« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 31

Bodhaja pasirodė labai nepaprastu miesteliu. Viskas čia buvo kažkokiu netikru, muziejiniu, parodiniu. Budistinės architektūros muziejus po atviru dangumi – ne toks tikroviškas, kaip Sarnath prie Varanasi, bet kažkuo panašus.

Visą rytą klaidžiojau aplink pagrindinės, iš visur matomos įžymybės, didelės terakotinės piramidės formos šventyklos, šalia kurios auga Bodhi medis. Būtent ten, pagal legendą, Budda Gautama prašvito. Aplinkui padarytas parkas su daugybe apžėlusių pievelių. Kažkas, nuo visų nutolęs, sėdi lotoso pozoje, kažkas atlieka budistines apeigas, kai kurie tiesiog guli ant žolės ir plepa... Visa tai užtverta metaliniais užtvarais, pro kuriuos, kol kas, apžiūrinėju visą tai. Eiti vidun nesinorėjo, tarsi laukiau, kol pajausiu kažkokį stimulą. Užėjusi iš galinės pusės, įėjau į parko vidų ir atsisėdau ant laiptukų. Šalia dvidešimt penkių metų vaikinas kažką pasakojo nedidelei klausytojų grupelei.

Įsitaisau arčiau, girdžiu kalbą apie kanonišką Buddos istoriją ir tai man neįdomu. O ko aš laukiu? Princo ant balto žirgo? Angelo? Reikia tiesiog atsikelti ir pasivaikščioti parku – gal šiandien nesurasiu savo pakeleivio, reikės ateiti rytoj ryte ir sėdėti visą dieną. O jeigu ir rytoj jo nebus? O jeigu aš pavėlavau ir jie visi jau išvažiavo??

Nerimas netikėtai mane prarijo, atsikėliau ir vos nebėgdama apėjau visas pieveles. Jo nėra. Pamačius vartelius į gretimą parką, apėjau ir jį, bet ten išvis beveik nieko nebuvo... Staiga pajutau visišką tuštumą. Kokia gi aš kvailė... nereikėjo tiek ilgai lakstyti Varanasi. Kodėl gyvenau taip, tarsi nuo manęs jau nepabėgs šio susitikimo galimybė? Ką davė man garantiją ir leido man taip nepagrįstai klausyti kažkokių „jausmų“, vietoje to, kas griebčiau tai, ką turėjau rankose? Ir kas dabar?

Baisiausioje nuotaikoje pavaikščiojus dar kelias valandas parke, susiėmiau ir nusprendžiau, kad turiu tiesiog daryti tai, ką galiu daryti šioje situacijoje. Ateisiu čia kiekvieną dieną ir sėdėsiu šiose pievelėse, periodiškai jas apeidama. Galų gale miestelis nėra pakankamai patrauklus ir veikti čia nėra ką, todėl šios aikštelės bet kokiu atveju tinkamiausia vieta laukti, sėdėti, gulėti, galvoti, skaityti ir rašyti. Čia ateina žmonės į įvairias paskaitas ir religinius susitikimus – susipažinsiu su kuo nors, pabendrausiu, pažiūrėsiu kuo dar žmonės gyvena. (Nejaugi pavėlavau... velniai griebtų...)

Po pietų dar kartą apėjau visą parką – vėl be rezultatų, reiškia pats laikas nueiti į Interneto kavinę, nors kas man galėtų parašyti... tikriausiai niekas iš tų, kas mane domintų.

Aš visiškai pamiršau apie Natašką! Laiškas nuo jos – kaip malonu.

„Tai vėl aš, Nataška. Man dabar ne galvoje laiškai, bet tau negalėjau neparašyti. Noriu pasidalinti su tavimi tuo, ką išgyvenu, tik su tavimi, daugiau su niekuo, nors mes ir nesame gerai pažįstamos, o gal būtent todėl? Ne, manau priežastis tame, kad man tiesiog labai malonu ir šilta tave prisiminti, ir labai norisi tave apkabinti.

Atvažiavau į Daramsalą. Neaprašinėsiu įspūdžių nuo miesto, tibetiškų vienuolių ir vienuolynų, atvažiuosi pati, ir pamatysi (juk tu atvažiuosi?). O štai kalnai... Buvau neilgoje išvykoje į kalnus su jaunimu iš Austrijos, su kuriuo čia susipažinau. Kalnai... Jie labai aiškiai parodė tai, ką ir iki šiol suprasdavau, bet kažkaip logiškai, be aistringo impulso negalėjau padaryti šio supratimo savo gyvenimo dalimi. Mano sena asmenybė yra tiesioginiame pasipriešinime su tuo, kaip dabar gyvenu ir griebtis už jos mirtinai pavojinga. Aš visada turėjau polinkį bet ką padaryti tik aplinkinių malonumui. Tai, kas auga manyje dabar, negali taip elgtis, ir tai tiesiog verčia mane desperatiškai sukilti prieš senus, mylimus įpročius gyventi linksmai ir atsipalaidavus, jausti nesmagumą, drovumą, baimę sukelti kažkam nepatogumus, problemas, įprotį atrodyti nerūpestinga ir nereiklia, tenkintis tuo, ką turiu. Bruožai, kurie man būtini (ir kurie jau pradėjo reikštis ir įsišakoti) – susikaupimas, budrumas, bruzdumo nebuvimas, mokėjimas statyti ir siekti nedidelius, konkrečius tikslus, dėmesingumas ir negailestingumas sau.

Įdomu tai, kad vienintele problema, kurią turėjau būdama kalnuose, buvo buitiniai nerimai. Tai aiškiai pamačiau dėmesingai prisiminusi ir peržiūrėjusi viską, kas anksčiau su manimi vyko ir tarsi išgyvenusi tai iš naujo. Visa tai ten buvo suvokiama kaip uždangalas, kuris laikas nuo laiko atslinkdavo ant visko nuostabaus, ką buvau išgyvenus – žavėjimąsi peizažų grožiu, bendro darbo džiaugsmą, džiaugsmą nuo to, ką jauti būdamas vienas su kalnų stichija... atslinkdavo banaliausių priežasčių nerimo uždangalas, ir iš visų jėgų bandžiau nustumti jį, nors ir pati nežinojau, ką konkrečiau turiu nustumti. Buvo vienas labai ryškus baimės suliepsnojimas, ir dar vienas. Pirmas atsirado, kai mes sustojome nakvynei ant kalnelio, į kurį pusę dienos lipome. Nesiruošėme nakvoti tokiame aukštyje, bet jau vakarojo ir nebuvo aišku, kaip leistis žemyn, nes tako, vedančio į apačia pradžia, buvo po sniego liežuviu. Ryžtingai vėso. Pajutau nusivylimo ir baimės mišinį, kalnai netikėtai pasirodė svetimais ir priešiškais, pasijutau tarsi spąstuose, protas tiesiog atsisakė tikėti, kad rytoj galėsiu pakilti dar aukščiau arba nusileisti, ir vėl pakilti į viršukelę, ir tada aiškiai supratau, kad jeigu dabar neiššoksiu iš šios būsenos, man galas. Išėmiau save iš jos taip, tarsi nuo to priklausytų mano gyvenimas. Kalnai ir vėsuma, ir saulėlydžio dangus, ir besislepianti saulė, ir be galo tolimos karvės apačioje, ir išvis toluma bei varpelių skambesys iš jos, palietė mane neapsakomu grožiu. Antrą kartą tai atsitiko kai pargriuvau nuo tako ir sulaužiau koją. Buvo absoliučios vidinės tylumos momentas ir jutau, kad manyje pasiruošę gimti ir suliepsnoti... net nežinau, kas konkrečiai, neturėjau laiko įsižiūrėti, bet žinojau, kad daug visko, užtektų, kad mane palaidotų. Aš įveikiau, tarsi viena pastanga, net nesusimąsčius viską švariai iššlaviau. Ir tada grožio jausmas tarsi užpildė mane, jutau stiprų švelnumą šiam kalnui. Atrodė, jog jaučiu ir glamonėju kiekvieną jo akmenuką. Krūmams, už kurių laikiausi, upeliui, jutau stiprų švelnumą... man buvo nuostabiai, neapsakomai gera. Vėliau, kai sėdėjau ant tako ir žiūrėjau į slėnį, kur taip ir nepavyko nusileisti, baimė, skausmas, nerimas, gailesčiai – niekas negalėjo prasimušti pro mano spindintį ramumą.

Dienų, kurias praleidau kalnuose, ligoninėje, gal netgi dabartinių, pojūčiuose nėra jokių tarpų. Matyt todėl, kad įskaitomi tik tikri jausmai. Kiekvieną dieną atsiradinėjo ir atsiradinėja kažkas, ką protas laiko riba, ir šią ribą reikia veikinėti. Supratau, kad protas nieko nežino apie tai, iš kur ir kam gali atsirasti jėgų, todėl klausyti jį, reiškia labai save riboti. Nepaisant visų jo įrodymų, aš turiu labai aiškų pojūtį, jog dabar vyksta būtent tai, ko man reikia ir esu labai dėkinga savo gyvenimui... tarsi jis mane neštų švelniomis ir rūpestingomis rankomis. Mokinuosi iš naujo atsikelti, atsisėsi, judėti, laikyti pusiausvyrą, laipioti laiptais ir man patinka, kad dabar aš matuoju erdvę kitaip, ir, jog tai reikalauja iš manęs būtent tų dėmesio apsireiškimų, kuriuos šiuo metu būtinai turiu suformuoti.

Rašyk man, Maja, labai noriu prie tavęs prisiliesti... nors per laiškusJ“

 

...Visą laiką kol sėdėjau prie kompiuterio ir rašiau jai atsakymą, negalėjau suvirškinti to, jog mano įsivaizdavime Nataška buvo žaisminga, meili, gera ir, žinoma, jautri bei jausminga būtybė, o štai čia ji pasirodė, kaip visiškai kitokia... kaip gi tai išreikšti... visi žodžiai mažiau ar daugiau išreiškia tam tikrą savybių, kurios man nėra labai artimos, laipsnį. Pasakyti, kad ji čia „rimta“? „Suaugusi“? „Išmintinga“? Ne, viskas ne tai, visi šitie žodžiai netinka. Čia visiškai kažkas kito, bet nežinau žodžių, kurie galėtų tai išreikšti... Iš tikrųjų, jau ne pirmą kartą susidūriau su katastrofiška žodžių stoka. Atrodo, tai nėra svarbu, bet pasirodė, yra svarbu ir netgi labai. Kartais aiškiai jaučiu, jog turiu būtinai rasti arba sugalvoti kokį nors žodį, kad galėčiau vadinti juo tam tikrą būseną. Mokykloje, Puškino pagalba, visiems mums įkalė į galvas, jog rusų kalba labai turtinga, bet kartais ji man atrodo tiesiog skurdi, plokščia, ypač kai reikia aprašyti subtilius jausmus, arba jų vos,vos išskiriamus atspalvius. Būna taip, kad kažkoks išgyvenimas tiesiog prašosi, kad jį kaip nors pavadinčiau, prikabinčiau prie jo kokį nors žodį. Būna dienų, kaip pavyzdžiui dabar, kad tai pavirsta tikra kančia – daugybė įvairių jausmų, atspalvių, atgarsių tarsi pralekia šikšnosparnių kolonijos ir jeigu kai kuriems aš spėju parinkti aprašymus, sugalvoti pavadinimus, tai vėliau galiu grįžti, pagalvoti, ir prisiminti, ir tai leidžia vėl sužadinti išgyvenimus, kurie, tarytum nesugrįžtamai, išslydo.

Keista, bet pavadinimas vaidina tik kabliuko su masalu, kuris vilioja jau išslydusią sielos būseną, vaidmenį. Anksčiau bandžiau sugalvoti gražius terminus, stengiausi, kad jie kuo turingiau aprašinėtų tai, ką norėjau aprašyti, bet tai pasirodė visiškai nesvarbiu. Svarbus pats pavadinimo faktas, kad šis pavadinimas rezonuotų su jausmu, kad šio pavadinimo ištarimas sukeltų jaučiamą išgyvenimo suliepsnojimą. Kai kažkoks subtilus jausmas, prieš tai išgyvenamas kaip nepagaunamas, kaip lengvas gyvenimo prieskonis, kaip užuomina į kažką turingą, tam tikrais atskirais momentais kaupiasi, pereina tam tikrą vidinę aiškumo ribą, aš noriu jį pavadinti. Pavadindama jį, aš atlieku užbaigiamąją pastangą ir jis galutinai išsikala, įsiformina, ir pradeda savo kelionę tarp kitų jausmų. Žodis leidžia dėmesiui - kaip laidais arba pagal rodiklius, patraukti link jausmo - paimti jį švelniai už vadelių, paglostyti jo snukį, duoti dešros, padėti įsąmoninti save savo unikaliame savotiškume, o paskui jau paleisti į laisvę. Dėmesys, žodžio pagalba, nukrypsta į jausmą, sukelia audringą jo augimą ir būtent tada jis pradeda gyventi, kaip organinė dalis, pilnai save išreiškia, ir ruošia ateinančius atradimus, pritraukia vis naujus ir naujus suvokimus. Tai kaip šokinėjimas per pelkės saleles. Šuolis – ir tu įsitvirtinai naujoje būsenoje. Dar vienas šuolis – dar ir naujas pasaulis praplatėjo.

 

Eilinis atėjimas į parką nieko naujo neatnešė. Ant laiptų už krūmų sėdėjo įvairaus plauko žmonės, kurie ruošiesi klausyti indiškais rūbais apsirengusio europiečio. Gal ir man paklausyti?

Turėdama jau liūdną bendravimo su „mokytojais ir jų mokiniais“ patirtį Rišikeše ir tuo labiau Rusijoje, norėjau tiesiog tyliai paklausyti, ir kai nusibos tyliai pasitraukti, bet religinis susitikimas buvo tik privačia paskaita apie budizmo istoriją, todėl neiškentėjau (vėl kažkoks ne toks žodis... gal reikia nueiti pasisioti?:))... nesusilaikiau ir įsikišau būtent tuo momentu, kai Marpos žmona pažeidė instrukcijas ir iš gailesčio atnešė Milarepai maistą, kas labai supykino Marpą, kadangi tokiu būdu jo žmona galėjo sutrukdyti labai talentingo mokinio teisingam mokymuisi.

- Bet juk jeigu Marpa supyko ir dar labai siaubingai, reiškia jis nenušvitęs? – mano balsas skambiai pažeidė monotonišką ir ramią paskaitą, kad kaimynė ir kairės net krūptelėjo nuo netikėtumo. Aš nesavavališkai pati susitraukiau laukdama audringos reakcijos.

Neįtikėtina! Ne viename veide nematau pykčio arba susierzinimo šešėlio – greičiau smalsumą.

- Įdomi mintis!

(Nieko sau, tikrai smalsumas).

Jie pradėjo dėstyti savo mintis, siūlyti įvairius variantus. Lektorius net nepradėjo isterikuoti, susimąstė ir pasakė, jog galbūt tekstas nelabai teisingai parenka žodžius, arba gal Marpa iš tikrųjų nesupyko, o tik suvaidino pyktį, juk mes matome ant tibetietiškų šventyklų sienų pyktų demonų atvaizdus, bet jie atspindi ne niūrias būsenas, o tik kažką simbolizuoja...

Tuo momentu kažkas palietė mane už peties. Atsigręžiau ir vos nepargriuvau nuo suoliuko. Tai buvo JIS!

- Eime.

Eidami mes apsikeitėme trumpomis frazėmis.

- Kaip tu mane radai?

- Kamas pasakė, kad tu čia.

- Kamas? Kas toks Kamas ir iš kur jis žinojo?

- Su Kamu tu tuoj susipažinsi, o sužinojo jis apie tai iš vėjo. Vėjas jam sako viską, ką jis nori žinoti. Aš papasakojau savo draugams apie tave ir Kamas paklausė apie tave vėją. Vėjas jam papasakojo kažką, kas jį sudomino.

- Palauk, aš nieko nesuprantu. Vėjas – tai kas? Ir pasakyk pagaliau koks tavo vardas?

- Mano vardas Sartas, o vėjas – tai vėjas. Sartas pamojavo rankomis, vaizduodamas kažką panašaus į malūną ir nusišypsojo. – Dabar mes išsiskirsime, ateik štai į tą pievelę vėliau, apie ketvirtą vakaro. Ten aš tave supažindinsiu su kai kuriais savo draugais ir turėsime daug laiko šiandien, ir dar kelias dienas kalbėti tiek, kiek norėsime.

Pusantros valandos iki paskirto laiko. Negaliu apie nieką kitą galvoti. Sartas supažindins mane su savo draugais! – mintyse kartoju šią frazę (o gal ji pati kartojasi?) ir kiekvieną kartą širdis nuo nuojautos pagreitina savo ritmą... Noriu skaičiuoti minutes, nuolatos žiūriu į laikrodį, bet laikas nuo to dar labiau sulėtėja.

Maža tibetietiška šventykla, pusiau tamsi vėsuma, kelios pagalvės ir visiška vienatvė, į kurią įsipina, nepertraukdami, vos girdimi vienuolių, prižiūrėtojų, pilstančių aliejuką į lempas ir šluojančių kiemą, žingsniai. Taip nusprendžiau laukti paskirto susitikimui laiko.

 

<< Back

Forward >>