« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 28


Benaresas – Indijos šilko pramonės centras ir KIEKVIENAS praeivis, besikreipiantis į tave gatvėje, greičiausiai yra šilko agentas. Jie vilioja į savo krautuves įvairiausiais būdais – pyragaičių pardavėjas, tarsi tarp kitko, pakvies tave užeiti už kampo, rikša – tas jau šimtas procentų, pasiūlys užsukti į krautuvę, o jeigu ir pamirš pasiūlyti, tai tiesiog atvažiuos, ir sustos prie pat įėjimo, esą žiūrėk, gal užeitum? Tarnautojas recepcijoje... valytoja koridoriuje... tiesiog visi užsikrėtę šilko virusu. Kiekvienas Varanasi gyventojas – antraeilėse pareigose dirba šilko agentu. Bet koks sutiktas žmogus nešioja savyje šį užkratą. Būdavo, kalbu apie kažką su žmogumi, praeina maždaug dešimt-dvidešimt minučių ir jo akys staigiai sužiba, užsidega velniška ugnimi, suaštrėja nosis, elgsena tampa plėšrūniškai-meilikaujanti, veide atsiranda Džakondos šypsena... viskas aišku, virusas aktyvavosi, aptemdė smegenis, trenkė per kepenis – žmogaus daugiau nėra – jo vietoje šilko agentas. Tu gali klaidžioti siaurų, gudriai supintų gatvių labirintais ir netikėtai tarsi iš po žemės iššoks draugiškas indas, kuris prisekinėdamas įtikins, kad nieko iš tavęs nenori, kad su džiaugsmu, ir netgi nemokamai parodys tau kelią, ir jeigu tu nieko prieš, galėsi netgi užeiti pas jį į svečius - jo namas kaip tik čia pat, už kampo, ten jo šeima galės tau papasakoti daug įdomaus apie Indiją, išgersi arbatos... Romantika! Už kampo, žinoma, bus pirma pasitaikiusi šilko dirbtuvė, kurios šeimininkas ir agentas supranta vienas kitą be žodžių, todėl akimirksniu suvaidinama meili „giminaičių“ susitikimo scena, visi renkasi gerti arbatos čia pat, ant kilimų, štai patogios pagalvės, štai dar... prašau... jo, Indija, jo, Europa, jo... daug kastų, šventas miestas, karma, kultūra... štai žmona, štai vaikai... o štai mes čia šilką gaminame, taip, bet čia tik tarp kitko, taip... valtimi Gangu ankstyvą rytą, tai labai gražu... štai šilkas, gražus, ane...? Ir štai... o yra dar gražesnis, tai rankų darbas, tarp kitko. Ir toliau skamba tylus klausymas – „parodyti“? Ir žvilgsnis - lengvai žvairas. „Parodyti“? Mes tiesiog parodysime, juk tai įdomu... „parodyti“? Tu neapsisprendęs patrauki pečiais. AK PARODYTI!! Švilpesys, dardėsis, kojų trypsėjimas – iš kažkur iš aukšto atsiranda trys berniukai, kiekvienas, kaip raganosis, neša ant savęs pusę tonos šilko rulonų. Atnešė - numetė – ir bėga toliau į viršų atnešti kitus. Nespėjus atsikosėti nuo arbatos, kuri pateko į ne tą gerklę, matai aplinkui jau šilko KALNUS, penkis žmones, kurie kartoja monotoniškus užkalbėjimus „tik pažiūrėk, tik pažiūrėk, nebūtinai reikia pirkti, tik pažiūrėk“, išvynioja prieš tave įvairiausių raštų audinius. „Žmoną“ ir „vaikus“ nuo šilkinių būrių, keliamų įgudusiomis rankomis, nupučia vėjai, o šeimininkas iškilmingai atsisėda virš visų šių apeigų, dėmesingai žiūri tau į akis ir svarsto, kiek galima iš tavęs ištraukti? Štai šis šalikas – tik penkios rupijos... bet juk iš tikrųjų pigu, pas mus dešimt, o gal ir daugiau kartų brangiau... o štai šis užtiesalas - trys tūkstančiai rupijų... dėmesingas žvilgsnis - aga, nuo žodžių „trys tūkstančiai“ nėra šoko, labai gerai, slaptas ženklas padėjėjams – nauji raštų debesiai patiesiami – o štai tai rankų darbas, labai brangu, dvidešimt tūkstančių rupijų, bet Europoje tai kainuoja dešimt tūkstančių dolerių... aga, kliento žvilgsnis susidrumstė, reiškia grįžtame prie to, kas pigiau kainuoja... Subtilus darbas! Jie yra savo darbo meistrai. Šilko dirbtuves geriau aplenk kaip baisiausią pelkę – iš ten net briedžiai neišsikapsto. Bėk nuo jų, kaip nuo maro - geriausiu atveju prarasi dvi gyvenimo valandas, blogiausiu – išeisi apvyniotas šilku ir su tuščiomis kišenėmis.

Dar nespėjau prieiti prie krantinės, o jau krūpteliu kaip įgelta nuo žodžių „šilkas“, kuris sklinda iš visų pusių, iš visų kampų ir plyšių... Purvinų ir energingų vaikų, nuo septynių iki dešimties metų, būrys išsiveržia iš už kampo, ir pamatęs mane tiesios išprotėja. Šaukia, griebia už rankų, bando užšokti man ant nugaros, čiupinėja plaukus. Vienas vaikėzas įsikabino man į ranką, rodo į laikrodį ir jau penktą kartą riekia „padovanok man savo laikrodį, padovanok man savo laikrodį“. Pasipiktinusi numetu nuo savęs šiuos utėlėtus kibius gyvūnėlius... Tai akinius, padovanok man savo akinius, padovanok man akinius. NO!!! Šaukiu visa gerkle, bet išskyrus įkyraus vaikų juoko ir kelių smalsių snukių, išlindusių pro langus, niekas neįvyksta. Jaučiu, šitie maži zombiai vėl pradės lįsti, nutrūkstu nuo vietos ir praktiškai bėgu, jie pašokdami bėga man iš paskos, šaukia, kažko reikalauja – tušinuko, laikrodžio, akinių, rupijų, šokolado... Jus atstosite pagaliau nuo manęs??!! Treptelėjau koja, padariau rustų veidą, norėjau griebti kurį nors, trenkti profilaktiškai į sprandą, bet jie visi tokie purvini, kad netgi šalia būti baisu, o ką jau kalbėti apie tai, kad turėčiau prie jų prisiliesti... O, štai jis, likimo palankumas, - užsienietis! Beje, jo veidas atrodo nemažiau pasimetęs ir išsigandęs, negu mano. Pamatė mane, atgijo – pamatė išgelbėjimą, na jau tikrai... O juk viešbutyje man pasakė, kad iki krantinės apie penkios minutės kelio ir labai paprasta rasti... Įdomu, kiek laiko jis jau čia klaidžioja? Sprendžiant pagal sunerimusią grimasą veide – nemažai.

- Hello, tu žinai, kaip nueiti iki krantinės?

Įtemptai nusijuokė.

- Žinau, o tu žinai, kaip iš čia išeiti?

- Manau, kad žinauJ)). Žiūrėk, aš ėjau štai taip, - pradėjau aiškinti, kur pasukau, kuo orientuotis. Jis savo ruožtu parodė kelią link upės ir atgavę viltis, išsiskiriame.

Legendinė Baraneso krantinė... Nieko sau, kokie čia šunys! Tai ne šunys, tai didžiulės žiurkės! Visi jie panašūs į sulysusius bulterjerus, - pliki, apkerpėti, ligoti... Brrrrr... Iki šio momento galvojau, kad man patinka visi gyvūnėliai, bet šitie šuniukai...

Ilgiausi, akmeniniai laiptai leidžiasi iki pat vandens, lengvos ir plačios bangos ant apatinių laiptelių tingiai ištaško plastikinius butelius, suyrusius skudurus, ritualinių gėlių, mėšlo ir dar kažko, kam neįmanoma parinkti pavadinimo, krūvas. Nusileidžiu arčiau vandens, - jis toks purvinas, kad netgi pirštą baisu ten įkišti... Plumpt! To negali būti! Kažkoks vaikėzas su galva įšoko į vandenį, dar vienas ir dar vienas. Kaip gi čia galima maudytis? Pliuškenasi, taškosi, žvengia, tarsi niekur nieko, mėtosi tuo mėšlu, kurio pilna visoje kranto linijoje. Ir tai ne kokie nors skurdžiai - tai paprasti kiemo vaikinai.

Dešimti metrų nuo čia, kelios moterys stovi iki kelių vandenyje ir, matyt, skelbia skalbinius. Iš pradžių jos gerai padaužo juos į didelius akmenis, muiluoja ir ištiesusios ant tų pačių akmenų trina šiurkščiais šepečiais, paskui skalauja upėje, palikdamos aplink didelius, baltus muilo ežerus. Laiptai aukščiau iškloti švariais (???) skalbiniais – penki metriniais sari, užtiesalų, paklodžių audiniais... – džiūna po karšta saule.

Krantinė tęsiasi kelis kilometrus, dingsta kažkur pilkai mėlynoje migloje. Čia nėra švaraus oro, tik ketvirto ar penkto aukšto lygyje galima įkvėpti be pykinimo priepuolio atsiradimo, todėl ir baigiasi horizontas labai greitai – viskas matoma ne daugiau negu du-trys kilometrai. Karšta. Kvepia pigiais smilkalais, karvės mėšlu ir šlapimu (žmogaus) - tualetas čia bet kur, bet kokia vieta, tiesiai ant kranto, kur vaikšto turistai ir vietinė liaudis. Jeigu vyras kukliai pasitraukė pora metrų į šalį, nusisuko ir šlapinasi į sieną, visiems tai suvokiama taip, tarsi jis nuėjo į tualetą. Moterys elgiasi truputį kukliau, bet irgi ne visą laiką – ypač kai sutemsta, galima pamatyti kelias pritūpusias moteris besituštinančias tiesiai į Gangą. Nelygi, žemai augančių džiunglių linija, tolimam kitam krante, atrodo kažkuo pusiau realiu šitame Indijos miraže. Net neįmanoma įsivaizduoti, kad kažkur gali būti tyli, švari vietelė, šviežias oras...

Įvairių spalvų šventyklos, purvini ir pusiau supuvę dvarai, gyvenamieji namai, chaotiškai pastatyti vienas ant kito, susilieja į vieną penkių šimtmečių monolitą, nors kas juos skaičiavo, šiuos šimtmečius.... čia iš vis nėra laiko. Niekaip negaliu suvokti aplinkos, kaip realaus gyvenimo, - gigantiška dekoracija, kurioje negali gyventi žmonės... Nejaugi kažkam TAI yra vienintelė realybė? Iš vidaus mane palaižė neaiškus jaudulys... Likimo kaprizas, juk ir aš galėjau čia gimti. Kodėl aš gimiau būtent ten, kur gimiau? Kodėl iš milijardų įmanomų įsikūnijimų įvyko būtent tai? Kaip tai įvyko?... Lukštas amžinybės sūkuriuose, lapelis, pakeltas uragano, lašas, išmestas vandenyno... Kažkada stichija sunaikins visą tai, kas dabar vadinasi „aš“, jeigu nespėsiu pagauti jos už uodegos ir suspausti savo kumščiuose.

... Šavala gat, Tulsi gat, Reva gat, Gangamachal gat, Badaini gat... – jų čia dešimtys, jeigu ne šimtai, visa krantinė padalinta į „gatus“, nepastebimai pereinančius vienas į kitą. Užsidega laidotuvių laužai, metantys savo ugnies atvaizdus į Gangą, skendusį saulėlydyje. Vienas po kitos žingsniuoja procesijos. Ant bambukinių neštuvų neša mirusius kūnus, suvyniotus į raudoną su auksiniais kutais audinį. Neštuvus padeda upėje, kruopščiai nuplauna lavonus šventu vandeniu. Nei ašarų, nei klyksmų, netgi jokios kentėjimo išraiškos veide. Varanasi kasdienybė – sūnus ilga rykšte maišo anglis lauže, kuris surija jo tėvo kūną... Šalia guli malkų krūvos. Mirtis jau čia pat, laukia tuos, kurie dar gyvi, kuriam tik rytoj nupirks vainiką... Turistai su išbalusiais niūriais veidas sėdi ant Charisčandra laiptų ir spokso į ugnį.

Prieinu taip arti, kad pradeda jaustis karštis sumaišytas su šleikščių smilkalų dūmais. Liepsnoje aiškiai išryškėja kojos, galva... O keli metrai toliau – visiškai mažas laužas, didesniam neužteko pinigų ir visas kūnas jame netilpo. Todėl iš pradžių sudega vidurinė dalis, o dabar giminaičiai sudeda į ugnį galvą su pečiais ir kojas... tarp laužų laksto vaikai, žaidžia liestines... truputį toliau moteris, stovėdama iki juosmens upėje, kurioje jau plaukioja vainikai ir laužų pelenai, maudo savo vienerių metukų vaiką... muzika iš tolimesnių švenčių atsklinda pro gatvių ir tarpuvarčių labirintus... šunys su žiurkių išsišiepimais zujoja krantu, ieškodami kaulų ir mėsos likučių... Bliamba, tikrai, štai tas padaras griaužia apdegusį žmogaus sąnarį. Gyvenimas ir mirtis susimaišė pragariškomis proporcijomis, nuo manęs nukrito visi šarvai, leidžiantys tikėti, kad yra kažkoks stabilumas, kažkokia apsauga, garantija, kad aš nemirsiu šiandien arba rytoj. Atsivėrusi kriauklė... mirtis gali įgelti bet kokiu momentu, ji neturi jokių kliūčių, niekas nėra jos kliūtimi - štai tikras gyvenimo šeimininkas, nuo kurio pokštų priklauso kiekviena ateinanti sekundė. Kuo aš galiu pasipriešinti jai? Kuo, išskyrus įžūlaus iššūkio, išskyrus keisto veržimosi link laisvės, į kurį įdėsiu visą savo egzistenciją?

Žinau, kad fotografuoti laidotuvių laužus griežtai draudžiama, apie tai visur perspėjama, o gal leis? Stovėdama ant neaukšto balkono, pakibusio tiesiai virš laužo, klausiu žmogaus, kuris maišė kaulus lauže: „Galima padarysiu nors vieną nuotrauką“? Akimirką pagalvojęs, jis netikėtai linkteli galva: „Galima“. Štai ir puiku! Išsitraukiu fotoaparatą nudžiugusi, kad gausiu retas nuotraukas... nutaikau... Sprigt! Dar kartą... O velnias! Klyksmai, triukšmas, pirštais rodantys į mane šaukiantys snukiai. Iš karto iš kelių pusių atbėga rankomis mojuojantys ir rėkiantys indai. Vos spėju paslėpti fotoaparatą į kuprinę.

- Tai uždrausta!!! Čia uždrausta fotografuoti!!! Mokėk tūkstantį dolerių už taisyklių pažeidimą!!! Atiduok juostelę!!! Policija!!!

Tokios reakcijos priblokšta stoviu, išsižiojus, prisispaudus prie laužų karščio sušildytų turėklų. Atrodo, kad mane tuoj sudraskys į gabalus, kaip gyvūnai savo grobį. Jie akivaizdžiai nenusiteikę pasitraukti ir paleisti manęs. Žiūriu su viltimi į turistus, sėdinčius ant laiptų. Jokios reakcijos! Štai taip... pamoka ateičiai – jeigu kas nors atsitiks, niekas nepadės. Sėdi, bailios žiurkės, kiekvienas tik už save.

Mažas, liesas indas su judriomis akimis, apsirengęs baltais, padėvėtais rūbais, panašus į asurą išnirusį iš mirties žiogių. Sprendžiant pagal liaudies reakciją jis čia svarbiausias. Griežtai žiūri į mane, prokuroro tonas:

- Ar nežinai, kad čia griežtai draudžiama fotografuoti?

- Ne, pirmą kartą girdžiu!

- Netiesa, apie tai rašoma kiekviename kelrodyje. Tu turi kelrodį?

- Turiu.

- Duok čia.

Išsitraukiu iš kuprinės Lonely Planet ir paduodu jam. Jis labai pasitikintis savimi ir man tai nepatinka. Kol jis varto puslapius, aš galvoju, kaip toliau išsisukinėti. Pasirodė, indai ne tokie jau ir taikūs... išsišiepę snukiai, laukiniai žvilgsniai. Na kas ten... rado... štai.... Charisčandra gat – kiša man į veidą - skaityk!

Tempiu laiką, pradedu skaityti balsu. Prieinu prie teksto lentelėje, tikriausiai būtent čia ir parašyta, bliamba, labiausiai matomoje vietoje, lentelėje... neišsisuksi... velnias žino, ką daryti... Wou!!.. Lentelėje parašyta, kad reikia būti atsargiu su klaidžiojančiais sadhu. Tarp jų pasitaiko persirengėliai plėšikai, plėšiantys turistus, o kartais netgi žudantys. Apie draudimą fotografuoti nėra nei žodžio! Netikiu savo sėkme, perbėgu žvilgsniu dar kartą - nėra! Su įžeistu žvilgsniu kišu jam savo kelrodį atgal, irgi į nosį, - imk, žiūrėk, čia nieko apie tai neparašyta. Netiki savo akimis, spokso. Apstulbęs.

- Bet visuose kituose...

- O aš neturiu visų kitų, visi žino, kad Lonely Planet geriausias!

Viskas, laimėjau. Jaučiu, kad jo pasiryžimas dingo, jis netgi truputį pasimetė. Šelmiškai man pamirksėjęs, greitai nuramino siautėjančius tiesos gynėjus ir gudriai mane iš ten išvedė.

- Aš – Džaj. Aš čia svarbiausias. Einame štai ten pasėdėsime, - parodė į nedidelę aikštelę, pakibusią tiesiai virš laužų.

Siaurais laiptais kylame aukštyn, ištraukiu iš kuprinės patiesalą ir atsisėdu šalia jo, atsirėmusi į sieną.

- Tu iš tikrųjų nežinojai, kad čia negalima fotografuoti?

- Aš čia pirmą dieną. Jeigu žinočiau, nepažeidinėčiau taisyklių.

Tai parašyta kiekviename kelrodyje... – Sako beveik tyliai ir iš karto linkteli, - jo, jo, tavo neparašyta... Bet argi tu pati nesupranti, kad niekam nepatiktų, jeigu iš jo mirusio giminaičio darytų muziejinį eksponatą. Įsivaizduok, kad mirė tavo mama (iš karto kažkodėl palengvėjo) ir netikėtai ateina nepažįstamas žmogus, ir pradeda fotografuoti jos kūną... Supranti?

- Na žinomam, suprantu. Buvau neteisi, bet mane šokiravo tai, ką pamačiau, todėl ir nesusilaikiau nenupaveiksluodama... aš esu žurnalistė.

- Taip? Na jeigu tu turėtum leidimą, tai nebūtų jokių problemų. Turi leidimą?

- Ne.

- Reiškia negalima. Gerai, kad viskas nesibaigė policijos iškvietimu, tada jau tikrai turėtum mokėti baudą... Laiku aš tave išgelbėjau.

Būgštaujant žvilgtelėjau į jį, - atrodo, tai buvo užuomina, kad turėčiau jam atsidėkoti. Džaj pagavo mano žvilgsnį.

- Ne, tu mane neteisingai supratai, man nereikalingi tavo pinigai, aš šiaip sau nusprendžiau tau padėti. Tuo labiau, kad man tai nesunku – juk tai mano biznis. Mano šeima tuo užsiėminėja jau kelis amžius.

- Ir tau tai patinka?

- Žinoma. Tai geras darbas. Patikimas uždarbis.

- Tai jau tikrai, - mane lengvai nukratė nuo tokio artimo santykio mirčiai, bet jis kalbėjo apie savo darbą kaip apie oro balionėlių pardavinėjimą.

- Juk tu žinai, kad Indijoje žmonės suskirstyti į kastas? Yra labai, labai daug kastų, netgi nežinau kiek tiksliai. Mano šeima priklauso vienai iš vargingiausių kastų, todėl mes negalime užsiėminėti kitu darbu, mes turime daryti būtent tai – pardavinėti malkas, ugnį ir deginimo vietas.

- Ugnį?

- Taip, vėliau tau parodysiu, tai šalia – tam, kad užkurtum laužą, negalima naudoti degtukų arba žiebtuvėlių, reikia būtinai paimti ugnį pas Šivą, kitu atveju viskas bus neteisingai.

- Kokia prasme?

- Miręs nenukeliaus pas Šivą. Tu ir to nežinai?

- Taip, žinau, bet man tai nesuprantama. Reiškia, tu gali būti, pavyzdžiui, bet kokiu niekšu, žudiku, bet jeigu tave sudegins čia, tu pateksi pas dievą.

Sumišo. Nenori matyti šio prieštaravimo, Atsakinėja kažką neaiškaus. Tiek to, papasakok apie ką nors kitą.

- Ne visada kūnus sudegina. Nedegina musulmonų, nėščių, sadhu, gyvatės įkastų, sergančių raupais ir savižudžių.

- Juos laidoja?

- Ne, juos tiesiog meta į upę.

- ???

- Kas tave stebina?

- Mačiau, kad žmonės joje maudosi ir skalbia skalbinius... Mačiau netgi, kad viena moteris maudė ten savo mažą vaiką.

- Gangas – mūsų visų motina. Kiekvieną rytą aš įeinu į ją ir padaręs kelis gurkšnius atlieku pudžą, tūkstančiai žmonių daro tą patį ir štai dabar man jau keturiasdešimt metų, ir per tą laiką dar NIEKADA niekas neatsitiko. Gangas dieviškas, Jame negali būti jokio purvo.

- Džaj, gal vis dėlto žmonės ir serga, bet bijo pagalvoti, kad tai gali būti dėl Gango vandens?

- Tu nesupranti...

- Bet juk čia visą laiką kažkas serga! Tai kodėl gi ne dėl vandens? Skaičiau, kad joje trys tūkstančiai kartų daugiau įvairių bakterijų negu bet kokioje Europos miesto upėje.

- Gal ir taip, bet tai neturi jokios reikšmės. Gangas – tai ne upė, tai deivė, motina. Šiva – tėvas, Gangas - motina.

- AiškuJ

- Nori, aš atnešiu tau vandens iš upės? Pati pamatysi, kad nieko neatsitiks, tai tik pagerins tavo karmą.

- Ne, Džaj, nereikia, - pradėjau muistytis vietoje, tarsi jis galėtų mane priversti.

- Bijai?

- Aš tikiu kita religija, - sumelavau, žinodama, kad tai sudarys reikalingą įspūdį. Tikrai, pagarbiai linktelėjo galva. Keičiu temą.

- Keista, kad čia niekas neverkia. Girgėjau, kad induizme visiškai kitoks požiūris į mirtį, negu kitose religijose. Juk jūs nebijote mirties?

- Tu atkreipei dėmesį į tai, kad čia vien tik vyrai?

- Na taip.

- Kaip manai, kodėl?

- Moterys verkia namuose?

- Tiksliai! Mirties bijo visi, bet čia nepriimta rodyti savo skausmo.

- Reiškia tu netiki tuo, kad po mirties pateksi pas savo dievą, jeigu vis dėlto bijai mirties?

- Tikiu, žinoma tikiu, bet vis tiek baisu. Ir skaudu, kai miršta giminaičiai... Praeitais metais mirė mano motina, aš pats užkūriau jai laužą, iš išorės aš buvau labai ramus, bet viduje, štai čia, - parodė į širdį, - buvo baisus skausmas.

- Juk tu kiekvieną dieną matai mirtį, maniau tu jau pripratai prie visko.

- Taip ir yra, bet tik kol tai neliečia mano šeimos.

- Aišku... O kas tai per pastatas? Atrodo grėsmingai.

- Krematoriumas. Čia sudegina tuos, kurie neturi pinigų malkoms. Daugumai malkos – prabanga... Juk tavo šalyje žmonės laidojami?

- Taip. Ir paskui metų metais žmonės eina į kapines bendrauti su savo giminaičiais.

- Bet juk jie jau gimė iš naujo!

- Mano šalyje niekas tuo netikiJ))

- Kuo gi ten tikima?

- Rojumi ir pragaru. Nors kiekvienas tiki kažkuo kitu. Dauguma iš vis netiki, kad po mirties yra dar kažkas.

- Kaip gi jie gyvena??? Juk tai siaubinga, - gyventi galvojant, kad po mirties nieko nėra.

- Man atrodo, nesvarbu, kuo tu tiki, svarbu, kaip tu gyveni.

- Tu teisi, bet aš neįsivaizduoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu galvočiau, kad mirtis viską užbaigia... O tu irgi tiki, kad taip yra?

- Aš nieko apie tai nežinau. Aš neturiu tokios patirties, todėl ir negaliu nieko apie tai sakyti.

- Aš irgi neturiu tokios patirties, bet aš tikiu tuo, kas rašoma Vedose.

- Suprantu Džaj, tai tavo pasirinkimas.

Jau galutinai sutemo. Prisiminiau, kad blogai prisimenu kelią atgal ir susiruošiau atsisveikinti.

- Aš dar parodysiu tau Šivos ugnį.

- OK.

Netoli nuo krantinės stovi kažkas, kas primena ketinį pečių, kurioje be perstojo dega nedidelė ugnelė, suteikianti gyvenimą visiem laidotuvių laužams.

- Ateik dar, paplepėsime.

- Gal ir ateisiu. Nežinai, kaip geriau nusigauti iki Šivala gat?

- Tai visai arti, - po dešimt minučių busi ten, eik šia gatve ir niekur nenusuk. Saugokis šunų, – naktį jie susiburia gaujom ir gali užpulti, tada jau nieko gero. Jie gali netgi mirtinai sudraskyti... Gal nori, kad tave palydėčiau?

Jau norėjau išsižioti ir su džiaugsmu sutikti, bet užteko proto pažiūrėti jam į akis. Tikrai. Šilko virusas jau aktyvavosi....

- Ne, nereikia, aš gyvenu visai šalia.

- Prie amerikietiškos bandelių parduotuvės?

- Kol kas dar nežinau. Gyvenu „Sunrise viešbutyje“

- Na taip, kaimyninės durys – bandelių parduotuvės durys. Atneši man kada nors pyragaičių?

Šis prašymas mane sugraudino – mirties vadovas prašo atnešti pyragaitį, kaip mažas benamis vaikis.

- AtnešiuJ Būtinai atnešiu tau pyragaitį.

„lapkričio**.

Trys darbo dienos. Tiesą sakant, beveik nieko konstruktyvaus neišėjo, išskyrus to, kad įforminau tris svarbias kliūtis. Man atrodo, kad tai svarbu - jeigu anksčiau prieš mane buvo tik kurčia siena, tai dabar aš matau joje atskiras plytas. Bet kokiu atveju aš apibrėžtai jaučiu šiuos pasikeitimus, kaip kažką pozityvaus, ir kadangi neturiu ką paklausti... o ką iš esmės klausti... aš jaučiu šį pasikeitimą kaip kažką pozityvaus, kaip pasiekimą ir taškas.

Man pavyko pamatyti, kas pirma problema yra štai kame – kai atsiranda negatyvi emocija, vietoj to, kad pradėčiau ją šalinti ir bandyčiau prisiminti save kokioje nors džiaugsmingoje, šviesioje būsenoje, aš pradedu galvoti apie tokius dalykus – kodėl ji atsirado, ką dabar reikia daryti, o ar išvis galima kažką padaryti it kitus. Ir būtent tai, kad aš pradedu galvoti, o ne veikti, ir yra mano pralaimėjimo priežastimi. Visų pirmą, kai tik atsiras negatyvi emocija, reikia pradėti kažką DARYTI – štai šiuo metu tai mano svarbiausia užduotis. Ją ir spręsiu.

Antra problema – atsirandantys gailesčio, gailesčio prarasti jausmas. Kažkur pas Kastaneda skaičiau, kad netgi tualete, prieš nuleidus vandenį, kiekvienas žiūri į tai, ką nori nuplauti, tarsi atsisveikindamas su savo turtu. Juokinga, bet faktas - mano negatyvios emocijos – tai MANO negatyvios emocijos ir prieš bandydama jas nuplauti, aš kiekvieną kartą į jas žiūriu, o jos per tą laiką spėja išsikeroti, įsitvirtinti, galutinai mane užmigdyti. Reiškia Tajus buvo teisus – ne „negaliu“ o greičiausiai „ nenoriu“, juk jeigu gaila, tai iš kur atsiras aistringos pastangos? Tarsi norėtum atsikratyti savo turto. Sakykime, man kažkas sako, esą aš esu kvailė, o man iki ašarų kažkodėl gaila, kad aš priešinuosi nedraugiškumo apsireiškimui. Kaip įveikti šį barjerą? Kol kas nežinau. Tikriausiai reikia labai užsinorėti. Reikia daug kartų bandyti ir galų gale nugalėsiu. Panašu į savihipnozę... ne, nepanašu. O gal panašu... o koks skirtumas? Man svarbus rezultatas, o gal svarbu tai, į ką panašus kastuvas, kuriuo aš iškasiau lobį? Kastuvas lygtai jau numatomas - kąsiu toliau. Galbūt reikia užsibrėžti sau tikslus, siekti nors ir mažiausių laimėjimų. Nors dešimčiai, nors penkioms sekundėms susilaikyti nuo negatyvių emocijų.“

 



<< Back Forward >>