« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 26

Karštis truputį atslūgo ir Rišikešo gatvėse padaugėjo turistų... Manęs čia nebuvo 10 dienų. Viešbutyje niekas nenustebo dėl mano dingimo. Surinko mano daiktus, kadangi kambarys nebuvo apmokėtas ir jie laukė mane mažame kambariuke, sumesti į didelę paklodžių, antklodžių ir kito buitinio šlamšto krūvą. Žmonės Indijoje dingsta ir sprendžiant iš abejingo berniuko veido, kuris atidavė man mano kurpinę, visi prie to pripratę.

Jaučiuosi, kaip pakilus į kalno viršūnę, plokšti suvokimų vaizdai iškyla atmintyje kaip skaidrės. Kaip šie žmonės gyvena? Dėl ko šypsosi ši mergaitė, sėdinti priešais ilgakojį beveidį vyruką. Nejaugi ji iš tikrųjų nori šypsotis? Ką taip tvarkingai piešia gražiame sąsiuvinyje kita mergaitė, kartais svajingai, kartais tiesiog bukai nuo lapų pakeldama akys į Gangą? Turistai, spalvingais, plačiais marškiniais ir padėvėtomis kelnėmis, plaukioja gatvėmis ir tingiai šypsosi vieni kitiems. Jiems patinka šis nuobodus ir suplanuotas gyvenimas - nuo kavinės iki kavinės, nuo vienos gražios vietos iki kitos. Tarp mūsų – praraja, pro kurią nei jie, nei aš neperšoksim.

...Dar kelios dienos. Susitikimas su Tajumi panašus į sapną. Neliko nieko, netgi miglotų to įvykio atgarsių. Prisimenu, kad buvo kažkas grandiozinio, bet kas? ...Tuštuma iš visų pusių. To niekur daugiau nėra. Ir nebus? Nebus... Reikia žingsnis po žingsnio atmintyje atkurti visus mūsų pokalbius, žingsnis po žingsnio pradėti darbą. Kito kelio nėra, bet kol kas neturiu tam jėgų, - viskas sudegė, nėra nei noro, nei baimės, krūtinėje liko tik šalto vėjo protrūkiai. Kiekvieną eilinį rytą aš vis labiau tampu paprastu žmogumi.

 

Dar prieš pakuodama daiktus į Indiją, prisijungiau prie interneto norėdama rasti praktinių patarimų, bet neradau beveik nieko, išskyrus visiškai netinkančių techninių duomenų bei psichopatinių-egzaltacinių aprašymų, kuriems neatsiranda visiškai jokio pasitikėjimo – iš toli jaučiasi, kad šių pastabų autoriai norėjo atrasti kažką stebuklingo, kad pasiruošę pripiešti šį stebuklą bet kam, net ir šitai kiaulei... nuo šios minties pasitraukiau toliau nuo indo, kuris su vaikišku nerūpestingumu krapšto savo nosyje. Vėl perpildytas autobusas... gal visai ir nereikėjo man ten važiuoti? Bet Lonely Planet vienareikšmiškai rekomenduoja būtinai aplankyti „vieną iš švenčiausių Indijos miestų“ – Charidvar. Kadangi Rišikeše aplankiau viską, ką tik galėjau, o iki Charidvaro galima ištiesti ranką - tik valanda kelio autobusu, dėl to ir nusprendžiau ieškoti naujų įspūdžių. Paslaptingumą suteikdavo tai, kad į vietinį bažnyčių kompleksą Char-Ki-Pairi turistus pradėjo įleidinėti tik prieš kelis metus.

Char-Ki-Pairi iš tikrųjų sudaro didelį įspūdį. Gal tiesiog dėl savo akivaizdaus beprasmiškumo... Eilinės iššaukiančiai išdažytos bažnyčios, žmonių minios, vaikščiojančių ir atsigulusių ant laiptų, vedančių prie Gango... Ne, aš niekaip nesuprasiu šios vietos gražumų. Kažkas panašaus į stadioną, kur vietoje lauko teka Gango upė, o žiūrovų vietose sėdi, miega, valgo, kalba indai – pavieniai arba visomis šeimomis, atvažiavę iš toli su tikslu atlikti savo apeigas. Kartais įbrenda į upę, stovi joje, taria maldas, neria, semia vandenį specialiais ąsočiai ir pila jį ant savęs. Vaikinai... taip, vaikinai čia gražūs... keli dvylikos-keturiolikos metų vaikėzai braido iki juosmens upėje, laiko panardino vandenyje ilgus pagalius su specialiais lipniais antgaliais ir dideliais stiklais. Šie prietaisai sėkmingai padeda surasti dugne monetas ir jas surinkti lipniais pagalių galais. Vaikėzų kūnai tiesiog tobuli, negaliu susilaikyti nepadarydama kelių nuotraukų. Sudarinėdama įvaizdį, jog fotografuoju Gangą, paslapčiai fotografuoju jų kūnus – štai jie lengvai pasilenkė, įsižiūrėję į vandenį, štai vienas gestikuliuodamas kažką pasakoja kitam, gracingas galvos pasukimas, rankos mostas, kokie stangrūs jų užpakaliukai po šlapiomis glaudėmis, kokie viliojantys kauburėliai išsikiša iš po glaudžių, kokie siauri bet raumeningi pečiai, priešpiečiai, kokios gražios pėdos... viskas tiesiog tobula! Reikia būti panašiu į rastą, bejausmiu idiotu, kad nejaustum mėgavimosi žiūrint į tokius kūnus, liečiant juos... taip... su dideliu malonumu prisiliesčiau savo delnais, lūpomis... bet juk jie dar vaikai... bet argi erotinis jausmas kažkaip susijęs su amžiumi? Ne, su nieko jis nesusijęs - jis tiesiog atsiranda viskam, kame kvėpuoja jausmingumas, kam maišyti tokius skirtingus dalykus, kaip erotinis mėgavimasis ir seksas? Ir vis dėlto atsiranda lengvas kaltės jausmas nuo mėgavimosi pusnuogių vaikinų vaizdu. Tai labai subtilus mėgavimasis – stebėti šiuos tobulus gamtos kūrinius... Tiek to, reiškia neveltui atvažiavau... Pakeliui atgal į Rišikešą autobuso kratymas manęs jau neerzina – mintyse aš glamonėju šlapius berniukus ir jau dabar noriu kuo greičiau pažiūrėti jų nuotraukas bei apie kažką pafantazuoti... Kur gi toliau važiuoti? Bet kokiu atveju aš labai pavargau nuo autobusų. Reiškia galima važiuoti traukiniu. Internete skaičiau apie Indijos traukinius – jie ypatingai gražūs. Į peroną reikia ateiti valandą anksčiau, nes vagonai nesunumeruoti, o yra keleivių sąrašai, kurie pakabinami tiesiai ant vagono, taigi reikia vaikščioti ir ieškoti savo pavardės. Bendrai, mano įsivaizdavime liko perdėtai mandagūs keliavedžiai su kepurėmis, kurie valandą iki traukinio išvykimo su meile prikabinėja ant specialių įrėmintų lentelių keleivių sąrašus, gražūs, tvarkingi vagonai, lengvai lekiantys tarp beribių laukų, ir man pasidarė juokinga – argi galima taip rimtai žiūrėti į traukinį, bet iš kitos pusės tame ir yra tam tikras savotiškas žavesys - gal pavyks pajausti tą ypatingą pagarbą su kuria žmonės žiūrėjo į traukinius 19 amžiuje, pajausti stebuklą tame, kas jau seniai tapo banaliu – tame yra kažkoks įdomumas... taip, toliau važiuosiu traukiniu.

Bilietų pirkimas pavirto eiliniu šoku, patirtų nuo Indijos realybės. Laikas nuo laiko įveikinėdama atslenkančią paniką, aš svarsčiau apie tai, kad kažką panašaus įsivaizdavo Puškinas rašydamas savo „Puotą maro metu“. Geležinkelio stoties aikštė buvo pilna mašinų ir kitų motorinių transporto priemonių išspjaudančių tiesiog smaugiančias išmetamąsias dujas, o viduje išvis tikras košmaras. Pastebėjau kelias kasas, prie kurių prilipo siaubingai ilgos eilės-siurbėlės. Kas tik nestovi šiose eilėse... tikriausiai, būtent eilėse prie bilietų kasų galima susipažinti su visomis kastomis, tarmėmis ir kitais indiškos bendruomenės struktūriniais elementais, pradedant nuo senovės iki šių laikų. Amžių susiliejimo iliuzija – vienoje eilėje stovi ir solidus indiškas ponas su auksiniu laikrodžiu ant rankos, madingu švarku ir lakuotais batais, ir silpnas, žilas senis baltu ilgu drabužiu, su bidonu, lazda, ir paprastas pilietis su moteriška skara ant galvos, ir išvis kažkokie laukiniai iš išvaizdos į skudurus susivynioję žmonės... nors, aš jau pripratau, kad Indijoje po išoriniu laukinumu slepiasi visiškai taikūs žmonės, taip pat pripratau prie to, kad po išoriniu civilizuotumu slepiasi tas pats indiškas, nepakartojamas charakterių laukinumas... ir tikrai – solidus ponas, stovintis prie manęs, iššnypštė nosį tiesiai ant grindų, kur ir stovėjo, paskui atrijo, ir nuo to jo veidas ne kiek neprarado savo solidumo išraiškos, o išvaizda savo orumo – derinys nesuderinamumų - laikas pajausti katarsis, ir beveik jau pradėjau juoktis, bet pajutau, kad kažkas iš užpakalio mane labai jaučiamai stumia. Tikriausiai kažkas užsimiršo, juk aš Baltoji Mem, paprašysiu nepamiršti apie tai... atsigręžiu, buvau pasiruošusi pamatyti bet ką, tik ne tai, ką pamačiau - juodą, didžiulę KARVĘ, o... štai jis, katarsis... Karvė neskubėdama prastūmė eilę ir visiškai nekreipdama dėmesio į indų, bandančių mandagiai nuvyti flegmatišką padarą nuo kasos, šūkčiojimus bei patapšnojimus, apdavė visus savo draugišku dvoku, ištuštino savo žarnyną bei nupėdino toliau. Aš jau pradėjau įsivaizduoti nebylią sceną iš „Revizoriaus“, o indai tiesiog grįžo prie savo reikalų, ir karvė, persikėlusi jau į kitą eilę, tiesiog nustojo jiems egzistuoti, o mėšlo krūva po kojomis... didelio čia daikto, mėšlas... krūva daugiau ar mažiau, tuo labiau, kad ir karvė, ir mėšlas šventa, tuoj pat atskrido musės, kažkoks sadhu jau basa koja įlipo į mėšlą ir pridarė šio dieviškos būtybės mėšlo pėdsakų...

Įsižiūrėjus, pastebėjau, kad moterims čia taip pat yra atskira eilė, beje, daug trumpesnė, negu kitos. Tai vėl įkvėpė į mane viltį išvažiuoti jau šiandien ir greitai atsistojau toje eilėje, nes iki mano traukinio išvykimo liko jau mažiau nei valanda, o eilė judėjo labai lėtai. Priekyje, beveik kaip pas mus, Rusijoje, nuolatos bando įlįsti kažkokie sukčiai be eilės. Moterys klyksmais bando juos nuvaryti, bet nesėkmingai – kaltai bei draugiškai besišypsodami jie nustumia eilę į šalį ir įkyriai lenda prie kasų langelių. Pabandžiau panaudoti mūsų patikrintą sovietišką kovos eilėse būdą, bet patyriau fiasko – į mano piktus, keiksmų riksmus indai išvis niekaip nereaguoja, tik šypsosi, o stumdyti ir liesti jų man visiškai nesinorėjo - neaišku, kaip jie sureaguos į gražios, baltos moters prisilietimus – gal iškarto patirs orgazmą... o kodėl gi ne? Jeigu jie gali tiesiog ten kur stovi išsišnypšti ir pamyžti, kodėl negalėtų baigti?

Pačiame šio chaoso viduryje kaip iš niekur nieko atsirado policininkas – tingiai bet griežtai jis vožė savo ranka per be eilės besigrumiančių vyrų nugaras ir užpakalius. Dieve, tuoj kažkas bus... o ne, nieko neįvyko – vis tos pačios mandagios ir velnias griebtų, tiesiog nuoširdžios šypsenos, kalti žvilgsniai, esą atlesk, drauge, mes tiesiog skubam. Dar pora sudavimų per užpakalius, pora smūgių ir griežtų žvilgsnių – ir tvarka atstatyta.

Indijoje yra keli šimtai, o netgi tūkstančiai kalbų. Oficialiomis yra trys - hindi, anglų ir tam tikros valstijos kalba, bet iš kur tai gali žinoti pavyzdžiui štai tos senės, įsivyniojusios į juodą skudurą, visą gyvenimą praleidusios savo užkampiuose, ir pagaliau išsiruošusios į kelionę prie švento Gango - jos plepa kažkokiu savo dialektu, ir nervingai ieško eilėje kažką, kas galėtų jas suprasti. Galų gale gestų dėka viskas sutvarkyta, senės aptarnautos, pinigai tris kartus perskaičiuoti, bet laikas... mano laikas baigiasi! Vos vėl nelikau visai nakčiai dulkėtam Dechradune, bet sėkmė vėl nusišypsojo man - jaunas indas su madingu avietinės spalvos turbanu ant galvos priėjo prie manęs ir šypsodamasis pradėjo stumdyti mane kažkokia kryptimi už kasų. Jau pradėjau įtarinėti kažką negero, bet pastebėjau, kad iš kasos pusės kažkas man energingai gestikuliuoja – tai buvo vienas iš kasininkų. Netikėtai tarsi negirdimas impulsas prariedėjo per salę, visa eilė užsipildė motinišku instinktu ir, atsidavus rankų, šypsenų, akių okeano valiai, aš pasijutau dievišku Gopalu, motinos Kali rankose, ir tarsi nuskridau į praėjimą vedantį į tarnybinę patalpą. Ten mane mandagiai pasodino ant kėdės, pradėjo kažką klausinėti, apie kažkokias kategorijas... kokios dar kategorijos?... a... skirtingos vietų kategorijos, man juk nesvarbu - duokite pigiausią... na taip, ko spoksote? ... kažkodėl labai spokso į mane... taip, man pigiausią, man nereikalingi liuksusiniai apartamentai, gerai bus pats paprasčiausiai bilietas... nu va , išrašė man bilietą, penkis kartus paaiškino – kelintą ir iš kur išvyksta mano traukinys ir atsisveikinimui pamojavo ranka. Vis dėlto Indijoje galima keliauti! Vėliau sužinojau, jog Indijoje užsienio turistas negali stovėti geležinkelio stoties bendroje eilėje prie kasų, o turi įeiti iš tarnybinio įėjimo, jaukiai įsidrėbti kėdėje ir gauti savo bilietą.

Kaip gi pigu! Su šia mintimi aš įlėkiau į peroną. Tiktai 150 rupijų! Galima pakvaišti. Už tris dolerius traukiniu galima pravažiuoti tūkstančius kilometrų! Reiškia čia iš tikrųjų galima keliauti... Kažkas atvažiuoja... o dieve, juk tai vagonai gyvuliams? Kam gi juos praleidžia per pagrindinį peroną, galėtų kaip nors per šalutinius bėgius...kad tik greičiau jį pravilktų toliau... nesupratau... nesupratau... kas tai – MANO TRAUKINYS!!?? Šviesi mintis apie jaukius vagonėlius, grakščiai ir neskubomis kertančius žalius slėnius su švariomis upėmis, greitai išsisklaidė. Plačiai išsižiojau, išleidau nesuprantamus garsus, bet nėra laiko delsti – traukinys atvažiavo 15 minučių iki išvykimo, taigi nebūtų prasmės ateiti čia valanda anksčiau. Peronas sujudėjo, susiūbavo, sušvilpavo, viskas susimaišė, išsigaubė. Na kažkur tai čia turi būti mano vagonas, o ant jo pakabintas sąrašas su mano pavarde. Ant savo bilieto aš nemačiau vagono numerio... Kišu bilietą pirmam pasitaikiusiam šalia pralekiančiam indui prie nosies, neypatingai tikėdamasi atkreipti jo dėmesį, bet jis netikėtai sustoja ir pradeda dėmesingai studijuoti mano lapuką, tarsi nuo to priklauso jo likimas. Šalia prisiparkuoja dar du indai ir bendromis pastangomis jie kažką išsiaiškina ir pradeda man aiškinti, kad bilietą aš turiu, bet vietos nėra. Kaip gi nėra vietos? Štai taip, nėra... Vis tiek nesuprantu? Kaip gi aš važiuosiu? Eiti ten? Gerai... Mano gvardija palydi mane.

Jeigu pasakyčiau, kad traukinys purvinas, nepasakyčiau nieko. Jis buvo SIAUBINGAI APŠIKTAS. Galbūt tai kažkoks papildomas... bet ne... niekas nesistebi, reiškia tai normalu... aha, štai visai neblogas vagonas - užtamsinti langai, keliavedys su kepuryte... kišu keliavedžiui savo bilietą – jis neigia, mojuoja galva ir rodo į kaimyninį vagoną. Na gerai... ČIA??!! Nepaisant troškinančio karščio mintis sušąla galvoje nuo vagono, kuriame man reikės važiuoti, vaizdo. Įdomu, mano plaukai pasistojo piestu irgi nuo šio vaizdo ar nuo vėjo? Noriu sustoti, bet negaliu, aplink mane, virš manęs, po manimi - visur juda žmonės, ryšuliai, kanistrai, tašės - visa tai neša mane savo sūkuryje į vagoną. Dabar aš visą TAI matau iš vidaus. Mane pykina, svaigsta galva... negalima pargriūti – sumindys... visiškai nėra laisvo erdvės gabaliuko. Kažkas panašaus į mūsų vietaženklį, bet vertikaliai eina po trys lentynas ir dar trys lentynos išilgai praėjimą. Ant kiekvienos sėdi ne mažiau negu keturi-penki glaustai suspausti žmonės, petys prie peties, kojos prie galvos, panašiai į puzzle dėlionę, ant grindų taip pat sėdi žmonės... mane stumia iš nugaros – rūstūs indų snukiai – esą ko stovi, karvė, praeik toliau, bet KUR?? Mane be jokių ceremonijų nustumia šalin, aš pargriūvu ant kažkokių maišų ir pro mane liaudis varo į vagoną, užlipdami ne tik ant daiktų bet ir kitų žmonių! ką gi daryti... dabar aš suprantu, ko jie taip spoksojo į mane kasoje, kai paprašiau pigiausius bilietus... bet argi aš žinojau... bandau išlįsti iš šio tambūro į peroną, žiauriai dirbdama savo alkūnėmis... prieš srovę tai neįmanoma padaryti... atsiranda nusivylimas, paskui pyktis – velnias, tuoj aš jums parodysiu rusišką moterį... dėl arklio nežinau, o šį snukį aš tuoj sutvarkysiu... ir šį... sustaugiau kaip lokys, pakilau kaip paukštis, kažkokiam snukiui tai išsišiepiau, kad vargšui dabar psichiatras bus reikalingas... ištrukau... fu.... velnias... likau gyva. Matau į kontrolierių panašią moterį! Pribėgu prie jos, net nereikia nieko sakyti – ji viską supranta iš mano veido, ji rami, kaip ledlaužis „Leninas“, štai dar viena. Jos šypsosi, ima mano bilietą, kažką užrašo ant jo ir rodo į tolimesnį vagoną – ne, man nereikia nieko rodyti, aš dabar neatstosiu! Dabar jau vaikščiosiu paskui visus su šiuo ledlaužiu, jis mano išgelbėjimas, todėl nepaleisiu šanso iš savo rankų. Prilipau prie jų kaip lapas prie subinės ir jos atvedė mane iki kito vagono, įeinam vidun – dieve, kaip gi čia gerai.. tas pats vietaženklis, bet ant kiekvienos lentynos sėdi tik du-trys žmonės, kažką išvarė... aha, man davė MANO VIETĄ! Dabar aš turiu savo lentyną, ji, mano... reikia primokėti už kitos klasės bilietą - tas buvo bendros klasės, o šitas – „slipper“, primoku - vis ties pigu – tik 450 rupijų, dešimt dolerių. Nors ir šimtas.

Pusė valandos praėjo kol atsigavau, palaipsniui apsidairau, atvėstu, virškinu viską ir vėl sušylu, šį kartą nuo nepakenčiamos tvankumos. Slipperis pasirodė esąs visiškai priimtina keliauti transporto priemonė – ant kiekvienos lentynos sėdi po tris žmones, kontrolieriai ateina maždaug kartą per kelias valandas ir tarpinėse stotelėse liaudis išlipa ir įlipa, be klausimų atsisėda šalia ant tavo lentynos ir išvaryti jų neįmanoma - išvarysi vieną, ir iš karto ant laisvos vietos atsisėda kažkas kitas, tokių amžinai praeina koridoriumi.Vienintelis būdas visiškai užimti savo lentyną – atsigulti ant jos, bet tokiu atveju vienas žmogus būtinai atsisės tau prie kojų. Tikriausiai prie to galima priprasti... bet ne dabar, pabandysiu kada nors kitą kartą, o dabar paviršutiniškai suprantu (pasidariau velniškai sumani!), kad kontrolierius sako, jog traukinyje yra dar paslaptingi trijų tipų vagonai „Ei Si“ – esą ten viskas labai prašmatnu ir jauku, imu savo kuprinę ir lekiu paskui jį, AS-2 ... taip... tai yra kažkas... atskiros ir pusiau tuščios kupė, atskirtos užuolaidėlėmis, vėsu – veikia kondicionierius (tegyvena laisvė nuo troškinančio indiško karščio!), keliavedys su kepuraite, užtamsinti langai, švari patalynė, užrakintas nuo kitų vagonų... taip, aš lieku čia. Tai nepigu, 40 dolerių, todėl vagonas ir yra pusiau tuščias. Indijoje mažai kas gali sau leisti mokėti tokius pinigus už pravažiavimą. Savo kupė aš esu visiškai viena, kaimyninėse matau kelis užsienio turistus, solidžios išvaizdos indus - noriu pamiegoti, užsisakau sau pietus ir atsigulu – dabar tikrai nusigausiu iki Varanasio.

Vakaruoja... ratų barškėjimas, vėsuma, tyluma... kelioms valandoms panėrus į užmarštį, sugrįžtu į gyvenimą. A, atnešė pietus? Tai gerai - aš siaubingai alkana. Nieko sau pietūs! Užsakiau omletą ir kažką su vištieną, o atnešė net šešis patiekalus! Pasirodė, prie vištienos patiekiamos dar keturios lėkštės, ryžiai ir įvairūs virtų daržovių mišiniai. Vietoj duonos indiškas paplotis - skanu! Tik pamiršo man šakutę atnešti... ei, kurgi šakutė? Kas?? Kokia prasme „nėra šakučių“... gerai, tai duok nors šaukštą... kas reiškia „nėra šaukštų“...?? Atitraukiu užuolaidą ir matau, kad kaimyniniam kupė kažkas jau skaniai kramto savo maitą, reiškia jam yra šaukštas o man ne? O!...iš mano krūtinės išsiplėšia nuostabos šūksnis ir iš karto link manęs nukrypo mandagiai-besišypsantys žvilgsniai – kaimyniniame kupė turtinga indų šeima, turkiškai sukryžiavus kojas, sėdi ant lentynų, prieš kiekvieną stovi padėklas su ryžiais, su daržovėmis, kuriame jau dirba abi rankos. Jos minko maistą, rankomis pila padažus, vėl minko, kol ryžiai neįgauna reikiamos konsistencijos, lipdo gabaliukus ir kiša juo sau į burną, neee... aš taip negaliu... ech, Indija-motina... Kažkokiame psichopatiniame pasakojime aš perskaičiau tokią frazę: „Indija-motina paėmė mane visą!“ ir dabar, kol iki alkūnių ištepta maistu, aš skaniai susidoroju su krūvą valgomosios biomasės, ši frazė, įvairiose formose, sukinėjasi mano galvoje į ratų barškinimo taktą... Indija tavo motina, į Indiją-motiną, tavo motina Indija, vištiena motina tavo, viskas... prisivalgiau... ech... nejaugi aš visą tai įkišau į save...

Dar tik įlipus į vagoną atkreipiau dėmesį, kad jis kažkoks labai trumpas, ir dabar, atvėsus nuo karščio, pilnai prikimšus skrandį, atrijus neišreiškiamai aštraus omleto su ryžiais ir padažais liepsną, nusprendžiau ištirti artimiausias erdves. Tarp kitko, čia visai padorus tualetas, mūsų traukiniuose nieko panašaus nėra, o iš kitos pusės... aha... vagonas atrodė trumpas todėl, kad viduryje koridorius padaro vingį, įdomu kas už jo... ak štai kas ten... už jo „Ej Si-1“ apartamentai... jo, šaunuoliai indai! Pas mus tokių nėra. Tikri apartamentai, sofa, erdvus kambarys - vienam ar dviem asmenims, skirtingo dizaino - kaip prašmatniame viešbutyje. Tušti. Tikriausiai šis malonumas nemažai kainuoja. O juk tolimesniame apartamente kažkas yra! Tikrai...

Ant sofos sėdėjo neaiškios pilietybės bet netgi labai aiškios išvaizdos žmogus – jo veido bruožai labai individualūs, bet keistu būdu tai atrodė gražiai, tarsi jį supo draugiškumo aromatas. Jis pasuko galvą, pažiūrėjo. Koks įdomus žvilgsnis... supratau, kad labai nemandagu štai taip stovėti ir spoksoti į žmogų, bet nieko negalėjau su savimi padaryti, nes kažkodėl buvo labai džiugu ir kartu smalsu į jį žiūrėti. Jo veidas nereiškė jokios įtampos, agresijos ir nepasitenkinimo, ir tai manęs visiškai nestebino, jau beveik pripratau prie šios indų ypatybės, nors iš pradžių visa tai – visiškas agresijos visose jos apsireiškimuose nebuvimas, ypač „matomas“ - mane tiesiog šokiravo. Ilgai pagyvenus vienoje toje pačioje kultūroje, pamiršti arba visiškai neturi supratimo apie tai, kad kažkur žmonės gyvena visiškai kitaip, o taip pat pripranti prie to, ką matai, ir iš tikrųjų nieko beveik jau ir nematai. Prisimenu grįžus namo po pusės mėnesio kopimo į Elbrusą, supratau, kad patekau į keistą pasaulį - štai sėdi žmogus metro ir skaito laikraštį... neįtikėtina! Kaip gi galima užpildyti vidinę tylumą politinės ir visuomeninės informacijos skaitymu?? Kaip jie kalba, kaip jie elgiasi... viskas atrodo taip neįprastai. Kopimo į kalnus metu, minutė po minutės praeina dirbant, valanda po valandos praeina sunkiose pastangose, kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis, visos nesąmonės tiesiog išlenda iš galvos, lieka tik tai, kas tavyje lieka, kai viskas dingsta – tai, ko negalima išmesti iš galvos, kas užpildo tave iš vidaus skaidriu šviežumu, sustingsta netrikdomu luistu. Kol važiuoji namo – oro uostas, metro, autobusas, gatvė – nepavargsti stebėtis tuo, kas vyksta. Nuolatos sukasi vienas ir tas pats klausymas: „Ką jie veikia??“ Bet praėjus savaitei, dviems, dingsta nuostaba, pripranti prie to ir nereaguoji jau taip aštriai į keistus gyvenimo būdus, kuriuos pasirenka žmonės. Ir kai atvažiavau čia, į Indiją, ypač aiškiai pamačiau didžiulį skirtumą tarp rusų ir visų kitų žmonių – indų, o taip pat čia keliaujančių užsieniečių. Rusą visur ir visada galima atpažinti pagal jo agresyvų, susierzinusį elgesį. Į tai galima bet kaip žiūrėti, bet tiesa yra tiesa ir tai ypač akivaizdžiai matosi, kai visos nacijos susimaišo į vieną krūvą. Panašu, jog labai mažai nacijų galėtų rungtyniauti su rusais dėl blogiausių negatyvių emocijų turėjimo– nekantrumo, agresijos, susierzinimo, nepasitenkinimo, pykčio, ypatingai aukštos koncentracijos neapykantos, kuri perauga į savo priešingybę – bukinantį gailestį sau. Tokį aš dabar matau rusiško žmogaus gyvenimą kitų nacijų fone. To neįmanoma aprašyti, tai reikia pajausti atsiradus kitoje aplinkoje, o Indijoje tai ypač akivaizdžiai matosi. Kai matai rusų žmogų tarp kitų turistų, atsiranda gatvėje pasirodžiusio, pavojingo, tuoj susprogsiančio pūlinio vaizdas. Tikriausiai tai mūsų tragedija. Tikra. Juk bet kokia iniciatyva bus nubausta, bet kokia mintis bus pasmerkta, bet koks veiksmas apšvilptas. Pas mus, Rusijoje, reikia būti taranu, užsigrūdusiu kariu, o tokioje atmosferoje labai sunku augti talentingiems, sunku būti kūrybingu, lengva būti tik paprastu žmogumi. Dabar aš suprantu, kad labai sėkmingai „adaptavausi“ prie tos aplinkos, o daugumoje atveju netgi tapau tokia pat. Puikiai prisimenu, kad viena mano draugė beveik kiekvieną dieną buvo mušama savo vyro, nekentė jo ir kartu gailėjo, todėl net negalėjo pagalvoti apie išsiskyrimą – man atrodė, kad kai jo nebuvo šalia, jai netgi pasidarydavo liūdna... susidaro toks įspūdis, kad visi mes manome, jog visos šios kančios ir daro gyvenimą gyvybingesnį, o kas įdomu – dauguma puikiai žino, kad tai yra būtent kančios, bet atsisakyti jų... - ne, niekada... štai ir aš... argi man pavyko atsisakyti nors vienos, nors vienos labiausiai nereikalingos ir nuodijančios emocijos? Atvirai sakant, VISAS mano gyvenimas prikimštas, pervertas šiuo įvairaus pobūdžio mėšlu – minutė po minutės... netgi sekundė po sekundės, tiesiogine to žodžio prasme, užsipildo juo. Pavydas, gailestis, baimė, pyktis, susierzinimas, nepasitenkinimas, apmaudas, pasiutimas, nesusipratimas, įsižeidimai, pasipiktinimas, neapykanta, pavyduliavimas, nerimai, baimės, įtarinėjimai, pasibjaurėjimas, gėda, įtampa, apatija, tinginystė, liūdesys, nusivylimas, godumas, gailestis sau, kerštingumas... smirdanti košė, kurioje negali išgyventi niekas gyvo... o gal aš perlenkiu lazdą?... gal visa tai nelabai ir blogai... o juk mes jau daugumos iš šio sąrašo netgi nelaikome negatyviomis emocijomis. Štai jeigu žmogus pratruko pykčiu ir surėkė ant kažko arba metė šakute – šiuo atveju taip, jis gali pripažinti, kad elgėsi bjauriai. O jeigu jis patyrė lengvą nepasitenkinimą, užsispirs ir iki paskutiniųjų tvirtins, kad jokios negatyvios emocijos čia visai nebuvo, aš ir pati visada taip darau... o kaip gyventi... juk šiuo atveju praktiškai ir neįmanoma nieko aptarti, nes iš karto atsiranda abejingumas, įtampa, po ko protas jau negali aiškiai galvoti... nejaugi viskas taip blogai... ar tiesiog man per didelį įspūdį padarė Denio pasakojimai? Prisimenu, kad kai jis man pasakojo kaip gražiai atrodo Lobsangas nepaisant savo jau nejauno amžiaus, prisiminiau apie mūsų rusiškas senes ir senius! Juk dieve tu mano... tai juk tikras niekingumas... tai įkūnytas bukumas, marazmas, neapykanta, kurie nulėmė žmogaus visišką suyrimą, bet argi... ar čia liko kažkas nuo žmogaus? Štai maža mergaitė, ji šokinėja kieme su kamuoliu, ji meili, graži, bet po 40 metų ji pavirs beviltiškomis ligomis apkrauta, į maišą panašia, bjauria, smirdančio kūno ir stiklinių akių, ant savo anūkų amžinai bambančia ir galvojančia tik apie tai, kur pagauti eilinį šneką, būtybe. O kas aš – būtent aš – ką aš darau tokio, ko nedarė šitie seniai, sėdintys prie laiptinės ant suoliuko? Dar nesutikau ne vieno žmogaus, kuris man pasakytų - „na taip, aš irgi busiu toks pat senis“. Visi mes sakome vienu balsu „ne, aš tai tikrai busiu kitoks“... ir žinoma, tuo pačiu mes visi kultivuojame tuos pačius nuodus, ir galų gale pavirstame tuo pačiu. Brrrr... Baisu net įsivaizduoti save tokia sene. Reikia kažką daryti, REIKIA KAŽKĄ DARYTI! Juk jau būdami trisdešimties, dvidešimt penkių žmonės pradeda masiškai senti, jie ryžtingai apaugta riebalais, turtais, giminaičiais, draugais, baimėmis, rūpesčiais, amžinais rūpesčiais... šis beprasmiškas bėgimas į niekur; ir visi kartu mes yrame, ir mirštame dar būdami gyvi. Tarp jaunystės ir senatvės praeina daugiausiai dešimt metų ir nėra jokios gyvenimo prasmės netgi šiame trumpame laiko tarpe, nes visą laiką žmogus praranda atliekamas savo pareigas – jis eina į vaikų darželį, mokyklą, universitetą, darbą, iš darbo pas šeimą... dar visai gerai būtų, jeigu jis ten eitų tik todėl, kad jam tai patinka! Mes visą savo gyvenimą „aukojame“ save dėl savo ir kitų kvailysčių. Nenorime nuliudyti mamos, nenorime, kad močiutė įsižeistų... tai negerai, to nereikia daryti... o paskui mes verčiame aukotis savo vaikus ir anūkus, ir taip sukasi siaubingas žmogaus lemties ratas... Sansara...

Štai jau penkias minutes aš stoviu ir spoksau į šį žmogų... vėl pavyko atsitraukti ir pamiršti apie savo nerimus, bet ir jis nerodo jokių nepasitenkinimo požymių – sėdi ant sofos, ir žiūri į priekį, pasinėręs į savo mintis, o man malonu žiūrėti į jį... įdomu, o jeigu pabandyčiau jį užkalbinti, kas išeitų? Būtų gaila, jeigu tiek prifantazavus, dingtų paslaptingo potraukio aureolė jam tik išsižiojus ir prieš mane atsirastų paprastas turtingas indas arba bukas turistas.

- Tu nepanašus į indą.

Jis pasuko galvą į mano pusę. Ne, geriau tegul neišsižioja, tikrai, koks gilus žvilgsnis, geriau dar truputį pasvajosiu. Padariau nenatūralią šypseną ir bandžiau išspausti paprastą saldų „baj-baj“

- Aš ne indas.

Aha... Balsas manęs nenuvylė. Nusišnypšti, atsirūgti, kasyti sau kiaušus ir kišti rankas į mastą, atrodo, irgi nesiruošia.

- Iš kur gi tu? (kodėl gi aš uždavinėju tokios tuščius klausimus... juk mane pačią erzina, kai kiekvienas praeivis pirmiausiai šaukia "Hello“, o paskui „Where are you from?“). Sprendžiant pagal tavo anglų tu iš Australijos arba Naujosios Zelandijos?

- Aš įsitikinęs kosmopolitas.

Taip... žodis „kosmopolitas“ jau apie kažką sako – tokie žodžiai bet kur nesimėto ir bet koks paprastas praeivis tokių žodžių savo kišenėje nelaiko... pabandysiu tiesiai į kaktą...

- Man patinka atmosfera, kuri tarsi plevena aplink tave, jeigu būčiau poetiškai nusiteikusi, pasakyčiau, jog tu netgi švieti kažkuo labai stipriu, ir kartu minkštu. Apie ką tu galvoji?

Rankos mostu jis pakvietė mane ant sofos priešais. Atsisėsdama atkreipiau dėmesį į jo delnus - neprižiūrėtos, bet ir ne šiurkščios, atrodo maloniai. Rankos gestas buvo labai gracingas, bet ne nenatūralus. Jis tikrai nesišypsojo bet ir nebuvo rimtas – galėčiau pasakyti, kad jo veidas visiškai nieko apibrėžto nereiškė, bet vis dėlto susidarydavo kažko besišypsančio, šviesaus įspūdis... Kjaros šypsena... Atrodė, kad jo veido bruožai kažkokie ypatingi, nes netgi be jokios aiškios mimikos reiškė visiškai apibrėžtą būseną, nuotaiką. Aš visą tai jam išdėsčiau. Atrodo, jis žiūri į mane susidomėjęs... o gal tik atrodo? Vėlgi, toks veidas... tarsi visą laiką išreiškia susidomėjimą, greičiau netgi ne susidomėjimą kažkuo apibrėžtu, o susidomėjimą bendrai, kažkokią nuojautą, taip, taip būtų tiksliau – jis reiškia nuojautos būseną.

- Apie ką tu galvoji? Koks tavo vardas? Mano vardas Maja.

- Dabar aš apie nieką negalvoju.

- Tai ką gi tu darai?

- Ką tu turi omenyje sakydama „darai“, tikriausiai irgi mintis?:)

- Taip... tikriausiai taip.

- Paprastas žmogus galvoja visada, nuolatos, nepertraukiamai. Jis tarsi vaikšto, vaikšto, paskui atsisėda ant kėdės pailsėti, o kojos toliau savaime be sustojimo juda. Kai aš atsisėdu ant sofos, mano kojos nustoja judėti.

- Tai yra tu sustabdai savo vidinį dialogą? Aš kelis kartus bandžiau, bet man nieko neišėjo, negaliu netgi minutę apie nieką negalvoti. Kur ten minutę... – Nusijuokiau, norėdama numesti lengvą įtampą. Šalia jo visiškai nesinori jausti įtampos. – Aš daug skaičiau apie tai, kad jeigu sustabdytum vidinį dialogą, pradėtų vykti kažkas ypatingo... ar tu girdėjai tokį vardą kaip Kastaneda?

Jis linktelėjo.

Aha, reiškia savas žmogus. Taaaip...

- Kas atsitinka su tavimi kai tu pertrauki vidinį dialogą?

- Tai nelabai paprastas klausimas, Maja. Kalbėdama apie vidinį dialogą, ką būtent tu turi omenyje?

- ?? Ta prasme? Tai ir turiu omenyje – vidinį dialogą.

Jis linktelėjo ir aš supratau, kad jo linktelėjimas reiškia sutikimą, ir nieko kito daugiau.

- Sprendžiant pagal tai, ką tu sakai, galima būtų pasakyti, kad tau nežinoma proto tyluma, nes kai žmogus pradeda nepertraukiamo vidinio dialogo pertraukimo darbą, pastebi, kad nėra jokio vidinio dialogo, yra keli sluoksniai, visiškai skirtingi pagal savo savybes, ir reikalingos visiškai skirtingos pastangos, kad sustabdytum aklą šių sluoksnių sukinėjimosi mechanizmą.

Nesakydama nei žodžio, aš dėmesingai klausiau ir jis tęsė.

- Pirmas sluoksnis – mes jį vadiname „garsiuoju vidiniu dialogu“ arba „garsiomis mintimis“ - tai aiškiai sau tariamos, logiškai užbaigtos frazės arba pusiau frazės. Iš jų ištarimo ir užbaigimo mes laukiame tam tikrų rezultatų, iš jų mes kuriame tolesnius samprotavimus. Kadangi šios mintys turi priežastį, tikslą, prasmę, tai iš vienos pusės, pačioje pradžioje arba viduryje jas lengva sustabdyti ir tokiu būdu nutraukti, o iš kitos pusės, yra sunkumas, kad jų prasmė yra mums vertinga, ir gali būti gaila „prarasti“ ją, net jeigu ši prasmė yra visiškai menka, juk kokia menka ji bebūtų tai vis dėlto yra įspūdis, ir jeigu iki šiol tu nedirbai su mechaniškų mentalinių norų įspūdžiais, bus labai nelengva susitaikyti su praradimo jausmu.

Sustojo, nutilo, dėmesingai ir tuo pačiu lengvai žiūri man į veidą. Ką jis ten ieško? Jis bando suprasti – ar aš suprantu tai, apie ką jis kalba. Supranta, kad aš suprantu. O kaip aš suprantu tai, kad jis supranta, jog aš suprantu?... Koks keistas pojūtis pilve...

- Yra dar vienas labai svarbus aspektas. Pašalinti garsių minčių sluoksnį sunku todėl, kad tas, kas neatliko negatyvių emocijų šalinimo darbo, kadangi negatyvios emocijos..., – jis nutilo, pamatęs mano veide visą audrą nors ir ne negatyvių, bet emocijų.

- ?!?!?!

Noriu kažką pasakyti, bet niekas neišeina. Išsižioju kaip žuvis, plačiai atsimerkus nuo šoko – nejaugi tiesiojo kelio praktika?

-   Kas? – panašu, jog nustebinau jį savo mimika.

-   Tu pažįsti Tajų? – viskas nutilo, šis klausymas atvėrė tolesnį mūsų pokalbio kelią.

Jis atsilošė ant sofos ir jau rimčiau žiūrėjo į mane. Jeigu anksčiau jis buvo panašus į katiną, kuris stebi musę, tai dabar tai buvo katinas pamatęs katę. O gal pelytę?

-   Tu buvai sapnų name?

-   Kur?

-   Aišku.

-   Kas tau aišku? Papasakok prašau, kas tau aišku, nes man pačiai visiškai niekas neaišku, – sakau ir jaučiu, kad visa tai ne taip sakau, nėra gyvybės mano žodžiuose, bet nesuprantu kodėl.

Jis dėmesingai žiūrėjo bet jau ne į mane, o kažkur pro mane, - atrodė, kad jo žvilgsnis prasiskverbia į mano sielą, bet nuo to darėsi šilta ir netikėtai užsinorėjo priglausti jį, kaip kūdikį, švelniai, meiliai, taip labai užsinorėjo, kad netgi išsigandau šio netikėto impulso.

-   Matau, kad tu tikrai neužsiėminėjau jokia praktika...

-   Taip, neužsiėminėjau, aš daug girdėjau apie ją, bet neturiu tikslių instrukcijų, todėl aš...

-   Jeigu tu žinai apie šią praktiką, reiškia tu žinai jau beveik viską, kas būtina tam, kad galėtum pradėti ja užsiėminėti – todėl ji ir vadinasi tiesiojo kelio praktika, o detalės išaiškėja darbo procese, todėl tavo nuoroda į detalių nežinojimą – tai tik atsikalbėjimas, o faktiškai praktikos atsisakymas.

Neturiu ką atsakyti – nelabai supratau to, ką jis pasakė, bet ginčytis nenorėjau, norėjau leisti jam pabaigti – gal pavyktų pagauti iš jo žodžių dar kažką svarbaus? Bet jis tylėjo. Taip tylėdami mes sėdėjome dar penkias minutes ir tuo metu, kai aš dvejojau dėl dviejų norų, ar užduoti jam dar kartą klausimą apie Tajų, ar tylėti, sprendžiant pagal viską, jis jautėsi visiškai komfortiškai, nuo jo tiesiog pūtė specifiniu prisipildymu, kuriame nėra vietos jokiems nerimams. Tiksliai! Tas pats ištisos, anestezuojančios ramybės vėsus luistas, kuris apėmė mane Elbruse. Atpažinau šį jausmą, atpažinsiu jį iš tūkstančių kitų.

Pasiryžau.

-   Tu pažįsti Tajų? Ar gali man papasakoti apie jį? Kas jis? Kodėl tu vadini tą vietą sapnų namu, ką tai reiškia?

-   Manau, kad jis tau papasakojo viską, ką norėjo – ir apie save, ir apie tą vietą.

-   Bet aš iki šiol nieko nesuprantu! - suriekiau su nusivylimu, o gal netgi su pretenzija.

-   Man tai nerūpi, - pagal prasme žiauri frazė, bet kažkodėl visiškai neapmaudu. Jis atrodė taip, tarsi prarado susidomėjimą manimi ir iš karto supratau, kad tikriausiai dėl mano klyksmo, ir reikalavimų atsakyti į mano klausymą, netgi po to, kai jis aiškiai leido suprasti, kad neatsakinės į klausimus apie Tajų.

Bet apie tai, kad išeičiau, nebuvo nei kalbos. Tikrai nesiruošiau išeiti. Tokių dalykų nebūna. Iš pradžių susitikimas su Deniu - paprasta pažintis, netikėtai atvėrė visiškai kitas plokštumas... Sadhu iš Kulu – sapnas? Juk tai būtent jis nurodė man Rišikešą, kur aš sutikau Tajų... Ir štai dabar dar vienas susitikimas. Panašu, jog mano pakeleiviui tai visiškai nenuostabu, - kai papasakojau jam apie Tajų, jis tarytum iš karto viską suprato - ir kodėl aš atsiradau jo kupė. O gal visa tai specialiai surengta?

Galvoje atsirado sąmokslininkų vaizdai, kurie kuria planus kaip mane įvilioti, autobusų sekiojimas, vagonų numeriai... Ne, jie nieko negalėjo žinoti apie mano planus... Nors koks skirtumas ar paderinta viskas, ar ne, nuo to priklauso mano gyvenimas, ir tai jau negarsus epitetas. Negalima prarasti nei sekundės, kabinsiuos už jo pradėto pokalbio.

- Tu nebaigei apie vidinį dialogą, kokie dar yra sluoksniai?

- Dar yra garsių aklų minčių sluoksnis, - kaip niekur nieko tęsė jis, - toliau pagreitintų minčių sluoksnis, minčių-simbolių sluoksnis... tu atrasi visą tai pati, kai tik pradėsi užsiėminėti praktika, dabar kalbėti apie tai nėra prasmės – tu neturėsi galimybių sustabdyti netgi storiausio garsių minčių sluoksnio, kol nepasieksi nepriekaištingo visų atsiradinėjančių negatyvių emocijų pašalinimo. Visi šitie pokalbiai duos tau tik naują maistą vidiniam dialogui.

- Kaip jį sustabdyti?

- Tu padarysi tai tik tada, kai šis noras bus pats stipriausias. Kitaip nieko neišeis. Dabar beprasmiška kalbėti apie tai detaliau, kartoju – kol tu patyri negatyvias emocijas, nieko tau neišeis.

Supratau, kad nėra prasmės reikalauti pratęsimo. Jo intonacijoje keistu būdu jungiasi minkštumas, netgi švelnumas, ramumas ir tvirtas įsitikinimas, todėl nesinori daugiau priešintis jo sprendimui.

- Kol buvau su Tajumi, pas mane nebuvo negatyvių emocijų. Buvo... Dabar aš nieko negaliu pasakyti apie tai, aš negaliu to prisiminti. O ką tu išgyveni?

- Pasakysiu tau kelis žodžius apie tai, nes esu įsitikinęs, kad tavyje yra kažkas, kas turi atgarsį. Tavyje yra kažkas, į ką gali kreiptis. Pamačiau ne tik ausis, ne tik smalsumą, ne tik vidinę putą - tu ir pati turėjai pajausti, kad tavyje atsiliepia Kažkas į mano Kažką...

- !! Taip, keista, kad tu apie tai žinai, man atrodė, kad tai MANO išgyvenimas, iš kur tu gali žinoti – tu gali skaityti mano mintis?

- Tai ne mintys, tai išgyvenimai, o jie niekam nepriklauso, jie atsiranda iš niekur, niekur neįkalinti, į nieką nenukreipti. – Jis padarė ypatingą akcentą ant žodžio „išgyvenimai“. – Jie neturi analogų minčių ir emocijų pasaulyje – tai visiškai skirtingi dalykai. Štai žiūrėk – jauti? Tai kažkas visiškai kito.

Jis vėl pasinėrė savo žvilgsniu į mane ir vėl tiesiai iš mano būtybės gilumos pakilo skvarbaus švelnumo banga, apsėmė viską, ji iš tikrųjų nebuvo į nieką konkrečiai nukreipta, nors ir apsemdavo kiekvieną, apie ką begalvočiau. Mintis, kad tai „aš patyriu“ atrodė nesąmoninga, šis švelnumas tikrai atsiradinėjo iš niekur, iš jokio „aš“, visiškai iš nieko.

- Kaip tu tai darai?

- Aš ekspertas. Aš šio išgyvenimo nešėjas, aš jo ekspertas.

- Ką tai reiškia?

Praėjo keliavedys, žvilgtelėjo. Man pasidarė nejauku - kad tik nieko blogo nepagalvotų... štai velnias, koks gi man skirtumas, ką jis pagalvos... šis nerimas tarsi liežuviu nulaižė subtilų susižavėjimą tuo, ką ką tik patyriau, pajutau pyktį ant savęs, netgi ant mano pašnekovo, keliavedžio, ir nuo to neradau jokio geresnio klausymo negu „kiek maždaug brangiau keliauti AS-1, negu AS-2“. Tikėjausi, kad keliavedys pasakys kokį nors skaičių ir išeis, bet nieko panašaus. Jis atsisėdo ant sofos, lėtai, su komišku orumu išsitraukė skaičiais išmargintą knygutę, sąsiuvinį, tušinuką ir pradėjo išrašinėti iš knygutės kažkokius skaičius, sudėti juos ir daryti kažkokias kitas manipuliacijas.

- Maždaug!! - paprašiau aš, bet jis nesureagavo. Po maždaug dviejų minučių ritualas buvo baigtas ir į dievišką pasaulį pagaliau atkeliavo tiksli iki kiekvienos rupijos kaina. Tai iš tikrųjų kainavo brangiai – apie 80 dolerių, taigi aišku, kad aš nemokėsiu už šį nereikalingą komfortą. Su protinga išraiška veide aš padėkojau keliavedžiui ir jis pasitraukė.

- Ką reiškia „ekspertas“?

Atkreipiau dėmesį, kad mano pašnekovas neparodė nė mažiausio nepasitenkinimo požymio, nors iš tikrųjų aš labai kvailai pasielgiau su keliavedžiu. Kiekvieną kartą, kai jo kalba buvo pertraukiama, jis likdavo toks pat, koks ir buvo - ramus, pilnas paslaptingos energijos, skleidžiantis tvirtą švelnumą, o pradėdavo kalbėti vėl taip, tarsi ir nesustodavo išvis. Kažkoks nuostabus abejingumas aplinkybių pasikeitimui.

- Trumpai sakant, tiesiojo kelio praktika – tai tiesioginis nenorimų suvokimų pakeitimas į norimus. Tai yra, jeigu tiesiog dabar tu nenori jausti nuovargio, o nori, tarkime, jausti besąlygišką simpatiją, tu darai pastangą ir „įšoki“ į norimą būseną, tarsi prisimeni save joje tiesiog dabar, jeigu žinoma tu jau turėjai to išgyvenimo patirtį.

- Nenorimų pakeitimas į norimus... palauk, juk jeigu taip yra, reiškia aš amžiams pasmerkta vaikščioti tuo pačiu ratu? Kas bus jeigu aš jausiu tik norimus suvokimus? Pabaiga? Ar aš taip ir maišysiu tai vieną, tai kitą? Kur gi čia vieta naujam, nežinomam? Juk kiek aš suprantu bet kokia praktika – tai judėjimas link kažko naujo, ar ne?

- Tiesiojo kelio praktika - teisingai – judėjimas link kažko naujo. Ir tuo pačiu tai judėjimo nuo žinomo link žinomo praktika.

- ?...Bet...

- Nuo žinomo link žinomo, Maja. Tu negali norėti jausti tai, ko nežinai. Tu gali norėti jausti tik tai, ką jau kažkada patyrei ir būtent tai suteikia šiai praktikai neįtikėtiną efektingumą.

- O kaipgi tada...

- Neskubėk su išvadomis. Tarkime, tu pakeiti suvokimą „nepasitenkinimas“ į suvokimą „besąlygiška simpatija“ ir šio pakeitimo treniruotės procese tam tikru momentu tu pastebi, kad tarytum suliepsnojo, prasikalė kažkas naujo, skvarbaus, šviežio, kažkas, ko tu anksčiau nebuvai patyrus. Šiam naujam suvokimui tu gali duoti pavadinimą arba palyginus jo aprašymą su kitų žmonių aprašymais, susitarti dėl kokio nors pavadinimo. Visa esmė tame, kad judėjimo nuo žinomo nenorimo prie žinomo, bet norimo procese, visiškai netikėtai savaime atsiranda absoliučiai naujas, niekada anksčiau nepatirtas suvokimas, kuris dabar jau tampa žinomu, ir tu gali siekti patirti jį dažniau, naudodama tuos pačius suvokimų pasikeitimų būdus, ir dabar tu vėl judėsi nuo žinomo link žinomo, ir vėl apsireikš kažkas naujo - tokiu būdu įvyksta sąmonės kelionė.

- Nuostabu... – labai aiškiai pamačiau šį vaizdą, net užgniaužė kvapą. – Tame, ką tu pasakei, yra didelė galia, begalinis džiaugsmas, nesuprantu, nuo ko tai.... tikriausiai... taip, tikriausiai nuo to, kad juk visa tai reiškia, jog nėra jokių kliūčių, jokių išorinių sąlygų, tau nereikia nei dievų, nei mokytojų, nei mokslų - pasaulis išsivysto tavyje pačiame, tik todėl, kad tu esi! O.... Tai nuostabu...

Lengvai apsvaigusi sėdžiu ir kvailai šypsausi, ir jis šypsosi man į atsaką... man visa tai labai, labai patinka...

- Ką, pajutai laisvę?

- ...

- Kai tu pradedi niūrių suvokimų pakeitimo praktiką... aš turiu omenyje negatyvias emocijas, mechaniškus norus, mechanišką vidinį dialogą ir taip toliau; tai va, kai tu pradedi juos keisti į nušvitusius suvokimus – tokius, kaip spinduliuojanti simpatija, tylus džiaugsmas, ramybė ir taip toliau, tavyje spontaniškai, trumpoms sekundės, akimirkoms atsiradinėja Išgyvenimų prošvaistės, ir pas kiekvieną pirmiausiai atsiranda kažkoks savotiškas apibrėžto Išgyvenimo sluoksnio atspalvis. Šios prošvaistės – greičiau užuomina į ateinančius suvokimus, negu artimiausias darbo frontas. Tai tarsi nurodymas į tai, kas šiam žmogui labiau būdinga, kas įvyks ateityje greičiau, lengviau, tvirčiau ir labiau pilnavertiškai. Priklausomai nuo niūrių suvokimų šalinimo praktikos, šitos Išgyvenimo prošvaistės sustiprėja, tarp jų atsiradinėja naujos nušvitusių būsenų salelės, ir galų gale tu įgauni įgūdžius bet kada atkurti tuos išgyvenimus. Ateityje tu galėsi pamatyti, kad vienas Išgyvenimas traukia kitų apsireiškimus, be to, tam tikos individualios savybės išlieka. Kažkam labiau artimu ir labiau vertingu pasirodo Klampi Palaima, kažkam – Spinduliuojanti Simpatija, kažkam – Tuštumos Sfera, ir tada tas žmogus gali tapti šio Išgyvenimo ekspertu, jo grynų savybių nešėju, savotišku kamertonu, etalonu.

- Dabar aš pradedu truputį suprasti, kas su manimi įvyko ten... sapnų name... O ar gali būti žmogus kelių Išgyvenimų ekspertu?

- Žinoma! Bet tame, kas žmogui yra esminga, kas pirmiausiai atsiranda spontaniškai, jis pasiekia sėkmę labai greitai ir lengvai, o su kitais išgyvenimais jam gali prireikti daug daugiau pastangų, todėl mes dažnai apsikeičiam savo praktika, apmokame vienas kitą. Aš, pavyzdžiui, galiu „perduoti“ man žinomo Išgyvenimo gryną skambėjimą kitam žmogui – štai pavyzdžiui, tokią dovaną ką tik padariau tau, o tas savo ruožtu, gali padėti man suvokti tai, kas jame apsireiškia. Tai yra viena iš ekspertų funkcija – perduoti savo nustatymus kitiems praktikuojantiems.

- Sakydamas žodį funkcija, tu turi omenyje kažkokį įsipareigojimą? Kažkaip tai skamba keistai...:)

- Apie jokius įsipareigojimus, žinoma, nėra kalbos. Gal žodis „funkcija“ iš tikrųjų netinkamai parinktas, čia gal labiau tiktų žodis „dovana“, „galimybė“. Turiu omenyje tai, kad pas tam tikro Išgyvenimo nešėją kartais atsiranda nušvitęs noras perteikti savo meną kitam ieškančiam, kuris, žinoma, turi norą išmokti.

- Kokias dar funkcijas atlieka ekspertas?

- Yra kelios ir jos labai akivaizdžios. Pavyzdžiui, ekspertas tyrinėjo įvairius šio Išgyvenimo atspalvius – jie jam lengviau atsiveria, jam lengviau išnagrinėti, kaip reikia nusiderinti į šiuos atspalvius, o kiekviename atspalvyje slypi paslaptis, gyvenimo pilnatvė, nes jo išgyvenimas, visų pirmą, labai vertingas, kaip ir vertingas bet koks kitas Išgyvenimo apsireiškimas, o antrą, kiekvienas atspalvis – kelias link kitų suvokimų, kelias link naujų Išgyvenimo išmatavimų, ir menas tokiu būdu nusiderinti, vėlgi gali būti perteiktas kietiems praktikuojantiems.

Pradėjau mylėti šį traukinį, indus, karves, besistumiančias eilėse, beprotiškus laukinius žmones, kurie mane išgąsdino bendrame vagone, pamilau tuos, kas atsisėsdavo prie manęs ant lentynos slipperyje ir savo įkyrumu galų gale mane išvarė iš ten, pamilau netgi aštrų omletą, kuris privertė mane pasivaikščioti koridoriumi. Atrodė, kad aš pasiruošusi praleisti visą savo gyvenimą šiame kupė. Bet klausimų atsirado daugiau, negu laiko ir labai gerai tai supratau.

- Budizme yra toks terminas - „prašvitimas“ ir aš girdėjau, kad kai kurie vienuoliai turi, pagal jų žodžius, daugybę tokių „prašvitimų“, ir man atrodo, kad jeigu interpretuotume šiuos prašvitimus kaip meną nusiderinti į tam tikrus Išgyvenimus, kaip tu sakai, tai, galų gale, žodis „prašvitimas“ įgauna prasmę, bet visiškai konkrečią prasmę, prasmę, kurioje nėra mistikos...

- Jo, manau galima pravesti tokią lygiagretę ir tarp tų, kas užsiėminėja tiesiojo kelio praktika, yra nemažai budistų, tiksliau yra nemažai tų, kas formaliai priklauso tam tikrai budizmo mokyklai.

- O tu pažįsti Lobsangą?

Vietoje atsakymo jis pažiūrėjo į mane taip, kad aš iš karto užsičiaupiau ir tik po kelių sekundžių atsigavau nuo jo žvilgsnio, kaip nuo gero smūgio į veidą, supratau, kad vėl uždaviau jokios reikšmės neturintį klausimą, klausimą, kuris atsirado tik dėl mano smalsumo.

- Kokias dar funkcijas turi ekspertas?

- Maja, tu kolekcionuoji informaciją?

Atrodo, mano pašnekovas nesiruošė nieko daugiau pasakoti, bet iš tikrųjų turėčiau pripažinti, kad mano susidomėjimas šia tema kažkoks labai abstraktus, juk pati aš...ką aš pati padariau šioje praktikoje? Nieko – visiškai nieko...

- Taip, tu teisus, vietoj to, kad susikaupčiau ties pačia praktika, aš tiesiog gaunu įspūdžius... reikia pradėti... man visą laiką atrodo, kad nepakanka informacijos, trūksta instrukcijų, bet iš tikrųjų kokių instrukcijų man dar reikia, kai ir taip jau viskas aišku! Man žinoma tai, kad, pavyzdžiui, dabar, aš jaučiu nerimą. Man taip pat žinoma tai, kas yra ramus pasitikėjimas savimi – patyriau jį daug kartu. Aš žinau, kad pirmas išvardintas suvokimas man yra nepageidautinas – tai yra aš nenoriu jo jausti. Aš žinau, kad antras suvokimas yra pageidautinas - aš noriu jį jausti... tai iš tikrųjų ko gi dar reikia? Kodėl aš pati sugalvoju visokias priežastis atsikalbinėjimui?

- Nes tu dar neturi įpročio daryti pastangas. Pradėk nuo suvokimų pakeitimo pastangų, ir palaipsniui šis įprotis pradės atsiradinėti. Tai galima daryti tiesiog dabar – turiu omenyje, kad tai galima daryti visada „tiesiog dabar“, tam nereikia jokių sąlygų, bet kokios sąlygos tinka, todėl tiesiojo kelio praktika ir yra tokia efektyvi, kad ją galima atlikinėti nuolatos, visada, visur.

- Aš pabandysiu... aš būtinai bandysiu.

Šiuo momentu aš prisiminiau pokalbį su jogos mokytoju Rišikeše. Būtų labai įdomu užduoti jam šiuos klausimus. Kaip jis į juos reaguotų? Ne tiek norėjosi patikrinti, kiek pamatyti, pajausti skirtumą tarp nuoširdumo ir melo.

- O tu kada nors jauti palaimą? Arba tuštumą?

Jo žvilgsnis nei sekundei nekrūptelėjo, nepabandė nuslysti į šalį arba į viršų, jis susimąstė kelioms sekundėms, bet tame nebuvo jokių nervingų „teisingo“ atsakymo paieškos požymių.

- Taip, aš patyriu šiuos išgyvenimus.

- Ir netgi dabar?

Vėl kelių sekundžių pauzė.

- Taip, netgi dabar.

- Apie ką tu susimąstai, kai aš tave klausiu, juk jeigu tu išgyveni tai tiesiog dabar, reiškia gali atsakyti iš karto, juk tu nepradėsi galvoti, jeigu aš paklausiu tave ar tu turi ranką? Į šį klausimą tu iš karto atsakysi.

Nusprendžiau iki galo užiminėti sąžiningo tyrinėtojo poziciją, nors ir supratau, kad bijau pamatyti jo veide nepasitenkinimo požymius. Bet nepasitenkinimo neatsirado, jo veidas liko ramus, skleidžiantis simpatiją ir rimtumą, jis visiškai nepagretino savo atsakymų, ir toliau prieš atsakydamas padarė kelių sekundžių pauzę.

- Atveju su ranka mes abu žinome, ką, kalbėdami apie „ranką“, mes turime omenyje. Atveju su palaima ir tuštuma viskas yra kitaip, visų pirmą, aš nežinau, ką tu turi omenyje sakydama šiuos žodžius, antrą, šitie išgyvenimai turi daugybę gradacijų, atspalvių, ir susimąstydamas, aš tiesiog parenku tokią atsakymo formą, kuri labiausiai tiktų tavo klausimui.

Pajutau tam tikrą pasisotinimą, netgi per didelį pasisotinimą šiuo pokalbiu, užsinorėjo grįžti į savo kupė ir atsigulti pamiegoti, tuo labiau, kad jau atėjo naktis. Pirmą kartą pas mane neatsirado spazmiškas noras griebti šį žmogų ir nepaleisti jo. Mane užpildė keistas pasitikėjimas, pasitikėjimas savaime, o ne kažkuo konkrečiu. Galbūt tai susiję su tuo, kad aš pirmą kartą labai aiškiai pamačiau, jog pati esu savo gyvenimo, savo būsenų kūrėju ir, kad nėra jokios prasmės griebtis už šių žmonių, nes pati esu visų įmanomo niūrumų kloaka. Pakanka to, kad tokie žmonės yra, o kai jau pašalinsiu visus savo supuvusius suvokimus, aš būtinai surasiu kelią pas šiuos žmones – nežinau dar kaip, bet tikrai surasiu.

- Tu irgi važiuoji į Varanasį? - nesinorėjo atsisveikinti, bet atsikelti ir be žodžių išeiti irgi buvo nepatogu.

- Ne, aš važiuoju toliau – į Bodhhają, ten aš susitiksiu su draugais ir tikiuosi mūsų susitikimas nepaskutinis.

- Aš irgi labai tikiuosi! Jeigu aš atvažiuosiu į Badhhają, kur galėsiu tave ten rasti?

- Paieškok kur nors aplink Bodhio medį – mes ten susitinkame ir gulime ant žolės.

- Žinai, ką norėčiau tau pasakyti? Tai, kad esi tu, tavo draugai, ši praktika ir ją praktikuojantys – šiuo momentu tai svarbiausias dalykas mano gyvenime.

Ši supratimas ką tik atėjo į mano galvą, užsinorėjo ištarti jį be jokio laukimo ir nerimo. Atsirado kažkokios pradžios pojūtis, kažko tikrai naujo, visiškai nesikertančio su senu gyvenimu pojūtis. Jaučiuosi kaip naujagimis, prieš kurį pagaliau atsivėrė didžiulis nepažįstamas pasaulis ir kol ėjau į savo kupė, su kiekvienu žingsniu stiprėjo žaismingas džiaugsmas, besiliejanti simpatija. Tikriausiai aš užsikrėčiau nuo jo? O gal tai jo dovana? Bet kokiu atveju, jutau tikrą, o ne padvisusiai sentimentalų dėkingumą, švelnumą, kuris sklido pro mane iš niekur į nieką ir žavesį, kerintį kiekviename judesyje.

 

<< Back

Forward >>