« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 24

 

-   Ką gi tu laikai artimais žmonėmis?

-   Tuos, kurie man patinka.

-   Tai tau niekada niekas nepatinka iš pirmo žvilgsnio?

-   Kartais ir taip atsitinka.

-   Argi tuo pačiu momentu tas žmogus netampa tau artimu?

-   Taip, taip. Kartais netgi jaučiu jo artumą, atrodo, jog pažinojau jį visą gyvenimą, bet pamiršau. Kartais taip būna...

-   Pasakyk man, tai, ką tu jautei, kai aš tave nešiau ir kai pradėjau kalbėti su tavimi....

-   ...ir kai dabar paėmei mane už rankos....

-   Jis lengvai suspaudė mano ranką ir pajutau, jog jis šypsosi.

-   Tau to pakanka, kad laikytum mane artimu ir gerai pažįstamu žmogumi?

-   Artimu – taip, bet gerai pažįstamu – ne... kažkodėl nedrįstu tiesiog atsisakyti įprasto žmonių „pažinimo“...

-   Na ir kur tu dabar būtum, jeigu klausytum savo įpročio? Eitum namo ir mėgautumeis savo pasipiktinimu. Juk dabar tu veiki labai neatsargiai – eini tamsumoje su nepažįstamu vyru, netgi nežinai tiksliai, kaip jis atrodo... argi tai ne beprotystė? A? Kur tavo sveikas protas?

-   Štai velnias, kai tik pagalvoju, kad dabar va taip einu, kalbu, laikau tave už rankos, iš karto viskas sukasi galvoje... Kai tik nustoju galvoti apie tai, kad darau kažką pavojingo, iš karto viskas atsistoja į savo vietas, ir...

-   Kas?

-   .... man patinka eiti kartu su tavimi.

-   Štai tai ir yra tikru, gyvu „pažinimu“, o niekas kito. O kaip tai pasiekti – tiesiog jausti tai, pasitikėti tuo – visų pirma, būtina pašalinti visas neigiamas emocijas.

Mane kaip šaltu apipylė nuo galvos iki kojų (ar nuo kojų iki galvos), visas kūnas nuėjo pagaugais, kaip nuo silpnos elektros srovės.

-   Negali būti! Tu pasakei „pašalinti neigiamas emocijas“?

-   Taip, būtent tai aš pasakiau.

-   Tu kažką žinai apie tiesiojo kelio praktiką?

Panašu, jog mano klausymas visiškai jo nenustebino, bent jau jo ranka liko visiškai rami. Jis tam tikrą laiką tylėjo.

-   O ką tu žinai apie šia praktiką?

-   Praktiškai nieko! Kol kas tik turiu krūvą klausymų ir beveik jokios konkrečios informacijos. Tai tu užsiėminėji šia praktika?

-   Šiuo momentu negaliu tau atsakyti į šį klausymą, nes vargu ar mano atsakymas tau bus suprantamas, bet tu gali užduoti labiau konkretų klausymą, į kurį turbūt galėsiu atsakyti.

-   OK. Tu kalbėjai apie negatyvių emocijų šalinimą. Tu laisvas nuo jų?

-   Taip.

-   Ir tau pažįstamas tylaus džiaugsmo išgyvenimas?

-   Pažįstamas.

-   O tu pažįsti Lobsangą?

-   Neįdomus klausymas.

-   Tikrai, kvailystė... O kokie dar išgyvenimai tau pažįstami?

-   O kokie tau pažįstami? Tu taip apie juos klausinėji, lyg mano atsakymas tau būtų suprantamas.

-   Tai tu beveik įsitikinęs, kad aš nesuprasiu?

-   Žinoma, aš įsitikinęs. Jeigu tu niekada nejauti neigiamų emocijų, tu be vargo gali pamatyti jas kitame žmoguje, netgi mažiausią jų mišinį, bet kokiame jo veiksme, tame, kaip jis kalba, tyli, vaikšto, rašo, klauso, žiūri... – viskame. Jų neįmanoma paslėpti. Lygiai taip pat yra su kitais suvokimais. Šiuo momentu tu esi visiška niekšybė.

Nauja ledinio dušo porcija.

-   Tai kodėl tu pradėjau kalbėti su manimi?

-   Šį klausymą užduoda tavo negatyvios emocijos. Pažiūrėk, kaip lengva tave įžeisti, - jis paleido mano ranką ir aš iš karto pasijutau palikta. – Įsivaizduok patyrusį trenerį, kuris mato penkių metų, praktiškai nieko nemokantį vaiką, bet treneris turi patyrusią akį ir su didele tikimybe jis gali nustatyti, ar iš šio nemokšos išeis geras sportininkas.

-   Aišku, aišku, - pabandžiau vėl paimti jį už rankos, bet jis mane atstūmė.

Vėl pasidarė labai apmaudu, aš jaučiausi maža kaprizinga mergaite, kuri nori verkti netgi nuo to, kad negali rodyti savo kaprizų, nes žino, kad nu to bus tik blogiau.

-   Tu dabar tikriausiai manai, kad aš baudžiu tave už tavo kvailumą, taip?

-   O argi ne taip?

-   Ne, ne taip. Viskas labai paprasta – jeigu aš noriu tau kažką paaiškinti, jeigu iš tikrųjų noriu tau kažką paaiškinti taip, kad tu mane suprastum, aš galiu kažką padaryti, kas labai nepatiks tavo asmenybei. Ir tada tu turėsi išsiversti išvirkščiai, kad įsisavintum pamoką. O kitu atveju, jeigu tavo gyvenimas neturi jokių šansų pasikeisti, tai ar verta dėti pastangas tik tam, kad suprastum, jog suprasti tiesiog nepatogu ir netgi pavojinga. Norėjau tau parodyti, jog tarp mūsų negali būti jokio artumo, jokio supratimo, jeigu tu klausysi savo neigiamų emocijų. Tai nereiškia, jog aš jaučiu tau priešiškumą ir kai tu norėjai paimti mane už rankos, aš jutau tau priešiškumą. Tiesiog aš nenoriu jokio artimumo su būtybe, kuri vietoj pasitikėjimo, ir simpatijos jaučia priešiškumą, ir nuoskriaudą. Tiesiog nenoriu, supranti? Ne „sudarinėju įvaizdį, kad nenoriu“, o tikrai nenoriu.

-   Bet kuo gi tai skiriasi nuo bausmės?

-   Bausmė sukelia gyvenime negatyvias emocijas ir koncepcijas. O aš veikiu vadovaudamasis savo simpatija tau.

-   Kažką panašaus sakė man tėvai...

-   O tavo tėvai laisvi nuo negatyvių emocijų?

-   Na žinoma ne. Atrodo, jog pas juos nieko, išskyrus neigiamų emocijų nėra.

-   Tai kodėl tu juos lygini su manimi? Tu manai, jog yra tas pats, kai aš sakau, jog jaučiu tau simpatiją ir kai tavo tėvai sako, kad tave myli?

-   Na, kol kas aš nieko apie tave nežinau...

-   Tai netiesa. Panašu, kad tu vėl tapai paprasta buka mergina.

-   Bet juk aš negaliu tiesiog paimti ir patikėti tuo, kad tu nesi laisvas nuo negatyvių emocijų! – atsirado nusivylimas, labai norėjosi paaiškinti, kad aš nejaučiu jam jokio priešiškumo, kad aš noriu su juo kalbėti, bet aš iš tikrųjų abejoju, aš negaliu vienu akimirksniu tapti kitu žmogumi...

-   Gali!

-   Ką?!

-   Pasakiau, kad tu gali tapti kitu žmogumi tada, kai tik to panorėsi. Tai, kad pasikeitimai įvyksta palaipsniui, yra tik eilinė koncepcija. Juk tai nėra koks nors dėsnis, o jeigu yra, tai įrodyk man tai.

-   Ne, aš negaliu įrodyti... Nesuprantu, tu iš tikrųjų skaitai mano mintis?

-   Aš labai gerai pažįstu žmones, nes labai daug laiko skyriau paties savęs išstudijavimui. Visiškai nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, apie ką tu galvoji nusivylimo momentais... Nenoriu, kad tu aklai tikėtum manimi, bet tu užėminėji priešingą poziciją, kuri tikriausiai dar labiau viską bukina, negu jeigu tiesiog paimtum ir patikėtum. Tu nesi atvira niekam naujam ,tu viską žinai, tau viskas suprantama, tu daug bendravai su žmonėmis, ir tau nesunku interpretuoti visus mano apsireiškimus tau suprantamu būdu. Todėl tu ir statai tašką, kas daro mūsų bendravimą neįmanomu. Kaip aš galiu tau kažką atverti, jeigu tu iš karto ant to uždėsi tau pažįstamą etiketę, nors ir visiškai aiškiai supranti, jauti, kad susidūrei su kažkuo nauju, visiškai nesuprantamu?

Tikriausiai taip jaučiasi sutriuškintas karvedys – armija bėga į skirtingas puses, nėra jokios karinių veiksmų kontrolės, trauktis taip pat nėra kur, - iš visų pusių triumfuojantis priešas... Dar niekada nesijutau labiau bejėge nei dabar, nuo mano skydo jis nepaliko akmens ant akmens... Be to dar ir pagrasino, kad nebendraus su manimi, jeigu ir toliau ginsiuos! Dar visai neseniai aš buvau tvirtu kariu, pasiruošusiu duoti atkirtį bet kam, atsistojusiam mano kelyje, o dabar, šalia šio žmogaus, aš jaučiuosi kaip nuo pamazgų kibiro varvanti manų košė. O siaubingiausia tai, kad aš pradedu suprasti, jog būtent tuo ir esu, ir viskas, ką apie save galvojau, buvo savęs su kitomis niekšybėmis lyginimo rezultatas bei menas nematyti kai kurių dalykų, kad galėčiau išgyventi šiame pasaulyje.      

-   Niekada negalvojau, kad galiu kažkam atrodyti buka.

-   Tu netgi neįsivaizduoji kokia buka tu esi!

-   Na žinoma, aš nesu filosofas...

-   Tu mane vis labiau stebini, Maja!

Praleidus pro ausis šią pastabą aš leidau sau atsitraukti į tai, kad jis žinojo mano vardą.

-   Tu žinai mano vardą?

-   Tame nėra nieko keisto, tu vakar labai garsiai kalbėjai su panditu... Nuo savo pykčio tu netgi pamiršai, kad pasakei jam savo vardą?

-   Tikriausiai, neprisimenu, kad sakyčiau jam.

Tam tikram laikui stojo tyla, tarytum buvo daromos išvados apie viską pasakytą. Tai koks gi rezultatas? Neturiu supratimo. Tai kam tada tas „daromos išvados“? Nejaugi aš stengiuosi padaryti įspūdį pati sau? Tikras idiotizmas... nuolatinis šou, nuolatiniai bandymai įrodyti sau ar kažkam kitam savo daugiareikšmiškumą. Kam?

-   Grįžkime prie klausymo, kodėl tu šiandien atėjai?

-   Nežinau aš.

-   Užtai aš žinau. Tu atėjai todėl, kad norėjai pasiekti teisingumą, norėjai galutinai demaskuoti melagį.

-   Reiškia nereikėjo ateiti?

-   Aš to nesakiau. Reikšmės turi motyvacija. Jeigu tu neturi aiškumo kokiame nors klausyme, reiškia motyvacija atsirado mechaniškai. O kokia motyvacija tokiam poelgiui gali atsirasti pas žmogų, nelaisvą nuo negatyvių emocijų?

-   Nesutinku su tavimi, kad viskas buvo būtent taip. Visų pirma aš tikrai labai norėjau sužinoti, kas tai per žmogus...

-   Tai buvo vakar, nenukrypk nuo temos ir neužėminėk savigynos pozicijos, nes mes niekada nesuprasim vienas kito. Ar aš atrodau, kaip žmogaus, kuris sako nepagalvojęs, skubėdamas, apakintas emocijų?

-   Ne.

-   Todėl rekomenduoju ir tau laikytis mano protingumo prezumpcijos. Prieš prieštaraudama man, gerai pagalvok.

Net nepastebėjau, kad per kelias minutes visiškai pamiršau, kad norėjau kviesti policiją, nes įtarinėjau šiame žmoguje seksualinį maniaką, ir tai, kad ką tik su juo susipažinau. Visiškai nepastebimai sau pradėjau klausyti jį, kaip mokytoją ir kažkodėl neatsiradinėjo jokių abejonių dėlto, kad jis gali mane išmokyti to, kas man tikrai labai svarbu. Tikriausiai niekada anksčiau niekam nepavykdavo taip mane sudominti...

-   Gerai.

-   Tai va, kai tu prieštarauji visuomenei, pas tave gali būti labai įvairūs motyvai. Net jeigu tu vadovaujiesi noru sužinoti tiesą arba įveikti savo baimes, tai nereiškia, kad tu esi laisva nuo niūrumų. Prie tavo norų vis tiek primaišomos ir negatyvios emocijos, ir piktdžiuga, ir negatyvus santykis, ir noras atkeršyti bei atstatyti teisingumą. Argi ne taip?

-   Taip! O aš visą laiką bandžiau atskirti, - arba taip, ar ne. Niekada nesusimasčiau apie tai, kad džiaugsmingi norai ir emocijos gali susimaišyti su niūrumais.

-   Valyti savo poelgius nuo purvo, kuris prie jų limpa – tikras menas. Man yra svarbu štai kas – vakar tavyje pamačiau ne tik tai revoliucionierių, kuris nori, kad viskas būtų teisinga. Aš pamačiau dar kažką, todėl šiuo metu einu šalia.

Užsinorėjo papasakoti apie savo pirmą patirtį ir aš vaizdingai perteikiau istoriją apie tantros guru.

-   Tai tu supratai, kas buvo tavo pagrindinė baimė?

-   Niekada apie tai negalvojau. Kas?

-   Tu lauki, kad aš tau tai pasakysiu? O neturi noro pati apie tai pagalvoti? Tau tai neįdomu?

Jaučiuosi kaip mokyklinukas, formaliai atlikęs namų darbą... Juk norėjau padaryti įspūdį savo istorija, o išėjo, kad gavau „pabarimą“... Velnias! O ko gi aš išties noriu? Aš noriu laisvės ar ramaus gyvenimo bei malonaus pasišnekėjimo? Juk šis žmogus, kas jis bebūtų, uždavinėja klausymus, kurie liečia mano gyvenimą, kurių pagalba aš galiu pamatyti save iš šalies. O aš dabar įsižeidinėju, kaip kaprizingas vaikas, kaip mergytė, kuriai neišeina manipuliuoti berniuku, ir tais momentais man norisi atsisveikinti su juo, parodyti savo išdidumą. Bet iš tikrųjų aš nenoriu išeiti, aš noriu, kad jis pertraukinėtų mane ir suprastų, kad negalima taip su manimi elgtis, kad aš nesu kokia nors prasčiokė, kurią galima kišti, kaip aklą šuniuką, į visas balas ir purvynus. Tarytum spyruoklė įsisiūbuoja ir aš tuoj iššausiu pretenzija, nuoskriauda, susvetimėjimu, šaltu prieštaravimu... Su girgždesiu pasuku šį mechanizmą atgal ir verčiu save galvoti apie jo klausymą.

-   Tikriausiai baimė buvo dėlto, kad jis yra visų gerbiamas žmogus ir už jo įžeidimą galėjo man bet ką padaryti...

-   Tave pačią šis atsakymas tenkina? Atrodo, kad tu nori išlaikyti egzaminą, o ne pasiekti aiškumą.

-   Viskas, viskas, pradedu galvoti.

Tam tikrą laiką ėjome tylėdami. Nepripratus aš ilgai galvoti kažkokia viena tema – šiuo atveju apie seną istoriją... Dažniausiai netgi įdomiausios mintys atsiradinėja be jokių mano pastangų. Jeigu man reikia kažką suprasti, išspręsti užduotį, supratimas savaime atsiranda po kelių sekundžių, o jeigu jau jis neatsiranda, tokioje situacijoje tampu visiškai bejėge. Kažkada buvau geriausia matematikos mokinė klasėje. Visi žavėjosi mano matematiniais gebėjimas, o mane stebino – kuo jie žavisi? Juk atsakymai tiesiog savaime gimsta mano galvoje, man lieka tik formaliai paskaičiuoti ir užrašyti juos. Kai atsirado fizikos dalykas, aš tapau silpniausia klasėje. Negalėjau visiškai nieko suprasti. Šis supratimas reikalavo neįmanomų pastangų. Po penkių minučių vargo su fizikos užduotimi aš pasiusdavau, mesdavau vadovėlį į kitą kambario galą, verkdavau ir nekęsdavau savo brolio, kuris studijavo fizikos fakultete, bet niekada man nepadėdavo su namų darbais.

Dabar aš susidūriau su panašiomis kliūtimis. Pasinėrus į kelias, spontaniškai mano galvoje atsiradusias  idėjas, aš supratau, jog niekas netinka ir atsiradau vakuume. Kaip toliau galvoti – nežinau. Į galvą lenda visokios nesąmonės – dainų žodžiai, garsios, beprasmės frazės, prisiminimų atkarpos. Atplėšiu juos nuo savęs, kaip šikšnosparnius (niekada neteko jų nuo savęs atplėšinėti, bet kažkodėl labai gyvai įsivaizduoju šiuos pojūčius) ir vėl pradedu galvoti.

-   Tu gali papasakoti, ką tu dabar veiki? – jo balse vėl nebuvo jokio susvetimėjimo, atvirkščiai – jo intonacijoje aš pagavau susidomėjimą ir supratau, jog jis tuoj padės man išsiaiškinti, nuo ko pasidarė džiugu.

-   Galvoju, kas buvo mano pagrindinė baimė prieš guru.

-   Ne tik prieš guru, o išvis šiame eksperimente... Tai ką tu vadini žodžiu „galvoju“?

-   Na-a...

-   Ši įžanga visiškai nereikalinga.

-   E-e, na taip...

-   Šis sutikimas taip pat.“.

Atrodo, kiekvienas mano veiksmas yra bukas. Nejaugi tai iš tikrųjų taip? O gal aš tik su juo esu buka? Ankščiau lygtai nepastebėdavau savyje tiek daug neapgalvotų poelgių.

-   Perrinkinėju įvairius variantus ir žiūriu, koks iš jų labiausiai tinka.

-   Taip ir maniau. Tokiu būdu galima rasti atsakymą tik į primityviausius klausymus, į kuriuos atsakymai tau jau yra akivaizdūs, žinomi, juk tu perrinkinėji žinomus tau variantus. O kas tau gali būti žinoma? Tik tai, kas buvo tavo menkoje patirtyje.

-   Kodėl tu laikai mano patirtį menka?

-   Na žinoma, jeigu lyginčiau ją su ano indo patirtimi, tai tave galima būtų pavadinti vunderkindu, nuostabia asmenybe. Tave tenkina toks palyginimas?

-   Ne, netenkina.

-   Tada patylėk, kol aš papasakosiu tau apie galvojimo principą, kuris leis tau daryti tikrus atradimus.

Kodėl gi aš esu tokia kvailė ir vėl pradedu ginti savo unikalumą! Kaip jam užtenka kantrybės tęsti pokalbį su manimi...

-   Prisimink dar kartą būseną, kai baimė reiškėsi ypač ryškiai... o dabar nebandyk perrinkinėti mintis, susikoncentruok ties šia būsena ir noru suprasti, gauti aiškų atsakymą į savo klausymą. Tavo noras turi parodyti situaciją, į kurią tu žiūri kaip graikų riešutas į dvi daleles...neleisk kitoms mintims įsiterpti į šį procesą ir šalink augantį nenorą susikaupti ties šiuo klausymu, - tai pagrindinė kliūtis, kuri daro tave nepakaltinama, jeigu tu nesipriešini jai savo tvirtu noru.

Pasidarė karšta. Aš kaip virdulys, kuris nuo savo garavimo pakelia dangtį ir šokinėja... Įsikibau į vaizdą lyg replėmis, neįleidinėjau prie jo ne vieno besikėsinančio snukio, bet atrodo, jėgos mano pasiduoda, niekas neišeina... Velniškai norisi suprasti, rasti atsakymą į klausymą. Tai panašų į sportą, norisi pašokti aukštai ir gražiai. O gal tai vėl ne ta motyvacija? Ne, velniop sportinius pasiekimus, juk iš tikrųjų aš noriu įveikti šias kliūtis ir suprasti, juk šis atradimas gali pakeisti mano gyvenimą! Ir visiškai netikėtai tikrai kažkas atsidarė, tarytum išsiskleidė žiedo pumpuras ir dabar galima žiūrėti į šį žiedą iš vidaus. Ir aš supratau! Visiškai negaliu suprasti, kaip tai įvyko, bet aš SUPRATAU!

-   Labiausiai aš bijojau kitų žmonių pasmerkimo.

Pasijutau lyg mano veidas išsilygino ir nušvito iš vidaus, ir tikriausiai jis tai pastebėjo.

-   Ir ką tu dabar apie tai galvoji?

-   Jog kitų žmonių nuomonė neturi jokios reikšmės – nuostabu, tai sakau aš? – ši baimė niekuo nepagrįsta, todėl kad realybėje kitų žmonių nuomonė visiškai nekeičia mano gyvenimo.

Nieko sau! Mano balsas netgi pasikeitė, tarytum į mane įsikūnijo kažkas protingas, žinantis, pasitikintis savimi, ramus.... Galvoje – minkšta, auksinė šviesa ir kiekviena mintis, gimstanti iš šios šviesos, sukelia malonius, smelkiančius pojūčius galvoje ir širdyje. Chaotiškos mintys kažkur atsitraukė ir visiškai nesinorėjo prie jų grįžti. Man visiškai nesinorėjo galvoti ir labai nuostabu, kad dabar aš galiu to nedaryti tiesiog todėl, kad nenoriu. Norėjosi švelniai save pastūmėti link šios šviesos, nustumti viską, kas atitraukia mano dėmesį. Ir nepaisant to, kad mano mintys buvo saulėtos ir glamonėjančios, susikaupimas ties auksine tyluma buvo išgyvenamas labai intensyviai.

-                                                                                                                                                   Kaip man visa tai pavyko? Taip lengvai...

-                                                                                                                                                   Nuoširdžios pastangos plius buvimo efektas.

-                                                                                                                                                   Plius kas?

-                                                                                                                                                   Nesvarbu...

Visiškai netikėtai tiesiai man prieš pat nosį pasirodė gabene apaugusi tvora. Ją apšviesdavo artimas mėnulis, o sodo gilumoje stovintis namas pasirodė grėsmingas... Tik dabar man dingtelėjo  galvoje, kad nepažįstamasis atvedė mane pas save namo ir kad aš pati negalėsiu grįžti į viešbutį, nes neturiu supratimo, kur mes randamės.

-                                                                                                                                                   Čia tavo namas? – paklausiau prislopintu balsu.

Jis garsiai ir geranoriškai nusijuokė ir pastūmė mane į priekį.

-                                                                                                                                                   Tu vis dar galvoji, kad aš galiu kažką nužudyti ar išprievartauti?

-                                                                                                                                                   Ne... Bet kažkodėl pasidarė baisu.

-                                                                                                                                                   Eik, tau ten patiks.

Baimė netikėtai visiškai dingo ir akimirksniu viskas atrodė kaip stebuklas. Labai panašu į sapną! Kad tik neprabusčiau...

Namas lengvai kvepėjo sakais ir smilkalais. Užsidegė šviesa ir aš atsiradau nedideliame koridoriuje, iš kurio kelios durys vedė į nežinomybę.

-                                                                                                                                                   Man jau patinkaJ Toks įspūdis, kad tai mano namas...

Ir dar man atrodo, kad aš žinau, kas už šitų durų... Pusiau apvalus kambarys su tamsiomis, šiltomis, medinėmis grindimis... Sunkokai sufokusuoti regėjimą, aš tarytum lengvai apakusi... Vieninteliai baldai – dvi aukštos knygų spintos, iš karto sukeliančios susidomėjimą. Platus langas, kurio beveik nesimato iš už storų lininių užuolaidų... Nedidelėse sienų angose guli kilimėliai, pagalvėlės... Apsidairau... štai ten vieta, kur noriu... Atsisėdu ir viskas atsistoja į savo vietas, vaizdas vėl tampa pastovus ir aiškus.

-                                                                                                                                                   Nori valgyti?

Tik dabar supratau, kad aš alkana kaip vilkas, kad man tiesiog gelia kojas ir aš mirštu nuo nuovargio.

-                                                                                                                                                   Čia galima daryti viską, ką nori. Norėsi valgyti – štai šios durys veda į virtuvę. Gali valgyti viską, ką ten rasi... Dušas ir tualetas – štai ten, iš kairės, o štai tai bus tavo kambarys. Ten yra viskas, ko tau reikės. Manau nepražūsiJ

Tai pasakęs jis dingo.

Kambarys smalsiai apžiūrinėjo mane, kaip seną pažįstamą, kurios seniai nematė. Užsimerkiu ir prisimenu, kad tai jau buvo – aš tarytum ant laivo, kuris lengvai siūbuoja į šalis, denio...stipriau siūbuoja... Tai jau panašu į sūpynes... Štai velnias! Tuoj nuslysiu į dešinę! Atsimerkiu – viskas ramu, niekas nesiūbuoja... Nesuprantu – gal miegu? Liečiu grindis, sienas, pagalvėlė už nugaros... Viskas lengvai ūžia kaip sapne, bet vis dėlto tai ne sapnas... nunerimo ėmė raižyti pilvą – gal jis pavalgydino mane kokiais nors haliucinogenais? Tikrai ne, jis nepanašus į piktadarį... Bet vis dėlto aš dabar nesu tokia, kaip visada. Ir netgi negaliu pasakyti, kas pasikeitė... Aš labai pavargau, mieguistumas traukia į saldų sapną, nenoriu jam priešintis... Kaip gi čia patogu, niekada negalvojau, kad kur nors gali būti taip patogu! Mesti viską... pasilikti... pasilikti čia visiems laikams, šitame name, su šituo žmogumi... Su mintimi apie jį, pilvo apačioje supulsavo nuo susijaudinimo, bet sapnas nugalėjo.

...Kur aš? Įsižiūriu į tamsumą, - aš kambaryje, kuriame ir užmigau. Įdomu, kiek laiko aš miegojau ir kas išjungė šviesą? Valgyti norisi ne juokais, bet truputį baisu ieškoti virtuvę tamsumoje. Tai vaikiška baimė, bet jaučiu ją visą gyvenimą, todėl man ji visiškai neatrodo vaikiška!:) Ji atsirado kai buvau dar visiškai maža ir aš gerai prisimenu, kaip tai įvyko. Nežinau, kiek man buvo metu, tikriausiai du metukai. Aš atsiguliu miegoti, užsimerkiu ir matau tamsią erdvę, panašią į holą... Norisi eiti į priekį, nes man labai smalsu – kas gi ten priekyje? Galvotrūkčiais ir be jokios baimės nardau į šią tamsumą, o iš jos mane puola du dideli ugniniai tigrai, kurie mane nudegina ir atmeta atgal... Tai tęsiasi kelias naktis iš eilės, šis sapnas labai realus, man labai skauda, aš prabundu su tikrais nudegimais, kuriuos susirūpinę gydytojai paaiškina neaišku kuo sukelta ir neaišku kuo pagydoma alergija. Bandau papasakoti apie šiuos sapnus tėvams, bet tai sukelia tik jų nekontroliuojamą nerimą – mane rodo psichiatrui, kuris sako, jog aš esu visiškai sveikas vaikas, galbūt labiau emocingas, negu kiti vaikai, bet be „jokių patologijų“.

Nuo to laiko aš pradėjau bijoti tamsumos būdraujant. Iki šios dienos man baisu iškišti rankas iš po antklodės, nes tai man atrodo labai nesaugu. Jeigu aš turiu pereiti tamsų būtą, jaučiuosi saugiai tik tada, kai tiksliai žinau kur yra šviesos įjungiklis ir kiek laiko reikia, kad jį pasiekčiau. O dabar man baisu atsikelti ir nueiti iki virtuvės, tuo labiau šitame name... Kai paskutinį kartą skaičiau Kastanedą vos nesimeldžiau, kad mane „rastų“ magai... Kokia magija, juk dabar aš netgi iki virtuvės bijau nueiti! Man jau dvidešimt penki metai, o niekas nepasikeitė dėl šios baimės, juk aš taip ir mirsiu bailia niekinga būtybe. Atsikeliu, einu į tamsiausią kambario vietą, iš kurios tuoj, tuoj kažkas išlis... Baisiausia – nežinomybė. Jeigu išlis, žinosiu, kur jam trenkti arba kur nuo jo bėgti... O kol kas viskas tylu, nieko nesimato, baimė tiesiog paralyžiuoja. Įeinu į baisiausios vietos centrą ir stoviu ten nei gyva, nei mirusi, bijau pajudinti rankas, verčiu save sustingus stovėti vietoje ir nepradėti panikuoti beieškant šviesos įjungiklio.

Niekas nevyksta, tik tyluma aplinkui truputį spinduliuoja nuo mano įtampos. Baimė palaipsniui dingsta... o štai tame kampe? Tas kampas, tas kampas, vėl pradėjo plakti širdis... Pastumiu save į tą prakeiktą kampą, koks gi jis tamsus, atrodo ten laukia mane praraja... bet ne – atsiremiu į sieną ir suprantu, jog bijau stovėti nugara į kambarį, kuriame dabar velnias žino kas dedasi. Va lygiai taip pat turėjau problemų su užmigimu – kur atsisukti veidu, iš kurios pusės laukti užpuolimo? Juk „jie“ gudrūs, gali ir į tarpą tarp sienos ir lovos įlįsti, - tokioje beprotystėje praleisdavau kartais kelias vakaro valandas... Stoviu nugara atsisukus į kambarį, sustingusi kaip lenta. Širdis garsiai plaka... Girgždesys!!! Sucypus pašoku vietoje, akimirksniu stoviu veidu į kambarį... trūksta oro, burnoje išdžiuvo... Bet kambarys aišku tuščias, tai paprastas naktinis šlamesys. Bet šiandienai tikriausiai užteks. Su nuostabu pastebiu, jog mano ranka yra ant įjungiklio, kuris tyliai spragtelėjo ir kambarys vėl pasidarė jaukus ir draugiškas.

Atrodo, čia niekur nėra baldų. Virtuvė tik vadinasi virtuve, nebent spręstum apie tai pagal šaldytuvo buvimą. Vietoj stalo kažkas panašaus į didelį padėklą, lyg stalas be kojų. Indų minimumas, jokių kėdžių, servetėlių, staltiesių, užuolaidų, servizų, - kaip viskas paprasta! Būtent taip aš ir noriu gyventi, bet kažkodėl iš būto, kuris tapo mano, aš taip ir nesusiruošiau išmesti viso šlamšto, kuris kaupėsi metų metais – štai tą vazą galima ant palangės pastatyti, o tą servizą panaudoti atėjus svečiams... Kažkaip net nemalonu dabar apie tai prisiminti! Jeigu kada nors grįšiu namo, išmesiu viską velniop, paliksiu tik minimumą... Ir iš karto pradėjo lįsti naujos smirdančios mintys – pradėjau galvoti kam atiduosiu brangų servizą, o kam padovanosiu sofą... Tiesiog tikra velnio vilionė. Per kelias sekundes mane su galva įtraukę į puvėsius. Aš – šlykšti, prasmirdusi naftalinu ir drėgme senė, drebanti dėl savo servizų ir patalynės komplektų. Apsidairiau – gerai, kad niekas manęs dabar nemato! Jeigu Jis tai pamatytų, iš karto išvarytų iš savo namo. Nereikia niekam to rodyti, kaip nors pati susitvarkysiu su šiuo šlykštumu, nes vien nuo minties, kad kažkas gali mane tokią pamatyti, nukrato nuo siaubo.

Varškė su medum, riešutai, džiovintos slyvos, - kaip čia viskas skanu, net pamiršau apie tai, kad ką tik pamačiau savyje šlykščią senę. Norisi dar kurį laiką pasėdėti virtuvėje, čia man irgi patinka, nors ir kitaip, negu kambaryje. Susidaro įspūdis, kad kiekviena vieta šitame name turi savo charakterį, kuris man labai gerai pažįstamas.

Kambaryje, kurį jis man paskyrė, nėra irgi nieko, tik neplatus čiužinys ir beveik nepastebima sieninė spinta. Užsiklojau antklode ir iš karto atsirado plevenimo jausmas, tarytum skrisčiau skraidančiu kilimu tamsiame danguje taip aukštai, kad galėčiau pamatyti visą pasaulį nuo šios aukštumos, jeigu tik pasidarytų šviesu. Šnibždesys, iš pradžių vos girdimas, paskui aiškesnis, kažkas nesuprantama kalba labai greitai taria kažkokius užkalbėjimus arba maldas... Prie jo prisijungė dar vienas, ir dar... Jie artėja, apsuka mane iš visų pusių, užpildo erdvę vis didesniu susitaikymu su pasauliu. Nuslystu į sapną, sapnuoju, kad miriau, o aplinkui visi verkia, kenčia. Kaip gerai,  - aš miriau, reiškia nereikės daugiau kažko jiems aiškinti, rašyti, aš galiu visiems laikams likti šiame name, juk čia nėra laiko... Nėra laiko, nėra laiko... – aiškus šnibždėjimas, arba visiškai šalia, arba tiesiog mano galvoje.

 

 

 

 

<< Back

Forward >>