantis bendravo su manimi, kažkas man davė patarimą atvažiuoti būtent čia. Bet juk aš negaliu apeiti visas šventyklas ieškodama įdomių žmonių... Atsirado nepasitenkinimas, aš vėl pamiršau apie tai, jog susitikimas su sadhu leido man padaryti reikšmingus atradimus ir jog nuolatos grįžtu prie to, ką jis man pasakė, o mintys šia tema sukelia idėjas, į kurias ankščiau tikrai neatkreipčiau dėmesio. Po šio „susitikimo“ kažkas manyje pasikeitė – tarsi iš manęs ištraukė kažkokį rakštį, kuris nebuvo pastebimas, bet iš tikrųjų labai trukdė. Bet dabar, kai aš jaučiu nepasitenkinimą dėl to, kad jis man davė tokį nesuprantamą ir tikriausiai beprasmišką patarimą, aš vėl pradedu galvoti, jog visi šitie pasikeitimai įvyko manyje spontaniškai ir „jis“ neturėjo tam jokios reikšmės. Ir mistinės mūsų susitikimo aplinkybės tikriausiai taip pat buvo manimi išgalvotos, tiksliau pripieštos, kaip mistiškos. Juk vietoj to, kad tiksliai apklausčiau Radžą, kaip viskas buvo, aš tiesiog griebiau šią paslaptingą istoriją ir net nepabandžiau nieko išsiaiškinti, kad išsklaidyčiau jos mitiškumą...
- Prašyčiau Vegetable Spring Rolls… Apple Pancake... Hot Chocolate... juk Jus turite Hot Chocolate? Jis puikiai kvepia, prisiekiu, kad dievai būtų patenkinti. OK, kol kas viskas. Tik Hot Chocolate su blyneliais atneškite prašau PO pagrindinio maisto, gerai? PO, o ne „prieš“ (vis tiek viską supainios)... .
Juk neturi reikšmės, kokios buvo to susitikimo aplinkybės, reikšmės turi kitas dalykas – kaip po to pasikeitė mano gyvenimas. Net jeigu aš tik sugalvojau šią istoriją, tai vis tiek būtų vienas iš nuostabiausių susitikimų mano gyvenime. Ši mintis tiesiog apstulbino mane... Neturi reikšmės, ar tai iš tikrųjų buvo... Buvo ar ne... O iš kur aš iš vis galiu žinoti ar tai buvo, ar ne? Šis klausymas mane išgąsdino, tarytum aš priėjau prie pat bedugnės krašto, žvilgtelėjau ten ir iš karto atsitraukiau. Velnias, juk taip galima visiškai pasimesti... Aš kovosiu dėl savo ateities, aš keisiu dabartį, o praeitis – tai praeitis, nuo jos nepabėgsi, ir laimei, aš to negaliu pakeisti, net jeigu norėsiu... tai kas mane taip išgąsdino? Mintys labai greitai keičiasi, sunku už ko nors užsikabinti – taip įvyksta visada, kai reikia apie ką nors galvoti ir nekeisti temos, ir būtent dabar kažkodėl neišeina galvoti – mintys arba susimaišo, kaip nuo mikserio, arba norisi galvoti apie kažką, kas neturi jokio ryšio su tuo, apie ką AŠ noriu galvoti. Mintis, jog iš tikrųjų aš nežinau, kaip suprasti, jog kažkas buvo, o kažko nebuvo, žiojėjo gąsdinančią praraja tarp įvairiamasės įprastų beskonių vaizdų ir minčių atplaišų košės. Aš niekaip negalėjau susikaupti ties ta mintimi ir vėl atsirado nepasitenkinimas – tuoj, tuoj pagausiu ją ir pradėsiu galvoti, bet ne, niekaip neišeina, ji kaip slydi žuvis liečia mane savo uodega ir dingsta po vandeniu. O nepasitenkinimas tik pablogina situaciją, - kai jis atsiranda, aš tampu nepakaltinama. Užrašų knygelė, tušinukas, reikia užrašyti viską.
„Aš nežinau, kaip suprasti, kas buvo iš tikrųjų, o ko nebuvo. Kaip įsitikinti, kad tai, kas buvo – tai tik ir buvo, ir nieko kito, ko aš neprisimenu, nebuvo? Yra kažkas, ką aš prisimenu... tai, žinoma, buvo, o iš kitos pusės kiek daug aš visko prisimenu? Kažkokie niekingi vaikai ir įvykiai, ypač iš vaikystės, ir aš žinau, jog kažkas buvo, ir tas kažkas tikrai paveikė mane, bet kas būtent tai buvo? Juk tai tapo mano asmeninės istorijos dalimi. Jeigu tai buvo, nors aš to ir neprisimenu, bet žinau, kad buvo, tai kaip „tai“ gali būti mano praeities dalimi? Praeitis – tai kažkas konkretaus. Kodėl aš išvis kažką laikau savo asmeninės istorijos dalimi, o kažko nelaikau? Pagal kokį požymį aš atrenku prisiminimus? Kaip gi pagal kokį... kaip ir visi, kaip visi... reiškia visą šį laiką aš kaip su vergišku nuolankumu savo asmenine istorija laikiau ne tai, ką PATI laikiau svarbiu, o tai, ką PRIIMTA ja laikyti? Blogi reikalai... Užsikasiu aš viskame iki ausų... O ką gi aš pati laikau svarbiu? Juk tikrai ne tai, kelintais metais gimiau, ką baigiau ir ką gavau, o tai, ką išgyvenau, ką supratau... o juk aš sapnuose dažnai įsimylėdavau – tikrai, ryškiai, stipriai, ir šis išgyvenimas neužsimiršdavo, prisijungdavo prie kito įvykių sūkurio, kaip lygiateisis dalyvis, reiškia kai kurie sapnai tapo mano asmenine istorija... įsivaizduoju, kas būtų, jeigu blanke „trumpa autobiografija“ reikėtų išvardinti savo sapnusJ ... Grįšiu atgal ir truputį palengvinsiu situaciją. Štai aš pažiūrėjau už lango – pamačiau kalną, puiku, dabar aš atsigręžiu nuo lango. Klausiu save – ką aš pamačiau? Atsakymas – „kalną“. Įdomu... o kodėl? Kodėl aš esu dabar įsitikinusi, jog pamačiau būtent kalną, o ne jūrą? Kaip man tiesiog dabar tai patikrinti? Na kaip... jeigu aš įsivaizduoju jūrą... lengva... įsivaizduoju kalną – lengva... o kodėl aš esu įsitikinusi, jog... palauk... įsitikinusi... būtent šis įsitikinimas ir yra tuo įsitikinimo priežastimi... įsitikinimas – įsitikinimo priežastis? Kokia nesąmonė... o iš kur atsiranda tas įsitikinimas? Kas tai išvis yra – šis įsitikinimas?? Iš kur aš žinau koks tai reiškinys – įsitikinimas tuo, jog pamačiau būtent tai, o ne tai... o ar galima pakeisti šį įsitikinimą? Juk aš galiu būti kuo nors įsitikinusi, o paskui man kas nors pasakys – Maja, tu ne ten pažiūrėjai, tu suklydai ir aš iš tikrųjų pamatysiu, jog suklydau, ir tada mano įsitikinimas pasikeis. Reiškia šį įsitikinimą galima keisti, bet pagal tam tikras taisykles... o kas nustatė tas taisykles? Ir kodėl šios taisyklės yra būtent tokios? Aš nieko apie tai nežinau, aš tiesiog jų laikausi... O kaip aš tai darau? Kaip keičiu savo įsitikinimą? Juk dariau tai milijoną kartų, o dabar nežinau kaip. Aš įsitikinusi, jog klydau ir tai keičia mano senesnį įsitikinimą... įsitikinimas keičia įsitikinimą. Emocija keičia kita emociją, viena mintis sugriauna kitą mintį, o emocija sugriauti minties negali. Kas gi tada išeina? Jeigu į sriubą įdėčiau svogūną, o paskui norėdama pažeisti taisykles, pagal kurias priimta keisti įsitikinimą, pakeisčiau jį ir pradėčiau galvoti, jog įdėjau morką, o paskui vietoj suplanuotos sriubos gaučiau kažką kito, reiškia šios taisyklės vis dėlto yra apgalvotos, bet kokios jos – tos taisyklės? Kur yra jų ribos? Kur įsitikinimas, jog aš jų laikausi adekvačiai? Aš netgi negaliu jų suformuluoti... Gal jų tiesiog nėra, o yra tik empiriniai gautų mažų taisyklių rinkinys, o gal yra kitos... ir ką gi visa tai reiškia, kad praeitis – tai nieko apibrėžto? O kaip gi objektyvumas....“
Ufff... Išsidrėbiau kėdėje, nuvaliau prakaitą nuo kaktos. Nieko sau, net suprakaitavau! Niekada gyvenime taip negalvojau... kodėl? Atrodo galvojau pakankamai dažnai, juk kai ruošiausi į universitetą, taip pat sėdėjau ir dėjau įtemptas pastangas, bet tai kažkas kito.... kame skirtumas? Atrodo tame, jog čia aš ne tiesiog permalu mintis pagal žinomas taisykles, čia aš ieškau pačias tas taisykles, aš NEŽINAU, kaip galima šiuo atveju galvoti, tai kaip plevenimas nežinomoje erdvėje, ir tai išgyvenama kaip kūryba, kaip gyvenimo kvėpavimas. Bet kaip gi sunku tai pasiekti! Juk tam, kad pajausčiau galvojimo džiaugsmą, reikia įveikti labai sunkias kliūtis, tarytum pajudinti iš vietos tanką. Beveik kaip sapne, kai nori greitai bėgti, o tavo rankos ir kojos tarytum surištos kažkokia klampia mase.
Kaip aiškiai aš dabar matau tokio mąstymo patirties nebuvimą! Jau penkiolika minučių aš negaliu daryti tai, ką noriu – nuosekliai galvoti man įdomia tema. Tarytum negalėčiau siūlu pataikyti į mažą adatos ąselę... visa tai atrodo beviltiškai, velniop viską, juk aš bandau ištraukti save iš pelkės laikant tik už plaukų... praėjo tik penkiolika minučių, o jaučiuosi lyg visą valandą kirsčiau malkas... Nuolatos norisi persijungti į bet ką kito – netgi į pokalbį apie orą arba minčių apie vietinio meniu įvairovę permalimą... štai ir atnešė maistą....
Aš bukai pažiūrėjau į atneštus pietus, suprasdama, jog jeigu dabar pradėsiu valgyti, pralaimėsiu kovą dėl vertingos minties, pasiduosiu kasdieniškumui, kuris labai aistringai nuolatos gina savo teises, nuo ko aš jaučiuosi visiškai išsekusi ir sudaužyta.
Bet juk maistas ataušta... Vis dėlto grįšiu prie to vėliau, juk aš prisimenu, apie ką norėjau dar pagalvoti, viskas užrašyta, niekas netrukdys man tai tęsti išgėrus aromatingą karštą šokoladą ir suvalgius riešutinį desertą...
Kelias pirmas sekundės dar nesuvokiau, kad pralaimėjau ir pasidaviau, bet labai greitai pakeičiau savo pasitikėjimą ir pasitikėjau kitkuo – nieko ypatingo neįvyko, aš tiesiog atidėjau klausymą vėlesniam laikui, aš tiesiog nenoriu, kad atauštų maistas – praktika svarbus dalykas, bet šalto maisto tikrai nesinori valgyti.
Išėjau į gatve soti ir patenkinta. Galvoti norėjosi mažiausiai negu kada nors, todėl pasinėriau su galvą į beskonį ir tuščią „niekas nevyksta“. Netgi pati to nepastebėjau, nes noras nedaryti jokių pastangų ir tiesiog plaukti pasroviui buvo labai stiprus. Aš nusprendžiau nueiti į priešingą nuo Lakšman Džula miesto galą. Sprendžiant pagal žemėlapį ten buvo daugiau šventyklų. Vadove buvo parašyta, jog jose reikia laikytis griežtų taisyklių, todėl man pasidarė smalsu, ką jie „duoda“ už griežtos disciplinos laikymąsi.
Štai tikras pompastiškumas! Tai tikriausiai kažkieno rūmai – įmantrios kolonos, arkos, palmės, skulptūros, fontanai, prie vartų griežtas policininkas. Marmuriniais takeliais bėgioja jauni indai, apsirengę vienodais oranžiniais rūbais, panašiais į specialios religinės doktrinos formas. Panašu, jog tai labai prestižinė mokymo įstaiga.
- Gal galėtumėte pasakyti kas tai?
Policininkas rūpestingai nusišypsojęs pažiūrėjo į mane, kaip į nieką nesuprantantį vaiką.
- Krišnos ašramas. Čia kažkada gyveno „Bittlz“, jie čia sutiko savo guru.
- Ak štai kas...
- Čia tampama panditais.
- Reiškia visi šitie berniukai oranžiniais rūbais būsimi panditai?
Jis lengvai susiraukė, jog pavadinau šiuos garbingus, nors ir labai jaunus būsimus panditus, tokiu familiariu žodeliu.
- Taip.
O tai, įdomu, kas? Kelias garbingai tiesėsi prieš jo ryžtingą eiseną ir plačią krūtinę. Juodų plaukų garbanas plaikstė nuo Gango pučiantis vėjas. Jis ėjo taip greitai, kad skustagalviai berniukai su mažais surištų plaukų kodais ant pakaušio vos spėdavo jam iš paskos. Bet jam tai visiškai nerūpėjo, jis buvo panašus į imperatorių, aplink kurį būrėsi vergų svita. Indai, atsiradę prie pat jo, užleisdavo jam kelią, maldaujamai sudėdavo rankas ir pagarbiai šypsojosi. Kai kuriuos jis apdovanodavo lengvu galvos mostu, kai kuriuos – plačia, nuostabius baltus dantis rodančia šypsena. Jo akys aprėpdavo erdves neliesdamos žemės dūlėsių, tarsi apžvelgiančios savo nežemiškas valdas... Jis staigiai sustojo, vos ne dvidešimt metrų nuo manęs, aiškiai nelaukdamas jokių kliūčių savo kelyje. Galingumo ir didumo kaukė nuo netikėtumo nukrito, tiršti antakiai pakilo nuo nuostabos, o veidas bandė suvaidinti šypseną, kuri išėjo truputį kreiva, ką jis tarytum pats suprato, nes spėjo supykti ant manęs, kad užstojus jam kelią, pastačiau jį nepalankiame apšvietime.
- Tu supykai?
Tuo momentu nutilo cikados, nurimo vėjas, berniukai pagaliau atsiduso ir pagaliau irgi nutilo, sustingo bukose pozose...
- Ką? – padaręs pauzę jis vėl užsidėjo šypseną ir draugiškumo kaukę.
- Aš klausiu, ar tu dabar supykai ant manęs?
- O, mano anglų blogai-blogai!
Pastebėjau, jog jis ruošiasi mane aplenkti ir vėl užstojau jam kelią. Širdis plakė nuo nerimo, bet aš nepasiduosiu, aš noriu gauti atsakymą į savo klausymą.
- Kas nors galėtų išversti? – apsidairiau aplinkui. Šalia jo buvo mažiausiai dešimt mokinių, apie dešimt žioplių, ir dar apie dešimt gerbėjų. Visi tyli.
- Nejaugi niekas nekalba angliškai?
Vyriausias panditas nesiryžo pastumti mane šalin ir jo įtampa didėjo. Buvo akivaizdu, jog jis nežinojo, kaip elgtis šioje keistoje situacijoje – kažkokia pempė užstojo kelią, kankina savo klausymais ir sprendžiant pagal viską nesiruošia pasitraukti. Su blogai slepiamu nerimu jis apsidairė ieškodamas savo aplinkoje palaikymo, kol pagaliau išlindo nieko nereiškiančio veido jaunuolis su pūkeliu virš lūpos.
- Norėčiau sužinoti ar vyriausias panditas jaučia negatyvias emocijas?
- Negatyvias emocijas? – jis akivaizdžiai nepatikėjo savo žodžiais.
- Taip, negatyvias emocijas.
Mikčiodamas jis kažką pasakė savo mokytojui, kurio veidas vėl pradėjo šypsotis įprasta hollyvudiška šypsena. Jis išklausė klausymą, kažką trumpai atsakė ir vėl susiruošė eiti, bet aš nepasitraukiau, ir laukiau atsakymo.
- Ne, jis niekada nejaučia negatyvių emocijų.
Nu aišku, ką gi dar jis galėjo atsakyti!
- Tai ką jis jaučia? Štai būtent dabar, ką jis jaučia? Išversk...
Dar labiau mikčiodamas ir sumišęs jis išvertė šiuos ižulius žodžius. Atsakymui išgirdau pareiškimą, jog vyriausias panditas labai skuba, bet rytoj jis pasiruošęs atsakyti į visus mano klausymus ir kviečia mane apie šeštą valandą ateiti į pudžą... Aš pasidaviau, patikėjau, jog rytoj jis iš tikrųjų kalbės su manimi ir atsisveikinimui gavus jo karališką šypseną, likau viena su vakariniu dangumi, vėsiu vėjeliu ir apleistais marmuriniais takais.
Kažkas palietė mane už peties. Tai buvo moteris, europietė. Ji kreipiesi į mane darkyta anglų kalba.
- Ko jus norite?
- Norėčiau sužinoti, ar vyriausias panditas jaučia negatyvias emocijas.
Jos akys piktai, nustebusiai ir tuo pačiu neramiai atsivėrė, ji skubiai apsidairė aplinkui, tarytum vertindama, ar niekas nematė, jog ji išgirdo tokį klausymą.
- Jis? Negatyvias emocijas? Na žinoma ne. Andrejau, tu įsivaizduoji, šita mergina klausia, ar vyriausias panditas jaučia negatyvias emocijas...
- A, Jus rusai!
- O kaip puiku, Tu taip pat rusė... Ilgam čia?
- Kol kas nežinau... O kodėl jus esate įsitikinę, kad jis nejaučia negatyvių emocijų?
- Mes praleidome čia, su juo ašrame, dvi savaites, mes daug bendravome ir niekada nemačiau, kad jis jaustų kažką negatyvaus... Juk tai vyriausias panditas!
- Koks skirtumas, kad jis yra vyriausias. Ar gi tai apie kažką sako?
- Na žinoma, sako, - į pokalbį įsitraukė vyras, kuris akivaizdžiai buvo nepatenkintas mano elgesiu. Jis buvo vyresnis negu aš maždaug penkiolika metu ir ruošėsi išbarti mane kaip mokyklinuką, - juk tai ne koks nors durnių laivas, tai didelis Ašramas. Tam, kad užimtum kokią nors vietą čia, reikia išlaikyti specialius egzaminus...
- Kiek aš suprantu, panditai – nėra šventieji arba prašvitę, tai žmonės, kurie supranta šventuosius raštus, ir tam, kad gautum čia vietą, reikia visų pirmą žinoti šventuosius raštus ir mokėti sanskritą. Ir net jeigu reikalautų ne tik tai, o dar tam tikrą dvasinę raidą, tai juk nežinoma, kas visą tai egzaminuoja. O gal čia jau seniai viskas tapo formalumu, jeigu išvis kada nors buvo tikru, juk tai reikėtų PATIKRINTI, o ne tiesiog priimti, kaip aiškų faktą. Jus tikrinote?
- Matau, kad jus viską žinote... Tai kodėl klausiate?
- Aš jūsų visiškai neklausiu... Ir išvis aš nenoriu su Jumis kalbėtis, todėl, kad tiesiog dabar Jus jaučiate man ryškų priešiškumą ir bandote mane mokyti arba tiesiog norite įžeisti... Tai Jus sakote, kad daug bendravote su vyriausiu panditu? - aš vėl atsigręžiau į moterį.
Ji akivaizdžiai jautėsi sumišus, jog aš pasiunčiau jos palydovą, tikriausiai vyrą. Bet atsikratyti manęs, savo ruožtu, jai tikriausiai neužteko drąsos, bet ir tęsti pokalbio ji nenorėjo. Ji neramiai žvilgtelėjo į Andrejų, tikėdamasi palaikymo, bet tas apstulbęs nuo mano elgesio negalėjo išspausti nei žodžio. Ji suprato, kad neturi išeities ir su kančia veide, ir kapų intonacija tarė:
- Taip.
- Apie ką gi Jus bendravote? Jus kalbate indi?
- Ne.
- O jis nekalbėjo angliškai... Na gerai, tarkime, jums užtenka bežodžio bendravimo, kad suprastumėte, kaks žmogus stovi prieš jus, bet kodėl jus taip įsitikinę tuo, kad jis nejaučia negatyvių emocijų? Aš juk ką tik mačiau, kad jis jautė stiprų nepasitenkinimą, kai aš jį sulaikiau.
- Tikriausiai, Jus jam sutrukdėte.
- Reiškia jus manote, jog jeigu aš sutrukdžiau, tai prašvitęs gali supykti?
- Ne, Jus mane ne taip supratote... Žinoma, jis nebuvo patenkintas, nes Jūsų elgesys – tai... atsiprašau, tai negražus poelgis... Bet pas jį nėra tokios stiprios negatyvios emocijos, kaip pas mus, ir negalima jo lyginti su savimi.
- Štai kaip? O įdomu, kokios gi yra jo negatyvios emocijos? Ką jus apie tai žinote?
- Larisa, einame, ką tu su ja kalbi, pažiūrėk į ją, ji beprotė...
Gavus pagaliau reikalingą paskatą ir perkreipus veidą nuo kaltos šypsenos, ji atsitraukė, atsisuko ir dingo iš mano regėjimo lauko.
Su šia kovine nuotaika aš patraukiau toliau, laukdama rytinio susitikimo, kuriuo metu nusprendžiau padėti visus taškus virš „i“. Labai gerai prisiminiau pirmą savo pasipriešinimo vienam Maskvos guru, apie kurį sklinda įvairūs gandai, legendos, kuris susirenka gerbėjų, įsimylėjusių merginų, žurnalistų minias, - žodžiu tipinis reiškinių rinkinys, lydintis kiekvieną garsią ir nestandartinę asmenybę, - istoriją.
Du metus aš pati buvau įsimylėjusi šį guru, bet įsimylėjusi ne kaip vyrą, o kaip mokytoją.
Apie sapnų pasaulį ir astralinį kūną jis pasakojo labai natūraliai, kaip aistringas keliautojas, kuris kalba apie šalį, kurioje gyveno ypač ilgai. Jis asmeniškai pažinojo Kastanedą, Ošo ir Maniako Čia, vedė seminarus įvairiose šalyse, ilgą laiką gyveno Indijoje ir ten prašvito bei buvo „pripažintas“ šiuolaikiniu, įtakingu mokytoju. Dabar aš nežinau, kas iš to buvo iš tikrųjų, o kas buvo tik viena iš komercinio projekto grandinių, bet tuo metu aš šventai viskuo tikėjau, ir kiekviena jo asmeninės istorijos detalė sukeldavo manyje neapsakomą žavesį.
Visus metus bandžiau įsidrąsinti, kad pagaliau pasiryžčiau prieiti prie jo po paskaitos ir užduočiau klausymą. Paskaitos metu taip pat galima buvo uždavinėti klausymus, bet raštine forma. Laiškeliai su klausymais buvo perduodamas iš rankų į rankas ir dedamos didele krūva prie jo kojų. Paskaitos metu jis nespėdavo atsakyti į visus klausymus, todėl iš lapukų krūvos ištraukdavo vieną laimingą, kurį iš pradžių skaitydavo tyliai ir nuspręsdavo atsakinėti ar ne. Tokiu būdu šansas gauti atsakymą į savo klausymą buvo nedidelis, be to neįmanoma buvo užduoti klausymą, norint ką nors patikslinti.
Ir štai vieną kartą, mirdama nuo jaudulio, aš tiesiog priverčiau save padaryti kelis žingsnius į viršų, skiriančius salės erdvę nuo neaukštos scenos. Širdis daužėsi, rankos šlapios, kojos vos laikė... Ir tai aš, aš!, kuri turi kelis darbo patirties televizijoje mėnesius, aš – visur prasiskverbianti, įžūli, jauna žurnalistė, velniai mane griebtų.... Aplink guru nepraeinamas klausiančiųjų ratas, vieni keičia kitus, kaip daržovių gabaliukai dideliame mikseryje. Kaip bevalę medūzą mane pagaliau išmetė prie pat JO ir aš, bijodama žiūrėti jam į akis, sunkiai suformulavau klausymą. Prisimenu jo atsakymą, kaip pro rūką. Klausiau, ką daryti su prisirišimu prie berniuko, kuris jau visus metus trukdė man gyventi. Norėjosi smulkiau papasakoti, bet pradėjau skubėti, nes už nugaros mane visi stumdė... Rezultate aš gavau draugišką patapnojimą per petį ir nieko nereiškiantį atsakymą, jog „laikas viską gydo“. Leisti sau galvoti, jog tai tikra nesąmonė, aš dar tada negalėjau, todėl ir toliau religingai tikėjau to guru prašvitimu, ir toliau lankiau jo paskaitas, po kurių darėsi vis labiau neaišku – kaip keisti savo gyvenimą. Jo prakalbos sukeldavo manyje hipnozinius įspūdžius ir atrodė, jog jo žodžiai pilni gilios prasmės, kurios nesugebėčiau paaiškinti netgi pati sau, bet mane užpildydavo ekstatiškos emocijos, todėl aš ir negalėjau adekvačiai vertinti viską, kas tuo metu vyko.
Praėjus keliems mėnesiams vėl atsirado noras užduoti jam klausymą, o kartu su tuo ir paralyžiuojantis nerimas. Šį kartą aš buvau jam pasiruošusi, todėl bendrai viskas atrodė lengviau, rūko beveik nebuvo, aš netgi sugebėjau trumpam pažiūrėti jam į akis... ir vėl gavau visiškai tuščią atsakymą, bučinį į skruostą ir likau visiškai sugluminta. Tikriausiai mano klausymai yra kvaili, jeigu jis taip trumpai ir nenoriai atsakinėja į juos... Ar vis dėlto jis neturi ką atsakyti? Ši mintis beveik mane išgąsdino, juk aš pripratau tikėti, jog jis yra Meistras! Nuo minties, jog lankau tikro Mokytojo paskaitas ir gal kada nors tapsiu jo mokine, mano gyvenimas užsipildydavo prasme.
Nuo to momento, sėdėdama jo paskaitose, aš pradėjau jausti vis didėjantį diskomfortą, kol pagaliau man pavyko numesti nuo savęs saldų susižavėjimą jo charizmatine asmenybe ir ypatingu humoro jausmu, ir aš netikėtai visiškai aiškiai supratau, jog NESUPRANTU, apie ką jis kalba.
- ...tikras „aš“ neturi nei formos, nei tūrinio. Jis gali susilieti su kokia nors forma ir tada atsiranda iliuzija, jog „aš“ taip pat yra forma. Tokia yra Kundalini savybė, kuri gimdo mają ir saugo ją. Protas – instrumentas, kurio pagalba Kundalini palaiko pasaulį tokiu, kokį mes pripratome matyti. Už proto ribų jus įgaunate savo tikrą „aš“. Kaip išeiti už proto ribas? Yra daug į tai nukreiptų praktikų. Tuo pačiu tai ir kvėpavimo pratimai. Keisdami savo kvėpavimo ritmą, jus galite keisti savo sąmonės būsenas... Šis pasaulis – tiktai viena iš milijonų dėlionės dalelių, ir visi mes – tik kūrėjo svajonių personažai...
Pas mane iš karto atsirado noras atsistoti ir užduoti tiesioginius klausymus – kas yra Kundalini, kas yra protas, dėlionės dalelės, kokius pratimus reikia daryti... Netikėtai supratau, jog visą tą laiką neturėjau mažiausio supratimo, apie ką jis kalba, jog kiekvieną kartą, kai girdėjau šiuos magiškus žodžius, manyje įvykdavo egzaltacijos suliepsnojimas, kuris visiškai nekeitė mano gyvenimo. Tai buvo panašu į narkomaniją – vieną kartą per savaitę aš gaudavau malonumo dozę, o visą kitą laiką buvo tik pilkuma ir rutina. Nuo to laiko žiūrėjau į šį guru visiškai kitomis akimis, ne tiesiog spoksojau į jį, o apžiūrinėjau, stebėjau... O juk jis visiškai ne minkštaširdis, kaip pripratau ankščiau galvoti, kol jam pavykdavo migdyti mane savo saldžia kalba. Panašu, jog jis jautė stiprų pasitenkinimą nuo to, kad visa salė išsižiojusi jo klausosi... Ne, tikrai ne tai... negali to būti. Nesavavališkai pasinėriau atgal į malonumo sūkurį ir jis vėl man pasirodė nepriekaištingu magu, prašvitusiu joga – dievu su kūnu, ir panašiai. Bet ne, aš nepasiduosiu. Ištraukiu save iš sapno ir vėl matau tuščią žvilgsnį, piktą šypseną, plėšiantį savisvarbos jausmą. Kaip gi reikia stipriai užmigti, kad to nesimatytų?! Jis pasidarė panašus į piktą burtininką, kuris užmigdė žmones ir dabar su jais gali bet ką daryti. Atsirado baimė, jog jis tuoj pastebės, kad aš nemiegu ir viską matau... Aš sėdėjau priešpaskutinėje eilėje – tai buvo arčiausia vieta, kurią galima buvo rasti atėjus valanda ankščiau nuo paskaitos pradžios, - tie, kurie ateidavo vėliau, atsisėsdavo ant grindų, o kai ir ten nelikdavo vietos, užpildydavo praėjimus, ir koridorių dalį... Staiga jis pažiūrėjo tiesiai į mane, nuo jo šiurkštaus, į rentgeną panašaus žvilgsnio, viduje viskas sušalo... Kaip košmarų sapne... Ką gi daryti? O gal man tik taip atrodo ir jis tiesiog žiūri į mane taip pat, kaip žiūrėtų į bet ką kitą? Bet tai nekeičia to, kad man nepatinka jo akys, panašu, jog niekada anksčiau aš į juos nežiūrėjau.
- Kažkodėl nė karto nemačiau tavęs savo seminaruose, - jis tai pasakė beveik šnibždėdamas, bet nors ir sėdėjau priešpaskutinėje eilėje, jo žodžius girdėjau tarytum jis būtų metras nuo mane atstumu.
Aš atsigręžiau, netikėdama jog jis kreipiasi būtent į mane, ir pamačiau už savęs nieko nereškiančius žmonių veidus... Reiškia tikrai į mane.
- Į tave, į tave, neatsisukinėk, - jis palenkė galvą laukdamas atsakymo.
Keista, iš priekio ne vienas pakaušis neatsigręžė į mano pusę, tarytum niekas ir nepastebėjo to, kad jis pertraukė savo paskaitą, ir pradėjo šnekėti su manimi. Kaip košmarų sapne – aplinkui zombi, o aš iš baimės negaliu nei kalbėti, nei judėti. Akis uždengė lipnus ėdus rūkas, pro kurį nieko neįžiūrėsi... Viskas, aš dingus, jau nebeliko jėgų netgi bijoti...
- Ei, tu krenti ant manęsJ
Kas tai buvo??? Sapnas? Taip, sapnas... velnias... guru stovi ant scenos ir atsakinėja į eilinį klausymą, sukeldamas juoko ir spiegimo priepuolius... O gal tai buvo ne sapnas? Galvoje viskas susimaišė, kūnas nemaloniai pradėjo niežėti, kaip būna, kai suskambėjus žadintuvui neišsimiegojęs pašoki nuo lovos. Visiškai aišku buvo vienas dalykas – tai yra ne toks žmogus, kokį aš mačiau anksčiau. Vėl atsirado noras tiesiog dabar užduoti klausymą , pagaliau išaiškinti, kas jis toks... O juk jis nė karto nepapasakojo apie save, apie savo patirtį, aš nieko nežinau apie jo praktiką, apie tai, ką jis jaučia. Norėčiau tiesiog dabar atsistoti ir užduoti šį klausymą prieš visą auditoriją, kad jam nepavyktų jį praignoruoti! Tuo momentu širdis suplakė stipriau ir greičiau, ta pačią sekundę kūnas tapo karštas ir suprakaitavo, pilve pajutau spazmus – ne, negalėjau aš atsistoti prieš visą salę, kurioje buvo apie 200 žmonių... Pritraukti tokio žmonių būrio dėmesį! Kai tik įsivaizduoju, jog jie visi dabar atsisuka ir stebi kiekvieną mano žodį, iš karto mane suparalyžiuoja, nerimo bangos nuplauna nuo kėdės... Bet ir kam man to reikia, juk aš supratau svarbiausią – kad jis nėra Mokytojas. Norisi, labai norisi ramiai išeiti namo... Ramiai išeiti nepavyko, iššliaužiau iš ten kaip sumuštas šuo.
Trys savaites bandžiau pamiršti šešiasdešimt pirmadienių, kai lankiau paskaitas. Universitete netgi pavykdavo negalvoti apie tai, bet sunkus nerimo ir baimės fonas nepertraukiamai mane nuodijo. O vakarais aš tik ir galvojau apie guru ir apie tai, kad negaliu visko taip palikti – įkišti savo baimes kuo giliau ir toliau gyventi lyg nieko ir nebuvo. Kiekviena mintis apie tai, kad turėčiau ateiti į paskaitą ir prieš visą auditoriją užduoti jam savo klausymą, sukeldavo panišką baimę.
Daug kas mano galvoje surado savo vietas per šias tris savaites – ir tai, kad kiekvienas jo seminaras kainavo 150 dolerių, ir tai, kad visos jo paskaitos buvo įrašomos į juosteles, ir paskui labai sėkmingai parduodamos... viskas, kas buvo susiję su juo, buvo tiesiog akimirksniu rijama jo gerbėjų... Kodėl aš niekada apie tai negalvojau? Reikėjo gi būti tokia impotente...? pagaliau aš apsisprendžiau – įveiksiu savo baimę ir užduosiu jam savo klausymą, net jeigu po to mirsiu nuo gėdos ir pažeminimo.
Pirmą kartą nepavyko, taip ir prasėdėjau visą paskaitą, kaip pilka pelytė, net kelis kartus įsitraukiau į guru pasakojimus. Nuėjau namo pūvančioje būsenoje. Kitą kartą pamačiau jį einantį koridoriumi ir nusprendžiau užstoti jam kelią, ir užduoti savo klausymą, nes atsikelti salės viduryje tikriausiai dar neįsidrąsinčiau. Iškišau galvą į koridorių ir sustingau. Panašu, jog nieko neišeis, taip ir liksiu baimės bei bukumo užpakalyje.
Parašiau jam netgi elektroninį laišką, kuriame pavadinau jį melagiu ir sukčiumi. Į laišką jis man neatsakė, bet ne tai man buvo svarbu, svarbiausia tai, kad ne kiek nepasijutau nuo to laisvesnė.
Šimtinį, o gal ir tūkstantinį kartą aš atrepetavau savo kalbą ir atėjau į eilinę paskaitą tvirtai apsisprendus – šiandien arba niekada. Aš žiūrėjau kiekvienam žmogui į akis ir supratau, kad visiškai absurdiška bijoti to ar kito žmogaus... Bet kai tik į juos nebežiūrėjau, jie vėl tapdavo jėga – bendruomene, kuriai paniškai bijojau pasipriešinti.
- Kodėl tu visą laiką pasakoji apie abstrakčius dalykus, papasakok apie savo praktiką, išgirdau savo balsą tarsi iš šalies. Visas pasaulis nustojo egzistuoti, - tik balsas, guru figūra scenoje ir neaiški salės dėmė.
- Nes jau nebėra ką pasakoti....
Juoko priepuolis salėje.
Netikėtai visiškai dingo baimė ir jo vietoje tarsi atsivėrė versmė ir išaugo gilus, ramus ir ryžtingas pasiryžimas. Aš tapau kitu žmogumi, - tai buvo kaip gimimas iš naujo. Dar neseniai aš buvau nuo baimės drebantis, bejėgis gyvūnėlis, o dabar tikras milžinas, ledonešis!
- Štai dabar tu pasakojai, kas yra siela, - balsas tapo didele, galinga, bet neskubančia upe. – bet tu juk taip ir nepasakei, kas tai yra. Tu papasakojai apie išėjimus iš kūno, apie gryną suvokimą, apie antrą dėmesį..., bet kas yra siela?
- Tu ir pati tai žinai neblogiau negu aš!
- Aš visiškai nesuprantu apie ką čia kalbama... Jokios sielos pas save nematau, o jeigu tu ją matai, aprašyk ją.
- Na gi nežinau aš, kas yra sielaJ
- Reiškia tu esi melagis?
- Žinoma, kaip tu iš karto to nesupratai? Tu juk ir atėjai čia pasakyti, kad aš esu melagis, o ne tam, kad klausinėtum apie visokiausias sielas?
- Taip, aš noriu pasakyti tau, kad tu esi melagis, o ne prašvitęs mokytojas, pats paprasčiausias komersantas.
- Taip, taip ir yra. Tai tikra tiesa, - jis kreipėsi į salę.
Jis puikiai žaidė. Salė buvo apstulbinta.
- Gerai, pratęskime.
- O ką, visiems kitiems iš jo pasakojimų aišku, kas yra siela?
Tyluma, tylios pajuokos.
- Jus girdite balsą? – guru išsigandęs atsisuko į šalis, - atrodo čia yra dvasios...
- Ar čia nieko nedomina tiesa? – pasakiau garsiai ir iššaukiančiai.
- O, atnešė tiesą, - kažkas iš salės suriekė.
Štai ir viskas! Niekas daugiau nepasiryžo nieko pasakyti. Štai velnias, juk jie visi lygiai taip pat bijo, kaip ir aš, jiems lygiai taip pat baisu atsikelti ir man pasipriešinti.
- Tai cirkas ar žmonių, siekiančių laisvės, bendruomenė?
- Tai cirkas! Tikrai cirkas ir tu čia esi pagrindinis klounas! – piktai sušaukė guru. - Aš siūlai nekreipti dėmesio į šią keistą merginą, - juoko priepuolis, - ir pratęsti paskaitą. Jeigu ji kalbės, jums tai bus lygiai toks pat pratimas, kaip aprašinėjo Kastaneda, kai jam don Chanas ir don Chenaro kalbėjo į dvi ausis.
Juoko priepuolis. Žmonių minia netikėtai tapo vientisa plastmasinė substancija, - kaip negyvos ir aklos sienos. Susidarė toks pojūtis, lyg vienu akimirksniu visi dingo iš salės, liko tik kažkas bekalbio ir besielio. Kaip galima buvo to bijoti?
Kai išėjau iš ten, jaučiausi labai didele, stipria ir tuščia. Bet tai buvo ypatinga tuštuma – joje buvo prisipildimas ir bet kokiu momentu šis prisipildimas galėjo pasireikšti kažkuo nauju. Prisimindama tuos žmones paskaitoje, supratau, jog niekam iš jų nei sekundei nejutai priešiškumo. Labai aiškiai supratau, jog neturiu noro išnaudoti jėgos, išsilaisvinusios iš po baimės griuvėsių, nebent tik laisvės siekimui. Su šia jėga aš galiu viską – kokia garsi mintis! – netgi apversti visą pasaulį. Bet ne, manęs tai netraukia, nenoriu jokios valdžios, jokių revoliucijų – man reikalinga laisvė štai čia, šioje vietoje – šioje širdyje ir šioje galvoje.
Aš važiavau namo, o aplinkui viskas griaudė nuo visiškai naujų jausmų. Ar aš galėjau įsivaizduoti, kad tokio poelgio dėka, manyje viskas TAIP pasikeis? Įprastiniai vaizdai išbluko, pro juos, kaip pro stiklą pradėjo matytis grandiozinis, žavingas pasaulis – beribis saulėlydžio dangus iš visų pusių, užpildytas vos pagaunamo, žemo, monotoniško ošimo, kuris man atrodė labiau tobulas nei bet kokia sudėtinga melodija. Žiūrėjau į niūrius, rūpesčiais apkrautus žmones, į apdraskytus metro vagonus, ir visa tai buvo kažkuo tolimu ir nieko nereškiančiu... Egzistavo tik mano susižavėjimas pasauliu ir nuojauta – bet kokiu momentu viskas gali dingti, aš atmerksiu akis ir atsirasiu visiškai kitame pasaulyje, bet man visiškai nebaisu, aš pasiruošusi bet kokiam atvejui. Aš užsimerkiau ir prieš mane atsivėrė platus, saulės apšviestas kelias. Jis mane ir šaukė, ir tuo pačiu vedė už horizontus, skambėjo nuo džiaugsmo, ir naujų atradimų nuojautos.
<< Back Forward >>
