« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 34

Jau šviesu, o aš dar čia! Nuo šios minties išnėriau iš po sunkaus sapno vandens, pagaliau ištrukus iš tamsios gilumos link saulės. Rankos, kojos juda, aš vėl valdau save ir situaciją. Rytinė saulė sudaužė visas baimes į šipulius. Kaip aš išvis galėjau bijoti? O jeigu dėl šių mano baimių tai daugiau nepasikartos? Reikia būtinai papasakoti apie viską Sartui ir Kamui, noriu žinoti, kas tai buvo ir ar yra kokia nors veikimo strategija tokioje situacijoje... Kokia gi aš kvailė, vos nesimeldžiau naktį, kad tik viskas greičiau baigtųsi. Taip visada, lendu į visokias įmanomas ir neįmanomas skyles, kad tik pasikeisčiau, „numeščiau nuo savęs žmogiškumo pančius“, o kai atsirandu realioje patirtyje, iš karto bėgu kaip nuo velnio. Kodėl gi taip yra?

Kas yra baimė? Tai negatyvi emocija ar ne?

Kaip įveikti šią baimę?

Kokius eksperimentus galima atlikti patirtyje, kurią išgyvenau šiandien naktį?

Kiek daug klausimų!

Greitomis besirengdama, besiprausdama ir valydama dantis sudarinėjau klausimų, kuriuos užduosiu Sartui, sąrašą ir vos nepartrenkdama nuo kojų neskubantį viešbučio tarnautoją, be reikalo klaidžiojantį koridoriumi, išlėkiau iš savo kambario.

Kažkas keisto... labai keistai suvokiama aplinka... Sustojau ir įsiklausiau – kažkas guli ant paviršiaus... taip, žinoma! Niekada anksčiau to nebuvo. Anksčiau, kai prabusdavau ir prasidėdavo rytas, visiškai nesistebėjau tuo, kad viską matau būtent taip, kaip matau... Kiek laiko praėjo nuo tada, kai atsiguliau miegoti? Nejaugi tik viena naktis? Atrodo, jog pragyvenau sapne visą savaitę, nejaugi tai nauja patirtis padarė tokį efektą?

Šį kartą kompanija buvo padalinta į dvi grupeles. Vienoje pamačiau Kamą, o kita buvo trisdešimt metrų toliau, todėl nesupratau aiškiai, kas ten, mačiau tik gyvai gestikuliuojančią šviesiaplaukę merginą, kurios neįmanoma buvo neatpažinti. Reikės paklausti, koks jos vardas.

Sartas irgi ten!

Nekantrumas sutikti žmogų alyviniai-violetiniame apskritime pasiekė apogėjų, net pasirodė ašaros. Kol kas jo nematau... Štai jis, sėdi šalia Kamo... O gal tai ne jis? Pati nežinau ar dabar noriu, kad tai būtų jis, ar nenoriu... Sustingstu vietoje nuo keisto apmirimo. Atrodo, jog visiškai nebijau, bet negaliu padaryti nei žingsnio, - tiesiog kaip sapnuose...Sukaupus visas jėgas, vienu truktelėjimu aš praplėšiau stuporo uždangalą ir nuėjau tiesiai pas tą žmogų. Atsisėdau priešais ir žvilgsniu įsikabinau į jo veidą.

Nekantrumo ir nerimo šiurpa peraugo į kažką kitą - tai buvo jis. Būtent šį veidą aš mačiau apskritime, būtent šios akys mane pagavo, kaip gyvatė triušiuką.

Sulaikius mėšlungišką įtampos spazmą nuo to, kad susilaikiau ir nepasisveikinau su niekuo, uždaviau patį kvailiausią klausimą, kokį tik galėčiau užduoti šiam žmogui.

- Koks tavo vardas?

Pirmas kelias sekundes nieko neįvyko – jis kaip sėdėjo, žiūrėdamas sau po kojom, taip ir sėdėjo toliau.

- Koks tavo vardas? Mano vardas Maja, - vis dėlto esu beviltiška, nesulauksiu nei magijos, nei prašvitimo... Kodėl aš niekada negaliu laiku save sustabdyti? Mane neša ir neša ne į reikiamas puses.

Žvilgsnis pakilo ir atsirėmė į mane. Velnias... toks pojūtis, kad jis išvartė mane iki žarnų, pasvėrė ir sudėjo ant lentynų... Kokie sumaišyti pojūčiai... bet ne, tai ne jis mane išvertė, aš pati atsivėriau jo žvilgsniui, nepaisant savo norų ir netgi nesupratau, kaip tai įvyko. Smalsumas, įtampa, nepasitenkinimas, didėjanti egzaltacija ir visiškai nesuprantama, kur baigiasi vienas, o prasideda kitas.

- Aš nenoriu turėti tokios naštos, kaip vardas, todėl ir neturiu jo.

 

 

Karštų šakų lauže treškėjimas – toks jo balsas... Migloti prisiminimai... Jame nėra obertonų gilumos, kuria mane sužavėjo Sarto balsas... Žavintys gamtos garsai, tai ne žmogaus balsas.

- Kodėl vardas yra našta?

- Kiek sekundžių tu praradai norėdama savarankiškai atsakyti į šį klausimą?

- Aš...

- Kokie spėliojimai atsirado? Ką parodė tau įprastinė šių spėliojimų analizė? Nepraėjo net dvi sekundės po klausimo uždavimo, o tu vėl uždavei klausimą, o tai reiškia tik vieną – arba tu turi fenomenalinį intelektą, arba tu tingi kvailė. Į fenomenalinio intelekto nešiotoją tu nepanaši, o į tingią kvailę – netgi labai.

- Aš... Aš???

- Tingi – todėl, kad uždavei klausimą, net nepabandžiusi savarankiškai jį apgalvoti, kas reiškia, jog tu neturi įpročio galvoti, nemėgsti šio užsiėmimo, tingi. O kvailė todėl, jog kadangi tu nemėgsti galvoti, tai atitinkamai ir nemoki to daryti. Bet kokiu atveju tu manęs nedomini ir netgi tai sakydamas, aš darau tau didelę paslaugą.

Man tiesiog nukaro žiauna. Tikėjausi labiau konstruktyvesnio bendravimo, o ne kad taip, iš karto griebtų už gerklės, net nepabandžius suprasti žmogų, vien tik pažiūrėjus į jį, nustatytų diagnozę „tingi kvailė“... Net nežinau... Kas jį taip užgavo? Nejaugi tai, kad aš aklai nepriėmiau jo pareiškimo apie tai, kad jis neturi vardo?

- Tiesą sakant manęs dar niekas nevadino tingia kvaile... atvirkščiai – man dažnai visi sakydavo, jog esu aktyvi ir pernelyg protinga...

- Kas?

- Kas „kas“?

- Kas konkrečiai tave vadina aktyvia ir protinga? Nors gali ir nesakyti – aš pats pasakysiu – tave taip vadina tokie pat debilai, kaip ir tu.

Debilai kaip aš??? Nieko sau pokalbis... Tokiu būdu mes tuoj pradėsime sau snukius daužyti...

- Na nepasakyčiau, kad jie debilai...

- Žinoma, juk tu tokia pat, kaip ir jie.

Prarijus seilę, kartu prarijau ir didėjantį atsakingų negražių žodžių gumulą ir pasistengiau susiimti į rankas ir tęsti.

- ... aš nepasakyčiau, kad jie debilai. Suprantu, kad labai mažai yra protingų ir jausmingų žmonių, dauguma išvis nepasižymi intelektu, bet vis dėlto tarp jų pasitaiko...

- Tai ką tu darai čia? – jis vėl mane pertraukė. – Grįžk pas savo protingus draugus.

- Tu esi labai kategoriškas. Man patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis, stebėti, tyrinėti ir aš esu čia būtent todėl, kad be visų kitų žmonių susipažinau su Sartu, su Kamu, bendrauju su jais ir noriu bendrauti su tavimi...

Jis mostelėjo ranka ir vėl pertraukė mane.

- Su manimi tu nebendrausi, nes tu man tokia nesi įdomi.

- Įdomu, kaip gi tau pavyko padaryti išvadą pagal vienintelį mano klausimą?

Jis tylėjo ir atrodė taip, tarsi manęs išvis nebūtų.

- Na gerai, sutinku su tuo, kad padariau klaidą, nes uždaviau šį klausimą, prieš tai nepagalvojusi, bet kodėl dabar už šią vienintelę klaidą tu prikali žmogų prie stulpo „debilas“?

Tyluma, panašu, jog dingau iš jo dėmesio lauko ilgam.

- Gerai, reiškia nieko jau negalima pakeisti. Reiškia esu čia, kad bendraučiau su Kamu.

Galvoje chaosas, nežinau, ką toliau daryti.

- Tu ką, bendrauji su šia tingia kvaile?? – su nesupratinga fizionomija jis kreipėsi į Kamą.

Jis ir Kamą nori nuteikti prieš mane!

Kamas prunkštelėjo ir neigiamai papurtė galvą.

- Štai, - patenkintas išsišiepė šis... (kaip gi jį vadinti, bliamba, „šis“?), - Kamas ne idiotas.

Pažiūrėjau į Kamą ir man pasirodė, jog jis arba susigėdijo, arba tiesiog nenorėjo priešintis „to“ spaudimui. Pažiūrėjau jam į akis, bet Kamo žvilgsnis abejingai žiūrėjo ne į mane. To jau tikrai nesitikėjau...

- Kamai!! Kaip tu gali?? Juk tu pats man vakar pasiūlei šiandien susitikti ir pratęsti mūsų pokalbį apie stichijas! O dabar sudarinėji įvaizdį, tarytum išvis nieko nežinai, tarytum aš pati čia atėjau ir jums trukdau... kaip gi taip, Kamai??

Vis tie patys abejingi veidai... na žmonės, juk negalima taip... suprantu, jus esate išmintingi ir vis kita, bet kur gi elementarus žmogiškumas, netgi ne žmogiškumas, o elementarus sąžiningumas?? Atsikėliau.

- Nesuprantu nei tavęs, - linktelėjau „tam“, - nei tavęs, Kamai. Nesuprantu, kodėl taip netikėtai tapai svetimu. Manau, kad tu, Kamai, esi nenuoširdus, neteisus, nes sudarinėji įvaizdį, jog tu čia niekuo dėtas, tu tiesiog atsisukai nuo manęs todėl, kad aš nepatikau šiam žmogui. Tu... tu išdavei mane, Kamai. Juk tu kabėjai apie laisvę nuo neigiamų emocijų, o dabar pats jauti man susvetimėjimą. Argi tavo draugas nereiškia man atviru tekstu savo nedraugiškumo, kuris atsirado tuščioje vietoje? Kokia tada jūsų garsios praktikos esmė? Tu man labai patinki, Kamai, bet aš nenoriu būti tokia slydi, kaip tu, aš noriu sakyti tiesą, nors man ir skaudu tai dabar sakyti, nes suprantu, jog galutinai nuo manęs nusisuksi, bet neturiu pasirinkimo, aš nenoriu meluoti. Na... reiškia ne likimas.

Jo, apie likimą – tai tikriausiai jau per daug, bet juk turėjau kažkaip jį išjudinti, negalėjau aš tiesiog atsikelti ir išeiti! Atrodo tuoj pravirksiu nuo bejėgiškumo ir beviltiškumo...

Iki paskutiniųjų laukiau kokios nors reakcijos... bet jos nebuvo. Atsigręžiau ir išėjau, bandydama atrodyti tvirta ir pasitikinčia savimi, nors ašaros kaupėsi akyse, o gumulas gerklėje darėsi vis labiau skausmingas. Dar niekada manęs taip neišdavė... krūtinėje pulsavo bukas skausmas, kuris atsiliepdavo su kiekvienu žingsniu. Kam gyventi toliau, jeigu patys artimiausi žmonės tavęs nesuprato ir atsigręžė. Gyvenimo prasmė tirpo, kaip pirmas sniegas ant šiltos rankos – lėtai, bet neišvengiamai ir kuo labiau toliau, tuo skaudžiau darėsi. Gal grįžti? Bet kur??

Išėjusi į gatvę aš sustingau. Juk man NĖRA kur eiti... Ar kada nors turėjau tokį aiškų supratimą, galutinės aklavietės supratimą? Bet kokia mintis sukeldavo tokio stipraus nusivylimo sprogimą, jog galvojau, kad apsiverksiu tiesiog čia. Eiti į savo viešbutį? Ne... neįmanoma... labai baisu likti vienai, užsidariusiai tankiame šlykštaus viešbučio kambaryje. Klaidžioti gatvėmis? Indų minia pirmą kartą pasirodė gimininga, artima. Švelniai nusišypsojau elgetai. Jo kabinėjimasis netgi numalšino skausmą, daviau dešimt rupijų...

Galvojau, kad jie mane myli, aš tuo tikėjau. Kodėl jie nepasakė teisybės, kad nori, kad nuo jų atstočiau? Neturiu jokios atramos po kojomis, viskas, ką matau – abejingos Kamo akys, žiaurumas, kuris viską ir visus praryja. Šios velniškos praktikos dėka susikūrė kažkokios genialios mašinos, kurios gali taip idealiai valdyti žmones. O aš tikėjau tuo, kad jie yra prašvitę... Aš nenoriu tapti tokia pat, aš to nenoriu, bijau, geriau jau numirti. Bijau jų, bijau jų ir nenoriu su jais bendrauti. Suprantu, jog vis tiek kelias su jais man uždarytas, nes aš jiems nereikalinga, bet ir jie man tokie daugiau nereikalingi, taigi bet kokiu atveju aš atkrentu.

Sartas! Kaip gi galėjau apie jį pamiršti... jis tikrai manęs nepaliks! Tuoj viską papasakosiu jam, įrodysiu, kad aš nieko blogo nepadariau. Kodėl aš nusprendžiau, kad ir jis išvien su jais? Jis visiškai ne toks, aš tai tiksliai žinau. Beveik bėgdama grįžtu į pievelę... Kaip gi taip... su pirma pasitaikiusia proga aš atsigręžiau nuo Sarto, nieko nepaklausiau, nepriėjau, juk faktiškai aš jį išdaviau...

- Labas, SartaiJ aš labai džiaugiuosi tave matydama... Labas Sartai!

Švelnumas per puse su ašaromis užpildė mane, atsisėdau arčiau jo ir... vos ne fiziškai susidūriau su visiškai šaltu žvilgsniu – svetimas, oficialus.

- To negali būti! Sartai... Sartai!

- Mergina, Jūs mums trukdote, būkite gera, baikite šaukti ir palikite mus ramybėje, prašau.

Uau!!! Štai bent... štai bent spyris... Atsistojau ir kaip apspjaudyta išėjau, suspėjau dar pastebėti, jog putli blondinė atrodė labai patenkinta tuo, kad manęs atsikratė... Kokia išdavystė... Ką daryti? Kaip gyventi toliau?

Net neturiu jėgų pavaizduoti drąsios eisenos... Praėjus kelis žingsnius vatine eisena, pargriuvau ant žolės ir pardėjau verkti... Tai kaip smūgis įsibėgėjus... už ką??? Už ką jie taip mane įskaudino?? „Kaipgi taip“, „kaipgi taip“ – kaip užstrigusi plokštelė, sukasi galvoje. „kaipgi taip“... tarytum įkritau į duobę, ledinę ir tamsią... net negalvojau, kad taip prisirišau prie šių žmonių ir netgi ne prie jų, o prie svajonės apie juos, apie tai, kad kažkur yra prašvitę žmonės, kurie negalės nepamatyti mano tiesos siekimo, kurie negalės manęs pasiųsti kuo toliau tik todėl, kad kažką ne taip padariau... Ne taip, ne taip viskas buvo pas Kastaneda su Don Chuanu!

Gal jie iš vis ne tiesiojo kelio praktikos praktikuojantys? Gal reikia ieškoti Lobsangą? Bet juk Denis sakė, jog jautė nuo jo besiskleidžiančią neapykantą... gal jis tiesiog pats sugalvojo tam paaiškinimus, patikėjo tuo, kuo norėjo tikėti? Nejaugi visam šitam IŠVIS nieko nėra? Eilinis melas, eilinė sensacija, o gal net ir blogiau – komercinis sumanymas, juk Sartas keliauja ne paprastam, o pirmos klasės vagone – iš kur pas jį tokie pinigai? Kažkodėl nemačiau dar turtingų vienuolių, turtingų tiesos ieškotojų. Nejaugi tai dar vienas didelis melas?... Taip... Ir ką dabar daryti? Iki šios akimirkos neatsiradinėjo klausimas „ką daryti toliau“. Viskas buvo aišku – kabintis už visų siūlų vedančių į tiesiojo kelio praktiką, pradėti negatyvių emocijų šalinimo darbą... o kas dabar? Aš tiesiog sėdėjau bukai įsispoksojus į žemę ir nustojau išvis apie ką nors galvoti, juk apie ką galėjau galvoti tokioje situacijoje... Prisiminiau Maskvą, iškilo beveik užmirštas namų kvapas, Maksas... žinoma, jis netolimas žmogus, bet nors manęs nepaliko, aš jį palikau, tarp kitko... na ne, Maksas... ne, vis dėlto nėra sugrįžimo į praeitą gyvenimą... dabar ten prasideda žiema, tuoj viskas pasidengs pūkuotu baltu sniegu... kaip smagu būtų dabar palakstyti po sniegą... nusibodo man Indija, išvis nesuprantu, ką man šiame karštyje ir pamazginėje veikti... juk aš važiavai norėdama naujų įspūdžių, galvodama, jog čia ant kiekvieno kampo jogai, vienuoliai, nuoširdžiai ieškantys tiesos, o ko čia važiuoja visi kiti praktikuojantys? Gal būtent todėl, kad čia lengviau įgyvendinti savo komercinį sumanymą ir uždirbti duonos gabalą iš tokių pat kvailių, kai aš?...

Atsikėliau, pasitempiau. Pirmas šokas praėjo, galvoje truputį prašviesėjo. Na jau ne, nenoriu saldžių prisiminimų apie šeimyninę laimę. Gal ir vėl atsistojau ant grėblių, bet tai nieko nekeičia. Juk visada, kai tik jaučiuosi šudinai, iš karto išplaukia saldus šeimyninės laimės su chalatu, šlepetėmis, krištolu indaujoje, giminaičiais, kurie tave visada nuramins, padės, ir žinoma nepaliks, kvapas... o kai jaučiuosi stipri, aktyvi, ieškanti, džiaugsmingai kažką nujaučiu, tai mane tiesiog purto nuo visos šitos padvisusios laimės. O! Stop.

Nuo užplūdusio susijaudinimo vėl atsisėdau ant žolės. Greitas žvilgsnis – jie dar ten? Ten. Gerai. Dabar svarbiausia nepasitraukti, neprarasti siūlo, aiškus momento svarbumo pojūtis. Geriausiai būtų paimti sąsiuvinį ir trumpai užrašyti svarbiausius momentus...Taip... Reiškia pirmas punktas – visiškai aiškus faktas, jog kuo man blogiau, tuo labiau pasineriu į neviltį, vienatvę, savęs gailėjimą... tikriausia ir į daugybę kitų neigiamų emocijų, tuo labiau mane traukia namo, pas giminaičius, į tą patį gyvenimą, kuris man kartais, kai jaučiu kūrybinį pakilimą, džiaugsmą, kad esu gyva, atrodo blogesnis nei pati mirtis. Antras: Nemažiau aiškus faktas yra tai, kad būtent dabar mane traukė ši dvėsena. Tai reiškia tik vieną – esu dabar labai šudinoje būsenoje. Gal šiuo metu jau nebe, bet prieš tai buvau. Taip... jeigu aš buvau tokioje subinėje, jog net traukė prie praeito gyvenimo, kurį pati laikau blogesniu nei mirtis, tai ar galėjau būti objektyvi? Ar galėjau sveiku protu vertinti situaciją, kažką spręsti ar suvokti? Žinoma ne. Reiškia pas mane atsirado šansas... O juk jis gali būti vienintelis, paskutinis... kaip gi lengva jį prarasti, o juk aš beveik jau praradau jį!... Bet juk kai atėjau pas juos, aš buvau džiaugsminga, nusiteikusi įdomiems pokalbiams, reiškia viską vertinau adekvačiai, pagal savo galimybes, o tai yra viskas, į ką galiu atsiremti... reiškia nėra šanso?... Ne, bet juk aš neprisimenu, kokiu momentu mano būsena pasikeitė ir nustojau būti adekvati, rešikia gali būti, ir tai labai prasminga prielaida, kad tai įvyko iškarto, kai „tas“ pradėjo varyti ant manęs... gerai... nereikia nieko spėlioti – reikia dar kartą viską patikrinti. Planas toks – atsisėdu, nusiteikiu į visišką pasitikėjimą, simpatiją, kuriuos jutau Kamui, Sartui, atsuku ratą atgal, tiesiog pamirštu apie savo nuoskriaudą, apie tai, kaip jie su manimi blogai pasielgė... taip, juk tai tas pats, ką man pasakojo Kamas apie koncepcijas... Stop! Na va, kaip gi negalėjau to pastebėti? Na tikrai buvau beprotė... net jeigu šitie žmonės ne praktikuojantys, kas keičiasi mano patirtyje??!! Juk tai nieko nekeičia tame, kad laisvė nuo negatyvių emocijų man reikalinga kaip oras? Nieko nekeičia. Ir niekas man netrukdo savarankiškai pradėti tyrimus šioje srityje, tuo labiau, kad jau turiu įdomių patirčių eilę, o gal kada nors aš vis dėlto galėsiu rasti tikrus praktikuojančius, juk pati tiesiojo kelio praktikos idėja neatsirado tuščioje vietoje... taip, atrodo vėl grįžau prie to, kad šitie žmonės – ne tikri praktikuojantys... štai velnias... jo... o juk koncepcijos – labai sunkus darbo frontas... ne šiaip sau pasvarstai ir padaryta. Taigi, grįžtu prie plano – nuteikiu simpatiją, kurią aš PATIRIU, taip, tiesiog dabar patiriu Kamui, Sartui, tai būtybei, kurią mačiau „sapne“, po ko vėl einu pas juos ir pradedu viską iš naujo, ir remsiuos tuo, kas šioje situacijoje gims, nes tai yra viskas, ką galiu – suformuoti savo poziciją iš ryškiausios, šviesiausios būsenos, kuri man dabar pasiekiama.

Jutau tikrą džiaugsmą nuo to, kad supratau, jog mano paieška yra nepriklausoma nuo nieko. Tai labai harmoningai derinasi su atradimu, jog nesvarbu kas buvo o kas ne, svarbu tai, kad tai mane pakeitė, paliko tam tikrą pėdsaką. Jutau džiaugsmą nuo to, jog pamačiau, kokie įkyrūs yra požiūriai, kurie gimsta iš negatyvių emocijų, nuo to, kad priėmiau sprendimą, dėl kurio tikrai nesigailėsiu, nes tai nuoširdžiausias sprendimas, kurį galiu priimti. Ir todėl, kad visą tai supratau, pajutau realią simpatiją tiems žmonėms, juk kas jie bebūtų, be jų nebūtų šios situacijos, kuri padėjo man pagaliau apčiuopti tikrą atramą. Atsikėliau ir nuėjau pas Kamą, kuris ir toliau sėdėjo šalia „to“, priėjau, atsisėdau priešais „to“, ir žiūrėjau jam tiesiai į akis.

- Koks tavo vardas?

Tai tikriausiai buvo ne laiku ir ne vietoj (užsičiaupk geriau, vertintoja atsirado, vietoj ne vietoj...), bet aš jutau audringą džiaugsmo antplūdį, norėjosi juoktis, ir kas beatsitiktų, tikrai nepasiduosiu savęs gailėjimui... na jau ne.

- Nenoriu turėt tokios naštos, kaip vardas, todėl ir neturiu jo.

Balsas pasirodė truputį sausokas, neturėjo tos obertonų gilumos, kuria sužavėjo mane Sarto balsas. Jis buvo panašus į karštų šakų lauže treškėjimą – maloniai, jaukiai užburiantį, bet tai gamtos, o ne žmogaus garsai. Taip pat ir jo balse buvo kažkas iš gamtos garsų... bet tai visiškai neatrodė svetimai, ne.

... Fantastika... švilpiko diena... NIEKAS nepasikeitė. Norėjau pratrinti ausis, akis, rankas, galvą, smegenis... nieko nepasikeitė – nei jo balse, nei intonacijoje, nei žvilgsnyje. Tarytum NIEKO IR NEBUVO prieš tai. Taip... visą tai apgalvosiu vėliau, o dabar užduosiu sau klausimą pagal planą – ką aš dabar jaučiu Kamui, „šitam“? Nieko nebuvo! Nei įsižeidimo, nei savęs gailėjimo, nei nusivylimo – tik simpatija, nuojauta, atvirumas.

Vardas – našta. Kelias minutes bandau rasti kažką prasmingo, bet beviltiška, galų gale prisimenu, jog kažkada girdėjau teoriją, sakančią jog vardas tam tikru laipsniu apibrėžia žmogaus charakterį, todėl tikriausiai dėl šios priežasties jis ir nenori turėti vardo, nenori būti priklausomu nuo jo įtakos... bet vis dėlto, jeigu jo pase parašytas vardas, reiškia jis jį turi! Šiuo klausimu nekiek nenusileidau, nes tai buvo tiesa – tokia, kokia man buvo suprantama.

Visą tai išdėsčiau balsu.

Į laužą įmetė daugiau žabų ir labai įvairių rūšių, nes obertonu įvairumas padidėjoJ

- Kadangi tiesiojo kelio praktikos esmė yra išmokti valingo nenorimų suvokimų pakeitimo į norimus meną, būtų keista manyti, jog tokiu būdu aš bandau išvengti tam tikros vardo įtakos „charakteriui“, juk jeigu ši įtaka manęs netenkintų, aš tiesiog ją pakeisčiau arba išvis pašalinčiau, o jeigu tai būtų neįmanoma arba nenorėčiau to padaryti – susikoncentruočiau antrai veiksmų daliai - pašalinčiau viską, ką norėčiau pašalinti savo „charakteryje“. Taigi priežastis visai kitame. Kai žmogus sutinka su tuo, kad turi vardą, jis sutinka ir su funkcijų, kurios susijusios su vardu, atlikimu, kitu atveju kam išvis reikalingas vardas, jeigu nesiruoši juo naudotis? O kokios tai funkcijos? Pavyzdžiui, tave „šaukia“ vardu ir tu, priimdamas vardą, pats sąmoningai sutinki palaikyti ryšį tarp žodžio „mano vardas“ ir dėmesio atkreipimo į tą, kas tą žodį taria – NEPRIKLAUSOMAI nuo to, nori ar ne, įdomus tau tas žmogus, ar ne. O jeigu kiekvieną kartą bandysi pasirinkti – kreipti dėmesį į tai, kad tave „šaukia“, ar ne, tai jau šis pasirinkimo įgyvendinimo faktas reikš, kad tavo dėmesys jau buvo nukreiptas, pavogtas tavo paties sukurto įpročio reaguoti į vardą. Tokiu būdu priimdamas vardą, aš pats, savo rankomis formuoju mechanizmą, kurio dėka bet koks žmogus, bet kokiu momentu, gali pavogti mano dėmesį, atitraukti jį, o man tai nepageidautina, aš to nenoriu – taip pat ir todėl, kad užduotys, kurias sprendžiu savo praktikoje, efektyviausiai sprendžiamos, kai esu maksimaliai susikaupęs. O tai, kad kažkas parašyta pase... juk koks skirtumas kas, kur parašyta, reikšmės turi tai, kaip aš tai panaudoju. Muitinėje aš pateikiu savo pasą ir reaguoju į vardą, kuris ten parašytas, bet taip pat sėkmingai aš galėčiau atsiliepti į bet kokį numerį, tam tikram laikui man suteiktą muitinėje, bet visam kitam gyvenime aš liksiu abejingas šiam numeriui, kaip ir esu abejingas tam, kas parašyta mano pase.

- Bet juk vardas pase – neatsitiktinis numeris, kuris kiekvieną kartą keičiasi, o pastovus žodis, todėl tikriausiai vis tiek turėtų susidaryti įprotis?

- Ką reiškia „susidaryti“? Tu kalbi taip, tarytum tai būtų kažkoks nuo tavęs nepriklausomas procesas. Šis procesas PRIKLAUSO nuo tavęs ir jeigu pas mane pradeda susidarinėti kažkoks nenorimas įprotis – aš jį šalinu, štai ir viskas.

- Tikriausiai tai labai sunku... net negaliu įsivaizduoti, kad aš...

- Nieko nereikia įsivaizduoti. Visi tavo įsivaizdavimai išeina iš tavo ankstesnės patirties, kuri yra labai niekinga, nes nėra valingo įpročių formavimo meno išmokimo patirtimi, o yra nevalingo pasidavimo išorinėms įtakoms patirtimi. Tiesiog pasitreniruok! Tarp kitko, esi Indijoje, kur pilna įdomių galimybių, kurių nerasi niekur kitur. Išeik į pilną žmonių gatvę ir vaikščiok ten. Su dažnumu maždaug penki kartai per sekundę, tavo dėmesį bandys pavogti klyksmais „Hello“, „Miss“, „My friend“, „Goog hotel“, „Cheap price“, „Rikšna?“. Be to elgetos lies ir griebs tave už rankų, kojų, žiūrės į akis, bandys užtverti tau kelią. Tave užgrius visi indai kartu, o tu treniruokis likti susikaupusia savo darbui – juk tu turi savo darbo frontą, aktualią užduotį? Ir spręsk ją, tiesiog tą pačią akimirką daryk užrašus savo dienoraštyje – tai sudarys papildomą smalsumo stimulą indams, o tau tai bus tvirtas pagrindas spręsti apie savo pastangų pasisekimus. Jeigu dienoraštyje matai tik žodžių atplaišas ir tiškalus, reiškia tavo dėmesys buvo pagrobtas, niekas neišėjo.

- Bijau, kad taip ir bus. Puikiai prisimenu, kokį foninį šoką patirdavau vaikščiodama Varanasi, Deli gatvėmis... o jeigu dar ir „atsikiščiau“jiem visiems!

- Kai eksperimentas prasideda nuo rezultato „niekas neišeina“, imkis skaičių pagalbos.

- Tai yra?

- Užsiėminėk ribotos kontrolės praktika. Užfiksuok laiką ir daryk eksperimentą. Kiekvieną kartą, kai pasiduodi įtakai ir tavo atsakymas į eilinę įtaką - ne tik atkreiptas dėmesys, o ir kažkoks veiksmas – net jeigu tai lengviausiai galvos mostas – pažymėk paukštelį. Pakui paskaičiuok – kiek paukštelių susikaupė per šias dešimt minučių. Jeigu dirbtum atkakliai, tai nepaisant to, kad liks ankstesni pojūčiai „visiškas žlugimas“, pastebėsi, kad skaičiai rodo tavo mechaniškumo sumažėjimą, gebėjimo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pagrobia tavo dėmesį, padidėjimą. Argi tu nežinai tiesiojo kelio praktikos pagrindų?

- Man net neatėjo į galvą tai, jog galima šalinti ne tik neigiamas emocijas, bet ir įpročius! Kaip puiku! Skaičiai, dešimtminutinės praktikos... Tokiu būdu galėsiu viską savyje pakeisti!... O tu iš tikrųjų laikai mane tingia kvaile?

- Iš kur tai ištraukei?

- ??

Jau norėjau išsižioti bet laiku apsigalvojau. Gal tai ir atrodė juokingai, bet man buvo nusispjauti. Net apsipyliau šaltu prakaitu nuo to, kad vos ne įkliuvau vėl... nusispjauti, svarbiausiai – laiku apsigalvojau... šis žmogus jau tikrai nepanašus į kvailį, o tam, kad paklaustum „iš kur ištraukei“, reikia būti arba visišku bukagalviu, arba tam klausime buvo kažkokia prasmė. Taip, šiame klausime tirai yra kažkokia prasmė ir jeigu aš dabar išspjaučiau savo nustebimą, tai ir reikštų, kad esu tingi kvailė – patingėjau ieškoti prasmę, kuri akivaizdžiai yra. Čia turi būti prasmė.

Man patinka galvoti, kai esu šalia šių žmonių. Visiškai neturiu pojūčio, kad aš „stabdau“ – nėra ką stabdyti, niekas niekur nevažiuoja, niekas spazmiškai nesigriebia pokalbio, nejaučia nepasitenkinimo nuo to, kad nutilau – visiškai akivaizdžiai matau, kad šių žmonių gyvenimas užpildytas iki pat kraštų ir kai pokalbį pertraukia tyluma, niekam nepasidaro nuobodu – jie tiesiog tęsia gyvenimus kitoje savo gyvenimo pusėje.

Netikėtai mane iki ausų užplūdo juokas. Tikriausiai idiotiškai atrodžiau taip besijuokdama!

- Klausyk, o juk aš ir esu tingi kvailė, juk tu visiškai teisus!:)) – juk tu matei, kad griebiau save už liežuvį, juk tu viską supratai, taip?

- Tai neturi jokio reikšmės – tu tingi kvailė, ar ne.

Šis žmogus gali nustebinti!:)

- Kodėl?? Argi tu nepasirenki bendravimui įdomių žmonių?

- Žinoma pasirenku, todėl ir sakau, kad tai man neturi reikšmės – tingi kvailė ar aktyvi intelektualė – tai visiškai neįtakoja mano intereso žmogui.

- Keista... jo, man visa tai skamba keistai, nes... nors... nors taip... čia yra kažkokie kabliukai, juk ir mano požiūris į žmogų... juk aš žiūriu ne į jo rūbus arba piniginę, o į kažką „vidinio“, ir jeigu jis man patinka, tai jis man patinka nepriklausomai nuo to, ar yra protingas, ar ne... nors vis tiek turėčiau pasakyti, jog turėsiu išankstinį nusistatymą, jeigu pamatysiu, kad jis tikrai kvailas ir bukas. Tu neturėsi to?

- Ne, nes supratau, kad tam nėra jokių pagrindų, o paskui pašalinau patį tokio nusistatymo atsiradinėjimo įprotį. Juk nieko nuostabaus, kad vienas žmogus yra bukas, kitas – tingus, trečias parduos sielą už šokoladuką, o ketvirtas atiduos gyvenimą už Tėvynę... tame nėra nieko nuostabaus ir kiekvienas, kas atėjo prie praktikos, atėjo su savo kvailumų rinkiniu. Man reikšmės turi kažkas kito – ne tai, kokius niūrumus tu turi, o tai – ką tu su jais darai. Štai kur yra vandenskyra. Vienas žmogus neprisipažįsta dėl savo niūrumų, išteisina juos, garbina, užima savigynos poziciją, o kitas – pastebi, prisipažįsta, jaučia norą atsilaisvinti nuo jų, pradeda daryti jų šalinimo pastangas.

- Reiškia tu pavadinai mane tingia kvaile todėl, kad jutau tau susvetimėjimą, nuoskriaudą, vietoj to, kad pripažinčiau savo niūrumus?

- Ne, aš pavadinau tave tingia kvaile todėl, kad taip ir yra, - jis padarė pauzę. – Na ką, šiuo momentu vėl pajutai nuoskriaudą?

- Ne... Taip, taip.

Turėjau garsią pagungą pasakyti „ne“, bet laimei nepasidaviau apsauginiam refleksui, juk iš tikrųjų pirmomis akimirkomis atsirado įsižeidimas. Vėl pasidarė labai lengva nuo to, kad sugebėjau pačiupinėti rankomis šią poziciją – žmogaus, neužmerkiančio akių į savo niūrumus, neslepiančio jų, o pripažįstančio juos kaip medžiagą, su kuria jis dirbs, poziciją.

- O atsisakiau bendrauti su tavimi todėl, kad neturėjau tokio noro, o jeigu pagalvočiau kodėl neturėjau, kodėl jis neatsirado, tai tikriausiai todėl, kad kaip atsaką į mano frazę tu ne tik pajutai negatyvias emocijas, o dar ir įsitvirtinai jose. Ši prielaida yra dar labiau tikra, nes dabar turiu norą pratęsti patirtį, kurią mes pradėjome vakar vakare.

- !! Reiškia tu tikrai mane stebėjai?!!

- Ne tik stebėjau, bet apie tai pakalbėsime kitą kartą, dabar nenoriu apie tai kalbėti.

Ir vėl man neužteko proto nutylėti, grįžti prie ankstesnės jo frazės ir suprasti skirtumą tarp žodžių „pratęsti patirtį“ ir „pakalbėti“.

- Kamai, o tu atsisakei su manimi kalbėti irgi todėl, kad įsitvirtinau neigiamose emocijose? Ir Sartas... jus juk irgi mane pasiuntė – būtent todėl?

- Žinoma. – Kamo žvilgsnis buvo rimtas. – Man neegzistuoja tokia „Maja“, kuri stovi kažkur už tavo suvokimų. Ne todėl, kad aš galvoju, jog „jos“ nėra, o todėl, kad aš „jos“ nesuvokiu ir nesugalvoju. Man „tu“ ir esi suvokimų, kurie apsireiškia tavo vietoje, visuma, o kadangi tavo vietoje pamačiau tik krūvą negatyvių emocijų, ir nepamačiau nei vieno suvokimo, kuris man simpatiškas, tai žinoma, kad nenorėjau bendrauti su šių suvokimų visuma, o kai matau simpatiškus man suvokimus – niūrumų šalinimo pastangas, nušvitusius suvokimus – noras bendrauti atsiradinėja.

- Kamai, o jeigu aš tiesiog išeičiau, tu nieko ir nepadarytum? Nesulaikytum manęs, nepabandytum išaiškinti... mes tiesiog visiems laikams išsiskirtume?

- Ne. Nesulaikyčiau, nepaaiškinčiau – juk sakiau, kad neturiu noro bendrauti su tuo suvokimų rinkiniu, kurį mačiau tavyje. O kas būtų toliau – iš kur aš galiu žinoti... bet kokiu atveju tu turi suprasti, kad tu pati esi atsakinga už suvokimus, kurie tavyje apsireiškia, tu pati ir niekas kitas esi atsakinga už savo gyvenimą. O ši patirtis suteikia tau galimybę pajausti – kas yra nepriekaištingumas bendravime su žmonėmis, kas yra nepriekaištinga laisvė nuo sugalvojimo kažkokios „aš“ substancijos, kažkokioje sugalvotoje „suvokimų šalyje“, kas yra nepriekaištingas nuoširdumas. Tikras bendradarbiavimas, tikra draugystė įmanoma tik su tuo, kas neapgaudinės tavęs apsimestiniu draugiškumu, nepradės tavęs gailėti, neužmerks akių į tavo niūrumus, kas vietoj to, nuoširdžiai reikš savo požiūrį tam, ką mato tavyje, jausdamas tuo metu, žinoma, nušvitusius suvokimus ir remdamasis jais, o ne noru įskaudinti, nubausti ir taip toliau.

Pajutau jiems didelį dėkingumą už šią patirtį, nors man nedavė ramybės klausimas „kaip galima jausti dėkingumą tiems, kas parodė tau visišką negailestingumą“. Nuėjau pas Sartą, tiesiog tylėdama atsisėdau šalia jo, paėmiau jo ranką ir laikiau savo rankose. Jis į atsaką suspaudė mano rankas ir iš esmės nieko nereikėjo sakyti. Man viskas buvo aišku. Nors...

- Sartai, kaip galima jausti dėkingumą tiems, kurie tau parodė visišką negailestingumą?

- Svarbi motyvacija, o ne išorinis elgesio audinys. Jeigu aš kažkaip elgiuosi su tavimi ir šis poelgis yra sukeltas nušvitusio noro, tai yra, noro, rezonuojančio su Išgyvenimais, išaugusio iš simpatijos, švelnumo – tai nieko keista, kad ir tau į atsaką atsiras panašūs suvokimai, nepaisant to, kad visi mano veiksmai negailestingi ir tavo protu gali būti įvairiai interpretuojami. Čia taip pat prisimaišo įprastinis žodžio „negailestingumas“ atspalvis, su kuriuo asocijuojasi priešiškumas, susvetimėjimas, žiaurumas, tuo tarpu aš šį žodį suprantu, kaip būseną be gailėjimo, be kitų negatyvių emocijų, o kai visų šių šiukšlių nėra, atsiranda visiškai skirtingi suvokimai, kuriuos mes vadiname Išgyvenimais. Tik tas, kas laisvas nuo gailėjimo, gali jausti tikrą simpatiją ir švelnumą.

 

<< Back

Forward >>