« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 23

 

Ašramai sutiko mane savo geležiniu skydu ir ilgu įvairiausių draudimų sąrašu. Pirmiausia, žinoma, negalima bučiuotis arba kaip nors kitaip reikšti „fizinį potraukį“. Įdomu, kodėl tai prieštarauja dvasinei paieškai? Gryniausias davatkiškumas, o dar parašė pirmam punkte... Galiu įsivaizduoti, kokie žmonės čia gyvena, jeigu jau jie yra pasiruošę susitaikyti su tuo, kad netgi bučinys yra tokiu pat nusikaltimu, kaip narkotikų arba alkoholio vartojimas. Po dešimtos vakaro ateiti draudžiama, - primena sovietmetį, pionierių stovyklą... Beje, čia nieko ir nėra, - atrodo niekas čia negyvena, ir pats pastatas labiau primena kareivinę negu vietą, kur norėtųsi užsiėminėti praktika. Velniop Ašramų tyrinėjimą! Geriau eisiu patikrinsiu savo elektroninį paštą, atrodo čia geras internetinis ryšis.

...Viskas ne taip. Kankinančiai ne tai. Vis labiau augantis diskomfortas nuo nesupratimo, ką veikti toliau, plėšia mane į dalis, - viduje kažkas užsikūrė ir negali sustoti, netgi sėdėti ramiai ant kėdės negaliu. Likti čia dar? Kam? Važiuoti toliau? Kur? Laiškas nuo Denio! Penkios užmaršties minutės.

„Labas mano mergyteJ Pagaliau atvykau į Nepalą – kelias buvo tikrai ne artimas. Dabar aš esu Pokhare – tiesiai virš manęs, virš mano galvos  Himalajai, aplinkui apsnigtos viršūnės, o prie pat - tylus rudeninis oras ežero krante. Musonų sezonas dar nesibaigė – šiais metais jis truputį užsitęsė, todėl kiekvieną dieną kartas nuo karto palynoja, kartais netgi labai stipriai, kalnuose siaučia laukiniai vandens srautai, todėl tokiu oru negalima eiti į aukštikalnę. Palauksiu kol nusistovės saulėtas oras, tada po dienos, dviejų išdžiūs visi keliai, nes saulė čia labai aistringa, tada ir išsiruošiu kelionėn. Dar kelias dienas busiu čia, kur yra prieiga prie Interneto, o paskui mėnesiui dingsiu iš išorinio pasaulio.

Noriu pasidalinti su tavimi savo negatyvių emocijų šalinimo pasiekimais. Užvakar buvau siaubingai išsekęs nuo ilgalaikio važiavimo, pasiekiau viešbutį labai vielai vakare. Dar tam tikrą laiką autopilotu atlikinėjau būtinus veiksmus – užpildžiau blanką recepcijoje, iškroviau kuprinę, išsimaudžiau po dušu, o paskui viskas netikėtai nutilo, aš netgi išsigandau –  tuo momentu gyvenimas man pasirodė labai beprasmiškas ir tuščias.     

Lijo, buvo labai tylu, prisiminiau, kad vaikystėje dažnai prabusdavau nakties viduryje ir visiškai nesinorėjo miegoti. Tai buvo labai nerami būsena – visi miega kaip užmušti, o aš priverstas gulėti tamsumoje ir jaustis labai vienišu. Ypač ryškiai tai reiškėsi internate. Kai turėjau penkis metus, tėvai mane atidavė į internatą, nes negalėjo kiekvieną dieną vedžioti mane į vaikų darželį. Gyvenau ten visą savaitę, o namo grįždavau savaitgaliais. Labai gerai prisimenu, kaip žiūrėjau į tamsumą, kurioje netrukus pradėdavau viską skirti. Valandomis gulėjau šioje bjaurioje būsenoje, svajojau, kad tik greičiau prasidėtų rytas.

Užvakar pasijutau lygiai taip pat, kaip vaikystėje, - man pasidarė lygiai taip pat liūdna ir netgi gaila savęs... Užsinorėjau, kad šalia kas nors būtų, nuolatos kas nors būtų, kad galėtume rūpintis vienas kitu ir šių rūpesčių dėka nematyčiau gąsdinančios tuštumos, kuri mane puola, kai viskas nutyla, ir aš lieku vienas.

Netikėtai manyje prabudo įniršis! Tikras įniršis! Tai nebuvo nei pyktis, nei neapykanta, nei iš vis nieko negatyvaus. Nuo manęs tarytu atkrito viskas, kas yra žmogiška... Arba atvirkščiai - tik tuo momentu aš tapau Žmogumi? Tapau spinduliuojančia uola, kuriai niekas nerūpėjo – nei emocijos, nei mintys, nei įvairūs norai. Netikėtai vėl atsirado gailestis sau ir pirmą sekundę aš dvejojau, kaip tai galėjo įvykti, juk tuo momentu aš TOKĮ išgyvenau... Pajutau, jog tuo pačiu momentu ryžtingai mirštu – įniršis tirpsta kaip rūkas ir aš vėl grįžtu į kasdienybę. Viskas manyje pakilo prieš tą mirtį ir vienu smūgiu, į kurį įdėjau visą save, aš užmušiau gailestį. Man netgi pasirodė, kad išgirdau sprogimą... Įsitempiau ir pradėjau laukti jo kito užpuolimo, tvirtai nusprendžiau neleisti jam atsirasti ilgiau, negu pusei minutės. Aštraus gailestingumo suliepsnojimas – vėl vienu mostu nukertu jam galvą. Vėl laukiu, sukandus dantis. Ir taip dar keli suliepsnojimai... Ir netikėtai, Maja, netikėtai įvyko stebuklas – tarytum audros dangus prasivėrė, pro jį pasirodė mėlyno dangaus prošvaistės, kurios greitai išsklaidė debesų ir įtampos likučius, ir nusistovėjo tyluma, susitaikymo su pasauliu jausmas, man užsinorėjo juoktis, ir tuo pačiu sustingti. Apsidairiau aplinkui, ieškodamas gailesčio arba kitų niūrumų šešėlių, bet visur buvo visiškas štilis ir tik spinduliuojantis švelnus žavesys! Tuo momentu aš supratau, kad tai ir yra tylus džiaugsmas – kai tik prisiminiau šį pavadinimą, viskas galutinai atsistojo į savo vietas, neliko jokių abejonių, jog tai būtent tai, apie ką kalbėjo Lobsangas.

Šis įvykis pakeitė visą įsivaizdavimą apie tiesiojo kelio praktiką. Iki šio momento nuolatos įsijungdavo skeptikas, kuris tvirtino, jog niekada nieko neišeis, jog negatyvių emocijų šalinimas gali būti visiškai neįmanomu dalyku. Todėl dėjau per mažai pastangų tam, kad patikrinčiau visas šias abejones ir arba pradėčiau ieškoti kažkokį kitą kelią, arba visiškai atsiduočiau šiai praktikai.

Dabar nėra jokių abejonių, jog negatyvių emocijų šalinimas – REALUS. Ir dabar aš jau žinau, jog GALIU tai daryti. Tai reikalauja dag daugiau pastangų, negu aš pripratau dėti bet kokioje kitoje savo gyvenimo sferoje, bet aš turiu tą jėgą. Kaip džiugu suprasti, jog manyje yra ta jėga ir, kad laisvė nuo negatyvių emocijų priklauso tik nuo noro! Maja, aš padariau labai svarbų atradimą – viskas priklauso tik nuo noro stiprumo. Tą vakarą aš labai aistringai norėjau liautis jausti gailestį sau, aš buvau pasiruošęs numirti, bet tik nepasiduoti. Ir pavyko.

Nežinau, kur gauti tokį ryžtingumą, kuris leistų pašalinti visas negatyvias emocijas, bet dabar jau žinau, kad tai mano kelias ir net neįsivaizduoti, kas turi įvykti, kad aš pamirščiau apie šią patirtį ir vėl pradėčiau viskuo abejoti.

Įdomu sužinoti, ką tu dabar galvoji apie negatyvių emocijų šalinimą, kaip apie kelią vedantį link laisvės ir prašvitimo? Vis dar abejoji, kad tai realu?

Noriu, kad tu žinotum, neturi reikšmės tai, kokį kelią tu pasirinksi, aš vis tiek tau jausiu skambantį švelnumą. Velniškai malonu įsivaizduoti, kad apkabinu tave, jog tavo akyse matau švelnumą ir aistrą, jog tavo gyvenimas užpildytas paieškomis ir atradimais, nesvarbu su manimi, ar be manęs.

Labai aiškiai prisimenu visus tavo skonius ir kvapus, visus pojūčius nuo prisilietimo prie tavęs... Jaudina prisiminimas, kai numoviau tau kojines ir pabučiavau tavo kojas, tiesiog nuostabu... tavo kojinytės taip jaudinančiai kvepia... kelnaitės irgi... o kaip kvepia tavo kojytės... kulniukas turi vieną kvapą, pirštukai – kitą, o „delniukas“ – dar kitą, pirštukai iš viršaus kvepia irgi kitaip, keliukai, krūtys, užpakaliukas, nugarytė, pilvukas, sprandas, plaukai... viskas kvepia skirtingai – viskas turi savo kvapą ir susiliejant su švelnumu tai suteikia labai ryškius pojūčius...

O skonis... tu neįsivaizduoji – kaip jaudina laižyti tave visą, nuo kojų iki rankų pirštukų – viskas turi savo prašmatnų skonį ir tai yra sekso skonis.   

Mano mažoji ištvirkusi mergyte, nežinau, ar mes dar kada nors susitiksime, bet tikrai žinau, jog tu busi mano mylimiausia mergina nepriklausomai nuo nieko.

Denis.“

 

Mano pirštai nuo susijaudinimo krito ant klaviatūros kaip barbenantis lietus.

 

„Deni, smulkiau parašysiu tau vėliau, reikia susikaupti ir pagalvoti... O kol kas noriu suspausti tavo penį pro kelnes ir pajausti, kaip jis auga mano delne. Žiūrėsiu tau į akis ir liesiu tave, o paskui jį ištrauksiu ir pirštais glamonėsiu galvutę, palaikysiu kiaušinius delne, lengvai pasmaukysiu tavo karštą ir truputį drėgną penį... tiesiog jau čia pradėčiau masturbuotis, jeigu nieko šalia nebūtų. Norėčiau ilgai su tavimi bučiuotis, jausti, kaip tu mane nori, drebi nuo susijaudinimo. Man labai patinka nekaltai glamonėtis, vos, vos liestis, kai viskas viduje dega nuo noro. Kai prisimenu, kai tu gulėjai ant manęs, glamonėjai mane savo peniu, vos susilaikydamas nebaigti, viskas pradeda pulsuoti, netgi pirštų galiukai. Deni, aš labai noriu dar kartą su tavimi susitikti – noriu su tavimi kalbėtis, vaikščioti, voliotis ant žolės, žiūrėti į plaukiančius debesis, bučiuotis ir užsiėminėti seksu. Labai puiku, kad neatsiranda jokio nusivylimo pagalvojus, kad tai gali ir neįvykti. Juk tiesiog dabar, kai aš galvoju apie tave, kai įsivaizduoju mūsų susitikimą, aš išgyvenu kažką labai vertingo, tiesiog dabar aš gyvenu!

Noriu tau daug apie ką papasakoti, tuo pačiu ir apie savo požiūrį į tiesiojo kelio praktiką. Šis laiškas lauks tave, kai grįši iš kalnų į slėnį. Bet vieną galiu tau pasakyti apibrėžtai – šiuo momentu negatyvių emocijų šalinimo idėja sukelia manyje ryškų atgarsį, aš darau pirmus šios praktikus bandymus. Dabar tai nebeatrodo absurdu, nors ir toliau ieškau kitus kelius bei mokymus.

Manau ir jaučiu, jog mes dar susitiksime... Galbūt mes kartu važiuosime į Daramsalą, pas Lobsangą. Labai to norėčiau, bet žinau, jog kol kas dar per anksti, kol kas dar nėra noro mesti visas paieškas ir ten važiuoti.

Tavo mergytė“.

 

Dar keli laiškai – nuo tėvų netgi trys (į akis krenta vieno iš jų pavadinimas – „apsigalvok!“), nuo Janos, dar nuo vienos draugės... padvelkė senais pelėsiais... Gal visą tai perskaitysiu kitą kartą.

O kodėl aš tiesiog neištryniau? – kankino mintis, kol ėjau tamsiu keliu per džiungles iš Svarg Ašramo į Lakšman Džula, - kodėl? Kodėl?

Taip, kodėl gi, kodėl? Nes baisu tiesiog paimti ir išmesti savo praeitį į šiukšlyną. Bet juk važiuodama čia galvojau, kad viskas baigta, jaučiausi herojumi. Bet ne, tuo metu net negalėjau numatyti, kaip sunku yra priešintis seno gyvenimo, kuris niekaip nenori manęs paleisti ir teisėtai bando valdyti, spaudimui. Tėvai, kuriuos aš tyliai nekenčiau visą gyvenimą tapo gailiais, bejėgiais ir lengvai pažeidžiamais – kas per velniava? Štai ir dabar neperskaičiau laiško, nenorėjau nuodytis, nes juk žinojau, jog ten eilinė šūdo porcija, o vis tiek jų gaila, jaučiuosi bjaurybe, kuri gina savo „neteisingas“ teises. Visokios mintys lenda į galvą: „juk galima žmogiškai, nesukeliant kančių kitiems žmonėms... Juk jie iš tikrųjų nelinki tau nieko blogo, juk jie patys kenčia, kam kelti jiems dar daugiau skausmo...“. Nenoriu, nenoriu apie tai galvoti. Visos šios mintys supuvusios, kame jų puvimas – kol kas nesuprantu, bet kuo daugiau aš galvoju, jog galima būtų pasielgti kitaip, žmoniškai, tuo blogiau man darosi, tarytum aš draskau skaudulį ir negaliu sustoti. Viskas, užteks, nustumiu į šalį tėvus... Žvaigždės, ryškios, tokios artimos... Kur tau, vėl išlindo kenčiantys snukiai, o kartu su jais ir gailestis jiems, kuris lyg manų koše užtepa visus suvokimus. Kas gi yra pastanga? Visas mano kūnas įsitempia kaip akmuo, nutrūksta kvėpavimas, staigiais iškvėpimais bandau išstumti negatyvią emociją, - nes kol kas nesuprantu, kaip kitaip tai galima padaryti. Kažkas lygtai keičiasi, nepereinamos tamsumos sluoksnis nutrūksta, bet laisve nuo gailesčio net nekvepia.

Chaotiški ir skausmingi sapnai pradėjo suktis įkyriame sūkuryje – gailestis tėvams pasiekė savo apogėjų, kai mama raudodama krito man prie kojų, maldaudama nors retkarčiais parašyti.

Rytas sutiko savo neramumu ir nepaisant ryškios saulės, atrodė, jog lauke visiškai niūru. Nepusryčiavus, paėmiau užrašų knygelę ir iššliaužiau iš pusiau tamsaus kambario (koks idiotas sugalvojo šiuos storus, standžius langus?).

Eidama pro recepciją, prisiminiau, jog šiandien turiu susitikti su vyriausiu panditu ir man bus reikalingas vertėjas, savas žmogus, gerai kalbantis angliškai. Man pažadėjo vieną žmogų, todėl nuėjau į pliažą, nepastebėdama nieko, išskyrus tvirtos depresinės būsenos, kuri buvo man labai gerai žinoma, - kartais ji nepertraukiamai tęsėsi ilgus žiemos mėnesius. Štai ir dabar aš visiškai to nenorėdama susitaikiau su tuo, kad tai tęsis ilgai ir kankinančiai, ir kuo greičiau reikia surasti urvelius, kur galėčiau pasislėpti, kai pasidarys visiškai blogai.

Kai jau beveik priėjau prie upės šlaito, vienas iš šalia motoroleriu pravažiuojančių jaunų indų perbraukė man ranka per krūtinę. Juokdamiesi jie nulėkė toliau, o aš apstulbusi nuo tokio įžūlumo, stovėjau dar kažkokį laiką ant kelio, neaišku kam apgalvodama, kaip atkeršyti už tuos nemalonius pojūčius, kuriuos man teko patirti. Juk tai tikrų tikriausias išprievartavimas! Velnias, kaip gi iš tikrųjų šlykštu...

Ant sidabrinio smėlio prie didelio riedulio sėdėjo indų banda ir visiškai atvirai spoksojo į įrudusias europietes, su klyksmais lipančias į vėsų vandenį. Šis vaizdas sukeldavo labai stiprų priešiškumą, jog netgi nusprendžiau nenusirenginėti šių beždžionių patyčioms. Panašu, jog prasidėjo specifinis apsinuodijimas nuo nuolatinio iki skausmo įgrisusio vietinių „vyrų“ dėmesio. Visi jie kažko iš manęs nori – pasišnekėti, pažiūrėti, pačiupinėti, nusifotografuoti... Jų žvilgsniai yra liguisti, juose nėra netgi menkiausio sveiko seksualumo užuominos. Žiūrėdami į mane jie darosi panašūs į įpykusius ir bailius gyvūnus, - jie nori mane, bet supranta, jog niekada negaus, todėl ir pasiunta, bet to parodyti nedrįsta. Bendrai sakant, sunkūs, niūrūs, iškalbingesni negu bet kokie poelgiai, žvilgsniai.

Atsisėdau pavėsyje ir ištraukiau užrašų knygelę. Nieko nesinorėjo. Negalėjau save priversti netgi pagalvoti apie tai, jog šiuo metu esu šlykščioje būsenoje ir galima būtų pabandyti tai kaip nors pakeisti. Tarytum brisdama per klampią pelkę, peržiūrėjau paskutinių dienų užrašus tikėdamasi, kad tai kažką pakeis, jog galėsiu užsikabinti už įdomios minties ir išspruksiu iš savo požemio. Bet ne, - aš akivaizdžiai nenorėjau nieko nei skaityti, nei rašyti. 

Įkišau užrašų knygelę atgal į kuprinę, apsidairiau aplinkui. Netoliese sėdėjo trijų žmonių draugija – du europiečiai ir sadhu, ir nuobodai apie kažką kalbėjo... Visai įdomu, juk retai sutiksi angliškai kalbantį sadhu. Smalsu, apie ką jie kalbasi? Pasidarė nesmagu tiesiog prieiti prie jų ir įsiterpti į pokalbį... o gal tai ir yra tai, ko aš ieškau? Juk aš nežinau, kur ir kada mano gyvenime gali atsiverti nauja riba. Gal būtent dabar, kai aš jaučiu nesmagumą ir yra pasirinkimo momentas, kurį taip lengva prarasti dėl savo kompleksų? Pasitikinčiu žingsniu nukreipiau save link tos kompanijos ir nesmagumas atsiliko kažkur už manęs.

-   Aš atkreipiau dėmesį, kad tu kalbi angliškai, jeigu bendrauji su užsieniečiais... Nedažnai galima sutikti angliškai kalbantį sadhuJ

-   T-taip, mano drauge! Aš kalbu angliškai, - plačiai besišypsodamas, ištempęs „yes“, panašiai kaip filmukų herojai, žvaliai pasakė sadhu. - Sėsk! – parodė į smėlį.

Nepatinka man jo akys, - kažkaip tuščia jose. Jeigu nurengtum jo oranžinius skudurus ir vėl liktų paprastas indas. Apie ką gi jis kalba su vaikinais?

-   Tu užsiėminėji kokia nors praktika?

-   Praktika? – sprendžiant pagal viską, jis pirmą kartą gyvenimą taip stipriai nustebo, - praktika? Ką tu turi omenyje?

-   Turiu omenyje joga arba kokią nors kitą dvasinę praktiką.

-   A-a, OK, aišku... Praktika! O, taip, žinoma, praktika.... Aš turėti problemas su anglų kalba.

-   O kaip tada jus bendraujate? – kreipiausi į užsieniečius.

-   Labai paprasta. Jis sako, kiek kainuoja jo hašišas, o mes sakome, kiek norime sumokėtiJ))

-   Tai jis prekiauja hašišu???

-   O kas tave taip nustebino? Sveika atvykusi į IndijąJ

Pašokau kaip įgelta ir nekreipdama dėmesio į sadhu ir jo klientus, byrančiu taku įsikabarojau į kelią.

Štai tau – vėl pagalvojau apie kažką tikro labiausiai tuščioje vietoje. Bet vis dėlto šiame poelgyje yra kažkas džiaugsmingo – nusispjoviau į nesmagumą ir nuėjau pasikalbėti. Tai tikra treniruotė, - panašu į raumenų pumpavimą. Įveikus tam tikroje situaciją savo baimę vieną kartą, kitą kartą panašiose sąlygose baimė nėra labai stipri. Tuo aš jau įsitikinau Maskvoje, kai ginčijausi su įvairiais „dvasiniais mokytojais“.

Nejaugi vėl reikia grįžti į kambarį? Bet ten nors galima pagulėti po ventiliatoriumi ir niekas manęs nebetrukdys. Kokia vis dėlto Indija triukšminga šalis! Jie nuolatos rėkauja, klauso muzika, pypina. Netgi čia, mažame Rišikeše, jau spėjau pavargti nuo to, o kas darosi Deli! Pirmas kelias valandas aš visiškai negalėjau susigaudyti kas kame, - ten visiškai nėra tylumos, niekur, jokiu paros laiku. Siaubingas ventiliatorių triukšmas, vidų pjaunantys pardavėjų riksmai (paprastas balsas tiesiog dingsta Indijos garsų lavinoje), varikliai be duslintuvų, nuolatinės sirenos, sniaukrojantys dainavimai sklindantys iš šventyklų kolonėlių... ką čia bekalbėti, juk jie netgi plepa tarpusavyje taip, kad pusė gatvės dreba.

Viskas, rytdienai užsakau bilietą į Daramsalą. Kalnai, tibetietiški vienuolynai... Stiklinės turizmo agentūros durys sublizgėjo saulėje. Nėra rytdienai bilietų? O kuriai dienai yra? Velnias, dar tris dienas reikės čia stūksoti! Nuo bejėgiškumo ką nors pakeisti pasidarė iki ašarų apmaudu. Kambaryje griuvau į lovą, įsikniaubiau į pilką paklodę ir tai galutinai mane pribaigė, - aš buvau tikras lavonas.

Vertėjas, penktą valandą, kaip ir dera indams neatėjo. Po penkiolikos laukimo minučių aš susinervinusi išėjau į lauką, žvilgsiu ieškodama nežinia ką. Supratus, jog tai niekinga psichopatinė reakcija, grįžau ant nublukusios veliūrinės viešbučio sofos ir net nepastebėjau, kaip pradėjau krapštyti jos medinę rankeną bei stuksenti pirštais. Kandžiodama lūpas, aš be perstojo žiūrėjau į paauksuoto, apvalaus laikrodžio ciferblatą, kuris kabėjo virš recepcijos darbuotojo suplyšusiu megztiniu, pažadėjusio man prieš kelias valandas atvesti vertėją, o dabar kapnojančio nosimi ir akivaizdžiai besiruošiančio užmigti tiesiog ant recepcijos stalo.

-   Hello, jau 20 minučių po penkių, aš negaliu vėluoti, aš turiu susitikimą Svarg Ašrame...

Jis krūptelėjo.

-   A? Taip, žinoma, jis tuoj ateis.

-   Kelintai valandai jūs su juo susitarėte?

-   Penktai.

-   Kiek gi man dar reikia jo laukti?

-   O-o.... Na... Na... Atsisėskite, nusiraminkite, sėskite, sėskite.

-   Aš jau pavargau nuo sėdėjimo, aš ir stovėdama galiu laukti.

Jau ne kartą pastebėjau, kad indus labai erzina tai, kad tu stovi ten, kur galima sėdėti, - ypač tai liečia turizmo agentūras. Indai – patologiškai tingi nacija ir panašu į tai, kad jie netgi negali įsivaizduoti, kad galima pavargti nuo sėdėjimo, jog gali norėtis fizinio krūvio, tuo pačiu ir tokio – nesisėsti mechaniškai visur, kur tave traukia tavo užpakalis, o stovėti. Pastebėjau tai dar Maskvos metro. Net jeigu nesu pavargusi, vis tiek kaip magnetu traukia į laisvą vietą, o jeigu tam pasipriešinčiau ir likčiau stovėti, atsirastų stiprus nepasitenkinimas (ir nuovargis!), todėl dažniausiai aš pasiduodu ir atsisėdu. Paskutiniu laiku, kai buvau metro, man patiko kovoti su šiuo užsisenėjusiu įpročiu, įskiepytu man rūpestingais tėvais ir galų gale tvirtai prie manęs prikibusiu.

-   Jau pusė šešių! – pasipiktinimui nebuvo ribų. – Kur vertėjas?

-   Tuojau, tuojau...

-   Ne jau, ačiū, nereikia. Aš ilgiau negaliu laukti. Viskas, aš išeinu.

-   Atleiskite, juk aš nekaltas, aš su juo susita...- užsitrenkė durys, aš vėl atsiradau gatvėje.

Jau nebebuvo taip karšta ir triukšminga, kaip dieną. Paėmiau rikšą ir po 10 minučių buvau vietoje.

Muzika girdėjosi iš tolumos, - tikriausiai šiandien eilinė religinė šventė. Nuo Ašramo arkos link Gango žemyn veda laiptai, padengti žaliu kilimu. Ant jų galima stoti tik nusiavus batus, o avalynė dedama į specialius skyrelius ir išduodami numeriukus. Tikrai jau didelis Atramas, - netgi numeriukus išduoda... Netoli nuo kranto vandenyje stovi kvailaus veido Šivos skulptūra, - ne visada jiems pavyksta pavaizduoti neutralų veidą savo dievams, kartais jie išeina tikrai kvailais, bet niekam tai netrukdo ir visi juos vis tiek gerbia.    

Aplinkui bėgioja busimi panditai, - nešioja gėles, būgnus, blizgančias lėkštutes, smilkalus ir kitą šlamštą, kuris lydi visas vietines šventes. Pačioje apačioje, prie vandens, nedidelis akmenų laužas – šventa vieta, kurioje atliekama pundža. Į laužą metami vaisiai, gėlės, ryžiai ir tai laikoma aukojimu dievui, - kartu su laužo dūmais jis gauna tikinčiųjų dovanas.

Liaudis palaipsniui rinkosi ir atsisėsdavo ant laiptų, aiškiai laukdama įvykių eigos.

-   Žinote, kas čia šiandien vyks?

-   Kaip visada – pundža.

-   O tai ne šventė?

-   Ne, ne. Tai vyksta čia kiekvieną dieną, tai labai gražuJ

Pas kiekvieną savo supratimas apie grožį, - dingtelėjo mintis. Kuo ilgiau esu Indijoje, tuo labiau stebina infantilus žavesys, į kurį pasineria dauguma užsieniečių, patekusių į bet kokį vietinį religinį veiksmą. Sprendžiant pagal jų veidus, nieko tauraus jie tais momentais neišgyvena, taip pat sėkmingai jie galėtų pasilinksminti atrakcionų parke. Yra ir kitas turistų tipas, - šitie netgi nepatyria džiaugsmo, bet labai audringai reiškia savo susižavėjimą žodžiais. Pykinimą keliantis vaizdas, - matai prieš save žmogų, kuriam yra nuobodu ir pilka, bet tuo pačiu jis be perstojo šypsosi ir šaukia gerai išmoktas frazes, kurias tikriausiai reiškia bet kokioje kitoje vietoje: „O, tai nuostabu!“, arba „Jus turite į tai pažiūrėti!“, arba „nieko panašaus nemačiau netgi sapnuose!“.   

Kur gi vyriausias panditas? Jau nujaučiau, kad tokioje aplinkoje tikrai neturėsiu galimybės su juo pasišnekėti, be to aš juk taip ir neradau vertėjo. Bet vis dėlto ruošiausi prieiti prie jo ir dar kartą užduoti jam klausymą apie negatyvias emocijas, apie praktikas, kurių pagalba lygtai jis jų atsikratė, apie būsenas, kurias jis jaučia šiuo metu. O jeigu jis ir vėl atsisakys su manimi kalbėti, pareikalausiu, kad mane priimtų asmeniškai...Nors kam to reikia? Juk ir taip jau visiškai akivaizdu, kad jis yra paprastas sukčius. Jis negali pardavinėti savo dvasiškumą, kaip tai daro kiti „prašvitę“ Rišikeše, bet gali būti savo vergų dėmesio centre. Nors ir vargingo žmogaus įspūdžio jis irgi visiškai nesudarinėja...

Minioje pasirodė Rusų porelė, su kuriais aš vakar spėjau pabendrauti. Jų kaktos buvo išteptos ryžiais ir gėlių žiedlapiais, -  tai daroma šventyklose pamaldų metu: matomoje vietoje sėdi svarbus indas, kulto tarnas, prieš jį stovi didelė lėkštė su ryžiais, žiedais, pudra (priklausomai nuo šventyklos) ir didelė lėkštė pinigams; visi lankytojai stovi eilėje ir prieina prie jo atkišdami kaktas ir mesdami savo monetas. Prie to, kad pas indus ant kaktos prilipę maisto likučiai, jau pripratau, bet rusiškas vyras, išteptas ryžiais atrodė labai kvailai.

Temsta, Šiva apšviečiamas ryškiomis lempomis, vėjas pasidaro vėsesnis, muzika groja garsiau, uždegamos aliejinės lempos. Beveik visa krantinė, skirta pundžai, užimta oranžinių jauniklių, laiptai – pasipuošusiais indais ir turistais, o jo dar nėra. Būsimi panditai elgiasi lygiai taip pat, kaip mokiniai pertraukos metu – pasalomis smūgiuoja vienas kitam į sprandus, garsiai juokiasi, jų veidai tokie pat tušti, kaip ir paprasčiausių paauglių.

Minia prasiskiria ir į įvykių centrą, neskubančiu bet ryžtingu žingsniu, traukia vyriausias panditas. Jis šviečia, kaip Šiva, o šypsosi, kaip Švarcnegeris, Oskaro įteikimo ceremonijoje. Jis yra šio baliaus šeimininkas, todėl gracingai linkteli svečiams iš abiejų pusių. Kelis kartus jis netgi sustojo ir kažkam paspaudė ranką, pasilenkdamas, vaizduodamas pagarbumą. Įdomiausia tai, kad jo dėmesio laipsnis didėjo atitinkamai asmenų, su kuriais turėjo kontaktą, išorinę išvaizdą ir pasiturėjimą. Praskyriau priekyje stovinčius žmones ir patraukiau link jo, bet mane iš karto griebė už alkūnės ir už nugaros išgirdau šnibždančius balsus.

-   Ten negalima! Argi jus nežinote, kad moterims negalima netgi atsitiktinai prie jų prisiliesti?

-   Jo? Nieko sau. Visiškai niekada?

-   Visiškai niekada.

-   Štai kaip... Bet iš tikrųjų aš nesiruošiu nieko liesti, todėl praleiskite mane, - per jėgą išlaisvinau savo ranką ir palikau savo užgrobėją tiesiog apstulbusį.

-   Hello, prisimeni, mes vakar susitarėme dėl susitikimo?

Prabangi šypsena, aliejukų ir kitų aromatų kvapai, - jis praeina labai arti manęs, bet žinoma nesustoja. Už jo tingiai velkasi svita ir policininkas, toli nustumiantis minią, o taip pat ir mane. Mane apėmė tikras pasiutimas, aš visiškai pamiršau apie visas praktikas, užsinorėjau užšokti, kaip laukinė katė, ant šio savimi patenkinto sukčiaus, kurio jau dabar niekaip nepasieksiu, nebent pradėsiu riekti jam įkandin visokius keiksmažodžius, bet pradėti tokį konfliktą man... Stiprus smūgis galva į žemę...

Kur gi skausmas? O gal aš jau miriau? Nesuprantu, nieko nesuprantu... Kažkas mane nušovė! Visiškai nejutau skausmo, bet šiaip sau negalėjau nukristi, – mane tarsi sprogimo banga atmetė ir parbloškė nugara ant žemės... Bandau pajudėti... Kas tai? Kas tai??? Velnias, aš stoviu minioje, iš visų pusių mane spaudžia žmonės, kaip piko valandomis metro. Juk aš negalėjau šioje minioje nukristi, tai kas tai buvo? O, ne, ne kas tai buvo, o kas iš vis vyksta...

Raižus garsas, panašus į garsų užtrauktuko užsegimą, pakėlė mano galvą ir mane tarytum suparalyžiavo. Į mane žiūrėjo žmogus, aš mačiau jo veidą kaip pro tunelį, o visa kita liko tarytum rūke. Niekaip negalėjau suprasti, toli ar arti jis stovi. Jo žvilgsnis gąsdino, - tikriausiai taip žiūrėtų tigras, jeigu susitiktum su juo vienas prieš vieną jo valdose. Bet kažkas manyje žinojo, kad jis nesiruošia manęs pulti, kad dabar jis tiesiog mane išstudijuoja... Kvėpavimas sutriko... O gal tuo metu aš iš vis nekvėpavau? Išsigandau ne juokais, pradėjau gaudyti burna orą, tigro akys pasidarė neaiškios... Ausyse skamba garsai, pradeda pykinti, dreba kojos, pirštai užtirpo, akyse temsta, tuoj nualpsiu, šį kartą iš tikrųjų... Kabinuosi šalia stovinčių žmonių, kažkieno rankos palaiko mane ir pusiau apalpusią išneša iš minios.

Jaučiuosi kaip vaikas gero milžino rankose, - atrodo, kad jis galėtų amžinai mane nešti, jam visiškai nesunku... Bet ne, jaučiu šaltą marmurinį suolą.

-   Nemaniau, kad tu tokia silpna.

Įsiklausiau į žemą bet labai gražų balsą. Ne, jis man tikrai nepažįstamas, bet labai patinka! Akimirksniu aš pradėjau pasitikėti žmogumi, kurio net nespėjau apžiūrėti.

-   Tikriausiai dažnai baiginėji?

-   ???

Jis truputį pasipiktinęs nusijuokė.

-   Tiesiog kaip senmergė! Kodėl aš galiu tave paklausti, ar dažnai vaikštai miške, o negaliu paklausti, kaip dažnai baiginėji?

-   Nes tai mano asmeninis reikalas, - apčiupinėjau savo kūną, tikrindama, ar viskas vietoj ir sveika – pinigai, dokumentai. Nuo pasitikėjimo nepažįstamajam neliko nei šešėlio. Reikia kuo greičiau kviesti policiją!

-   Jau per vėlu, visi policininkai jau seniai ilsisi. Tai tau ne AmerikaJ

-   Tu ką, skaitai mano mintis?!

Buvau labai sumišus nuo jo įsibrovimo į mano asmeninį gyvenimą, kad visiškai nenustebino tai, kad jis tikrai žinojo, apie ką aš pagalvojau. Suvokiau tai kaip eilinį užpuolimą, už kurį jis turi būti nubaustas.

-   Aš einu į policiją! Praleisk mane!

-   Dėl tavo prasimušimo gebėjimų aš visiškai neabejoju, bet juk ką tik tu jautei man pasitikėjimą, ir visą laiką, kol tave nešiau, jauteisi visiškai saugi. Kaip matai, tavo kūnas nesutinka su tavo galva.

Mano egzistavimo paviršiuje dar siūbavo bangos, bet gilumoje, nepaisant mano valios, nusistovėjo keistas ramumas, panašus į gilų dangų tamsią naktį.

-   Ko tu nori? – uždavinėsiu klausymus, kad galėčiau išsiaiškinti, ar šis mano ramumas yra pagrįstas.

-   Pamačiau tave dar vakar, kai užstojai kelią panditui. Dar niekada nemačiau, kad žmonės taip elgtųsi.

-   Taip įžūliai?

-   Ne, taip nuoširdžiai. Todėl ir norėjau sužinoti, ko ieškodama taip elgiesi?

-   Aš ieškau tiesos. Labai daug skaičiau ir girdėjau, kad Indija – išminčių ir prašvitusių šalis ir dabar negaliu sustoti ieškodama tokius žmones, ir negaliu užmerkti akis į melą bei sukčius, pretenduojančius į mokytojus.

-   Nori pasakyti, kad šiandien atėjai į susitikimą, nes tau dar nebuvo aišku, koks tai žmogus?

-   Ne, ne todėl. Šiandien norėjau užduoti jam kelis klausymus, į kuriuos jis neatsakė vakar.

-   Bet kam?

Atsirado nepasitenkinimas, nenorėjau galvoti apie jo klausymus, kokio velnio jis prie manęs prisikabino?

-   Kodėl tave tai domina?

-   O tavęs nedomina tavo gyvenimas?

-   Ne, aš nesuprantu, kodėl tau rūpi mano gyvenimas?

-   Atsakyk man į labai paprastą klausymą – tavęs nedomina tai, kas varo tavimi tavo veiksmuose? Jeigu ne, tai aš iš karto su tavimi atsisveikinsiu ir daugiau neįkyrėsiu savo klausymais.

Tokio ėjimo nesitikėjau, šis velnias sugebėjo suintriguoti. Susimąsčiau dėl jo klausymo apie savo veiksmų motyvaciją ir nustebau, nes jame tikrai nebuvo nieko įžeidžiamo. Nesuprantu, kodėl aš taip neadekvačiau sureagavau...nelabai norėdama peržengti savo savigarbos ribas, truputį švelnesne intonacija atsakiau.

-   Mane domina tai, kas mane varo mano veiksmuose.

-   Puiku, reiškia mes galime grįžti prie klausymo, kodėl tu šiandien čia atsitempei...

-   ??? Ne, vis dėlto aš nesuprantu, kas tau leido taip su manimi kalbėti...

-   O tu norėtum, kad būčiau su tavimi mandagus? Jeigu tave domina tik mandagumas, tai vis dėlto aš eisiu... – jis atsikėlė ir susiruošė eiti.

Griebiau jį už rankovės.

-   Ne gerai, gerai... Pati nežinau, kas man užeina. Mane pačią pykina nuo mandagumo, bet tavo žodžiai kažkodėl nuteikia mane neadekvačiam elgesiui, nors tame, kaip tu juos tari, aš nejaučiu jokios agresijos, nei netgi šiurkštumo, bet vis dėlto suveikia mechanizmas – jeigu aš girdžiu šiurkštų žodį, reaguoju į jį, kaip į šiurkštumą, nepaisant nieko.

-   Tikriausiai tu neturi patirties, kai...

-   ...kai šiurkštūs žodžiai tariami meiliai ir yra simpatijos išreiškimo dalimi, kaip žaidimas?

-   Taip.

-   Bet kas keisčiausia, tokią patirtį aš turiu ir kartais man patinka vartoti „šiurkščius“ žodžius švelniausiose seksualiniuose žaidimuose. Tikriausiai ne tame reikalas – kokie būtent žodžiai, svarbiausia pats žaidimas, o grubių žodžių aistrumo ir švelnumo kontekste vartojimas suteikia jiems naują prasmę, priešingą skambesį. Taigi, visą tai aš suprantu... ir vis tiek mechanizmas nepaisant mano valios suveikia.

Po tokio prisipažinimo pasijutau visiškai bejėge, tarytum jis privertė mane nusirengti tiesiog gatvėje ir dabar kiekvienas galėjo iš manęs pasijuokti.

-   Taip išeina dar ir dėlto, kad tu turi koncepciją apie tai, kad su nepažįstamais žmonėmis negalima kalbėti asmeninėmis temomis. Ir todėl, kad aš įžeidžiau tavo dorovingumą klausymu apie orgazmus. Tu juk tikriausiai manai, kad su nepažįstamais galima kalbėti įvairiomis temomis, tuo pačiu ir apie seksą, o su artimais tu gali kalbėti apie viską. Bet pagal ką tu nustatai, kuris žmogus tau yra gerai pažįstamas, o kuris yra artimas?

-   Jeigu aš pažįstu žmogų pakankamai seniai...

-   Stop! Pakankamai seniai – tai kiek?

-   Na-a... Na-a – velnias, o iš tikrųjų, kiek?

-   Malonu matyti žmogų, kuris niekada nebuvo susimąstęs dėl tokių klausymųJ

Jis akivaizdžiai norėjo mane išprovokuoti, bet šį kartą aš neįžiūrėjau tame jokios pagiežos, jokios piktdžiugos.

-   Manau, štai kaip galiu nustatyti, ar man žmogus yra gerai pažįstamas, ar ne. Jeigu jis kažkaip save parodė, tam tikru būdu pasielgė kokioje nors sudėtingoje situacijoje, tada galėčiau pasakyti, ar gerai jį pažįstu.

-   Taip? O jeigu jis tai padarė tik tam, kad parodytų tai kitiems? Jeigu tai, ką jis padarė, buvo motyvuota sudėtingu jo baimių, susirūpinimų, koncepcijų kompleksu? Ar tau neturi reikšmės jo motyvacija? Ar tu „dėl paprastumo“ norėtum tiesiog apie tai negalvoti? Man, pavyzdžiui, atvirkščiai – neturi reikšmės tai, ką žmogus padarė, o turi reikšmės jo motyvacija ir jeigu kažkas man padėjo todėl, kad mano akyse norėjo atrodyti stiprus bei draugiškas, norėjo būti patenkintas savimi, tai man tai nepatiks, o jeigu kažkas man nepadėjo, bet tuo metu veikdamas jautė man tikrą simpatiją, man tai labai patiks.

-   Na, manau tai galima pajausti...

-   Va būtent! Pajausti! O tam, kad tu kažką pajaustum, ar būtinai žmogus turi kažką padaryti? Ir ar būtinai reikia pažinoti jį mėnesį ar metus? Skamba labai keistai, kad tu pradedi jausti būtent tada, kai kažkas padaro kokį nors, tavo akyse turintį reikšmę, poelgį, kai yra malonu „jausti“, kad visiškai suprantama, jog tas žmogus geras arba blogas.

-   Iš tiesų, keista...

-   Bet manau, kad netgi čia tu pati sau meluoji ir gerai pažįstamais laikai tuos, kuriuos tiesiog ilgai pažįsti – metus, kelis metus. Dažniausiai tai, kad tu su kažkuo bendrauji labai ilgai, yra tiesiog mechaniškas aplinkybių sutapimas, tu su juo mokiniesi arba dirbi, arba gyveni kaimynystėje... ir štai tokiam žmogui tu gali papasakoti apie savo gyvenimą tik todėl, kad kai tu jį matai, tavyje suveikia mechanizmas „aš seniai jį pažįstu, jis geras mano pažįstamas“. Bet juk iš tikrųjų tu nieko nežinai apie šį žmogų, argi ne taip? Tu žinai tik tiek, kad tavo galvoje mechaniškai gimsta atsakas į jo poelgius. Tu nematai nei to, kuo jis vadovaujasi, nei to, ką jis jaučia, kai kažką daro, pas tave yra tik tavo bukos mintys, kurios tau sako – „jeigu jis elgiasi taip, reiškia jis toks ir toks...“

-   Kodėl taip yra???

-   Koks skirtumas kodėl taip yra. Tai visiškai nesvarbu. Svarbu kitas dalykas – ką su tuo daryti, kaip tai pakeisti... Einame pasivaikščiosime.

Jis paėmė mane už rankos ir standi šilumos banga užpildė mane iš vidaus. Suspaudžiau jo šiltą ir sausą delną, tarytum saulės sušildytą, ir drąsiai žengiau į priekį, kelis kartus pilna krūtine įkvėpus oro.

 

<< Back

Forward >>