« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 29


Bildesys į duris pro sapną pasirodė labai garsus, tarsi mane kelis kartus gerai sukratė. Tamsu. Juk šiandien mane laukia rytinė ekskursija Gangu... Šaukiu per duris, kad jau prabudau, ir dar užsimerkus įjungiu šviesą... Kol rengiuosi – minčių, vaizdų chaosas. Pusiau miego būsena ir kalėjimo aplinka kambaryje sukelia pasimetimo jausmą, kuriame susimaišė diskomfortas, ir nuojauta. Fotoaparatas, tušinukas, šiltukas (ryte vėsoka prie upės), laikrodis. Išeinu.

Ankstyvas kėlimasis ir išėjimas į lauką dar nenušvitus stipriai asocijuojasi su prisiminimais iš tolimos vaikystės. Tik anksti ryte, dar iki saulėtekio, aš galėjau likti viena su pačia savimi. Visi miega, tu visiškai viena. Tylai rengiesi, kad tik neduok dieve nesugirgždėtų durys. Išslystu į laiptinę. Užrakinu duris. Iškišus liežuvį pasuku ratą - yra! Laisvė! Susilaikau nuo emocijų, kurios veržiasi per visus galus. Tyluma... Pasigirsta tylūs žingsniai ir netikėtai klaikiai sustaugia liftas – atrodo, tuoj pažadins visą namą... bet ne, viskas liko taip, kaip ir buvo. Jaučiuosi kaip kitoje planetoje. Koks stebuklas – nė vienos gyvos dvasios! Tik šiuo momentu suprantu, kaip jie visi mane užkniso... gatvėje tamsu, šviežia, paslaptinga. Čia gyvena lengvas rūkas... bet jis dabar visiškai kitas, jis gyvas. Apsupa, bet neatskiria, o atvirkščiai, artina prie štai tų durų, netgi prie to, ko aš nematau, tarsi tai ne tiesiog tamsuma. Ji kvėpuoja, ji gyvena! Lengvas išgąstis ir netikėtai – nelauktas visiškos vienatvės džiaugsmas. Žinau, kad jis ateis, aš jį laukiu ir jis suliepsnoja, saldžiu šepetuku glamonėja širdį, gniaužiančia srovele išsigręžia iš kūno, sužadindamas švelnumą, norą mylėti. Ką? Mylėti. Be jokio „ką“, tiesiog pasiduoti šiai nujautai ir ji pradeda gyventi, jai nereikia jokių sąlygų – ji tiesiog yra. Lėtai, kaip sapne, einu išilgai namo, pasuku už kampo. Dabar manęs nėra. Viskas pasineria tamsumoje, lempų šviesa čia nepatenka. Drėgnos nakties kvapas, gyvenimo, kurio aš neturiu, kvapas. Po pusvalandžio pradės švisti ir viskas pasibaigs – įsiurbs sūkurys ir netgi nepasprings. Noriu amžiams likti šioje tamsumoje, drėgnoje laisvėje. Noriu kada nors čia grįžti, - į šią laisvę, į šią ramią laimę, mylėti. Žinau, kad tuoj išeisiu, užmigsiu, pavirsiu manekenu, kaip ir visi. Ilgam, labai ilgam, ilgiems metams. Žinau, kad turiu sugrįžti ir ne viena. Aš nenoriu viena. Noriu padovanoti šį jausmą kitiems, noriu jį ištaškyti, išvartyti, atiduoti viską ir kuo ryškesni džiaugsmingo atsidavimo vaizdai, tuo stipresnis tvirtumas, jis sustingta neaiškiu turiniu, jame ilsisi viskas, visiškai viskas. Aš čia sugrįšiu, aš be šito – niekas.

Apačioje jau sėdi keli užsieniečiai. Mane pamačius akimirksniu padarė nenatūralias šypsenas. „Viešbučio žmogus“ (būtent taip angliškai vadinami viešbučio tarnautojai) su malonumu pakrapštęs užpakalį, nuvedė mus prie išvykimo vietos. Iš tiesų labai vėsu... šiltukas labai privertė. Valtininkas sutinka mus krantinėje, laikas kelionei.

Valtis po valties tyliai atsistumia nuo kranto ir pradeda neskubiai slidinėti paviršiumi. Irklai, nenorėdami pažadinti miegančio Gango, atsistumia nuo jo labai atsargiai, tarsi glamonėdami miegančio tigro kailį.

- Kiek čia yra „gatų“? – girdžiu kažkieno klausimą.

- Apie 360, - valtininkas akivaizdžiai nenusiteikęs bendravimui.

- Kiek laiko reikėtų kad, praplauktum pro juos visus?

- Apie tris valandas.

Pokalbis mirė. Kiekvienas, kuo šilčiau įsisupęs, žiūri į savo pusę.

Kažkada aš galėsiu daryti keliones į visiškai kitą realybę. Aš turiu rasti kelią. Ir netikėtai pajutau baimės dūrį – o jeigu mane atsitiktinai nuneš kažkur ten, iš kur nežinosiu išėjimo – jeigu aš pasiklysiu? Aplinkui bus tarytum viskas tas pats, tie patys žmonės, miestai, tas pats gyvenimas, bet tai bus kitas gyvenimas, kiti žmonės su kita istorija, ir galbūt netgi tai bus visiškai kiti žmonės.... o gal netgi ne žmonės? Pasiklydau ir nežinau, kaip grįžti atgal – ten, kur aš gyvenau, kur gyvena tie, kuriuos myliu, su kuo užsiėminėju bendra praktika. Totali vienatvė... nunešta į kitą erdvę, kitą realybę, kitą vietą, atsilikusią nuo mūsų šimtais, o gal netgi tūkstančiais metų.

Yra vaizdas, kuris ypač ryškiai asocijuojasi su pilna, visiška vienatve. Popietinė minkšta saulė, mažas, apsamanojęs miestelis, prasideda ruduo, apdulkėjęs takelis nedideliame parke, suoliukas, aš sėdžiu ant jo, šalia kartas nuo karto praeina žmonės, kurie be galo tolimi man. Niekada nerasiu čia nieko, netgi truputį man artimo. Visi miega savo sapnu, visi pasinėrę į beviltiškai tolimą nuo manęs gyvenimą. Aš likau visiškai viena, įmesta amžiams ten, iš kur nėra išėjimo ir viskas, kas man lieka, pajausti danguje skrendančio paukščio žavesį, pajausti karštą nenuspėjamumo, kas įvyks ateityje, ekstazę, pajausti užsipildančią meilę tam, ko jau niekada nesutiksiu, ir nepaisant nieko, tęsti savo kelionę.

Virš tuščio kranto užsidega šviesos juosta, - tuoj iš ten pakils saulė. Valtis plaukia netoli kranto, ant kurio jau renkasi žmonės. Dideliais ąsočiais jie semia vandenį (nejaugi jie vartoja jį maisto gaminimui??? Panašu, jog taip...), visi prausiasi, valo dantis, vyrai, nusirengę iki kelnaičių, nardo šokdami į vandenį nuo laiptų, moterys įlipa į vandenį įsisupusios į sarius, kurie iš karto prilimpa prie kūno ir gerai parodo taip kruopščiai slepiamą krūtinę. Jos prausiasi su sariais! Tai jau virš mano supratimą... Meldžiasi sudėję rankas, užsimerkę, veidą atkišę kylančiai saulei. Įsižiūriu į veidus... kažkodėl nesimato jokio džiaugsmo, greičiau tai religinė rutina... Kai kur sėdi šlapių žmonių grupelės ir klauso savo mokytojus... Delfinas! Negali to būti? Dar vienas!

- Delfinai?

- Taip, upiniai!

- Bet juk tai labai purvina upė!

- Šioje vietoje į ją įteka dar viena, todėl čia švari srovė, bet labai stipri – matote, kaip sunkiai plaukia valtis.

Raudonas saulės diskas... galima amžinai į jį spoksoti, dar niekada nieko panašus nemačiau. Ši spalva hipnotizuoja, noriu viską nuo savęs numetus, vienu šuoliu įšokti į ją.... Erelių sparnų perskirtas oras, monotoniški maldų dainavimai, mažos žvakutės ant didelių sausų lapų, varomų galingos srovės, įvairių spalvų valtys, sužibančios nuo fotoaparatų blyksčių... Marga ir triukšminga krantinė akmeniniais laipteliais leidžiasi į nuo saulėtekio degantį vandenį.

O kas tai??? Kažkas, labai panašaus į žmogaus kūną, plaukia metras nuo mūsų valties. Vokietė priešais irgi pamatė, pabalo visa, susiraukė ir prisispaudė prie vyro. Na tikrai, lavonas...

- Miręs kūnas, - abejingai pasakė valtininkas. – Šio gėrio čia pilna... Tuoj plauksime pro deginimo gatus, todėl paslėpkite fotoaparatus. Jeigu kas nors pamatys, iš karto išsius policijos valtį.

- Bet juk dabar ten nėra laužų!

- Nesvarbu, vis tiek negalima. Toks įstatymas.

Mes plaukiame visiškai arti kranto. Juodoje nuo anglių aikštelėje tupi maždaug penkių metų susivėlusi mergytė purvina rožine suknele... Kojytės praskiestos, begėdiškai matosi putė... panašu, jog tai ne smėliadėžė, - ką ji ten daro?

- Kiekvieną rytą čia renkamas auksas: karūnėlės, žiedai, - na jūs patys suprantate... – sniaukras valtininko komentaras.

Iki kelio vandenyje stovi vyras su dideliu sietu, - suprantama, tokiu būdu jis ieško auksą... ir mergytė irgi, - štai tokia jos vaikystė.

Main gat, čia sustosime, galima bus išlipti ir įnerti į veiklą. Bet tai tik atrodo įdomu, - realybėje jaučiuosi kaip surūgęs agurkas saldžioje uogienėje. Čia nėra vietos jokiai kitai kultūrai. Slidūs, purvini laiptai, elgetos, aplimpantys tave su moskitų greičių, beveik nepraeinama šlapių kūnų minia, klyksmai, panašūs labiau į barnius, nei į pokalbį. Visi spokso į mane, gagena, sveikinasi...

Beveik iš karto patekėjus saulei pasidarė karšta. Taip, tai fantastiška, kvapą gniaužianti dekoracija, bet į ją norisi žiūrėti tik iš tolumos.

- Štai čia sustok! – atrodo radau vietą, kur yra mažiau žmonių ir kavinė po atviru dangumi.

- O-o-kej, mem.

Keturi mediniai suoliukai, apdraskytos kėdės, apdulkėjęs valgiaraštis, pora murzinų padavėjų – tipiška Indijos gatvės kavinė. Ir tai dar neblogiausias variantas! Su lengva baime apžiūriu kėdę, ant kurios ruošiuosi atsisėsti, perbraukiu pirštu per stalą – viskas atrodo purvinu, bet iš prisilietimo atrodo lyg ir švariu.

- Labas! Galiu čia papusryčiauti? – balsas iš už nugaros.

Visai neblogas vaikinas, tik šypsena kažkokia guminė...

- ŽinomaJ

- Aš – Rojus.

- Maja.

- Labai malonu.

Simpatiškas, bet nesuprantu, kodėl esu jam visiškai abejinga?Anksčiau man tokie patiko, - judrus, įrudęs, tamsiaplaukis... Reikia su juo ilgiau paplepėti, gal patiks? Jis atrodo kažkaip neryžtingai, o norėtųsi, kad būtų aktyvesnis. Ne... atrodo taip ir tylės, arba tuoj užduos kokį nors kvailą klausimą, geriau aš pati pradėsiu.

- Aš šiandien ruošiuosi apžiūrėti vietines šventyklas, nori kartu?

- Noriu! – iš karto pagyvėjo, akyse sužibėjo ar tai viltis, ar tai džiaugsmas nuo palengvėjimo, kad nereikės galvoti, ką toliau veikti, viskas išspręsta už jį.

- Tu žinai šias vietas?

- Na tiesa sakant taip, aš jau čia du mėnesius gyvenu...

- Du mėnesius??? – negaliu patikėti, kad kažkas galėtų išgyventi čia du mėnesius. – Aš čia esu tik antrą dieną, bet jau pagaunu save galvojant apie naują, švaresnę ir ramesnę vietą. Ką tu čia veiki tiek laiko?

- Mokinuosi groti kai kuriais etniniais instrumentais, lankau jogos ir vedų filosofijos kursus, susipažįstu su žmonėmis, skaitau.

- Bet juk visą tai galima būtų daryti kitoje Indijos vietoje?

- Tikriausiai... bet man ir čia labai patinka.

- Nieko sau!

- Tai tu greitai išvažiuoji? – šiuose žodžiuose girdisi lengva baimė, tikriausiai todėl, kad jis vėl pradėjo prarasti viltį.

- Manau, kad taip. Čia dar tik noriu aplankyti Sarnath. Ar girdėjai ką nors apie tą vietą?

- Ten Buda perskaitė savo paskutinį pamokslą prieš pasiekdamas nušvitimą.

- Na tai aš ir pati žinauJ Ten įdomu?

- Daug šventyklų, švaru, parkai, aikštelės... Bet man ten nepatiko, - labai viskas panašu į muziejų. Varanasio šventyklos užpildytos ypatingos jėgos, tu tai iš karto pajausi, o ten viskas nenatūralu.

- Sakai jėga? J

- Taip, jėga. Varanasi, vietinės šventyklos, Gangas – jėgos vietos.

- Tu skaitei Kastanedą?

- Kai ką, bet ne tame reikalas. Aš tikrai jaučiu tą jėgą.

- Ir kaip tu ją jauti?

- Kaip? Kaip... niekada nebandžiau to aprašyti. Manau, kad tame nėra prasmės, tai reikia išgyventiJ

- Vienas kitam netrukdo. Žinai, dauguma žmonių sako, kad jie turi tam tikrą patirtį, o aprašyti to aiškiai negali.

- Galbūt tu tiesiog jų nesupranti? ...Oi, atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti, bet juk gali taip būti. Namkajus Norbu Rinponče sakė, kad kol neturi nušvitusių būsenų patirties, uždavinėsi klausimus, dėl visko abejosi, bandysi viską suprasti protu, bet tai, apie ką jis pasakoja, protu neįmanoma suprasti. Šiuo atveju jis pataria nenusivilti budizmo mokymu, o pabandyti pasikeisti taip, kad jo žodžiai siektų širdį, o ne protą.

- Jaučiuosi kaip paskaitojeJ O kodėl tu kažką klausai? Tu pats turi supratimą apie šį klausimą?

- Žinoma, turiu, jis sutampa su Namkajaus Norbu Rinponče nuomone.

- Tai reiškia suformulavai savo nuomonę savarankiškai, dar prieš išgirdęs tai, ką sakė Rinponče?

- ...Ne, ne prieš išgirdęs, - susigūžė nuo nesmagumo, - bet kai išgirdau tai, supratau, kad tai yra būtent tai, ko aš taip ilgai negalėjau suformuluoti. Iš karto priėmiau šį požiūrį.... netgi nepriėmiau, o ... Na trumpai sakant tai man atrodo labai suprantamu.

Pažįstami motyvai... bet iš ko rinktis? Vaikščioti tarp skudurių, kurie be perstojo į tave spokso, nenoriu, plaukioti valtimi jau pavargau.... vaikinas... taip, simpatiškas.... gal tiesiog mažiau šnekėti? Atsilošiu kėdėje, įsiuostau į savo norus. Gerai, pažiūrėsim, kas iš to išeis.

- Reiškia tau tai atrodo suprantamu. Tarkime taip. Suprask, aš nebandau dabar atmesti tavo patirties, aš tiesiog prašau ją aprašyti. Bet tai nereiškia, kad aš tave suprasiu, nes man visiškai aišku, jog neturiu tokios patirties, bet galbūt pačiame aprašyme aš pajausiu tavo nuoširdumą, gyvybingumą, o gal ir atvirkščiai. Tu matai skirtumą tarp to, apie ką tu kalbi, ir to, ko aš tave prašau?

- Tiesą sakant nelabai.... Manau, kad mistinės patirties neįmanoma aprašyti.

- Na pavyzdžiui, Kastaneda kažkaip ją aprašė, Ramakrišna aprašė, Krišnamurti aprašė, juk ir Namkajus Norbu Rinpoče irgi aprašė! Ir beje, pas mane neatsiranda jokių įtarimų, kad tai prasimanymas. Anksčiau aš galvojau, kad tai genialus išgalvojimas, bet dabar – ne.

- Papasakosi, kodėl taip atsitiko?

- Galbūt... kitą kartą.

Paskutinėmis minutėmis pradėjo atsiradinėti apsinuodijimas pokalbiu ir kuo toliau, tuo sudėtingiau įveikinėjau kažkokį keistą sunkumą, kuris protarpiais buvo jausdamas kaip susierzinimo priepuoliai. Keista... Man visada patiko tokie pokalbiai, tuo labiau su simpatiškais vaikinais. Galėdavau valandų valandas kalbėti apie magus, jogas, naujus psichologų atradimus, bet dabar šis fontanas keistu būdu išseko. Man labai akivaizdžiai nesinorėjo ilgiau plepėti, nes mes tiesiog „pilstėm iš tuščio į kiaurą“.

- Ok, Rojau, noriu tiesiog dabar eiti pasivaikščioti iki šventyklų. Sprendžiant pagal žemėlapį, tai nelabai toli. Eisi kartu?

- Taip, taip, juk mes susitarėme.

Niekada nemaniau, kad vaikinai su tokia išvaizda gali būti tokie drovūs, susikaustę, suglumę, sumišę dėl savo nuomonės. Arba jie tampa didvyriais tik šalia nepasitikinčių savimi merginų?

Susidarė įspūdis, kad tarp merginų ir vaikinų išvis nebūna švelnių ir patikimų santykių. Kova tarp niekingumo ir pasitenkinimo savimi. Nebent tik pirmomis dienomis, o gal tik valandomis, svarstyklės balansuoja, o paskui prasideda bendros kančios. Vienas kenčia todėl, kad jo „nemyli“, kitas todėl, kad „jį myli“. Kas tai per meilė tokia?... Tikrai, tai juk būtent kančia! Ir būtent ją vadiname meile! Daug kartų buvau pastebėjus savyje tokį mechanizmą – atrodo vaikinas jau nusibodo ir netgi pradedu galvoti, kaip su juo išsiskirti, bet netikėtai jis pradeda elgtis su manimi šaltai, ir aš jau nenoriu su juo skirtis, pradedu siekti jo dėmesio, laukti jo skambučių, pavyduliauti... Pavyduliavimas – juk tai beveik meilės sinonimas. „Pavyduliauja, reiškia myli“ – kokia siaubinga nesąmonė! Pavyduliaudama aš pavirstu šaltakrauju kerštingu monstru, pasiruošusiu sunaikinti visą tai, kas sukelia mano pavyduliavimą. Kaip gi galima to nematyti? Kaip galima TAI vadinti meile? Kaip pavyduliavimas gali būti lyginamas su meile, žavesiu, simpatija, siekimu? Tai man dabar atrodo tokiu akivaizdžiu... nesuprantu, kaip gyvenau be šio aiškumo visus tuos metus...

Santykių tarp „lyčių“ etalonu yra toks elgesys, kai vienas kitą saugo nuo pavyduliavimo, nerimų. Nesvarbu, kad mainom gauni totalią rutiną ir pilkumą, - tai irgi pas sutuoktinius vadinama „tikra meile“. Dažnai girdžiu tokias frazes „jis niekada jos neišdavė“ ir tai automatiškai turi liudyti, kad jis ją myli. Nieko nedomina, ką šis archetipinis „jis“ dėl to patyrė, ir ar jis nebuvo netyčia impotentu... O štai dar: „jie laimingai pragyveno kartu 50 metų“... kapas... „laimingų“ lavonų vaizdas: ji – kūrybinga natūra, verda uogienes ir išpjaustinėja siaurapjūkliu iš persikų kauliukus. Jis irgi įdomus žmogus...

Tiesiai virš mano ausies nuaidėjo toks kurtinantis žvėriškas klyksmas, kad netgi pašokau vietoje ir iš karto pasitraukiau šalin. Atsigręžus matau būtybę, kurio amžiaus negalima netgi apytiksliai nustatyti. Atrodo, kad ji vyriškos lyties, nes nėra krūtines ir tarp kojų kaba kažkas, suvyniotas į audinio gabalą, panašiai, kaip pas vyrus iš afrikietiškų genčių... Ilga, stora ir gąsdinanti uodega; žvėriškos, kiaurai veriančios akys; susivėlę, į visas puses styrantys trumpi plaukai, rankose ilga lazda, ant kurios kabaruoja raudonai-auksinės juostelės... Kas tai??? Tai tikrai žmogus, tiksliau – tai kažkada buvo žmogumi, bet dabar... Įsižiūriu ir suprantu, kad uodega, žinoma, netikra, bet atrodo labai natūraliai. Beprotis elgeta? Kaip užhipnotizuota žiūriu į jį, bandau kažkaip apibrėžti jį savo pasaulio vaizde.

- Hel-l-lo! – vėl suspiegė būtybė, nenustodama įžūliai į mane spoksoti. - Bakšiš? Pinigai? Vos tik kelios rupijos...

A, supratau, kas tai! Neprisimenu, kaip vadinasi šitie žmonės, bet jų praktikos esmė – visiškai imituoti dievą, kurį jie gerbia. Skaičiau, kad Ramakrišna garbino Chanumaną, induizmo dievą-beždžionę. Reiškia šis irgi... neblogai išeinaJ Na imk 10 rupijų! Patenkintas suspiegė dar kelis kartus ir nušvitęs senovinių kultų adeptas pasišokėdamas nubėgo prie šėryklos – mažo vežimuko, prekiaujančio bananais, džiovintais vaisiais ir nepakeičiamu betelių.

Jo pūkuoti giminaičiai siautėja ant išsikerojusių medžių ir plokščių didelės šventyklos stogų. Kai kurie tik ir laukia tinkamo momento užpulti vežimėlį, todėl pardavėjas priverstas visą laiką pasiruošęs laikyti storą lazdą ir grėsmingą veidą, kad užpuolimo atveju galėtų apsiginti nuo rudų beždžionių.

- Tau čia patinka? – klausiu Rojų.

- Taip, labai. Tai senovinė šventykla, argi tu nejauti, kad čia viskas pramirko Šakti?

- Ne, nejaučiu. Truputį jaučiu smalsumą, bet nieko daugiau. Čia galima fotografuoti?

- Iš išorės galima, bet štai nuo tos vietos jau negalima, - akivaizdžiai truputį susinervino nuo to, kad aš nereikšiu jokio žavesio.

Nupaveikslavau vietines mergaites, kurių grožiu neperstoju žavėtis ir parodžiau Rojui ženklą, kad galime eiti toliau, į kitą šventyklą.

Gatvėse, santykinai tuščiose nuo transporto priemonių, važiuojamoji gatvės dalis nepastebimai pereina į purvinas „pieveles“, kuriose gyvena žmonės. Jų „namai“ sulipdyti iš kartono, purvo arba polietileno, panašūs į gyvūnų urvus, į kuriuos jie visomis šeimomis įšliaužia nakvynei. Kiek gi čia įvairių amžių vaikų! Visi murzini, apdulkėję, basi, dažnai visiškai nuogi, šliaužioja, laksto, vartaliojasi tokiam purve, kad bet kokiai europietiškai motinai plyštų širdis tai pamačius. Bet skurdžioms indėms tai visiškai nerūpi. Kai kurios iš jų užimtos „šeimininkavimu“, - čia pat geležinėje statinėje dega laužas, ant kurio, kreivame katiliuke verda vanduo, kurį ką tik atnešė vyresni vaikai. Kai kurios tiesiog miega ant pilnų blakių čiužinių, aplipusios vaikais, kaip gyvūnų patelės. Vyrų nesimato. Tikriausia, jie ateina tik vakare... liežuvis neapsiverčia pasakyti „iš darbo“... Koks čia gali būti darbas? Tarp viso šio sąmyšio sėdi skarmalais apsivyniojusi nėščia (įdomu, kelintą kartą jau?), jauna, labai graži moteris. Ji atrodo visiškai laiminga, atkišusi veidą saulei ir truputį prisimerkusi, šypsosi, tarytum pasinėrusi į savo svajones. O gal ji iš tiesų yra laiminga?

Visų šitų žmonių gyvenimas nulemtas jau nuo pat gimimo. Jie tikriausiai žino, kad niekada nieko negalės pakeisti, negalės uždirbti tiek pinigų, kad galėtų išsikapstyti iš šio skurdo. Viskas, ką jie gali, tai uždirbti pinigų maistui ir būtiniausiems rūbams. Jų galvos neužkimštos nei noru gauti išsilavinimą, nei siekimu padaryti karjerą arba įsigyti kokį nors turtą, o juk būtent tam skiria savo gyvenimą europietiškas žmogus... jie nieko neturi ir niekada nieko neturės, tai dėl ko rūpintis? Galbūt šių vargšų gyvenimas tik iš šono atrodo sudėtingas, o iš tikrųjų jie nepakeistų jo į nieką kitą, juk šis gyvenimas jiems suprantamas, ir jo palaikymui reikia dėti minimumą pastangų.

Kita šventykla, kaip ir ankstesnė, taip pat nesudarė jokių įspūdžių, ir Rojus, panašu, iš vis susinervino, tuo labiau, kad per visą kelią mes apsikeitėm tik kelias žodžiais. Bet nepaisant visiško abejingumo, kažkas mane labai traukė prie jo. Prie įėjimo į viešbutį aš dar kartą jį apžiūrėjau ir šelmiškai nusišypsojau pagalvojus, kad jeigu jis parodys nors mažiausią iniciatyvą, pakviesiu jį kartu papietauti, na o jei ne, tai ne.... Nuobodu.

- Klausyk... mes su tavimi labai skirtini, Maja, bet norėčiau pasakyti, kad tu man vis tiek labai patinki. Manau, kad kiekvienas žmogus atranda savyje kažką kito... Gal papietaukime kartu. Čia yra geras restoranas?

- Visai nieko toksJ Eime.

 

Jo penis pasirodė visai malonus, - ir iš skonio, ir iš prisilietimo. Nedidelis, lengvai užriestas į viršų, stangrus.... Jeigu jis taip neskubėtų baigti, viskas būtų daug įdomiau... Galbūt. O gal ir ne. Nieko nesuprantu, - atrodo patyriau malonumą, o būsena tokia, tarsi mane nukankino, netgi nepaisant to, kad nebaigiau. Viskas įvyko taip greitai, tarytum minutėlei, pakeliui į restoraną ant stogo, užsukau į kambarį. Ir vis tiek labai tuščia ir pilka, geriausiai būtų, jeigu jis tiesiog dingtų nuo savo kėdės prie mano staliuko.

- O ką tu rašai savo užrašų knygelėje? Tai kažkas panašaus į dienoraštį?

- Aha, - atsakinėju per jėgą.

- Aš irgi turiu dienoraštį, bet su savimi jo nenešioju...

Su vargu suvalgius savo maistą (dėl jo buvimo šalia, dar gerai, kad jis ne plepys), atsisveikinau ir kai jau beveik pasislėpiau už durų, jis pasivijo mane ir paprašė mano e-mailą. Sumišus dvejojau tam tikrą laiką, nežinodama, kaip atsakyti (nes norėjau būtent to), bet paskui vis dėlto daviau savo maila ir vos nepabėgau, palikus jį galutinai sumišusį.

 

„spalio**“

Kai klaidžiojau krantinėje, atsirado aktyvus vidinis dialogas apie tai, kaip aš kažkam aprašysiu šiuos įspūdžius. Ir tam tikru laiku atsirado ryžtingas noras pertraukti jį, pažiūrėti, kas iš to išeis. Mėšlungiškai sugriebdama mintis už uodegos, bandžiau nutraukti jas viduryje, bet jos iš karto atsiradinėjo vėl. Kai jau beveik mėčiau šiuos bandymus, labai gyvai atmintyje pasirodė veidas to žmogaus traukinyje, kai jis man pasakojo apie vidinį dialogą, ir užsinorėjo nors minutėlei pabūti jo kailyje... nors minutei pajausti laisvės nuo minčių skonį... įdomu, ar jis man galėtų padėti?

Ir netikėtai atslinko tyluma, minčių srautas sustojo. Kartu dingo ir pasitenkinimas, kuris lydėjo šias fantazijas. Akimirkai įsiviešpatavo tylėjimas, viskas sustingo. Minutėlei viskas nutilo, susidarė įspūdis, kad iki šiol kažkas labai triukšmavo, lakstė, o dabar viskas dingo ir aš likau viena, bet ne tiesiog viena, o „veidas į veidą“ su kažkuo neįsivaizduojamu – tam tinka žodžiai „beveidė stichija“, „ledinė, tylinti tuštuma“. Aš tarsi pasinėriau į tylumą ir lėtai iš jos „apžiūrėjau“ savo gyvenimą. Atsirado mintis, kuri sukėlė labai stiprų atgarsį – „Aš visiškai nežinau, kaip man gyventi. Aš jau labai ilgai kažką darau, turiu tikslus, norus, bet iš tikrųjų aš nežinau, kam gyvenu ir visą tai darau, bei ką šitie veiksmai sukels“. Ši mintis tarytum pramirko mane, darėsi vis gilesnė, turėjo savo dydį ir svorį, kuriais mane užpildė. Tiksliau būtų pasakyti taip – aš išgyvenau šią mintį: „aš visiškai nežinau, kaip man gyventi“. Ši mintis buvo išgyvenama kaip klausimas, bet atsakymas į jį buvo visiškai nesvarbus. Vėliau vėl atsirado tyluma, iš kažkur toli pajutau ošimą. Tuo metu aš žiūrėjau į Gangą nuo aukštos gato sienos ir atsirado toks vaizdas: per upę iki manęs atsklinda šaukimas to, kas yra kitoje jos pusėje. Tai kažkas neįtikėtino, visiškai kito, negu visa tai, su kuo susidūriau gyvenime. Buvau įsitikinus, kad tai kažkas – tai būsena, kurioje aš galiu būti, tiksliau – šioje būsenoje nėra nei manęs, nei kažko kito, bet tai, ką aš dabar vadinu „aš“, gali tapti šia būsena. Atsirado įsitikinimas (ir tai irgi kažkas naujo – mintyse nebuvo jokių abejonių, jose buvo ne tiesiog tikrumas, o ypatingas įsitikinimas), jog tam, kad šis šaukimas taptų dar labiau intensyvesnis , aš turiu sustingti, reikalinga tyluma – visiškas minčių ir emocijų nebuvimas. Tas kažkas, iš kurio sklido šaukimas, buvo paslaptingas, bet ne vaikišku ir pasakišku, kaip dažniausiai būna paslapties išgyvenimas, o negailestingu, lediniu, visiškai svetimu. Tai buvo patraukliu, bet labai nepatvariu. Šiame suvokime nebuvo nieko man pažįstamo.

Tas keistas pasitikėjimas savimi... Jis labai paprastas ir džiaugsmingas, labai natūralus. Totalios bebaimės atspalvis. Atsirado mintis, kad šio suvokimo atsiradimas turi ryšį su tuo, kad paskutiniu metu aš realizavau daug savo norų. Anksčiau mano norai tiesiog traukė mane į visas puses, o dabar truputį pasitraukė, tapau laisva ir grįžau prie to, ko man labiausiai reikia. Išgyvenau laisvę, įsitikinimą, kad galiu daryti tai, ką noriu, nors tuo momentu ir neturėjau jokių norų. Šis nenorėjimas teikė ypatingą džiaugsmą. Atsirado aiškumas, kad didžiulė mano norų dalis – tai visiškai netgi ne mano norai, tai tiesiog mechanizmai, kažkada paleisti arba dėl mėgdžiojimo, arba dėl baimės, ir šitie norai – tikra kančia, o jų atsikračius, atsiranda visiškai kiti norai, kuriems galima atsiduoti kaip vėjui, srovei arba kitoms stichijoms, ir tokio atsidavimo metu tu ir esi būtent ta stichija.

Šis keistas pasitikėjimas savimi... Žodis „savimi“ čia nereikalingas. Jis suvokiamas kaip absoliutus augimas. Yra įsitikinimas, kad kaupiasi buvimo šiame pasitikėjime patirtis, kad kiekviena sekundė jame turi reikšmės, kažką keičia. Jame yra ypatinga savybė: negrįžtamumas, tarsi jeigu buvai jame, tampi kitu, net jeigu jis ir dingo. Jis palieka savo pėdsaką. Visa kita – labiau paviršutiniška, trumpalaikė ir nėra pojūčio, kad kaupiasi amžius, o tai – tai atskiria mane nuo praeities gyvenimo. Labai akivaizdžiai kažkas keičiasi... Noriu pamatyti tą žmogų, noriu papasakoti jam, noriu tiesiog pabūti šalia ir paklausyti jo, pamatyti jo draugus. Tik dabar supratau – kas yra laimė, kad turiu tokią galimybę, juk jis mane pats pakvietė, bet nenoriu važiuoti su visiškai tuščiomis rankomis, aš noriu jam taip pat padovanoti savo dovaną – noriu atvažiuoti jau truputį kitokia, noriu gauti daugiau patirties.“

 



<< Back Forward >>