« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 33

Prabudau anksčiau negu įprasta – penktą ryto. Mačiau chaotiškus sapnus, viskas susimaišo į krūvą – Bodhaja, kažkokie vaikystės vaizdai, trenktų indų, apsupusių mane ir su klyksmais siūlančių viešbučius, balsai, ir kiti niekai, todėl norėjosi kuo greičiau numesti šios nesąmonės šešėlius, ir užmigus vėl, pamatyti kažką malonesnio. Išėjau į balkoną, aplinkui buvo visiška tamsa – nei vienos švieselės, viskas išmirė.

Naktį, čia santykinai yra vėsu - galima netgi lengvai sušalti. Vis dėlto vietinis klimatas ne man – pavargau nuo karščio. Kiek besipraustum, vis tiek jautiesi lipnus ir purvinas. Pavargau nuo nuolatinio įkyraus indų dėmesio – net jeigu ir nieko nenori iš tavęs ištraukti, tai be perstojo uždavinėja klausimus, spokso, klykia įpėdin... Gal su jais reikia elgtis griežčiau? Pavargau nuo siaubingos betvarkės ir purvo, kurio Indijoje yra tiek, kad net neįmanoma įsivaizduoti.

Panašu, jog prabudau ne geriausioje nuotakoje. Kas per velniava lenda iš manęs? Vakar, čia, apšiktoje Indijoje, buvau su žmonėmis, dėl bendravimo su kuriais pasiruošusi ne tik vaikščioti visa lipni ir purvina, o įlįsti į pamazgas iki pat ausų... Kai esu šalia jų, darosi visiškai nesvarbu, kas vyksta aplinkui, tarytum įprasto gyvenimo pasaulis manęs visiškai neliečia, o tik slidinėja nieko nereiškiančiomis nematomos sferos, kurios viduje aš gyvenu savo nuostabų gyvenimą, hologramomis.

Ir štai aš stoviu balkone, ir kramtau visą seną nepasitenkinimą, pasinerdama į gerai pažįstamą pusiau depresinę būseną, tarytum nei vakar, nei traukinyje, nei Rišikeše, nei Kulu, aš nieko ir nebuvau sutikus be išgyvenus. Kaip gali taip būti? Pas Kastanedą skaičiau apie tai, kad jis visiškai užmiršdavo visus savo gyvenimo gabalus, kuriuos jis praleisdavo su magais. Jis aiškino tai surinkimo taško pozicija, pozicija persikėlė į kitą vietą – ir viskas, tu vėl paprastas žmogus... O jeigu ji visiems laikams persikels į šią seną verkšlenimą, į kurį spėjau labai nepastebimai ir nieko neverčiama pasinerti?

...Bet juk aš nieko nežinau apie tai, kas yra surinkimo taškas! Vakar man atrodė, jog niekada daugiau neįsivelsiu į šį bukumą. Aš dabar remiuosi tuo, ko suvokimo visai neturiu. Ir štai vėl įsivėliau... ir ką gi daryti? Nuo minties, kad turėčiau atsisakyti visų minčių apie surinkimo tašką tiesiog todėl, kad neturiu surinkimo taško suvokimų, atsirado siaubingo praradimo jausmas, tarsi iš manęs norėtų atimti mėgstamą žaislą. Štai taip tai įsiurbia... Nusivylimas atriedėjo iki pat gerklės, užsinorėjo verkti ir skustis, - viskas vėl ir vėl mane užgriūna... Ką besuprasčiau, ką beišgyvenčiau, vis tiek neišvengiamai, neišvengiamai.... Kas per velniava??? Nei vienas, tai kitas. Nesuprantu, ką su tuo daryti. Geriau jau eisiu pamiegosiu, negu kišiu save tai į vieną, tai į kitą užpakalį.

Grįžau į kambarį, kritau atgal į lovą, pasivoliojau, išsitiesiau... norėčiau šalia turėti Kristę... mieguistą, šiltą, švelnią... paglamonėčiau dabar jos krūtis, palaižyčiau styrančius spenelius, pabučiuočiau kojytes, pakandžiočiau pilvuką, sprandą, pažaisčiau su stangriu užpakaliuku... ranka nuslūgo žemyn, pirštas palietė klitorių, kūnu nubėgo karštos nuojautos bangos. Užsimerkiau ir pasidaviau šiam pojūčiui, kartas nuo karto artėdama prie orgazmo ir pasitraukdama, norint naują susijaudinimo viją išplėsti dar plačiau, pasiekti dar aukštesnį dangų....

Sapnas vis labiau apgaubdavo, įtraukdavo... saldi pusiau užmarštis, pirštukai jau sustingsta, pasiduoda miegui, paskui vėl grįžta prie fantazijų ir vėl miegas... vaizdai susimaišo... Sarto, Kamo veidai... stangri Kristės krūtinė... mes su ja abi, apsikabinusios, pirštais glamonėjančios viena kitą... jos lūpos... Kamas guli ant žolės... Kamas... Kamas? ...Tai sapnas ar ne? Netikėtai tarsi padidinamasis stiklas griebė gabalą iš besimaišančių vaizdų ir jausmų, tvirtai jį užfiksavo ir tarp pusiau sąmoningų, pusiau mieguistų džiunglių aiškiai atsirado aiškumo salelė, iš ko labai aiškiai matėsi, kad ši salelė – tai būtent „aš“, o chaosas aplink ją – irgi „aš“.

Padidinamojo stiklo efektas buvo labai aiškus. Salelė įgijo taisyklingo apskritimo formą, nusidažė intensyvia violetine alyvų spalva, aš žiūrėjau pro šį padidinamąjį stiklą ir viskas, ką ten mačiau – aš ne tiesiog mačiau, aš tai išgyvenau, tai yra, aš buvau vienu momentu ir stebėtoju, ir stebimuoju objektu. Tai taip natūralu, tai parasta, bet velniai griebtų, kaip tai gali būti? Kaip?

Įdomu, o ar galiu grįžti į vakarykštį vakarą? Iš karto atsirado pievelė, ant kurios mes visi sėdėjome, - štai Sartas apie kažką kalba su baltaplauke mergina, štai Kamas, štai aš... AŠ?

Gal tai tiesiog haliucinacija? Tai tikrai ne mano įsivaizdavimas! Kai aš įsivaizduoju, žinau, ką noriu įsivaizduoti, valingai perrinkinėju neaiškius vaizdus, o dabar nėra jokio sumanymo tai daryti, jokios valingos manipuliacijos vaizdais – aš tiesiog užsinorėjau tai pamatyti ir pamačiau, bet į tai, ką matau, negalima įsikišti, prifantazuoti. Aš tarsi žiūriu filmą su siužetu, kurio negalima pakeisti... ir matau aiškiai, kaip ekrane!

Ne, tai ne fantazijos, tai kažkas ypatingo, gyvenančio savo gyvenimą, kurį galiu stebėti. Štai ten sėdi tie du, kurių vakar neapžiūrėjau, bet dabar violetinė šviesa ryškiai apšvietė jų veidus, mano dėmesį pritraukė tas, kuris atrodė tvirtesnis, vyriškesnis... Noriu įsižiūrėti į jo veidą! Paveiksliukas, klausydamas mano noro, paklusniai pajudėjo. Apžiūrinėju veidą, matau jį stambiu planu, labai aiškiai, galėčiau netgi pamatyti kiekvieną jo odos porą... Niekada neturėjau tokio aštraus regėjimo!

Nejaugi jis iš tikrųjų taip atrodo??? Ši mintis užgniaužė kvapą ir tuo pačiu išgąsdino mane. Ne, na žinoma ne, juk tai tik sapnas, mano sapnas... Bet kokį malonumą aš gaunu nuo šio sapno, nuo šio žaidimo, net nežinau kaip jį aprašyti, - tokio dar niekada nebuvau patyrus. O jeigu dabar viskas dings taip pat netikėtai, kaip ir atsirado?

Ne, nedings, aš netgi galiu atsitraukti nuo šio vaizdo, o gyvenimas ten tęsiasi. Kokios gražios jo akys! Labai stambus planas, o jeigu truputį „atsitraukčiau“... staigios baimės banga trenkė į krūtinę ir pralėkė visu kūnu – šios akys mane STEBI! To negali būti, šis žaidimas jau per toli nuėjo... Reikia kuo greičiau užbaigti šią keistą patirtį, noriu išeiti iš šio žaidimo, daugiau nenoriu, daugiau to nedarysiu, pažadu, jog daugiau to nedarysiu... Violetinė dėmė pasidarė blanki ir beveik dingo, na nieko sau... išsikrapščiau... Panašu, jog padėjo užkeikimas.

Atsikvėpiau su palengvėjimu... bet jau po minutės mano nuotaika pasikeitė. Kaip aš galėjau? Kaip galėjau sugadinti tokią patirtį? Skubiai atgal! Įveikus gęstančius baimės impulsus, aš vėl „atgaivinau“ paveiksliuką. Vėl pievelė, joje žmonės, prisiartinu... vėl jo veidas... žiūrėti į akis ar ne? O jeigu vėl pamatysiu, kad jis žiūri į mane?... Vis tiek pažiūrėsiu... Tuoj, arčiau... Ir vėl baimės smūgis – jis VISIŠKAI TIKRAI mane stebi! Baimė sustiprėjo, banga po bangos atslenka, dar niekada nebuvo taip baisu. Ne, viskas, užtenka, daugiau nenoriu... bet neišeina! Negaliu atplėšti akių nuo šio paveiksliuko!

Ši žmogus mane užgrobė! Jis pastebėjo, kad aš jį stebiu, ir tvirtai užgrobė mano žvilgsnį! Reikia atsimerkti, juk aš miegu, reikia greičiau nusipurtyti nuo snaudimo būsenos, kurioje ir atsirado ši haliucinacija... Nieko neišeina! Ledinis siaubas, - tuoj jis mane sušaldys mirtinai. Negaliu nei atmerkti akių, nei pajudinti rankos - nieko! Kūnas visiškai suparalyžiuotas ir nuo to aš tiesiog paspringstu nuo baimės.

Noriu garsiai sušaukti, bet negaliu pajudinti liežuvio... Viskas, man galas. Šiuo momentu baimė perėjo kažkokią ribą, už kurios netikėtai pamačiau atramos tašką, tiksliau užuominą į jį. Surinkau visas jėgas į vieną kamuoliuką, į vieną desperatišką pastangą ir pabandžiau pajudėti, ir numetus nuo savęs toną sveriančią akmeninę plytą, pagaliau apsiverčiau ant dešinio šono.

Pagaliau kažkas išėjo... dabar reikia atsimerkti ir atsikelti... o gal aš jau atsimerkus? Bet kokiu atveju matau savo kambarį... bet kaip gi galiu matyti jį visą?? Šiuo momentu supratau tai, kas buvo virš visų ribų, ko niekada negalėčiau net įsivaizduoti. Nuo nuostabos net neatsirado jokių emocijų, tik su nauja jėga subangavo sunki baimės pelkė: mano kūnas gulėjo nejudėdamas ant nugaros į dešinę nuo manęs, o aš žiūrėjau į jį, „gulėdama ant šono“ veidu į kitą pusę!

Aš garsiai suklykiau ir iš karto supratau, kad savo klyksmą girdžiu tik pati – kūnas guli nejudėdamas, ir negali išleisti jokių garsų. Ką daryti??? Ir iš karto atsirado ryški mintis, kurios net nenorėjau apgalvoti, nes buvau pasiruošusi bandyti viską, kas galėtų suteikti nors vieną išsigelbėjimo šansą. Kelis kartus „garsiai“sušaukiau: „Sartai, padėk man!“. Jau negalėjau savęs nuraminti tuo, kad tai tik sapnas arba fantazija – viskas labai, labai realiai. Bet mano verkimai padarė taip, kad baimė dingo, šiaip ar taip ji neužgriūvinėjo manęs daugiau, o kabėjo kažkur apačioje. Aš ir toliau šaukiau Sartą ir kažkur centrinėje „manęs“ srityje, pakankamai plačioje, įsiviešpatavo ramumas. Ramumas sustiprėjo ir pasidarė ramybė, kurios intensyvumas pakilo iki tokio laipsnio, kad net „aš visa“ pradėjau vibruoti malonia, gilia vibracija. Baimė vis dar pliuškeno „,manyje“, „išorėje“, bet patekti į ramumo sritį negalėjo, ramybės vibracija buvo jai neįveikiama kliūtimi, todėl ir toliau, kažkur periferijoje, jutau apsinuodijimą ja. Šia akimirka nuaidėjo Sarto balsas: „žiūrėk į jo akis ir pasikliauk jomis“. Aš negalėjau suklysti, tai tikrai buvo Sarto balsas, negalėjau suprasti iš kur jis sklido, jis atsiradinėjo kažkokiame vibruojančios ramybės taško viduje.

Pasitikėjimas Sartu buvo nenuginčijamas, todėl atmečiau neryžtingumą ir tarsi šokdama į šaltą vandenį, susikaupiau, užsinorėjau vėl pamatyti violetinę dėmę ir netrūkus pamačiau jį, vėl „grįžau“ į pievelę, vėl (ne be baimės) pamačiau tą žmogų, „prisiartinau“, pažvelgiau jam į veidą, bet dar kelias sekundes negalėjau ryžtis. Na, nebijok, daryk kažką... gilus įkvėpimas, ir pagaliau aš žiūrėjau į jo akis, ir mane vėl, kaip elektra trenkė baime – kaip gi prie to priprasti??

Šį kartą jo akyse pamačiau pašaipą, bet man buvo ne iki juoko. Nežinodama, ką toliau daryti, aš tiesiog toliau žiūrėjau jam į akis, ir netrūkus jie priartėjo, bet jau be mano dalyvavimo. Turėjau tokį pojūtį, tarsi „manyje“ įjungė autopilotą ir jis darė kažką, kam jau neturėjau jokios įtakos. Nenorėjau to daryti, bet raminau save tuo, kad Sartas patarė pasikliauti šia būtybe. Priartėjau taip toli, kad prieš save mačiau tik vieną – dešinę akį, ji buvo didelė, uždengė visą regėjimo lauką, joje matėsi nuostabus gyvenimas. Tik iš toli tai buvo akis, o iš artumos ji buvo kažkuo neperteikiamu, neišreikiamu, nukreipiau dėmesį į vyzdį, kuris buvo vienintelė patikima salelė akies vandenyne. Vyzdys ryžtingai priartėjo ir aš įskridau į jį, tą pačią akimirką praradus sąmonę.

 

 

 

<< Back

Forward >>