« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 30


Vos keliuose žingsniuose nuo viešbučio pamačiau interneto kavinę. Nedidelis, tvankus akvariumas, prikimštas kompiuterių tiesiog kibžda nuo žiogų, driežų, drugelių ir mašalų, - visa tai reikia numesti nuo vaizduoklio ir nuo savęs pačios. Čia kitokia Indija – jos šviesus pravaizdas. Čia švaru ir prie įėjimo lankytojai nusiauna avalynę ir sėdi basi. Čia pat ir savininkas – dėmesingas, mandagaus bendravimo, su juo galima pajuokauti, paplepėti apie šį bei tą. Iš kairės ir dešinės sėdi užsienio turistai, tiksliau turistės... Žvilgsnis sustojo ties kaimyne iš kairės... simpatiškas veidukas, lanksti, sėdi, rašo laišką, basomis kojytėmis žaidžia po stalu... kūno gilumoje kažkas atsiliepė, suliepsnojo, sumurksėjo kaip mažas, žaismingas kačiukas. Tikriausiai rašo savo vaikinui... o kam aš rašysiu? Aš juk irgi turiu vaikiną... taip, iš pradžių parašysiu Deniui... Mano berniuk, kaip norėčiau prisiglausti prie tavęsJ

 

„Labas snukuti! Net nežinau nuo ko pradėti savo laišką ir ką tau papasakoti... Nuo momento, kai gavau tavo laišką Rišikeše tiek daug visko įvyko, kad tikriausiai galėčiau apie tai parašyti visą knygą. Negaliu patikėti, kad praėjo vos tik kelios savaitės, - tai, ką aš išgyvenau, yra daug daugiau negu visas mano praeitas gyvenimas.

Sutikau nuostabius žmones... Kokie tušti atrodo visi žmonės palyginus su tuo, ką jiems jaučiu. Meilę? Simpatiją? Švelnumą? Visa tai ne tai, ne tai. Tik tu nepavyduliaukJ

Ne, negaliu tau dabar nieko aprašyti. Pasakysiu vieną – tiesiojo kelio praktika tapo mano gyvenimo esme, kito kelio aš dabar neturiu. Sutikau žmones, kurie užsiėminėja šia praktika... Tu gali tai įsivaizduoti, Deni? Sutikau tokius žmones ir jie pakeitė mane, - daugiau nėra tos Majos, kuri atvažiavo į Indiją prieš pusantro mėnesio. Kaip norėčiau, kad būtum dabar šalia ir mes kartu nuvažiuotume į Bodhają, - būtent ten aš galbūt susitiksiu su vienu iš jų. Galbūt – jeigu man „pasiseks“. Baisu net pagalvoti, kad galėčiau daugiau jų nesutikti. Tikriausiai kažką panašus išgyvenai tu, atsisveikindamas su Lobsangu?

Kiekvieną dieną darau savo pastangų, atradimų užrašus, o tu? Matau, kad tai labai-labai svarbu. Jeigu praleidžiu kelias dienas, nieko neužrašau, tai iš karto prarandu supratimą, kas vyksta, atrodo ne viskas labai blogai, bet ir niekas nesikeičia... O kai užrašinėju viską, niekas nesusimaišo, viskas aišku.

Kol kas dar nė karto nepavyko pašalinti net vienos neigiamos emocijos, bet... Kaip gi tai aprašyti... Deni, dabar aš žinau, kas yra visiška laisvė nuo niūrumų. Tai buvo dovana... tai tiesiog įvyko ir neturiu supratimo kaip. Visas pasaulis pasidarė kitoks. Visas kūnas tarytum įsipynė į erdvę. Pirštų galiukais galėjau liesti orą, kuris buvo labai tirštas. Vikas kūnas, kiekviena ląstelė buvo pramirkusi palaimos. Nebuvo sapnų, aš tiesiog užmerkdavau akis vakare ir atsimerkdavau ryte, žinojau, kad kol miegojau, įvykdavo kažkas svarbaus ir nuostabaus. Aš buvau dangumi. Rytiniu - apšviestu subtilaus rytinės saulės spindulių, dieniniu - užpildytu tirštu, auksiniu nektaru, vakariniu - ugniniu, nudegintu saulėlydžio saulės, metančiu aistringą iššūkį. Tarp manęs ir dangaus nebuvo ribų.

Visas kasdienybės pasaulis ir visa kita, kas yra įprasta, tiesiog nustojo egzistuoti kelioms dienoms... negaliu prisiminti kiek tiksliai tai tęsėsi – tris dienas? Savaite? Bet tai jau neturi jokios reikšmės dabar, kai viskas baigėsi.

Galvojau, kad tai negali baigtis. Maudžiausi džiaugsmo ir aiškumo vandenyne, kaip mažas vaikas... Dabar, kai tai rašau, noriu verkti nuo nusivylimo, - o jeigu aš niekada daugiau prie TO negrįšiu?

Neturiu supratimo, kaip toliau gyvensiu. Bet sugrįžimo į Maskvą jau tiesiog neįsivaizduoju. Nors kartais ir jaučiu, kad tai neišvengiama.

Iki lapkričio pabaigos tikrai dar busiu Indijoje, tiesa, kol kas dar nežinau, kur būtent, viskas priklausys nuo to, kaip vystysis mano įvykiai Bodhajoje, kur aš važiuosiu, kai tik nusipirksiu bilietus.

Labai dažnai prisimenu tave ir tai tiesiog nuostabu , kad mano praktika prasidėjo būtent nuo pažinties su tavimi... Jaučiu, jog tai ne tiesiog sutapimas, tame yra kažkas daugiau, negu tiesiog mechaniškas aplinkybių susidėjimas. Kas žino Deni, kas mus laukai ateityje, kaip gali susiklostyti mūsų bendravimas? Kiekvieną kartą, kai galvoju apie tave, į mane tarytum įsiveržia įkvėpimo, džiaugsmo banga... Tai išgyvenama, kaip galingas protrūkis kažkur į tolumą, į aukštumą... Netgi nežinau, ko noriu iš tavęs, tai ne tik seksualinis potraukis... Nors žinoma ir taiJ

Tavo mergytė“

 

Laiškai nuo tėvų... „Atsikvošėk, kol nevėlu“ – frazė, kuri uždengė man žvaigždėtą dangų Rišikeše, dabar prie jos prisidėjo dar kelis žodžiai. Ne, aš nenoriu to skaityti, net akies krašteliu nenoriu žvilgtelėti į šią tamsumą, noriu išeiti ir trenkti durimis. Nenoriu daugiau gyventi kolektyvinėje niūrumų atsakomybėje, vadinamoje „tarpusavio santykiais“. Nenoriu daugiau suktis pragaro konvejeriu nuo vieno paskirties taško link kito. Jaučiuosi surištomis kojomis ir rankomis, norisi rėkti, iš visų jėgų draskytis, bet nuo to virvės tik dar labiau ir skaudžiau įsismeigia į odą, bet netikėtai, kai skausmas tampa nepakenčiamas, o aš vis tiek nepasiduodu, atsiranda pojūtis, kad virvės vis dėlto pasiduoda, ir aš išsivaduoju. Ne, dar neišsivaduoju, tai dar tik vos pagaunama užuomina, trumpas laisvės vėjo gūsis, bet reiškia yra šansas, reiškia galima ištrukti!

Tėvai... Nuo pat gimimo jie dieną po dienos aštrino savo šlykštų meną manipuliuoti manimi. Jie norėjo tik vieno – palenkti mane taip, kad būtų patogu gauti iš manęs įspūdžius, kurių jiems reikėjo. Kaip aiškiai dabar matau visą tai! Iš pradžių jie buvo griežti ir rūstūs, ypač motina. Kai pradėjau išsisukinėti, išmokau meluoti, ji pradėjo spausti ant mano moralės, mistinės sąžinės. O kai pagaliau pasiutau ir pradėjau priešintis šiai įteisintai prievartai, ji pradėjo spausti ant mano gailesčio ir kaltės jausmo. Ir visa tai tik dėl vieno tikslo – gauti iš manęs tai, ko jiems reikėjo, suvalgyti mane su tuo padažu, kuris jiems patiko.

Du žingsniai iki viešbučio dešimtą vakare pasirodė tikru ištvermės išbandymu. Šiuo laiku gatvėse išvis nėra moterų, bet ir toliau labai triukšminga, daug žmonių ir tvanku. Kai tik padariau žingsnį iš už kavinės durų, visa gatvė pradėjo kažką šaukti mano pusėn. Šitie klyksmai mane visada gąsdino. Negalėjau suprasti – ar tai barniai, ar tai garsus kalbėjimas, ar tai draugiški pasisveikinimai. Kelrodyje rašoma, kad Varanasi labai dažnai dingsta turistai, todėl geriau būtų kuo greičiau nusigauti iki viešbučio durų. Bet tai pasirodė nepaprasta, - ant apdulkėjusio asfalto buvo primėtyta daugybė bananų žievių, kuriais čia pat ir prekiaujama. Mano bėgimas pavirsta akrobatišku spektakliu, sukeliančiu juoko priepuolius iš visų pusių. Garsiai suklykus, skaudžiai pargriūnu ant užpakalio ir suprantu, jog iki ausų įlipau į šias pamazgas. Visu kūnu jaučiu purvinos gatvės ir ypač draugiškų elgetų aromatą. Tegul tik pabando prieiti prie manęs... suspiegsiu taip garsiai, kad ausys suspengs, nelabai jau ir bejėgė aš esu... Bet niekas neišdrįso man padėti, kuo aš neapsakomai džiaugiuosi. Vieno aktoriaus teatras – įkyri aplinka, jaučiuosi apsupta dekoracijų, niekaip negaliu suvokti šių žmonių, kaip kažką realaus. Štai ir dabar atrodo suliepsnojo gėdos jausmas, kad likau pajuokos objektu, bet iš karto ir užgeso, į jos vietą užslinko abejingumas. Akimirkai pasirodė, kad aš visiškai ramiai galiu tiesiai čia, gatvės viduryje pritūpti ir pasisioti, ir nieko ypatingo tame nebus, juk aš galiu tai daryti miške, tarp medžių bei paukščiukų? „Lonely Planet“ rašoma, kad Bihar valstija, kurioje randasi Bodhaja, yra viena iš vargingiausių Indijos valstijų ir tuo pačiu viena iš labiausiai nusikalstamų, neįskaitant, žinoma, Džammos ir Kašmiro, todėl vos tik sutemus bet koks judėjimas keliuose nustoja, dėl įmanomų plėšikų ir žudikų užpuolimų. Dėl tos pačios priežasties nusigauti tiesioginiu autobusu iš Varanasi į Badhają neįmanoma – turizmo agentūrose įtikinančiai patarinėja atsisakyti šio sumanymo, kadangi labai dažnai banditai užpuolinėja turistinius autobusus, apiplėšinėja keleivius, o netgi juos nužudo. Valstijos valdžia kažkada netgi bandė kiekvienam keliaujančiam užsienio turistui skirti po policininką (žinoma už paties turisto pinigus). Žaidimas į rusišką ruletę manęs visai neviliojo, todėl pasirinkau nors ir aplinkinį, bet patikimesnį kelią – geležinkeliu iki Gajos, o iš ten pusę valandos su taksi iki Bodhajos. Kiekvieną kartą nuo minties, kad galiu susitikti su žmonėmis, kurie metė iššūkį negatyvioms emocijoms ir kitam mėšlui, įsiurbusiam į save visus ir viską, jutau tikrą įkvėpimą, vėl jaučiausi vaiku, prieš kurį atsiveria naujas, stebuklingas pasaulis.

Tiksliai prisimenu, kad gilioje vaikystėje, kai kiekvienas žvilgsnis buvo atradimu, jutau kažką panašaus, tik labiau ryškiai, švariai, atvirai... Guliu vaikiškoje lovytėje ir apžiūrinėju pasaulį pro medinius grotus ir netikėtai mane apima aistringas noras atsikelti. Pradedu atkakliai kabarotis, kabintis už medinių strypų, ir po kelių minučių įtempto kabarojimosi, aš vis dėlto atsikeliu – kokius jausmus aš tuo momentu jutau! Tai buvo pirma kelionė, kurią aš dabar prisimenu ir ji buvo labai kvapą gniaužiantį. Kai dabar matau kūdikius, kurie taip pat kabarojasi, apsivertinėja, bando ropoti, o tėvai „rūpestingai“ tempia juos atgal į lovą, žinau, kad jie visiškai nesupranta, jog tai ne tik judėjimo reakcija, kaip pas vijoklį, sraigės arba amebas, tai pirmų atradimų aistra, žmogus išgyvena kažką labai svarbaus, o jį negailestingai, vadovaujantis iškaba „rūpestis“ kišą atgal į vežimuką.

Vienas iš baisiausių ištvirkimų – vystymas. Laikau tai tikru fašizmu – ne perkeltine, o tiesiogine šio žodžio prasme. Vystymas – ciniškas išniekinimas pačios žmogaus gamtos, tai turėtų būti baudžiama griežčiausia bausme, netgi įkalinimu. Supratau tai tik kai mano atmintyje iškilo prisiminimai – iš karto po gimdymo mane nunešė į naujagimių palatą ir suvystė. Dabar puikiai prisimenu gyvą siaubą to, kad esu tvirtai suvystyta ir negaliu pajudėti, o mane sukinėja kaip kas nori. Štai dabar nosimi įkniaubė į pagalvę,o dabar prieš akis lubos – aš tiesiog daiktas, patekęs į šitų išsigimėlių, kurie mane surišo, sukaustė, letenas. Puikiai prisimenu savo nusivylimą nuo bejėgiškumo – tikra, nevaikiška kančia. Esu įsitikinusi, kad tai patiria visi naujagimiai. Juk kiek kalbama apie gimdymo traumas, kaip tai įtakoja tolimesnį žmogaus gyvenimą, bet kodėl nekalbama apie tai, kokią dar didesnę trauma sukeliama vaikams, įkišus juos keliems mėnesiams netgi ne į vienvietę kamerą, o daug baisiau – skudurinį karstą, į tramdomuosius marškinius. Jeigu turėčiau galimybę, būtinai kiekvieną, pas ką tuoj gims vaikas, suvystyčiau kuo tvirčiau dienai, ar kitai... galbūt tada ši problema savaime atkristų.

Kitas prisiminimas iš vaikystės – kai pirmą kartą pamačiau sniegą. Man jau metukai, aš drąsiai lakstau po kambarį, pribėgu prie lango, užlipu ant taburetės, žiūriu... ir jaučiu sukrėtimą – lauke viskas balta, iš dangaus krenta pūkuotas sniegas. Tą pačią dieną aš pasiekiau savo tikslą, tėvai išvedė mane į lauką. Aš glosčiau sniegą, įkvėpdavau jo kvapą, žaidžiau su juo, juokiausi ir buvau laiminga. Dabar, kuo daugiau aš prisimenu tokius momentus, kai jutau nekaltą, pirmų atradimų laimę, tuo aiškiau suprantu, kad to jau niekada nepatirsiu. Šis aiškumas – pranešimas apie kario žuvimą, kurį kiekvieną dieną randu savo pašto dėžutėje. Kažkas prenumeravo jį be mano žinios ir sutikimo, kol dar buvau bejėgiu vaiku. Ir kiekvieną kartą, kai ruošiuosi nueiti į paštą, kad galėčiau suduoti per nagus tam, kas siunčia man šitą bjaurybę, aš išėjus į gatvę, praeidama šalia pašto dėžutes, nevalingai atidarau ją, vėl randu tą patį pranešimą, dėmesingai skaitau jį, ir viskas viduje nusileidžia, miršta. Kojos nusilpsta, apsiūkanoja visi tikslai, aš vėl nieko nesugebu.

Dabar jau įsitikinimas dėl tokios fatalios pabaigos dingo. Pašto dėžutė išmesta į šiukšlyną, nėra kur dėti pranešimą apie kario žuvimą ir kol nepakabins naujos pašto dėžutės, aš turiu laiką nueiti į paštą, ir išbraukti savo adresą iš siuntimo sąrašo.

 

Džiaugsmingas siekimas į Badhoją susidūrė su Indijos gyvenimo realybe. Indijoe iš vis sunku kažką iš anksto suplanuoti, bet į tokį šūdą aš patekau čia pirmą kartą. Pasirodė, kad pirkti bilietą aš galėsiu tik tokiu atveju, jeigu pateiksiu patvirtinimo dokumentą, pareiškiantį iš kur aš turiu rupijas(?!). Tai yra, aš turėjau pateikti dokumentus iš pinigų keitimo biuro. Per visą tą laiką nė karto nesusidūriau su tokiu keistu reikalavimu – pasirodė, jį įvedė tik šiais metais, todėl, aišku, aš ir neturėjau jokios pažymos. Turėjau skubiai eiti į keitimo biurą, kad pakeisčiau rupijas į dolerius, o paskui dolerius į rupijas, kartu su pažyma. Bet veltui aš skubėjau... likimas nenorėjo tą dieną manęs išleisti iš Varanasio.

Keitimo biurų mieste tiesiog nebuvo. Tai labai keista (visur, visuose turistinėse centruose, kur buvau prieš tai, ant kiekvieno kampo yra keitimo biurai), bet tai dar ne katastrofa, nėra keitimo biurų, pakeisiu pinigus juvelyrinėje arba šilko parduotuvėje.... O juk galima dar pakeisti pinigus savo viešbutyje (man ten siūlė keitimą bet pagal plėšikišką kursą). Bliamba! Šis karštis trukdo man galvoti... man juk reikalingas ne tiesiog keitimas, man reikalinga pažyma, be kurios negalėsiu nupirkti bilietų ir išvažiuoti iš miesto. Na gerai, juk mieste turi būti bankai.

Ir iš tikrųjų bankai čia buvo. Pirmas mano kelyje pasirodė „Banko of India“, kur man pasakė, kad šiandien pinigų nekeičia. Kitas buvo Andhra bankas – ten grynuosius pinigus nekeitė, nes jų skyriuje Nju-Deli kažkas su kažkuo nesutampa. Ką jie turėjo omenyje konkrečiai – suprasti neįmanoma. Suprasti indus, kalbančius angliškai, ne visada įmanoma - geriausias atvejis - jų blogas tarimas, o blogiausias atvejis - jeigu prie šio tarimo prisideda betelis... kai kalbančiojo burna užpildyta raudonų kaip kraujas seilių, vargšas, norėdamas kažką pasakyti turi užversti galvą ir kalbėti taip, tarsi skalautų gerklę. Visiškai siurrealistinis vaizdas.

Na gerai. Aš turiu kreditinę kortelę... taip, mem, bet dabar visame mieste nedirba telefonai, nuimti pinigų negalima.

Paklaidžiojus karštyje dar apie valandą, aš spjoviau į šį reikalą ir nusprendžiau išspręsti šį klausimą rytoj, bet rytoj situacija bus dar labiau sudėtinga, nes netikėtai išgirdau, kad bus vietinis „festivalis“, ir dėlto nedirbs visi bankai. Vieno banko menedžeris užjausdamas pareiškė, kad gal jie rytoj ir dirbs, bet kadangi festivalis vyks tris dienas, nėra tikras, ar jie keis pinigus. Nemaloniausiu visoje šioje situacijoje buvo tai, kad, kaip man paaiškino vienas viešbučio tarnautojas, jokios ypatingos šventės netgi ir nėra, nes „festivaliai“pas indus vyksta beveik kiekvieną savaitę. Jie turi labai daug dievų ir kiekvienas turi „savo“savaitę arba bent tris dienas per metus, kai jų garbei organizuojami grandioziniai renginiai.

Varanasi, Indijos Babilone, susimaišė visos pasaulio religijos, todėl švenčių epidemija čia labai plačiai paplitusi. Šiandien sikhi, rytoj musulmonai, poryti šivaitai, dar poryt naujieji metai ir dar po savaitės kiti naujieji metai – šaudomi fejerverkai bei papliauškos, dangus kibžda nuo popierinių aitvarų, gatvės kolonėlės plėšiasi nuo kurtinančios kakofonijos, gatvėmis vaikšto begalinės procesijos su būgnai, trimitais, ir didžiuliais vežimais, dalinančiais maistą elgetoms ir vietiniams sukčiams.

Labai keista, bet manęs visiškai nejaudino mintis, kad galiu pavėluoti ir nieko nesutikti Badhajoje. Buvau keistai ir netgi ekstaziškai įsitikinusi, kad atvažiuosiu ten būtent tada, kai reikės – nei anksčiau, nei vėliau.

Tiesos momentas atėjo po dviejų dienų, kai baigėsi šventė, pradėjo dirbti visi telefonai, buvo paprasta savaitės diena ir visuose bankuose... man be jokio paaiškinimo atsakė keisti pinigus – nekeičia ir viskas! Štai taip. Prakeikti pelėkautai.

 

„spalio**

Planai vėl sugadinti aplinkybių jėgos. Planai, planai... visas gyvenimas užpildytas planų. Ar mačiau nors vieną žmogų, kuris gyventų ne planais o pojūčiais, norais?

Niekas taip nevaržo, niekas taip nelaiko praeities gniaužtuose, kaip ateities planai. Kai išgyvenu kažką tikrą – tai, kas vyksta tiesiog dabar, - aš, žinoma, galiu lygiagrečiai kažką planuoti, bet tai jau bus pojūčių pažeidimas, o ne tęsimas. Niekas iš to, kas vyksta mano sieloje tiesiog dabar neturi ryšio su planais, perspektyvomis, mintimis apie ateitį. Teisingas ir atvirkštinis procesas – planavimas visiškai neturi nieko bendro su išgyvenimu – kiekvieną kartą, kai aš kažką planuoju, aš nutrūkstu nuo realybės ir judu link mirties.

Bet kaipgi tada atlikinėti bet kokius veiksmus? Kaip gyventi? Kaip galiu paruošti sau kiaušinienę, jeigu iš anksto nenupirksiu kiaušinių ir nesuplanuosiu nueiti į virtuvę, uždegti dujinę ir taip toliau?

Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą, nors man atrodo, kad nepaisant visko aš „žinau“ atsakymą – aš tik negaliu išreikšti jo žodžiais. Galvoje sukasi viena istorija – ji tarytum kažką man išaiškina, bet iš kur ji atsirado... a... juk tai Andrejus, jis papasakojo man ją ten, Elbruse, kai mes laukėme uragano pabaigos... įdomu... prisiminiau šią istoriją būtent dabar, o iki šio momento negalėjau suprasti, apie ką jis kalbėjo... bet, toje būsenoje... Istorija tokia: vieną kartą toli Pamyro kalnuose jis sutiko senį – jam buvo virš 70 metų, jo lūšna buvo tolimoje kalnų tarpukalnėje. Tas senis ten gyvena, turi daržą. Sodina jis savo darže kažkokias daržoves, sakykime „ridikėlius“. Ravi jis savo ridikėlius, laisto juos ryte ir vakare. Ir iš vienos pusės, žinoma, jis žino, kas rytoj prabus, nueis į tualetą, paims savo kapstuką ir vėl pradės apvagoti savo ridikėlius, o iš kitos pusės jis mąsto apie gyvenimą, apie srautą, apie skvarbų esančio momento jausmą, jis tuo gyvena, ir jam visiškai aišku, kad ridikėlių ravėjimas – tai tik veiksmas, kurį įteikė jam į rankas KAŽKAS – pavadink tai dievu arba likimu, ir jeigu jis jų neravėtų čia, jis ravėtų jas kitoje vietoje, arba gal netgi nešiotų padėklus kavinėje, arba skaitytų paskaitas studentams. Šis darbas yra forma, į kurią įdeda tave tavo srautas. Kiekvienas iš mūsų sėdi ant savo kėdės. Kiekvienas realizuoja savo gyvenime tam tikrą apibrėžtą variantą iš daugybės įvairių įmanomų įvykių ir aplinkybių, ir jeigu jis kuria planu,s ir to dėka nori kažką gauti, tai greičiau bus miręs negu gyvas. Jeigu aš tiesiog laikysiuos to, ką man diktuoja širdis, kas atsiliepia manyje kaip paslaptinga styga – aš busiu gyva, tikrai gyva nepriklausomai nuo to, ar mano protas kurs kokį nors planą ar ne – šis planas negulės ant mano pečių kaip sunkus svarstis, tai bus... tarsi rekomendacija, tarsi proto rekomendacija, ir jau tada, klausydama momento šviežumo, aš spręsiu – klausyti šios rekomendacijos ar nukrypti į šalį. Viso to kaina – ypatingo, vidinio ryškaus, intensyvaus ramumo jausmas – ramumo, su kuriuo veržiasi žemyn kalnų krioklys. Aš pažįstu šį jausmą! Aš tikrai jį pažįstu, nors supratau tai tik dabar. Ką dar žinau bet neprisimenu?... Galbūt netgi pažįstu laisvę nuo neigiamų emocijų? Gal būt pažįstu ir tylų džiaugsmą? Proto atžvilgiu absurdiškos prielaidos.... bet juk nepaisant to, šios mintys keistu būdu randa atgarsį... įdomus proto tikėjimo ir gyvaus atgarsio viduje pasipriešinimas... sakyčiau, šiuo momentu ne viena iš šalių negali persverti... bet vis tiek tai jau progresas – anksčiau visiškai neatkreipdavau dėmesio į tokius vos pastebimus jausmus, ypač jeigu jie taip akivaizdžiai prieštaravo tam, ką aš „žinau““.

 



<< Back Forward >>