« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 27

Jokiame kitame pasaulio užpakalyje nesmirda taip, kaip Indijoje. Visada buvau labai jautri kvapas, kaip juslus gyvūnėlis. Metro, užkimšti maršrutiniai autobusai, liftai - mano uoslės kančių vietos: šis vyras šiandien ryte valgė kartų sūrį, o ši moteriškė išpylė ant savęs visą buteliuką pigių kvepalų, kaimynas iš kairės tikriausiai turi skrandžio ligas, o iš dešinės, matyt, juodas, kaip asfaltas, rūkorius... O naftalinu smirdantys pensininkai! Tai sukelia tikrą kapų siaubą. Nejaugi mano jautrumas kvapams dar labiau paaštrėjo? Vargu... bet vis dėlto anksčiau taip nebuvo. Gal tiesiog todėl, kad anksčiau nekirtau turistinių rajonų sienų, o tik iš vietos į vietą važinėjau užkimštuose autobusuose. O gal Indijos Himalajų rajonai daug švaresni, negu žemyninė dalis? Gal ten visas tas mėšlas užšąla?

Kvapai, sklindantys iš visur, neleido man ilgam atsitraukti nuo jų kilmės temos. Kvapai... ne, tai ne kvapai, tai smarvė, dvokas, nuodingi garai!

Dieve, kas gi gali taip dvokti? Net akys ašaroja! Įvairiausių mėšlo, nuodingų chemikalų, lavonų dvoko, tirštų dulkių ir išmetamųjų dujų mišinys – tuo mane sutinka Benareso pakraštys, kuriomis kaip tyčia traukinys velkasi labai, labai lėtai, tarsi mėgaudamasis kiekvienu šio krašto metru. Ir niekur nuo to nepasislėpsi... Gerklę peršti, esu iki ausų apnuodyta šiais nuodais, aš ne tik jau įkvepiu juos, bet ir iškvepiu. Kosulys, peršantis gerklę, - na jau ne, geriau susilaikyti ir nekosėti, nes kiaurai permirksiu visu šiuo šlykštumu. Labai neseniai Benareso pavadinimą pakeitė į Varanasi ir susidaro toks įspūdis, kad Indijoje nieko daugiau, išskyrus pavadinimų, negalima pakeisti.

Mano pakeleivės, dvi indiškos moterys priešais (tikriausiai motina ir dukra), tęsia savo pokalbį, kaip niekur nieko. Atrodo, jog užsičiaupti jos tiesiog negali, - sėdi turkiškai sukryžiavusios kojas, viena prieš kitą, kartais pataiso savo sari ant galvos ir be perstojo kalba, nutilo tik nakties miegui. Vienintelis judesys, kurį jos daro visiškai automatiškai – metrinio sari, kuris atrodo kaip skara ant galvos, pataisymas. Šiuolaikiškos indės nešioja taip vadinamus pandžabi, bet atsisakiusios sari, jos nesugebėjo atsisakyti šio įkyraus judesio (galbūt jis suteikia tam tikrą prasmę gyvenimui?) ir kas dešimt-penkiolika minučių, tai ant vienos, tai ant kitos peties užmeta nuolatos nuo tų pečių nukrentantį platų šaliką, kuris, tikriausia, nešiojamas tam, kad paslėptų pečius, kaklą bei krūtinę nuo svetimų akių.

Kur bebūtų indiškos moterys, ką jos bedarytų, jų šalikai nuolatos nukrenta nuo pečių, bet jos nuolatos juos pataiso, pataiso, negali būti be jų net namuose (!), kai skelbia, plauna grindis, ruošia maistą. Aš tikriausiai išprotėčiau nuo to, bet jos net nepastebi.

Traukinys padaro dar kelis trūktelėjimus ir pagaliau sustoja. Žiūriu pro užtamsintą langą, - tikrai, peronas. Į vagoną iš karto įlipa raudonai apsirengę indai, akimis nervingai ieškantys klientų. Tai nešikai ir aš esu jų gardus kąsnelis. Net penki stovi prie mano kupė, vienas kitą bando nustumti toliau alkūnėmis, bando pritraukti mano dėmesį, bet manęs jau nepaimsi tokiais triukais. Aš esu rami, šalta ir pasitikinti savimi. Nagi, vaikinai... pasitraukite, - gestu rodau, kad jie dingtų iš kelio ir išlipu į dujomis smirdantį (o koks gi jis galėtų dar būti) peroną.

Iš tikrųjų peronu tai galima pavadinti tik formaliai, - kai kuriems tai namas, kur jie miega, prausiasi, valgo, mąsto apie subtilius filosofinius Vedantos aspektus... na aš juokauju, žinoma, juokaujuJ - tiesiog visą savo gyvenimą voliojasi ant nudriskusių patiesalų, beprasmiškai spoksodami į stoties gyvenimą. Vos nepamiršau, juk jie čia dar ir šlapinasi, ir tuštinasi. Storos žiurkės, pelės su juokingai styrančiomis uodegomis, visų spalvų ir dydžių musės, nušiurę, kerpėti šunys, luošiai, elgetos, pelių dydžio tarakonai – viskas maišosi su nuodingu smogu ir ratų dardėjimu. Reikia kuo greičiau iš čia išsinešdinti...

Prie įėjimo į stotį – eilinis išbandymas – rikšų užpuolimas. Jie šaukia, maldaudami vapalioja, užstoja kelią, bėga man iš priekio, iš šono, iš nugaros, bando pažiūrėti į veidą, pagauti mano žvilgsnį, nori nors sekundei pajausti viltį. Aš žinau, ko man reikia. Aš žinau, kiek aš pasiruošusi sumokėti. Panašu į autotreningą – garsios mintys kartoja atmintinai išmoktas instrukcijas iš „Lonely Planet“. Nežengsiu nei žingsnio į šalį.

- Penkiasdešimt rupijų iki Šivala Gat.

- Štai ši mašina, ne, štai ta, mem, Šivala gat, penkiasdešimt rupijų, mem! - vienu balsu sušaukė susijaudinusi rikšu minia. Kažkas netgi jau tempia mane už kuprinės, nes bijo liesti kūną.

Tarp jų visų pasirenku liesą, neaukštą vaikėzą, kuris nerodo beprotiško aktyvumo, tarsi galvoja visai apie kažką kitą. Norėtųsi galvoti, kad yra įsimylėjęs arba ištikimas kažkokiai religijai. Linkteliu jam, rodydama, kad važiuosiu su juo.

- Kur tavo mašina?

Rodo pirštu į juodą vabalą su mažais ratukais, o visi kiti apdriskėliai, pralaimėję šioje loterijoje pasitraukia su nusivylusiomis fizionomijomis. Bet nespėjus man įlipti į mašiną, jie jau pamiršo apie mane ir savo nesėkmę, - toks jų gyvenimas, tokioje kovoje praeina visa diena. Niekada neatsitinka nieko naujo ir dvokas, pragariškomis proporcijomis sumaišytas su lipniu karščiu, jiems yra tiesiog įprastas, nepastebimas oras.

Mašinytė užsikuria su kurtinančiu triukšmu, pradeda labai kratyti ir netikėtai, su oriu, kaip Šumacherio iššūkiu, veržiasi į priekį – į chaotiško gatvės judėjimo maišalynę. Į mano mažą slėptuvę iš visų pusių įsiveržia karštas ir purvinas oras bei įkyrūs žvilgsniai... Atrodo, netoli važiuoti. Noriu greičiau išsimaudyti po šaltu dušu... Žiūrėti pro langą visai nesinori. Visi indiški miestai yra vienodai skurdūs ir bjaurūs, išskyrus turistinius rajonus ir vietas, kur randasi istoriniai paminklai. Jeigu nenori nereikalingo adrenalino kraujuje, tai Indija – nėra šalis, kur galima eksperimentuoti, čia reikia kruopščiai laikytis kelrodžio instrukcijų ir patarimų tų, kurie jau turi keliavimo šioje šalyje patirtį.

Štai ir šventas Benaresas. Kol kas nieko nesiskiria nuo bet kokio kito miestelio. Net neįsivaizduoju, kaip galima čia gyventi... Prisiminiau, kaip Maskvoje, vienos jogos pamokos metu kvailokas lektorius pasakė, kad turi svajonę - mesti viską ir apsigyventi Benareso ašrame, bet kol kas jo karma neleidžia jam netgi aplankyti Indijoje savo mokytoją. Tada, žinoma, jis man neatrodė kvailas ir žodžiai „Baranesas“, „Ašramas“, „Mokytojas“ sukeldavo nuojautos virpulį - kažkur Tai yra.

Šivos – induizmo mirties dievo – miestas, švento Gando krante, - čia susirenka tikintys seniai ir laukia savo mirties. Būti sudegintu Benarese, Gango krante, - tai, pagal jų įsivaizdavimus, - milijardų persikūnijimų taškas, karmos baigtis, susiliejimas su Šiva. Kaip visa tai paprasta... Nesvarbu, kaip tu išgyvenai savo gyvenimą, ką darei, ką jutai - neturi reikšmės niekas, išskyrus to, kad tavo kūną sudegino būtent čia. Kokiu infantiliu reikia būti, kad gyventum tokiais primityviais tikėjimais! O gal šitie tikėjimai būtent ir atsiranda kaip nacijai būdingos savybės?... Kiek gi galima važiuoti šiuo dvasią iškratančiu keliu?... Ne, induizmas man vienareikšmiškai nesimpatiškas, - kuo tiksliau matau jo apsireiškimo detales, tuo labiau jis man nepatinka. Varanasi aš ilgai neliksiu.

Na pagaliau! Pastatas, iš dalies panašus į europietišką pastatą, ir yra mano viešbutis. Lirinis pavadinimas „Sunrise Hotel“... purvo ir drėgmės daigai jau apaugo jį ir po dešimt metų jis susilės ekstazėje su akmeninėmis pamazgų džiunglėmis, kurias liežuvis neapsiverčia pavadinti miestu.

Viduje ta pati drėgmė ir specifinis kvapas, kuris prasideda dar Indijos oro uoste, ir įsigeria į viską, ką liečia indai. Mane sutinka plikagalvis vyriokas... su kraujuojančia burna! Kas su juo? Susidaro įspūdis, kad jo burna pilna kraujo, jis net normaliai kalbėti negali – mojuoja galva, žodžius taria šlykščiai gurguliuodamas (kur skambinti? policijai, greitajai?)... bet keista, nieko to nestebina, niekas nekreipia į jį jokio dėmesio! Velnias, dar vienas žmogus su tokia pat burna, išspjauna raudoną pliurę ant asfalto. Atsisuku, pykinimo priepuolis... Dar vienas išeina mane sutikti, tikriausiai jis yra viešbučio tarnautojas. Niekada nesuprasi, kaip čia atskirti tarnautoją nuo paprasto praeivio, visi vienodai purvini ir akys visų vienodos – stiklinės, lygiai tokios pat, kaip turi lėlės. Vyzdžių beveik nesimato... velnias, juk jie panašūs į vampyrus. Dar vėliau sužinojau, kad dauguma indų vartoja betelį – tai silpnas narkotikas, kurį čia galima legaliai nupirkti bet kokiam užkampyje. Visų Baraneso gatvių asfaltas ir daugelio namų sienos žmogaus ūgio aukštyje raudonuoja nuo seilių, apnuodytų beteliu. Šis miestas tiesiog skęsta betelyje ir tai puikiai matosi stiklinių akių atspindėjimuose!

Mano kambarys buvo labai prastas – purvinos sienos, pilka patalynė, pasiutęs ventiliatorius, akmeninės grindys, apdulkėjęs, judantis staliukas, nepatogi kėdė... Kambariukas, kuriame galima tik miegoti. Durys į balkoną, kaip ir medinės langinės, aklinai uždarytos. Ryžtingai laužau kliūtis link šviežio oro... o velnias, pamiršau kur randuosi... iš gatvės įsiveržia karštas, tvankus oras. Užkemšu viską atgal. Lieka tik džiaugtis, kad yra karštas vanduo ir netgi televizorių galima išsinuomoti už dolerį per dieną, nors jis man, ir už dyka nereikalingas. Pagaliau esu viena, santykinėje tylumoje, izoliuota nuo išorinio pasaulio prievartos.

Įdomu, kam jie daro langus iš kambarių į koridorių?... Ir pabandyk dabar uždaryti šį langą... o jeigu trenkčiau alkūne per langine... Štai taip geriau... Ir kodėl gi aš galvoju apie visokias nesąmones? O kur dėtis? Kartais mano mintys truputį nusiramina, o kartais tiesiog eina iš proto, ir tada mirguliuojanti pilkuma uždengia viską. Jaučiuosi kaip skardinė, pririšta prie katino uodegos – mintys laksto, o aš lekiu joms iš paskos ir taršku į asfaltą taip, kad net ausys skauda... Ši pilkuma panaši į fizinį nuovargį, - įtempi raumenį, norėdama pajudėti, o jis iš karto atsipalaiduoja... Bet didžiausiais siaubas tame, kad šioje pilkoje būsenoje yra „savo grožis“, aš jaučiu malonumą nuo to, kad darausi tam tikru supuvusiu kisieliumi. Pabandžiau įsivaizduoti, kad tiesiog dabar galima paspausti mygtuką ir pradėti jausti žvalumą, susikaupimą... Siaubas!!! Netgi esant tokiam variantui AŠ NENORIU jokių pasikeitimų. Taigi nenoriu aš nieko keisti... ir noriu, ir nenoriu, ir niekas neišeina būtent todėl... todėl ir atsiranda nepasitenkinimas, kad verčiu save daryti tai, ko nenoriu. Ne, ne taip – kai verti save daryti tai, ką nori, ir tuo pačiu tai, ko nenori. Kažkokia nesąmonė... Kaip gali būti taip, kad aš pati renkuosi bukumą vietoj susikaupimo? Ir ką reiškia „noriu“ ir „nenoriu“ tuo pačiu? To negali būti, vėl aš kažko kažkur nesuprantu, kažkur klystu savo samprotavimuose. Kaip gi čia įsitaisyti patogiau... Jeigu šį staliuką pristumčiau prie lovos... padėčiau ant jo užrašų knygelę - išeina kažkas panašaus į darbo kabinetą kalėjime su patogumais – o kas, visai netgi neblogai! Iš pradžių atsiranda apkūnios namų šeimininkės siaubas – kaip galima TOKIOSE sąlygose gyventi, tyrinėti, rašyti kažką, o jeigu pažiūrėčiau blaiviai ir nešališkai... labai netgi tinkamos sąlygos – niekas netrukdo, galima visiškai susikaupti ties savo darbu. Na jau tikrai nesitikėjau pajausti malonumą nuo kalėjimo sąlygųJ Gerai, grįžtu atgal – ką gi aš dabar patyriu? Noriu keisti savo būseną, ar ne? Netgi ne, ne taip. „Keisti“ – tai jau kažkas aktyvaus, tai kol kas netinkamas klausimas. Ar aš norėčiau, kad paspaudus mygtuką, pilkuma savaime dingtų? Nenoriu. Na gi ne, noriu! Ir tuo pačiu nenoriu. Kas čia vyksta... kažkoks idiotizmas! Negaliu apsispręsti - ko aš tiesiog dabar noriu? Kaip gi aš susigaudysiu sudėtingesnėse klausimuose, jeigu negaliu suprasti tokio paprasto dalyko! Tai aš noriu ar nenoriu?! Noriu. Ne, nenoriu. Ne, noriu. To negali būti... O kodėl aš taip manau... kodėl aš manau, kad to negali būti? Atrodo aš radau rupūžę, kuri trukdo man gyventi... – tai būtent šis „negali būti“. Kodėl aš užsispyriau, kad to „negali būti“. Reikia turėti drąsą pripažinti faktus, o faktas yra tai, kad aš noriu ir nenoriu vienu laiku. Bet juk tada išeina keistas dalykas – jeigu tiesiog dabar aš noriu, tai kas tiesiog dabar nenori? O jeigu aš iš tikrųjų nenoriu – tada kas tuo momentu nori? Kas nori? Kas nenori? Šis klausimas jau daug įdomesnis... Kas? O kas yra „kas“?... jo... aklavietė. Vėl aklavietė. Gerai, lieka tik vėl grįžti prie to, ką aš dabar suvokiu. Faktas lieka - vienu laiku yra du suvokimai - nepriklausomai nuo to, kas yra „kas“. Ir išeina... išeina svarstyklės, kas kur persvers – tas ir bus. O kas būtent mane stebina? Štai dabar aš noriu nueiti pasisioti, nueiti prie Gango ir toliau sėdėti, ir galvoti. Juk visą laiką taip yra, nuolatos yra keli norai ir galų gale įvyksta tai, kas iš šių jėgų yra stipriausias - jeigu žuvytė, vėžys ir lydeka traukia mano geldą įvairiomis kryptimis su įvairia jėga, tai visiškai aišku kas atsitiks. Taigi klausimas turi būti toks – ar galima sustiprinti vieną norą ir nusilpninti kitą? O!... visa tai tikras košmarasJ)

Kažkas beldžiasi į duris – kas ten dar? Pasas? A, pasas... vėliau, juk pasakiau vėliau! Pati atnešiu savo pasą, tik vėliau, taip, atnešiu į recepciją, aš žinau, taip...

Gerai, taigi, tiesiog dabar yra keli norai. Štai dar vienas prisidėjo – nunešti pasą į recepciją. Kiekvienas noras atsiranda ne šiaip sau. Pasisioti norisi todėl, kad šlapimo pūslė jau spaudžia smegenis – nuo šio pojūčio niekur nepabėgsi, jis atkakliai tempia mane į tualetą. Tiksliau, aš suprantu, kad nuėjus į tualetą, aš atsikratysiu šio pojūčio... na čia viskas aišku. Prie Gango aš noriu nueiti, nes noriu įspūdžių, mane varo smalsumas, bet ir ne tik, žinoma, yra nuobodulis, juk jeigu nebūtų nuobodu, nebūtų šio karštligiško noro nueiti pažiūrėti. Žinau skirtumą tarp džiaugsmingų ramių norų ir spazmiškų, griebiančių, kurių netgi nepavadinsi norais. Būtent šis ir yra spazmiškas, nes aplinkui nėra įprastinio suvokimų rinkinio – yra tik plikos sienos ir aš su savo dienoraščiu. Dar yra noras nunešti pasą - jį diktuoja man nepatogumas - kad esą mane ten laukia... ir žinoma tai kvailystė, nes niekas manęs ten nelaukia, jie išvis niekada nieko nelaukia, plaukioja beformėje betelio substancijoje, bet vis tiek jaučiu nerimą – įprotis, mane to išmokino... Ir yra noras išspręsti šį klausimą – „kas gi nori“. Šis noras labiausiai gyvas – lydimas nuojautos, įdomumo, aš gaunu tikrą malonumą nuo savo nerangių pastangų.

Gerai, klausimą „kas gi nori“ aš kol kas palieku – vis tiek neturiu supratimo, kaip į jį atsakyti, nors prieštaravimas yra akivaizdus – jeigu „aš“ noriu vieną, kaip gi „aš“ tuo pačiu momentu galiu norėti kitą? Arba tai tiesiog dėmesio persijungimas tarp norų? Juk aš galiu matyti ir stalą, ir užrašų knygelę, ir sienas vienu laiku – aš žinau, kad kažkas atliko eksperimentą: prie vyzdžių priklijavo jutiklį, atspindintį lazerio spindulį, ir kai žmogus tiesiog „žiūrėjo į stalą“, „tuo pačiu“ matydamas visus daiktus, jo vyzdis, kaip pasirodė, darė daugybę mikroskopinių judesių - su dideliu greičiu žvilgsnis skanavo erdvę, patenkančią į regėjimo lauką, ir todėl mums atrodo, kad mes visą tai matome vienu lauku. Tikriausiai tas pats ir su norais bei kitais dalykais – vienu metu galvoti apie du dalykus, matyti kambarį, norėti tą ar kitą dalyką – tai tiesiog perjungti dėmesį nuo vieno į kitą. Na gerai, pagaliau šis išaiškinimas gali būti teisingas, arba dalinai teisingas, o gal ir išvis klaidingas, na ir velniai griebtų - man nereikia paaiškinimų, man reikia kažko kito. Kaip sustiprinti vieną norą, kad jis persvertų visus kitus?

Kaip sustiprinti... o „kas“ tai darys? O!... o juk tai turi būtent kažkas daryti. „Kažkas“, o „kas“? „AŠ“? O kas yra „aš“? Ir kodėl šis „aš“ stiprins būtent šį norą? O kaip? Vėl aklavietė.

Pabandysiu nors kažką pakeisti mechaniškai - keičiu pozą, ištiesinu nugarą, darau kitą veido išraišką ir kuo ilgiau taip sėdžiu, tuo didesnį diskomfortą jaučiu. Lova traukia, vilioja pagalvė, sienelė, į kurią galima atsiremti... Pritraukė. Dabar jau jokia jėga neprivers manęs atsikleti, noriu pagulėti. Tik negalima daugiau galvoti apie tai, kas atsitiko, kitaip negalėsiu ramiai gulėti. Kova su pilkuma pralaimėta, ji mane apsupo, prarijo, bandė ištirpdinti mane visą be jokio likučio savo purvinai-matinėje užmarštyje. Įsidurti ir užsimiršti... pilkuma – galingiausias narkotikas.

Daug kartų buvau pastebėjus, kad kai patenku į naują vietą, tai pirmas dvi dienas nauji įspūdžiai taip stipriai mane apkurtina, kad tam laikui nustoju visiškai egzistuoti, - nelieka nei įprastinių norų, nei emocijų, nei netgi pojūčių, - pilka tuštuma, abejingumas, spazmiškas įspūdžių griebimas, daugiau, dar daugiau. Paskui pasitenkinimas nuo įspūdžių pradeda mažėti, keičiasi į nuovargį, norą pailsėti, pabūti su savimi vienumoje ir lygiagrečiai aš pradedu atgyti, grįžta norai, susidomėjimas gyvenimu. Įdomu, su kuo tai susiję? Tai panašu į apsinuodijimą... Pirmomis dienomis dėmesys tiesiog plėšiasi į dalis nepaisant mano norų. Mano... O kas gi daugiau nori įspūdžių? Vėl ta pati nesąmonė... Aš turiu žinoti, kur esu, todėl ir spoksau į viską, nors būtų tiksliau pasakyti, kad tai ne aš spoksau į kažką, o mano žvilgsnis prilimpa prie kiekvienos detalės, mintys be perstojo apčiulpia pamatytą, kaip vorai, labai greitai pina voratinklį, - taip sudaromas naujos vietos vaizdas. Visiškai nesurantoma, kaip galima tam pasipriešinti. O jeigu nesidairyčiau aplinkui? ... Tarytum pažvelgiau į bedugnę... Įsivaizduoju, kaip patenku į naują vietą ir nesidairau aplinkui, nežinau, koks aplinkui pasaulis. Štai bent tau! Prisiliečiu prie kažko... Pažvelgiu už pasaulio paveiksliuko, o ten – negailestinga, audrojanti stichija, sutrinanti į dulkes viską, netgi tai, kas vos, vos prie jos prisiliečia.

... Nenoriu daugiau gulėti. Tai „aš“ nenoriu daugiau gulėti ar „kažkas kitas“ nenori? Jeigu „kažkas kitas“ – tai kur esu „aš“ ir kaip tas „aš“ gali kažką įtakoti? Užkniso jau mane šis klausimas! „Mane“? „Kas“ „mane“ užkniso? Jo... juk taip ir stogas gali pavažiuotiJ Dar tik dvi valandos, pats įkarštis, gal pasivaikščioti pakrante? Subjektas recepcijoje (kas tai išvis – tarnautojas ar atsitiktinis praeivis – velnias žino...) pradeda pilti žodžių srautus, esą man labai pasisekė, nes rytoj čia bus šventė ir, kad tai geriausias laikas užsisakyti rytinę kelionę valtimi, o paskui pasivaikščioti musulmoniškais kvartalais, ir pažiūrėti, kaip jie rankomis daro šilką.

- Rytoj ryte Jus galėsite pamatyti, kiek daug žmonių vos prašvitus ateina prie Gango kranto, norėdami išsimaudyti šventam vandenyje, pasimelsti, atnešti dovanas upei. Ir tik rytoj, vienai dienai, šilko meistrai atidarys savo dirbtuvių langus pašaliniams stebėtojams, kas yra labai įdomus reginys. Jus galėsite padaryti retas nuotraukas... Reiškia rytoj penktą ryte aš lauksiu Jus čia.

Puiku! Gausiu daugybę įspūdžių. Ką gi ten bamba mano galvoje? Nepasiduoti hipnozei ir netikėti pažadais? Na gerai jau, nusibos - grįšiu namo. Vėliau įsitikinau tuo, kad šią kalbą jis sakė visiems naujai atvykusiems – turėjau galimybę stebėti tai savo akimis, be to, darė jis tai be jokios gėdos, nekreipdamas dėmesio į tai, kad aš dalyvauju šiame cirke.

 

<< Back

Forward >>