« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 32

Sartas niekam manęs nepristatė ir priešingai negu mano lūkesčiuose, niekas išvis neatkreipė į mane dėmesio, visi darė tai, ką ir darė –vieni tiesiog voliojosi ant žolės ir spoksojo į dangų, kiti negarsiai kalbėjo. Nerimas, kuris tuo momentu, kai Sartas mane atvedė prie savo draugijos, buvo pasiekęs apogėjų, be jokių pastangų kažkur savaime išsisklaidė, kaip balionėlis, pripustas vandenulio kyla į dangų.

...Apie ką jie kalba? Vietomis aš viską suprantu, bet be perstojo girdžiu terminus, kurių reikšmės negaliu nei suprasti, nei sugalvoti, dėlto dingsta prasmė. Viskas, kas lieka – tik žiūrėti. Visada jaučiau malonumą nuo šio užsiėmimo, bet dabar tai teikė ypatingą džiaugsmą – noriu įgerti šiuos žmones, noriu pajausti juos taip arti ir ryškiai, kiek tik įmanoma.

Žmogus, gulintis ant žolės ir kramtantis žolelę, buvo aukštesnis vidutinio ūgio, pakankamai sausokas, bet ne liesas, - atrodė labai stiprus. Kai žvilgsniu seku jo kūną, atsiranda keista, anksčiau dar nežinoma įtampa saulės rezginio gilumoje, tarsi kažkas tuojau turėtų įvykti, bet kas? Norėjau pagauti jo žvilgsnį, bet jis atkakliai žiūrėjo į vieną tašką danguje, ir panašu, jog tai gelėtų tęstis valandų valandas. Šalia jo sėdi didžiakrūtė, putloka šviesiaplaukė, mėlynakė mergina. Paprastai man patinka lieknos, sportiškos merginos, bet šiuo metu erotiniai potraukiai mane išdavė – jos apvalumai man netgi visai simpatiški. Norėčiau apkabinti, paliesti, pažiūrėti į akis... taip, man labai to norisi, net galva pradėjo suktis...

Mergina aptarinėjo kažkokį klausimą su Sartu. Man patiko jos veido išraiška, jos balsas, nors jeigu palyginčiau jį su Sarto, matytųsi didelis skirtumas. Ji sudarinėja dar jauno, plunksnomis neapaugusio paukščiuko įspūdį, jos intonacijoje dažnai girdisi ir nepasitikėjimas, ir nepasitenkinimas, bet būtent dėl to, ir jaučiamas tikras nuoširdumas viskame, ką ji daro.

Du vyrai sėdėjo beveik nugara į mane, todėl negalėjau apžiūrėti jų vaidų.

Iš jų visų, tas, kuris voliojosi ant žolės, pasirodė man labiausiai „laisvu“. Nusprendžiau nesikišti į pokalbius, kurie buvo vedami tyliais balsais, o susipažinti būtent su juo. Noriu prisėlinti prie jo, kaip gyvūnėlis – ant keturių letenų. Atšliaužiau ir uždengus jam dangų, žvilgtelėjau į akis....

- Aš Maja.

... Kritimas, ryžtingas kritimas žemyn, - kaip atrakcionuose arba sapne... Šis pojūtis buvo toks realus, kad nevalingai įsikabinau pirštais į žolę, suėmė šiurpas, plaukeliai ant nugaros ir rankų pasistojo piestu. Šis jausmas atsirado būtent tuo momentu, kai mūsų žvilgsniai susitiko ir po akimirkos dingo. Kas tai buvo?

- Kas tai buvo?

Atsikvėpiau, atsitūpiau, bet jo žvilgsnis nenulydėjo mano, o toliau žiūrėjo į dangų. Aš vėl atsistojau ant keturių ir pakibau virš jo. Ir vėl kritimas!... Toks aštrus, jog mano pirštai vėl nevalingai susitraukė ir griebė žemę, vėl viskas pasikartojo, kaip pirmą kartą. Tai jau negalėjo būti paprastu sutapimu.

- Pasakyk, kas vyksta su manimi? Dar niekada tokio nebuvo... – net nežinau, ką padaryti, kad jis atkreiptų į mane dėmesį.

Nejaučiu jokio nesmagumo nuo to, kad kabinėjuosi prie jo, kaip nepasėdus kačiukas, - galbūt todėl, kad jis nesudarinėja kažkuo užimto žmogaus įspūdžio, juk jis tik galvoja apie kažką, todėl neturėčiau jam sutrukdyti. Bet ir pasakyti, kad jis tiesiog voliojasi „be darbo“, irgi negaliu – tikriausiai todėl, kad jo akyse nemačiau šešėlio, kuris lydi „nieko neveikimą“ – nei nuobodulio, nei noro kažkuo susidomėti, nei pilkumos, nei apatijos. Keistu būdu šis nieko neveikiantis žmogus sudarinėjo aplinkui prisotinto egzistavimo atmosferą. Jutau tai beveik fiziškai... kaip šulinio vandens – tamsaus, lengvai tiršto, vėsaus – šviežumą. Aš jį geriu ir jis užpildo visą mano kūną.

Aš vėl pagavau jo žvilgsnį, tiksliau nepagavau, nes jis niekur ir nepabėgo, o tiesiog priėmiau jį. Šį kartą pajutau krūtinėje pūkuotumą. Kitų žodžių net neparinksi, tai būtent pūkuotumas – žaismingas, tamprus, besistumiantis į visas šalis ir byrantis smulkiomis auksinėmis žiežirbomis.

- Koks tavo vardas? – vėl bandau prisėlinti prie jo.

- Kamas.

Kažkodėl aš ir galvojau, kad tai Kamas! Atsisėdau šalia ir pradėjau jį apžiūrinėti. Nesuprantu, kodėl nesusidaro kažkoks apibrėžtas vaizdas. Kai atplėšiu žvilgsnį nuo jo ir bandau įsivaizduoti, kaip atrodo, matau tik tam tikrus atskirus bruožus, bet ne visumą. Dabar jis panašus į mažą berniuką, dar per mažą, kad galėtų užsiiminėti kažkokiu rimtu darbu – sėdi šalia, pagaliuku krapštosi smėlyje, o dabar vėl žiūri į dangų ir vėl nuo jo sklinda kažkas galingo, kas keista įtampa atsiliepia saulės rezginyje...

- Sartas pasakė, kad tau apie mane ir, kad čia esu, papasakojo vėjas. Ką jis turėjo omenyje?

- Tikriausiai jis turėjo omenyje tai, ką pasakė.

Viskas, ką anksčiau girdėjau apie tiesiojo kelio praktiką, buvo labai konkrečiais dalykais, be jokių poetinių hiperbolių, todėl labai sumišau – o ką čia dar beliko klausti? Jam papasakojo vėjas... Jeigu bučiau Šivaitų šventykloje arba Maskvos ezoterikos mėgėjų susitikime, iš karto įtarinėčiau jį, kaip primityviai bandantį sudaryti man įspūdį, bet Kamas ir visi kiti šitie žmonės buvo visiškai kitokie, netuščiažodžiai, nuo jų sklido ne lengvasvorė ir burbulinė, o tekanti ir prisotinta atmosfera.

Kamas apsivertė ant pilvo, gulėjo lengvai žaisdamas basomis kojomis. Smakrą padėjo ant prieš save sudėtų rankų. Ar jis klausėsi pokalbio... nepanašu, bet aiškiai kažko klausėsi. Lengvas vėjo gūsis sukedeno man plaukus ir dingo, o aš atkreipiau dėmesį į Kamo pėdas – jos buvo labai taisyklingos formos, truputį putlokos, beveik kaip pas mergaitę arba Budą, kurį piešia indai, norėdami pavaizduoti jį moteriška forma. Stebėjau šių pėdų žaismą, o paskui netikėtai sau pačiai sugriebiau vieną ir suspaudžiau rankose.

Užplūdę pojūčiai priminė man Tajų, kažkokiam momentui sustojo laikas ir tarp manęs, Tajaus, ir Kamo nutiesė spindintį švelnumo siūlą... Dvi uolos, pusdienio saulė, ežeras, Kamo žvilgsnis, jo pėdos šiluma, Tajaus rankos, - nepaisant erdvių dėsnių viskas susimaišė ir akimirksniu sprogo taip ryškiai, jog užsimerkiau, ir nesugebėjau susilaikyti nuo vos girdimo erotinio susižavėjimo dejonės.

Kamas niekaip nesureagavo ir toliau, kaip niekur nieko, gulėjo ant žolės. Perbraukiau delnu per jo koją, dar kartą, dar.... lengvai suspaudžiau jo pirštus... Tai nepakenčiama... Aš nustoju suprasti, kur mes randamės...

Visiškai pamiršau, jog šalia mūsų yra dar kažkas, kad mus gali pamatyti netgi visiškai atsitiktiniai žmonės... Negaliu ilgiau susilaikyti – mano delnas, karšta pėda, - dviejų jūrų susitikimas, kurių jau negalima atskirti.

Aš išprotėjau! Ką aš darau?... Pėdos kvapas susimaišęs su žole... Norisi laižyti šia patinusią pėdą, glamonėtis į ją žandais, kakta, spaudinėti ją delnuose. Bet stabdau save, laikas grįžti į žemę.

Kamas pažiūrėjo į mane ilgu žvilgsniu, kuris pasakė daugiau, negu visi žodžiai ir veiksmai. Jame nebuvo nieko spazmiško, kas dažnai lydi ryškų seksualinį susijaudinimą. Jame buvo lygi galia, plati tamsi upė, kuri neskubėdama plaukia už tamsiai-raudono saulėlydžio horizontą.

- Kamai, papasakok man apie vėją. Kaip tu su juo kalbi?

Jis žvilgtelėjo į mane ir pečiu stumtelėjo mano petį.

- Tu religinga mergina?

- Aš? Ne... o turiu būti religinga, kad suprasčiau tai, apie ką kalbi?

- Kaip tik atvirkščiai, jeigu esi religinga – nesuprasi.

- O ką tu vadini religingumu?

- Kai manai, jog kažkas egzistuoja, neturėdama jokių pagrindų taip manyti. Jeigu nematei jokių dievų, bet manai, kad jie yra – tai religingumas. Jeigu neturi prisiminimų apie praeitus gyvenimus, bet tiki, kad jie yra – tai irgi religingumas.

- Aišku. Manau, kad su tuo neturiu problemų. Esu labai pragmatiška. Tikriausiai tai yra netgi mano yda, nes man visada reikia viską parodyti, įrodyti, viską noriu patikrinti savo kailiu... Dažnai jaučiuosi dėlto labai ribota.

- Tu tikriausiai esi religinga ir nepasistūmėsi nei žingsniu į priekį, jeigu neįveiksi šio niūrumo.

Kažkaip netikėtai Kamas vėl pasikeitė. Dabar jau mažo berniuko išvaizda jam netiko, jo žvilinis tapo skvarbus, šaltas... nors ne, „šaltas“ ne ta žodis, juk jis turi susvetimėjimo atspalvį, o Kamo akyse susvetimėjimo nebuvo... speiguotas – štai labiau tinkantis žodis – kaip lengvas rytinis pavasario speigas apšerkšnija žolę. Tylėdama laukiau pratęsimo.

- Kvailys – yra tas, kas žino viską apie viską, kas į bet kokį klausimą turi paruoštą savo atsakymą, beje šis atsakymas neturi pakankamai pagrindų ir išvis jis neturi jokio ryšio su tiesios paieška, jis turi kitą paskirtį – saugoti griežtos schemos, kurios ribose funkcionuoja kvailys, neliečiamumą. Beveik visi žmonės, kuriuos tu matai, yra kvailiais pagal šį apibrėžimą. Tik nedaugelis išgirdę klausimą, kurio atsakymui reikėtų pagalvoti, susimastys, tik nedaugelis atsakymui pasakys „kol kas neturiu atsakymo į šį klausymą“ arba „turiu pagalvoti ir pasverti viską, ką apie tai žinau“. Juk tai netipinė reakcija?

- Taip, tikrai. Aš pati niekada taip nesakau, tikriausiai vis dėlto ir aš esu kvailė?:)

- Tu taip nesakai, bet tu dažnai elgiesi taip, lyg norėdama tarti šiuos žodžius.

- Na... gal ir taip... tai tau irgi vėjas papasakojo?

- Kam gi man vėjas, kai tu sėdi prieš mane? Žiūriu į tavo veidą, girdžiu tavo balsą, matau tavo elgesį – to pakanka, juk neįmanoma nieko paslėpti nuo to, kas yra laisvas nuo lūkesčių ir pirmenybių. Bet kokia įprastinė reakcija atsispindi mimikoje, intonacijoje ir kaip nesistengtum – paslėpti tai galima tik nuo aklo, tarp kitko, visi žmonės yra akli. Sartas dar kalbės su tavimi apie neigiamas emocijas, bet aš galiu pasakyti kaip pavyzdį, kad jeigu kada nors pasieksi nepriekaištingą visų negatyvių emocijų pašalinimą, tai ne vienas žmogus jokiu būdu negalės paslėpti jų nuo tavęs – jos visos bus matomos, kaip ant delno, galėsi labai tiksliai nupiešti psichinį bet kokio žmogaus portretą. Tas pats ir su kvailumu, tai yra su polinkiu daryti prielaidas ir tvirtinimus, kurie neturi jokio aiškaus protinio pagrindo – jeigu tu laisvas nuo kvailumo, matai mažiausius jo pėdsakus kitame žmoguje. Štai aš matau, kad tu besąlygiškai palaikai savyje kvailumą, bet taip pat matau, kad tavyje yra nuoširdumo siekimas ir tikriausiai esi kvaila tik todėl, kad nežinai, jog kvailumo galima atsikratyti.

- Logiškai aš suprantu, ką tu sakai, bet kol kas man neaišku – ką konkrečiai galima padaryti, kad pasikeisčiau?

- Aš paaiškinsiu. – Kamas nukreipė žvilgsnį nuo mano akių į pakaušį ir sekundė vėliau vėjas vėl lengvai sukedeno ant jo plaukus. – Štai, pavyzdžiui, vėjas... ką tu manai apie vėją, kas tai? Pasakyk pirmą, kas ateis į galvą.

- Vėjas... na tai – oro judėjimas, kuris....

Rankos mostu jis mane pertraukė.

- Užtenka. „Vėjas – oro judėjimas“, kažką panašaus, žinoma, aš ir tikėjausi išgirsti. O dabar pabandyk tai pagrįsti.

- Pagrįsti? Mmm... Nesuprantu, ką pagrįsti?

- Šis klausymas reiškia maždaug tai: „kaip galima pagrįsti tai, kad vėjas – oro judėjimas, juk vėjas – tai ir yra „oro judėjimas“ taip?

- Na taip... aš nesuprantu, į ką tu kreipi kalbą.

- Tiesiog dabar tu pajutai lengvą nepasitenkinimą.

- Aš?

- Kodėl tu perklausinėji?

- Nes aš nesutinku...

Kamo žvilgsnis vėl pasikeitė. Jame atsirado audros debesų galia.

- Maja, didelę reikšmę turi netgi tai, kad suprastum, jog patiri neigiamas emocijas, be to, tu niekada negalėsi pradėti jų atpažinti ir šalinti, o kol jos nepašalintos –niekas neįmanoma, supranti? Niekas. Tiesiog dabar sustok, pagalvok, prisimink, dar kartą išgyvenk praėjusią akimirką ir pasakyk – ar pagavai lengvą nepasitenkinimą ,kuris atsirado, kai sakei „ nesuprantu, į ką tu kreipi kalbą“.

Jeigu jo intonacijoje suskambėtų nors viena nepasitenkinimo arba pamokslavimo nata, tikriausiai vėl pradėčiau priešintis, bet jo balsas buvo labai ramus, tvirtai įsitikinęs ir be jokių svetimų priemaišų. Jutau simpatijos Kamui suliepsnojimą, vėl aiškiai prisiminiau, kaip buvo nuostabu, kai glamonėjau jo pėdą... ir iš karto visiškai aiškiai supratau, jog būtent tada, kada jis ir sakė, jutau nepasitenkinimą.

- Taip, tu teisusJ

- Tūkstančius, dešimtis tūkstančių kartų per savo gyvenimą, tardama tokias frazes kaip „nesuprantu, į ką tu kreipi kalbą“, tu jutai nepasitenkinimą, susierzinimą arba dar kažką kito ir tai dabar jau tapo tavo įpročiu. Šis mechanizmas dabar veikia prieš tavo valią, jis valdo tave, jis neleidžia tau tuo momentu jausti nušvitusių suvokimų.

- Sutinku.

- Tu įsitikinusi, jog vėjas – tai ir YRA oro judėjimas, todėl mano prašymas pagrįsti šį tvirtinimą, tau atrodo absurdiškas.

Jis tęsė temą apie vėją neužbaigęs aptarinėti situacijos su mano nepasitenkinimu. Mane nustebino, jog ta situacija visiškai netrukdė tolesniam pokalbiui, nieko nepakeitė, nepakibo, kaip uodega, nesugadino nuotaikos – tarsi... štai tarsi vėjelis – papūtė – ir pasidarė šviežia, o kai jo nėra – viskas lieka, kaip ir anksčiau, niekas nepasikeitė.

- Na taip, aš esu įsitikinusi, jog vėjas – tai ir yra oro judėjimas... nesuprantu, į ką tu kreipi kalbą..., - nusijuokiau ir pliaukštelėjau sau per kaktą, niekas nepasikeitė, - nu va, vėl...

- Žinoma. Tai kartosis vėl ir vėl, nes tu pati sukūrei įprotį nuo panašių žodžių jausti nepasitenkinimą. Tam, kad tai pertrauktum, nepakanka jausti tam tikrų emocijų, neužtenka imtis kažkokių veiksmų ir pažadėti sau kažką. Reikia sukurti naują įprotį – įprotį nejausti nepasitenkinimo panašiose situacijose, o pasiekti tai galima tokiu pat keliu – daugelį kartų kartoti šią situaciją ir daryti nepasitenkinimo šalinimo pastangas bei pastangas tuo momentu jausti kokį nors nušvitusį suvokimą.

- Reiškia turėsiu tai pakartoti dešimt tūkstančių kartų....

- Ne. Tavo įprotis jausti nepasitenkinimą susikūrė mechaniškai, tu neužsibrėžei tokio tikslo, nejutai tokio noro. Be to, šį įprotį tu perėmei nepaisant to, kad jis tau nepatiko. Tokiose sąlygose įpročio suformavimui reikia daug kartojimų ir stipraus spaudimo iš išorės. Bet jeigu pas tave yra džiaugsmingas noras nustoti jausti nepasitenkinimą, jeigu tu turi norą tame treniruotis, norą padaryti sukoncentruotą smūgį – pavyzdžiui, tu gali atsisėsti ir valandos arba dviejų bėgyje, be perstojo kartoti frazę „aš to nesuprantu“, kaip pagrindą paėmus kokią nors mintį, kurios tu nesupranti, ir daryti nepasitenkinimo šalinimo pastangas bei koncentruoti dėmesį ties tuo, kam tu jauti simpatiją, potraukį, taip pat ir erotinį, bendras šių jėgų veiksmas bus daug stipresnis negu tavo mechaniškų įpročių veiksmas. Tai pakankamai paprasta... aiškinti. Nepavargai dar?

- Ne, ne!

- Tai grįžkime prie vėjo. Pateiksiu tau pavyzdį, kuris tau paaiškins, ką turiu omenyje. Paimkime katę ir paklauskime kokią nors būtybę „kas yra katė“? Ta būtybė paima sieros rūgštį, ištirpdina jame katę, tiksliai paskaičiuoja molekules ir atsako: katė - tai tokie ir tokie elementai, tokiame ir tokiame kiekyje. Ji bus teisi? Arba paimk medį, suskaldyk jį į mažiausias daleles – argi tu rasi tarp tų dalelių žiedus, kurie atsirastų tik po savaites? Supranti? Tavo atsakymas į klausimą „kas yra vėjas?“ – tai fizinis ir cheminis požiūris, tu nuo pat pradžių buvai įsitikinusi, jog išskyrus chemijos čia nieko daugiau ir nėra, bet juk ir žmogus – tai ne tik 70 kilogramų mėsos – tai kažkas daugiau. Bet tam, kad suvoktum tą daugiau – jausmus, mintis, siekimus, reikia pačiam turėti šiuos suvokimus, kurie yra giminingi, kurie gali susidurti ir įtakoti vienas kitą, ir tokiu būdu pranešti apie save. Ir jeigu tu surinksi reikalingą molekulių kiekį ir netgi sudėliosi jas taisyklinga tvarka, gausi ne katę, o, žinoma, tik katės maketą. O kaip sukurti jos jausmus, norus? Iš kokių molekulių?

- Dėl žmogaus ir medžio viskas aišku, bet kai tik galvoju apie vėją, prasideda „girgždėjimas smegenyse“ – juk „vėjas tai...“J

- Tai ir yra mechaniškas religingumas. Tu tiki, kad dievo nėra arba yra, kad vėjas yra tai, o jūra yra tai, visą pasaulį tu padengi „žinojimo“ tinkleliu, o siaubingiausia yra tai, kad tokiu būdu tu atėminėji iš savęs orą, tu uždarai nuo savęs naujų atradimų ir suvokimų kelią. Šita pozicija – suvokti pasaulį, kaip kažką pažįstamo, paprasto ir suprantamo – nesuderinama su naujų suvokimų apsireiškimais. Tai faktas, nuo kurio niekur nepabėgsi.

- Bet iš kitos pusės, Kamai, iš kur aš galiu žinoti, kad vėjas tai kažkas daugiau? Dažnai matau žmones, kurie paklusniai sudeda rankytes, kurie tiki arba sudarinėja vaizdą, kad tiki, jog šioje statuloje gyvena Šiva, kad kažkas kažką nužiūrėjo arba dar kažkas. Tai reiškia, kad jie arčiau tiesos negu aš? Bet aš nenoriu nieko sugalvoti, aš nenoriu statyti tuščių, kartoninių fantazijų. Nuo to tuštuma viduje tampa dar labiau nepakenčiama. Noriu tiesos, noriu tiesos kokia ji bebūtų.

- Būtent šis tiesos siekimas ir leidžia tau tapti gyva, - Kamas dėmesingai žiūrėjo į mane, ir vėl nuo žvilgsnio krūtinėje pajudėjo pūkuotas gumuliukas. – Dėl „sugalvojimo tu darai labai elementarią klaidą. Nesiūlau tau tapti fantazuotoju-svajotoju ir gyveni fantazijomis. Siūlau tau tvirtą realybės dirvą, o realybė yra tai, kad tu NEŽINAI – ar yra dar kažkas išskyrus oro judėjimo, ar ne. Yra didelis skirtumas, kokią poziciją tu užimsi – nuoširdaus liudijimo, jog tu to nežinai, arba buko priešinimosi, jog kažko nesuvoki, arba nemažiau buko sugalvojimo, kad nesuvoki. Šį skirtumą nesunku pajausti.

- Jo... žinoma, aš neturiu tokios patirties, aš kol kas išvis nieko apibrėžto negaliu pasakyti. Tame, ką tu sakai ir kaip tu sakai, yra kažkoks ypatingas skonis – tikrovės skonis, nežinau, kaip dar galima tai pavadinti. Visada galvojau, jog neįmanoma pasakyti kažką, kas būtų tikra tiesa, maniau, kad tam, kad kažką pasakytum, reikia žinoti galutinę tiesą, bet iš kur ją gauti – galutinę tiesą? Juk mano požiūriai gali nuolatos keistis, gali prisidėti nauji faktai ir naujos interpretacijos. Niekada neateidavo į galvą, kad netgi šioje, iš principo netvirtoje būsenoje, galima išsakyti kažką, kas bus tvirta atrama, tikra tiesa. Aš tiksliai galiu pasakyti, jog dabar nežinau, ar vėjas yra dar kažkas, įskyrus oro judėjimo, ar ne, ir šis pareiškimas bus tikra tiesa... kaip gi man tai patinka! Jaučiu šiame kelią, jaučiu, jog tai kažko žavingo pradžia, to, prie ko mane visada traukė.

Kelias minutes mes tylėdami gulėjome ant žolės, bandžiau prisiderinti prie tokio paprasto, netgi ne, elementaraus požiūrio, bet niekaip negalėjau kažko pagauti... kažko svarbaus... kažkas svarbaus nuo manęs nuslysdavo...

- Kažkas svarbaus nuo manęs nuslysta, Kamai. Atrodo viską suprantu... ir vis dėlto šis supratimas... kažkoks rūgštus, padvisęs, silpnas... Supranti?

- Aišku! – atrodo pirmą kartą per visą pokalbį jis nusišypsojo. – Labai aiškiai žinau, ką dabar patiri, nes pačioje pradžioje pats tai buvau išgyvenęs. Tavo supratimas yra rūgštus, nes tai yra naujas suvokimas ir tu kol kas neturi įpročio jame būti. Ir tuo pačiu metu tu turi kitą suvokimą, kuriame tau įprasta būti – tai buko įsitikinimo, jog „vėjas – oro judėjimas“ suvokimas. Šių dviejų suvokimų konfliktas, plius negatyvios emocijos, kuria jauti nuo šio konflikto fakto – visa tai neleidžia tau grynai išgyventi Aiškumą, tam reikalingas darbas – džiaugsmingas, atkaklus nenorimų suvokimų keitimo į norimas darbas.

Taip, dabar viskas atsistojo į savo vietas. Mano aiškumas ir toliau buvo padvisęs, bet atsirado aiškus aiškumas, kodėl jis padvisęs, ir kaip padaryti jį aiškiu.

- Juk tai labai paprasta, labai akivaizdu – reikia tik liudyti tai, ką suvoki, ir NIEKO nesakyti apie tai, ko nesuvoki. Ir būtent toks požiūris palieka atvirą „langelį“ naujovėms, vystymuisi, augimui?

- Teisingai.

- O žiūrėk... kaip gi su ventiliatoriumi? Juk jis irgi sukurią vėjo srautą, ką man galvoti apie jį? Tai vėjas ar ne vėjas?

- Galvok tai, ką suvoki. Jeigu abejuose atvejuose suvoki tik oro srautus, taip ir sakyk – „abejuose atvejuose suvokiu tik vėjo srautus“. Aš pats galiu pasakyti, jog irgi, abejuose atvejuose suvokiu vėjo srautus, bet atvejyje su ventiliatoriumi nesuvokiu nieko daugiau, o atvejyje su vėju... suvokiu dar daug visko, todėl į vėją žiūriu ne kaip į oro srautą, o kitaip, tai galima palyginti prie santykio su gyvūnu – būtybe, kuri tusi sąmonę.

- Tikrai???... Ne, ne, tu negalvok, kad netikiu tavimi, kaip tik aš tikiu tavimi, todėl mane dabar užgriuvo tiek įvairiausių jausmų... net ašaros pasirodė... Kamai, galima tai išmokti?

- O apie ką, pagal tave, mes kalbame visą šį laiką? Tai galima išmokti, bet tam būtina išmesti mechanišką religingumą ir žinoma pasiekti nepriekaištingą neigiamų emocijų pašalinimą, kadangi jos uždengia viską tokiu storu, nuodijančiu debesiu, kad tu net negali to įsivaizduoti. Kol tavyje gyvena neigiamos emocijos – NIEKO nebus. Patikrinau tai savo patirtimi, tu gali patikrinti tai savo patirtimi, todėl ir nesiūlau tau religingai tikėti visais mano tvirtinimais.

- Gyva... būtybė... turinti sąmonę.... Vėjas...

- Įtikinti save tuo, kad tave supa tik „negyva“ arba „nesąmoninga“ gamta, numalšinti beveik visus jos suvokimo būdus, visą gyvenimą palaikyti šį įsitikinimą... galų gale reiškia pačiu tapti negyvu ir nesąmoningu... nepavydėtina dalia, ar ne? Tau gyva, sąmoninga tik tai, kas juda, kalba ir panašiai. O man gyva ir sąmoninga – tai, kas rezonuoja su mano Išgyvenimais, kas leidžia man patirti naujus suvokimus.

- Aš jau tai girdėjau! Vienas senis Kulu, Naggare sakė... beveik žodis į žodį – „tau gyva tik tai, kas juda, kvėpuoja...“, tu pažįsti jį?

- Koks skirtumas? Jeigu du žmonės pamatė vieną ir tą patį obuolį, tai vargu ar tau pasirodys keista, kad jie aprašys jį žodis į žodį vienodai – raudonas, apvalus, su sėklomis viduje... tu tiesiog pripratai žiūrėti į Išgyvenimų sritį, kaip į kažką neaiškaus, neapibrėžto, netgi nerealaus.

- Išgyvenimai... ką konkretaus tu turi omenyje?

- Tai, kas tavyje reiškiasi, kai tu pradedi šalinti niūrumus. Apie tai su tavimi kalbės Sartas arba kiti praktikuojantys.

- Praktikuojantys – kas jie?

- Tie, kurie užsiėminėja tiesiojo kelio praktika.

- Kamai, aš turiu tiek daug klausimų, jog ne vieno negaliu užduoti! Labai noriu pašnekėti su visais praktikuojančiais!

- Noras atsakinėti atsiradinėja tik tada, kai klausimas – praktiškas, kai jis išplaukia iš tavo praktikos ir atsakymas į jį veda prie naujų suvokimų atradimų. Noras sąveikauti su žmogumi nusilpsta, jeigu klausinėjama tik iš smalsumo, iš noro gauti įspūdžius, jeigu klausimai nediktuojami siekimo, nesustiprinti atsakymo paieškos pastangomis.

- Supratau užuominąJ

Pradėjo ryžtingai temti, du vyrai dar tęsė pokalbį, prie jų prisijungė dar trys asmenys– du vyrai ir viena mergina. Visi kartu jie neatsigręždami ir neatsisveikinę išėjo. Po kelių minučių atsistojo ir išėjo Sartas. Šviesiaplaukė mergina žvilgčiodavo į mane be jokio matomo susidomėjimo, todėl neatsirado noras prie jos prieiti – atrodė, jog ji įtemptai apie kažką galvoja.

- Rytoj, kai atsikelsi, ateik vėl čia, - Kamas atsikėlė, nupurtė nuo savęs žoleles – pasikalbėsime dar.

Atsigręžė ir išėjo. Pastebėjau, jog nors ir nestipriai, bet užgaulioja visiškas kažkokių bendrai priimtų ženklų, kuriais lydimi žmonių susitikimai ir atsisveikinimai, nebuvimas. Ir netgi nepaisant to, kad pati niekada nemėgau šių ceremonijų! Atrodo, turėčiau jausti lengvumą nuo tokios laisvės nuo būtinų ritualų, bet... aiškiai jautėsi nepasitenkinimas ir netgi lengvas įsižeidimas: „net nelinktelėjo, nenusišypsojo, tiesiog atsistojo ir išėjo, tarytum manęs čia išvis nebūtų“. Štai bjaurumas... pasirodė, aš, atsisakiusi nuo bendrai priimtų mandagumo formų, vis dėlto palaikydavau savyje kitą, paslėptą jos formą, ir pasirodė esu prie jos pririšta nemažiau negu kiti žmonės prie savo, ko dėka dabar jaučiu apmaudą... devynios darbo galybės – tik raitoti rankoves ir į priekį! Tik vis dar neaišku, ką man daryti, ką tiesiog dabar man reikia daryti?

Atsikėliau ir jausdama tikrą laužimą ir augančio nepatogumo jausmą nuo to, kad priverčiau save neparodyti jokio atsisveikinimo ženklą dar likusiai merginai, išėjau. Taip mane laužė iki pat momento, kai mergina dingo tamsumoje.

„spalio**

Po šiandieninio susitikimo manyje kažkas persilieja, aš tarytum žiūrovas, kuris stebi žodžiais neperteikiamus jausmus ir ne tik mato juos, bet ir jaučia. Kaip atskirti išorinį –tai, kas nutaikyta į mus aplinkinių įpročių, baimių pasaulių, nuo vidinio, paslaptingo? Tikriausiai kriterijus yra tai, kad išorinis, įprastas - neturi jokio ypatingo vidinio švytėjimo ir to negalima nepajausti. Ir atvirkščiai – tai, kas eina iš individualumo, kas yra jėgų ir siekimų, išaugančių, ir gyvenančių manyje natūraliai, išraiška - tai tarsi meta žabus į šį švytimą. Skirtumas jaučiamas labai aiškiai. Tokiu būdu vidinio švytimo, ypatingo vidinio džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės išgyvenimai tampa dar ir kriterijumi, o ne tik tūriniu, o gal bet koks tikras turinys ir yra kriterijumi? Aš pati – ir išgyvenimas, ir kriterijus.

Kas būtų jeigu pašalinčiau visus stereotipus? Argi nedingtų pati asmenybė? Ar nedingtų galimybė sąveikauti su žmonėmis? Ar nepavirsčiau išdžiuvusia, susvetimėjusia būtybe? Bet juk nei Kamas, nei Sartas nepanašūs į džiūvėsėlius – atvirkščiai, tai aš šalia jų jaučiuosi kaip rąstas. Pasirodė, kai galvojau apie neigiamų emocijų šalinimą, slapčia, pakankamai stipriai jaudinausi dėl šio klausimo. Dabar, net po tokio trumpo bendravimo su šiais žmonėmis, labai akivaizdžiai matau, kad šalindama niūrumus, aš tiesiog keičiu blausią, aklų įpročių šviesą į ryškią, tikro individualumo šviesą. Asmenybė nedingsta, bet tarsi gimsta iš naujo. Kiekvienas gestas, kiekvienas jausmo, kūno arba minties judesys nesugriauna to, ko sugriauti negalima, o atvirkščiai, harmoningai su tuo derinasi. Šie keisti jausmai, kurie man yra labai paslaptingi, kurie atsiranda tik trumpoms akimirkoms bendraujant su praktikuojančiais, atsiliepia labai gyliai manyje, tarytum kažkas mano slaptoje gilumoje jau seniai juos pažįsta, siekia jų, iš visų jėgų veržiasi link jų.

Nepriežastinė laimė – ar dažnai ją patiriu? O jeigu ir patiriu, tai ar vertinu šiuos momentus? Prisimindama save, aiškiai prisimenu, jog anksčiau, jausdama nepriežastinės laimės antplūdį, iš karto bandžiau jį pertraukti – tai man atrodė... gal kažkuo nerimtu. Argi galima įsivaizduoti didesnį idiotizmą? Jeigu aš patiriu pasitenkinimą nuo to ar kito, tai yra normalu, tai dera rimtam žmogui, o tiesiog šiaip sau... laimė... O gal priežastis tame, jog instinktyviai stengiausi išvengti tai, ko negalima sugriebti, ir reiškia negalima panaudoti? Galbūt, aš tiesiog išsigąsdavau tokių nepriežastinės laimės būsenų todėl, kad jų negalima buvo valingai pakartoti, o aš labai nenorėjau būti savo jausmų, nežinia iš kur ir kaip atsiradusių, įkaitu. Matyt, kažkur galvoje veikė pašalinimo principas – geriau pasistengsiu siekti nors ir nedailią, bet laimę, kuri atsiranda aiškiu būdu, kad vėliau galėčiau ją vėl ir vėl pakartoti.

Ne... būtent nepriežastinė laimė yra tikra, o laimė, turinti priežastį – tai greičiausiai ne laimė, o šiaip sau, pasitenkinimas ir paspausdama man pažįstamą mygtuką, aš labai greitai sukeliu persisotinimą ir apsinuodijimą. Nuostabi nepriežastinės laimės savybė – jos neišsemiamumas ir nepasisotinimas ja. Jau dabar nebijau sau to tvirtai pareikšti.“

 

<< Back

Forward >>