« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 25

Ryškiai, ryškiau, ryškiau - šviesa tiesiog akina. Ji išsilieja blakstienų nėriniuose, - vos pagaunamas mostas ir iš spindinčio vandenyno pasirodo kambarys, vėl truputį žemyn – beribės šviesos platybės, judrūs, labai greitai besikeičiantys, į raštus panašūs, rezginiai. ...Dabar rytas ar jau diena? Miegoti daugiau nenoriu, jaučiuosi labai budri ir susikaupusi, bet vis tiek dar nesinori judėti. Norėčiau sustingti ir, kaip plonas, auksinis siūlelis, prasmukti pro šviesos erdves... Labai tylu, net keista...

Išlendu iš po antklodės, kambaryje nei vėsu, nei karšta, malonu vaikščioti grindimis basomis kojomis. Žiūriu pro langą – dvi neaukštos uolos, gilus dangus, panašus į jūros mėlynę, nedidelis ežeras... Čia nėra nieko fantastiško, nieko nerealaus, bet aš sustingstu, tarytum atsiradau kitoje erdvėje. Atrodo... ne, aš esu įsitikinusi, kad tai MANO vieta, kad išskyrus manęs ten nieko niekada nebuvo. Net nežinau, ar aš noriu išeiti ir nueiti arčiau ežero, kurį tarytum sukūrė mano svajos. Nesuprantu savo jausmų, noriu kalbėti su...

Krūptelėjau ir norėdama užsidengti, susitraukiau visu kūnu.

- Negirdėjau, kad tu įėjai.

Jis tarytum neišgirdo manęs.

- Kas su tavimi? Traukuliai, ar kas?

- Iš tikrųjų aš...

- Gera pradžiaJ

Taigi, tikrai gera... Patraukiu rankas, išsitiesiu, pakeliu galvą.

- Patinka? - prabunda žaisminga kalytė...

- Patinka, - toliau stovi toje pačioje vietoje.

Bandau, kaip niekur nieko, praeiti kambariu. Kūnas dar truputį sukaustytas, tarytum suspaustas ploname, metaliniame karkase. Judesiai išeina truputį nenatūraliais, bet man patinka įveikinėti šią kliūtį, - aš jau jaučiu laisvės kvapą, aš pasiruošusi jai, aš gaudau ją kaip bangą, ir mano kūnas tampa lengvas, pradeda gyventi taip, kaip nori... Jis stebi mane, lengvai šypsosi. Prieinu labai arti, žiūriu į akis, kurios akimirksniu užlieja mane karšta banga... Negaliu iškęsti jo žvilgsnio ir jis žino apie tai.

- - Naktį tu išgąsdinai visus vaiduokliusJ - vos liesdamas, perbraukė ranka man per nugarą, nuo ko ji sudūzgėjo, kaip bitės avily.

-   Tu stebėjai mane?

-   To net ir nereikėjo, - tu labai triukšmavai, ką tu čia darei?

-   Kovojau su tamsumos baime.

-   Sėkmingai?

-   Nelabai...

-   Baimių įveikimui, kaip ir bet kam kitam, reikalinga treniruotė.

- Mano petys spengia nuo tavo prisilietimo...

- Tai santykinai paprasta užduotis. Čia sudėtingiausia yra peržengti stuporą ir žengti baimės link, o toliau viskas įvyks savaime... Tu juk tikriausiai buvai pastebėjus šį efektą savo pasipriešinimuose?

- Taip, tikrai.

- Šioje srityje tu dar turėsi labai daug progų paeksperimentuoti. Juk iki šio laiko tu darei tik tai, ką laikei teisingu?

- Na taip.

- O dabar įsivaizduok, kad prieini prie nemalonaus tau nepažįstamo žmogaus ir sakai, kad jis tau nepatinka, kad jo veidas tau atrodo bukas, ką tu tuo momentu jaustum?

- Juk tai tikra kvailystė!

- Ką reiškia kvailystė?

- Tai reiškia, kad aš linksminsiuos, sukeldama nemalonumus kitiems žmonėms.

- Na kokia gi tu bukagalvė!... Renkis ir ateik į didelį kambarį, pasišnekėsim.

Nieko sau! Šį kartą visiškai neįsižeidžiau, kad jis pavadino mane bukagalve. Panašu, jog jau pripratau prie to, kad esu bukagalvė ir suvokiu tai, kaip pasmerkimą. Nors, jeigu jo intonacija nebūtų tokia draugiška, tikriausiai vėl įsižeisčiau.

Nespėjus įeiti į kambarį, aš tarytum savo oda pajutau, kur mano vieta. Ir iš tikrųjų, kai tik atsisėdau tarp pagalvių, pasijutau labiau pasitikinti savimi, susikaupusi. Kaktos viduryje pajutau lengvą vibraciją, panašią į ūžimą tolumoje ir lengvą spaudimą, tarytum kažkokia jėga darytų įtampą iš vidaus. Jausmai paaštrėjo. Pradėjo kvepėti saulės sušildytų pušų mišku. Keista, kad nesigirdi paukščių čiulbėjimo, - čia labai tylu, taip būna tik aukštikalniuose. Tai labai ypatinga tyluma, kuri kaip tiltelis sujungia visą žmogišką su tylios stichijos erdve.

- Reiškia tu manai, kad savo veiksmais tu sukeli žmonėse negatyvias emocijas?

- Na žinoma!

- Įtikinanti intonacijaJ

- O tu manai kitaip?

- Manau ir ne tik manau, aš žinau, kad kiekvienas žmogus pats pasirenka tai, ką nori jausti.

- Pasirenka?! Pasirinkti gali tik tas, kas moka tai daryti, kas žino, kad yra pasirinkimas, o pas paprastą žmogų nėra pasirinkimo.

- O kodėl gi ne?

- Todėl, kad pas visus žmones tose pačiose situacijose atsiranda maždaug tos pačios negatyvios emocijos ir visi žino, kad taip ir turi būti. Tam, kad būtų pasirinkimas, žmogus turi žinoti, kad gali būti ir kitaip.

- Tu meluoji. Nes iš tikrųjų tu puikiai žinai, kad ne pas visus žmones vienodose situacijose atsiranda vienodos reakcijos. Kažkas gali tavęs nekęsti už tai, kad tu pareiški apie savo antipatiją jam, kažkas atvirkščiai, pradės tave gailėti, kažkam nesukels tai jokių emocijų, o dar kažkas pasidžiaugs galimybe grūdintis psichiškai. Na ir dar visiškai retas variantas – kažkas gali pastebėti tavo neįprastą, nuoširdų elgesį, pabandys su tavimi susipažinti artimiau, o ateityje ir kažko pasimokyti... Juk gali būti taip, kad žmogus, iš pradžių pasirodęs tau nesimpatiškas, sudomins tave, jeigu į atsaką pademonstruos ne priešiškumą, o simpatiją, susidomėjimą. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.

- Taip, tiesa, iš tikrųjų melavau... Nežinau, kodėl taip išėjo.

- Labai paprasta. Jeigu priimtum faktą, kad žmogus pats atsakingas už tai, ką jis patiria, juk tada būtų viskas, arba beveik viskas, įmanoma - juk tu taip manei?

- Būtent taip.

- Ir šita mintis sukėlė tavyje pasipiktinimą, kuris tave apakino, ir tu pasakei netgi tau pačiai akivaizdžią nesąmonę, nes tavo emocija atsirado pirmame plane. Kai tu tai sakei, tavo protas miegojo, tu tiesiog išjungei viską, kas tau sutrukdytų reikšti negatyvią emociją, kuri tuo metu atrodė labai teisinga.

- Gal ir taip...viskas buvo būtent taip! - mane taip sužavėjo detali mano niūrumo analizė, jog netgi pamiršau, kad kalbama apie mane ir visiškai dėlto nepergyvenau. - Tu juk žinai, man labai patinka idėja, kad mano niūrumai – tai ne aš. Jeigu visiškai aiškiai tai suprasčiau, galėčiau išmokti juos matyti ir tyrinėti taip pat dėmesingai, kaip tai darai tu.

- Taip, tai konstruktyvi pozicija. Įsivaizduok, kad tavo asmenybė – tai daržas, kurį tu turi prižiūrėti. Atsiranda piktžolė – išrauni ją, patikrini – viskas švaru. Toliau stebi, ieškai piktžolių, tyrinėji naujus, patrauklius suvokimus, kurie atsiranda jų vietose.

- Jaučiuosi dabar taip, tarytum susidvejinau ir žinai, tai nesuvokiama, kaip fantazija... Ir labai malonu taip save jausti! Dabar jau nesinori nieko slėpti, nieko pagražinti, juk visa tai – ne aš!

- Kuo daugiau emocijų jausi, tuo greičiau prarasi supratimą, kuris dabar taip džiugina tave, - jis pabrėžė su ta pačia lygia intonacija.

Aš užsikirtau ir nutilau, nežinodama, kaip elgtis toliau.

- Supratimas – tai kažkas nesuderinamo su emocijomis, taip pat ir su teigiamomis. Arba emocijos, arba supratimas. Supratimas – tai, kas panašiai į giluminius, tektoninius procesus gali apsukti tavo gyvenimą į kitą pusę, o pasitenkinimo emocijos, kurios automatiškai atsiradinėja aplink supratimą - muilo burbulai, netgi ne, tai siurbėlės! Todėl blogiausia, ką tu gali padaryti su savo supratimu – leisti siurbėlėms į jį įsisiurbti. Bet, žinoma, kiekvienas pats pasirenka tai, kas jam yra patrauklu. Kažkam juk patinka jausti negatyvias emocijas...

- To negali būti!

‑ Na žinoma, to negali būti! - jis nusijuokė, atsikėlė, priėjo prie lango. - Niekas iš to, ką aš sakau, negali būti, todėl, kad niekas nenori matyti, niekas nenori stebėti, galvoti, daryti išvadų. Tau atrodo absurdiškai tai, kad beveik visiem žmonėms patinka kentėti? Tai skamba absurdiškai tik tam, kas pats nepadarė nė vieno žingsnio darbe su negatyviomis emocijomis, bet tai yra nenuginčijamas faktas bet kam, kas užsiėminėja šia praktika bent jau kelis mėnesius. Taigi tu turi galimybę savarankiškai tuo įsitikinti. Įsivaizduok – žmonės patys renkasi tai, ką nori jausti, ir jie patys pasirenka kentėti todėl, kad jiems patinka kentėti. Tiesiog priimk šią pastabą, aš neverčiu tavęs sutikti su manimi. Tu galėsi patikrinti tai pati, ne anksčiau, negu patirties dėka atsiras supratimas.

- Bet kaip jie pasirenka?

- Na kaip... Jie galėtų sukelti prieš negatyvias emocijas, paskelbti karą savo niūrumams, galėtų pradėti siekti kažko kito - simpatijo, džiaugsmo, švelnumo, noro padėti, ryžtingumo, bet jie tik susitaiko su negatyvių emocijų atsiradimu.

- Na, o jeigu jie nežino, kas yra simpatija ir džiaugsmas?

- Visų pirmą, tokių žmonių tiesiog nėra – kiekvienas yra daug kartų patiręs tam tikro laipsnio džiaugsmą ir švelnumą, seniai arba visai neseniai. Vaikystė - neišsekamas tokių suvokimų šaltinis. Be to, tai nedaro negatyvių emocijų mažiau nuodijančiomis. Žmonės susitaikė su tuo, kad serga įkyria psichine lyga, kuri nuolatos, visada apsireiškia. Įsivaizduok, kad tau be perstojo kažkas skauda... Negatyvios emocijos – ta pati lyga, su kuria žmonės susitaikė. Juk tai tikra beprotybė, tikra kančia. Prisimink, kaip tiesiog akimirksniu, pajutus pasipiktinimą, tu pradėjai neadekvačiai, beprotiškai elgtis.

Negatyvios emocijos – tai psichinė liga! O juk tikrai, - aš taip pat susitaikiau su jomis, aš taip pat pripratau, kad jos neatskiriamos, natūralios žmogaus dalys... Ir netgi kai aš pati noriu jų atsikratyti, aš tai suvokiu kaip keistenybę, kaip savo kaprizą, o ne kaip vienintelį įmanomą būdą taip su jomis elgtis. Na nieko sau! Kaip gi aš su jomis suaugau! Ir tik dabar matau, kad tai visiškai ne mažiau rimta liga negu gonorėja arba meningitas. Tiesiog su šia liga žmonės išmoko gyventi, jie gali atlikinėti savo funkcijas netgi šioje bjaurioje visuomenėje, kuri dabar egzistuoja... O gal būtent todėl ji tokia bjauri, kad „prisitaikė“, tapo „nuolanki“ negatyvioms emocijoms? Įdomu, kas buvo pirmiau – moralė ar negatyvios emocijos?

- Pasirinkimą turi kiekvienas. Žmogus pats kuria ir palaiko savo kančias. Bet kam pasiūlyk nustoti jausti, pavyzdžiui, pavyduliavimą – tarkime, žmogui nieko nereikės daryti tik spragtelti pirštais, ir pavyduliavimas niekad daugiau neatsiras. Galvoji jis laimingas sutiks:)? Iš tavo veido matau, kad būtent taip tu galvoji.

- Na taip, maždaug taip.

- O tu patikrink... nieko panašaus. Žmogus ūmai pasitrauks ir pasakys, kad jam nereikia tokios laimės, kad jis nenori pavirsti visiškai bejausmiu, kaip rąstas. Žmonės mano, kad jeigu nustos pavyduliauti, pavydėti, pykti ir visa kita - taps panašūs į rastus! Įsivaizduoji kokį suyrimo laipsnį reikia pasiekti, kad kabintumeis už visų savo kančių, už visų šių puvėsių, kurie trukdo reikštis nušvitusiems suvokimams?

- Aš būtinai tai patikrinsiu. Būtinai paklausinėsiu žmones.

- Kažkas įvyksta ir kiekvienas žmogus iš karto tai interpretuoja kaip negatyvų arba pozityvų įvykį. Jis pats palaiko šią interpretaciją ir visas mintis, kurios atsiranda įvykio dėka, nors galėtų palaikyti kitas mintis, mintis, kurios rezonuotų ne su negatyviomis būsenomis, o su nušvitusiais suvokimais. Problema tame, kad ir pačias mintis, ir kartu su jomis atsirandančias negatyvias emocijas, žmogus laiko teisėtomis, adekvačiomis, nepriklausančiomis jam, o atsirandančiomis iš niekur. Dauguma žmonių mato save kaip negatyvių emocijų aukas, o ne priežastis. Tame ir yra visas keblumas. Bet jiems patinka būti aukomis, nes taip yra lengviau, nereikia dėti jokių pastangų, nereikia kovoti – galima plaukti pasroviui ir laukti išganymo. Juk jeigu žmogus pats sau prisipažins tuo, kad jis pats sukuria ir palaiko savo kančias, kaip jis gyvens toliau? Jam liks du pasirinkimai, arba pasikarti, arba pradėti kovoti „prieš patį save“. Ir vėlgi – žmogus PASIRENKA būti auka, todėl, kad taip paprasčiau, taip įprasta.

Klausiau jį, pritardama sutikau su juo ir galvojau apie žmones, kurie patys sau ieško problemas, o paskui kaltina dėl jų visus, ir viską, bet kažkodėl ne iškarto supratau, kad tai liečia ir mane! Juk aš pati jaučiu negatyvias emocijas, reiškia pasirinkau būti jų auka, ir šį faktą aš iš visų jėgų bandau įkišti į toliausią rūsio kampą bei uždengti pozityviomis emocijomis. Kaip norėčiau, kad tai neliestų manęs... Visas pasaulis susideda iš apsigimėlių ir dvasinių impotentų, bet aš kitokia, - čia norisi padėti tašką ir nueiti pasivaikščioti prie uolų.

- Aš taip ir nesupratau, kodėl turiu kabinėtis prie nepažįstamų žmonių ir provokuoti juose negatyvias emocijas?

- Pirmiausią todėl, kad tam, kad įveiktum savo baimes, turėsi dėti rimtas pastangas. Vienas reikalas jaustis apgintu teisingų, nusistovėjusių įpročių ir visiškai kitas – elgtis taip, kaip tu nori, kai nežinai, ar tu esi teisus ar ne, kai nėra jokios bendrai priimtos, įstatyminės moralės ir atramos į kitus dalykus, - kai nėra nieko, ką galima būtų ginti.

- Taip, tai suprantama. Kova su baimėmis tiesioginiame pasipriešinime. Yra dar ir antrą?

- Yra ir tai. Tavo motyvu gali būti įvairūs nušvitę norai – ne tik noras susidoroti su savo socialinėmis baimėmis. Pavyzdžiui, noras išreikšti simpatiją.

- ? Kas, kas? Išreikšti simpatiją, sakant, kad žmogus man nesimpatiškas?J) Čia jau tu perlenki lazdą:)!

- Taip, įsivaizduok sau tai!

Įdomu stebėti, kad mano juokas visiškai jo neužgavo, jo veido išraiška nepasidarė nuliūdusi arba užgauta, žvilgsnis nesusvetimėjo, juokas ir liko nuoširdus – vis dėltio tai labai neįprasta ir nuostabu... viduje sprogo aštraus švelnumo suliepsnojimas nuo to, kad pamačiau, jog jis su malonumu juokiasi kartu su manimi, ir netgi ne tik iš manes, bet ir iš mano kvailumo. Tai nesukėlė jokio susvetimėjimo jam ir aš suprantu, jog jis irgi tai mato, ir supranta... šiuo momentu aš supratau, kad jeigu nebūtų gelžbetoninų susvetimėjimo, įtampų, nerimų sienų, visada būtų galima jausti šį beribį atvirumą, savo ribomis atspindintį nušvitusių išgyvenimų atspalvius...

- Juk aš nesiūlau tau reikšti žmonėms savo nepritarimą, norint parodyti jiems savo priešiškumą. Įsivaizduok, kad gali atsitikti taip, kad tarp visos minios atsiras vienas žmogus, kuriam tavo simpatija apsireikš būtent tokiu būdu – kaip noras prieiti ir pasakyti, kad jis tau nepatinka, kad tu matai jame sukaulėjusį bukumą ir sustingusį gailesčio sau kisielių. Tai bus to žmogaus šansas, kuriuo jis galės pasinaudoti arba atmesti.

Aš truputį pavargau nuo šio pokalbio ir atsirado neaiškus nepasitenkinimasnuo to, kad bijau jam atvirai apie tai pasakyti. Sėdžiu dar tam tikrą laiką šioje bukoje būsenoje, galvodama kaip pasielgti šioje situacijoje – pasakyti, kad pavargau, bet tada jis galės prarasti susidomėjimą man, arba tęsti pokalbį, bet šiuo atveju, aš jau nejausiu tikro džiaugsmo nuo mūsų bendravimo. Pilve atsirado toks pojūtis, tarsi kažkas atkakliai prasimuša, bet įkyrūs nerimai duoda jam per galvą ir jis kaip sumuštas šuo tam tikram laikui pasitraukia, bet vėliau vėl apčiuopia kelią, ir grįžta prie mano krūtinės. Kiek galiu nukertu visas baimes ir atsiveriu šiam pojūčiui. Jis ryžtingai sustiprėja, nušluoja visus lukštus ir šviežiu skambančiu fontanu susprogsta mano širdyje. Nuoširdumas! Štai tikras kriterijus tam, kad suprasčiau ką aš iš tikrųjų noriu, kokį melą savyje laikau, kas aš išvis esu.

- Noriu pasivaikščioti... Man labai įdomu visa tai, ką tu...

- Stop! - šaltas ir tiesmukas žvilgsnis, rūsti intonacija.

Aš krūptelėjau ir vėl atrideno nerimas, - tikriausiai kažką ne taip padariau.

- Tu manai, kad tam, kad parodytum savo susidomėjimą, reikia apie tai sakyti? Manai, galima sukurti susidomėjimo matomumą? Žinoma galima, bet tokiems pat bukagalvimas, kaip tu. O manęs nedomina visos tavo mandagios frazės, kurios iš tikrųjų skirtos tik vienam: tokiu būdu perrenginėdama negatyvias emocijas į miglotą pasitenkinimą, tu bėgi nuo jų šalinimo.

- Štai velnias!!!

Įkvėpiu daugiau oro, išlendu iš išgąsdintos niekšybės kailio ir pasitikinčiai bei garsiai sakau:

- Aš noriu pasivaikščioti!

- Taigi, taigi, - nusijuokė taip, tarytum visiškai ir nebuvo rūstus ir šaltas.

Greitai viskas keičiasi... aš netgi kartais nespėju įsižeisti. Kai tik pradeda reikštis pyktis, jis netikėtai keičiasi ir aš visiškai pamirštu apie tai, kad ką tik norėjau išreikšti savo pretenziją, apkaltinti jį neteisingumu ir negatyviu santykiu man, ir mane vėl apima susidomėjimas juo. Susidomėjimo suliepsnojimas sukuria simpatiją jam, kuri ribojasi su žavesiu, o kartais netgi su seksualiniu susijaudinimu. Anksčiau mano dienos buvo ritmingos, nuo prabudimo iki užmigimo praeidavo tolygus laiko tarpas, dienos metu mano nuotaika buvo maždaug vienoda, o jeigu ir keisdavosi, tai tik kartą... gal du, daugiausiai tris kartus per dieną. Dabar vyksta kažkas visiškai man nepažįstamo. Juk aš tik visiškai neseniai prabudau, o atrodo, kad jau praėjo pusė dienos... Nuotaika keičiasi beveik kiekvieną minutę, - tikras jausmų, minčių, emocijų, atradimų fejerverkas.

Akmenuotas takelis, velniškai vingiuodamas tarp rudeninių kalnų krūmynų, veda mane prie ežero. Negaliu patikėti, kad esu šioje vietoje. Ji niekaip netampa realesnė, manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad tai kita realybė, o gal aš pati pasikeičiau? Kaip gi tai sudėtinga... „Realybė“ ir „aš pati“, „realybė“ ir „aš pati“... Argi gali egzistuoti „realybė“, jeigu nėra manęs pačios? Aš jau galvojau apie tai, bet dabar vėl neturiu jokio supratimo. Būtinai pasišnekėsiu apie tai su... Aš juk netgi nežinau jo vardo!

Ežeras atrodo toks... tarsi lengvas, jis tarsi pakibęs ore ir vos-vos labai švelniai liečia dugną. Aš tiksliai žinau, koks jo vanduo – šaltas, be ne deginantis. Aš plaukioju labai gerai, bet įprastai bijau maudytis nepažįstamose vietose - bijau gilumos ir dugno. Iš kur atsirado ši baimė? Atmintyje iškyla miglotas prisiminimas, tai kol kas tik pojūtis, dar tik nesuprantama baimė, sulipusi su gąsdinančio ir nepažįstamo dugno vaizdu... Giminaičiai... Močiutė, senelis, tėvai, dar kažkokie žmonės, - visi kalbasi, triukšmauja, man tai beveidis triukšmas, visiškai man neįdomus fonas. Jie panašūs į prisukamas lėles, - visi vienodo skonio, tarytum pagaminti iš vienos tešlos... Ežeras... Ežeras... Ežeras! Taip, tikrai, mes ežero krante! Aš bėgu su rūbais link vandens, noriu įsibėgėjus įšokti į vandenį, juk tai labai džiaugsmingas ir patrauklus noras! ...Krantas pasirodė esąs dumblėtas ir skardus, bet supratau tai tik tada, kai mano kojos nuslydo į vandenį ir, kai jau buvau vandenyje iki juosmens, mama pagavo mane už rankos, stipriai prispaudė prie savęs... Kritimo momentu aš tarytum atsiradau vakuume, nebuvo nieko – nei baimės, nei džiaugsmo, aš nežinojau, kaip reaguoti, aš dar nežinojau, kas yra baimė. Štai velnias – reikėjo gi prisiminti tokį atsitikimą, o juk tikrai, iki tos dienos aš nežinojau, kas yra baimė! Ir kai ji, mėšlungiškai įsikabinus, priglaudė mane prie savęs, į mane įsigėrė kažkas naujo, - milimetrą po milimetro mano kūną užpildė kažkas betoninio, tamsiai-pilko, viską praryjančio, sukaustančio...

Kartu su baime nuvilkus drabužius, įsibėgėjau ir perskrodžiau rankomis vandenį, kaip delfinas nėriau į gilumą. Kaip nuostabu jaustis visiškai laukine, laisva, bebaime! Tai mano pasaulis – miškai, uolos, naktiniai takai, mėnulio apšviestos laukymės, miško ežerai... Guliu vandens paviršiuje, o paskui vėl nardau delfinu. Vandens plekštelėjimas nuaidi iki uolų, papėdėje apaugusių žemaūgėmis pušimis. Į valias prisipliuškenus , išlendu į krantą, atsigulu ant didelio, nuo saulės karšto akmens. Tyluma.

Kai grįžau namo, jo nebuvo nei kambaryje, nei virtuvėje, visos kitos durys taip pat buvo uždarytos, todėl nepatogu buvo jas atidaryti pačiai, nors, žinoma, labai smalsu buvo pažiūrėti – kas už jų. Iš virtuvės sklido skanaus maisto kvapas. Radau ten karštus blynelius, bananų-kokosų uogienę ir arbatą. Reiškia, jis ką tik čia buvo! Man patinka jo buvimas šalia. Mano prieštaringuose ir ryžtingai besikeičiančiuose suvokimuose vis dažniau pasirodydavo tikras įsimylėjimas, sukeliantis aštrų seksualinį norą. Vėl įsivaizdavau, kad jis įeina į mane ir iš karto pajutau pulsavimą, sušlapau... Dieve, ką aš sakau... iš kur atsiranda šie nešvankūs žodžiai... įeina... užpildo... sušlapo... bet kaip gi kitaip pasakyti? Įkiša? Įlenda? Įstumia? Pritvinko? Kol spazmiškai bandžiau parinkti žodžius, apibūdinančius mano jausmus, nesusilaikiau nuo juoko. Kokia vis dėlto turtinga kalba... nors iš tikrųjų mes dar nekalbam, tai tik kalbos užuomazgos...

Įdomu, jis žino apie tai, kad aš jį noriu? Nuo jo nieko nepaslėpsi, bet jau dabar aš ir nenoriu nieko slėpti... Norisi nusirengti ir vaikščioti po namus nuoga. Ką jis apie mane pagalvotų? ... Motina švenčiausia, vėl ta nesąmonė mano galvoje. Aš. Noriu. Vaikščioti. Nuoga. To pakanka tam, kad nusirengčiau ir jausčiau malonumą nuo to, kad aš pagaliau galiu daryti tai, ką noriu.

Namuose tai visada buvo rimta problema. Aš tiesiog nekenčiu visokių naminių rūbų, ypač pižamų, chalatų arba naktinių... Visą vaikystę mane vertė tai vilkėti ir kiekvieną kartą, apsivilkus šiais skudurais, atsiradinėjo pojūtis, kad aš pavirstu kitu žmogumi. Ką tik buvau energinga mergaite, o dabar pavirtau buka pensininke... Bet iki pat paskutinės dienos, kol gyvenau namuose, man neleisdavo netgi miegoti nuoga, nekalbant jau apie tai, kad galėčiau taip vaikščioti po būtą. „Bet kokiu momentu gali užeiti tėtis, jis gi vyras... Maja, mergaitė turi miegoti su pižama, nes kitaip gali nušaldyti visus savo moteriškus dalykus, be to, tai nehigieniška...“. Lagaminas – irgi siaubingas reiškinysJ Kažkas žmogiško iki pat kaulo čiulpo – šeima, tėvai, vaikai, sodas, darbas, šlepetės, servizai, gimtadieniai, atostogos, lagaminas, pensija... – lengvai sukuriamas aprašymų sąrašas. Niekada, niekada, NIEKADA tai negali tapti mano gyvenimo aprašymu. Tai blogiau negu mirtis, tai lėtas puvimas, yrimas, smarvė... Lagaminą irgi velniop.

- O juk vieną gražų rytą tu prabusi ir pamatysi, kad tu esi paprastas žmogus ir, kad nieko daugiau, išskyrus šilto, šeimos lizdelio su tvarkingu vyru ir meiliais vaikučiais, tau nereikia.

Jis vėl atsirado tarsi iš po žemės ir vėl jis tiksliai žinojo, apie ką aš galvojau.

- Ne! Tai negali atsitikti su manimi! Tai ne mano kelias.

- Kodėl tu taip tuo įsitikinusi?

- Nes mane nuo viso to pykina. Geriau nudvėsti.

- Gal ir geriau, bet ką tu padarei tam, kad to neatsitiktų?

- Tu tikrai manai, kad tai atsitiks su manimi?

- Ir netgi daugiau negu manau, - aš beveik tikras, kad taip ir bus. Nes šansas ištrukti iš kančių, pas bet ką, yra labai mažas. Tu tikriausiai manai, kad tai paprasta, kad reikia tik panorėti... Bet ne, tai nėra taip, tai yra sudėtingiausia iš visko, ką tik galėtum įsivaizduoti. Netgi pats pirmas žingsnis - neigiamų emocijų šalinimas – reikalauja gigantiško darbo, kuriam kol kas tu nesi pasiruošusi. Tu tikriausiai manai, kad jeigu tu turi norą tapti laisva, jeigu tu jauti pasibjaurėjimą kasdienybei, tai duoda tau kažkokias garantijas? Ne, Maja, tai tik šansas gauti šansą. Tu nežinai, kodėl atsitiko taip, kad tu turi tokį norą, argi tu kažką tam padarei? Ne, tai paslaptis, kodėl jis yra tavyje. Bet šioje paslaptyje nėra jokių tau suprantamų dėsnių, bet kokiu momentu tavo laisvės siekimas gali pasislėpti po vandeniu, ir viskas. Tu mirsi, ir galbūt netgi to nepastebėsi. Tu tęsi tokį pat gyvenimą, kaip ir visi kiti žmonės, prisimindama apie savo paieškas, kaip apie jaunystės nuotykius, kaip apie malonius kvailiavimus.

Su kiekvienu žodžiu mane apimdavo tikras siaubas, mane netgi pradėjo kratyti nuo jo ledinio kvėpavimo... Aš šildausi saulėje, fantazuoju apie visokias nesąmones, valgau skanų maistą, o čia dabar toks siaubas... Kas gali būti labiau siaubingesnio negu nepastebima mirtis? Kaip skausmingas gyvatės įkandimas, kaip beskoniai nuodai ir aš netgi nepastebėsiu, kaip tai įvyks, aš tiesiog prabusiu ryte... Ne. Tarytum kuolą įkalu dumblinos suvokimų balos viduryje, įtvirtinu nepalenkiamą strypą šioje vietoje, - Aš šiaip sau nepasiduosiu, pabandyk palenk mane.

Metu iššūkį šiai tyliai mirčiai. Nebėgiosiu nuo jos, baimė verčia bėgti, baimė paralyžiuoja, neleidžia veikti, migdo budrumą, išplauna dėmesingumą. Noriu susitikti su šia kale veidas į veidą, noriu pažiūrėti jai į akis ir būtent taip aš noriu ją nugalėti, - tiesioginiame pasipriešinime, be baimės ir abejonių šešėlio. Ji visur, iš visų pusių aš jaučiu jos saldžią smarvę. Ji gali įšvirkšti savo nuodus bet kokiu momentu, kai aš nekovosiu su ja. Kaip kvaila bijoti kūno mirties, kai su kiekvienu žingsniu tave laukia ši bjaurybė, be perstojo tave kandžioja, ir kiekvienas įkandimas gali būti paskutinis! ...O paskui nebus nieko, - nei skausmo, nei baimės, juk aš jau numirsiu...

- Netgi virš pastangos praktikoje neduoda tau jokių garantijų. Noriu, kad įkaltum tai į galvą, kad padarytum maksimumą pastangų tam, kad suprastum tai, ką aš tau sakau dabar. NIEKAS neduoda tau jokių garantijų. Jeigu kada nors tu tapsi laisva, jeigu ištruksi iš šio kalėjimo, - tai bus stebuklas, o ne dėsninga įvykių raida, kaip tu norėtum manyti.

- Na kaip gi taip??? - vos nemaldavau, - o kaip gi visos senovinės praktikos, vedančios prie prašvitimo? Argi tai ne kelias, kuriuo kiekvienas nuoširdžiai siekiantis eina?

- Tai tik šansas gauti šansą.

- Bet kodėl taip?

- Iš kur aš galiu žinoti? Kodėl teka saulė, kodėl dabar jos nėra, kodėl čia auga medis, kodėl tas suvokimas, kuriuo tu vadini save, yra būtent tavo kūne arba šiose aplinkybėse... Aš nežinau atsakymų į šiuos klausymus.

- Tu nežinai? - o aš galvojau, kad jis viską žino...

Pradėjo juoktis kaip vaikas.

- Tu esi labai aukštos nuomonės apie protą. Kažkada tu turėsi susitaikyti su tuo, kad protas – tai labai ribotų galimybių instrumentas. (Na... vargu ar tai liečia tave... arba mane?) Stichija neturi protui suprantamų dėsnių, tai, kas vyksta už žmonijos ribų, protui atrodo neįtikėtinu chaosu... Gal kada nors tu pati tai suprasi.

...Temsta. Name dar neįjungta šviesa ir nuo to darosi truputį baisu, bet ir tuo pačiu žavu. Saulėlydis įsėlina vidun, kaip tamsus rūkas, darosi vėsu. Dar galutinai neužgeso raudona saulėlydžio šviesa, o virš dviejų uolų jau užsidegė žvaigždės. Vėjas... tarsi žaidžia medžių lapijoje, sukasi aplink namą, nerūpestinga ir laisva būtybe keliasi į tirštėjančią dangaus mėlynę. Taip norisi pagauti laisvę ir nulėkti ant jos, kaip ant ryžtingo delfino, aplenkti netgi vėją!

Įsisupu į pledą ir tam tikrą laiką sėdžiu be šviesos. Šiandien kažkodėl visiškai nebaisu, namas mane saugo, galima užsimerkti ir atsiduoti tamsumai. Ji apsupa lengva ir patogia antklode, - kaip gi aš galėjau bijoti? Kaip nuostabu sėdėti tamsiame kambaryje!

Nuostabu – visiškai nėra nuobodulio, nesinori niekur bėgti, nieko daryti. Netgi nenoriu apie nieką galvoti, jaučiu prisisotinimą ir susitaikymą su pasauliu... Nesuprantu, kaip aš anksčiau gyvenau. Aš visiškai negalėjau būti viena, visą laiką man kažkas buvo reikalingas, arba blogiausiu atveju turėjau kažką daryti. Knygos, televizorius, muzika, telefonas, fantazijos, arbata, saldainiai, boyfriendas, - baisaus antkaklio, ant kurio mane laikė nuobodulys, grandys. Nejaugi galima gyventi kitaip? Dabar nieko nereikia, erdvė, pilnas gyvenimas, kuriame galiu amžinai keliauti.

Tolima muzika... tarsi atsklinda iš aukštų kalnų... kartu su vėju, kartu su mėnulio šviesa, kartu su kito pasaulio kvėpavimu... iš anapus žmogiško pasaulio... Atsimerkiu, jis sėdi priešais mane ir šypsosi... Aš taip ir sužinojau, koks jo vardas...

- Tajus.

Tiesiog sėdi ir tyli. Jis visiškai ne griežtas dabar. Jo akys spindi, atrodo vaikiškai. Tankūs plaukai... Kokie jie iš prisilietimo? Tamsios rankos, panašios į tigro letenas, stiprios, gražios pėdos, krūtinė, matoma medvilninių marškinių iškirptėje, - viskas svaigina... Jis nepanašus į žmogų, - saulės dievas, nežinantis laiko... Galėčiau ištirpti nuo noro prisiliesti prie jo... Jis tiesiog sėdi ir žiūri į mane... Kokios gi jo pėdos!

- Pabučiuok jas.

Pabučiuoti? Tai atrodo labai natūralu, labai nušvitusiu, bet vis dėlto... pabučiuoti?... Prisiglaudžiu skruostu prie jo pėdos, ji kvepia – kaip nukritę lapai po saule. Įsisiurbiu į ją liežuviu, lūpomis, laižau ją, įkišu liežuvį tarp pirštų, kurie nuo mano glamonių krūpteli, lengvai juos kąsčioju, čiulpiu kaip varpą... Galva svaigsta, kaip nuo sūpynių vaikystėje... Atplėšiu apsvaigusį veidą nuo jo pėdų ir prisiglaudžiu prie pro kelnes nuo įtampos skambančio penio. Vos pagaunama dejonė, noriu pagauti jį lūpomis... Jis, griebęs mane už pakaušio, už plaukų, sulaiko mane, stipriai laiko, žiūri tiesiai į akis... Jo žvilgsnis ryškiais šviesos suliepsnojimas iššluoja iš manęs viską, - akimirksniu nelieka nieko, ką aš laikiau savimi, ir nėra jokios galimybės tam pasipriešinti. Nėra kam ir nėra už ko užsikabinti. Esu tiesiog tuščias indas su skaidriomis senelėmis... Nelieka ir to, kas kartais suliepsnoja... bučinys... Dvi ugninės spiralės, pagautos šokio, susisuka į vieną atsiveriančią stichiją, žavesys sudegina visus ploniausius siūliukus, kurie suriša Tai su žmogaus forma. Kritimas į palaimos prarają... Kaip tai ištverti?...

- Prisiglausk prie manęs... aš judėsiu labai lėtai... Sustabdyk mane, kai orgazmas bus labai arti... štai taip... štai taip... mergyteJ mokinkis, mokinkis susilaikyti...

Suspaudžiu tvirtą kaklą, apkabinu stipriai kojomis... kokia švelni jo oda... kritimas, siūbavimas, skrydis... nieko nesuprantu... išneriu į kažko neaprašomo paviršių, paskui ištirpstu jame, kiekviena ląstelė dega palaimos ugnimi, mintys sudega dar visai negimus. Karštis ir vėsuma, geidulys ir užmarštis... Slidinėjimas orgazmo riboje – ant stiprios, didžiulės, galingos bangos... Švelnumo sūkuriai nuaidi šnibždesį... Tajau, aš tave myliu...

- MergyteJ Šaunuole, graži mano tigre, tau viskas išeina... štai taip, mokinkis kentėti mano penį... Kada nors tu baigsi po manimi, bet ne dabar, dabar kentėk. Dar?... Pasakyk man, ko nori dar... Štai taip...

Kaip gi aš dar išvis laikausi?

...Nežinau, kiek laiko praėjo, - jis, toks nesugriaunamas, susiplėšė kaip plonas vystyklas, už kurio ribų viskas sudega... Manęs daugiau nėra.

Juokiuosi! Ir šis juokas, kaip upelio čiurlenimas, liečia mane savo vėsuma. Kaip nuostabu, - galiu judinti ranka, kurios daugiau nebejaučiu. Srovenantis, ūžiantis vanduo, kuris mano krūtinėje pavirsta violetine srovele, - anksčiau šioje vietoje buvo mano kūnas. Oras jau nebe tuščias, atrodo jog jį užpildė Tajus, visi jo judesiai atsiliepia mano kūne ir netgi už jo ribų, kaip žibančios aistros ir džiaugsmo sūkuriai... Palaimos srovelėmis įsipinu į erdvę, kuri tarytum išsilieja iš mano krūtinės arba supasi joje. To negali būti, bet tai vyksta.

- Tajau! Tajau!

Nuoga išbėgu iš namų ir vėl jį šaukiu. Plonas, kaip šilkas kūnas prapjauna orą kaip minkštą sviestą, debesų atvaizdas gyvose rasos lašeliuose... Kokia gyva šita vieta!... Į viską įsigėrė švelnus, nekaltas virpesys, kaip drėgnas medis, kuris įgėrė lietaus lašus. Viskas kvėpuoja, šypsosi, tarytum visas pasaulis užsiėminėja seksu. Tai labai panašu į seksą!

- Tajau.

Jis sėdi ant didelio akmens ežero krante ir lengvai man šypsosi. Pribėgu ir prisiglaudžiu prie jo... Ir nejaučiu nei jo, nei savo šilumos, - sidabrinis rutulys, skambantis tuštuma, ir aš nežinau, kur aš, o kur – jis... Mūsų akys – tai tik žvilgsnis, yra tik TAI.

 

- Nuo kokio amžiau tu masturbuojiesi?

- Nuo šešių.

- Geidulinga kalytė:) – priglaudė mane prie savęs, - ir baiginėjai irgi nuo tada?

- Aha. Kiekvieną dieną baiginėjau. Nežinojau, kas vyksta su manimi, bet tai vienareikšmiškai buvo pačiu patraukliausiu užsiėmimu daugelio metų bėgyje. Kiekvieną vakarą aš užsirakindavau vonioje ir nukreipdavau dušo vandens srovę taip, kad glamonėtų mano klitorių. Galvojau, kad darau kažką siaubingo, todėl labai bijojau, kad niekas apie tai nesužinotų. Kiekvieną kartą patyrus orgazmą prisiekinėjau sau, kad niekada daugiau to nedarysiu, bet kitą vakarą noras vėl sustiprėdavo, ir viskas kartojosi iš naujo, vėl ir vėl... Kai man buvo devyneri, mama pašaukė mane į kambarį, uždarė duris ir nepakeldama akių pradėjo pasakoti, kad pas kai kuriuos vaikus atsiranda tokia liga, kaip onanizmas: „Jie nori liesti sau tarp kojų ir jausti malonumą nuo to. Bet tai sukelia labai, labai blogas pasekmes...“. Kokias būtent ji nepasakė, bet tada aš ir negalvojau apie tai, nes aklai tikėjau viskuo, ką tėvai sakė. Po šio pokalbio visi vakarai tapo tikru košmaru. Aš nieko negalėjau padaryti su savo liga ir mirdama nuo baimės, kaltės jausmo ir niekingumo jausmo, baiginėjau.

- O kas buvo su berniukais?

- Kai turėjau dvyliką, apie nieką kitą, išskyrus seksą, negalvojau, bet niekaip negalėjau rasti tinkamo berniuko, na ir vėlgi, buvo gėda dėl savo norų bei buvo baisu netekti nekaltybės... O kai atsirado berniukas, iš karto įkišo, po minutės baigė, ir aš nepajutau nieko, išskyrus fizinio skausmo ir nusivylimo. Aš laukiau šio momento ilgus metus, įsivaizduodama aistringą seksą baiginėjau po 5 kartus per dieną... Iki to laiko jau turėjau tam tikrą įsivaizdavimą apie seksą iš Kamasutros nuotraukų, kurias radau brolio stalo tolimame kampe. Po pirmo sekso man dar ilgai nieko nesinorėjo, - nei masturbuotis, nei naujų vaikinų... Su kitais dešimt vaikinų buvo tas pats. Netgi nežinau, kam aš išvis su jais visais dulkinausi. Tai buvo tikra kvailystė, todėl, kad nejutau visiškai nieko, jokio malonumo... Vėliau sutikau vaikiną, su kuriuo pirmą kartą gyvenime pavyko patirti orgazmą sekso metu. Man tada buvo penkiolika metų. Po to atsitikimo, aš jau kitaip rinkau vaikinus – ne galva ir kompleksais, o štai šiuo dalyku! - parodžiau pirštu į savo putę.

-   Jo, ji pas tave tikrai protingesnė nei galva:)

-   Bet žinoma vis tiek buvo daug visokių kvailysčių...

-   Taigi dabar, ar yra kažkas nerealizuoto sekse, ką norėtum realizuoti?

-   Manau, kad taip. Seksas ir dabar man yra labai patrauklus, nors nežinau, kaip dabar juo užsiėminėsiu... Tu viską apvertei aukštyn kojom.

-   Pažiūrėsime, kaip elgsis tavo seksualumas. Ar tu turi apibrėžtą norą pertraukti orgazmą arba blogiausiu atveju jausti jį ne kiekvieną kartą, o, sakykime, kartą per savaitę, o gal netgi mėnesį?

- Jo. Prisibaiginėjau jau iki valios... Ir tai tikrai nuostabu, - užsiėminėti seksu ir nebaiginėti. Niekada negalvojau, kad mano kūnas toks jautrus, kad aš galiu jausti tokį mėgavimąsi. Nuostabu tai, kad negaliu nei dabar, nei tada, kai mes mylėjomės, nustatyti ribą tarp seksualinio susijaudinimo ir švelnumo. Ir tas, ir kitas... jie tarsi susiliejo, sudarė vieningą nepertraukiamumą, tarytum švytintį siūlą, ant kurio užverti visi atskiri momentai.

- Švelnumas man?

- Žinoma tau, kam gi daugiauJ kažkas ne taip? Aš kažką ne taip sakau?

Tajus žiūrėjo į mane tarsi uždavęs klausymą ir negavęs atsakymą.

- Švelnumas man?

Susimąsčiau. Reikia prisiminti - kaip viskas atrodė, grįžti atgal. Tai nesunku, juk jausmai buvo labai ryškūs... akys... degančios, kaip jaguaro... labai meilaus jaguaro... kol kas tai ne tai... įsisiurbiu į nugarą, atmetu galvą... ne tai, kol kas ne tai... netikėtas noro verkti suliepsnojimas, ir aš raudu visu balsu, nuo aistros, nuo beprotiško atvirumo... štai! Štai čia tai ir prasidėjo. Švelnumas... labai keistas švelnumas... žinoma, aš jaučiu jį jam, kam gi daugiau... ne, čia įsipynė mano bukas protas, su kažkokiu priekvapiu... dar kartą – aš pradedu verkti, tai netgi netinkantis žodis... beveik isterija, bet ne liguista, o tarytum kalnų ežeras išsiveržė į slėnį, atsilaisvinimo laimė, tarytum kažkas, kas laikė mane surištą ir smaugė, nutrūko... šiuo momentu atsiranda švelnumas... skvarbus, norisi juoktis, atsiverti ir įleisti į save visą pasaulį... kalnai... tas pats saulėtas ledo blizgesys, šviesa pasiekia tokį intensyvumą, jog atrodo, kad tuoj visas pasaulis įsižiebs... visas pasaulis... vaizdų pasikeitimas... kas gi ten buvo... dabar jau nelabai aiškiai prisimenu... kalnai tikrai buvo.... jūra, delfinai... sarginio šuns snukis... senis, prekiaujantis gėlėmis krantinėje... keista vaizdų eilė... labai keista!

Susijaudinusi dėl savo atradimų, išsižiojus sustingau, nežinau, ką sakyti, kaip tai suprasti, ką tai reiškia?

- ?

- Kol kas netgi nežinau kodėl, bet dabar... jeigu būčiau tikrai nuoširdi, turėčiau pasakyti, kad tarp tų vaizdų, kurie lydėjo mano švelnumą, kurie juo užsipildė...

- Sakyk.

- ...aš nesu įsitikinusi, jog tarp šių vaizdų buvo tavo vaizdas! Gal vis dėlto ir buvo, bet prie jo prisimaišė eilė kitų keistų vaizdų... ir neatrodo, kad tai buvo tiesiog kažkokia parazitinė smegenų veikla, ne, kiekvienas, netgi niekingiausiai vaizdas švietė šiuo švelnumu, ir sukeldavo manyje ekstazės būseną. Reiškia, aš jutau švelnumą ne tau? Arba ne tik tau? Šuniui? Seniui? Kalnams, delfinams... taigi kam??

- Mes vartojame vieną žodį, reiškiantį visą eilę įvairių suvokimų. Kalba, kurią mes vartojame, yra labai netobula. Ji labai detalizuota teisės ir technologinių procesų srityje, bet kas liečia išgyvenimus, mes praktiškai visai neturime kalbos, turime tik žodžių rinkinius, kurių reikšmė labai neaiški. Dėlto mes negalime skirti suvokimų, o tai savo ruožtu, nesukuria norų, savo judėjimo krypties žinojimo ir žmogus tiesiog blaškomas iš vienos pusės į kitą, kaip beprasmiška skiedra.

- Kaip tik neseniai, kai pradėjau užsiėminėti praktika, pastebėjau, kad man trūksta žodžių, kad negaliu aprašyti netgi savo patirties!

- Taip. Ir todėl ši patirtis greitai pasidengia užmaršties uždangalu ir tai nebetampa jau patirtimi. Tas švelnumas, kurį tu patyrei - tai švelnumas, nenukreiptas į konkretų objektą. Taip, taip... įsivaizduok, kad jis nenukreiptas į nieką konkretaus. Su kuo galima tai palyginti... tarytum auksinės dulkės kaba ore, ir kai žiūriu pro jas į pasaulį, viskas tarytum užsipildo šiuo auksiniu švytėjimu. Galiu netgi daugiau pasakyti, kad nustebinčiau tave dar labiauJ Šis švelnumas viskam dar ir atsiranda iš niekur.

- Kaip gi taip? Jis atsiranda iš manęs.

- Jis atsiranda iš tavęs?

- Na taip, o kaip gi kitaip?

- Jeigu nebūtum labai įsitikinusi tuo, kad kitaip negali būti, o būtum jautresnė tam, kas iš tikrųjų vyko, galėtum įsitikinti tuo, ką aš pasakiau, pati. Vėliau dar kartą sugrįžk prie savo prisiminimų ir tegul tavo protas pasėdi pririštas ant kilimėlio prie durų, neleisk jam nekontroliuojamai šokinėti ir bet kur tuštintis.

- Ką tu...

- Turiu omenyje tai, kad tu nieko nežinai apie tai, kas gali būti, o ko negali būti nušvitusių suvokimų pasaulyje. Išmok žiūrėti į visą savo patirtį, kurią tu įgysi užsiėminėdama negatyvių emocijų šalinimu, kaip į tai, kas neturi jokių pretendentų aplinkui - tiesiog pas nieką nėra tokios patirties. Visa patirtis, kurią turi žmonės, tai tik gyvenimo, iki pat kraštų užpildyto niūrumais, patirtis.

- Aš būtinai dar kartą pabandysiu viską prisiminti.

- Galiu duoti tau dar vieną patarimą. Jeigu išgyveni patirtį, kuri tau labai svarbi, naudokis visomis galimybėmis, kad galėtum ją užfiksuoti, kitu atveju, vėliau ji taps tiesiog miglota dėme iš praeities.

- Užfiksuoti?

- Raštu. Aprašyk viską, kas vyko su tavimi šioje patirtyje, viską iki menkiausių detaliu, ir pamatysi skirtumą.

- Man patinka klausyti tavo patarimų. Jie... ypatingi, juose yra aiškumas, visiškas aiškumas! Taip, tai, ką aš išgyvenau, yra labai, labai svarbiu, tikriausiai dabar nėra nieko svarbesnio nei tai.

- Taip tik pradžia... galbūt.

- Ką nori tuo pasakyti?

- Kad šiuo momentu tu dar nieko nepasiekei ir tai, ką su tavimi dabar vyksta, tai mano dovana. Tai reiškia, kad po tam tikro laiko tu grįši į tą vietą, kur aš tave radau, bet tai nereiškia, kad tu pamirši šią patirtį. Tu prisiminsi apie ją, to sieksi jos, ieškosi vėl ir vėl. Ir tik nuo tavęs priklauso – grįši tu į šiuos išgyvenimus ar ne. Jeigu grįši, tai bus mūsų bendros praktikos pradžia. Tai reikš, kad tu nesi svajotoja, ieškanti dievų ir mokytojų, kad galėtum išsiverkti jiems ant peties, o esi karys, kuris dėl laisvės pasiruošęs viskam. Tam, kad grįžtum ten, kur aš tave atvedžiau neilgam laikui, reikės visų tavo jėgų, visos tavo aistros.

- Kodėl būtent taip? Kodėl reikės grįžti?

- Todėl, kad būtent taip yra. Pas mane yra patirtis, kurios tu neturi, todėl aš ir galiu apie tai spręsti, o tu ne, todėl aš ir nenoriu kalbėti su tavimi šia tema, nes tu religingai manimi patikėsi, arba religingai atmesi, o aš noriu, kad tavo pagrindais būtų tik tavo asmeninė patirtis ir nieko daugiau.

- Žinai, dabar neatsiranda visiškai jokių negatyvių emocijų ir kai jų nėra, aš pradedu suprasti, kaip siaubingai aš užpildyta jomis visą laiką. Viskas labai pasikeitė, visiškai kitas pasaulis...

- Žinau, kad pas tave nėra negatyvių emocijų, nes šiuo metu tu randiesi ten, kur jos tiesiog neatsiranda. Bet tai nėra tavo darbo rezultatas, todėl neturėk didelių vilčių, kad taip bus visada. Tai baigsis, Maja, tu turėsi atraitoti rankoves ir pradėti juodą darbą – ieškoti ir šalinti niūrumus. Arba tu mirsi arba laimėsi šią kovą, trečio varianto nėra.

Vėjas pučia į nuogą nuogarą, išpučia palaimą ir užmarštį, kurie buvo švelnūs, kaip žiedo lapeliai. Ką tik supratau stulbinančią jo dovanos esmę... Aš jau niekada negalėsiu apie Tai pamiršti, niekada negalėsiu grįžti prie tų mažų džiaugsmų ir rūpesčių, kuriuos laikiau savo gyvenimu... Atradimai laukia mane ties kiekvienu minties posūkiu... O juk man ir nėra kur grįžti! Ir netgi ne todėl, kad su kažkuo susipykau ir daugiau ten manęs neįleis, o todėl, kad daugiau nėra įprastų suvokimų, kurie ir buvo „tais žmonėmis“ ir tomis „vietomis“. Liko tie patys regimieji vaizdai, tie patys lietimų pojūčiai, bet visa kita – emocijos, mintys, norai – pasikeitė. Ir grįžti neturiu kur, būtent todėl. Tajus pastatė mane ant peiliuko ašmenų - iš vienos pusės mirtis, iš kitos – laisvė... Ką reiškia mano asmenybė šitame sudėtingame ir nepaprastai gražiame įvykių rašte?

- Kol dar turime laiko pokalbiui, norėčiau pasakyti, kad situacijoje su orgazmais negalima suklysti.

- Kol yra laikas? Tu kažkur skubi, išvažiuoji?

- Ne, ne tame reikalas, tiesiog dabar turiu norą su tavimi kalbėtis, man patinka duoti tau patarimus, patinka padėti viskame išsiaiškinti, bet tuoj šis noras dings.

- Kodėl? Tai neišvengiama?

- Tai visiškai neišvengiama. Tu neturi patirties praktikoje, todėl esu įsitikinęs, kad nepradėsi iš karto realizuoti mano patarimų, nesugebėsi tiesiog vienu rankos mostu išvalyti savo gyvenimą nuo niūrumų, nepradėsi tiesiog dabar ir besąlygiškai šalinti mechaniškus įpročius, o tai būtent ir yra priežastis, dėl kurios mano noras būtinai tuoj baigsis, o ar atsiras jis vėl – priklauso tik nuo tavo praktikos. Aš noriu padėti tik tiems žmonėms, kurių pastangoms aš jaučiu simpatija. Yra simpatija – atsiranda noras padėti, nėra simpatijos – noras neatsiranda. Tai ne „sprendimas“, tai neduoda „iš viršaus“ kaip įsakymą, tiesiog taip įvyksta, ir aš tau tai rodau. Kai saulė pateka, išsiskleidžia žiedas, taip tai vyksta ir taip mes tai matome.

- Tai negaišink laiko! Ką tu dar norėjai pasakyti apie orgazmus?

- Šis noras – noras baigti, jokiu būdu negali būti numalšintas. Atsisakymas nuo orgazmų turi būti natūraliu tavo seksualinių norų vystymosi etapu, o ne koncepcijų, kad tai naudinga ir tai reikia daryti arba kažkieno nuomonės patakavimu... Noras turi būti džiaugsmingas, tik tokiu atveju seksualumas pradės vystytis toliau. Tiesiog kiekvieną kartą, pradedant nuo momento, kai tik prabunda seksualinis noras ir baigiant momentu, kai priartėji prie orgazmo, paklaus save - ar nori baigti, ar nori truputį atidėti šią akimirką, ir kuo ilgiau jausti dabar esančius jausmus. Jeigu apgausi save ir malšinsi savo norus dėl kokio nors tikslo, tavo seksualumas mirs... Jokių „reikia“, tik „noriu“.

- Vienas veiksmas gali būti atliekamas labai skirtingai, skirtinga priežastis, skirtingas motyvas ir nuo šio skirtumo priklauso labai daug... aš suprantu.

- Nuo to priklauso visiškai viskas. Atrodo, vienas veiksmas ir nėra jokio skirtumo, kodėl tu nustoji baiginėti? Bet skirtumas labai didelis. Kai pas tave yra džiaugsmingas noras sustoji orgazmo viršūnėje ir tu neperžengi jos, tu atrandi naujus seksualinius pojūčius ir jų atspalvius, kūnas prabunda, ir visos kitos jo sritys tampa erogeninėmis zonomis, kol galutinai nepavirsta vienu įvairiausių ir giliausių seksualinių jausmų ir ne tik, šaltiniu... Priešingu atveju, jeigu tu gėdysies to, kad baiginėji, galvosi, kad baiginėti yra „blogai“ - nieko, išskyrus naujų negatyvių emocijų, ligų ir nusivylimų nepasieksi. Esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių, kurie dabar įkvėpti įvairiomis seksualinėmis praktikomis, labai artimoje ateityje susidurs su krize, kadangi mechaniškas orgazmo atsisakymas arba išvis įsikišimas į savo seksualumą, diktavimas jam savo taisyklių, natūraliu būdu neišsivystę norai - tai ne džiaugsmingas veiksmas, kuris veda į gyvenimo gilumą, tai eilinės koncepcijos laikymasis, kurią dažnai lydi baimė „pratrukti“. O kur gali atvesti koncepcijos sukurtas ir negatyvios emocijos apnuodytas veiksmas?

- Palauk, noriu dar kartą patikslinti, kad nesuklysčiau. Reiškia tu sakai, kad mechaniškas orgazmo atsisakymas – tai, kai perskaičius knygą, kurioje parašyta „reikia atsisakyti orgazmų ir viskas bus nuostabu“, tu pradedi susilaikyti nepaisant to, kad iš tikrųjų labai nori pajausti tai ir jauti gailestį, nepasitenkinimą, nuo to, kad negali.

- Taip.

- O atsisakymas, kuris kažkur veda – tai kai jau prisibaiginėjai iki valios, ir eilinį kartą gavus vaikiną, NORI truputį palaukti su orgazmu būtent todėl, kad man patinka tai, ką dabar jaučiu.

- Taip. Jeigu noras nebaiginėti šiuo momentu persveria norą baiginėti - tai tu ir nebaigsi, bet abu šitie norai turi būti būtent norais gauti maksimalų malonumą, o ne kažkas kito.

- Tai paprasta... paprasta, jeigu atitrauki dėmesį:) O kiek laiko tu jau nebaiginėji?

Nusišypsojo, velnias žino apie ką jis galvoja.

- Daug metų.

- Daug metų?

- Labai daug metų. Nori pasakyti komplimentą, kad jaunai atrodau?:) Aš atrodau taip, kaip aš noriu.

Jis tiesiog žaidžia su manimi?... Ne, ne. Čia, su šiuo žmogumi gali būti visko, nejaučiu aš veidmainiškumo kvapo.

- Papasakok apie save..

- Ne šį kartą.

Bet ką atiduočiau, kad tai būtų šis kartas. Ir tai aš galvoju šiandien, o kas bus rytoj? Kokia aš busiu rytoj?

- Kol kas nesu įsitikinusi, kad pasiruošusi atsisakyti orgazmų visiems laikams, bet bent jau turiu visišką aiškumą tame, kad šiuo momentu nenoriu baiginėti.

- Bet tuo pačiu tu gali užsiėminėti seksu arba masturbuotis iki valios. Prisiartink prie orgazmo ribos nors ir du šimtai kartų per dieną... Atkreipk dėmesį taip pat ir į mikroorgazmus. Kai esu labai susijaudinusi, sunku pastebėti tokį orgazmą, jis užpuola kaip laukinis gyvūnas, ir štai tu jau vos-vos nebaigi. Žinok, kad kuo daugiau tavo sekse švelnumo, įsimylėjimo, kitų nušvitusių suvokimų, tuo mažesnė tikimybė, kad tai atsitiks. Tokie atsitikimai ne tokie katastrofiški, kaip pilnavertiški orgazmai, bet vis dėlto sukelia seksualinių ir kitų išgyvenimų susilpnėjimą. Tu pati pamatysi skirtumą. Vis tiek įvyksta nuosmukis viskame, taip pat ir džiaugsmingų norų jėgoje, o norai - tai šaltinis, iš kurio gimsta siekimas, ryžtingumas. Be ryžtingumo tu esi lavonas.

Dar niekada nemačiau tokio gražaus dangaus ir tokio gražaus vandens... ir medžių, ir žolės, ir akmenų! Aš nežinau kas aš... Bangų ruzgos – taip palaima visomis kryptimis plečiasi nuo šios vietos. Įprastinis suvokimų pasaulis – plonas stiklas, pro kurį Kažkas labai aiškiai patenka... Tai tikra, tai yra, tai kankina... nieko daugiau apie tai negaliu pasakyti. Besišypsantis išmintingas senis, kurio akys užpildytos palaimos, nerūpestingas ir bebaimis vaikas, meilužis, kuris glamonėjo amžinybės rankomis, saulėlydis ir tuo pačiu metu saulėtekis...

Nebuvo nei vakar, nei rytoj, nebuvo nei laiko, nei laiko nebuvimo, nebuvo netgi dabarties, nes ji galėjo egzistuoti tik tarp vakar ir rytoj. Nakties ir dienos veidai ryškiais suliepsnojimais apšviečia mano sąmonę, nuslydusią ir nuo miego, ir nuo būdravimo, kuri arba įgyja tam tikrą formą, arba išsiardo į gabaliukus ir išsilaksto už horizonto, dar aukščiau, ir dar aukščiau... Lūpos, šnibždesys, - ryškioje tuštumoje užsidega hieroglifai... Seksas, įsisiautėjęs dviejų stichijų derinyje, tapo labiau tobulas garsas, nei bet kokios formos ir pavadinimai... Tai niekada nesibaigs. Tai yra už visų formų ir pavadinimų ribų...

 

- Pasakyk, kiek laiko jau esu čia?

- Tu kažkur skubiJ?

- Ne, - pirmą kartą per paskutines dienas, o gal netgi šimtmečius atsirado nerimo šešėlis, - ne, nesakyk taip. Argi tu nežinai, kad negaliu niekur skubėti ir, kad jeigu tu mane pašauktum, aš viską mesčiau ir likčiau su tavimi?

- Žinau.

- Tajau, aš noriu likti.

- Tai nieko nepakeis tavo gyvenime. Tu manai, kad čia kasdieniškumas tave aplenks? Niekur tu nuo jo nepabėgsi. Tu grįši čia ne anksčiau negu busi laisva nuo negatyvių emocijų. Tai nėra mano sąlyga, bet bus būtent taip, o ne kitaip.

- Argi ne nuo tavęs priklauso ar aš galiu likti?

- Tu nesuprasi dabar mano paaiškinimo. Tau belieka tik priimti tai, ką aš tau sakau.

Nepastebimai atslinko liūdesys ir uždengė viską pilkai-mėlyna migla. Užsinorėjau pabūti viena, pirmą kartą per visą bendravimo su juo laiką. Visą šį laiką mes buvome kartu... ne, mes buvome vienybe... Ir štai dabar aš išeinu viena pasėdėti ežero krante, jis net nesulaikė manęs. Ašaros... sugniaužti kumščiai... debesys, perplėšti saule, arba saulė, perplėšta debesimis... rudeninis abejingumas... Viskas grįžta.

Viskas apvirto aukštyn kojom. Vietoj namo - akmenų krūva. Ne taip, visiškai ne taip aš įsivaizdavau kelią link laisvės. Fantazijos vaizdavo džiaugsmingą ir kvapą gniaužiantį žaidimą, kurios laimėjimas būtų prašvitimas... Prašvitimas... nuvalkiotas žodis, dabar jis man nepatinka. Nenoriu kabinti šios etiketės ant ŠIO... dabar jau ant ANO... nejaugi jau ant ANO?... KAIP??? Kaip man dabar gyventi? ...Raudu... vėl, vėl, vėl šis bjaurus, ankštas kalėjimas, šiandien net susapnavau sapną, - rūpesčiai, pilkuma, kasdienybė... Nejaugi vėl sapnuosiu sapnus, kurie nepalieka nieko, išskyrus nusivylimo ir tuštumos. Vėl bus pilkas dangus, šaltis, Maskva... Tai nepakenčiama. Nežinau, kaip aš dar galiu kęsti tokį skausmą.

- Kai patenki į nežmogišką sritį, ten viskas yra nežmoniška – ir seksas, ir meilė, ir pavydas, ir kentėjimas, ir daug kito, kas visiškai neturi vietos įprastame pasaulyje. Būtent todėl tokiai kelionei reikia pasiruošti, kad galėtum priėminėti ir atlikinėti sprendimus.

Kas tai? Sustingstu ir netgi pamirštu raudoti.... Atsigręžiu, matau keistą būtybę. Veido bruožai ir proporcijos visiškai skirtingos negu Tajaus, bet tuo pačiu jie abu – kaip vienas kito atvaizdai. Sėdi ant akmens, mažutė, graži, tamsiaodė. Ji visai nesišypso, bet veidas tarytum švyti iš vidaus. Tikriausiai būtent tai ir yra tikra šypsena.

- Mano vardas Kjara.

- Kaip tu čia atsiradai?

- Tai mano namaiJ

- Reiškia visą šį laiką tu buvai čia??

- Galima taip pasakyti.

- Tu irgi esi laisva nuo negatyvių emocijų?

- Taip. Todėl ir galiu būti čia, jeigu panorėsiu.

- Papasakok, ar tu irgi jauteisi, kaip aš dabar?

Rudose akyse sumirksėjo šaltumas, lygiai taip pat, kaip pas jį!

- Nebandyk sužadinti mano gailesčio, jo manyje nėra, - vis dėlto ji švelnesnė.

- Noriu žinoti, kad įmanoma – įmanoma išsivaduoti ir grįžti prie to, kas buvo... Nes Tai – svarbiausia... kokias nesąmones aš kalbu. Tai nesvarbiausia... tik tai ir yra tikra.

-   Vienintelis būdas grįžti – visiškai atsiduoti praktikai. Tai kaip šuolis nuo aukšto kalno į jūrą: jeigu ryžtingai atsistumsi ir atsiduosi skrydžiui – nuskrisi, o jeigu suabejosi ir pradėsi trūkčioti – šuolis nepavyks, tu užsikabinsi už krašto ir grįši į savo narvą, visa sužeista ir išsigandusi, nusineši su savimi tik kelis grūdelius, kuriuos pavyks surinkti pakeliui. Neįmanoma sėdėti ant dviejų kėdžių. Tu turi visiškai aiškiai apsispręsti – ar tu pasiruošusi atiduoti visą savo gyvenimą be jokių „bet“ laisvės paieškai, ar ne. Tai ne užgaida – tai noras. Tarpinių sprendimų nėra, tiksliau, visa kasdienybė – tai ir yra tarpiniai sprendimai, taigi bet koks tavo sprendimas nemaldaujamai sugražins tave į miegančių žmonių pasaulį, ir niekieno gailestis tau nepadės.

Ji panaši į mažą 11-12 metų mergytę, o kalba ir žiūri kaip kelis šimtmečius išgyvenęs senis.

- Einame į namus, – nuslydo nuo akmens ir basos pėdos nupėdino taku, vos liesdamos jį.

Kokia ji lengvutė! Kaip vėjo dvelksmas. Visiškai nesuvokiu jos kaip žmogaus. Sužavėta žiūriu, kaip ji eina akmenimis, kokios mažos ir gražios jos pėdos, panašios į tigriuko letenas.

Kambarys. Tajus sėdi savo vietoje, su smalsumu apžiūrinėja mus. Mes tylėdamos atsisėdame priešais ir tempiantis vakuumas manęs viduj, lašas po lašo užsipildo ramybe... Ne, tai ne ramybė. Tai visiškai kažkas kito. Stabilumas... ne, irgi ne tai. Užsimiršimas. Taip, arčiau to. Nėra daugiau baimės. Džiaugsmo irgi nėra, bet tai ne pilkuma ir ne abejingumas. Plynaukštė. Saulės išdžiovinta, beribė lyguma, įskilimais vedantis už horizontų. Čia nėra vietos gailesčiui, tai taškas, kur aš atsisakau visko, kas vadinasi „šiluma“, šoku į ugnį, kuris sudegins mano asmenybę. Vienišas karys viduryje apsiniaukusios ir rūsčios lygumos, - čia yra vieta tik kovos džiaugsmui, naujų atradimų džiaugsmui, čia galima eiti tik į priekį.

- Žiūrėk man į akis, - jo balsas nuskambėjo, kaip neįtikėtinai artimas.

Sunku sufokusuoti žvilgsnį, tarytum aš ką tik prabudau. Sukasi galva, jaučiu lengvą pykinimą, - įveikiu tai ir žiūriu jam į akis, už kurių – saulės nudeginta lyguma...

-   Grįžk, Maja.

<< Back

Forward >>